[Dori Mendel]

Dori ir vėl gerokai pasiautė, mat pripylė dar iš pirmo kurso lagamine užsilikusios gličios masės koridoriuje. Žinoma, tikrai ne požemiuose, nes ten vaikščiojo klastuoliai. Na, nors padaryti kažką nelabai gero Sofi ar Alrisai Mendel tikrai norėjosi. Bet dėl to juk neturi kentėti normalūs klastuoliai, ar ne?
Ir ne prie švilpių, nes jie buvo per arti virtuvės. Apie klastuolių karus su grifais Mendel buvo seniai pamiršusi, mat didžioji dalis jos draugų buvo būtent iš Grifų Gūžtos. Tad kas beliko? Varniai. Vis tik būtent šito koledžo ir jo mokinių trečiakursė labiausiai nemėgo. Iš ten neturėjo nei vieno draugo, tik porą priešių. Tai buvo Nikolė, su kuria ji susipažino draugiškai, tačiau praeitais metais ji bandė apkulti klastuolę per kvidičą. Ir Elodie, Varno Nago komandos atmušėja, kurios šiaip jau Mendel asmeniškai nepažinojo, bet taip pat žaidžiant kvidičą simpatijų jai tikrai nepajuto ir jos sukonfliktavo.
Taigi, tą masę žaliaplaukė supylė būtent ten, kur prasieina varniai, penkto aukšto bokštuose netoli jų bendrojo kambario. Ne pirmą kartą iškrėtusi išdaigą varniams mergaitė slėpėsi už bet kokių durų. Taip nutiko ir šį kartą, tačiau dabar norėjosi nešti kudašių kažkur kitur, nes netoli bokštų galėjo ir koks profesorius pričiupti. Taigi, šposininkė užbėgo į šeštą aukštą ir įsmuko į pirmą pasitaikiusią patalpą. Nutarė kopti aukštyn, o ne leistis žemyn, nes juk išdaigininkai dažniausiai neša mieles į apačią, ar ne? Kai pastebės, kas vyksta koridoriuose, profesoriai tikrai nelips aukštyn ieškoti kaltininko.
Regis, Mendel papuolė į kažkokią instrumentų salę. Deja, čia jau kažkas buvo. Kad tave sodo nykštukai! Varnė! Dori susiraukė ir instinktyviai nutaikė į ją burtų lazdelę.

[Elna Klumpar]

Visą Elnos meditacinę zoną ir užklupusią ramybę sudrumstė staigus bildesys koridoriuje. Varnė žinojo, jog net neverta buvo budintis ir judintis iš savo miegamosios zonos. Dabar net yra šansas, jog jai teks su kažkuo kontaktuoti, o gal net kalbėtis. O ne, tik ne socializacija. Elna tyliai prunkštelėjo iš savo beviltiškumo ir jau buvo vėl bepradedanti skęsti savo mintyse, kai staigiai duslus triukšmas už durų staigiai persikėlė čia. Klumpar stipriai krūptelėjo ir greitai atsigręžė į durų pusę. Ten ją pasitiko mergina? mergaitė? Tikrai ne vyresnė nei ketvirtakursė. Ir ne bet kaip, o su lazdele rankoje. Jeigu Klumpar paskutiniuosius metus būtų vysčiusis kaip normali burtininkė, jos instinktas irgi būtų čiupti lazdelę, tačiau varnė metus, gal net kelis, praleido savo liūdesio duobėje, tad, žinote. Strazdanė iškelė rankas, lyg pasiduodanti.
-Vau, vau, lėčiau. Gal pirma diplomatiškai pykčius sprendžiam? Na, aišku, jei tu pyksti, nes aš asmeniškai matau tave pirmą kartą.
Elnos vienas iš bruožų buvo, jog nepatogiose situacijose ji nebegali užsičiaupti.
-Širdingai atsiprašau, jei šis fortepijonas kažkaip tau priklauso.
Varnė prunkštelėjo ir kuo įmanoma natūraliau šyptelėjo, tačiau nuleidusi rankas vieną iš jų kyštelėjo į kišenę, kurioje gulėjo lazdelė ir sugniaužė ją rankoje. Vis dėlto niekad nežinai, ko tikėtis iš Hogvartso mokinių, ar ne?

[Dori Mendel]

Buvo taip netikėta - vyresnėlė varnė, vietoj to, kad pultų Dori, pasiduodamai iškėlė rankas į viršų. Tai trylikmetę privertė sutrikti, mat didžioji dalis Varno Nago mokinių, kuriuos ji pažinojo, buvo peštukai.
- Nepykstu, - atsakė Mendel ir susipakavo burtų lazdelę. - Nesitikėjau, kad ką nors čia sutiksiu, - gūžtelėjo pečiais. - Tiesą pasakius, visai netyčia atsidūriau šioje vietoje, eee... man reikėjo skubiai pasislėpti nuo... - pradėjo kažką mykti. - Žodžiu.
Dori pastebėjo, kad varnanagė įkišo ranką į kišenę. Klastuolė puikiai pažinojo šitą judesį: mergina yra pasiruošusi gintis. Žinoma, o kaip kitaip, jei Klastūnyno mokinė pati pradėjo čia grasinti lazdele?
- Tai mėgsti groti? - iš niekur nieko paklausė.
Pačios Dori muzika visiškai nežavėjo. Jai tai atrodė toks žiobariškas užsiėmimas.

[Auris Senkleris]

Auris buvo kuo puikiausiai nusiteikęs ir šeštadienį kuris buvo žiemiškas ir šaltokas jiedu su Eion traukė šešto aukšto siauru koridorėliu. Jie ėjo pagroti. Eion tai pasiūlė per pamoką, o Auris aišku sutiko su ta idėja.
- Palauk tuoj atidarysiu duris.
Jau ne pirmą kartą jie čia atėjo. Juk Senkleris mokė vaikinuką groti pianinu.
Jis pavaizdavo, kad groja. Pasigirdo melodija ir Auris atidarė duris.
- Ir kuo šiandien norėtum pagroti? - Jam patiko šita salė. Buvo labai jauki.
Šiandien negalėjo nustygti vietoje, tai buvo nusiteikęs pasiausti. O vietos tai čia tikrai buvo per akis. Be to kuprinėje turėjo savo paauglystės relikvijas. Paprašė Elijos, kad atsiųstų. Manė, kad Alano tėvai seniausiai bus išmetę Aurio daiktus. Juk jis ten negyveno. Bet ne. Gavo juos gražiai sudėtus dėžėje. Ten buvo kai kurie drabužiai, gražiai sulankstyti ir švarūs. Dėžutė su jo mėgstamais grupių ženkliukais ant viršaus gulėjo odinė striukė. Ant jos nugaros Alanas buvo nupaišęs liepsnomis besispjaudantį drakoną. O Auris jį užsikerėjo. Kad slibinas judėtų. Padaras atrodė grėsmingai nusiteikęs. Ugnimi žėrinčios akys, platūs sparnai, ten buvo ragauodegis. Na Alanas dar vaikas būdamas ten pasireiškė tai jau tikrai.
Apie tuos dalykus dar nieko Eion nesakė. Pasakyti ketino kaip tik šiandien ir juos pasiūlyti. Mat jau pastebėjo jo palaikomą stilių.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Šiandien Eion jautėsi ypatingai šauniai. Plaukai buvo gerokai užaugę, ir iki pilnos laimės trūko tik rimtos vyriškos barzdos. Na, jos aiškiai dar teks luktelėti, bet šiandien galės pamuzikuoti, o tai daryti galima ir be barzdos. Dar smagiau tai, kad Auris sutiko su pasiūlymu. Taigi vaikinukas žingsniavo šalia tėčio ir kiek jaudinosi. Žinoma, tai ne pirmas toks užsiėmimas, tačiau Eion vylėsi šiandien išbandyti sunkesnę muziką. Atrodė, kad tai turėtų patikti ir Auriui, tad viskas bus gerai.
Įėjęs į jau ne kartą lankytą salę Eion pajuto keistą nekantrumą. Neatrodė, kad pasiūlė kažką labai jau ypatingo - jie su Auriu ne tik ne kartą kartu grojo, bet netgi darė tai čia, šioje instrumentų salėje. Vis dėlto atrodė, kad šis kartas bus kitoks, nors to priežasties vaikinukas nebūtų galėjęs nurodyti.
- Gal gitara? - klausimu į klausimą atsakė. Tiesą sakant, mielai būtų išbandęs elektrinę gitarą, bet puikiai žinojo: čia ji neveiks. O ir šiaip tas instrumentas atrodė labiausiai tinkamas pirštams laužyti. Susiradęs kiek aptriušusią gitarą paklausė:
- Ar tau labiau patinka nauji išblizginti instrumentai, ar geriau tokie, kurie yra aiškiai matę gyvenimo?
Pačiam rankose laikoma gitara pasirodė keistai jauki. Tarsi priklausytų jam. Ėmėsi įdėmiau ją apžiūrinėti, bet nieko ypatingo nepastebėjo. Nepaisant to, buvo keistai smagu.