[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Netikėtas Dori šauksmas įžiebė Deoiridh galvoje raudoną pavojaus lemputę. Šita mergaite pasitikėti negalima, geriau jau visai nebendrauti. Ir kodėl ji tokia įsitikinusi, kad grifiukė per atostogas grįžta namo, kur jos laukia kažkoks gausybės ragas? Žinoma, po to, kai apsigyveno su Matthew, neturi kuo skųstis, bet pirmuose kursuose Hogvartsas buvo vienintelė vieta, kur ji galėdavo normaliai pavalgyti. Aiškinimas, kad ji turinti turtingus tėvelius, galinčius nupirkti ne vieną šluotą, gerokai pykdė. Vis dėlto to parodyti nebuvo galima, tad Deoiridh ilgokai nieko nesakė. Labai norėjosi mestelėti ką nors panašaus į tai, kad Dori turėtų džiaugtis iš viso turinti tėvus, bet grifiukė atkakliai tylėjo.
- Galiu atiduoti šluotą, nes tikiuosi daugiau niekada gyvenime ant jos neatsisėsti! - nesusilaikiusi išrėžė Deoiridh. Jaunesnei mergaitei kažkur numetus savąją, ji kilstelėjo antakius. Ne tokia jau ir vargšelė… nutarė grifiukė. Keiksmažodžiai, paplūdę iš Dori lūpų, tik paskatino galvoti, kad ja pasitikėti neverta. Gal nereikėjo siūlyti tos nelemtos šluotos? Ir vėl visos nesąmonės atsitinka tik per kvidičą! Deoiridh nuoširdi neapykanta tam žaidimui tik dar labiau išaugo.
- Esu tikra, kad tavo tėvai apsipras su šia mintimi ir pamirš tą pyktį, - gerokai ramiau ištarė Deoiridh. Buvo smalsu, kaip reagavo Matthew šeima, kai sužinojo, kad jis yra burtininkas. Nors… Koks ten iš jo burtininkas, kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti.
Žengusi žingsnį klastuolės link Deoiridh ilgokai mąstė, ką reikėtų pasakyti, kad ją nuramintų. Kaip įtikinti mažylę, kad tėvus reikia gerbti ir mylėti? Kaip paaiškinti, kad ne visi turi tą galimybę?
- Esu tikra… - sunkiai rinko žodžius Deoiridh. - Tai tėra paprasčiausias išgąstis. Tavo tėvai išsigando, kad tu moki “keistų” dalykų. Tai nereiškia, kad jie tavęs nemyli.
Nenoromis prisiminusi konfliktą su Matthew rudaplaukė susigėdo ir nuleido akis. Kaip paprasta aiškinti kitam tai, ko nesugebi pritaikyti sau! Nežiūrėdama Dori į akis Deoiridh atsisėdo į žolę šalia suoliuko. Kažkaip reikėjo išsiaiškinti, kas šitai mergaitei negerai.

[Dori Mendel]

Dori tik suprunkštė.
- Esi tikra? O aš esu tikra, kad vos tik sukaks septyniolika, mano akys jų daugiau nebematys! - tvirtai nurėžė.
Kodėl ji atsisėdo ant žolės? Dori vis žvilgčiojo į savo šluotą. Galiausiai nusprendė ją pasiimti. Nutipenusi į žoles dvylikmetė paėmė į rankas šluotą, ją rūpestingai pavalė ir grįžo ant suoliuko. Atsisėdusi išsitraukė iš kišenės savo vorą Svogūną ir padėjo jį ant šluotkočio. Stebėdama, kaip šis ropinėja, visiškai ramiu balsu prabilo:
- Deoiridh? Eee... o kodėl tu nebenori skraidyti? Ar kažkas buvo atsitikę?
Po sekundėlės pridūrė:
- Gal tu galėtum man... ar tu galėtum papasakoti, koks gyvenimas yra normalioje šeimoje? Turiu omeny burtininkų. Artimiausios mano draugės, ironiška, bet išvis neturi tėvų. Man taip knieti sužinoti, kaip gyvenate jūs.
Kažkodėl Dori buvo įsitikinusi, kad Deoiridh gyvena pasiturinčioje, pilnoje burtininkų šeimoje. Gražiame name kur nors jaukiame burtininkų miestelyje. Galbūt turi burtininkų brolių ar sesių. Tikriausiai jos šeima yra gerai žinoma burtininkų pasauliui, kažkodėl tokį įspūdį susidarė Mendel. Ir turtinga. Labai turtinga. Juk kitaip ji man nesiūlytų savo šluotos, ar ne?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh atrodė, kad ji tuoj neteks kantrybės. Vis dėlto kaip galima šitaip nevertinti tėvų?! Kad ir koks geras tėtis būtų Matthew, mergaitė mielai žinotų, kas yra jos tikrieji tėvai, gyventų su jais, pasakotų savo nuotykius... O šita turi tokią galimybę, bet viskuo iš eilės piktinasi! Grifiukė suprato, kad neverta čia nieko sakyti: mažylė atrodė esanti pakankamai užsispyrusi, kad animagė tingėtų vargintis.
Žvelgdama, kaip Dori eina iki šluotos, Deoiridh apie kažką mąstė. Mažylė buvo keista ir sunkiai suprantama. Ko gero, keisčiausias buvo jos nenormalus noras bendrauti. Ir kodėl reikia pliurpti apie tokius dalykus, kurie kitam visiškai nerūpi? Tarsi Deoiridh reikalas, ką daro ar nedaro šitos mažylės tėvai!
- Aš nekenčiu kvidičo, - išrėžė grifiukė. Buvo visiškai tikra: jeigu Dori dar lįs su savo kalbomis apie tą kvailą žaidimą, ji paprasčiausiai atsistos ir išeis. Ir iš kur toks įkyrumas?!
Tolimesni mažylės žodžiai taip nustebino, kad rudaplaukei teko paprasčiausiai užsičiaupti. Ji neįsivaizdavo, ką sakyti dabar. Suprantama, apie Matthew prasitarti nė neketino. Bet ar juos galima vadinti normalia šeima? Argi normalu, kad ji savo tėtį taip vadinti gali vos metus? Ko gero, ne, tad dabar reikėjo suktis iš padėties, ir Deoiridh netruko apsispręsti: reikėjo griebtis mėgstamo metodo - sarkazmo.
- Tiesiog nuostabu. Kiekvienas, vos sulaukęs septyniolikos, pradeda naudoti burtus kur reikia ir kur nereikia. Tie, kurie moka keliauti oru, pėsčiomis negali nueiti nė žingsnio. Tiesiog pasaka. Geriausias dalykas gyvenime. Na, o nepilnamečiai suaugusiesiems pavydi. Niekas negamina ir neplauna namų rankomis - tiesiog rojus!
Deoiridh nutilo ir suprato galbūt perspaudusi. Ji nė neįsivaizdavo, kaip yra gyvenama burtininkų namuose, mat Matthew burtų lazdelės namuose nenaudojo. Mergaitė kartais susimąstydavo, ar jis nepalikdavo savo magiškojo įrankio Hogvartse. Tavo klausimai tai nei į tvorą, nei į mietą kiek susinervino Deoiridh. Svarstė, ar verta tęsti pokalbį, ar ne. Nelabai jai patiko šita įkyri mergaitė, bet jeigu jau nori bendrauti, gal verta pabandyti?.. Deja, grifiukė nė neįsivaizdavo, kaip reikėtų tęsti pokalbį.
- Ir vis tiek turėtum jausti daugiau pagarbos tėvams, - tyliai sumurmėjo ji. Neplanavo to sakyti ir neįsivaizdavo, kai reaguos Dori, tačiau jau buvo per vėlu.

[Dori Mendel]

Deoiridh, regis, nenorėjo atvirauti. Gerai, jai nepatinka kvidičas.
Dori tiesiog gerte gėrė kiekvieną grifės žodį apie gyvenimą burtininkų šeimoje, nors ir nedaug Deoiridh tepasakė. Keliavimas oru. Kaip Dori apie tai anksčiau nepagalvojo? Bus taip šaunu! Tačiau netrukus Mendel pajuto ir kartėlį. Vadinasi, nuojauta jos neapgavo, grifė iš tiesų gyvena gražioje burtininkų šeimoje, kur, kaip ji pati ir pasakė, yra tiesiog nuostabu. Akimirką dvylikmetė užsisvajojo, kaip iš tiesų būtų nuostabu, jeigu ji gyventų burtininkų šeimoje. Šyptelėjo, tačiau šypsnį nutraukė Deoiridh murmtelėjimas apie pagarbą tėvams. Tikriausiai jos šeimoje pagarba yra normalų normaliausias dalykas, pamanė Mendel. Ko gero, Deoiridh augo aristokratiškai, svarstė Dori. Dėl to yra tokia rami ir tyli? Pastabą apie pagarbą Dori ignoravo. Ji tartum jautė kažkokią liniją, kurią Deoiridh brėžė, bet nebuvo tikra. Protas sakė, kad užteks kamantinėti. Dori jautė, kad mergina nenori atsakyti. Tačiau tai buvo taip įdomu!
- Tu tikriausiai turi... brolių ir seserų? - nesusilaikiusi paklausė.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Galbūt pagaliau pavyko tą mažylę užčiaupti? Deoiridh kalbėjo bet ką, kad tik Dori patylėtų ir daugiau nereikėtų galvoti apie ne itin malonius dalykus. Vėliau paklausta turbūt ir pati nebūtų pasakiusi, ką ten pliurpė, bet kol kas Dori tylėjo, ir tai jau buvo gerai. Kodėl ta mergaitė tokia įsitikinusi, kad Deoiridh nori su ja šnekėtis? Ech, nereikėjo prie jos nė artintis… paprotino save grifiukė, bet buvo per vėlu. Ji ir vėl įsivėlė į kažkokią nesąmonę, kur jeigu nesusipyksta, tai bent jau gauna šnekėti nemaloniomis temomis.
Pamačius šypsenėle norėjosi užrikti, kad to daryti priežasties nėra, bet šį kartą Deoiridh patylėjo. Ir, ko gero, padarė tai be reikalo: klastuolė ir vėl pražiojo savo žabtus. Turbūt nereikėjo tikėtis, kad pasakys, ką protingo, tad ji dar kartą nusišnekėjo.
Broliai ir seserys. Ar Deoiridh jų turi? Nenoromis prisiminė Sabriną, kuri kadaise minėjo turinti brolį. Pagalvojus apie tą, kurią laikė drauge, pasidarė kiek liūdna: jos nesimatė jau labai ilgą laiką, o tai reiškė viena: bendravimas nutrūko, mat Deoiridh nemokėjo susirašinėti. Mergaitė nuleido galvą ir ilgokai iš viso nieko nesakė. Neabejojo, kad ta prielipa lauks atsakymo tiek, kiek reikės. Vadinasi, gali ir palaukti. Ilgokai mąsčiusi, kaip atsakyti, rudaplaukė staiga pašoko.
- Kodėl tau taip rūpi, kaip aš gyvenu?! Kuo čia dėti mano broliai ir seserys?! Pačiai reikia išmokti daugiau pagarbos, o ne kabinėtis prie kitų! Kodėl turėčiau tau viską pasakoti?!
Deoiridh nebūtų galėjusi pasakyti, iš kur atsirado tas pyktis, bet ji itin nepatenkinta žiūrėjo į Dori. Galvojo, ar mestelėti kokį stipresnį žodelį, bet galiausiai apsisuko ir nuėjo pilies link taip nieko ir nepasakiusi.

[Dori Mendel]

Deoiridh ilgai tylėjo. Dori jau manė, kad ji papasakos kažką labai įdomaus apie savo brolius ir seseris, tačiau klastuolė atkreipė dėmesį, kad pašnekovė sėdi nuleidusi galvą. Kažkas negerai, susiprato dvylikmetė. Ties tomis jos mintimis grifė netikėtai pašoko ir išrėkė mergaitei nemažai žodžių. Kodėl kai tik stengiuosi būti draugiška, kiti sako, jog aš kabinėjuosi? Tamsiaplaukė pavartė akis. O galbūt Deoiridh... gal ji iš tiesų negyvena tokioje jau laimingoje šeimoje, kaip aš pagalvojau? Kodėl ji klausė merginos apie jos gyvenimą? Todėl, kad jai buvo įdomu. Man taip įdomu, kaip gyvena normalios šeimos... Mendel atsiduso. Deoiridh jau buvo kažin kur toli nuėjusi, tačiau mergaitė neketino nei jos vytis, nei atsikirsti ar padaryti kažką negero. Kažkodėl Deoiridh Dori patiko. Kodėl? Dori nei pati negalėjo atsakyti sau į šitą klausimą. Juk tai yra šešiolikmetė grifė, kuri pamokslavo antrakursei apie tėvus. Ar tokia persona turėtų sužavėti Dori? Tikriausiai ne. Bet sužavėjo.
Dar kurį laiką mergaitė sėdėjo ant suoliuko žiūrėdama į tolį. Jautėsi liūdna. Treniruotis noro nebebuvo jokio. Dar šiek tiek pasėdėjusi ir padūsavusi Mendel atsistojo ir nutipeno į pilį.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Vėtrūnės kova su Šnabždesiais ir toliau tęsėsi. Deja, akivaizdu kas turėjo didesnį pranašumą - Šnabždesiai kuo toliau, tuo labiau vis darėsi smarkesni ir garsesni. Jeigu pradžioje jie buvo vos girdimi, tai dabar, lyginant su pačia pačia pradžia, vos ne būgnais jie skambėjo Vėtrūnės galvoje. Ir visai nesvarbu, kad de Leighi iš paskutiniųjų stengėsi juos užgošti ir su jais kovoti kaip su priešu, mėgindama išvyti iš savo galvos. Jie vis garsėjo, o retkarčiais Vėtrūnė netgi tardavosi girdinti ir suprantanti vieną kitą žodelį. Tai iš vis vedė iš proto. Gal ir būtų buvę geriau pačiai Kristinai pasakyti tėvams dėl to, kas dėjosi jos galvoje, tačiau ji per daug bijojo, kad tėvai pradės jaudintis. O jaudintis jiems tikrai negalėjo leisti - jokia dukra neleistų jaudintis savo tėvams. Ji, žinoma, kaip nors pati susitvarkys.
     Persimetusi gitarą per petį, Kristė ketino išgūžėti kur nors iš pilies į kiemą ir, pasiieškojus ramesnės vietelės, pamėginti pamuzikuoti. Kai labai atkakliai susitelkdavo į vieną tašką - dažniausiai muziką - ar kažką kurdavo, Šnabždesiai kiek nurimdavo. Galėjai susidaryti įspūdį, kad jiems taip pat labai patinka muzika ir baltaplaukės muzikinė kūryba. Trankytis būgnais šiuo metu de Leighi noro neturėjo, nes per daug jų, Šnabždesių pavidalu, jau ir taip prisiklausydavo. Ne, geriau gitara. Kristė pasišaukė Carmen, o jai atskirdus ir įsitaisius į smulkučius žemaūgės Kristės delnus, mergina pajuto ir į kojas besitrinančią Efę.
     - Efe, tu pati nuostabiausia mano muzikos klausytoja, taip ir žinojau, kad irgi prisijungsi! - ispaniškai, savo gimtąja klaba, sušuko Vėtrūnė Efei, o tuomet kartus su Carmen, Efe, gitara ir Šnabždesiais išlėkė iš pilies. Ji jau gerai nematydama orientavosi Hogvartso kieme, tad nė neabejodama nulėkė tiesiai prie jau pamėgto smėlio takelio. Pasiekusi takelį, klastuolė nusiovė batus ir basomis kojom brisdama per saulės įkaitintą smėlį, kuris labai priminė gimtosios Panamos paplūdimius, paėjo keletą žingsnių, o tuomet jaukiai įsitaisė takelio pakrašty. Pajutusi kaip Efė atsigulė ir atsirėmė į Kristę, o Carmen nutūpė jai ant peties ir vėl ėmė žnaibyti kairę ausį, de Leighi nusiėmė gitarą nuo peties ir ėmė derinti naujus akordus.

[Tori Apemantus Saeterhaug]

Nors, Tori, į Hogvartsą atvyko kažkur prieš savaitę, pilyje ir jos teritorijoje gaudėsi gerai. Mergaitė sėdėjo ant savo lovos ir mąstė, ką gi nuveikus. Oras buvo nepakartojamas, o smirsti pilyje tikrai ūpo nebuvo. Sijonų Tori baisiai nemėgo, todėl visuomet turėjo ir uniformines kelnes, tikėdamasi, kad niekas nepagaus ir nepradės skaityti litanijų, apie netaisyklingą uniformos dėvėjimą. Šokusi į kelnes ir apsirengusi marškinukus, susitvarkė kaklaraištį ir tyliai paliko bendrajį kambarį. Rengtis apsiaustą, tiesiog nematė reikalo, nes buvo baisiai šilta.
      Išėjusi iš pilies, ji giliai įkvėpė ir nusišypsojo. Medžiai po truputį jau pradėjo vilktis rudą paltą, o žolytė nebebuvo tokia žali, kaip vasaros metu. Tori mėgo rudenį, nes ruduo, buvo tarsi toks naujas metų puslapis, nauji nuotykiai ir panašiai. Mokyklos teritorija buvo neapsakomai didelė ir graži. Mėlynos, aksominės akys, bėgiojo tarp įvairių vietų, vis nenuspresdamos kur sustoti, kad Saeterhaug galėtų patraukti link tos vietos. Po keletos minučių, akys sustojo tolumoje, prie kažkokios kalvos su takeliu. Kaštonplaukė buvo filosofė, o gražios ir ramios vietos, buvo tikrai labai geros, norint pasinerti į filosofines mintis. Tori buvo gera bėgikė, todėl pasileido bėgti, plaukai smagiai plėvėsavo.
      Mergaičiukė sustojo prie takelio pradžios ir apsižvalgė. Nusišypsojusi, ji labai lėtai, koja už kojos ir kartais pasišokinėdama. Tori neužtruko ir labai greitai pasinėrė į savo filosofinius apmąstymus. Jaunoji klastuolė mąstė apie gyvenimą, jo prasmę ir aplamai apie dalykus, kurie jai atrodė įdomūs ir svarbūs.
      Apemantus šeimos atstovės dėmesį patraukė įdomi melodija ir atrodė, jog ji visai šalia, ir kaštonplaukė tikrai neklydo. Ant takelio sėdėjo mergaitė, ji grojo gitara. Tori veide pasirodė dar didesnė šypsena, jai reikėjo draugų ir naujų pažinčių, todėl priėjo arčiau ir prabilo:
- Labas! Labai gražiai groji, kuo tu vardu? - pagyrusi mergaitę ji ištiesė ranką.

[Lina Catamans]

Buvo pati atostogų pabaiga ir Lina, pavargusi nuo visų mokslų ir egzaminų, nusprendė pailsėti ir pasivaikščioti. Išėjusi ji patraukė link Juodojo ežero, bet kiek paėjusi prie jo, tolumoje pamatė įdomesnį dalykėlį. Smėlėtą takelį, nežinia kur vinguriuojantį. Jis buvo apsuptas įvairiaspalvių gėlių, žydinčių gražiausiais žiedais. Tai atrodė labai viliojančiai todėl Lina pasuko jo link. Priėjusi pasivaikščiojo, pasiskynė gėlių. Jos kvepėjo dieviškai. Atpažino dobilus, baltus ir rausvus, rugiagėles, pienes, lubinus, laukinius gvazdikus ir gebenes. Visų kitų ji nepažino, bet nusprendė, kad turėdama laiko pasidomės. Kelias rausvas gėlytes užsikišo už ausies ir iš keistų, juodais lapeliais ir raudonais, orandžiniais ir geltonais žiedeliais, susipynė vainikėlį. Dar kiek pavaikščiojusi ji pamatė didelį akmenį, kurį jaukiai šildė saulė ir nusprendė prisėsti ir kiek pailsėti.

[Kaja Adams]

Visiškai nebuvo ką veikti. Kaja labai laukė mokslo metų pabaigos. Nes galės leisti laiką prie išmaniųjų įrenginių. Tačiau per šiuos dvejus metus ji gerokai atitolo nuo socialinių tinklų. O kaip gi kitaip? Juk ji prie jų prisijungia tik per atostogas. Reikėtų kasdien. Bet tam nėra galimybės.
Antrakursė jautėsi pasimetusi. Hogvartsas jai visai patiko. Na, tai, kad ji gali burti. Sekėsi tikrai ne puikiai, tačiau jausmas, pavyzdžiui, kai nereikia degti šviesos, o užtenka pasakyti burtažodį ir burtų lazdelė užsižiebia, jis nuostabus!
Aišku, nepatiko dar ir tai, jog pilis - senoviška. Ir joje nebuvo lifto.
Pavalgiusi didžiojoje salėje mergaitė tingėjo lipti atgal į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, todėl išėjo pasivaikščioti. Pėdino kažkokiu smėlėtu taku ir ant akmens pamatė sėdinčią mergaitę, kuri buvo iš gėlių susipynusi vainiką. Priėjusi arčiau pamatė, jog gėlių ji yra užsikišusi už ausies. Gražiai atrodė.
- Aš irgi noriu gėlių, - jau būdama visai šalia pasakė.

[Lina Catamans]

Įšgirdusi balsą Lina kiek pašoko ir atsigrežusis pamatė mergaitę, ji buvo gražių šviesių plaukų ir kiek stambiojo sudėjimo. Matyta neatrodė. Na tai nebuvo labai keista, nes ji nedaug mokinių pažinojo, o ji ir ne iš jos koledžo, kaip katik pamatė. Iš uniformos suprato, kad grifiukė. Neatrodė daug vyresnė, gal antrakursė ar trečiakursė. Lina nusišypsojo ir tarė :
-Labas. Žinai, aplinkui daug gėlių yra, gali prisiskinti. Jei labai nori galiu savo vainiką duoti, tau tiktų pagal koledžą, o aš paieškočiau kažko mėlyno. Beje kuo tu vardu? Kažkaip per pamokas nemačiau tavęs, o gal dėmesio neatkreipiau.
Taip pasakiusi ji nusiėmė nuo galvos vainiką ir ištiesė mergaitei, o pati apsidairė ieškodama mėlynų gėlių, kad galėtų susipinti varnišką vainikėlį.

[Kaja Adams]

Kaja buvo draugiška, bet dažnai pamiršdavo būti dar ir mandagi. Tad ji taip ir nepasisveikino su mergaite.
- Ai, skintis tingiu, - atsiduso. - Be to, gali įgelti bitė. Aš Kaja, o tu? - paklausė. - Ačiū! - nudžiugo grifiukė, kai naujoji pašnekovė davė jai savo nupintą vainiką.
Kaja užsidėjo jį ant galvos.
- O kaip tu išmokai pinti vainikus? Ar tu pirmakursė? Aš baigiu antrą kursą. Mano tėvai žiobarai, todėl man patinka telefonai, planšetės ir kompiuteriai, bet čia jie neveikia, - eilinį kartą pasiskundė ir atsiduso. - Labai laukiu atostogų pradžios, pagaliau galėsiu prisijungti prie socialinių tinklų! O tu žinai, kas yra išmanusis telefonas? - domėjosi. - Tavo akinių rėmeliai labai gražūs, - pagyrė. - Man patinka rožinė spalva. Bet tu gali nešioti kontaktinius lęšius. Tai toks žiobarų išradimas. Ir tada tavo akys galėtų būti kokios tik nori spalvos! Net ir rožinės! Bet aš bijočiau tuos lęšius įsidėti! - tauškė.

[Lina Catamans]

- O. Apie bites nepagalvojau kažkaip. Aš Lina. Lina Catamans. Kaip išmokau pinti tai net nežinau. Sakyčiau mama išmokė, kai buvau maža. Taip aš pirmakursė. Varno nagas.
Tarė linktelėjusi į kaklaraištį.
- Mano mama ir patėvis irgi neburtininkai. Man kažkaip žiobarai nelabai patinka sakyti, žinai taip labai nuvertinančiai skamba. Taip irgi pasiilgau technologijų labai. Savo telefono, netfix’o serialų, muzikos. Bet ir magija šauni, labai patinka. Taip smagu, kad tiesiog lazdelės brukštelėjimu gali tiek visko atlikti. O ar tau sekasi burti? Aš tai nelabai pagirti galiu, bet stengiuosi. Ai esu galvojusi apie lęšius, bet juos ir įsidėti baisoka ir kasdien keisti reikia tai neitin praktiška manau. Įpač Hogvartse. Labai jau daug reikėtų turėti. Bet čia aš daug kalbu ir tau neleidžiu.
Šyptelėjusi baigė.

[Kaja Adams]

Kaja dažnai iš kitų mokinių išgirsdavo, jog jie ką nors veikdavo su savo tėvais. Ne vieną ir ne dvi mergaites mama mokė auginti gėles, gaminti maistą. Pati grifiukė panašių prisiminimų neturėjo. Jai niekada jų kaip ir netrūko, įdomiausia laiką leisti buvo prie išmaniųjų įrenginių, bet tiesiog jautėsi nesmagumas, kad pati neturi ką papasakoti. Na, nebent apie materialias gėrybes, kurias turėjo. Tačiau šviesiaplaukė atkreipė dėmesį, kad jos hogvartsiečiams dažniausiai nėra labai įdomios.
- O kuris koledžas tau labiausiai patinka? - paklausė. - Man Grifų Gūžta nelabai patinka, nes reikia daug lipti. Todėl pagalvojau, kad norėčiau mokytis Švilpynėje. Ji netoli virtuvės dar. Požemiuose yra Klastūnynas, bet jo vaikai man nepatinka, - susiraukė. Kartais jie iš Kajos pasišaipo.
- O kaip kitaip vadinti? - susimąstė. - Ar žiobarai turi ir kitą pavadinimą? - susidomėjo. - Ar tiesiog ne burtininkai?
Kajos akys sublizgo, kai ji sužinojo, kad Lina taip pat auga žiobarų šeimoje. O kur dar tai, jog ji naudojasi išmaniosiomis technologijomis!
- Kaip šaunu, Lina! Tu man turėsi pasakyti savo feisbuką, instagramą ir tiktoką ir vasarą mes galėsime susirašinėti! - pasiūlė. - Praeitais metais su niekuo nesusirašinėjau, nes visi bendrauja per tas pelėdas. O aš tingiu rašyti ranka, - nusišypsojo. - Na, taip. Magija irgi šauni, bet man, žinok, sunkiai sekasi. Arba nepavyksta, arba jau kai perspausiu, tai perspausiu, - atsiduso. - Dabar jau išmokau valdyti vandens srovę iš lazdelės. O anksčiau arba išlašėdavo vos keli lašai, arba sukeldavau tikrą cunamį, - nusijuokė. - O tu ar moki kokius nors kerus? - paklausė. - Kalbėk! Tu man patinki! - išsišiepė.

[Lina Catamans]

Kaja tikrai miela. Čia turbūt ilgiausias pokalbis su kita mokine nuo atvykimo. Kaip šaunu. Linos galvoje praskriejo mintis, kai ji galvojo atsakymus į kitus Kajos klausimus.
- Hm. Dėl koledžo tai net nežinau. Myliu Varno Nagą, nes jame esu, bet visi šaunūs yra. Man tai tie stereotipai neįtin rūpi kai pavyzdžiui sako, kad klastūnyne vien blogi žmonės. Čia tiesiog nuo asmenybės priklauso. Tai visi patinka. Bet taip vakarais kai pavargus tai nervina kartais ir bendrąjį kambarį lipt, kaip aukštai…
Lina išdėstė savo poziciją dėl koledžų ir kalbėjo toliau.
- Aš esu girdėjusi, kad Amerikoje nemagiški žmonės neburtininkais vadinami. Tai spėju taip vadinti galima, ir pagarbiau skamba. Spėju kiekviena kalba turi savo pavadinimus ir išsireiškimus. Man šitas tiesiog patiko. Ir taip mielai duosiu savo feisbuką ir instagramą, tiktoko neturiu. Bus smagu per vasarą su kažkuo susirašyt. Vargina mane ta plunksna, ir tai raštą sunku gražu padaryt o dar ir su tokiu keistu daiktu rašyt reik.
Pasiguodė ji. Kartais ji pasiilgdavo telefonų užsirašinėjimui ar bent jau tušinukų, kad rašalu nesitaškyt.
- Dėl kerų tai geriausiai paprasti sekasi, tokie kaip Lumos, Nox, Incendio, Aguamenti. Dar kažkokie pavyko, kai nuo nakties klajūnų apsiginti reikėjo. O dėl kitų tai reik labai stengtis.
Pasisakė ir šyptelėjo kai išgirdo, kad Kaja pasakė, kad ji jai patinka.
- Gal kada norėtum pasimokyti kartu? Būtų naudinga manau. Ir smagiau nei pas mokytoją papildomas pamokas imt.
Pasiūlė.