[Auris Senkleris]

- Daaaryyysiuuu kąąą nooorėėėsiuuu! kąąą nooorėėėsiuuu supratai! - Šaukė broliui. Ir žinoma reikia nepamiršti, kad klaikiai mikčiojo.
O tada ir toliau spiegė. - Neeekeeenčiuuu!
Kol žinoma visą tai nutraukė Amyras. Jis gerokai atseikėjo ir broliui, bet Auriui visai nebuvo jo gaila. Kažkas šiandien jame sprogo, prasiveržė, kažkas siaubingas.
Kai pabudo susivokė, kad yra ne vienas. Šalia gulėjo brolis. Buvo jį apkabinęs. Aurio labai seniai niekas nebuvo apkabinęs. Jis irgi padarė tą patį. Neįsivaizdavo ar jie ilgai čia gulėjo ar ne. Šiuo metu jautėsi aprimęs. Tik viską labai skaudėjo. Ir dar jis labai norėjo valgyti. Skaudėjo pilvą.
Bet bent nebuvo taip baisu, nes jie čia gulėjo kartu. Juk Auris mylėjo brolį visus mylėjo, net tėtį. Aš labai blogas. Pagalvojo prisiminęs kaip siautėjo ir kaip visai negailėjo brolio, kai tėtis jį mušė. Tėtis teisus. Aš labai negeras.
- Aš la...La... Labai Blogas taip? - Pasakė Juzefui neįsivaizduodamas tamsoje miega jis ar ne.
Tada jie abu pakilo nuo grindų ir vėl ėmė suktis per Aurio prisiminimus.
Jiems skriejant per tuštumą vis girdėjosi minčių atgarsiai.
- Mirk, aš nekenčiu tavęs. Prakeiktas vaikas. Išnyk. Užmušiu. Negaliu pakęsti... Traukis... Nesipainiok po kojomis... - O kartu su tais trumpais tėvo žodžiais lėkė trumpi vaizdiniai smūgiai, stumdymas. Taip jie praleido kelis mėnesius. Per kuriuos Auris pasidarė dar niūresnis ir net pats ėmė stumdyti, skriausti Juzefą.
Ir kai viskas nustojo suktis abu vaikai atsirado vaikų kambaryje. Tik jau buvo ne žiema. O pavasaris.
Auris atsikėlė labai piktas ir niūrus. Skaudėjo ranką. Ji buvo nejudri. Bet vaikas visai nekreipė į tą dalyką dėmesio. Jis vėl kaip visada jautėsi alkanas.
Buvo labai susivėlęs, paišinas, purvinas ir tai dar labiau darė jį niūresnį. O dar ir beveik išvis nustojo kalbėti. Dabar per dieną ištardavo vieną, du žodžius geriausiu atveju.
Jis atsisėdo lovoje. Susvaigo galva. Nuo alkio ir nuo to, kad vakar vėl teko paskraidyti po kambarį. Galvą skaudėjo. Turėjo nemažą gumbą pakaušyje.
- Ei...Ei...Eisiu. - Pasakė labai trumpai Juzefui. Gal jis dar miegojo, o gal ir ne. Auriui visai tas nebuvo svarbu. Jis ketino išeiti. Jau porą dienų apie tai galvojo. Galvojo eiti į dvarą. Nors nekentė ten visų. Dėdės Rolando ir senelių. Bet vis tiek ketino eiti pas juos. Dėdė Rolandas čia kažkada daug lankėsi, bet kai mirė mama užėjo tik kartą. O kai Auris prašė jo pasilikti išėjo. Ir niekada neatėjo, nors žadėjo ateiti. Auris nusprendė pats jį surasti.
- Jei no...Nori einam. - Pasakė. Išnaudojo visos savaitės žodžių atsargas tiek kalbėdamas.
Jam net nebuvo svarbu ar brolis seks paskui ar ne.
Vaikas išlipo iš lovos ir kaip senukas nušlubavo žemyn. Vylėsi, kad neras tėčio. Jis dingo naktį ir gerai. Nes Auris ir jo nekentė. Jis visų nekentė, savęs labiausiai.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas jautė, kad Auris pabudo. Tačiau nieko nesakė. Sureagavo tik tada, kai pačiam buvo adresuotas klausimas.
- Ne, - atsakė berniukas. - Tu nesi blogas.
Norėjo stipriau prisiglausti prie brolio, tačiau suprato, jog pakilo. Ėmė suktis prisiminimuose. Šią akimirką plikis buvo atgavęs save, jautėsi šokiruotas, tačiau neilgam. Netrukus jis ir vėl pamiršo, kas esąs, ir atsidūrė kambaryje kaip Aurio brolis dvynys.
Mažasis Juzefas buvo labai nelaimingas. Jį skriaudė ne tik tėtis, bet ir brolis. Tačiau brolio Juzefas nebijojo. Jis galėjo nuo jo apsiginti ir Auris nesielgė taip baisiai, kaip tėtis. Tačiau vaikui buvo labai liūdna. Ne tik dėl to, kad ir Auris ėmė jį skriausti. Kuo toliau, tuo situacija darėsi blogesnė. Jie buvo sumušti, purvini, nevalgę.
- Eik, - atsakė Juzefas.
Iš pradžių jis nėjo, tačiau po minutėlės pašoko ir taip greitai, kaip tik leido skausmas nuo sumušimų, nusileido laiptais ir nuėjo prie brolio.

[Auris Senkleris]

- Tai ko...Kodėl Tė...Tė...Tėtis manęs Nemyli? - Paklausė. Ne, Juzefas neteisus. Jis yra negeras. Gal padarė kažką tokio ir tėtis jo nemyli. O be to prisiminė, kad jam visai buvo negaila, kai tėtis mušė Juzefą.
Prisiminimai pasikeitė ir štai jis lėtai leidžiasi laiptais žemyn. Kojos pinasi, kartais norisi pailsėti. O gi jam tėra šešeri. Greitai bus septyneri, bet jis nežino kokia dabar diena. Auris pasiekė virtuvę ir pradėjo žvalgytis maisto.
Jis nepasiekia spintelių, kurios aukštai. Todėl turi lipti ant kėdės. Kažkada buvęs vikrus vaikas dabar sudėtingai užsikepurnėja ant kėdės. Atsistoja. Kojos dreba. Kada jis paskutinį kartą valgė? Nelabai prisimena. Žinojo, kad taip pat jaučiasi ir brolis. Bet su juo tikrai nesidalins, jeigu ką ras. Jis viską pasiims į kelionę.
Auris girdėjo, kad Juzefas atėjo. Bet jam nerūpėjo. Gal tik blogiau. Nes jei ką ras, Juzefas juk irgi norės. Aš neduosiu. Niūriai pamano.
Ir randa. būtų radęs seniau, bet jau kelias dienas neturėjo jėgų ieškoti. Dabar irgi neturėjo, bet prisikaupė kelionei ir privalėjo ką nors rasti. Taigi spintelėje aptiko išsibarsčiusių makaronų saują, kelis gabalėlius supelyjusios duonos. Ir visai pamirštą skardinę. Kačių ėdalo. Šlapio. Jo seniau nelietė, nors jau seniai ta skardinė ten buvo. Bet nebuvo priėjęs galbūt prie savo ribos. O dabar ta skardinė pasirodė toks lobis. Katė jau seniai pabėgo. O ta skardinė jau sena. Jis kone nuvirtu su visu turtu ant žemės.
- Va. - Šūkteli broliui. Ir pamiršęs, kad juk taupo kelionei grūda broliui į rankas dalį duonos ir makaronų. Jo dalis greitai dingo burnoje. Viską sugrūdo ir suvalgė tiesiog kosminiu greičiu. O tada atidarė skardinę. Tas veiksmas pasirodė toks ilgas.
Pjaustydamasis pirštus į jos kraštus passėmė to ėdalo ir ėmė valgyti. Visai nieko. Skanus. Tas buvo ne tiesa žinoma. Bet dabar nieko gardesnio atrodė, kad nėra valgęs. Kai prisivertė sustoti labai sunkiai bet... Atidavė skardinę Juzefui. Ten buvo likę daugmaž pusė ėdalo.
Po poros minučių apsunko. Pasidaro bloga. Pykina. Skauda. Pradeda skaudėti pilvą. Norisi vemti. Bet gi jis negali prarasti to maisto, kurį suvalgė. Kurį taip sunkiai rado. Bet skauda, jam darosi vis blogiau. Nežinia ar dėl to, kad ilgai nevalgęs greitai viską sukirto. Ar dėl ėdalo katėms.

[Juzefas Levinsas]

- Nes nebėra mamos, - atsakė pirma mintimi, kuri šovė į galvą.
Brolį berniukas rado virtuvėje. Auris buvo pasilipęs ant kėdės, rausėsi spintelėse. Kodėl jie to nepadarė anksčiau? Nors gal ir gerai, kad nepadarė. Galės pavalgyti dabar. Juzefas matė, jog Auris rado maisto. Mažylio pilvas godžiai sugurgė. Bet po akimirkos vaikas pagalvojo apie tai, kad neturi teisės prašyti maisto iš brolio. Tai Auris rado maistelį. Jis yra jo. Tad Juzefas nusisuko. Bet pilvas nepritarė tokiam sprendimui, ėmė leisti dar didesnius garsus. Akimirkomis rezgėsi planas tiesiog atimti iš dvynio maistą ir pabėgti.
Tačiau Auris pasielgė labai gražiai. Jis įdėjo Juzefui į rankas maisto. Juzefas irgi būtų padaręs tą patį. Nieko nelaukęs berniukas puolė doroti davinį. Atrodė, jog nieko skanesnio ir nebuvo valgęs. Pelėsis duonoje visai netrukdė, o tai, kad makaronai buvo kieti kieti, irgi nepasirodė svarbu.
Kačių maisto, Juzefas galvojo, Auris jam jau nepaliks. Tad berniukas ir vėl nusisuko. Ėmė galvoti apie tai, kad galbūt dar kur nors namuose galėtų jo rasti. Bet netrukus Auris atidavė puspilnę skardinę. Kurios turinys buvo sukimštas taip pat kosminiu greičiu.
- Tai eini? - paklausė Juzefas Aurio.

[Auris Senkleris]

Pasiilgau mamytės. Pamano. Ir negali vis tiek nieko suprasti. Juk mamytės jis nenuskriaudė. Tai kodėl tada tėtis pyksta?
Dabar Auris sėdi ir jaučia kaip jam raižo pilvą. Brolis klausia ar einam. Auris linkteli. Žinoma, jie turi eiti. Jie tikrai turi. Bet jam skauda. Bet gi jam ir taip dažnai skauda. Koks skirtumas vienu skauduliu daugiau ar ne. Besikamuodamas prisiminė, kad norėjo broliui neduoti maisto, kad taupė kelionei. Koks aš kvailys.
- Nereikėjo tau nieko duoti. - Niūriai sako. Tada prisiverčia atsikelti. Ne, daugiau niekada nebus toks geras. Niekam. Ir vėl nežiūri ar Juzefas eis. Pats lėtai gūrina iš namų.
Jis eina ir eina. Kartais sustoja. Auriui buvo bloga. Vis dar raižė pilvą. Krėtė šaltis. Nežinia kodėl, gal jau sirguliavo prieš išeidamas, gal. Jis pastaruoju metu visada jautėsi blogai. Todėl nevisada atkreipdavo dėmesį į naujus dalykus.
Praėjo diena o jis visai išseko. Norėjo gerti. Bet vandens iš namų nepaėmė. Nieko nepaėmė. Auris norėjo paverkti, nes paliko ir Tonį, arkliuką namie. Buvo baisu, nes atslinko tamsa. O jis egzistavo kažkokiame kelyje, kuriame nepasitaikė žmonių. Taip buvo dėl to, kad tas kelias jau seniai buvo niekieno nevažinėjamas, nenaudojamas. Atsirado naujas patogus kelias, kuriuo žmonės važinėdavo ir eidavo kažkur. Bet Auris pasuko senuoju. Tiesą sakant manė, kad daug greičiau ateis į dvarą. Bet gi jis nežinojo kur dvaras yra.
Naktį praleido po atviru dangumi ant žolės. Buvo baisiai šalta. Jis tikrai turėjo karščio, o dar ir naktis buvo šalta. Vaikas keistai praleido tą naktį. Jam buvo negera, kamavo troškulys ir temperatūra. Taigi pusiau pramiegojo, pusiau prabūdravo tą metą.
Išaušo rytas. Saulutė pašildė, pajuto malonumą jai pakilus. Galvoje dar laikė mintį, kad reikia eiti.
Ir jis atsikėlė. Sunkiai ir nepadėdamas broliui. Juzefo išvis tą naktį ar dieną nepaisė.
Deja, nelabai toli nuvėžliojo. Mažą berniuką visai priveikė karštis, alkis ir tėvo sukeltos gyvenimo sąlygos taigi jis galop atsisėdo o paskui ir lėtai atsigulė. Jam čia patiko. Atėjo į kažkokią pievą. Vaikas užsimerkė. Kvėpavo vis lėčiau, ramiau. Migo. Pramiegojo gana ilgai.
Kažkas palietė jam skruostą, Kažkieno ranka.
- Džiugai, du berniukai. O dieve mano tu tik pažiūrėk. - Tai buvo kažkokios moters persigandęs balsas.
- Mamyte? - Pašaukė ją vos girdimai. Mamytė atėjo jo pasiimti. Tai gerai. Pagaliau. Jis labai pasiilgo mamytės. Laukė jos.
- Jis dega. Duok vandenį Džiugai. - Kažkas jam suvilgė lūpas vandeniu. Auris prasižiojo. Vanduo nutekėjo į burną. Toks gaivus.
- Gana. Reikia iš lėto. - Prabilo vyro balsas ir Auris jo labai išsigando. Jis tysojo užsimerkęs neturėjo jėgų atsimerkti, bet to vyro balso labai išsigando.
- Neverk. Neverk. Viskas bus gerai. - Ta moteris jam glosto galvą. Kaip mamytė. Argi jis verkia? Jis niekada neverkia.
- Juzefai? - Tyliai šaukia.
Kažkas jį pakėlė. Suėmė į gėlėmis, kažkuo maloniu ir saldžiu dvelkiantį glėbį. Ar Juzefą irgi kas nors pakėlė? Nori paklausti, bet lūpos nelabai jo klauso. Kažkur jį neša.
Auris ir žinoti nežinojo, kad tie žmonės važinėjosi savo nameliu ant ratų po apylinkes ir nežinojo, kad ligoninės ar miestas toli. Nežinojo, kad būtent toje vietoje tų žmonių namelis sugedo ir Džiugas jį kaip tik mėgino pataisyti.
Vaiką paguldė kažkur. Ant lovos. Nurengė drabužius. Jis girdi, kaip ta moteris baisisi jo ir Juzefo mėlynėmis. Kažkas jį tepa kažkuo šaltu. Kažkas deda kompresą ant kaktos, matuoja temperatūrą.
- Siaubass, keturiasdešimt laipsnių Džiugai.  Reikia lėkti į ligoninę.
- Aš  negaliu važiuoti, juk sugedome. O telefonų mes irgi neturim. Palauk šią naktį, rytoj eisiu kažko surasti. Jei nenukris karštis.
- Kaip aš galiu laukti? Kaip tu manai, kad galiu laukti?
- Bet aš negaliu nieko pakeisti. - Jis išeina. Tada Auris nežinojo, sužinos paskui, kad su savo turimais instrumentais bandė pataisyti gedimą.
Su jais lieka moteris. Ji priverčia vaiką išsižioti, sugirdo kažkokių karčių miltelių.
Naktis nerami. Jis vartosi, dreba nuo šalčio. Muša prakaitas. Tiesiog siaubinga tai buvo naktis. O gal tada buvo diena, Auris tiksliai nežinojo. Jis verkė, vartėsi lovoje. Šaukėsi mamos, Juzefo ir tėčio. Jį ramino, glostė plaukus, dainavo. Dėjo kompresus. Kol galiausiai vaikas užmigo.
Kai pabudo jautėsi daug geriau. Karštis buvo gerokai nukritęs. O jis gulėjo švariuose pataluose.
- Juzefai? - Pašaukė jį.
- Kur mes esame? - Auris klaikiai mikčiojo.
- Viskas gerai. - Jam sako tas vyras. Jis sėdėjo šalia ant sulankstomos kėdės. Auris jo bijojo.
- Raminta miega, aš esu čia. Viskas bus gerai. Auris nežino kas ta raminta ir kas jis toks. Vyras jį labai baugino.
- Tu esi mūsų namelyje. Tu ir tavo brolis. Tu pasveiksi.
Žmogus pakėlė ranką, gal norėjo paglostyti jam galvą. Gal patikrinti ar kakta karšta. Bet Auris išsigandęs jo atsitraukė ir ėmė garsiai šaukti. Kiek jam leido jėgos.
- Ne!
Šaukia. Ir žino, kad tas labai užsiutins tą vyrą, bet tiesiog negali nustoti šaukti.
Jis kažką sako, bet Auris negirdi ką. Tada atsikėlė ta moteris ir priėjusi pakėlė jį nuo gulto. Atsisėdo. Pradėjo supti.
- Nebijok. Nereikia mųsų bijoti.
Ramina jį, kol Auris pamažu apsiramino.
- Iš kur jūs? Paklausė vyras Juzefo.
- Kur jūsų tėvai ar žinai?
Bando su juo kalbėtis.

[Juzefas Levinsas]

Tačiau Auris iš karto nėjo. Jis sėdėjo. O galiausiai pasakė, kad Juzefui nereikėjo nieko duoti. Tai išgirdęs berniukas susiraukė. Kodėl brolis negali būti toks geras, kaip kad anksčiau?
Galiausiai Auris iškeliavo Juzefas nusekė paskui. Jam buvo šiek tiek negera. Nors gautas maistelis ir numalšino alkį, bet juk tai nebuvo žmogui tinkamas maistas, ar ne? Bet vaikas nesiruošė maisto išvemti. Labai gera jausti sotumą.
Dvynukai nesikalbėjo. Juzefas nenorėjo nieko broliui sakyti, nenorėjo kristi į akis, kad šis nesupyktų. Tik ėjo jam iš paskos. Buvo baisu. Gąsdino ir tamsa, ir tai, kad kas bus, jeigu juos suras tėtis? Naktį pasidarė labai šalta. Juzefas prisiglaudė prie miegančio brolio. Nežinojo, kodėl Auris toks neįprastai šiltas, tačiau negalėjo tuo nesidžiaugti. Nes tada pačiam Juzefui darėsi šilčiau.
Kai išaušo rytas, mažasis Senkleris buvo pasiryžęs eiti visą visą dieną. Tačiau brolis, jis nenuėjo toli. Dabar jis atsigulė ant žemės. Užmigo. Juzefas sėdėjo ir žiūrėjo į jį nesuprasdamas, kodėl Auris miega. Kada jis kelsis? Kada jie galės eiti toliau?
Netikėtai berniukas išgirdo kažką einant. Instinktyviai pašoko ant kojų, pasislėpė už artimiausio medžio. Žinojo, kad negerai daro palikdamas Aurį vieną miegantį. O jeigu čia tėtis? O jeigu jis dabar brolį labai labai stipriai sumuš? Tačiau šaukštai jau buvo po pietų. Prie Aurio priėjo, tačiau ne tėtis.
Jau iš pat pirmų žodžių Juzefas suprato, kad vis dėlto neliko nepastebėtas. Moteris pasakė apie du berniukus. Vaikas labai atsargiai išlindo iš už medžio, priėjo prie brolio, šią akimirką jis Juzefą kvietė. Mažylis labai bijojo tų žmonių, tačiau nesipriešino. Ėjo su jais. Jie pasakė, kad Auris serga. Tada Juzefas išsigando. Jam pasidarė labai baisu dėl brolio. Vaikas stengėsi budėti prie jo, tačiau nuovargis buvo stipresnis. Kai moteris jį pamaitino, berniukas užmigo. Ir pabudo būtent dėl to, kad brolis vėl jį kvietė.
Tačiau Juzefas nesugebėjo nieko atsakyti. Nei Auriui, nei tiems žmonėms. Jis su jais nekalbėjo. Ir neleido jiems jo liesti. Tik sėdėjo susigūžęs. Norėjo prisiglausti prie brolio, tačiau šis dabar buvo moters glėbyje.

[Auris Senkleris]

Auris nusiramino. Jam patiko sėdėti tai mamytei ant kelių. Nenorėjo nuo jos trauktis. Kalbėti irgi nenorėjo. Brolį paprasčiausiai pamiršo, na, net negalvojo apie jį. Tiesiog mėgavosi jos skleidžiamu saugumo jausmu.
Prisiminimai vėl pasikeitė, trumpam Auris ir Juzefas vėl atgavo tikrą savo išvaizdą ir mintis. Kol skriejo per tuos prisiminimus jiems prieš akis ėjo momentai, gražūs. Tokie, kai tie žmonės juos gražiai kalbina, duoda valgyti, migdo, ramina ir panašūs. Siaubas, kas bus, kai mes išnirsim iš minčių koštuvo? Pašiurpo Auris ir tada viskas vėl sustojo ir jie vėl tapo vaikais.
Jis jau pasveikęs. Prrabėgusios pora savaičių tame namelyje.
Rytas. Auris pabudo ant lovos, ji tokia, kad telpa ir jis ir brolis. Jie miega vienoje lovoje, o tie du suaugę žmonės kitoje. Taip nusistovėjo po to, kai Auris pasveiko. Namelyje buvo du dviguliai gultai. Nedidelis vonios kambarėlis, viryklė, staliukas.
Auris gulėjo užsimerkęs. Nesiruošė judintis, nes girdėjo piktą, o gal tiesiog įsitempusį to dėdės balsą. Auris jo nemėgo, bijojo. Nors niekada tas žmogus nieko bloga jam nedarė. O tą moterį, kurią vadino mintyse mamyte labai mylėjo. Sekiojo paskui ją kaip šešėlis. Jam nepatikdavo, jeigu ji rodydaavo kažkokį dėmesį Juzefui. Tada auris Pasidarydavo piktas.
- Bet kas, jeigu jie pagrobti ir pas mus juos ras policija? Pasakyk man ką tada darysi? Reikia apie juos pranešti.
- Bet gi Auris sakė, kad jie gyveno su tėčiu.
- Ir kas? Tada jei tas žmogus pasiskųs, tai mus kaltins, kad mes juos pagrobėm.
- Tu norėtum juos gražinti tam tėvui?
- Ne. Nenorėčiau. Bet ar tu tikrai galvoji, kad mes galėtume jais pasirųpinti?
- O kodėl negalėtumėm?
- Tu kartais mane stebini. Einu į darbą.
Žmogus išėjo. Jų namelis stovėjo aikštelėje, kurioje buvo kitų panašių namelių ar didelių sunkvežimių. Kur dirbo tas dėdė Auris nežinojo. Bet jam patikdavo, kai jis išeidavo. O tai prasidėjo nuo užvakar. Namelis jau buvo pataisytas. Ir jie pervažiavo iš tos vietos, kurioje Džiugas ir Raminta rado Aurį ir Juzefą.
Auriui nepatiko tas girdėtas pokalbis. Ar jis reiškė, kad jie grįš pas tėtį? Pajuto pyktį ir baimę.
Mamytė kažką maišė puode ant vyriklėlės. Gal manė, kad jie miegojo ir nieko negirdėjo. Auris atsikėlė. Išlipo iš lovos.
- O, labas rytas. Reiktų nusiprausti ir apsirengti.
- Ne. Aš tavęs neklausysiu. - Sako.
- Kodėl?
- Nenoriu. Aš nieko neklausysiu. Nesirenksiu ir nesiprausiu. Aš pabėgsiu.
- Kodėl?
- Šiaip sau.
Jis susitaršęs, vilkėjo pižamą, kurią jie jam nupirko. Auriui tas drabužėlis patiko. Buvo su labai juokingai atrodančių ateivių paveiksliukais.
- Auri, Dabar tu gražiai nueisi ir nusiprausi. Tada persirengsi ir sėsim valgyti. Juzefai, ar tu miegi?
Ji išjungė viryklę. Auris norėjo valgyti. Bet nenorėjo grįžti pas tėtį.
Aplamai tuo metu, kai jau pasveiko elgėsi kaip tikras laukinukas. Dažnai jaudinosi, bijojo. O dar tas mikčiojimas. Auris dažnai nustumdavo Juzefą nuo laiptelių, jeigu jie išeidavo laukan. Tyčia ką nors sudaužydavo, atsikalbinėdavo. Pradėdavo klausyti ar atsiprašydavo Juzefo tik po ilgų ramių pokalbių su Raminta. Bet paskui viskas kartodavosi iš naujo.
- Kai pavalgysiu pabėgsiu. - Pareiškė vėl.
- Brolis labai nusimins, jei pabėgsi.
- Nemyliu brolio.
- Kodėl?
- Aš nieko nemyliu.
- Taip nebūna. Visi žmonės ką nors myli. Ir tave irgi kas nors myli.
- Ne. Aš negeras ir manęs niekas nemyli. Ir man patinka būti negeram.
- Tau patinka būti negeram?
- Taip.
- Aš taip nemanau. Kodėl šiandien iš pat ryto tu tokios blogos nuotaikos?
- Įdėk man košės.
- Ne. jeigu gražiai nepaprašysi.
- Neprašysiu.
Jis sėdėjo ant kėdės vis dar su pižama ir kalbėjosi su mamyte. Pas juos kalbėjo daug daugiau, nors ir mikčiojo. Tiksliau su ja kalbėjosi, o su Džiugu ne.
- Juzefai, tau kaip ir Auriui reikia nusiprausti ir persirengti. O tada prašau jūsų padengti stalą.

[Juzefas Levinsas]

Juzefui buvo taip gaila Aurio. Tam tikram, suaugusiam Juzefui. Kol jie iš vieno prisiminimo persikėlė į kitą pralėkdami pro vaizdinius iš gyvenimo su miške Aurį radusiais žmonėmis.
O tada Juzefas ir vėl tapo vienu iš dviejų mažų Senklerių. Gulėjo užsimerkęs. Girdėjo, kaip atsikėlė brolis. Kasdien jam jautė vis daugiau neigiamų jausmų. Už ką brolis jo nekenčia? Kodėl? Pavydėdavo, jei Juzefas šnekėdavosi su Raminta. Vis nustumdavo Juzefą nuo laiptukų.
- Nemiegu, - atsakė Ramintai ir atsikėlė.
Jis elgdavosi klusniai. Jau ketino eiti praustis, tačiau kraujas tiesiog virė. Visai netikėtai Juzefas pažiūrėjo į Aurį ir suriko:
- Aš ir tavęs nemyliu! Tu kvailys! Jei taip elgsies, mus atiduos tėčiui! Nustok išsidirbinėt ir eik praustis! Ir klausyk jos! - parodė į Ramintą.
Bet to nebuvo gana. Berniukas jautė tokį didelį pyktį. Jis rėžė vieną iš tėčio keiksmažodžių, o tada puolė brolį. Ėmė jį mušti.
- Tai aš pabėgsiu! - mušdamasis šaukė. - Nekenčiu! Visų!

[Auris Senkleris]

Iš tiesų tame prisiminime Auris pašėlo jau iškart, kai išgirdo kalbas apie savo tėvą. Bet, kadangi tai buvo gerokai perdirbti ir užkerėti prisiminimai, kad juose atsirastų Juzefas ir kad prisiminimų Auris pradingtų, tai viskas šį kartą buvo kiek kitaip. Smarkiai siausti jis pradėjo kiek vėliau, nei realiu to prisiminimo metu.
- Ne! Ne! Neee! - Sušuko broliui, mat dabar, kai apėmė baimė ir pyktis tai buvo vienintelis žodis kurį galėjo ištarti neužsikirsdamas. Jis ėmė mėtyti viską, kas buvo ant stalo į brolį arba ant žemės. Raminta puolė jų skirti. Sakydama, kad nieko tokio, kad viskas bus gerai. O dar tada atsivėrė namelio durys ir pro jas įžengė Džiugas. Kuriam iki tuometinio darbo buvo netoli ir kuris susikeitė pamainomis su bendradarbiu, kad susidėliotų su savo žmona ką jie ketina daryti.
- Kas čia dabar? - Pratarė. O Aurį jo pasirodymas taip išgąsdino, kad jau visai nebesižinojo ką darantis. Verkė, šaukė net tada, kai jį ant rankų pagaliau paėmė Raminta. Bandė išsilaisvinti, nustumti ją, trenkti. Bet ką padaryti, kad pabėgtų. Išslysti iš jos rankų kažkaip pavyko. Jis nukrito ant žemės. Vietos ten buvo ne daug ir jis nukrito prieš patį Džiugą. Kuris pasilenkė ir jį pakėlė nuo žemės. Smarkiai prispaudė rankas neleisdamas nei kažko pasiekti, nei sau pačiam ko nors pasidaryti.
- Paaiškink man. - Per Aurio riksmus bandė susišnekėti su Raminta.
- Paskui. - ji atrodė sunerimusi ir išsigandusi. Kadangi Auris nebegalėjo pajudėti, tai klykė ir verkė vis garsiau. Jį apėmė beprotiškas siaubas, kad tas didelis dėdė suvaržė jo laisvę. Auris pabandė judėti. Turėjo dar kojas. Pavirto mažu pasiutusiu ir įsibaiminusiu gyvūnu.
- Paleisk jį.
- Kad užsimuštų?
- Paleisk aš pabandysiu ką nors... - Tiek vienas, tiek antras atrodė persigandę.
- Abejoju, kad tai gera mintis. - Pratarė Džiugas, bet paleido Aurį ant žemės. tas kaip kulka movė prie stalo ir palindo po juo. Jį dengė staltiesė. Ir jam atrodė, kad iš ten niekas jo nepasieks.
- Na gerai. Tegul aprimsta. - Svarstė garsiai Raminta. Jie su Džiugu įsitaisė tolėliau nuo stalo. Taip davė Auriui erdvės. O jis kurį laiką dar spiegė po tuo stalu. Bet pamažu tai tilo ir tilo. Kol pagaliau nusiramino. Paskui tūnojo ten tyloje. Kartais dėbtelėdamas į tuos žmones.
- Ar ateisi pas mus Juzefai? - Paklausė Raminta berniuko. Auris irgi norėjo ateiti. Dabar jau norėjo nuti pas Ramintą. Bet niekas nebūtų iškrapštęs jo iš po stalo.
- Kodėl tu ne darbe?
- Susikeičiau su Džeku.
- Auri, gal tu jau irgi norėtum ateiti? Pavalgytume. Susitvarkytume. - Namelis atrodė kaip po audros. Auris tylėjo. - Na gerai. Kaip nori. - Jie toliau ramiai sėdėjo.
Praėjo daug laiko. Gal valanda ar net daugiau. Laikas bėgo tyloje ir ramybėje.
Pagaliau berniukas išlindo iš slėptuvės. Nubėgo prie Ramintos ir puolė jai į glėbį.
- Aš pavargau. - Pasakė jai tyliai.
- Taip. Aš įsivaizduoju.
- Aš nenoriu pas tėtį. Juzefas irgi nenori.
- Aš suprantu. Bet niekas ir nesakė, kad jūs ten grįšite.
- Jūs kalbėjot.
- Mes galvojom.
- Apie ką?
- Jūsų abiejų gali kas ieškoti. Ir jeigu rastų pas mus galėtų pagalvoti, kad mes jus pasiėmėm. Kad pagrobėm. Ar žinai ką reiškia pagrobti?
- Žinau. Bet mes pasakytumėm, kad ne. - Raminta jam nusišypsojo. Po daugelio metų Auris žinoma suprato kiek reikštų toks vaiko pasakymas. Kad galimai niekas juo net netikėtų.
- Aš tikrai labai negeras.
- Tu išsigandai ir jaudinaisi.
- Ar mes dabar išeisim?
- Kas mes?
- Aš ir Juzefas.
- Ne. Žinoma ne.
- Tikrai?
- Taip tikrai.
- Aš atsiprašau.
- Aš nepykstu. Bet norėčiau, kad neskriaustum ir savo brolio.
- Gerai.
- Tikrai gerai?
- Tikrai gerai.
- Ir tau nereikia bijoti Džiugo ar manęs. Mes galime gražiai pasikalbėti. Mes tikrai nenorime jūsų skriausti. Supranti. - Auris linktelėjo. Tada jo prisiminimai vėl pradėjo keistis. Bėgo vaizdai po to laiko. Žinoma, kad Auris iškart nepradėjo gražiai elgtis. Prisiminimų vaizdai vėl parodė, kaip jis supykęs ir išsigandęs pradeda šaukti, mėtyti daiktus. Kaip be jokios priežasties atsikalbinėja, neklauso nei Ramintos, nei vėliau Džiugo. Trumpai šmėkštelėjo vaizdas, kaip apstumdė netoliese gyvenusią mergaitę, kai jau buvo ten ilgiau pagyvenęs ir išeidavo laukan. Žodžiu tie vaizdai rodė kaip nelengva su juo buvo ir kiek reikėjo kantrybės, švelnumo norint visą tai pakeisti. O tada jie išniro iš prisiminimų.
Buvo nelengva nepakeisti Juzefui atminties. Bet Auris sėdėjo ir kovojo su tuo noru. Jam dabar reikėjo įkvėpti ir prisiversti pasakyti ką norėjo pasakyti parodęs tuos prisiminimus.
- Matai Juzefai. Eion gyvenime nuo ankstyvos vaikystės nebuvo nieko, kas jam padėtų. O jo gyvenimas buvo sudėtingesnis nei tau čia parodytas. Todėl jis toks yra per pamokas. Ir kitoks negali būti. O šiaip sakyčiau jis daro didžiulę pažangą.

[Juzefas Levinsas]

Jie mušėsi. Juzefas ir Auris. Du maži, nelaimingi, tėvo įbaiminti vaikai. Vyko chaosas, suaugusiems teko juos laikyti, kol aprims. Vėliau brolis pasislėpė po stalu, tada Juzefas stipriai spyrė į brolį. Net nežinojo, kur pataikė. Tik jautė didelę neapykantą. Tą akimirką ėmė jausti ją ir tiems žmonėms, kurie juos išgelbėjo. Nors jie juk nieko bloga nepadarė. Kaip tik - atvirkščiai.
Ir štai, dabar Juzefas jau sėdėjo kėdėje būdamas ne Senkleris, plikas ir trisdešimt septynerių. Auris kalbėjo apie Eion, dėl kurio beplaukiui ir parodyti šie prisiminimai. Tačiau vyrui buvo sudėtinga galvoti apie vaikėzą, kai jis pamatė ir net pajuto tai, ką teko išgyventi Auriui. Dabar jis suprato, kodėl Auris globoja jau antrą vaiką, su kuriuo nesieja giminystės ryšiai. Matyt, jaučia bendrumą su gyvenimo nuskriaustais vaikais ir nori jiems padėti taip, kaip pačiam padėjo Raminta ir Džiugas.
Levinsas stengėsi pagalvoti ir apie Eion. Taip, potyriai iš vaikystės juk gali turėti įtakos blogam elgesiui. Juk pats Juzefas prisiminimuose ėmė nekęsti dvynio, muštis, pradėjo jausti neigiamus jausmus net Ramintai ir Džiugui. Tačiau aš vis tiek negalėsiu apkęsti Breathnach, mintyse pagalvojo Juzefas. Aišku, to nesakė. Nenorėjo, jog Auris galvotų, kad toks jo atsivėrimas bus bevertis. Tad Levinsas palinksėjo.
- Aš pasistengsiu... būti jam pakantesnis, - pasakė.
Nežinojo, ką galėtų ar ką reikėtų dar pasakyti. Jautėsi kiek pasimetęs, jog kitas žmogus jam taip atsivėrė. Ir net šiek tiek kaltas, jog pats neatsiveria visai. Kita vertus, kodėl turėtų? Juk jis nieko neprašė. Auris pats nusprendė tai parodyti.

[Auris Senkleris]

Pasakyk obliviate ir panaikink tai. Kuždėjo balselis jo viduje. Panaikink tai. Jautėsi taip. lyg būtų nusiplėšęs odą ar panašiai. Ar tai buvo verta daryti?
Senkleris priėjo prie koštuvo ir lazdele ištraukė prisiminimus. Įdėjo juos atgal į buteliuką. Tada klestelėjo ant kėdės.
- Supranti, mes labai daug ką įgauname nuo kūdikystės. Nors neprisimename. Tėvai kai prie mūsų prieina, supa, maitina, žaidžia ir taip toliau. Jie formuoja gebėjimą prisirišti, pamilti. Jie formuoja ir saugumo, pasitikėjimo jausmus žmoguje. Eion to neturėjo. Jis neturėjo išvis nieko. Vienintelis dalykas, ko išmoko bijoti, pykti ir į viską atsakyti smurtingu elgesiu. Ir iš visų žmonių jis tikisi tik tokio elgesio. Jis dažnai mini tave. Būtent tave. Todėl aš tau parodžiau savo prisiminimus. Nes kalbos nelabai ką reiškia. Reikia patirti. - Dėkui Merlinui Juzefas nieko nepuolė aiškinti apie tuos prisiminimus. Nepradėjo aiškinti kaip jam nenusisekė ar panašiai. - Ir jei kada tarp jūsų kils konfliktų, nesusipratimų pamokoje. Svarbiausia kalbėti su juo ramiai. Jei neklauso išsiųsk pas mane, direktorę ar liepk ramiai sėdėti. Dabar manau turėtų klausyti ką jam sakai. Jis išties bando keistis. Kad tu žinotum kaip priešinosi tada, kai pirmą kartą jį susitikau gatvėje vieną. Dvylikametį vaiką. Jis taip nenorėjo eiti su manimi, bijojo, kad kažką jam padarysiu, kad jam geriau ir toliau atrodė gyventi ir alkti gatvėje. - Prisiminė tą gatvę ir mašiną, kuri vos jų nepartrenkė.
- Žinai, aš puikiai suprantu tave. Dirbi čia, kad mokytum.  Toks vaikas kaip Eion iš pradžių turėjo lankyti kažkokią terapinę grupę, o ne iš karto būti atsiųstas į mokyklą. Norėčiau kada su tų vaikų namų darbuotojais pasikalbėti apie jų darbo metodiką. Tiesiog pagalvojau, kad pabandysiu tau viską parodyti, paaiškinti. Kad prireikus gal būtų paprasčiau priimti sprendimą kaip elgtis su Eion. Bet tikiuosi viskas bus gerai. Ir jis liausis išsidirbinėti tavo pamokose. O mudu taip seniai pažįstami, kad pamaniau, jog galiu tau daug aiškiau viską parodyti, nei bandyti įtikinėti kalbomis. - Žinoma, kad bet kam nebūtų rodęs tų prisiminimų. Nebent būtų koks ekstra atvejis.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas linksėjo, nors iš tiesų viduje jautė kartėlį, bet to neparodė. Kurių galų Breathnach turėtų minėti Juzefą? Čia jis jo pamokose darė nesąmones. Jis daužė butelius į mokinių galvas, jis sprogdino tualetus. O kaltas lieku aš, pasakė sau mintyse vyras. Kas žino, kokia mano buvo kūdikystė, toliau galvoje niurnėjo.
Tiesą pasakius, būtent šią akimirką Eion neapkentė dar labiau nei anksčiau. Liepk neliepęs jam sėdėti, tas vaikas darys taip, kaip jis nori, vis dar kalbėjosi su savimi mintyse. Jis gyveno gatvėje? Klausimas taip pat nuskambėjo plikoje galvoje. Tai vertė šiek tiek sutrikti, bet vis dėlto Juzefas nieko neklausė. Žinojo, kad Auris nesiruošia jam plačiai pasakoti apie Eion gyvenimą.
- Aš viską suprantu, - pagaliau prabilo. - Bet aš nesu kažin ko blogo Eion daręs, nors jam galbūt atrodo kitaip, - gūžtelėjo pečiais. - Nežinojau, kad esu jam baubas. Kaip jis man, - pabandė šyptelėti. - Jeigu ką, tiesiog ateisiu su tavimi pasikalbėti. Nors jis, kaip ir sakiau prieš tai, šiuo metu išties elgiasi daug geriau nei anksčiau. O šiaip... Užjaučiu dėl to, ką tau teko patirti.
Juzefas patapšnojo Auriui per petį. Toks gestas iš beplaukio buvo itin keistas. Jis nemėgdavo liesti kitų.

[Auris Senkleris]

- Žinau, kad nesi jam kažko blogo daręs. Bet jo galvoje tai esi. Aš irgi buvau jo priešas. Ypač tada, kai pakviečiau eiti su manim iš tos gatvės. Jam visi atrodo priešai. Visi žmonės prieš jį nusiteikę ir panašiai. O jei dar su kuo nors nesutaria tai išvis tada. Tai tiesiog prišaukia patirtas smurtas. Nors dabar man atrodo situacija tikrai keičiasi. Tik kartais baugoka, kad padarysiu kažką ne taip. Aš tiesiog savamokslis. Nebaigiau nei psichologijos nei pedagoginio nieko. Norėčiau dažnai su kažkuo pasitarti dėl savo veiksmų. - Kitas Juzefo veiksmas privertė jį susiraukti. Bet pasistengė tuojau pat liautis. - Tai tiesiog  mano praeitis. - Pasakė nenorėdamas eiti į šitą temą. Jeigu mūsų bendravimas pasikeis pakeisiu tau atmintį. Pagrasino mintyse. Galbūt visgi reikėjo tiesiog pasikalbėti. Ar reikėjo rodyti tuos visus dalykus?

[Juzefas Levinsas]

- Čia jau aš tau nieko nepatarsiu, - tarė, kai Auris ėmė kalbėti apie psichologiją ir pedagogiką.
Vis dėlto pačiam Juzefui reikėjo net psichiatro. Žinoma, niekas to nežinojo. Tik jis ir buvusioji. Na, ir, deja, keli giminaičiai. Bet jeigu ir nereikėtų, vyrukas tikrai nesiryžtų kam nors taip padėti. Jam svarbus Walgunas. Kiti vaikai - ne plikšiaus reikalas. Juzefas juos turi tik išmokyti žiobarotyros.
Levinsas pastebėjo, kad išreiškus užuojautą dėl vaikystėje patirtų traumų draugas susiraukė. Buvo akivaizdu, jog jis nenori apie tai šnekėti. Aišku, sunku yra kalbėti apie tokius dalykus. Tačiau Senkleris pats tai parodė. Tikriausiai visą vakarą Juzefas apie tai galvos. Kai liks vienas. Bet dabar jis norėjo visa tai stumti šalin. Labai dažnai Juzefui atrodė, kad geriausia apie sudėtingus dalykus tiesiog negalvoti. Tada lengviau gyventi.
- Nori prasiblaškyt? - paklausė. - Taisyti mokinių darbus pabaigsiu vėliau. Norėtųsi pasivaikščioti. Girdėjau, kad kieme viename užkampyje mokiniai daro nesąmones. Galiu parodyti, kur, - pasiūlė.