0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #405 Prieš 3 metus »
Abejingumas, kurį Deoiridh atkakliai demonstravo, šiek tiek skaudino Matthew. Herbologas nebuvo tikras, ar mergaitė taip ir jaučiasi, ar tik slepia tikruosius jausmus, tačiau vis tiek tikėjosi daugiau emocijų. Vis dėlto nutarė nemalonių temų nebeplėtoti - juk pagaliau reikėjo pereiti prie to, dėl ko juodu čia ir susirinko.
Po svarbiausių žodžių Matthew Turner gyvenime stojo amžinybę trunkanti tyla. Herbologas neįsivaizdavo, ką sakyti ar daryti dabar, tad tik laukė bent kažkokios reakcijos iš mergaitės - juk ji dabar turi ką nors pasakyti, ar ne? Galiausiai jos lūpas palikęs klausimas buvo... Keistokas. Žinoma, kad rimtai! norėjo sušukti Matthew, tačiau rudaplaukė pagaliau teikėsi pakelti į jį akis ir netgi parodyti džiaugsmą! Apkabinimas, kuriuo profesorių apdovanojo Deoiridh, buvo didžiausia dovana, kokios buvo galima tikėtis. Turner šiek tiek neryžtingai, bet atsakė tuo pačiu. Žinojo, kad grifiukei labai sunku jausti kitą žmogų taip arti savęs, tačiau faktas, kad būtent jos iniciatyva įvyko šis apsikabinimas, buvo geriau už viską: jai jo reikia, ji juo pasitiki. Ar kada nors pajus tą meilę, kurią vaikai jaučia savo tėvams? Nežinojo - juk Deoiridh nėra pratusi mylėti. Tačiau buvo tikras, kad tėvišką meilę šiam vaikui pats jaučia jau senokai. Ir kol kas to užteko.
Jiedu sėdėjo ir, atrodo, džiaugėsi tuo, kad pagaliau viskas buvo išsiaiškinta. Visi priekaištai lyg ir buvo užmiršti, tad buvo galima džiaugtis šia laime.
Ir vis dėlto tokie dalykai Matthew Turner turbūt nebuvo įmanomi. Atrodo, vos tik spėjo išsiaiškinti, kad jiems viskas bus gerai. Mergaitė nori, kad jis taptų jos tėčiu. Būtų galima sėdėti čia iki pat vakaro, kol Deoiridh turėtų eiti pavalgyti ir miegoti. Bet kur ten! Vos po kelių akimirkų į kambarį kažkas įėjo. Matthew nespėjo pasukti galvos, kai atėjusysis pasirodė jo akiratyje. Sigurdas? Elmundas? Gudmundas? bandė prisiminti moksleivio vardą, tačiau netrukus atsakymą į šį klausimą pateikė Deoiridh. Nekeista, kad ji staigiai atsitraukė nuo Turner, tačiau skaisčiai išraudę žandai sukėlė herbologo smalsumą. Jis klausiamai pažvelgė į mergaitę, tačiau ji jau lipo iš krėslo. Na, ko gero, iš jos nieko kito ir nereikėjo tikėtis - o koks mokinys norėtų, kas kas nors pamatytų jį artimai bendraujant su profesoriumi ir koledžo vadovu? Ką jau kalbėti apie Deoiridh, iš kurios emociją, o kartais net ir žodį išspausti sunku. Matthew dar kartą paklausė savęs, ar grįžimas profesoriauti ir taip būti arčiau mergaitės nebuvo klaida.
Grifų Gūžtos vadovas žvilgčiojo tai į Deoiridh, tai į Sigurdą ir bandė suprasti, kas gi juos sieja. Kiek prisiminė, jie nebuvo vienmečiai. Teoriškai gali būti beveik net ir nepažįstami. Vis dėlto nuojauta kuždėjo, kad šiuo atveju taip nėra. Dar kartą smalsiai pažvelgęs į rudaplaukę, herbologas pajuto, kad ji bijo susitikti su jo akimis, tad atsisuko į šviesiaplaukį vaikinuką. Atrodo, kad ir jam kambaryje pamatytas vaizdas buvo gerokai netikėtas.
- Nori ko nors paklausti apie herbologiją? - prie Deoiridh klausimo pridūrė Matthew. Puikiai žinojo, kiek mažai jo sakinyje logikos, bet tai dabar nebuvo labai svarbu. Reikėjo kažkaip viską grąžinti į kuo paprastesnę situaciją.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #406 Prieš 3 metus »
Tik širdis ritmingai, nors gal kiek greičiau nei paprastai, tuksėjo, kai Sigurdas sustingęs spoksojo į tuos du žmones. Ledo mėlynumo akys vis dar įdėmiai stebėjo juos, lyg bandydamos įminti kažkokią mįslę. Deja, tai maloniai ir jaukiai ramybei, kuri tvyrojo kambaryje, buvo lemta pranykti. Nepraėjus nė akimirkai, Deoiridh pastebėjo vaikinuką. Šis savo ruožtu ketino pagauti jos žvilgsnį, bet dėl kažkokių priežasčių nedrįso to padaryti. Vėl pasijautė nejauki atmosfera. Tik šįkart škotės eilė buvo žaviai nurausti, o tai netikėtai dar labiau privertė jį jaustis keistai, tačiau jokiu būdu ne nemaloniai. Iki galo savo jausmų suvokti nespėjo, nes iš jos lūpų ištrūkęs islando vardas padėjo atsipeikėti.
Kelis kartus sumirksėjo, bet neprabilo. O ką tokiu sudėtingu atveju sakyti? Juk šalia esančio profesoriaus taip pat nebuvo galima ignoruoti. Pasisveikink, nežiopsok! Tuojau nuskambėjo mintyse kartu su kažkokiu draugiškumo prieskoniu.
-Labas. - ištarė paklausęs Mjorniro patarimo.
Tas vienintelis žodis taip ir pakibo tame staiga sutankėjusiame ore. Akis nukreipė į augintinį, kuris iki šiol net nepajudėjo, tik tyliai stebėjo. Ar tikrai man reikėjo tai pamatyti? Pasiteiravo paukščio. O gal savęs? Bet tai jau nebebuvo svarbu, nes jeigu atsakymas buvo, tai jis liko neišgirstas, mat Deoiridh atsistojo ir po kelių sekundžių prabilo. Tik tuomet Sigurdas susitiko su jos akimis. Savųjų nenuleido, nors nenumanė, kaip elgtis herbologo akivaizdoje.
-Ėjau pro šalį ir išgirdau balsus... - pradėjo, tačiau buvo nutrauktas koledžo vadovo.
Jo klausimas pasirodė gana absurdiškas, vis dėlto šviesiaplaukis to savo pastebėjimo neišdavė. - Ne, nieko nenorėjau paklausti, profesoriau. - tarė kiek drąsiau, pagarbiau. Nusprendė neturėti jokių išankstinių nuostatų, bet buvo truputį sunku.
Žvilgtelėjęs į jį, prisiminė, kad būtent šio vyro vardu Deoiridh pavadino savo varlę. Kažkoks jausmas nuvilnijo jo proto pakraščiais, bet toks silpnas, kad jis nesutrukdė iškapstyti iš atminties klodų, jog animagė su Matthew kažkada kažkur keliavo. Tačiau šio fakto realumu suabejojo.
- ...ir nutariau užeiti. - pagaliau užbaigė.
Įdėmiai stebimas dviejų žmonių nesijautė maloniai, greičiausiai tai nulėmė kvailą atsakymą, po kurio, aišku, stojo tyla. Tačiau islandas stengėsi laikytis tvirtai, lyg norėdamas sudaryti koledžo vadovui gerą įspūdį. Nors Mjorniras kol kas daugiau negelbėjo, jis bent jau laikėsi tykiai. Apsilaižė lūpas, tarsi išreikšdamas savo abejonę ir laikiną pasimetimą.
-Kodėl...? - tik tiek išsprūdo. Pilno klausimo nesuformulavo, nes tai ištarti šalia profesoriaus buvo... Na, mažų mažiausiai nesmagu.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #407 Prieš 3 metus »
Deoiridh stovėjo šalia krėslo ir neįsivaizdavo, ką daryti. Labai norėjosi žinoti, ką dabar mąsto Sigurdas, bet legilimantijos galia, deja, ji pasigirti negalėjo. Tad teko taip ir stypsoti neturint minčių, ką sakyti ar daryti toliau. Ar jis klausosi svetimų pokalbių? suirzo Deoiridh išgirdusi vaikinuko atsakymą. Bet tada ją sukaustė siaubas: ką tiksliai spėjo išgirsti Sigurdas? Juk tai, ką ji ir Matthew kalbėjo, tikrai nebuvo skirta dar kažkieno ausims. Mintyse mergaitė pradėjo plūstis, tačiau išoriškai atrodė esanti visai rami.
Matthew klausimas, kuriam siaubingai trūko logikos, iš dalies padėjo, mat Sigurdui teko į jį atsakyti. Tai suteikė kelias akimirkas laiko pamąstyti, kaip reikėtų išsisukti iš padėties. Deja, to laiko neužteko, mat islandui pagaliau užbaigus sakinį Deoiridh vis dar neįsivaizdavo, ką sakyti ar daryti toliau. Kartais nukreipdavo žvilgsnį į Sigurdą, tačiau dažniausiai labiau domėjosi grindimis ar kambario sienomis. Žinoma, padėjo ir deganti ugnis, mat ir į ją buvo galima pažvelgti ilgėliau.
Vos tik škotė pakėlė akis į Sigurdo paukštį, vaikinukas uždavė klausimą. Ir dar kartą jis buvo pradėtas tuo pačiu prakeiktu žodžiu "kodėl". Ir dar kartą jis buvo neužbaigtas. Deoiridh nenoromis prisiminė situaciją kvidičo aikštėje, kai islandas norėjo padėti jai treniruotis. Jam reikėtų išmokti užbaigti sakinius nutarė mergaitė, tačiau garsiai nieko panašaus į tai, žinoma, nepasakė. Tiesą sakant, iš viso neįsivaizdavo, ką dabar reikėtų sakyti. Prisiminė, kaip paspruko nuo Sigurdo tada, kai jis ją apkabino. O dabar vaikinukas ją rado kito žmogaus glėbyje! Deoiridh jautė: jeigu čia nebūtų Matthew, ji išdrįstų prieiti ir pati apkabinti vaikinuką. Tikriausiai ir atsiprašytų. Deja, herbologo buvimas čia labai trikdė, tad ji taip ir liko stovėti.
- Profesorius Turner man padeda mokytis, - kuo užtikrinčiau ištarė Deoiridh, nors ir nebuvo malonu meluoti. Vis dėlto tiesos sakyti dabar irgi negalėjo. - Bendrauti, - pridūrė ji daug tyliau tikėdamasi, kad ją išgirs tik Sigurdas. Labai norėjosi, kad vaikinukas nepagalvotų nieko blogo, tačiau kaip jis galėjo to nepadaryti? Visa ši situacija buvo labai nekokia.
Deoiridh įsidrąsino ilgiau pažvelgti į islandą. Žvilgsniu maldavo daugiau nieko neklausinėti ir leisti paaiškinti vėliau - kai profesoriaus nebus šalia. Deja, mergaitė neįsivaizdavo, ar Sigurdas matė tą žvilgsnį, ar suprato, ar norėjo suprasti... Vis dėlto sakyti kažką daugiau šalia Matthew buvo labai nejauku. Tuo labiau, kad ir profesorius tikriausiai nieko nežinojo, kas sieja ją, Deoiridh, su šiuo šalimais esančiu vaikinuku. O mus kažkas sieja? pati tokios minties išsigando mergaitė. Žvilgtelėjo į būsimą tėtį, tačiau jis atrodė lygiai taip pat sutrikęs, tad pačiai teko galvoti, ką daryti toliau. Deja, jokia išganinga mintis į galvą neatėjo, tad Deoiridh stovėjo šalia krėslo, žvalgėsi po kambarį ir tylėjo.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #408 Prieš 3 metus »
Matthew pajuto, kad čia yra kažkas daugiau nei šiaip nejaukumas, kad juos kažkas užtiko. Ne, problema buvo ta, kad tai buvo būtent šis žmogus. Herbologas su neslepiamu smalsumu žvelgė į Deoiridh. Ji niekad neužsiminė apie Sigurdą - ar tarp jų vyksta kas nors, ką Matthew turėtų žinoti?
Atmosferos nejaukumas nustebino profesorių. Atrodė, kad nė vienas iš jų nežino, ką pasakyti. Jo paties klausimas dabar skambėjo dar juokingiau nei tada, kai buvo užduotas. Matthew pasijuto šiek tiek kvailai, tačiau laukė vaikinuko atsakymo bent į Deoiridh žodžius.
Tonas, kuriuo šviesiaplaukis atsakė į absurdišką profesoriaus klausimą, buvo netikėtai pagarbus. Susimąstęs Matthew įsistebeilijo į Sigurdą. Tiesą sakant, iš pamokų jo neprisiminė, tad buvo galima tikėtis, kad jis pernelyg per jas neišsišokdavo. Ne pats blogiausias variantas, ką? nejučia susimąstė Matthew ir pats išsigando tos minties: ar jis jau poruoja Deoiridh su šituo vaikinuku?!
Tiesa, paaiškinimas, kaip Sigurdas čia atsidūrė, herbologui nepatiko. Jo nuomone, jeigu nugirdai kažką šnekantis, kaip tik nereikėtų kištis. Vis dėlto Deoiridh neprieštaravo, tad ir Matthew patylėjo - jeigu jiedu yra draugai, jis šito savo kvailais klausimais tikrai negriaus.
Žinoma, grifui parūpo, kas čia vyksta. Klausimo, tiesa, neužbaigė - tai buvo akivaizdu. Ir atrodė, kad Deoiridh tai nepatiko. Atidžiai nužvelgęs Sigurdą Matthew bandė sugalvoti, ką pasakyti. Buvo tikras, kad Deoiridh tiesos sakyti nenorėjo - vien jau dėl to, kad pati vos prieš kelias akimirkas sužinojo apie herbologo planus. Tuo labiau, kad šiedu mokiniai labai artimi būti negalėjo: Matthew buvo tikras: jeigu būtų būtent taip, mergaitė būtų jam apie tai papasakojusi.
Nuo atsakymo į trumpą klausimą Grifų Gūžtos vadovą išgelbėjo Deoiridh. Matthew pavyko neparodyti nustebimo, nors atsakymas buvo kiek netikėtas. Vis dėlto juodaplaukis tik nežymiai linktelėjo ir nieko nepasakė. Kol staiga pajuto, kad jo čia nereikia. Buvo šiek tiek liūdna - tai turėjo būti judviejų laiminga akimirka. Vis tik herbologas puikiai suprato, kad reikia leisti Deoiridh pabendrauti su bendraamžiais. O šis aiškiai buvo ne šiaip eilinis bendraamžis. Tad Turner galiausiai prabilo:
- Mes kaip tik baigėme. Deoiridh, jeigu dar bus kokių klausimų, drąsiai kreipkis. Sigurdai, tau galioja tas pats, - kiek padvejojęs pridūrė.
Herbologas atsistojo iš krėslo ir pažiūrėjo į mergaitę. Viskas, ką jai reikėjo padaryti, buvo pažvelgti į profesorių ir paprašyti pasilikti. Vis dėlto jos žvilgsnio sugauti nepavyko, tad Matthew suprato, kad bus geriau, jeigu užleis pozicijas Sigurdui.
- Iki pasimatymo, - paprastai pratarė juodaplaukis ir paliko kambarį. Buvo be galo susimąstęs.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #409 Prieš 3 metus »
Rodos, net pasimetė tarp angliškų žodžių, kurie tomis akimirkomis tapo visai svetimi. Kažką mintyse surezgęs gimtąja kalba, Sigurdas vis dėlto klausimo nepabaigė, nes tam trukdė kambaryje esantis profesorius. Negana to, jis įdėmiai stebėjo grifą. Tai vertė jaustis dar nemaloniau. Buvo...pasimetęs, išduotas, sutrikęs - visa tai ir dar daugiau sudarė jo emocijų bei išgyvenimų kakofoniją, gaudžiančią galvoje. Kurią tik dabar pradėjo justi. Apie kurią puikiai žinojo ir Mjorniras, greičiausiai vienintelis šioje patalpoje esantis ramus bei neįsitempęs. Ar dar manai, kad man reikėjo čia pasirodyti? Pasidomėjo augintinio, nenukreipdamas žvilgsnio nuo žmonių. Vis tiek kada nors būtum apie tai išsiaiškinęs. Ir tau tai nebūtų patikę. Atsakė kranklys, nemačiomis pasikedendamas plunksnas. O vaikinukas tuo tarpu susimąstė, svarstydamas, kaip turėtų jaustis.
Kai jau pradėjo atrodyti, kad visi taip ir stovės bei dirsčios vieni į kitus, Deoiridh pagaliau prabilo. Islandas tikėjosi, jog ji pasiaiškins kitaip, tad kilstelėjo antakius. Mokytis? Tai pasirodė neįtikima, nes ant stalo nebuvo jokių knygų, pergamentų ar kažko panašaus. Vis dėlto herbologas pritarė rudaplaukės žodžiams, tad greičiausiai jie bylojo tiesą. O gal ir ne, nes škotė labai tyliai dar kai ką pridūrė, ko vyras negalėjo išgirsti. Nuo to jis nežymiai suvirpėjo, bet labai greitai aiškėjo viena skaudi mintis, kurią kaip įmanydamas ėmė stumti šonan. Beveik pavyko. Tačiau tuomet pažvelgė į animagę.
Susidūręs su jos žvilgsniu, Sigurdas pabandė jį išskaityti. Regis, jis buvo prašantis, maldaujantis nieko nesakyti. Jeigu teisingai suprato. Nustebindamas pats save, vos vos linktelėjo galva, lyg sutikdamas, nors buvo sunku taip pasielgti. O gal Deoiridh visai ne tai turėjo omenyje? Kodėl, po galais, jis sutiko patylėti? Ir išvis, kodėl vis dar turėjo ja pasitikėti? Į pastaruosius klausimus grifas neturėjo atsakymo, nes siaučiantis chaosas viduje jo taip pat nepateikė.
Bet taip stovėdamas šiaurietis kai ką prisiminė. Kažkada susitikime prie ežero grifė išklausė jį. Užjautė, nekaltino. Anuomet pasijuto toks dėkingas, kad net apkabino ją. Tad gal dabar jo eilė išklausyti? Vis dėlto buvo neapsakomai sudėtinga priimti šį sprendimą.
Abu mokiniai draugiškai tylėjo, kol Matthew susiprotės išeiti. Laimei, ilgai laukti neteko. Teko pripažinti, kad apie profesoriaus egzistavimą netgi kiek primiršo, todėl nieko neatsakė, kai šis kreipėsi į Sigurdą. Jis kone nesureagavo.
-Viso. - Ištarė ne tiek iš mandagumo, kiek iš noro truputį atitolinti tai, kas bus, kai koledžo vadovas išeis.
Vos tik jis pradingo durų angoje, mintyse apsireiškė kranklys. Tik nesumanyk pratrūkti. Rūpestingai įspėjo jis, atskleisdamas, jog širdyje nešiojasi nerimą. To nebus. Patikino islandas, atsisukdamas į Deoiridh. Nors net jis nenutuokė, kaip visa tai baigsis. Kelias akimirkas tiesiog žvelgė į ją.
-Jis tau padeda? - galiausiai perklausė, šįsyk nepasiklydęs svetimos kalbos labirintuose. Iš balso tono nelabai galėjai suprasti, kaip jis jaučiasi. Bet žaižaruojančios akys, atskleidžiančios tikruosiuos vaikinuko jausmus, slėpėsi po akmenine kauke, kuri jau pradėjo trūkinėti.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #410 Prieš 3 metus »
Sutrikimas, nežinojimas, ką daryti, įtampa ir keistas šaltis, nors ugnis kambaryje tebeliepsnojo. Ko gero, šie žodžiai vis tiek nesugebėjo tiksliai apibūdinti to, ką jautė Deoiridh. Žinoma, reikėjo pridėti ir baimę, tik mergaitė nežinojo, ko bijo labiau: apsikvailinti prieš Matthew ar prarasti... tai, ką turi su Sigurdu. Kad ir kas buvo tas "tai", škotė suprato jį branginanti. Tad nenuostabu, kad dabar ji jautėsi įsitempusi ir sutrikusi: labai reikėjo pasišnekėti su abiem čia esančiais žmonėmis. Šis supratimas buvo keistas ir neįprastas, bet negalėjai sakyti, kad nemalonus. Deja, užmačios įgyvendinti nebuvo įmanoma: tam trukdė faktas, kad jie buvo visi kartu. Tad teko nejaukiai tylėti ir tikėtis, kad kuris nors iš jų visko nesugadins.
Matthew pranešus, kad išeina, Deoiridh apėmė dvejopi jausmai: viena vertus, tai buvo gerai, nes jiedu su Sigurdu liks vieni, ir ji galės atsiprašyti. Kita vertus, ši galimybė gerokai gąsdino, mat mergaitė prisiminė sau prisipažinusi: jeigu jiedu liktų vieni, ji išdrįstų islandą apkabinti. Dabar šis planas jau po kelių akimirkų turėjo tapti visiškai įgyvendinamas.
- Iki pasimatymo, - sugebėjo išspausti rudaplaukė. Žinojo, kad su juo išsiaiškinti galės ir vėliau. Tik, deja, ji lygiai taip pat puikiai žinojo, kad teks atsakinėti į nejaukius klausimus, nemaloniai glaudžiai susijusius su dabar priešais stovinčiu vaikinuku. Bet tai bus vėliau, dabar reikėjo spręsti kitas problemas, kurių buvo net kelios. Visų pirma, reikėjo nuspręsti, kur dėti akis - atsukti žvilgsnį į Sigurdą buvo tikras tabu: mergaitė pernelyg gerai jautė jo žvilgsnį. Be to, islandas tikrai norės kažkokio paaiškinimo, o sakyti tiesos ji nebuvo pasiruošusi.
- Jau turėjai pastebėti, kad turiu problemų bendraudama su žmonėmis, - tarstelėjo Deoiridh vis dar nedrįsdama susitikti su Sigurdo akimis. Nors buvo nejauku taip atvirai kalbėti apie save, kartu su šia būsena atėjo ir keistas laimės jausmas: taip, jai teko meluoti apie Matthew, tačiau tai, ką šnekėjo dabar, buvo tiesa. Ji tikrai nemokėjo bendrauti. Tik kaip neįklimpti į meno liūną taip, kad po to nebeišlipsi? Šis uždavinys buvo labai sudėtingas, tad Deoiridh nutarė jį atidėti vėlesniam laikui.
- Atsiprašau, kad tada taip pabėgau, - sumurmėjo ji prisiminusi susitikimą prie ežero. Žinojo, kad sutikdamas padėti treniruotis vaikinas lyg ir parodė, kad jai atleista, bet aną kartą islandas jos nerado kito žmogaus - profesoriaus! - glėbyje. Deoiridh kilo įtarimas, kad dabar Sigurdas gali rimtai supykti ar įsižeisti. Bet kodėl? vidinis balselis galvoje privertė mergaitę sutrikti. Ko jam pykti ar įsižeisti? Juk jūsų niekas nesieja! Vis dėlto rudaplaukė žinojo, kad tai netiesa. Šis žinojimas kiek gąsdino, tačiau ji buvo visiškai tikra: Sigurdas tai irgi supranta.
Labai norėjosi prisipažinti, kad fizinis kontaktas gąsdina. Kad tik dėl to paspruko nuo vaikino prie ežero, tik dėl to persigando netyčia užgriuvusi ant jo kvidičo aikštėje. Deja, vaizdas, kurį visai neseniai pamatė islandas, tikriausiai bylojo visai ką kita. Širdį pradėjo graužti nemaloni kaltė: kažkodėl Deoiridh rūpėjo, ką galvoja Sigurdas. Maža to, akyse kažkodėl pradėjo kauptis ašaros. Grifiukė apmirė iš siaubo: dar betrūko apsiverkti šito žmogaus akivaizdoje! Noras nuslėpti nepatogiai jaustis verčiančią situaciją privertė mergaitę ryžtis: ji priėjo prie gerokai už save aukštesnio vaikino ir negrabiai jį apkabino.
- Atsiprašau... - labai tyliai sumurmėjo mergaitė. Net nebuvo tikra, ar islandas galėjo ją girdėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith »
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #411 Prieš 3 metus »
Atrodė, kad Deoiridh vengė Sigurdo žvilgsnio. Ne atrodė, o taip ir buvo. Būtent tai pradėjo griauti įsitikinimą, kad ji nemeluoja ar kažko neslepia. Nors greičiausiai jis jau buvo sunaikintas, sutryptas su žemėmis ir išniekintas - pasirodymas profesoriaus glėbyje viską apvertė aukštyn kojomis. Keista emocija pasirodė pusiau sustingusiame veide, bet tuoj dingo, daugiau nebeiškilo. Kaip tik tada animagė sugalvojo prabilti.
Problemų?! Norėjo surikti grifas ir pareikšti, kad jai viskas gerai, tačiau suvokė, jog škotė pasakė tiesą. Tas jausmas sugrąžino nedidelį gabalėlį pasitikėjimo ja, kuris, galima sakyti, buvo beveik pradingęs nuo susitikimo pradžios. O kaip jis dabar žvelgė į koledžo draugę? Tokia nelaukta, bet kartu ir pasąmonės nuspėta žinia iš tikrųjų nedaug ką pakeitė. Tik viską nušvietė šiek tiek aiškesnėmis spalvomis, nors dar liko tamsių vietų. Vis dėlto jo ryžtingumas svyravo. Vaikinukas kiek pakreipė galvą. Iš lūpų neištrūko joks garsas, nors galva tiesiog dūzgė nuo atsiradusių klausimų. Juk lengviausia buvo nieko nesakyti. Bet tai tikrai nebuvo geriausias sumanymas, tad, pastūmėtas jos staigaus atvirumo, galiausiai tarė:
-Pastebėjau...
Sigurdas vylėsi, kad Deoiridh paaiškins daugiau, juk ne dėl vieno sakinio pasirinko išklausyti ją. Tačiau netikėtai paminėtas ežeras ir atsiprašymas nejučia sušvelnino žvilgsnį, nukreiptą į grifę. Kitaip tariant, vis dar spoksojo. Nežinojo, kur daugiau dėti akis, nepasant to, kad kambaryje buvo įvairių daiktų ar ant krėslo tupėjo Mjorniras. Be to, šiaurietis suprato, kad ji neatsitiktinai apie tai prabilo. Rudaplaukės žodžiai priminė apie visai neseniai priimtą sprendimą, kuris privertė galvoti apie tolesnius veiksmus. Atleisti? Nekreipti dėmesio į rodomą nuoširdumą ar... Taip, buvo gana keista, kad iki dabar neapsisprendė, bet visa ši situacija ir tai, kas siejo islandą su animage, buvo keista. Jautėsi taip, lyg būtų rūke - nenutuokė, ar eina gera kryptimi ir ar išvis juda. O prieš akis tebestovintis vaizdas su herbologą apsikabinusia Deoiridh gundė Sigurdą nepasiduoti jos kalboms. Vis dėlto tą sunkią akimirką prakalbo augintinis, daugumą laiko tiesiog stebėjęs situaciją:
-Ar nori toliau palaikyti ryšius su ja?
Vaikinukas trumpam užsimerkė, suvirpėjo nuo klausimo rimtumo ir gylio. Kas keisčiausia, jis atsiliepė labai greitai bei nebedvejodamas:
-Taip.
Atsakymas buvo gana netikėtas, jis tapo tarsi kažkokiu signalu, nes vos tik atvėrė akis, grifas tą pačią sekundę pasijuto apkabintas. Iš pradžių sustingo. Ko jau ko, o to visiškai nesitikėjo, tuo labiau iš jos. Bet sielą sudrebinus dar vienam tyliam atsiprašymui, atgijo: suvokė, kad į žodį sudėjo viską, o nelauktas glėbys tarsi įkūnijo jį. Širdį užliejo nepažįstamas jausmas, kai suprato, jog Deoiridh atleido. Kelis kartus sutrikęs sumirksėjo. Islandas įsidrąsinęs kilstelėjo rankas ir jomis apglėbė škotės pečius. Veide spindėjo šiokia tokia nuostaba, sumišusi su ...laime? Galbūt. Akies krašteliu pastebėjo, kaip Mjorniras mandagiai pasuko galvą į šoną. Jam ir taip užteko minčių, dabar ūžiančių Sigurdo galvoje. Tačiau tai įžiebė vos matomą šypseną, kuri užsiliko net ir akyse.
Rodos, laikas sulėtėjo aplink juos. O bent kartą šiaurietis nesijautė itin nejaukiai. Neįsivaizdavo, kiek laiko juodu taip stovi apsikabinę. Greičiausiai jau ilgai, tad po kelių akimirkų jis atsitraukė. Visai nelaiku pajautė, kad širdis tuksi lyg patrakusi. Negana to, rankos drebėjo kaip kokio nukaršusio senuko, todėl greitai paslėpė jas už nugaros. Vaikinukui nepatiko būtent toks jo elgesys - kažkoks per daug... Bet dabar nesijautė pasiklydęs migloje.
Sigurdas vėl žvelgė į rudaplaukę, nors švelnus raudonis buvo pasiglemžęs skruostus.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #412 Prieš 3 metus »
Deoiridh, pasakiusi tuos tokius sudėtingus žodžius, nežinojo, kokios reakcijos iš vaikinuko galėjo tikėtis. Jis galėjo tiesiog patylėti, galėjo nusijuokti ir pasišaipyti, nors šito norėjosi mažiausiai. Galėjo tiesiog viską neigti, galėjo... Buvo daugybė variantų, ir rudaplaukė niekaip negalėjo nuspręsti, kuris iš jų būtų pats priimtiniausias. Ko gero, nė vienas. Ar tai reiškia, kad reikėjo patylėti? nustebusi paklausė savęs Deoiridh, tačiau puikiai suprato: ne, pasakyti tą sakinį buvo geriausias jos priimtas sprendimas. Sigurdas nusipelnė bent šiek tiek atvirumo. Kadangi pasakyti apie Matthew kažkodėl buvo beprotiškai sunku, ji galėjo džiaugtis pasiryžusi garsiai pripažinti bent tai, kad nemoka bendrauti.
Islandas liko ištikimas sau. Tiesa, iš pradžių atrodė, kad šį kartą nepasakys nieko, tačiau galiausiai Deoiridh sulaukė jau įprastu tapusio - vienžodžio - atsakymo. Mergaitė nežinojo, kaip į tai reaguoti. Bandė suprasti, kaip jaučiasi išgirdusi būtent tokią reakciją. Deja, šitai labai nesisekė: grifiukė jautėsi visiškai pasimetusi ir nežinanti, kaip pasielgti šią akimirką.
Stovėti apsikabinus šį žmogų buvo labai keista, tačiau, teko pripažinti, ne taip jau ir nemalonu. Pajutusi jo rankas Deoiridh suprato, kad net nereikėjo stengtis nesudrebėti: šį kartą kūnas nė neketino to daryti. Ką tai galėjo reikšti? Ar Sigurdas buvo kažkuo ypatingas? Kodėl netgi Matthew apkabinimas kelia daug daugiau įtampos? Deoiridh buvo visiškai pasimetusi savo jausmuose, tad neįsivaizdavo, kiek laiko juodu šitaip stovėjo. Kai vaikinukas atsitraukė, ji pagaliau išdrįso pažvelgti jam į veidą. Atrodė, kad jau labai seniai nė vienas neištarė nė žodžio, tačiau šiuo metu to ir nereikėjo. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad islandas švelniai paraudo, kas ir jos žandus privertė nusidažyti rausva spalva. Susidūrus jų akims Deoiridh pasistengė iš karto žvilgsnio nenusukti, tačiau galiausiai nuleido akis.
Deoiridh nežinojo, ar Sigurdas išgirdo paskutinį atsiprašymą. Neįsivaizdavo, ar verta dar kartą priminti tą susitikimą prie ežero, kuris tikriausiai rimtai įskaudino vaikiną. Tu daugiau nieko nedarai, tik jį skaudini, O jis vis tau atleidžia ir atleidžia... nemalonią pamoką davė vidinis balselis galvoje. Tik kažin ką galėjo reikšti tai, kad vaikinukas vis tiek draugiškai elgiasi? Kodėl jis iki šiol paprasčiausiai nenusisuko ir nepabėgo visiems laikams? Prie tokio elgesio Deoiridh nebuvo pripratusi, tad nežinojo, kaip reikėtų reaguoti. Apie tai reikėjo labai gerai pagalvoti, o tą padaryti galėjo tik būdama viena.
Ši mintis šiek tiek išgąsdino: ką jai dabar daryti, kad ir vėl neįžeistų Sigurdo? Vėl pakėlusi akis į vaikinuką norėjo kažką sakyti, tačiau kažkodėl paskutinę akimirką užsikirto. Giliai įkvėpė, tačiau neišleido nė garselio. Smegenys karštligiškai dirbo, tačiau jokio protingo sprendimo neatnešė.
- Ačiū už pagalbą, - staiga tiek sau, tiek, ko gero, ir Sigurdui netikėtai ištarė Deoiridh. Nežinojo, ar vaikinas supras, tačiau ji neturėjo omenyje tos nelemtos kvidičo treniruotės. Ne, mergaitė dėkojo už tai, kas nutiko čia, ir nuoširdžiai jautė, kad islandas išties jai padėjo. Kiek patylėjusi nutarė galiausiai pabandyti pranešti, kad norėtų išeiti. - Aš... Kada nors viską paaiškinsiu. Pažadu. Labai prašau - neįsižeisk, bet, na... Man reikia pagalvoti. - Skambi kaip visiška idiotė. Kelis kartus sumirksėjusi pradėjo svarstyti, kad Sigurdas tikriausiai jau seniai suprato jos norą išsinešdinti. Tad giliai įkvėpusi ji labai greitai išrėžė: - Aštikrainebėgunuotavęsbetmanreikiaeitil abaitikiuosikadnepyksti.
Sakinys nuskambėjo... Keistai. Kurį laiką dar pastoviniavusi Deoiridh galiausiai nusisuko nuo vaikino ir priėjo prie durų. Iš ten dar kartą žvilgtelėjo į jį ir, taip ir neišdrįsusi nusišypsoti, galiausiai paliko kambarį. Galvoje sukosi daugybė minčių.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • III kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #413 Prieš 3 metus »
Švilpė vėl viena pati vaikštinėjo ilgais bei dideliais Hogvartso koridoriais. Šį kartą mergaitė ieškojo vieno ypatingo paveikslo, apie kurį buvo rašoma "Hogvartso istorijoje". Jis turėtų būti kažkur... Čia... Bet kodėl jo čia nėra? Pirmakursė žiūrėjo į keistą paveikslą, kuriame buvo nupieštas kreivas didelis stalas.
Geltonplaukė pabandė paeiti kelis žingsnius į kitą šoną, tačiau norimo paveikslo niekur nebuvo matyti.
Po kelių trumpų akimirkų Milchellė nusprendė pažvelgti į koridoriaus galą. Ten stovėjo dvi statulos tarp kurių kabojo paveikslas. Pala, gal tai jis? Kupina vilties italė nuskuodė prie paveikslo ir net pašoko iš laimės. Tai buvo paveikslas, kuris padės atsirasti slaptame kambarėlyje.
Švilpė išsitraukė savo burtų lazdelę ir vieną kartą apvedė paveikslo rėmus. Mergaitė pamatė sienoje atsiradusias duris, todėl ji nieko nelaukusi įlindo pro durų angelę.
Aš pagaliau čia...

*

mergaitė123

Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #414 Prieš 3 metus »
  Vėlų vakarą, kai mokinių koridoriuose buvo galima pastebėti tik du ar tris, rudaplaukė šmirinėjo po Hogvartso koridorius, žiūrinėjo įvairius keistus ir neįprastus, net ir mokantis čia metus paveikslus. Adelė niekad nesidomėjo tokiais dalykais, tačiau jos motina vis pliupdavo apie kažkokį Vincentą van Gogą, tad jaunoji burtininkė prižadėjo motinai apžiūrėti visus paveikslus ir tada detaliai juos nupasakoti, kai bus namuose - Ispanijoje, kur karšta ir saulėta, ten kur be vargo gali praleisti atostogų dienas, visą skirdama laisvalaikį su katėmis ir gerdama saldų vanilinį kokteilį. 
  Tiesą sakant tie paveikslai, net nebuvo tokie įdomūs, vienas kitas turėjo kažkokią prasmę, o kiti...kažkoks pigus šlamštas. Jau buvo galima pastebėti, kad pirmakursė tikrai nedegė noru čia praleisti visą vakarą, net nenupėdindama vakarieniauti. Įdomu, kad šį vakarą buvo vakarienei...- neįstengusi šyptelėti užsigalvojo ir pradėjo mąstyti apie visokius gardumynus, tuo pat metu jausdama, kaip į jos koją trinasi katinėlis. Snaigė ir vėl buvo su ja, o šį kartą mergaitė neprisiminė, kad būtų ją pasiėmusi kartu su savimi. Negi pati sugebėjo čia atsidurti? Protingas katinas, - pamintijo ir persibraukusi per tamsius plaukus, savo vandenyną primenančiomis akimis pažvelgė į kažkokį dar keistesnį paveikslą ir suglumo. Šis stovėjo tarp dviejų šarvų statulų, tačiau pačios statulos tikrai nepaliko didelio įspūdžio, Hogvartse jų buvo begalė. Už šių dviejų statulo mergaitė įžiūrėjo kažkokį paveikslą, todėl žengė žingsnį link jo ir pasiėmusi augintinį į glėbį bandė įžiūrėti ką nors ypatingo. Deje, tas paveikslas nepasirodė kažkuo išsiskiriantis ir Klastūnyno koledže besimokanti vienuolikmetė nusuko toliau, akimis vis stebėdama tą paveikslą, tačiau tuoj pat išgirdo kažkokio kito vaiko žingsnius. Nieko nelaukus paėjo truputį toliau ir apsimetė, kad kažko laukė, glostydama pilkšvą katinėlio kailiuką. Žvilgsnį nukreipusi į tą pačią tikriausiai, iš Švilpynės koledžo mergaitę ji negalėjo patikėti savo akimis. Ji su savo lazdele padarė ką? Adelė sutrikusi pažiūrėjo, kaip panašaus amžiaus mokinė įėjo kažkur ir tą pačią sekundę prilėkė prie paveikslo pabandyti to pačio. Ji išsitraukė iš gudobėlės pagamintą lazdelę ir pradėjo liesti su ją paveikslo rėmus, taip pat, kaip ir ta mergaitė, vis gi Adelė turėjo neblogą atmintį. Kelis kartus pabandžiusi pagaliau įsmeigė akis į šiek tiek po paveikslu atsiradusią angą ir įlindo tenai. Kas gi jai galėjo nutikti? Tikrai nieko, juk burtų ir kerėjimo mokykloje yra saugu.

*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • III kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #415 Prieš 3 metus »
Švilpė, patekus į kambarį, išsižiojo iš nuostabos. Kambarys buvo lygiai toks pats kaip paveikslėlyje, kurį mergaitė matė "Hogvartso istorijos" knygoje. Gana slaptas kambariukas buvo apskirtas. Priešais mergaitę stovėjo didelis raudonų plytų židinys, kuriame ugnis pradėjo degti vos tik mergaitė įžengė pro stebuklingas duris. Vienuolikmetė pasuko galvą į dešinę puse, o ten stovėjo apvalus stalas tokios pačios spalvos kaip ir tamsaus medžio grindys. Šalia staliuko buvo keli violetiniai foteliai, o visai prie sienos stovėjo tokios pačios violetinės spalvos sofa. Kairėje pusėje buvo nedidelė, tačiau plati pakyla. Italė pakėlė galvą į lubas, kurios buvo labai labai aukštos. Puiku!!
Geltonplaukė nusprendė nueiti ir atsisėsti ant vieno iš fotelių. Michellė iš savo kuprinės išsitraukė knygą, kurią žadėjo skaityti, tačiau staiga kambarėlyje vėl atsirado tos pačios mažos durelės pro kurias čia pateko švilpė. Šį kartą pro dureles išlindo mergaitė, kuri atrodė panašaus amžiaus.
- Labas. Kuo tu vardu?- mandagiai pasisveikino pirmakursė.

*

mergaitė123

Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #416 Prieš 3 metus »
  Adelė atsidūrė kažkur. Mergaitė nebe buvo užtikrinta, kad čia saugu, tačiau bent jau išvydo kažkokią švilpiukę. Na, jeigu mirsiu, tai nemirsiu viena, - šyptelėjo ir nuleido Snaigę ant žemės. Ši tuoj pat įsitaisė prie židinio, kuris skleidė šilumą. Jei katinėliui buvo gerai, Adelei taip buvo taip pat. Nebelungas aiškiai parodė, kad per artimiausią valandą tikrai nedings iš čia, tad mergaitei teko su tuo susitaikyti.
  - Koks tau skirtumas? - atkirto, kai išgirdo klausimą iš švilpiukės, tačiau tuoj pat pridūrė: - Adelė.
  Jaukiame kambaryje nebuvo nieko labai ypatingo, tad burtininkė iš tikro būtų neždinusis iš čia jau dabar, deja to padaryti ji negalėjo. Beliko pagalvoti ką nuveikti čia, iki kol Snaigei nusibos čia būti.
  - Hm...ką norėtum veikti? - pasidomėjo, vien dėl to, kad buvo iš tikro nuobodu. Ir, kaip kažkas čia galėjo praleisti daugiau laiko? Mergaitė čia išbuvo gal dešimtį, o gal ir mažiau minučių ir jau dabar mirė iš nuobodulio. Mėlynakė nusprendė nueiti ir prisėsti ant vieno iš kelių patogiai atrodančių fotelių, tad tą padarė per kelias minutes, akimis vis dar stebėdama ar jos katinėliui viskas gerai ir ar jai ir tikro čia patinka.
  Patogiai įsitaisiusi mergaitė pažvelgė į geltonplaukę, ši atrodė tokio pat kurso, tad teoriškai jos turėjo sutarti. Draugai...Jų mergaitei labai trūko, tad reikėjo pasitelkti savo aktorinius sugebėjimus (kurie iš tikro buvo „labai“ tobuli)
  - Kaip sekasi? - kiek įmanydama maloniau paklausė ir atsisuko į mergaitę. Ką gali žinoti, gal netolimoje ateityje jos bus geriausios draugės?

*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • III kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #417 Prieš 3 metus »
Švilpė, uždavusi klausimo, ramiai sėdėjo ir žiūrėjo ką čia daro klastuolė. Pamačiusi katiną, kuris buvo labai mielas, maloniai ištarė:
- Tavo katinas labai gražus.
Antrakusė norėjo kažkuo pavaišinti mergaitę, tačiau visas noras išblėso, kai ji labai nemandagiai atsakė į italė klausimą. O vau, kodėl visi klastuoliai, kuriuos sutinku nenori bendrauti... Michellė, išgirdusi klastuolės vardą, tiesiog palinksėjo ir nusisuko į sieną, kuriuoje kažkas buvo išraižyta. Dvylikametė lėtai atstojo, pasidėjo savo kuprinę ant to pačio krėslo, kuriame sėdėjo ir nuėjo prie sienos. Joje buvo išraižyta maža širdelė, kurioje buvo trys A raidės. Įdomiai čia..
Švilpė vėl priėjo prie savo krėslo ir išgirdo Adelės klausimą.
- Man sekasi visai gerai, ačiū. O tau? - paklausė. - Ar čia man vienai taip nuobodu, ar čia tikrai nėra ką veikti?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #418 Prieš 2 metus »
Šiaip jau Dori nebuvo jaukių vietelių mėgėja, bet žinojo, kad kambarį su židiniu žino ne itin daug mokinių, todėl ten kažką susitikti tikimybė buvo mažesnė. Be to, lauke pasitaikė puikus oras, tad didesnė dalis mokinių laiką šiuo metu leido ten. Iš tiesų Mendel norėjosi kažkur ramiai pabūvoti ir šį kartą ji netroško lindėti šaltuose požemiuose. Ne. Norėjosi šiltesnės vietelės. Tačiau tuščios, tad Klastūnyno bendrasis kambarys iškart atkrito.
Kaip ir tikėjosi, kambarys su židiniu buvo laisvas. Čia mergaitė buvo tik vieną kartą ir šitos vietos nepamilo, bet šiam šiandienos šeštadienio vakarui ji atrodė ideali. Rankose Dori turėjo knygą, tą pačią, kurią dar pavasarį paskolino Alanas. Jau artėjo metas ją grąžinti, tad mergaitė nusprendė per šį savaitgalį užbaigti skaitymą. Veikalas buvo labai įdomus, tačiau nepaprastai storas ir reikalavo daug susikaupimo bei tylos, todėl jo nagrinėjimas užtruko.
Iš virtuvės trečiakursė pasiėmė elfų ruoštos šiltos kakavos su grietinėle ir zefyriukais. Tamsiaplaukė įsitaisė ant prabangios violetinės sofos, net ir kojas susidėjo ant jos. Kaip keista bebūtų, bet šiandien ji nevilkėjo mantijos. Buvo apsimovusi juodas timpas ir juodą megztinį su kaukolėmis. Ausyse puikavosi auskarai su spygliukais. Auskaras antakyje jau buvo pilnai sugijęs. Mergaitės nagai spindėjo juodu nagų laku, o tokios pačios spalvos pieštuku apvestos akys gerokai pagyvino trylikmetės žvilgsnį. Ji taip džiaugėsi žvelgdama į save veidrodyje, gera buvo pripažinti, kad iš mergaitės tampa panele, ir jau retas vyresnėlis koridoriuose pavadindavo ją pacuke, mailiumi ir panašiais žeidžiančiais žodžiais. Nors Dori tebuvo trylika, šią akimirką ji jautėsi labai subrendusi ir savarankiška.
Žinoma, nuotaikos vis dar nebuvo tobulos, po svarstymo viduje liko išlikę neigiamų jausmų ir kažkokios tuštumos. Tai jau nebebuvo paprastutė čiauškalė Dori, bet tikriausiai ji tokia jau niekada ir nebebus. Kelis kartus atsidususi Mendel atsivertė knygą.

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Why so serious?
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #419 Prieš 2 metus »
Indio mėgstamiausia vieta slankioti po pilį buvo antras aukštas. Ne tik dėlto, kad antrame aukšte dažniausiai įvyksta visokių nesąmonių, bet ir dėl to, kad čia buvo nauja klastuolio megstamiausia buvimo su savimi vieta. Po to kai kambarėlis po laiptais buvo atskleistas daugiau nei porai rudų klastuolio akių, teko ieškotis naujos slėptuvės. Radęs šį kambarį, labai gerai paslpėtą paveikslo, Indio buvo įsitikinęs, kad vienintelis naudojasi jo privalumais.
Apimtas palyginus menko, su to ką kartais tenka išgyventi, panikos priepuolio, kaip paprastai nuo per didelio Didžiojoje salėje išalkusių idiotų skaičiaus, Indio panoro šiek tiek pabūti tylumoje. Puikiai žinojo, kad jo rastas kambarys visiškai atriboja ten esančius nuo pilies šurmulio.
Atlikęs reikiamas apeigas prie paveikslo žengė pro duris ir iškart pajuto nuo židinio sklindantį šilto oro gūsį. Labiau pakėlęs akis pamatė, kad ant sofos sėdi mergina, juodai lakuotais nagais ir trumpais juodais plaukais. Akims nespėjusi deramai sufokusuoti ant žmogystos veido Indio ir taip žinojo, kas ten sėdi. Atrodo, ta mergiotė jį persekioja.
- Tu turbūt juokauji, - su aiškiai girdimu dideliu pasipiktinimu akyse garsiai ištarė Indio, visą savo neapykantos sklidiną žvilgsnį nuteikęs į ant sofos pernelyg patogiai išsidrėbusią Dori.