0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kasiopėja Evers

  • VII kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I love cats. Yes, even Mrs. Norris.
Re: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
Sveiki! Parašiau šį tą labai (nesugalvoju tinkamo būdvarčio/dalyvio), taigi atiduodu jūsų visagaliam literatūriniam teismui. WARNING! Prieš skaitant turit žinoti tai: aš tikrai nepeikiu savo gyvenimo, esu dėkinga, kad jį turiu. Šis kūrinys labiau apie tuos, kuriuos jis nežinia dėl ko išspyrė mirties link nelaiku. Taigi tiek.


Viskas, ko aš iš tiesų norėjau, buvo mano gyvenimas.
Tačiau jis mane paliko. Jis paliko mane, tarsi gegutė nunešusi savo kiaušinį į kiti paukščio lizdą. Jis paliko mane, man nespėjus nieko pažinti. Jis paliko mane, kaip mažas vaikas palieka sugadintą žaislą.
Bet mane priglaudė kitas paukštis, kurio lizde buvau aš palikta. Juodi sparnai neša mane tolyn, tačiau aš nejaučiu nei šilumos, nei meilės. Nei skausmo. Aš nejaučiu nieko. Ten, kur mane neša, jausmų neprireiks. Mane pasiėmė mirtis.
Mirtis.
Būdama gyva, mirties bijojau. Visada į ją žvelgiau, kaip į tragišką gyenimo pabaigą, neišvengiamą ir grėsmingai artėjančią.
Ak, kokia kvaila aš tada buvau.
Laikiausi už gyvenimo nagais ir dantim, kad niekas negalėtų manęs iš jo išplėšti. Kabinausi už jo, kaip skęstantysis už šiaudo griebiasi.
Bet jis tik juokėsi iš mano pastangų. Jis juokėsi piktdžiugiškai, eidamas iš vien su lemtimi, planuodamas mano baigtį.
O aš laikiausi vis tvirčiau. Stengiausi išsilaikyti jo kelyje, tačiau kuo stipriau aš kabinausi, tuo pikčiau jis mane purtė. Galiausiai jis nusviedė mane į paslaptingą mirties kraštą, tarsi sprogusį kamuolį į šiukšliadėžę išmetė. Jis mane numetė negailestingai, žinodamas, kad tokių kaip aš, jam likę milijonai.
Aš nepasidaviau. Žiūrėjau iš viršaus į savo suknežintą kūną. Kraujas sunkėsi pro mano žaizdas, tekėdamas balta oda. Aplink mano kiautą, mano palaikus, jau telkšojo jūra kraujo. Tačiau aš tebejutau vis beplakančią savo širdį.
Bet jie nespėjo.
Aš jau buvau mirusi.
Jie beviltiškai vis dar bandė mane atgaivinti, tačiau mano gyvenimas piktai šaipėsi iš jų, šokdamas ant mano suniokoto kūno.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Re: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
Hm. Kažkaip keista, bet nežinau net ką komentuot. Tik kilo toks klausimas, kas blogaisu viskuo... šiaip tai, jeigu taip apibūdini savo gyvenimą (nors tai ir netiesa) tada galėtum papasakoti kažką...
Anyway, vaizdžiai parašyta :)
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Kasiopėja Evers

  • VII kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I love cats. Yes, even Mrs. Norris.
Re: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
Supranti, man tiesiog patinka rašyti tragedijas.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Re: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
Tau tai sekasi iš tikrųjų :) bet nepravirkdo, bet kuo daugiau rašysi, tuo labiau tobulėsi (y)
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Kasiopėja Evers

  • VII kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I love cats. Yes, even Mrs. Norris.
Re: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #19 Prieš 6 metus »
Tai aš virkdyti ir neketinu. Tiesiog. Patinka tragedijos.

*

Neprisijungęs Kasiopėja Evers

  • VII kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I love cats. Yes, even Mrs. Norris.
Re: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #20 Prieš 5 metus »
Nu ką, brangūšiai. Kažką sumakliavojau, šiokią tokią įžangą savoje istorijoje wattpade.
http://w.tt/1SaHDAx

Re: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #21 Prieš 5 metus »
Istorija nepildyta daugiau nei mėnesį, todėl keliama į archyvą.

*

Neprisijungęs Kasiopėja Evers

  • VII kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I love cats. Yes, even Mrs. Norris.
Re: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #22 Prieš 5 metus »
Tuk tuk. Kas čia? O gi grįžtantis tušinukas. BAM! Never seen that coming, right?
Taigi taigi taigi.
Šiandien buvau poezijos skaityme (keista, kad buvau ten, nors nemėgstu poezijos, o vienintelė priežastis kodėl ten važiavau - kad pasiplaučiau nuo dramos ir klasės valandėlės) ir tas beviltiškas mokinių bandymas kažką kurti eilėmis (patikėkit, pusė eilėraščių buvo apie mokyklą) suteikė man įkvėpimo.
Disclaimer:
Aš tikrai nesijaučiu mirštančioji ir nenoriu nieko įžeisti. Tiesiog aš mėgstu rašyti tragedijas.
Šita mažytė rašliava, sukurpta per poezijos popietę, priešingai nei dauguma mano miniatiūrų turi pavadinimą. Shocker, right?
(Kažkaip pastebėjau kad labai daug anglų kalbos naudoju. Huh. Oh well.)
Anyway, here it is.

Miršta pasaulis ant mano šiaurės rankų

Miršta pasaulis ant mano šiaurės rankų.
Miršta jis tyliai, tačiau įnirtingai kovodamas. Kovodamas dėl savo gyvybės, savo vietos šioje žemėje. Kovoja dėl išlikimo, dėl savo būvio. Tačiau, jis pats nežino, kad netenka visko, ką buvo turėjęs. Jis liks beginklis, tarytum uosis rudens popietę, belapis medelis, paskendęs purve ir dejonėse.
Miršta pasaulis ant mano šiaurės rankų.
Rankų, kurios sukaustytos šalčio, tarsi senojo šerkšno pirštai jas būtų surakinę. Ne veltui jos šiaurės rankomis pramintos. Viskas taip atšalę ir apšerkšniję, kad net nesimato to vienintelio saulės spindulėlio kažkur giliai mano krūtinėje, norinčio išsiveržti į išore ir tviskėti savo nuostabia šviesa. Tačiau mano kūnas kaip kalėjimas tam mažyčiam gėrio lašeliui. Šaltis iš abiejų pusių slopina ugnelę, kaip sniegas žudo gėlę gruodžio vidury.
Jam nebėra vilties išgyventi.
Kvaila tikėtis to. Tiesiog kvaila. Neišgyvensi, mažyli. Tavęs neatgaivins nei plūstanti šilumos banga, nei absoliuti harmonija mano kūne. Tavęs neišgelbės niekas. Gali jau skaičiuoti dienas, branguti.
Kaip aš laukiu tos akimirkos.
Niekada negalvojau. Kas yra mirtis? O kas yra gyvenimas?
Rodos, tik būdamas ant mažo lyno, skiriančio mirtį nuo gyvenimo, pagaliau supranti, kad nėra nei mirties, nei gyvenimo. Viskas susilieja į didžiulį ratą, kur tai mirtis tai gyvybė ima viršų, bet nė viena iš jų nelaimi. Aš mirštu. Bet atgimsiu.
Atgims ir manasis pasaulis.
Mirė pasaulis ant mano šiaurės rankų.

*

Neprisijungęs Kasiopėja Evers

  • VII kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I love cats. Yes, even Mrs. Norris.
Ats: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #23 Prieš 5 metus »
Haha, šita tema nepildyta 5 mėnesius ir niekas jos neužbanino. Taigi *nupučia dulkes nuo temos*, aš grįžau. Kadangi turiu zy kreiziest frrriends evah, gavau rekvestą. Taigi, mano bandymas kažką sumakliavoti, gavosi štai taip.


Niekada savęs nelaikiau pilnu žmogumi. Visada atrodė, kad kažko trūko ir tas kažkas buvo daug daugiau nei bet kuris kitas galėjo įsivaizduoti. Neturėjau šeimos. Neturėjau draugų.
Neturėjau net ir savo vardo.
Tiesą pasakius, aš nežinau kas aš esu. Nežinojo nė vienas, nežinai ir tu. Visi man stengdavosi pripaišyti vienokį ar kitokį vardą, tačiau jis kažkaip nekibdavo. Mane vadina... Manęs niekaip nevadina.
Jeigu būtu toji kortelė, kurioje parašyta ,,Sveiki, mano vardas..." toji eilutė, manuoju atveju, taip ir būtų neužpildyta. Ji būtų likusi tuščia, lygiai tokia pati bevertė, kaip ir mano būtis šioje varganoje žemėje.
Niekada nesusimąstydavau, kaip viskas greitai kinta. Štai dabar aš einu gatve. Mano nutrinti sportbačiai tyliai atsimuša į šaligatvio plyteles, vietomis suplyšę ir nemokšiškai sulopyti džinsai kiaurai permirkę - neseniai mane aptaškė pravažiuojanti mašina.
-Brangute, einam į kitą pusę,-išgirstu priekyje kalbant kažkokią moterėlę.
-Bet kodėl?-pasigirsta ir plonas, kiek cypiantis, vaikiškas mergaitės balsas.
-Tiesiog einam.
Žinoma, storuliukė nenori garsiai prie manęs to sakyti. Jau pripratau, kad žmonės traukiasi į šalį, man praeinant. Niekas nebuvo tikras, kas aš esu. Net aš nežinau, kas aš.
Vis dar einu gatve. Ar minėjau, kad viskas kinta? Dabar jau einu purvu. Mano kojos jau kiaurai peršlapo, tačiau vis dar einu į priekį. Ak.
Akimirkai sustoju ir pakeliu akis viršun. Teks kopti kokias penkias, o gal ir dešimt minučių. Apžvalgos bokštas turi daug laiptų. Pats statinys driekiasi kokius trisdešimt ar trisdešimt penkis metrus aukštyn.
Pastatau koją ant metalinės konstrukcijos, lėtai kylu aukštyn, pirštams braukiant per šaltą turėklą. Net nesupratau, kam šitaip saugotis. Sunkiai pūškuoju, kylant aukštyn. Laiptų nepagailėta.
Galiausiai pasiekiu viršų. Iš čia atsiveria graži panorama. Tikrai. Labai graži.
Prieinu prie turėklo ir persisveriu, man žiūrint žemyn. Čia mažiau purvo, matyt, žemė kietesnė, vakarykštis lietus nesugebėjo jos taip suminkštinti.
Atsargiai perkeliu vieną, tuomet ir kitą koją ir vis dar žiūriu žemyn, besilaikant už šalto, bejausmio metalo. Akimirkai grįžteliu atgal į miestą, kreivai vypteliu ir atsisuku, įkvepiu to žvarbaus vėjelio ir vėl dirsteliu žemyn.
Pirštai pamažu atleidžia turėklą ir aš svyru į priekį.
Nerėkiu. Nesimakaluoju rankomis ir nesispardau. Ramiai krentu žemyn.
Ar aš kada sakiau, kaip greitai viskas kinta?
Taigi.
Vieną akimirką su Gyvenimu aptarinėjome koks gražus oras.
Kitą akimirką su Mirtimi rengėme arbatos vakarėlį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Kasiopėja Evers »

*

Neprisijungęs Jamison NightWalker

  • VII kursas
  • *
  • 158
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Mirk,bet Aukso Šmaukštą pagauk!
Ats: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #24 Prieš 5 metus »
Kaip FAINAI!!! TESK TOLIAU,LAUKIU NESULAUKIU KITOS DALIES!!!
Jamisonas pateko tarp TOP 10 turtingiausių saugykloje:
2016 metai, liepos 25 diena, 16:36
Nebūsiu nuo 06.28 iki ... (Kažkada)
((Visiems, kam turiu parašyti RPG, parašysiu grįžęs))

*

Neprisijungęs Somin Ishii

  • ***
  • 167
  • Lytis: Moteris
  • 1
Ats: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #25 Prieš 5 metus »
Viskas NEREALU!!!
Viskas taip gražiai parašyta!
Taip ir toliau!
Viskas atrodo taip gyvenimiškai ir tikroviškai.
1

*

Neprisijungęs Kasiopėja Evers

  • VII kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I love cats. Yes, even Mrs. Norris.
Ats: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
Ehem. Sveiki gyvi ir negyvi.
Šioji pratarmė labai dailiai susiskirtė į dvi dalis, kurios yra trumpos, tad šioji nesąmonė, kuria paprastai paaiškinu kas vyksta, gal netgi bus trumpesnė nei įprastai.
Taigi. Pirmiausia, po savižudybės jokio tęsinio būt negali.
Einam toliau.
Neseniai nusprendžiau parašyt penkias pasakaites, kurios, jeigu mane pažįstat, baigiasi tragiškai. Kelsiu jas eilės tvarka, nebent nepatiks, tuomet nebekelsiu. Juk nesinori, kad kankintųsi jūsų vargšės akelės. Oh, ny the way, jos netgi turi pavadinimus. Kaip miela.
Taigi
*drums*
Here it is!

Žaislų dėžė

Kartą po žemėmis, sunkiai dūsaudamas, atsibudo jis.  Aplinkui jį tamsu, jis nesugebėjo įžiūrėti net savo paties rankos. Jis negalėjo jos ir dorai pajudinti – kaskart jam pakėlus plaštaką šioji atsitrenkia į kietą medį, esantį virš jo. Viduje kyla panika.

 Paskutinis dalykas, kurį jis dar prisiminė, buvo jo jauniausios, trečiosios, dukrelės šypsena, šiai gavus naują žaislų dėžę. Viena mažosios lėlė taip idealiai tiko tai dėžei, kad būtum pamanęs jog šioji buvo ir sukalta tam žaislui. Auksaplaukė porcelianinė lėlė puikiai lindo į tą dėžę, tačiau dabar toks jausmas, kad toji lėlė būtų jis pats. Uždarytas didžiulėje žaislų dėžėje.

 Jis prisiminė vaiko šypseną ir daugiau nieko, tarsi pastaroji būtų  koks trintukas, ištrynęs visus jo prisiminimus.

 Dabar jis lindi čia.

 Jis ėmė daužyti medį virš jo, tikėdamasis, kad gal kas nors viršuje išgirs jo beviltišką bandymą ištrūkti.

 Rodos, dėžė siaurėja.

 O jis net nežinojo, kad yra klaustrafobikas.

 Kumščiai negailestingai plakė lentą – tik dabar jam dingtelėjo, kad tai gali būti dangtis.

 Darosi tvanku.

 Aštrus skausmas nuvilnijo jo krumplius ir karštas skystis pradėjo tekėti jo oda, tačiau į tai jis nekreipė dėmesio.

 Deguonies kiekis nenumaldomai mažėja.

 Jis ėmė kvėpuoti per burną.

 O čia darosi karšta.

-Velnias,-garsiai nusikeikęs jis stengėsi inirtingiau talžyti medį, tačiau šis nepasidavė or ir jis pats negalėjo nepastebėti kaip jėgos senka.

Akyse jau mirguliuoja.

Kvėpuoti darosi vis sunkiau.

Kelis kartus blankiai sumirksėjęs, jis galiausiai pasiduoda, bedvasės rankos nukrenta šalia.

Kaip ir atsibudo, jis taip pat ir užmigo, palikdamas dėžę toliau ramiai atlikti savo paskirtį.


*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Ats: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #27 Prieš 5 metus »
Kasytiškas stilius... nėra širdžiai artimas, bet gražus. Išties gera mintis, tik to vidinio virpulio nesukėlė, net nenumanau, kokia to priežastis galėtų būti, eh (?)... not bad, netgi labai gerai, sakyčiau, Kasyt.
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Kasiopėja Evers

  • VII kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I love cats. Yes, even Mrs. Norris.
Ats: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #28 Prieš 5 metus »
Che chem. Aš ir vėl su dar viena Vyšninių ledų pasaka. Sėkmės skaitant.

Siūlų kamuoliukas


Kartą, seniai seniai, raudonoje, kiek apgriuvusioje daržinėje, gimė ji. Ji turėjo uodegą, keturias kojas ir juodą kailiuką – ji atrodė kaip paprasta, niekuo neišsiskirianti, ką tik gimusi katė.
Vos sulaukusi mėnesio ji buvo atskirta nuo savo motinos ir savo brolių bei seserų – katytę priglaudė viena šeima, lydima džiugiai nusiteikusios šešiametės, švysčiojančios į dvi uodegėles surištomis garbanomis. Netrukus katytė gavo ir vardą – Pinkė.
Gyvenimas buvo saldus Pinkei toje šeimoje, iki vienos, pragariškos dienos.
Toji diena buvo siaubinga – lietus pylė kaip iš kibiro, retkarčiais ir griaustinį galėjai išgirsti. Tačiau Pinkei – Pinkei toji diena nebuvo labai jau ypatinga – per kelis metus jau nupenėta katė tingiai vartė raudoną siūlų kamuoliuką savo letenose. Mergaitė sėdėjo šalia jos, sukryžiavusi kojas, spalvino knygelę su Disnėjaus princesėmis, retkarčiais paglostydama juodą katę, o šioji tik murkė, lėtai markstydama savo gelsvai žalias akis. Mama ramiai skaitė dar vieną romaną,  tėtis drožinėjo kažkokį paukštį iš medžio. Vakaras buvo gana ramus, nepaisant oro lauke ir jų.
Pinkė juos pastebėjo kai siūlų kamuoliukas nuriedėjo kažkur tolyn, palikdamas raudono siūlo taką. Tuomet juodė pakėlė akis ir išvydo juos. Jų buvo daugybė. Kiekvienas atrodė vis kitaip, tačiau nei vienas neturėjo kūno, tarsi vien tik jų sielos pleventų tame kampe. Kiek pašiaušusi kailiuką, Pinkė prisiglaudė prie mergaitės – šiosios rankos kaipmat apkabino katę.
Katė niekuomet anksčiau nebuvo jų čia mačiusi, tarsi jie apsigyveno šiuose namuose būtent tą vakarą. Bekūnės sielos, nerandančios sau vietos pailsėti.
-Elena, metas miegučio,-nusišypsojo mama ir mergaitė, klusniai palinksėjusi galva, nusinešė katę į savo mažą rausvą kambarį, palikdama spalvinimo knygelę ir pieštukus ant grindų. Tačiau Pinkė įkypomis akimis vis dar stebėjo aplinką – bene išvys dar kurį nors iš jų.
Sunkūs laikrodžio dūžiai nuskambėjo lygiai dvylika kartų, o Pinkė vis dar įtempusi kiekvieną savo mažo kūnelio raumenėlį, žiūrėjo į kievieną tamsesnį kampą ar šešėlį. Baimės ir persekiojimo jausmas jos nepaliko nuo pat tada, kai mergaitė susitvarkiusi vonioje nusitempė ją kartu į lovą. Kiekvienas garselis nepraeidavo pro jos ausis, kiekvienas kvapelis jautriai užgaudavo jos rausvą nosytę, kiekvienas šešėlis neprasprūsdavo pro jos žalias akis. Galiausiai jai į galvą šovė pati kvailiausia mintis, kuri tik galėjo šauti mažai bailiai katytei vidury nakties išvydus bekūnius – Pinkė nusprendė patyrinėti.
Lengvai išsprūdusi iš kur kas laisvesnio mergaitės glėbio, Pinkė mažais žingsneliais nutipeno į sveitainę – ten dar tyliai pleškėjo malkos židinyje. Apšviesta blausios ugnies šviesos, kiek suvirpėjusi ji pasuko galvą į kampą, kuriame tada išvydo juos. Ten nieko nebuvo.
Dar vienas dūžis, reiškiantis pirmą valandą nakties. Katė pritūpė, uodega šlavė žemę, šiai judant kairėn ir dešinėn. Sukrutinusi ūsus Pinkė dar nenusuko akių nuo tos kertės.
Ir tuomet ji vėl išvydo jos.
Pinkė stryktelėjo viršun, jos kailiukas pasišiaušė o ji pati ėmė šnypšti, tačiau bekūniai, tyliai ūbaudami, lėtai slinko link gyvūnėlio sudarydami aplink katę ratą. Katytė nebežinojo kur traukti, ji buvo tiesiog spaudžiama židinio link. Tačiau bekūniai vis artėjo, vis garsiau ir garsiau ošdami, makaluodamiesi savo iškreiptais veidais. Katė baimingai atsigręžė atgal, tada atsisuko atgal į juos ir puolė tiesiai į ugnį.
Skausmas ir agonija kamavo vargšę Pinkę židinyje – karštos liepsnos laižė jos menką kūnelį, negailestingai svilino kažkada žvilgantį juodą kailiuką. Katė ėmė skausminai kniaukti, tverdama pragaro kančias.
Ir tada... jos nebeliko.
Pinkė tik spėjo paskutinį kartą išvysti svetainėje užsižiebiančią šviesą.

Ats: Sugedęs tušinukas
« Atsakymas #29 Prieš 4 metus »
Rakinama.