[Gabi Meyl]

   Gabi sutriko. Ji matė, kad mano gynėjas pilkesnis nei kitų. Ir dabar tai žinos ne tik ji, bet ir Džeinė. O gal tai matė visi. Tik niekas nieko nesakė. Kol Gabriella ruošė kavą, Gabi atsistojo viduryje kabineto ir sušuko:
- Expecto patronum!
   Iš burtų lazdelės iššoko katė. Kaip visada - didelė, išdidi ir grakšti. Ir kaip jau antrą kartą - ne visai balta, kiek pilka ir labai pikta. Ji tiesiu taikymu movė pro duris ir dingo. Gabi grįžo prie stalo ir atsisėdo ant kėdės. Gabriella paprašė papasakoti apie tai, kaip pasikeitė jos gynėjas.
- Eee... - numykė.
   Sakyti tiesą ar nesakyti? Tai kas, kad Gabriella mano koledžo vadovė ir tikrai nori man gero? Juk tame ir esmė - Gabriella tikrai gera... Ji nesupras to, kaip aš galiu džiaugtis sužinojusi, kad mano tėvai nėra mano tėvai... Ji tada ims mane stebėti... O gal ir ne? Aš nežinau, kaip elgtis, nežinau...
- Na, suprantat, - ėmė pasakoti Gabriellai ir Džeinei, - šios atostogos buvo gana sunkios... Aš sužinojau, kad mano tėvai iš tiesų nėra mano tėvai, o mano prisiminimas, kai gynėją iššaukdavau praeitais metais, buvo susijęs su mano tėčiu, - kalbėjo mergaitė. - Tad gal dabar, kai aš sužinojau tiesą, man paprasčiausiai sunkiau gynėją iššaukti todėl, kad aš žinau, jog tas prisiminimas susijęs su netikru mano tėčiu...
   Gabi šį tą papasakojo, bet ne iki galo. Ji nesakė, kad iššaukti tokį gynėją, kaip dabar, padėjo prisiminimas, kai Gabi sužinojo, kad yra grynakraujė. Bet juk aš ir nemelavau, juk mano gynėjo pasikeitimas tikrai susijęs su tuo prisiminimu apie netikrą tėtį, pateisino save mergaitė. Gabi paėmė puodelį kavos, nesidėjo nei cukraus, nei pieno nesipylė. Gurkštelėjo. Buvo neskanu, bet vadino, jog skonis jai įprastas.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina ramiai žingsniavo į kabinetą atlikti namų darbų, o gal kiek dėl to, kad norėjo komunikuoti su žmonėmis kaip ir kiekviena... dažniausiai kiekviena būtybė. Vos priėjus prie durų pro jas išmovė pilka ir arši katė, kuri tiesiu taikymu rėžėsi į merginą ir ją pargriovė. Klastuolė suprunkštusi atsistojo ir nusivakė dulkes nuo juodos aprangos bei plaukų - šimtu procentų žinojo, kas sėdėjo kabinete. Tuomet pasibeldė į praviras duris.
 - Laba diena, - pasisveikino su profesorėmis. - Labas, Gabi. Tramdyk savo katę, nes ji visiems plaukus nuraus, - pasakė Jekaterina. Juk vis dėlto šios jaunos morerytės visos buvo jos koledžo mokinės praeituose kursuose.
 - Atėjau pasioraktikuoti gynėjo kerų. Ir tikriausiai šiaip pabendrauti, - šyptelėjo Klastuolė matydama, kad Gabi geria kavą. Merginai pasirodė, kad ji gal kiek sutrukdė atmosferą, bet nesijaudino - visi čia buvo savi ir pažįstami.

[Gabi Meyl]

   Gabi labai nudžiugo pamačiusi, kad į kabinetą atėjo Jekaterina - tai turbūt nukreips dėmesį nuo pastebėjimo, kad Gabi gynėjas yra kiek pilkokas.
- Labas, Jekaterina, - išsišiepė pamačiusi draugę. - Štai, pas geriausius profesorius renkasi geriausi mokiniai, - nusijuokė. - Ech, mano katė... Na, vadinasi, mano gynėjas nėra silpnas, jeigu jau jį pastebėjai, - bandė paversti viską juokais.
   Gabi dar kartelį atsistojo ir sušuko:
- Expecto patronum!
   Iš burtų lazdelės vėl išlindo katė, šįkart, kaip ir apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, ji iššoko pro langą jį sudaužiusi, bet langas, kaip ir aną kartą, akimirksniu susitvarkė. Gabi vėl atsisėdo ant kėdės.
- Tai va, galbūt jis pilkokas ir piktas, nes mano atsiminimas kiek sutrikdytas, - neva samprotavo Gabi. - Bet ar tai reiškia, kad mano gynėjas gali būti silpnas? - paklausė profesorės. - Regis, jis labai drąsus, - nusijuokė. - O aš pati juk klastuolė, tad ko norėti... Gal jis atspindi mane...
   Akimirką Gabi ir pati patikėjo tuo, ką sako. Tai visai realu. Bet Gabi nutuokė, kad vis dėlto taip yra todėl, kad Gabi prisiminimas apskritai pasikeitė. Ir kad jis nėra tyras, kad nėra doras. Jis gana piktdžiugiškas. Juk turbūt todėl Gabi gynėjas ir yra pilkokas bei piktas. Kaip ir kažkas sakė, kuo blogesnis žmogus, tuo gynėjas pilkesnis. Bet Gabi nenorėjo, kad tai žinotų kiti, o ypač profesoriai, tad nesiruošė to pasakoti, o istorija, kurioje buvo dalis tiesos, regis, visai reali. Tad Gabi tik skvarbiai žvilgtelėjo į Jekateriną, kad ši neprasitartų, nes ji visą tiesą žinojo, ir laukė,  ką pasakys Gabriella.

[Gabriella von Sjuard]

- Supratau... - susimąsčiusi tarė profesorė, užsikeldama koją ant kojos ir nervingai pradėdama ją judinti. - Nieko, mes tai sutvarkysim ir žinau kaip. Bet kai būsim vienos, gerai? Pasakysiu, kada kitą kartą ir kur susitiksim, - mokytoja paslaptingai mirktelėjo, bet nieko daugiau neišdavė.
Šviesiaplaukė išgirdo vėl atsidarant duris ir pakreipė galvą jų link. Žinoma, kas daugiau ateis skųsdamasis, jei ne Jekaterinutė? sarkastiškai, bet linksmai pagalvojo Gabriella ir šyptelėjo.
- Sveika, Jekaterina, tu irgi čia atėjai pasipraktikuoti gynėjo kerų? - draugiškai paklausė. - Tai padarysime vėliau, o dabar, pakalbėkim, - nusijuokė. - Kaip jums sekasi? Kaip kiti profesoriai?
Devyniolikmetė padarė dar vieną puodelį kavos ir davė Jekaterinai.

[Gabi Meyl]

   Gabi susinervino. Gabriella buvo pasiruošusi padėti Gabi panaikinti gynėjo pilkumą ir pyktį. Per gera tavo širdis, Gabriella, per gera, ir ką tu veikei Klastūnyne, pagalvojo Gabi. Iš tikrųjų Gabi visai nenorėjo, kad jos gynėjas atsitaisytų ir būtų, kaip sakant, normalus, toks, kaip grifų, varnių, švilpių ar šventų klastuolių... Jai patiko tai, kad jos gynėjas kitoks, kad jis atspindi kažką ne itin gero. Kam gynėjas tam, kuris nėra nusiteikęs prieš juodąją magiją? Bent jau taip galvojo Gabi.
   Gabriella paklausė, kaip sekasi Hogvartse, kaip kiti profesoriai.
- Na, kol kas sekasi tikrai gerai, - pradėjo pasakoti Gabi. - Jaučiuosi gerai, nes per praeitus mokslo metus ir atostogas daug išmokau, tad jau nusimanau apie magiją kur kas daugiau nei anksčiau, - nusijuokė. - Na, turbūt suprantat, kad, ee, tas toks mokėjimas padeda iškrėst kokią vieną kitą išdaigėlę kokiam grifiūkščiui ir panašiai, - klastingai šyptelėjo. - Na, o profesoriai šiais metais nuostabūs, nes juk mokot tu, Džeinė, Kasiopėja, ko gi dar gali trūkti, - šyptelėjo. - O kaip jums sekasi? - paklausė Džeinės ir Gabriellos.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina nusišypsojo. Nors Gabriella elgėsi su jomis kaip su draugėmis, bet nori nenori tas oficialumas buvo justi. Ir dar gana ryškiai, nes juk profesorius ne tas pats, kas mokinys. Oi ne, jūs čia manęs nesidrovėkit, ponios, burbtelėjo tas šizofrenikas balsiukas Klastuolės galvoje. Užvožusi jam su keptuve mintyse trečiakursė šyptelėjo.
 - Na, kaip ir atėjau pasipraktikuoti, bet kad jau čia vyksta pokalbiai, tai atidėsim, - šyptelėjo ir atsikvėpė mergina. Iš dalies svarstė, kurį gynėją kvies, nes jų buvo du. Bent jau ji galėjo išsikviesti du skirtingus. Tai jai patiko ir kartu nelabai.
 - Kaip ir normalūs metai, tik tiek, kad dabar vyresnius mokinius surasti sunkiau, nei adatas šieno kupetoje. Katerina dingusi kažkur, jūs visos trys baigėt Hogvartsą... pilna pirmakursių, kurie dar nelabai suvokia, kaip reikia elgtis jų koledžo atstovams. Pamatysi kaip Varnių Švilpuką arba kaip Grifą Klastuolį ir atvirkščiai. kartais man atrodo, o dabar vis dažniau, kad aš ir Gabi esam vienintelės tikros Klastūnės, - pasakojo situaciją tar koledžų mergina. Aplink buvo vien Klastūnyne besimokančios ir kažkada jame buvojusios merginos.

[Gabi Meyl]

   Gabi įdėmiai klausėsi Jekaterinos.
- O taip, - tarė, kai Jekaterina baigė pasakoti. - Visi klastuoliai kuo toliau, tuo labiau darosi meilūs ir lipšnūs, kad net patikėti sunku, - susiraukė. - Švilpukai dabar išvis beveik nesirodo, o štai varniai tikrai labai aktyvūs, vis laksto Hogvartso koridoriais. Ir, labai sunku ir gaila pripažinti, bet kai kurie varniai daug labiau primena klastuolius nei patys klastuoliai, - gurkštelėjo kavos. - Kažkuri klastuolė, mačiau, turi raudoną pledą! Ar jūs įsivaizduojate? Raudoną! Pamačiau ir negalėjau patikėti savo akimis... Sakiau, dar kada pamatysiu, tai atimsiu tą pledą, nunešiu prie storulės paveikslo ir padegsiu, - nusijuokė.
   Ši tema Gabi buvo labai aktuali - ji norėjo, kad klastuoliai ir būtų klastuoliais.

[Gabriella von Sjuard]

- Ech, - atsiduso Gabriella. - Gali būti, bet, žinot, su tokiais neklastuoliškais klastuoliais lengviau tvarkytis, - nusijuokė. - O šiaip, labai keista, kad aš pati patekau į Klastūnyną. Visada maniau, kad pateksiu į varno nagą. Ar kada nors matėte mane besielgiančią klastuoliškai? Na, bet dabar tos patekimo istorijos nepasakosiu, nebent labai norėtumėt.
Profesorė ranka perbraukė per ilgus, šviesius, ir kaip bebūtų keista, natūraliai tiesius plaukus. Uždegusi vanilės kvapo žvakę, ji atidengė užuolaidas ir į kabinetą prasiveržė šilti saulės spinduliai. Nors šilumos Gabriella nemėgo, vis dėlto galvojo, kad šviesa ir šiluma padarys kabinetą jaukesnį.
- Gal šiais metais paskirstymas buvo suklaidintas? - pajuokavo profesorė, nors tai buvo gana svarstytinas klausimas.

[Gabi Meyl]

- O aš norėčiau išgirsti istoriją, kaip buvusi Klastūnyno mokinė ir dabartinė Klastūnyno vadovė turėjo patekti į Varno Nagą, bet pateko į Klastūnyną, - nusijuokė. - Kad ir kaip bebūtų, Varno Nagas, žinoma, nieko gero, bet jis pats normaliausias iš tų trijų koledžų, - gūžtelėjo pečiais. - Varniai dažnai sugeba taikliai ir objektyviai mąstyti, ko nepasakysi apie grifus, kurių protas visuomet užtemdytas gėrio, drąsos, pagalbos jausmo ir taip toliau. O apie švilpius išvis nėra ką kalbėti, - nusivaipė.
   Gabriella uždegė vanilės kvapo žvakę, atskleidė užuolaidas. Gabi kiek susiraukė - tas jaukumas nebuvo skirtas jai... Gabi jaukiausiai jausdavosi požemiuose, o ne kažkur, kur čiulbėjo paukšteliai ar švietė saulutė.

[Gabriella von Sjuard]

- Oi, ilga istorija, - nusijuokė. - Bet jeigu jau labai norit, galiu papasakoti. Žodžiu, visada buvau gera mergaitė, išdaigų nekrėsdavau, visada elgdavausi atsakingai, buvau "auksinis" vaikas. Su visais sutariau, turėjau daug draugų, o pažįstamų dar daugiau. Na, tarp tų draugų buvo toks vienas vampyras. Mes su juo gana artimai sutarėm, buvome vos ne geriausiais draugais. Tačiau, vieną dieną kai ėjome į miestą, buvo ganėtinai tamsu ir jis mane užpuolė. Jo iltys buvo taip arti mano kaklo, aš nežinojau ką daryti. Aš greitai išsitraukiau pieštuką, kurį kažkodėl turėjau savo švarkelio kišenėje, ir smeigiau jam į širdį. Na, o toliau viskas aišku, - pabaigė devyniolikmetė. - Koks gyvenimas ironiškas, ar ne? Juk aš dabar pati esu vampyrė.
Profesorė gurkštelėjo kavos, nors gėrimas neturėjo jokio skonio, ir stebėjo kitų reakcijas.

[Gabi Meyl]

   Gabi tikėjosi išgirsti kokį įdomų pasakojimą. Pradžioje pasakojimo buvo išties įdomu. Vėliau - taip pat įdomu. Bet... bet Gabi tuo netikėjo, ji išvis netikėjo vampyrais. Pieštuką? Nužudyti su pieštuku? O kai Gabi išgirdo apie tai, kad Gabriella yra vampyrė, apsiliejo savo apsiaustą kava.
- Vampyrė? Tu? - mergaitė ėmė kvatoti. - Juokus mėgsti, juk vampyrų nėra! O jeigu ir yra, tai jie tikri kraujasiurbiai ir daugiau nieko, tikrai nedėstytų Hogvartse, - vis dar juokėsi.
   Gabi vis dar tikėjosi, kad Gabriella papasakos tikrąją istoriją, nes nuoširdžiai manė, jog ši istorija išgalvota ir skirta mergaitėms prajuokinti. Klastuolė nusivalė apsiaustą, kurį apliejo kava, ir laukė, ką gi pasakys kitos.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina klausėsi istorijos. Ar man vaidenasi, ar kažkada ją girdėjau... taaaip... man atrodo, kad Gabriella ją pasakojo prie ežero. Bet negi būtinai tai nulėmė, kad Gabriella pateko į Klastūnyną? Kaaažkaip nelabai tikiu, smintyse kalbėjo su savimi Klastuolė.
 - Gabi... vampyrai egzistuoja ir jie atrodo kaip normalūs žmonės... beveik, - pasakė juodaplaukė tikėdamasi, kad bent jau Gabriella neįsižeis, nes Gabi dar nebuvo pratusi, kad magiškame pasaulyje yra visokių padarų. Net mokančių kalbėti ir mąstyti šikšnosparnių. Juodaplaukė vis dar sėdėjo rimta, bet stengėsi nesijuokti iš draugės tokios išraiškos. Ir Jekaterinai puikiai tai sekėsi, emocijas valdyti buvo tas pats, kaip lėlę už virvučių tampyti.

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella nusijuokė iš Gabi reakcijos.
- Taip, vampyrai egzistuoja, - sunkiai galėdama kvėpuoti, tarė šviesiaplaukė. - Na, gal jau metas praktikuotis. Jau gana vėlu, o pas mane ruošiasi ateiti dar viena mokinė. Stokitės, iškvieskit gynėją ir marš iš mano kabineto.
Devyniolikmetė baigė gerti kavą, patogiai įsitaisė juodos odos fotelyje ir stebėjo kaip mergaitėms sekasi. Nors jaunoji moteris ir akimis sekė klastuoles, jos mintys buvo kažkur toliau.
- Jums puikiai sekėsi, - pagyrė profesorė ir atidariusi duris išlydėjo mergaites ir Džeinę iš kabineto. - Ilgai nenaktinėkit ir nekrėskit šunybių, - labiau draugiškai įspėjo mergina ir atsidususi uždarė kabineto duris.
((Postinkit kaip kviečiat gynėją, nes aš vėliau tingėsiu rašyt ))

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina ramiai padėjo tuščia kavos puodelį ir atsistojo.
 - Taip, juk praktikuotis atėjom, - vyptelėjo mergina ir ištiesė lazdelę. Kuriam laikui suabejojo, ar kviesti savo blogosios pusės gynėją, ar gerosios. Nes blogoji pusė irgi norėjo pasireikšti... nusprendusi neišsišokinėti su ne itin trylikamečiams skirta magija ji atpalaidavo pečius, kurie buvo nežymiai įsitempę ir iškėlė lazdelę.
 - Expecto Patronum! - šūktelėjo ir išsiveržęs spindintis ir visiškai baltas žirgas žvengdamas apšuoliavo klasę, o tuomet trenkęs kanopa į žemę išnyko. Juodaplaukė buvo supanikavusi, nes akimirkai žirdo žvengimas pasidarė košmariškai klaikus, o akys paraudonavo, bet tai truko gal sekundę ir Gabriella greičiausiai nepastebėjo. Linktelėjusi mergina išėjo pro duris ir atsisveikinusi su profesore nuėjo link Klastūnyno mergaičių kambario.

[Gabi Meyl]

- Neegzistuoja tie vampyrai, jūs tiesiog norint įbauginti vargšę antrakursę mergaitę, augusią su žiobarais, - nusijuokė Gabi.
   Po to, kai Jekaterina iškvietė savo gynėją, tą patį bandė padaryti ir Gabi.
- Expecto patronum!
   Iš lazdelės galo, kaip visuomet, iššoko ta pati katė. Šįkart ji atsisuko į Gabi, žvelgdama į ją sušnypštė, tuomet nėrė po stalu ir pradingo. Matyt pyksta, kad jau trečią kartą kviečiu be reikalo, pamanė Gabi. Tikiuosi, Gabriella užmirš, kad ketino pabandyti panaikinti mano gynėjo pilkumą. O man tas pikumas visai nieko, mintyse šyptelėjo mergaitė.
- Na, tikriausiai tiek, - tarė Gabi ir nusišypsojo. - Ačiū už kavą, praktiką ir... vampyrus, - nusivaipė. - Viso gero, - išėjo.