0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #390 Prieš 3 metus »
   Liepsnų liežuvių šešėliuose spindinčias auksines akis paslėpė akių vokai. Lėtai, sunkiai nusileido it kokia uždanga po įspūdingo ir nepakartojamo spektaklio. Jautėsi kiek pavargusi, jei tai išvis buvo būdinga vampyrams. Dešiniąją ranka švelniai spustelėjo nosies tiltelį, o tuomet lėtai atsimerkė. Nužvelgė ant stalo išmėtytas knygas. Laimei, didžioji dalis jų buvo užverstos. Mergina atsakingai ir kruopščiai perskaitė ir išmoko bei atliko viską, kas buvo paskirta. Net gi užmetė akį į sekančių pamokų skyrių. Niekad nebūtų pagalvojusi, kad ims taip kruopščiai mokytis.
   Kažkas trakštelėjo už nugaros. Vos matomai kryptelėjo galvą durų link. Pilnai neatsisuko pasižiūrėti, kas nusprendė išlaisvinti ją nuo karčių mokslo šaknų. Tikėjosi, kad vienas iš daugelio Hogvartso mokinių, kažkodėl nuojauta kuždėjo, kad tai bus grifas, netrukus prisistatys ir ateinančias kelias valandas praleis atitraukusi dėmesį nuo knygų, paprasčiausiai plepėdama su kitu mokiniu. Būtų tam visai nesipriešinusi, tačiau vietoj įprasto pasisveikinimo kambaryje nuskambėjo burtažodis.
   Staigiai stryktelėjo apsigręždama ir įsmeigdama žvilgsnį į kaltininką. Fandangas, tupėjęs ant sofos krašto, tyliai nukrito ten, kur visai neseniai sėdėjo jaunoji Von Sjuard, tik dabar šis visai nebuvo panašus į Marso sakalą. Magiškasis paukštis buvo paverstas sidabrine taure.
   Netikėdama savo akimis Sabrina kurį laiką stovėjo žvelgdama į augintinį - taurę. Turbūt neiškart suvokė, kas nutiko. Pirštai sugniaužė burtų lazdelę, mostelėjo šia panaikindama kerus. Sidabrinė taurė dingo, vietoj šio ir vėl tupėjo Marso sakalas.
   -Viskas gerai?
   -Regis, gyvas.-Paukštis snapu pasikedeno plunksnas, o tuomet it kulka šovė šeimininkei ant peties.
   Rudaplaukė kryptelėjo galvą. Auksinių akių pora įsmigo į pasirodžiusį vaikiną. Rauktelėjo antakius.
   -Immobulus,-mostelėjo lazdele,-ką sau manai šitaip elgdamasis?-balsas išdavė suirzimą, tačiau pati auksaakė išliko rami.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

domutis

Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #391 Prieš 3 metus »
Židinys dėgė išmesdamas vieną kitą žiežirba. Grifas stebėjo merginos reakcija į paukščio pavertimą į vandens taurę. Domantas nesitikėjo ,kad mergina sureguos taip ramiai ,net Domantas klydo. Mergina paleido kerus. Grifas prieš kerus atsilaikė. Na gerai pakariaukime jei nori. Domantas niekaip neapsisprendė kokius kerus paleisti į merginą. Expeliarmus būtų labai bailu Avada Kedavra per žiauru ir azkabane pūti dar nenoriu. Nieko sugalvosiu. Vaikinas ilgai suko galvą kaip atkeršyti merginai. Eureka.
-Norėjau pajuokauti.,-Pasakė Grifas mintyse kurdamas keršto planą.
Galėtumėmė eiti į dvikovą na manau keršta pereis iki dvikovos. Domantas nusprendė panaudoti labai sunkius kerus. Nukreipė lazdelę į merginą ir tarė.
-Furnuculus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Domantas Varnanagis »

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #392 Prieš 3 metus »
   Nepavyko. Kerai sėkmingai buvo atmušti ir, regis, metais vyresnis vaikinas nusprendė atkeršyti. Klausimas už ką? Juk tai jis pirmas panaudojo kerus prieš visiškai nekaltą Marso sakalą. Tiesa sakant, net pati mergina nebuvo jam nusikaltusi, jei šis norėjo pabūti vienas šiame kambaryje, pasimėgauti jaukumą skleidžiančiu židiniu, galėjo paprasčiausiai paprašyti. Jaunoji von Sjuard mielai būtų pasišalinusi ir pati, jei tik būtų žinojusi, kad čia pasirodys pamišęs grifas. Žinojo, kad grifai pasižymi drąsa, bet niekad nenumanė, kad drąsa gali priversti elgtis taip... idiotiškai. Nors galbūt tai visai nebuvo drąsa.
   -Protego,-dėbtelėjo į vaikiną. Skydiniai kerai puikiai apsaugojo merginą nuo antrojo burtažodžio. Jei apie tokią situaciją būtų išgirdusi iš ko nors kito, kai kas nors pasakojo anekdotus, būtų linksmai pasijuokusi, tačiau dabar pasirodęs vaikinas kėlė tik susierzinimą.
   -Nustok laidytis kerais,-suniurzgė dėbtelėdama į nepažįstamąjį. Neišpasakytas įžūlumas. Ir sumąstyk pulti iš pasalų niekuo dėtą žmogų bei jo augintinį.
   -Įprastai, kai žmonės nori pabūti vieni, kitų paprašo paprasčiausiai išeiti,-burbtelėjo mostelėdama lazdele. Visi merginos užrašai ir knygos burtų pagalba gražiai sugulė į Soreno dovanotą kuprinę. Kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į šviesiaplaukį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Sabrina von Sjuard »
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

domutis

Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #393 Prieš 3 metus »
-Nustosiu,ir dar kartą sakau norėjau pajuokauti nepyk labai.,-Pasakė Grifas.
Gal jei pasiūlyt galeonų ,kad nebepyktų.
-Nesuprantu ką norėjai tuo pasakyti aš nenoriu dabar būti vienas.,-Labai naiviai tarė Grifas.
Kerai. Smagūmėlis.
Domantas įsidėjo savo beržinę lazdelę į Grifų Gūžtos uniforminį apsiaustą. Domantas atsisėdo į violetinę sofą. Sofa buvo minkšta ir netokia kaip praeitą kartą kai Domantas buvo pirmakursis ir čia lankėsi. Gal jei įtaisė naują sofą? Savęs klausė Grifas. Domantas iš apsiausto ištraukė tris galeonus ir nunešė merginai.
-Čia už moralinę žalą.,-Metė Grifas.
Ir dar pridūrė.
-Daugiau neturiu.
Vėl Domantas grįžo ant minkštosios sofkutės ir priguldamas pažvelgė į židinį.

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #394 Prieš 3 metus »
   Kurį laiką tiriančiai stebėjo grifą. Šio koledžą išdavė uniforma, kurią pati Varno Nago mokinė buvo iškeitusi į kasdienius drabužius. Pamokos seniai pasibaigusios, o kankintis su uniforma dar ir ruošiant namų darbus - neketino. Tiesa, koledžo spalvos puikiai derėjo tarpusavyje, tačiau pirmenybė vis tiek atiteko kasdienybei.
   Pajuokauti? Tuoj tave patį paversiu buožgalviu ir paleisiu žuvims suryti.
   Šyptelėjo nuo tokios minties. Idėja žavėjo, tačiau nusprendė šią palikti nuošalyje.
   -Viskas gerai,-vos matomai kilstelėjo lūpų kamputį. Tylus atodūsis paliko rausvas merginos lūpas. Buvo taip įnikusi į namų darbus ir mokslus, jog nė nepastebėjo, kokia išvargusi jautėsi. Tik išvargusi jautėsi protiškai, o ne fiziškai. Neabejojo, kad paprašyta be jokio vargo būtų galėjusi subėgioti pirmyn ir atgal iki namų.
   -Nesvarbu,-papurtė galvą. Žvilgsnis nuslydo neseniai sofoje įsitaisiusio vaikino veidu, ištiesusiu jam kelis galeonus. Nieko nesupratusi rauktelėjo antakius, o tuomet kilstelėjo galvą į grifą.
   Čia už moralinę žalą...
   Žodžiai keistai nemaloniai nuskambėjo rudaplaukės galvoje.
   -Už bandymus papirkti yra baudžiama.
   Regis, Fandango nuotaika šiandien buvo itin gera. Sabrina tyliai sukikeno, o tuomet pastūmė "kyšį" vaikino link. Nematė prasmės savintis kieno nors pinigus.
   -Manau, tau jų labiau prireiks nei man,-šyptelėjo čiupdama savo kuprinę,-smagiai pasibūk,-paskutinę akimirką pradingdama iš kambario, mestelėjo per petį.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

domutis

Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #395 Prieš 3 metus »
Mergina išėjo. O Domantas toliau liko gulėti prieš degančius židinio ugnies liežuviai. Kambarys buvo mielas akiai. Domantas buvo vienas kaip piršta didžiuliame kambaryje. Grifas buvo vienišius tad jam tai buvo ne problema.
-Kadangi esu vienas galiu papraktikuoti magiją.,-Sau pasakė Grifas.
Domantas išsitraukė lazdelę.
-Lumos Maxima.
Žinurėlis gražiai šokinėjo po kambarį ir džiugino akį Grifui. Domantas paliks šį žiburėlį iki to kol ateis kokie mokiniai ir šiuos kerus atšauks. Grifas nenorėjo daugiau naudoti kerų vien dėl to ,kad žibūrėlis neišsijungtų. Gal taip kerai ir neveikia ,bet nenoriu šiandien labai jau ir praktikuoti. Grifas nusprendė palikti šį kamabrį. Tad susirinko visus savo daiktus ir pasuko link Grifų Gūžtos bendrojo kambario.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #396 Prieš 3 metus »
Vieną pavasario pavakarę Elliw išėjo iš bendrojo kambario, nes norėjo pasivaikščioti. Ji ištisas dvi valandas ruošėsi kerėjimo egzaminui. Sugebėjo išmokti burtažodį reparo. Nežinojo, kiek tai pravers egzamine, tačiau sugebėjo įsiminti, kad burtažodis naudingas tada, kai dūžta teleskopas. Žinoma, ji negalėjo būti tikra, kad prisimins, kai prietaisas bus eilinį kartą sudužęs, tačiau bent jau dabar ji būtų galėjusi savo didžiausią brangenybę sutaisyti.
Brangenybė, žinoma, buvo Elliw rankose. O kaipgi ši švilpė be jos?
Patenkinta savimi rudaplaukė ėjo koridoriumi. Kol kas nežinojo, kur eina - neturėjo jokio konkretaus tikslo. Labiausiai norėjosi išeiti į lauką, tačiau Švilpynės bendrojo kambario durys nebuvo šalia lauko durų, kas reiškė, kad Elliw taip paprastai į lauką neišeis. Ką gi, turės užtekti ir pilies.
Beeidama ji staiga atsitrenkė į kažkokias duris - laimei, teleskopas nenukentėjo. Kaip sugebėjau nepastebėti durų? paklausė savęs mergaitė, tačiau atsakymo į tokį sudėtingą klausimą neturėjo. Nors šis tikriausiai buvo pakankamai paprastas - tai buvo Elliw. Vis dėlto švilpė nutarė patikrinti, kas yra už tų paslaptingų durų, tad jas atidarė ir apsižvalgė.
Pirmiausia, ką ten pastebėjo, buvo židinys. Jame šiuo metu ugnis nedegė, tačiau atrodė labai jaukiai. O ugnį visada galima uždegti. Kiek padvejojusi Elliw įėjo vidun. Duris uždarė - ar bent jau jai taip atrodė.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #397 Prieš 3 metus »
Likus kelioms dienoms iki Kalėdų atostogų Matthew sėdėjo jaukiame kambaryje ir mąstė. Daugiausiai apie Deoiridh, su kuria turėjo susitikti. Labai tikėjosi, kad šį kartą mergaitė pasirodys, mat praėjusį kvietimą ji kažkodėl ignoravo. Herbologui jau kuris laikas atrodė, kad Deoiridh jo vengia. Ta mintis nebuvo labai maloni, bet, tiesą sakant, nestebino: mergaitė buvo prisidirbusi iki kaklo. Profesoriai, net nežinodami, kad juos sieja ne tik koledžo vadovo ir mokinės ryšys, skundėsi mergaitės elgesiu per pamokas, Matthew buvo gavęs bent tris pranešimus apie Deoiridh paskirtus areštus. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji per beveik pusmetį nesiteikė nė karto pasirodyti herbologijoje.
Kadangi iki paskirtos valandos dar buvo likę laiko, Grifų Gūžtos vadovas pradėjo žvalgytis po kambarį. Tik dabar suprato, kur pasikvietė mergaitę. Juk kaip tik šiame kambaryje jis pirmą kartą už klasės ribų kalbėjosi su Davina, tuo metu vos septyniolikos metų paaugle... Žinoma, ji jau tada buvo labai suaugusi, tačiau prisiminti tą susitikimą buvo kiek nejauku. Tuo metu jis buvo profesorius, ji - mokinė. Ir ji vis tiek sugebėjo taip įkristi į juodaplaukio širdį, kad negali pamiršti iki šiol.
Nenoromis vyras pradėjo galvoti ir apie judviejų šaudymo iš lanko "treniruotę". Nepaisant to, kad ten Matthew, švelniai tariant, pasirodė nekaip, jis suprato, kad gali apie tai galvoti su šypsena veide. Tai buvo jaukus momentas, tad prisiminimai apie jį buvo malonūs širdžiai. Įdomu, ar dabar ji dar tuo užsiima susimąstė Matthew. Kaži, ar... jam tai irgi įdomu. Galvoti apie Klaudą von Sjuardą nesinorėjo, tad herbologas pasistengė nukreipti mintis kitur. Pavyzdžiui, į tai, kad galbūt reikėtų parašyti Davinai laišką. Paklausti, kaip jai sekasi. Deja, mintys iš karto grįžo prie jo. Kažin ar būtų patenkintas, jeigu jaunoji ispanė pradėtų susirašinėti su neaiškiais ir, maža to, gerokais vyresniais vyrais. Teliko tikėtis, kad dar kada pavyks ją susitikti.
Žvilgtelėjęs į laikrodį Matthew krūptelėjo: pasirodo, jis itin ilgai galvojo apie nepasiekiamą merginą, ir Deoiridh turėtų bet kuriuo momentu įeiti pro duris. Herbologas labai tikėjosi, kad ji pasirodys, ir primygtinai nurodė tai laiške. Jiems buvo būtina pasikalbėti.
Kadangi mergaitės vis dar nesimatė, Matthew vėl užsigalvojo. Šį kartą apie pamokas - ir sunkiai pakeliamus mokinius, kurių sąrašo viršuje, profesoriaus nuostabai, puikavosi dvi Varno Nago mokinės - Sabrina von Sjuard (prakeikta pavardė!) ir Marlena Ashley Hatfield. Turner nuoširdžiai nežinojo, kaip reikėtų tvarkytis su šitomis mergaitėmis, tad kiekviena pamoka atrodė kaip pragaro kančios. Namų darbų krūva taip pat nemažėjo, tad nenuostabu, kad Matthew gailėjosi grįžęs į šį darbą. Jis puikiai žinojo - jei nebūtų susipažinęs su Deoiridh, jo ir kvapo čia nebūtų. Vis dėlto dabar norėjosi būti arčiau mergaitės, kuriai tikrai reikėjo pagalbos. Tad dabar buvo įstrigęs profesoriaus vietoje, nors darbas viliojo vis mažiau ir mažiau.
Dar kartą patikrinęs laiką juodaplaukis atsiduso - mergaitei buvo likusi viena minutė. Su nuostaba Matthew suprato, kad yra ir dar viena priežastis, dėl kurios jis labai tikėjosi, kad Deoiridh pasirodys - buvo paprasčiausiai jos pasiilgęs. Norėjo tiesiog paplepėti. Tad dabar spoksojo į laikrodį ir kantriai laukė.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #398 Prieš 3 metus »
Deoiridh gerokai jaudinosi. Rankoje ji laikė laišką, atneštą vienos iš mokyklos pelėdų. Jame buvo dar vienas Matthew kvietimas susitikti. Pirmąjį grifiukė ignoravo: įtarė, kad profesorius nori ne šiaip pasikalbėti, o duoti jai velnių už tai, kad dar nepasirodė dar nė vienoje herbologijos pamokoje. Mergaitė tikėjosi, kad koledžo vadovas negirdėjo apie jos išdaigas, tačiau įtarė, kad Matthew seniai apie viską žino.
Grifiukė stovėjo koridoriuje netoli reikalingo kambario dar ilgokai iki paskirto laiko. Jautė, kad yra pasiilgusi bendravimo su Matthew, tačiau suprato, kad jo grįžimas į Hogvartsą trikdė. Anksčiau galvojo apie jį kaip apie draugą ir brangų žmogų. Dabar tas žmogus tapo jos profesoriumi ir koledžo vadovu. Viena iš priežasčių, kodėl mergaitė nėjo į herbologijos pamokas, buvo ta, kad ji paprasčiausiai bijojo: nenorėjo, kad kas sužinotų apie juos siejantį ryšį. O buvo beveik tikra, kad nesugebėtų to nuslėpti. Juk mokiniai nevengdavo pasišaipyti iš herbologijos profesoriaus, o tai jai labai nepatiktų. Stojusi ginti Matthew sukeltų pernelyg daug klausimų. Ne, jai paprasčiau buvo tiesiog neiti į pamokas.
Deja, tas sprendimas lėmė, kad dabar ji stovėjo koridoriuje ir bijojo įeiti vidun. Įtarė, kad Matthew bus nusivylęs. Jo pyktis mergaitės negąsdintų, tačiau nuvilti herbologo labai nesinorėjo. Žinojo, kad neateidama praėjusį kartą ji padarė kaip tik tai, ko nenorėjo. Vadinasi, dabar privalėjo įžengti į tą kambarį. Vis dėlto dabar rudaplaukė dar turėjo kelias minutes, tad galėjo pastypsoti atsirėmusi į sieną ir pamąstyti.
Visai neplanuotai mintys nukrypo prie Sigurdo. Atrodė, kad nejaukumas, kurį praėjusiais mokslo metais sukėlė jos pabėgimas, buvo pranykęs. Deja, jį pakeitė kažkoks kitas nejaukumas, kurį kėlė nežinia. Deoiridh nebuvo pripratusi prisirišti prie žmonių. Su Matthew buvo kitaip - jis tarsi atstojo tėvą, kurio mergaitė niekada neturėjo. Jis leido jai pabūti maža mergaite - tai buvo galimybė, kurią Deoiridh prarado būdama penkerių. Tad nenuostabu, kad ji prisirišo prie profesoriaus. Bet kuo ypatingas Sigurdas? Kodėl, nepaisant nejaukumo, jai yra smagu prisiminti judviejų susitikimus, nors nė vienas iš jų nebuvo išties pasisekęs? Šitie klausimai labai gąsdino mergaitę - ko gero, labiau nei numatomas susitikimas su Matthew.
Ši mintis paskatino rudaplaukė galiausiai prieiti prie pat durų. Kelis kartus giliai įkvėpusi galiausiai jas atidarė ir įžengė vidun.
- Labas, - sumurmėjo ir apsidairė. Kambarys buvo tikrai jaukus, tad Matthew rado gerą vietą susitikimui. Vis dėlto matyti herbologą Hogvartso aplinkoje buvo labai keista. Klajodami po užsienius jiedu fizinio kontakto beveik neturėjo, nors kartą Matthew teko apkabinti iš košmaro pabudusią ir klykiančią mergaitę. Vis tik dažniausiai Deoiridh to vengė. Bet štai dabar ji kažkodėl labai norėjo apkabinti brangų žmogų, tačiau neišdrįso to padaryti. Mokykloje apsikabinti profesorių būtų pernelyg nejauku.
Galiausiai Deoiridh tiesiog priėjo prie laisvo krėslo ir atsisėdo į jį. Žvilgtelėjo į Matthew, tačiau bijojo susitikti su jo akimis, tad netrukus nukreipė žvilgsnį į grindis.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #399 Prieš 3 metus »
Jau atrodė, kad Deoiridh neateis. Matthew į laikrodį nebežiūrėjo, tad nežinojo, ar mergaitė jau vėluoja, tačiau kažkokia nuojauta kuždėjo, kad ji nepasirodys. Tad kai durys atsidarė ir rudaplaukė įėjo, herbologas, tiesą sakant, gerokai nustebo. Žiūrėjo į ją ir galiausiai nusišypsojo.
- Sveika, - maloniai ištarė jis. Nenuleido akių nuo mergaitės. Spėjo, kad ji jaučiasi kiek nejaukiai. Buvo šiek tiek apmaudu: Matthew jau pusantrų metų darė viską, kad Deoiridh galėtų nebebijoti. Atrodo, pavyko įgyti jos pasitikėjimą. Ir štai - ji ir vėl prie jo jaučiasi nejaukiai! Vis dėlto šįkart Matthew dėl to tikrai nesijautė kaltas - suprato, kad jai nesmagu dėl to, ką pati pridirbo.
Atrodė, kad mergaitė dėl kažko dvejoja, tačiau neskubino jos. Leido pačiai nuspręsti, kaip pradėti susitikimą. Norėjo tėviškai ją apkabinti, bet pajuto, kad vaikui tai nepatiktų. Tad tik žvelgė į ją ir laukė kokio nors veiksmo - juk nestovės visą laiką prie durų.
Kai Deoiridh pagaliau atsisėdo, Matthew negalėjo nepastebėti jos baimės pažvelgti į akis. Negi tai ta pati mokinė, kuriai visi, kas netingi, skiria areštus? Įžūli ir nieko neveikianti per pamokas? Neįtikėtina! O vis dėlto kaip tik taip ir buvo. Ir jiems reikėjo apie tai pasikalbėti - kaip ir apie kai ką kita.
- Kaip tau sekasi? - kuo paprasčiausiai paklausė Turner. Nenuleido akių nuo mergaitės ir laukė, kada gi ji pagaliau pakels akis. - Girdėjau įdomių dalykų apie tave. Profesoriai Moore, Beaumont ir Moonlight, - visa gertynių rugsėjį draugija! - skundžiasi, kad tave tenka tramdyti areštais. Kas darosi? Kodėl iki šiol nepasirodei herbologijoje?
Balsas neskambėjo piktai - dėl to Matthew buvo tikras. Deja, pokalbis prasidėjo kaip tik taip, kaip profesorius nenorėjo to daryti - kalbėjo kaip nepaklusnia mokine nepatenkintas koledžo vadovas. Deja, Deoiridh nebuvo paprasta neklusni mokinė. Ji Matthew reiškė daug daugiau. Herbologas supyko ant savęs, kad nesugebėjo viso šito pasakyti gražiau. Žinoma, tokį elgesį irgi reikėjo aptarti - Turner visai netroško, kad visas pereitų prie nuolatinių jo mylimiausios mokinės vizitų į direktorės kabinete.
- Ir kas vyksta su Daniela Kravitz nuodų ir vaistų pamokose? - staiga prisiminęs pridūrė Matthew. Pagalvojo apie tai, kad primygtinai prašė, netgi reikalavo, kad mergaitė, ateitų, o dabar tik priekaištauja... Sunkiai atsiduso - labai nenorėjo tapti tuo bjauriu profesoriumi. Priešingai - norėjo tapti kažkuo daugiau.
- Atsiprašau, - kiek nejaukiai ištarė Matthew. Vis dar nenuleido akių nuo mergaitės. Dabar suprato, kad nežino, kaip pradėti tą kitą temą. Kiek pamąstęs pridūrė: - Vis dėlto kviečiau tave ne tam, kad tau papriekaištaučiau. Turime aptarti kai ką kita. Kai ką labai svarbaus.
Matthew nutilo ir kantriai laukė mergaitės reakcijos. Vis dar vylėsi, kad ji pagaliau pakels į jį akis. Tai, ką dabar ketino pasakyti, buvo ypatingai svarbu.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #400 Prieš 3 metus »
Deoiridh juto akylą Matthew žvilgsnį. Tai jai nepatiko, nes gerokai kėlė įtampą. Dėl tos priežasties ji nė neketino pakelti akių. Na, bent jau ne šiame šimtmetyje.
Kuri laiką vyravo tyla. Deoiridh tyrinėjo batus, kuriuos, žinoma, buvo nupirkęs Matthew, ir laukė, kada profesorius ką nors pasakys. Iš laiško buvo aišku, kad ji tiesiog privalėjo pasirodyti, tad norėjosi, kad herbologas pagaliau pradėtų šnekėti.
Kai jis prabilo, mergaitė visiškai nenustebo. To ir reikėjo tikėtis - Matthew pažėrė begalę priekaištų. Žinoma, nepraleido progos prikišti ir nelankomų herbologijos pamokų. Deoiridh ilgai tylėjo. Paprasčiausiai nežinojo, ką pasakyti. Kokį pasiteisinimą Matthew priimtų? Ar ji nuvylė draugą, kad jis nebenorės bendrauti? Galbūt Klarė buvo teisi?..
- Nežinau, - galiausiai prabilo grifiukė. - Man nuobodu, o tokiais atvejais neišsėdžiu pamokoje. Profesoriai pernelyg prie manęs kabinėjasi! Aš nieko tokio blogo nepadariau! O Moonlight... Ji tyčiojasi iš manęs ir varlių!
Deoiridh netyčia pakėlė akis, tačiau iš karto susidūrė su Matthew žvilgsniu, ir iš karto jas nuleido.
- Man baisu eiti į herbologiją, - po kiek laiko pratęsė. - Pernelyg sunku priprasti, kad tu esi profesorius. Bijau, kad susimausiu. Man... Reikia tavęs, ir labai bijau viską sugadinti.
Mergaitė pasijuto visai nusiminusi. Dabar labiau nei bet kada norėjo susirangyti šalia artimiausio žmogaus, tačiau vis dar buvo baisu. Gal ir gerai, kad to nepadarė, mat užuomina apie tą šlykščią klastuolę gerokai supykdė.
- Ji manęs tiesiog nekenčia! - sušuko Deoiridh. - Visada randa priežastį kabinėtis! Vis dėlto manau, kad tai tėra normalus mokinių nesutarimas. Nenoriu net galvoti apie ją.
Deoiridh sėdėjo ir daugiau nieko nebesakė. Pajuto esanti pikta. Taip tikėjosi, kad Matthew norėjo pasikalbėti su ja kaip draugas, o čia... Akyse pasirodė ašaros - atrodė, kad griūna viskas, ką jiedu buvo sukūrę.
Ir kaip tik tuo momentu Matthew atsiprašė. Deoiridh labai norėjo pakelti į jį akis, bet nenorėjo rodyti ašarų. Klausė, ką toliau šneka profesorius, ir visai sutriko. Galbūt viskas vis dėlto nebuvo taip blogai? Galvą nedrąsiai pradėjo kelti viltis. Mergaitė atsargiai žvilgtelėjo profesoriui į akis ir galiausiai ryžosi: atsistojo iš krėslo ir priėjo prie Matthew.
- Ar galiu atsisėsti šalia? - droviai paklausė, bet nelaukdama atsakymo įsispraudė į laisvą krėslo kamputį. Ko gero, pirmą kartą gyvenime džiaugėsi jusdama šalia esant kitą žmogų.
- Ką norėjai pasakyti? - tyliai paklausė.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #401 Prieš 3 metus »
Tyla, stojusi Matthew uždavus klausimus, pasakė daugiau nei herbologas norėjo žinoti. Deoiridh nusivylė ir, ko gero, nusiminė. Vyras buvo visiškai tikras, kad ji tikėjosi pasišnekėti ne apie tai. Kvailiausia buvo tai, kad ir pats Matthew norėjo kalbėtis apie malonesnius dalykus. Deja, jis buvo ne tik neoficialus mergaitės globėjas, rimtai ketinantis viską įteisinti, bet ir profesorius bei koledžo vadovas. Tad dabar tas profesorius ramiai laukė, bent kažkokio pasiaiškinimo. Ir pagaliau sulaukė.
- Deoiridh, - rimtu tonu pradėjo Turner. Kažkokiu būdu reikėjo neišgąsdinti vaiko. - Puikiai suprantu, kad viskas įdomu būti negali. Bet ar gali bent pasistengti taip nekristi į akis? Profesorių kambaryje tavo pavardė linksniuojama pernelyg dažnai - ir net nesvarbu, kad daugelis mano kolegų jos neištaria, - Matthew labai tikėjosi, kad mažytė humoro dozė bent kiek praskaidrins nuotaiką, bet, atrodo, jam nepasisekė. - Kas negerai su profesore Moonlight? Gal nori, kad su ja pasišnekėčiau? Bet turi suprasti, kad ir pati nesi šventoji.
Nebuvo keista, kad Deoiridh neatlaikė žvilgsnio, tad Matthew nieko nesakė. Įtemptai svarstė, kaip galėtų supaprastinti nemalonią situaciją, kai mergaitė vėl prakalbo. Tai, ką ji sakė dabar, maloniai glostė širdį. Ko gero, rudaplaukė pirmą kartą pasakė, kad jai jo reikia. Iš tokio uždaro vaiko kaip Deoiridh tai buvo neįtikėtinai daug. Matthew atrodė, kad viduje išsipūtė laimės balionas. Jis stebėjo mergaitę meilės kupinomis akimis. Šią akimirką buvo tikras: ji pasiūlymą priims išskėstomis rankomis.
Žinoma, Matthew negalėjo nė karto nesusimauti. Tad nenuostabu, kad užsimindamas apie Danielą Kravitz jis tai ir padarė. Reikėjo pabandyti bent dabar užglaistyti situaciją.
- Tik neįkliūk į dar vieną bėdą, - ramiai ištarė juodaplaukis leisdamas suprasti, kad sutinka apie tą merginą nebešnekėti.
Deoiridh akyse sužibusios ašaros buvo tai, ką Matthew matyti norėjo mažiausiai. Jis iš karto pradėjo save graužti, kad buvo per griežtas mergaitei, kad pokalbį reikėjo pradėti tikrai ne nuo tokių dalykų. Deja, kas padaryta, tas padaryta. Suprasdamas, kad rudaplaukė bando nuslėpti graudulį, Turner apie tai neužsiminė.
Atsiprašymas ir temos pakeitimas buvo pasiūlyti pačiu laiku. Matthew jau pradėjo svarstyti, kada gi Deoiridh paprasčiausiai išeis iš kambario. Vis dėlto ji pasielgė priešingai. Žinoma, Matthew ketino leisti jai atsisėsti šalia. Tai, kad mergaitė tai padarė net nesulaukusi atsakymo, keistai pradžiugino herbologą. Jo nuomone, tai parodė, tai parodė, kad jis Deoiridh tikrai yra reikalingas, ko gero, visą šį laiką jai jo trūko. Kaip ir jam pačiam - jos.
Profesorius puikiai žinojo, kaip mergaitė reaguoja į fizinį kontaktą. Dėl tos priežasties šiek tiek stigo ryžto, bet galiausiai apglėbė ją per liaunus ir vis dar pernelyg smulkius pečius. Atsargiai rinkdamas žodžius pratarė:
- Mums reikia pakalbėti apie savo ateitį. Jau turėjome nemažai vargo, kai keliavome į Meksiką. Daugiau taip tęstis nebegali. Privalome sutvarkyti tavo dokumentus. O tam - jeigu tik tu sutiksi - aš turiu įteisinti tavo globą ar netgi tėvystę.
Matthew nutilo ir jaudindamasis laukė atsakymo. Atrodė, kad nuo šios akimirkos priklauso visas jo gyvenimas. Tai buvo pirmas momentas po labai ilgo laiko, kada Matthew Turner visiškai pamiršo Daviną.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #402 Prieš 3 metus »
Atrodė, kad Matthew lauktų jos atsakymo kad ir visą dieną. Galvoje sušmėžavo mintis išbandyti herbologo kantrybę, bet galiausiai Deoiridh prakalbo. Ir, žinoma, jos atsakymas sukėlė dar vieną priekaištų laviną. Tada iš viso daugiau nieko nesakysiu nepatenkinta nusprendė grifiukė. Jautė, kad Matthew bando kalbėti atsargiai tarsi nenorėdamas jos išgąsdinti ar įskaudinti. Deja, jo žodžių poveikis buvo būtent toks. Mergaitė jau seniai tikėjo, kad Matthew yra ypatingas - jis buvo vienintelis žmogus, apie kurį rudaplaukė būtų nedvejodama pasakiusi, kad pasitiki. Tad nuolatiniai priekaištai labai žeidė mergaitę, tik ji atkakliai bandė tai nuslėpti.
- Jeigu nori, šnekėk, - abejingai ištarė Deoiridh, pamažu visai prarandanti susidomėjimą pokalbiu. Tuo labiau, kad Matthew niekaip nereagavo, kai ji atvirai kaip drįso pasakė, kad jai jo trūko. Tai, ko gero, skaudino net labiau nei priekaištai dėl elgesio per pamokas. Atrodė, kad herbologas visai nevertina jos jausmų. Kam tada jais dalintis? apmaudžiai paklausė savęs Deoiridh nė nepagalvodama, kad jai užtektų tiesiog pakelti į Matthew akis, ir viskas būtų sužibę visai kitomis spalvomis.
- Neįkliūsiu, - pikčiau nei ketino ištarė mergaitė. Kadangi nutarė, kad jausmų rodyti neverta, norėjo atrodyti viskam abejinga. Deja, tai buvo sunkiau nei ji tikėjosi. Ko gero, pernelyg priprato prie to, kad su Matthew jausmais dalintis galima. Atradimas, kad to daryti geriau nereikia, nebuvo malonus, tačiau, tenka pripažinti, nelabai netikėtas. Deoiridh negirdimai atsiduso.
Ir vis dėlto Matthew buvo tas žmogus, kuriuo rudaplaukė norėjo pasitikėti. Tai, kad ji įsispraudė į krėslo kamputį šalia jo, turėjo tą įrodyti ir pačiam Matthew. Vis dėlto grifiukė nesusilaikė ir vyrui ją apkabinus lengvai krūptelėjo. Labai tikėjosi, kad herbologas to nepajus. Tai Matthew. Žmogus, kuriuo tu gali pasitikėti bandė įtikinti save animagė. Deja, tokios mintys kėlė apmaudą: labai norėjo tikėti ir pasitikėti herbologu taip, kad nereikėtų sau kartoti, kad jis to vertas.
Netrukus vyriškis prabilo. Iš jo balso Deoiridh pačią pirmą akimirką pajuto, kad jis sakys kažką itin svarbaus, tad klausėsi ištempus ausis. Apie ateitį kalbėti visai nesinorėjo, tad žiojosi prieštarauti. Laimei, spėjo laiku prikąsti liežuvį, mat Matthew prakalbo apie tai, apie ką giliai širdyje mergaitė svajojo jau seniai, bet į sąmonės paviršių mintims iškilti griežtai uždraudė.
- Tu rimtai? - po ilgai trukusios tylos sugebėjo išspausti Deoiridh. Širdis buvo kupina laimės, bet mergaitė net ir dabar bijojo tą laimę parodyti. Ji pakėlė akis į Matthew (būsimą savo tėtį?!) ir ilgai žvelgė į jį. Pagaliau įsidrąsino pirmą kartą jį apsikabinti. - Būsiu laimingiausias padaras pasaulyje!
Tiek daug jausmų per kelias akimirkas Deoiridh niekada nebuvo parodžiusi, tad dabar vėl sutriko. Vis dėlto bet kokį sutrikimą tolyn nuo rudaplaukės atkakliai stūmė tolyn laimė. Ji turės tėtį! Dabar niekas nebeturės teisės varstyti jos ir Matthew įtariais žvilgsniais! Vienintelis dalykas, kiek aptemdęs šviesią grifiukės minčių padangę, buvo tai, kad mamos ji, atrodo, neturės. Labai nenoromis pagalvojo apie tą moterį, kurią Matthew beviltiškai mylėjo - Daviną. Mergaitė nenorėjo skaudinti herbologo, tad nieko nesakė - tik sėdėjo jį apsikabinusi ir bandė save įtikinti, kad fizinis kontaktas gali būti malonus.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #403 Prieš 3 metus »
Sigurdas buvo apsisprendęs namo negrįžti. Jau prieš savaitę išsiuntė laišką tėvui apie šį pasirinkimą. Vylėsi, kad jis labai nepyks, tačiau, visų pirmiausia, išvis pastebės prie lango tupinčią mokyklos pelėdą su laišku. Nelabai noriai prisiminė praeitų metų Kalėdas Islandijoje. Dovanų, aišku, buvo. Ir eglutė stovėjo papuošta kampe, bet tuo šventinė nuotaika pasibaigė. Namie dažniausiai tvyrodavo tyla, nesvarbu, ar tėvas dirbdavo, ar ne. Įprastai tai nebūtų trikdę, tačiau ten viskas slėgė, tik pasivaikščiojimai leisdavo bent trumpam išsivaduoti. Vis dėlto paskelbus tokį sprendimą truputį graužė kaltė. Juk gerbė ir mylėjo jį. Įprastas pasitikėjimas savimi šiuo aspektu buvo išnykęs.Kaip aš taip galėjau pasielgti?! Kas aš per sūnus?
Tokių minčių apimtas jis slankiojo po koridorius kartu su ant peties tupinčiu Mjorniru. Eylfa pastaruoju metu išvis retai atsikeldavo: poreikis žiemos miegui darė savo. Taigi, tai buvo puikus laikas bendrauti su krankliu, kuris, pasirodo, tapo visai geru pašnekovu šaltais žiemos vakarais. Be abejo, jis išliko toks pat irzlus ir gana griežtas mokslų atžvilgiu, bet pasidarė sukalbamesnis, gal net draugiškesnis.
Taip bevaikščiodamas islandas kažką išgirdo. Iš pradžių nebuvo tikras, galvojo, kad jam pasivaideno, bet po kelių sekundžių vėl tai pasikartojo. Iš kur? Atidžiai apsižvalgė. Akis iškart patraukė paveikslas. Sigurdas priėjo arčiau ir prikišo ausį, nepaisydamas šiek tiek pasipiktinusių jaunų poniučių iš piešinio. Kaip tik tada jis nuklausė kai ką, kas privertė sutrikti. Laimingiausias padaras pasaulyje? Pakartojo mintyse ir susiraukė. Keisčiausia tai, kad balsas buvo nenuginčijamai girdėtas. Prislopintą sienos, jį tapo sunku atpažinti. Tačiau buvo aišku, jog ten esama kažkokios erdvės. Užsinorėjo ten atsidurti. Tik, visa bėda, grifas nenumanė, kaip ten patekti. Galbūt būtų žinojęs, jei būtų dažniau leidęs laiką bendrajame kambaryje. Gal tiesiog reikėtų lazdele apvesti paveikslo kampus? Besikuriančias idėjas nutraukė paprasčiausias ir gana įtikinamas Mjorniro pasiūlymas. Ar esi tikras, kad tai suveiks? Ei, iš kur tai žinai? Kiek nustebęs žvilgtelėjo į augintinį. Tačiau šis patenkintas tylėjo, laukdamas, kol Sigurdas atvers įėjimą. Neliko nieko kito, kaip tik tai ir padaryti. Verta paminėti, kad lydėjo sėkmė.
Įžengus pirmiausiai tvokstelėjo iš židinio sklindantis karštis, pamažu plūstantis į vėsų koridorių. Jis iš lėto apsidairė, kiek krūptelėjo, kai paukštis suplasnojo sparnais ir atsitūpė ant vieno iš krėslų atkaltės. Smalsios juodos akutės žiūrėjo į priešais stovintį fotelį, kuriame kažkas buvo. Kas, vaikinukas nežinojo. Tik nepažįstamų juodų plaukų kupeta matėsi virš atlošo. Tau reikia tai pamatyti. Tylią apžvalgą stebėtinai nekantriai nutraukė Mjorniras, nenuleisdamas žvilgsnio. Smalsumo vedamas, šiaurietis prisiartino. Krėsle apsikabinę sėdėjo Grifų Gūžtos vadovas ir... Deoiridh. Sigurdas sustingo, išvydęs tai.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #404 Prieš 3 metus »
Tai buvo momentas, kuriuo Deoiridh išties galėjo mėgautis. Ko gero, pirmą kartą jos gyvenime slapčiausia svajonė ketino išsipildyti. Mergaitė pasijuto taip, kaip ir turėtų jaustis laimingas vaikas: žinojo esanti visiškai saugi ir tikra, kad po penkių minučių viskas nesubyrės. Be to, ji visiškai ir absoliučiai galėjo pasitikėti Matthew, o tai jai buvo visų svarbiausia. Nepaisant to, kad jau pusantrų metų nuolat bendravo su herbologu, kartais vis dar iškeldavo klausimą, ar jam kažko iš jos reikia. Vis dėlto jeigu Matthew nori, kad ji būtų jo dukra, tokių klausimų kelti nebegalima.
Mergaitė sėdėjo įsiraususi į Matthew megztinį ir apie nieką negalvojo. Ji jau buvo pamiršusi, kad dar visai neseniai jis su ja kalbėjo kaip koledžo vadovas ir priekaištavo dėl areštų ir ne paties geriausio elgesio per pamokas. Ne, dabar Matthew Turner buvo jos būsimas tėtis, kuris yra vertas pačios didžiausios meilės. Šis momentas padėjo nustumti į šalį tą liūdesį, kurį ilgam jai įbruko Klarė. Tad mergaitė sėdėjo susirangiusi šalia jo ir, atrodė, galėtų taip sėdėti amžinai.
Deja, amžinybė labai greitai buvo nutraukta. Deoiridh pasirodė, kad ji išgirdo kažkieno žingsnius, tačiau tai buvo taip neįtikėtina, kad pavyko save nuteikti, kad jai tik pasigirdo. Norėjo klausti Matthew, ar ir jis ką nors išgirdo, kai suprato vis dėlto buvusi teisi. Kambaryje kažkas buvo. Rudaplaukė jau taikėsi lįsti iš savo kampučio ir pažiūrėti, kas trikdo jų ramybę, kai atėjūnas pats teikėsi pasirodyti. O jis buvo, ko gero, blogiausias variantas iš visų įmanomų. Tai buvo Sigurdas - vaikinas, atkakliai besistengiantis sutrikdyti Deoiridh. Vos tik pamačiusi islandą rudaplaukė staigiai atšlijo nuo Matthew - kiek tai buvo įmanoma, mat krėsle nebuvo daug vietos. Tą pačią akimirką pajuto, kaip kaista žandai, tik nesuprato, kodėl: ar dėl to, kad Sigurdas pamatė ją ir Matthew kartu, ar dėl to, kad šią laimės akimirką kambaryje pasirodė žmogus, kuris jai...
- Sigurdai, - kreipėsi Deoiridh, neįsivaizduodama, ką sakyti toliau. Nebuvo verta tikėtis, kad vaikinukas nežinos, kas yra Matthew - juk jis geras mokinys ir pamokų nepraleidinėja. Tuo labiau, kad herbologas buvo ne tik profesorius, bet ir jų koledžo vadovas. Mergaitė skubiai nusuko akis nuo šviesiaplaukio ir mąstė, ką daryti toliau. Galiausiai įkalbėjo save išlipti iš krėslo ir atsistoti šalia. Labiausiai norėjosi sprukti iš čia kuo toliau, bet spėjo, kad tokiu atveju Matthew būtų dar nejaukiau, tad galiausiai sustingo stovėdama prie fotelio. Akys lakstė aplinkui kažkaip vis aplenkdamos islandą. Porą kartų žvilgtelėjo į Matthew, tačiau ir su jo žvilgsniu susitikti bijojo. Ar aš turiu mus visus traukti iš šitos nesąmonės? suirzusi pagalvojo Deoiridh, tačiau kadangi niekas kitas iniciatyvos, atrodo, imtis neketino, tą padaryti teko jai.
- Ką čia darai? - galiausiai paklausė ji atsargiai pažvelgdama į vaikinuką.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight