0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Viešbutis „Koukvortas“
« Atsakymas #75 Prieš 2 metus »
Matthew nurijo sunkų atodūsį. Deoiridh, ko gero, buvo vienintelė Hogvartso mokinė, gerbianti profesorių Turner ir nepaverčianti herbologijos pamokų pragaru. Tai buvo kiek netikėta priežastis, kodėl dabar skaudėjo širdį. Žinoma, buvo skaudu, kad konlfiktas kilo tarp jo ir dukters, tačiau kartu tas konfliktas kilo ir tarp mokinių nemėgstamo profesoriaus bei mokinės, kuri per pamokas elgdavosi tinkamai. Kai teikdavosi ten pasirodyti, žinoma.
Viskas bus gerai. Ji taip pat prastai jaučiasi dėl to, kas čia atsitiko kalbėjo sau Matthew. Labai nesinorėjo gadinti atostogų, tad liko tikėtis, kad ši situacija netrukus bus pamiršta. Tiesa, herbologas neabejojo, kad Deoiridh dar ilgai save grauš. Ką padaryti, kad to nenutiktų? Ar jis gali ką nors pakeisti? Ko gero, gerai išsimiegojus geriau nebeleisti šitam jausmui vėl iškilti į paviršių.
Tylus atsiprašymas kažkodėl nudiegė širdį. Matthew spėjo, kad tai pareikalavo labai daug drąsos. Jam labai rūpėjo, kaip mergaitė dabar jaučiasi, bet nesinorėjo to klausti. Iš visa ko atrodė, kad jai sunku. Matthew tvirčiau apglėbė mergaitę ir tyliai atsiduso. Dar visai neseniai nė į galvą nebūtų atėję, kad jie gali įsivelti į tokią situaciją.
Dar vienas atsiprašymas tarsi vertė kažką pasakyti, bet profesorius nežinojo, kas šioje situacijoje būtų tinkama. Vis dėlto tylėti čia tikrai netiko, tad Matthew galiausiai pražiojo burną:
- Viskas gerai. Nurimk. Nesijaudink…
Mergaitės apkabinimas buvo labai laiku. Tai padėjo suprasti, kad nė vienas iš jų nenori daugiau pyktis. Deoiridh tikriausiai gailisi to, kad čia atsitiko. Buvo apmaudu, kad laiką, kada ji turėjo mėgautis susitikimu su vaikinu, jis, Matthew, pavertė bjauriai nemaloniu vakaru. Vis dėlto mergaitė jam pernelyg rūpėjo, net jei ir reagavo į situaciją netinkamai.
- Žinoma, - nė neketino prieštarauti herbologas. Puikiai suprato Deoiridh norą pasislėpti nuo visko - taip pat ir nuo jo. Matthew vylėsi, kad užgesinus šviesą mergaitė galvos apie aukštą šviesiaplaukį islandą, o ne tai, kas atsitiko viešbutyje. Neįsivaizdavo, ar tai realu, bet norėjosi, kad būtų būtent taip.
Paguldęs dukrą į lovą Matthew šiltai ją apkamšė ir ilgokai nenuleido akių.
- Žinai, kokia esi man svarbi, ar ne? - tyliai paklausė jis. Atrodo, būtų galėjęs taip spoksoti visą naktį, tačiau dabar buvo akivaizdu: reikia palikti Deoiridh ramybėje. Nelabai norėjosi, kad ji liktų visai viena, tačiau kaip tik to jai ir reikėjo - šitą Turner suprato kuo puikiausiai. Paglostęs rudus Deoiridh plaukus Matthew nežymiai šyptelėjo ir nusisuko. Kiek padvejojęs išjungė šviesą ir išėjo iš kambario. Tikėjosi, kad laiko, kol jis išgers puodelį arbatos, mergaitei užteks, kad sugebėtų užmigti.

((RPG baigtas))

*

Neprisijungęs Rolandas Senkleris

  • Burtininkas
  • ***
  • 91
Ats: Viešbutis „Koukvortas“
« Atsakymas #76 Prieš 4 mėnesius »
Rolandas baisiai nervinosi. Suko ratą kambaryje, negalėjo nustygti.
- Tai jau gal sėskis? Nustok. - Pasakė Gruodės tėvas, su kurio čia ir atkeliavo. Su kuo dar galėjo tvarkyti tokį baisų reikalą?
- Negaliu Sauliau. Nežinau kas bus.
- Nieko. Nurimk ir eisim. - Eisim... Kas tada bus? Rolandas prisėdo ant lovos. Laukė pokalbis su Amyru. Jeigu jie ras brolį namie. Rolandas pasivargino ir pagaliau aptiko savo brolio paklydėlio pėdsakus. Jis kažkodėl atsidūrė Koukvorte. Sename baisiame name.
- Na, ar jau baigei stresuoti?
- Nežinau. Turbūt.
- Tai gerai. Žinok, toks tai tikrai niekur neisi.
- Ką tu turi galvoje? - Visai nesuprato Kas Sauliui nepatinka.
- Kaip tu Atrodai Rolka? Kaip išsiruošęs į vakarinį balių. Tu manai, kad atrodydamas taip dabitiškai pritiksi prie tos aplinkos? - Rolandas susiraukė. Negalėjo pakęsti savo vardo trumpinimų.
- O kas negerai? Visada taip atrodau. - Jis kaip visuomet vilkėjo kostiumą. Ir nesiruošė atrodyti kažkaip kitaip. Saulius prunkštelėjo.
- Tu rimtai? Klausyk, mes eisim pas tavo brolį. Tu nori jį prisijjaukinti?
- Na ir ką?
- Tai va. Reikės ne vieno karto. Eisim pas jį, išgersim, kalbėsimės.
- Kas sakė, kad gersim? Aš nenoriu, noriu, kad jis nustotų gerti.
- Aha... Panorėsi ir nustos. Pirma, reikės jį prisijaukinti. O dabar persirenk. - Saulius parodė į maišą, kurį su savimi buvo atsitempęs.
- Ką? Nieko aš...
- Daryk kaip sakau. Taip ir žinojau, kad bus su tavimi problemų, tai pasiėmiau paprastų rūbų. Na nerodyk broliui to savo prestižo. Kam dabar jo reikia?
- Nesąmonė. - Bet visgi atsikėlė, pasiėmė maišą ir nupėdino į vonią. Juodu buvo panašaus ūgio. Ir rūbai tiko. Paprasti džinsai, net kiek apspurę. Į akis nekrentantis megztinis. Nejaugi tas taip svarbu? Koks skirtumas kuo jis vilki? Persirengęs savo drabužius sudėjo į maišą. Sugrįžo atgal.
- Va. Dabar atrodai paprastesnis. Turiu ir gėrimėlio.
- Tu ką rimtai?
- Taip. Sugersim su juo. Jeigu nebus piktas ant tavęs.
- Nežinau. Nesąmonė kažkokia.
Rolandas vėl prisėdo ant lovos. Atkako čia su Sauliumi, vienas kažkaip neišdrįso drožti pas Amyrą. Bijojo,kad juo pasišlykštės ir pridarys dar daugiau problemų. Tiesiog nerado ramybės. Privalėjo su juo pasikalbėti.
- Kaip Alanas? - Iš minčių išplėšė klausimas.
- Gerai. Sveiksta. O kaip tavo dukros?
- Rimantė išvyko mokytis. O Gruodė išsikraustė.
- Rimtai?
- Aha. Užaugo mano mergaitė. - Jo akyse švystelėjo šiluma. - Perkraustėm praeitą savaitgalį. Išsinuomavo kambariuką bendrabūtyje. Gyvens arčiau darbo.
- Tai gerai.
- Tikiuosi. Na? Einam? - Buvo laikas. Negalėjo juk smaksoti kambaryje visą amžinybę.
- Einam. - Abu vyrai išėjo iš kambario. Rolandas pamažu rimo. Tiek laiko atidėjo šį pokalbį, privalėjo ko nors juo pasiekti dabar. Na, jeigu reikės sugers su Amyru, kaip sako Saulius. Kalbėsis su juo ne kartą, ateis, lankysis. Bet galbūt vieną dieną Brolis sutiks eiti su juo. Gydytis.