[Jessica Moony]

Jess, pasirodo, skaitė iki pat ankstaus ryto, na va... Buvo baisiai įkibusi į knygą, kad net nepastebėjo kaip prie jos priėjo kažkokia mergina. Atrodė kažkur matyta (lyg ir), bet atostogautoja buvo taip išvargusi po nakties, kad nebesivargino šiosios atpažinti. Patrynusi jau pavargusias akis atsistojo ir smagiu spiegiančiu balsu sušuko:
- Labas! Aš esu Jessica Moony, lankau Hogvartsą, butų ir kerėjimo mokyklą, - Iš kur žmogus gali žinoti kas tas Hogvartsas. – Ermh, čia... De... dekt.. tekty... v... vas.. De-tektyva... s, taip..., emmm... - pristigo žodžių Jessicai. Moony pasitampė savo jaukų megztinį ir vėl pabandė, bet dėl nepaaiškinamos priežasties, nepavyko pasakyti, galiausiai nusivylusi savo balsu ir protu dar neviltingai pabandė:
- Ne. Čia ne detektyvas. – Pagaliau pavyko mieguistai Moony. - Skaitau aš, visokias knygas, vienas iš mėgstamų žanrų ir yra detektyvas, bet čia... romanas.
Pagalvojusi, kad prieš ją stovinti mergina pradės ją kritikuoti ir iš jos šaipytis, iš karto pasiruošė nudelbti akis į švarias viešbučio grindis. Dar kartą įtartinai ir nervingai žvelgusi į rudaplaukę pradėjo galvoti, kad ji tikrai kažkur matyta, bet kai pamąstė apie Hogvartso didžiąją salę, nusipurtė ir tai pamiršusi tyliai susijaudinusi laukė nepažįstamosios atsakymo.

[Veronica Spellman]

Toks pasisveikinimas, išties išgąsdino antrakursę. Mergaitė nebuvo labai pratusi bendrauti su žmonėmis ar sulaukti tokio malonaus pasisveikinimo. Veronica tik netikrai šyptelėjo ir prisėdo šalia jos. Atsakyti nelabai žinojo ką, bet laimė ta, kad ji buvo bent iš kerėjimo mokyklos, o tai reiškia, kad ji nėra svetimas žmogus. Savo vardo nelabai norėjo sakyti, juk nežinojo ar ja galima pasitikėti. Bet, kad nebūtų baisiai nejaukios tylos, norėjosi tarti bent kelis žodžius.
- Aš tavo vardo neklausiau, bet gerai... aš Veronica Spellman, esu iš.... aš neturiu namų, apsistoju kur priima ir tiek.- Atsakė rimtokai ji.
Nu ir nesąmones skaito.. Nebeatsakiusi į Jessicą, nuėjo iki savo kambarėlio, laiptais lipdama, matė visokiausias gėles ant stalų, o pravėrusi dureles, išvydo gražų kambarį. Jame buvo ir lova, tikriausiai labai patogi ir staliukas ir veidrodis na ir žinoma, tualetas, spinta. Jaunoji vampyrė atidarė savo lagaminą ir susidėjo visus savo daiktus. Ant stalo jau buvo padėti šeši kraujo maišeliai, tekilos butelis, vyno butelis ir visi kiti reikalingi dalykai. Ši krito ant lovos ir mėgavosi patogumu. Tik visgi, buvo kiek liūdnoka būti vienai, trūko sesers, na, bent jau turėjo savo antrą šeimą, varles. Jos ir buvo juk visas mergaitės turtas. Kelios varlytės buvo ant lovos, o kitos ant stalo ir gėrė kraują. Na ką gi, ne vien tik aš vampyrė.- Pagalvojo ir nusijuokė. Pamačiusi, kaip varlės skanauja, pati pasiėmė vieną maišiuką kraujo ir gurkštelėjo kol nieko nebeliko. Reikia dar tekilos.. Tuomet, pasiėmė taurelę, kuri buvo spintoje ir pripylė tekilos. Taip, panašu, jog ir tekilos nebeliko. Visiškai girtuoklėlė nupėdino laiptais atgal, iš kambario. Vožėsi ir į stalą ir nuo laiptų nukrito, bet ką jau padarysi, toks jau tas girtumas. Už dešimt minučių, keleivė buvo jau vėl arti mergaitės.
- Žinai ką sumaniau? Eime pas mane, mano kambarys keturiasdešimt devintas, ten dar liko vyno, išgersime, vis dėl to, čia nuobodu, pripažinkime.
Laukusi atsakymo, vis dar bandė išlaikyti pusiausvyrą.

[Jessica Moony]

Na, ji bent jau iš Hogvartso, pakilo nuotaika Jessicai. Ta dar neįpatingai pažįstamosios šypsenėlė kėlė šiokį tokį nerimą. Bet nupurčiusi kvailas mintis panelė Moony tik sustingusi sekė Veronicą Spellman lipant laiptais aukštyn. Garbanei buvo baisiai gėda dėl to, kaip siaubingai ji mikčiojo, netgi pirmą kart gyvenime! Baisiai išraudonavusi nebežinojo ką daryti, bėkt į kambarį, sėdėt čia, varyti namo ar kažką dar daryti... Žodžiu, burtų ir kerėjimo mokyklos mokinei buvo užėjusi paranoja, dėl kažkokio nereikšmingo dalyko. Nu ir beprotė aš... Po kiek laiko susivokė. Tada, kiek pasėdėjusi ir nesulaukusi Veronicos, sėdo ramiai ir neblaškoma baigti paskutinio skyriaus.

Bet ne! Vėl ta ateina. Tik... Lyg ir ne tokia, kokia išėjo? Taip, dabar matėsi, kad kažkokia pusgirtė, ką padarysi, gal žmogus gert mėgsta. Net nuo laiptų nuvirto! Gerai, kad neužsimušė. Jessica pašiurpusi atsistojo ir pamatė, kad toji mergina iš tiesų artėja prie jos. Giliai įkvėpusi ir nuraminusi tą prakeiktą gėdos jausmą ji jau klausėsi ką jai sakė Veronica. Baigusi klausyti, ji nesulaikė nuostabos ir taip garsiai sušuko:

- VYNO?! – Nu jo... Jai matyt tikrai gerti patinka... Ech, gal ir eisiu, atsiprašysiu už mikčiojimą.
Nuostaba tikrai buvo didžiulė ir to nepavyko nuslėpti:
- Erhm, gerai eisiu, - įdomiu prancūzišku akcentu tarė mergina. – Duok, padėsiu nueiti, o tai dar galvą prasiskelsi. Ar jau persigalvojai?                               

[Veronica Spellman]

Galva baisiai svaigo. Norėjosi kristi į lovą ir užmigti. Pati mergina nesusivokė ką čia veikia, prie šios, mažos mergaitės. Ar ji ką tik pasiūlė jai išgerti? O taip. Veronica negalėjo susiprasti, kaip jai tokie žodžiai šovė į galvą. Tiesiog dėl to, nes buvo girtuoklė. Menininkė prisėdo šalia, keistoku žvilgsniu žvelgė į akis ir kelis kartus sumirksėjo. Vaizdas kažkodėl liejosi, o vėliau vėl atsistatydavo, vienu žodžiu buvo labai keista. Nuo mergaitės tokio riktelėjimo, merginai vos nesprogo ausų būgneliai. Nu ša...- Pagalvojo ir susigėdo, nes visgi, buvo žmonių.
-Tyliau tu,- Ramiu tonu tarė ir stojosi iš vietos.- Randiesi ne viena, tau motina gal nesakė, jog negalima rėkauti prie žmonių?- Bandė "pamokyti" pirmakursę. Vampyrė paslėpė savo alkoholio butelį toliau ir užsirišo tvirčiau batų raištelius. Po truputį, ji ėmė išsiblaivyti, kas buvo gerai. Jau ir pusiausvyrą išlaikyti buvo lengviau, ir šnekėtis su Jessica. Išgirdusi tokį atsakymą, tik pasitrynė akis. Ar aš tikrai kalbuosi su šiuo žmogumi? Tamsiaplaukė jau nebeturėjo žalio supratimo, ką atsakyti ir kaip bendrauti su šia asmenybe, tad tik nukreipė žvilgsnį kitur ir pabandė praignoruoti. Žinoma, tai buvo per daug negražu, juk ne tokie yra Spellman'ai, bet tiesiog, tiesiog šokėja jautėsi nejaukiai. Galvojo eiti į kambarį ir nebetrukdyti jai, bet buvo variantas, kad ir tiesiog, pasikalbėti su mergaite. Padėtis be išeities. Kad nebūtų tos tylos, trumpaplaukė netikrai nusikosėjo. Vis dar sėdėjo vietoje, tylėjo ir galvojo ką atsakyti. Iš tiesų, šiandien mergina buvo labai alkana, norėjosi kraujo, o kraujas buvo kur? Lagamine. Maišelių tikrai nesiruošė trauktis, prie žiobarų akivaizdos. Nebegalėjusi ištylėti, Veronica  prakalbo.
-Žinai,...- Padarė trumpą pauzę.- Aš pradėjau gerti tekilą dvylikos metų ir esu gyva, tad galiu perspėti, kad alkoholis tau neturėtų pakenkti, o pagalbos man iš tavęs nereikia, esu suaugęs žmogus, susitvarkysiu pati,- Kiek grubokai tarstelėjo ir patraukė lifto link. Tikėjosi, kad ir "draugė" eina iš paskos, nesinorėjo jos vienos palikti tenai. Ši mergaitė, Veronicai pasirodė tikrai įdomi ir draugiška, tikriausiai niekada nepaliktų draugo bėdoje. Spellman artėjusi prie lifto, tarė vėl kelis žodžius Jessicai.
- O tu čia viena, ar su šeima? Pagalvos dar, kad kažkokia kvanktelėjusi girtuoklė pagrobė tave,- Garsiai nusijuokė ir paspaudė lifto miktuką.- Perspėju, esu girta, nepyk jei atėjusi pas mane, rasi sudaužytų vazonų.- Šyptelėjo.

[Jessica Moony]

Sėdėdama prie girtuoklės Veronicos, Jeissica jautėsi kiek nejaukiai, nes per savo gyvenimą nebuvo sutikusi daug tokių pat, girtesnių žmogelių, kaip šioji. Mergina nenutraukdama akių stebėjo kitą rudakę. Kai ši subarė, Jessica įsižeidė. Aišku, ne todėl, kad subarė, bet juk kaip pavadino jos mamuką, o taip, moootina. Matai kokia... Susiraukė. Nieko nesakė, nenorėjo čia pasirodyti lepūnėlė. Bet tarp kita ko, turėjo ir matytis, jog pyksta, nes Jessica labai aštriu ir karštu žvilgsniu žiūrėjo į ją, Veronicą Spellman. Ir argi aš čia rėkiau? Na gerai, gali būti, bet mes šeimoje pratę (bent jau aš), tad jokios bėdos. Žinoma tas žodis buvo „vyno“... Kai pagalvojo, pyktis nuslūgo ir ji vėl žiūrėjo į savo naująją ir be abejo įdomiąją draugę. Tarp jų buvo labai šalta siena, tikriausiai iš šono atrodė kiek įdomiai, nes nesimatė draugiško bendravimo. Mergina užsivertė knygą ir padėjo ją ant grindų. Tyla jau net ir pačiai Jessicai atrodė nebejauki, norėjo kažką pasakyti, bet primoji prabilo Veronica.
Ji pradėjo gerti dvylikos, ohooooo. Gana anksti. Na, aš nenoriu to daryti dar dabar, bet tiesiog, eisiu ir viskas. Pagalbos atsisakymas buvo tiesiog kaip atsakymas, tad dėl to Moony visai nesipiktino. Atsistojo, pasitrynė akis ir ėjo link Veronicos. Gavusi klausimą į jį atsakė:
- Viena. Bet esu savarankiška, todėl niekas taip pagalvoti neturėtų. O jau, kad tikrai nepagalvotų, lipsiu atskirai laiptais.
Iš tiesų, ji nenorėjo kilti liftu kartu su dar nelabai pažįstama, o sugalvojo iš ties visai gerą mintį lipti atskirai, nes maža ką ta moteris iš tiesų nejuokauja? Na, būtų gerai, net labai, kad nejuokautų. Vėliau dar išgirdo ir nelabai kokį juokelį. Bei tarstelėjo:
- Gerai jau gerai, susitiksime viršuj.
Kai tik pyptelėjo lifto skambutis, garbanė pradėjo greitai kopti laiptais. Spėjo užlėkti ir į savo kambariuką pasidėti knygą bei gurkštelėti vandenuko. Tada nubėgo prie Veronicos kambariuko durų ir stovėjo. Liftas dar nebuvo užkilęs. Gal užstrigo?

[Veronica Spellman]

Ta šypsena nebuvo ilgai. Veronica nesuprato, kodėl Jessica taip keistai elgėsi. Išvis nesuprato kodėl šnekasi su šiuo vaiku ir dar skatina gerti. Savarankiška? Okey..- Galvojo, šiek tiek abejodama ji. Pastovėjusi prie lifto su vėl ta pačia, pikta išraiška, pabandė mandagiai atsakyti Jessica'i.
- Kokie dar "gerai jau gerai", nuskambėjo labai piktai,- Nusijuokė ir laukė lifto.- Susitiksime,- Tarė paskutinius žodžius ir net nepastebėjo kaip liftas atvažiavo. Įlipusi, pasižiūrėjo į veidrodį ir pastebėjo kaip ant kaktos, užaugo spuogas! Menininkė susierzino, negalėjo šitaip atrodyti, o kas svarbiausia- nežinojo ką daryti. Mergina pabandė nekreipti dėmesio ir savo kirpčiais, uždengė kaktą ant kurios buvo spuogelis. Liftas jau užkilo. Patenkinta vampyrė išlipo ir dar nepamačiusi Jessicos, pradėjo lėtais žingsniais žygiuoti. Sau po nosimi kažką dainavo, ko pati negalėjo suprasti. Na štai, dvidešimt penkių metų mergina jau matė mergaitę, prie kambario durų.
- Kaip matau užlipai greičiau,- Šyptelėjo ir atidarė su kortele, kambario duris.- O dabar einame!- Garsiai tarstelėjo. Atidariusi duris, greitai įbėgo. Tikėjosi, kad ji eina iš paskos. Tuomet nuėjo prie virtuvės, ištraukė iš šaldytuvo tortuką, kurio nelabai galėjo valgyti ir supjaustė į gabalėlius. Ant lėkštutės jau buvo torto gabaliukai. Taip pat užvirino arbatinuke vandens, juk norėjosi kokios, skanios arbatėlės. Padėjusi lėkštutes ant stalo, atsisėdo ant sofos ir užkėlė koją ant kojos.
- Labai skanus tortas,- Paragavo su šakute, menininkė. Žinoma, už kraują nieko nebus skaniau, bet tai ją tenkino.- Gal dar kažko atnešti?- Rūpestingai paklausė.
 

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh jautėsi kaip apkvaitusi. Kai užsiminė Sigurdui apie atostogų planus, tikrai nesitikėjo, kad jis atvyks ten pat. Buvo be galo sunku patikėti, kad vaikinas atkeliavo į Koukvortą vien tam, kad susitiktų su ja, bet viskas bylojo būtent tai. Ką daugiau čia veikti? Mergaitė vis dar nesuprato, ko čia atsitrenkė ji pati su Matthew. Ko gero, nebent dėl to, kad šis miestelis buvo pakankamai toli nuo Godriko Daubos, keliančios ne pačius maloniausius prisiminimus.
Kai grifiukė keliavo atgal į viešbutį, kur jie su Matthew buvo apsistoję, buvo jau gana vėlu. Tiesą sakant, Deoiridh neminėjo herbologui, kur eina, bet tikėjosi, kad jis pernelyg neišsigąs. Būtų geriausia, jeigu iš viso miegotų, nors to tikėtis, ko gero, nereikėjo: Matthew tikriausiai sėdi ir dreba, kad ją išprievartaus kokie bepročiai, partrenks automobilis ar apsvaigins narkotikais besimėgaujantys paaugliai… Vis dėlto mergaitė jautėsi esanti verta pačių geriausių atostogų ir padarys viską, kad jos būtent tokios ir būtų. Keliauti su Matthew jai patiko, bet kartu praleisti visą laiką būtų pernelyg neįdomu. Paauglei reikėjo laisvės nuo tėčio, kad ir koks jis būtų brangus ir geras.
Vos užlipusi prašmatniais laiptais grifiukė pamatė prie durų lūkuriuojantį Matthew. Mintyse nusikeikė ir sustingo. Jis kol kas tikrai negalėjo jos pastebėti. Ką daryti? Gal apsisukti ir bandyti ieškoti antro įėjimo? Vis dėlto ne, pastatas buvo didelis, ir mergaitė šiek tiek bijojo pasiklysti. O gal eiti ir bandyti paprasčiausiai praeiti? Jeigu netyčia pasiseks, herbologas tą akimirką nusičiaudės, ilgai mirksės, kokia nors proga nusisuks arba… Bet ne, toks triukas tikrai nepavyks: sėkmė ne taip ir dažnai lydėjo šią rudaplaukę mergaitę.
Vis dėlto nebuvo galima sakyti, kad ši kelionė yra nesėkminga. Ko gero, Sigurdo pasirodymas šitame itin neįdomiame miestelyje bylojo tai, kad atostogų pradžia netgi labai šauni. Ei, ei nuramino beįsišėlstančias mintis Deoiridh. Ir taip pastaruoju metu pernelyg laisvai mąsto apie islandą. Ne tik pernelyg laisvai, dar ir pernelyg daug. Dabar galvok apie tai, kaip pernelyg nesuerzinti Matthew ir praslysti pro jį nepastebėtai griežtai liepė sau Deoiridh. Gerai buvo bent tai, kad ji vis dar sugebėjo liepti sau kažką padaryti. Reikia pripažinti, kad ramus ir šiltas gyvenimas su herbologu privertė rudaplaukę pamiršti nemažai dalykų. Ar dabar ji sugebėtų tris dienas išgyventi turėdama tik vieną apipelijusią bandelę? Dabar jau net ir pagalvoti apie tai baisu… Na, bet bent jau užaugo iki beveik normalaus ūgio (nors vis dar buvo juo nepatenkinta) ir neatrodė kaip vaikščiojantis skeletas.
Galiausiai Deoiridh suprato, kad pati prieiti prie Matthew ji neišdrįs. Teks bandyti prasmukti nepastebėtai. Naktį sukiotis palei viešbučio duris nebuvo labai jauku, tad ilgai gaišti nesinorėjo. Reikėjo kažkaip greičiau sulaukti momento, kada Matthew bent dvi sekundes nespoksos į duris.
Ir pagaliau grifiukei pasirodė, kad herbologas nusisuko. Tą pačią akimirką šastelėjo vidun ir sparčiu žingsniu artinosi laiptų link. Ar jai pavyko?..

[Matthew Turner]

Matthew nervinosi. Atėjo vakaras, netrukus jį pakeitė ir naktis, o Deoiridh vis nesirodė. Aišku, ji jau nebuvo maža mergaitė, bet nepažįstame miestre trintis vienai nebuvo pati geriausia mintis. Tiesa, herbologas įtarė, kad ji ne viena: tą patį rytą jie sugebėjo susitikti Sigurd, vaikiną, kuris labai jau akivaizdžiai domino jo dukrą. Turner nė neabejojo, kad jiedu laiką leidžia drauge, bet tai nelabai tenuramino. Mokykloje grifas nepasižymėjo blogu elgesiu, bet ką gali žinoti, koks jis už Hogvartso ribų? Ar profesorius gali būti tikras, kad jo mergytė nebus įvelta į kokias nors nesąmones? Nereikia Deoiridh nei vakarėlių su alkoholiu ir narkotikais, nei, neduok dieve, vaikų… Senelis Matthew pašiepė save herbologas, bet skubiai nuvijo tą mintį į šalį. Ne, to tikrai nebus. Deoiridh nėra kvaila.
Neištvėręs laukimo kambaryje juodaplaukis nusileido iki viešbučio durų. Visi patarnautojai, atrodo, buvo nusiteikę kažkuo padėti, bet to padaryti negalėjo niekas. Matthew nerimas vis didėjo, žvilgsnius į laikrodį skyrė vis mažesni laiko tarpai, o Deoiridh vis nesirodė. Turner jau norėjo pulti į lauką ir jos ieškoti, bet suprato, kaip tai būtų nelogiška. Kadangi mergaitė nepasakė, kur einanti, teliktų tik spėlioti. Apie Koukvortą Matthew daug nežinojo, neabejojo, kad ir Deoiridh žinios nėra daug gilesnės. Ar Sigurdas yra čia buvęs (negi vietinis?), Turner nė neįsivaizdavo. Iš viso, iš kur jis žinojo, kad jiedu bus čia? Taip, tikriausiai Deoiridh viską pasakė. Ko gero, reikia džiaugtis, kad mergaitė pagaliau susirado artimą draugą (o gal ir ką daugiau?), bet ar būtina kažkur bastytis visą naktį? Matthew puikiai suprato, kad nusiraminęs jis suprastų: metas dar nėra toks vėlyvas. Deja, dabar iki nusiraminimo buvo labai toli, tad herbologas beveik skambino policijai, kad paskelbtų mergaitės paiešką.
Nutaręs, kad išstovės viešbučio kilime skylę, Matthew pradėjo vaikštinėti pirmyn ir atgal. Tai kažkodėl privertė darbuotojus dar atkakliau stebeilyti, bet Turner to nepaisė. Stengdamasis giliai kvėpuoti žingsniavo pirmyn ir atgal kas akimirką vis žvilgtelėdamas į duris.
Ir štai pagaliau! Matthew pamatė, kaip Deoiridh įsmuko į viešbutį ir ryškiai tikėjosi praeiti nepastebėta.
- Deoiridh! - pakankamai garsiai, kad būtų išgirstas, kreipėsi herbologas ir beveik bėgte prisiartino prie jos. - Kur tu…
Klausimas liko neužbaigtas. Mergaitė atrodė sveika, gyva ir viskuo patenkinta. Tai dabar buvo svarbiausia. Vis dėlto taip visko palikti irgi negalima, tad Matthew pabandė nutaisyti griežtą balso toną ir pratarė:
- Keliaujame tiesiai į kambarį. Ten ir papasakosi, kur visą šitą laiką prasišlaistei.
Matthew jautė, kaip krūtinėje daužosi širdis. Nuostabiai palengvėjo, bet jis suprato: dabar reikia laikytis griežtumo politikos. Deoiridh privalo suprasti, kad tokie dingimai nebus priimtini. Ir kodėl tas vaikinas nepalydėjo jos iki viešbučio? Jeigu jau toks rūpestingas, kad atsikapsto iki Koukvorto, galėjo bent jau paėjėti su mergina iki durų. Metęs staigų žvilgsnį į lauką Matthew jo nepastebėjo, kas tik patvirtino jo prielaidą, kad islando niekur arti nėra. Susiraukęs herbologas atsisuko į Deoiridh ir nusivedė ją į kambarį.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh spėjo pagalvoti, kad jai pasisekė, kai išgirdo garsiai ištartą savo vardą. Mintyse nusikeikusi mergaitė sustojo ir laukė ilgiausio moralo. Užsimerkė, kad nereikėtų matyti tų pernelyg malonių viešbučio tarnautojų, kuriems tikriausiai labai smalsu, kas gi čia nutiko. Tai buvo tik jos ir Matthew reikalas, tad dabar reikėjo kažkokiu būdu pasislėpti kambaryje ir ten… Apie nieką nesišnekėti. Būtent tai rudaplaukė ketino daryti. Ji tikrai neketino pasakoti, ką veikė su Sigurdu. Po galais, vis dėlto ji nebėra mažas vaikas! Dar nėra taip vėlu, kad reikėtų kelti tokias bangas! Grifiukė pajuto pykčio gaidelę, bet kol kas nieko nesakė.
Laimei, Matthew lygiai taip pat buvo nusiteikęs keliauti į kambarį. Tik kam reikia to griežtumo? Tuo labiau, kad Deoiridh tikrai neplanavo pasakoti, kur “šlaistėsi”. Be to, ji net nesišlaistė, o… Na, Matthew to žinoti tikrai nebūtina. Kad ir kaip ten būtų, mergaitė neketino nieko pasakoti. Vakaras buvo smagus, tačiau šiuo smagumu dalintis su tėčiu noro nebuvo visai.
Įžengusi į kambarį Deoiridh sunėrė rankas ant krūtinės ir sustojo. Ne, ji tikrai nieko nesakys, tegul Matthew nė nesvajoja! Tik kol kas, žinoma, reikia elgtis ramiai. Konflikto norėjosi mažiausiai. Tiesa, mergaitei atrodė, kad anksčiau ar vėliau būtent taip ir nutiks - jiedu rimtai susipyks. Deoiridh buvo labai pripratusi nebūti nuo nieko priklausoma. Žinoma, namai, minkšta lova ir maistas tris kartus per dieną buvo gerai, tačiau kai kurių dalykų prarasti nesinorėjo. Galimybė prieš nieką neatsiskaityti buvo vienas iš jų.
- Labanakt, - kuo ramiausiai pratarė Deoiridh ir patraukė savo lovos link. Puikiai žinojo, kad viskas taip paprastai nesibaigs, bet nutarė bent pabandyti. Ką gali žinoti, gal herbologas pagaliau susiprotėjo, kad paauglei mergaitei reikia šiek tiek privatumo? Na, o jeigu ne… Tada bus negerai, nors Deoiridh nebuvo pripratusi prie tokių situacijų.
Išsitiesusi ant lovos rudaplaukė pergalvojo visą susitikimą su islandu. Veide nejučia atsirado nežymi šypsenėlė. Nepaisant to, kad vis dar buvo baisu “pernelyg daug sau leisti”, mąstyti apie vaikiną buvo smagu. Susitikimas tikrai pakeitė šias atostogas. Dabar jos tikrai buvo ypatingos. Tai nereiškia, kad man nepatinka leisti laiką su Matthew bandė save įtikinti mergaitė, tačiau buvo sunku: ji kuo puikiausiai suprato, kad norėtų kiekvieną vakarą praleisti taip, kaip praleido jį šiandien.
Deja, itin nepatenkintas Matthew tarsi bylojo, kad taip nebus. Žinoma, tokiems įvykiams trukdė ir drąsos stoka - Deoiridh neišdrįso (ir niekada nedrįstų!) paklausti vaikino, ar jiedu atostogų metu susitiks dar kartą. Vien jau tai, kad jiedu pasimatė už mokyklos ribų, buvo labai svarbu. Susitikti dar kartą? Ne, šito nebuvo galima leisti, bent jau ne anksčiau nei paaiškės, kas Sigurdas yra. Draugas? Geriausias draugas? O gal?..
Šią mintį Deoiridh nužudė vos gimusią. Įsitaisiusi patogiau mergaitė atrodė esanti nusiteikusi kuo puikiausiai išsimiegoti. TIesą sakant, apie Mattehw ji visai pamiršo.

[Matthew Turner]

Matthew spėjo pagalvoti, kad Deoiridh eis ir praeis taip, tarsi jo čia nė nebūtų. Tai buvo šiek tiek skaudu, tad kai mergaitė sustojo, herbologas pajuto palengvėjimą. Jis puikiai suprato, kad gražiai čia viskas gali ir nesibaigti, bet atrodė, kad bent kol kas Deoiridh nusiteikusi taikiai. Žinoma, užmerktos akys tarsi bylojo ką kita, bet bent jau kambarį pavyko pasiekti be nuotykių.
Matthew žvelgė į mergaitę ir svarstė, nuo ko pradėti pokalbį. Tiesa, jis manė tai jau padaręs, bet neatrodė, kad Deoiridh tam pritarė: tyla buvo pernelyg iškalbinga. Herbologas suprato, kad jeigu paauglė išties praleido laiką su vaikinu, detalių tėčiui pasakoti nenorės. Bet vis dėlto ji išeidama iš viso nepasakė nieko. Maža to išslinko nepastebėta. Ką jis turėjo galvoti? Aišku, kad jam rūpėjo! Deoiridh nebuvo tokia kvaila, kad to nesuprastų - ar bent jau to tikėjosi Matthew. Jis žiojosi kažko sakyti, kai gavo dar labiau nustebti: mergaitė visiškai rimtai atrodė nusiteikusi eiti miegoti. Turner stovėjo prie kambario durų ir tiesiog žvelgė, kaip ji nueina iki lovos ir atsigula. Uždegęs šviesą matė, kaip veide atsirado šypsenėlė. Tai nebuvo labai dažnas reiškinys, kas privertė Matthew pajusti dar didesnį smalsumą.
Vis dėlto kurį laiką juodaplaukis leido mergaitei pasidžiaugti tyla ir ramybe. Bet jeigu ji tikėjosi viską taip ir palikti, labai klydo. Po kiek laiko Turner priėjo prie savo lovos ir atsisėdęs bandė sudėlioti sakinį.
- Deoiridh, - galiausiai prabilo jis. - Žinau, kad nebesi pirmakursė mažylė, kurią kiekvieną akimirką reikia prižiūrėti. Bet turi suprasti ir mane. Pusę nakties nežinojau, kur tu esi. Žinai, kokia esi man brangi. Negalima taip elgtis. Pasakyk man, kur buvai šitiek laiko? Kodėl išeidama nieko nepasakei?
Vos nutilęs Matthew suprato kalbąs pernelyg griežtai ir… tėviškai? Vis dėlto būtent tai jis dabar ir buvo - tėtis. Ir Deoiridh privalo šitą suvokti. Visą gyvenimą prieš nieką neatsiskaitinėjusi mergaitė staiga rado tėtį, kuriam svarbu, ką ji veikia. Žinoma, to daryti nesinori, bet Matthew tėtis yra ne tik tada, kai nuperka naują uniformą ar kažką skanaus. Ne, jis tėtis yra visada, ir Deoiridh visada turi elgtis kaip mylinti duktė. Tik kaip jai tą pasakyti tinkamu tonu?
- Pasistenk mane suprasti, - ramiai pridūrė Matthew po kurio laiko. Jis neįsivaizdavo, apie ką galvoja Deoiridh. Spėjo, kad jos mintyse karaliauja Sigurdas, tačiau vylėsi, kad bent šiek tiek vietos tenka ir jam. Tiesą sakant, labai tikėjosi, kad mergaitė pagalvojo ir apie tai, kaip reikėtų atsakyti. Kažkokio atsakymo galima tikėtis, ar ne? Turner suprato, kaip pasiilgo laiko, kai Deoiridh išties buvo tik maža mergaitė, kuriai nerūpėjo nei vaikinai, nei kiti “keisti” dalykai. Laikas, kai ji tebuvo alkanas vaikas, kažkuria prasme buvo daug paprastesnis.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh net pro užmerktas akis pastebėjo, kad Matthew uždegė šviesą. Teko nuryti sunkų atodūsį: šis veiksmas įrodė, kad herbologas nėra nusiteikęs taip paprastai užbaigti šitos situacijos. Ar taip sunku suprasti… pradėjo mintį mergaitė, bet tuo metu Matthew prakalbo ir nori nenori teko bent jau apsimesti, kad klausosi. Tiesa, akių Deoiridh neatmerkė. Ak, man tave suprasti reikia, bet tu nė nesistengi suprasti manęs? Taip nesąžininga! svarstė rudaplaukė ir suprato jaučianti pyktį, kokio tėčiui nejautė niekada gyvenime. Ji iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti jausmų, bet tai buvo labai sunku. Norėjosi pašokti iš lovos ir pradėti tiesiog klykti, bet kelti konfliktą pritrūko drąsos. Tiesą sakant, tai buvo kiek keista, mat Deoiridh nuo ankstyvos vaikystės tiesiog privalėjo drįsti daryti įvairius dalykus. Išlepai, mergyt.
Grifiukė nieko nepasakė, tad kambaryje įsivyravo tyla. Mergaitė ketino ramiai gulėti, kol Matthew pagaliau teiksis išjungti šviesą ir keliauti į savo lovą. Deja, neatrodė, kad jis būtų nusiteikęs padaryti tokį logišką ir lengvai suprantamą dalyką. Kartais herbologas mėgo viską apsunkinti, ir buvo akivaizdu, kad šis atvejis yra vienas iš tokių.
- Aš stengiuosi, - suburbėjo Deoiridh pagaliau supratusi, kad visiškai tylėti nebūtų labai geras variantas. Ir pati pajuto, kad balso tonas yra kupinas nepasitenkinimo, bet nieko negalėjo padaryti - būtent taip ir jautėsi. Ji nepadarė nieko tokio, kad dabar reikėtų visiškai sugadinti vasaros atmosferą. O kelionė dar tik prasidėjo… - Bet dar nepraėjo “pusė nakties”! Sakyčiau, dar iš viso net ne naktis! - staiga sušuko ji ir atsisėdusi pagaliau atmerkė akis. Nedrąsiai žvelgė į Matthew, bet akyse švietė kažkoks užsispyrimas ir galbūt pyktis. Mergaitė iš paskutiniųjų stengėsi nurimti, bet buvo labai sunku.
Kurį laiką ji sėdėjo lovoje ir daugiau nieko nesakė. Norėjosi, kad šita tyla tęstųsi amžinai. Atrodė, kad kuriam nors iš jų prabilus kils tai, ko, ko gero abudu savotiškai laukė: pirmasis rimtas konfliktas. Deoiridh to labai nenorėjo, bet juto, kad kraujas tiesiog verda. Kelis kartus giliai įkvėpusi mergaitė atsistojo iš lovos.
- Aš ir stengiuosi! - gerokai garsiau pakartojo ji. - O štai tu, atrodo, ne! Aš tikrai tau nieko nepasakosiu! Dėl to nieko ir nesakiau! Tai yra tik mano reikalas!
Deoiridh nutilo. Atrodo, tik dabar suprato, kad išties tikrąja to žodžio prasme šaukė ant tėčio. Tai ją kiek išgąsdino, bet kartu buvo ir pikta. Ji visada buvo rami ir gera, kodėl negali bent kartą leisti sau šiek tiek daugiau! Į viešbutį parėjo tokios geros nuotaikos, bet Matthew būtinai turėjo viską sugadinti…
Sunkiai atsidususi mergaitė vėl atsisėdo ant lovos. Buvo šiek tiek liūdna, kad viskas klostosi būtent taip, bet kada Matthew pagaliau supras, kad ji yra pakankamai suaugusi priimti bent kažkokius sprendimus? Rudaplaukė vėl užsimerkė: žvelgti į tėtį buvo baisu. Dar kartą atsidususi susigūžė savyje ir, atrodo, laukė kažko. Kas tai bus, ji nė neįsivaizdavo…

[Matthew Turner]

Matthew tikrai nežinojo, kas dedasi Deoiridh galvoje, bet įtarė, kad mergaitė iš paskutiniųjų valdosi nepratrūkusi. Niekada jausmų nemėgusi demonstruoti paauglė dabar tikriausiai kovojo su savimi. Turner atsargiai žvelgė į ją ir laukė bent kokios nors reakcijos. Ko gero, tarp jų esanti tyla dar niekada nebuvo tokia nejauki. Deja, Matthew savo dalį jau buvo pasakęs, tad neliko nieko kito, tik laukti mergaitės atsako.
Pagaliau Deoiridh prabilo. Balsas buvo kupinas nepasitenkinimo - ar bent taip atrodė herbologui - tačiau, svarbiausia, jis buvo ramus. Matthew pajuto, kaip atlėgo širdis: tik dabar suprato nuoširdžiai bijojęs dukters pykčio. Deja, visai netrukus pyktis prasiveržė. Turner žvelgė į mergaitę ir galvojo, ką reikėtų atsakyti. Kaip visko dar labiau nepabloginti?
- Prieš teigdama, kad yra ne naktis, pažvelk į laikrodį, - galiausiai griežtokai pratarė profesorius. Puikiai žinojo, kad tai nėra tinkamiausias būdas tęsti pokalbį, bet kažkaip reikėjo parodyti Deoiridh, kad nebus leista elgtis visiškai nevaldomai. Jau Hogvartse mergaitės elgesys tampa vis labiau nenuspėjamas, tad bent jau leidžiant laiką kartu reikia ją sudrausminti.
Matthew susidūrė su dukters akimis, tačiau iš jų išskaitė tik tai, ko labiausiai ir bijojo, - slepiamą nepasitenkinimą ir pyktį. Ir šie du jausmai netruko prasiveržti dar kartą. Tonas buvo piktesnis nei prieš kelias akimirkas, tad Matthew nutarė suklydęs. Vis dėlto kažką daryti reikėjo. Deoiridh privalo suprasti, kad tėtis yra atsakingas už jos saugumą. Iki žiobariškos pilnametystės dar beveik dveji metai, bet Deoiridh, atrodo, to nepaisė. Žinoma, tai prikišti dabar būtų labai didelė klaida, tad kurį laiką herbologas nerado ką pasakyti.
- Aš… Nesistengiu? - tik tiek teįstengė pratarti Matthew ir kiek pavėluotai suprato, kad mergaitės žodžiai jį įskaudino. Nuo pat tada, kai susitiko su Deoiridh Italijoje, stengėsi, kad jai būtų kuo lengviau. Netgi grįžo į Hogvartsą, kad galėtų būti šalia. Kaip ji gali… Vis dėlto nesinorėjo prikišti Deoiridh dar ir nedėkingumo, tad ir vėl stojo tyla.
Atodūsis pasakė daugiau nei reikėjo: Deoiridh buvo itin nepatenkinta. Nepatenkinta juo, Matthew. Žinoma, ji buvo paauglė, tačiau kai kuriuos dalykus suprasti vis tiek turėjo. Herbologas stebėjo mergaitę, bet neatrodė, kad ji būtų nusiteikusi dar kada nors pažvelgti į jį. Buvo ir liūdna, ir apmaudu, ir netgi kiek pikta.
- Deoiridh, - dar kartą pabandė Matthew, nors vis dar neįsivaizdavo, ką reikėtų sakyti toliau. Ką gi, turbūt kitko nereikėjo tikėtis - jis tėčiu tapo tada, kai mergaitė jau žengė į paauglystę, tad laiko išmokti bendrauti tokiose situacijose paprasčiausiai neturėjo. - Žinau, kad nebesi mažas vaikas, tad ir nesielk kaip toks. Ką man reikia galvoti, kai tavęs staiga nebėra viešbutyje, o aš nieko apie tai nežinau? Tereikėjo pasakyti, kad eini susitikti su draugu, ir tiek. Nieko daugiau neprašyčiau. O štai dabar… Kadangi nepasakei nieko, man reikia žinoti daugiau. Jeigu nori, kad tavimi pasitikėčiau, turi su manimi kalbėtis. Arba galime keliauti į Aberdiną ir visą vasarą sėdėti namie. Ar tikrai to nori?
Matthew nutilo ir permąstė tai, ką dabar pasakė. Atrodė, kad pasisekė ne taip ir blogai, Bet ar jis gali žinoti, kaip į žodžius reaguos maištinga paauglė?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Pirmasis konfliktas. Jis tikriausiai negalėjo būti malonus, ir Deoiridh jautėsi sutrikusi. Giliai širdyje ji tarsi suprato, kodėl Matthew elgiasi būtent taip, bet šiuo metu jos viduje karaliavo emocijos. O jos, deja, nebuvo teigiamos. Buvo vis labiau pikta, tad į repliką apie laikrodį ji nereagavo. O ir ką čia pasakysi, kai Matthew yra tvirtos nuomonės ir nė nesiruošia jos pakeisti? Žinoma, blogai elgiasi tik ji - kvaila paauglė. O štai suaugusieji kaip visada yra teisūs. Kad ir kiek dabar valandų, ji yra viešbutyje. Saugi. Ar ne tai tėčiui turėtų rūpėti? Kodėl jam svarbiau yra sugadinti nuotaiką? Šito Deoiridh niekaip negalėjo suprasti ir pradėjo svarstyti, ar nereikėtų paklausti. Grifiukė nebuvo kvaila. Ji suprato, kad toks klausimas dar labiau viską pablogintų, tad tiesiog tylėjo. Buvo labai baisu, kad vos prasižiojus paplūs ne patys tinkamiausi žodžiai. Širdį užgulė kaltė, bet kol kas nepavyko nieko pakeisti: apėmęs pyktis buvo gerokai stipresnis už bet ką, tad Deoiridh paprasčiausiai valdėsi.
Ilgainiui suprato besivaldanti ne dėl to, kad nenori pyktis. Ji paprasčiausiai bijojo. Ar ji gali būti tikra, kad Matthew nenuspręs, jog jam tokia maištinga mergiotė nėra reikalinga? Gal paaiškės, kad tėtis gailisi skyręs jai tiek laiko, pastangų ir, žinoma, pinigų? Baimė netruko išsikeroti po visą kūną, ir Deoiridh turėjo labai pasistengti, kad išgirstų tolimesnius žodžius.
- Garantuotai būtum neišleidęs, - suburbėjo mergaitė, nors balse dabar buvo galima pajusti ne tik pyktį, bet ir liūdesį ar baimę. Analizuoti savo balso toną nebuvo laiko, tad Deoiridh jo nepaisė. Jeigu Matthew supras, kad kažkas ne taip, paklaus. Tada bus galima svarstyti, ar verta jam pasakoti apie užslėptą baimę, apie kurią iki šiol nežinojo ir ji pati.
- Nenoriu visą vasarą sėdėti vienoje vietoje, - šiek tiek ramiau pratarė ji. Atūžus dar vienai baimei - kad visą vasarą reikės sėdėti savo kambaryje - Deoiridh kelis kartus giliai įkvėpė ir atsargiai pažvelgė į Matthew. - Bet nesuprantu, kodėl reikia pasakoti viską, ką darau. Nieko net neįvyko. Mes tik… pasišnekėjome.
Rudaplaukė nutilo. Susimąstė, ar Matthew tuo patikės, nes, ko gero, buvo akivaizdu, kad kažkas tarp jos ir Sigurdo bręsta. Iš viso, iš kur tėtis apie tai žino?! Kai koledžo draugas užtiko ją su tėčiu kažkokiame kambaryje Hogvartse, Matthew tikrai nieko negalėjo suprasti. Kada ji išsidavė? Pernelyg aiškiai parodė, kad Sigurdas jai… Ne! Geriau galvok, kaip išspręsti šitą problemą! Kuo skubiau nuvijusi netinkamas mintis į šoną Deoiridh dar kartą žvilgtelėjo į Matthew. Kažkaip reikėjo kapanotis iš situacijos, bet mergaitė nė neįsivaizdavo, nuo ko pradėti. Ar jai reikia kažką sakyti? Ar bandyti aiškintis? O gal Matthew jau neteko vilties, kad su ja galima susišnekėti?
Nuleidusi akis į grindis Deoiridh ilgą laiką tylėjo. Buvo be galo apmaudu, kad vakarą, turėjusį kelti tik smagius prisiminimus, sugadino visa šita nesąmonė. Nesinorėjo sakyti, kad viską sugadino tik Matthew, bet, deja, buvo būtent taip. Ši mintis ir vėl įskėlė pykčio kibirkštį mergaitės viduje, ir ji nesusilaikiusi paklausė:
- Ar buvo būtina mane užsipulti ir viską sugadinti?..
Tik ištarusi žodžius ji suprato, ką pasakė. Tai labai išgąsdino. Kad ir kaip norėjosi pakelti akis į Matthew ir atsiprašyti, tai padaryti buvo baisu. Deoiridh užsimerkė ir sustingo tarsi laukdama verdikto.

[Matthew Turner]

Matthew šitoje situacijoje jautėsi labai blogai. Mažiausiai norėjo pyktis ir taip abiems sugadinti atostogas. Jos dar tik prasidėjo, o štai jiedu abu nepatenkinti vienas kitu ir nežino, ką daryti toliau. Na, bent jau Turner tikrai nežinojo. Norėjosi apsaugoti mergaitę nuo neigiamų emocijų, bet kartu ir parodyti, kad ne viskas yra galima. Atrodo, herbologas tik dabar susiprato nelabai žinantis, kaip reikia bendrauti su paaugliais. Net ir kelerių metų patirtis mokant nepadėjo. Kita vertus, kaip jo patirtis gali padėti, jeigu kiekviena pamoka virsta kažkokiu chaosu?
- Kodėl esi tokia tikra? - nuoširdžiai nustebo Matthew išgirdęs Deoiridh žodžius. Tik po kiek laiko suvokė, kad jos tonas buvo gerokai pasikeitęs. Pyktis dingęs nebuvo, bet girdėjosi ir dar kažkas. Turner nebuvo tikras, kas tai yra, tačiau susidarė įspūdis, kad mergaitė išsigando ar sutriko. Liūdnai žvelgdamas į ją svarstė, ką reikėtų daryti kitaip, kad nemaloni situacija nepasikartotų.
- Aš lygiai taip pat nenoriu visą laiką sėdėti Aberdine, - stengėsi nutaisyti žvalų balsą Matthew. Atrodo, abu norėjo to paties - nesusigadinti atostogų ir daugiau nesipykti. Deja, kažkodėl tai nepadėjo išspręsti situacijos greitai ir paprastai. Deoiridh, atrodo, buvo nusiteikusi pasispyrioti, tad Matthew teliko negirdimai atsidusti.
- Kaip ir sakiau, norėdama sulaukti mano pasitikėjimo turi su manimi kalbėtis. Klausiu, ką veikei, nes nežinojau nieko. Būtum pasakius iš anksto, ir man būtų to užtekę. Tikiuosi, supranti, kad aš tikrai nenoriu pyktis.
Turner žvelgė į mergaitę ir susidūrus žvilgsniams pasistengė nusišypsoti. Deja, nepanašu, kad Deoiridh būtų nusteikusi viską taip paprastai užbaigti. Tai kėlė be galo daug klausimų, kurių vienas buvo sudėtingesnis už kitą. Ar ji kažko bijo? Ar vis dar absoliučiai juo nepasitiki? Jeigu taip ir yra, tuomet kodėl? Argi per tuos keletą metų Matthew neįrodė, kad mergaitę myli ir nė už ką jos nenuskriaus? Gal yra visai netinkamas tėtis?
Netikėtai užduotas klausimas tiesiog išbloškė herbologą iš padų. Kad situacija nemaloni, buvo daugiau nei akivaizdu. Vis dėlto tokio akivaizdaus puolimo jis nesitikėjo, tad dabar nežinojo, ką sakyti. Stovėjo netekęs žado ir žiūrėjo į Deoiridh. Ji, deja, neatrodė nusiteikusi dar kartą pakelti akis, tad kuriam laikui įsivyravo tyla. Galų gale Turner ryžosi prieiti ir atsisėsti šalia. Apkabinęs mergaitę negarsiai pratarė:
- Žinai, kad aš nenoriu gadinti tavo atostogų. Sunerimau, kai dingai, ir tiek. Atsiprašau, Deoiridh. Man reikia, kad suprastum mane ir tai, kad be proto man rūpi. Aš visada esu tavo tėtis, ir tu visada man rūpi. Tikrai neturi bijoti su manimi kalbėti. Žinau, kad nesi pratusi to daryti, bet gali manimi pasitikėti. Argi nebūtų smagiau, jeigu dabar galėtume ramiai pasijuokti, o ne kankinti save tokiais sudėtingais klausimais?
Nutilęs Turner susimąstė. Galbūt jo tonas buvo netinkamas. Galbūt jis skambėjo kiek piktai. Vis dėlto viską išsiaiškinti reikėjo, ir netrukus turėjo paaiškėti, ar jam sekasi bent jau pusėtinai.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Situacija buvo visiškai be išeities. Ko gero, didžiausia problema buvo ta, kad Deoiridh nepažinojo jausmo, kuris baigė užvaldyti, - pykčio. Nepaisant to, kad nemaža dalis profesorių ir mokinių galėjo palaikyti grifę tikra pikčiurna, širdyje ji tokia nebuvo. Tiesiog tai buvo paprasčiausias būdas… Nukreipti dėmesį nuo savęs? Prieiti prie žmogaus ir pajusti ryšį? Deoiridh įsivaizdavo, kad tai nėra normalus būdas pradėti bendrauti, tačiau jokio kito ji nežinojo. Tai gąsdino, bet dabar daug baisiau buvo tai, kad ji nežinojo, kaip suvaldyti pyktį. Ir, visų blogiausia, jis buvo nukreiptas į pirmo artimo žmogaus pusę.
Grifiukė prisiminė Sabriną ir visas jos pastangas susidraugauti. Tai buvo keista: mergina buvo gerokai vyresnė, tačiau vis tiek stengėsi susibendrauti su bjauraus būdo gerokai mažesne mergaičiuke. Iš jos buvo galima tikrai daug išmokti, ir būtent dabar apėmė liūdesys, kad draugei baigus mokyklą atsitiko tai, ko ir reikėjo tikėtis: bendravimas nutrūko. Deoiridh nė neįsivaizdavo, ką Sabrina veikia ir ar prisimena gerokai jaunesnę draugę. Ko gero, buvusi Varno Nago mokinė buvo pirmas žmogus, kurį Deoiridh galėjo taip pavadinti.
Deja, dabar apie tai galvoti neliko laiko. Reikėjo kapstytis iš šitos sudėtingos situacijos, į kurią pati save pastatė. Į klausimą ji neatsakė, tačiau išgirdusi žodžius apie atostogų planus šiek tiek pralinksmėjo. Matthew buvo be proto geras žmogus. Jis viską jai atleistų. Viskas, ką reikėjo padaryti, tebuvo išmokti elgtis tinkamai ir laiku atsiprašyti. Taip, šį veiksmą būtinai reikėjo atlikti. Tik ką daryti, kad Matthew nepagalvotų esą ji atsiprašo tik tikėdamasi visą likusią vasarą nesėdėti namie? Ar jis patikės jos nuoširdumu? Tai buvo labai sudėtingas klausimas, bet galiausiai Deoiridh nusprendė - nepabandęs nesužinosi.
- Aš atsiprašau… - tyliai pratarė ji. Akys vis dar buvo užmerktos, ir mergaitė artimiausioje ateityje neketino to pakeisti. Matthew žodžiai atrodė tarsi repetuoti ar bent jau gerai apgalvoti. Ar jis laukė tokios reakcijos? Žinojo, kad pirmasis konfliktas vis tiek kažkada bus? O jeigu tai tiesa, ką tai reiškia? Ar Matthew žino, kad su paaugliais taip nutinka? O gal paprasčiausiai jaučia, kad ji, Deoiridh, yra konfliktiška, ir tam ruošėsi?
Pastaroji mintis buvo gerokai gąsdinanti ir skaudinanti. Jeigu tai yra tiesa, kaip ji gali tęsti bendravimą su Sigurdu? Gal reikėtų vaikinui pasakyti, kad su ja geriau neturėti jokių reikalų? Bet kaip tą padaryti? Ypač dabar, kai buvo žengtas svarbus žingsnis jų draugystėje? Ką jis tada pagalvos? Šito leisti tikrai nebuvo galima. Vadinasi, reikėjo įtikinti Matthew (o gal labiau save?), kad ji nėra tokia pikta. Tik kaip tą padaryti? Nors dabar to jausmo viduje nebebuvo, Deoiridh jautėsi prastai. Kartėlis buvo pernelyg gyvas.
- Atsiprašau, - dar kartą pratarė mergaitė ir pagaliau atmerkusi akis pažvelgė į Matthew. Jos žvilgsnis buvo liūdnas ir išsigandęs. Ko gero, ji tik dabar suprato, kodėl tėtis yra toks reikalingas. Ne, tikrai ne dėl to, kad nupirks pavalgyti ir vadovėlius. Tėtis reiškė gerokai daugiau.
Kiek padvejojusi Deoiridh apsivijo Matthew rankomis. Norėjo parodyti, kad trokšta tik susitaikyti, kad situacija daugiau nepasikartos. Ar herbologas tuo tikėjo, mergaitė nė neįsivaizdavo, tačiau sakyti kažką daugiau buvo nejauku. Vis dėlto jiedu bendravo jau pakankamai seniai, kad Matthew ją suprastų. Ir, Deoiridh nuomone, jis turėjo suprasti tiek tai, ką ji norėjo pasakyti, tiek tai, kad atviriau kalbėti yra nejauku.
- Ar galime eiti miegoti? - tylutėliai paklausė grifiukė. Dabar labai norėjosi susigūžti po antklode ir taip pasislėpti nuo pasaulio. Ir tikėtis, kad Matthew kažkokiu būdu negirdės kūkčiojimo, kuris tik ir grasino išsiveržti į lauką.