0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #30 Prieš 8 metus »
-Aš... aš net nežinau,-sumikčiojo mažoji, kiek suvirpėrdama ne iš šalčio, o iš baimės. -Niekada to nebandžiau, bet galiu pamėginti,- menkai šyptelėjo sidabraplaukė, nupurtydama garbanas nuo pečių. Nenorėjo, kad šiame bandyme jai trukdytų plaukai.
Atsidususi ji giliai įkvėpė suspausdama davo smulkius kumštelius. Kota nežinojo ko tikėtis ir juo labiau kas iš to išeis, tačiau pabandyti buvo verta. Ir tikrai - iš lubų pamažu ėmė leistis snaigės. Kuo stipriau mažoji varnanagė spaudė kumščius, tuo gausiau ir greičiau snaigės krito. Deja, džiaugtis ilgai neteko.
Išsekusi, mat visas šis sniegas išeikvojo daug energijos, Kota atmerkė akis atleisdama kumščius.
-Ji graži,-kiek atsigavusi mergaitė švelniai perbraukė pirštais per Kajaus tatuituotę, pradėdama petimi ir baigdama jo širdimi. Išraudusi ji patraukė ranką.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #31 Prieš 8 metus »
Kajus su nuoširdžiausia nuostaba stebėjo, kaip Kota stengiasi, kad snigtų. Tačiau visas reginys greitai baigėsi. Gaila kad ilgai netruko, bet žinoma, tokie dalykai reikalauja daug jėgų. Tamsiaplaukis apkabino ją ir priglaudė prie savęs.
- Pailsėk, kad po to nereikėtų keliauti pas seselę. - sušnabždėjo varnanagis. Pirmakursis pažvelgė į mergaitės akis ir nors norėjo nusukti žvilgsnį bent trumpam, jis to nepajėgė.
- Gyvatė simbolizuoja, jog aš blogas. Kuo ji toliau nuo riešo pajudėjus link širdies, tuo aš blogesnis. Širdis žymi, jog dar turiu gėrio, nors ir kažkur giliai užslėpto. Iki kol širdis išnyks. - Kajus nė pats nepajuto, kaip jam visa tai išsprūdo. Kai suprato ką padarė, jis iš išgąsčio užsidengė burną.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #32 Prieš 8 metus »
Nusišypsojusi Kota atsipalaidavo Kajaus glėbyje, atremdama galvą į varnanagio petį. Vis dar jautėsi bejėgė, tačiau kažkodėl dabar sidabraplaukei buvo kur kas geriau.
-Man viskas bus gerai,-atsiduso ši švelniai šyptelėdama. -Tiesiog dar nemoku jų normaliai kontroliuoti,-švelniai ištrūkusi iš Kajaus  glėbio, Kota liūdnai nusijuokė nubraukdama sniegą nuo suoliuko.
Susidomėjusi varnanagė pažvelgė į tamsiaplaukio širdį, šiam beaiškinant tatuiruotės prasmę. Kelis kartus sumirksėjusi, sidabraplaukė pakėlė akis į Kajaus, pati jau nebežinodama ką daro.
-Tai nepakartojama,-susižavėjusi Kota švelniai priglaudė savo šaltą ranką prie varnanagio širdies, kita pamažu nuimdama Kajaus ranką nuo jo paties burnos.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #33 Prieš 8 metus »
Kajus pasižiūrėjo į Kotą kaip į beprotę. Ne jau ji nesuprato ką aš turėjau omenyje?
- Tu... tu rimtai manai, jog būti blogu yra nuostabu??? Nejau... nejaugi manai, jog kažką nužudyti yra nepakartojama? Nors ir netyčia, bet vis tiek... Manai, jog yra nuostabu kiekvieną rytą atsikėlus jausti nepakeliamą kaltės jausmą?
Tamsiaplaukis labai susigėdo, jog taip užsipuolė varnanagę. Kota neverta tiek priekaištų. Ji juk nežino nieko, tad ir ne tas žodis išsprūdo, arba aš ne taip supratau... Kaip visada...
- Aš labai atsiprašau, kad taip užsipuoliau tave. Tiesiog ta tatuiruotė man sukelia pyktį, liūdesį, kaltę ir visus blogiausius jausmus. - atsiprašė varnanagis. Kajus lazdele mostelėjo link pianino ir jis pradėjo groti kažkokią ramią melodiją.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #34 Prieš 8 metus »
Kota, kiek nustebusi, atitraukė ranką. Baimingai pažvelgusi pirštus, sidabraplaukė ėmė juos gniaužyti. Kodėl kaskart kai susinervuoju, jie suledėja?
-Atsiprašau,-tyliai sukuždėjo Kota, šiaip ne taip sugebėjusi įsiterpti tarp labai pasipiktinusio Kajaus monologo.-Aš manau, kad nepaisant viso blogio, tu vis dar turi gėrio...-mergaitė jau tiesė ranką Kajaus  širdies link, tačiau išvydusi jau gerokai apledėjusius pirštus, ji sugniaužė kumštį, ir lėtai nuleido ranką.-...širdyje,-pabaigė ji atsodūsiu, pakeldama savo akis į lubas.
Liūdnai šyptelėjusi ji paslėpė savo delnus gausiose balerinos sijono klostėse, nenorėdama matyti to ledo. Tiesą pasakius, jai jau gerokai užkniso tas ledo reikalas. Nukreipusi žvilgsnį į kažkur kampe numestą būgną, sidabraplaukė giliau įrausė rankas suknelėje.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #35 Prieš 8 metus »
Kajus atsistojo ir norėjo pakviesti Kotą šokiui, tačiau prarado sąmonę. Kajus atsirado jam niekad nematytoje vietoje. Ratu buvo sustoję burtininkai, kurie veidus buvo užsidengę kaukėmis ir apsigobę gobtuvais.
- Sveiki atvykę, Mirties Valgytojai, - ramiai pasveikino juos burtininkas. Jis buvo plikagalvis, baltas lyg saulės penkiasdešimt metų nematęs, vietoj nosies turėjo gyvatės šnerves, akys degė raudoniu. Tai buvo ne kas kitas o žymusis Tomas Marvolas Ridlis, geriau visiems pažįstamas Valdovo Voldemorto vardu. - Trylika metų... Trylika metų nuo paskutinės mūsų sueigos. Tačiau jūs atsiliepėte į mano šauksmą, lyg ji būtų buvusi vakar. Vadinasi, mus tebejungia Tamsos ženklas! Ar taip?
Jis kilstelėjo baisųjį savo veidą ir pauostė išpūtęs šnervių plyšelius.
- Užuodžiu kaltę. Oras dvokia kalte.
Kajus atmerkė akis ir pašoko į orą. Tamsiaplaukis sunkiai gaudė orą.
- Tas šlykštynė jau 11 metų neduoda ramybės.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #36 Prieš 8 metus »
Kota nejaukiai šyptelėjo, pastoviai purtydama rankas, bandydama numesti visą tą ledą nuo pirštų. Išgirdusi kažką nukrentant, sidabraplaukė staigiai liovėsi kratyti rankas, žvelgdama žemyn į Kajų.
-Kajau!-sušuko ji, greitai pripuolusi šalia nukritusio varniaus. Mažoji balerina atsargiai pasiguldė jo galvą sau kelių. Švelniai papurčiusi už pečių, Kota nervingai prikando lūpą, nebežinodama ką daryti. Suvirpėjusi ji perbraukė jau gerokai apledėjusiais pirštais per jo tamsius plaukus, suprasdama, kad beliko tik laukti, kol jis pabus. Bet kuo ilgiau ji rymojo prie be sąmonės tysančio Kajaus, tuo greičiau ledas lipo jos galūnėmis aukštyn. Dabar ledas buvo beveik prisikasęs prie mergaitės širdies, ir tai buvo pirmasis kartas, kai jis šitaip toli nuslinko.
Galiausiai šiam pašokus, Kota lengviau atsipūtė, tačiau ledas net neketino trauktis.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #37 Prieš 8 metus »
Kajus Andersonas sunkiai alsavo. Atrodo, jog tas atsiminimas atėmė daug jėgų ir atbukino visas jusles. Prisiminimas turėjo kažkokią reikšmę. Didelę reikšmę. Varnanagis pakėlė akis į Kotą. Ši atrodė baisiausiai susisielojusi. Jis su rūpesčiu paklausė:
- Ar gerai jautiesi? I-ir kodėl tu tokia išbalusi? Gal palydėti pas Madam Pomfri?
Supratęs ką pasakė vaikinas nusigando. Jei ir vėl leisiu sau jausti tokius jausmus - susprogsiu. Vėl kartosis praeitis. Nebus išvengta ankstesnių klaidų. Nors koks skirtumas? Prisileisiu ją kaip visus ir įskaudinsiu. Bet taip baisiai, kad jos akys bijotų pažvelgti net į mano pakaušį. Andersonas pasodino varnanagę ir atsisėdo pats. Jis vieną begalinę sekundę žiūrėjo sidabraplaukę, stengdamasis atrasti kažkokią užuominą.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #38 Prieš 8 metus »
-Tu gyvas,-sukuždėjo ji, jau beveik pasiruošusi kristi Kajui į rankas. Laiku susivokusi Kota tik nusišypsojo.-Varge, mane taip išgąsdinai, nebežinojau ir ką bemanyti,-sidabraplaukė kiek lengviau atsiduso ir plačiau šyptelėjo.
Trumpai pažvelgusi į save, Kota šiek tiek pakraupo. Juk ledas niekada nebuvo taip toli nušliaužęs. Regis, tik jos širdis, vienintelė vieta, kuri nebuvo apledėjusi, stengėsi išvaryti ledą, bet jai nelabi sekėsi.
-Aš neišbalusi, Kajau,-ji lūdnai šyptelėjau, dar plonesniu nei įprasta balseliu vos neišdainuodama sakinio.-Aš apledėjusi,-ji giliai atsiduso, purtydama galvą.-Ne, tik ne pas madam Pomfri. Ji nesupras,-kiek išsigandusi ji vėl pakėlė mėlynas akis į varnanagį, nejaukiai šyptelėdama dabar jau mėlynomis lūpomis.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #39 Prieš 8 metus »
- Gyvas ir beveik sveikas. - bandė nuraminti Kotą.
Varnanagis pažvelgė į draugę. Ji atrodė tikrai prastai. Visa apledėjus ir atrodė lyg tuoj puls sveikintis su mirtimi.
- O ką man padaryt, kad atitirptum? Žinai nenoriu, kad susidraugautum su giltine. Gal bučinuko norėtum?  - pasiteiravo vaikinas. - Klausyk, bet gal suprastų? Juk dar netokių atvejų pas ją būna. Pomfri, juk su nusvilusiomis rankomis, dingusiais kaulais, sustingusiais žmonėmis, vilkolakiais ir visokiomis kitokiomis nesąmonėmis dirbusi.
Pirmakursis atsiklaupė ant žemės ir susiėmė už galvos. Jis vėl braunasi man į galvą. Reikia... Rei-reikia pasipriešint. Tamsiaplaukis bandė pasinaudoti neseniai pradėtą mokytis oklumantiją. Tačiau praeities šešėlis kaip atslinko greitai, taip ir išnyko.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #40 Prieš 8 metus »
Kota papurtė galvą, giliai įkvėpdama ir iškvėpdama. Nors taip ir neatrodė, ji žinojo ko jai reikia, ir tai tebuvo ramybė.
-Gal šįkart atsisakysiu,-nusijuokė ji, stengdamasi nusiraminti ir nebeimti jokių sveikatų į galvą. Ledas ir taip buvo gana arti širdies, o sidabraplaukė nežinojo, kas bus, jeigu ledas pasieks ją.-Nereikia eiti pas madam Pomfri. Tikrai. Susitvarkysiu pati, tik...-ji atsiduso, tačiau šyptelėjo puse lūpų, kai išvydo jog ledas nebešliaužia.-Man reikia nusiraminti, ir kažko pozityvaus,-ji tarė, karštligiškai galvodama kas jai gali kelti teigiamas emocijas. Žinoma, pirma į galvą šovė baletas, tačiau Kota nebuvo tikrai ar nenusilaužys galūnių darydama piruetus suledėjusi. Staiga atsisukusi į Kajų, ji išplėtė akis.-Man reikia tavo pagalbos,-tepratarė ji, vėl suraukdama antakius.-Tau viskas gerai?

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #41 Prieš 8 metus »
Kajus suraukė antakius. Galva, atrodo, tuoj plyš iš skausmo. Vaikinas užsimerkė.
Prie stalo sėdėjo suvytęs, liesutis burtininkas, plikas, tik su keliais kuokšteliais žilų plaukų, kuris žvakių šviesoje skaitė laišką. Burtininkas skaitydamas raukėsi, kol galiausiai sulankstė laišką, atsiduso, pakilo nuo kėdės ir nuėjęs užtraukė užuolaidas.
Dangus už lango buvo raudonas it rubinas. Matyt, saulė leidžiasi. Senukas grįžo prie stalo, atsisėdo ir sukiodamas nykščius ėmė žiūrėti į duris lyg ko lauktų.
Ir sulaukė. Į duris pagaliau kažkas tyliai pabeldė.
- Prašom, - silpnu balseliu atsiliepė seneliukas.
Įėjo gal šešiolikos metų vaikinukas, nusiėmė smailią kepurę. Ant krūtinės spindėjo prefekto ženkliukas. Buvo aukštas ir turėjo juodus kaip anglis plaukus.
- A, Ridlis...
- Mane kvietėte, profesoriau Dipitai? - nervingai tarė berniukas.

- Nyk man iš galvos bjaurastie tu. - sušnypštė varnanagis. - Pala kokios pagalbos? Kaip aš tau galiu padėti?

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #42 Prieš 8 metus »
-Kajau?-nedrąsiai kreipėsi ji, sunerimusiu žvilgsniu žiūrėdama į varnanagį. -Tau viskas gerai?-vėl paklausė ji, tačiau kad ir kaip ji norėjo, sidabraplaukė nežinojo kaip jam padėti. Atsidususi ji pasitrynės smilkinius, bandydama suvokti kas per nesąmonės čia vyksta, bet nieko gero nesugalvojusi, ji dar kartą atsiduso, šįkart išleisdama mažą garų kamuoliuką, kurie paprastai pasirodo, kai kvėpuoji esant šaltam orui.
Lėtai atsistojusi, Kota pažvelgė į savaime grojantį pianiną, ir šyptelėjusi atsisuko į Kajų.
-Man reikia...-pradėjo ji, tačiau nusivylusi savo sakinio daryba, kreivai šyptelėjo. -Man galėtum padėti,-pakeitė pradžią ji, rausdama kaip rožė sode prieš pasakydama tai, ką ir ketino sakyti.-Jeigu tu,-ji nervingai nusijuokė, nejaukiai pasitrindama apledėjusią ranką.-Pašoktum su manim,-užbaigė ji tyliai, kiek nulenkusi galvą ir bandydama slėpti rausvus skruostus.

*

Neprisijungęs Arianne Cervera

  • I kursas
  • *
  • 48
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #43 Prieš 8 metus »
Arianne visai atsitiktinai užklydo muzikos instrumentų salę. Senelė jai pasakojo apie šį Hogvartse paslėptą kambarį. Nuo mažens Arianne skambina fortepijonu. Visi sakė, kad mergaitė turi talentą. Tačiau po senelio mirteis Arianne nebeskambina. Tai jai atrodė per daug panalu, ir kiekvienas prašymas pagroti Mocartą ar Bethoveną baigdavosi rusčiu vienturėtės žvilgsniu ir atsakymu "Tai beprasmiška". Tačiau šiandien Arianne buvo nusiteikusi muzikai, be to, manė, jog jos herbologijos namų darbui, tai patiks. Įėjus į salę, pamatė begales instrumentų. Tačiau jos žvilgsnis užkliuvo už nuostabaus, žvilgančio rojalio. Toks stovėjo ir pas senelę namuose. Tik šis buvo milžiniškas. Arianne lėtai priėjo prie jo, lyg fortepijonas būtų ne instrumentas, o žvėris. Lėtai perbraukė per fortepijono dangtį ir pajuto į save įsmeigtas akis. Begales akių. Tačiau atsisukus nieko nebuvo. Arianne prisėdo ant nuostabios aksominės kėdės, o augalą, atsineštą kartu, padėjo ant dangčio. Fortepiono klavišai buvo nuostabūs - atrodo, lyg niekas jų būtų nelietę. Arianne gerai pagalvojo ir nusprendė po šitiek metų sugroti senelio mėgstamiausią melodiją - Bethoveno Devintąją simfoniją. Pirštai bėgiojo per klavišus, o kiekvienas garsas skambėjo tobulai. Arianne jautėsi nejaukiai, nes visą laiką jautė į save įbestas akis, bet tęsė toliau. Pabaigus skambinti, Arianne pasijautė lyg atsibudusi iš sapno. Dar niekada negrojau tokiu tobulu instrumentu. Jos žydintis žiedas buvo dar mėlynesnis nei buvo prieš tai. Arianne lyg žmogaus jo paklausė:
- Ar sugrojau gerai? Manau tau patiko.
Mergina paėmė vazonėlį atgal į glėbį, ir paskutinį kart palietė fotepijoną. Aš dar sugrįšiu. Pažadu.
---------------------------------------------------------------------
I write for the same reason I breathe - because if I didn’t, I would die.

*

Neprisijungęs Katerina Atėnė Sabel

  • ***
  • 150
  • Lytis: Moteris
  • Your enemy might be your own mind.
Ats: Muzikos instrumentų salė
« Atsakymas #44 Prieš 8 metus »
Kajus šyptelėjo.
-  Viskas gerai. Aš sveikut sveikutėlis. Tie regėjimai yra niekas. Jie nesvarbūs ir niekam nerūpi. Turiu teoriją dėl jų, bet abejoju ar kas ja tikėtų.
Dvi minutes jis prastovėjo kaip statula, kol galiausiai suprato ko iš jo prašoma. Vaikinas apkabino Kotą ir pradėjo judėti šokio žingsniu. Netgi nepamenu kada išmokau šokti. Gal šešių metų? 
- Galias turėjai nuo vaikystės ar jos atėjo vėliau? Ar esi ką sušaldžius? Jei esi, tai ar jie mirė ar išgyveno? - pabėrė klausimų varnanagis.  Žinoma nuo tokių klausimų ta mergaitė gali pabėgti, bet jam nerūpėjo. Pirmakursis norėjo sužinoti šį bei tą ir išsiaiškinti ar labai jie panašūs.  Ir ar labai skiriasi.
- Tu kaltas dėl jos mirties... Bet juk tai nėra blogai. Ji to nusipelnė, sūnau. Ji nemylėjo tavęs taip kaip turėjo mylėti. - sušnibždėjo balsas galvoje. Puiki dienelė... Ne tik prisiminimus mačiau, bet dar ir balsus galvoje pradėjau girdėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Gabija Poter »
Pasaulis nėra padalytas į gerus žmones ir Mirties Valgytojus.