[Sorenas von Sjuardas]

   Trečiame aukšte, netoli didelės, erdvios laiptinės, kuri, kaip ja bežengsi, tave nuves į pavojingąjį ketvirtą mokyklos aukštą, buvo didelės durys į vieną iš daugybės mokyklos klasių. Ant šių durų kabėjo lentelė su ryškiu ir dailiu užrašu „Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros Kabinetas“. Durys gana naujos, bet įsižiūrėjus į jų apačią pastebi galingų nagų žymes ir tai sukelia šiurpulį.
   Įėjęs į kabinetą, pamatai tokį vaizdelį, kurio ir galėtum tikėtis, nors jis vis tiek užgniaužia kvapą: dėmesį išsyk patraukia gigantiškas narvas kabineto šone, prie sienos. Prie sienos stovi spintelė su akvariumu, kuriame snūduriuoja arba plaukioja įvairiausios žuviavarlės, gyvatės, snargliūnai, snieguočiai, per daugybes metų čia susitemptų įvairių profesorių; kabineto gale yra spintos, prikrautos įdomių knygų, kurias su mokytojo leidimu moksleiviai gali pasiimti. Rašomasis profesoriaus stalas apkrautas knygomis apie magiškuosius gyvūnus ir monstrus, vaistais, šokoladu, stalčiuose yra eliksyrų, paliktų kažkada čia dėsčiusio profesoriaus von Sjuardo.
Ant sienų kaba paveikslai su įvairiais gyvūnais, o lubos grynai gotikinio stiliaus ir išdažytos meniškais burtininkų kovų su juodaisiais vienaragiais scenomis.
Matyt, dar verta paminėti, kad lazdele pabaksnojus po du kartus į kiekvieną kabineto kampelį, einant pagal laikrodžio rodyklę, viena siena atsitraukia ir atveria didelę skylę, už kurios tūno didžiulis, paslaptingas, labai ilgaamžis monstras, kurį jau kelis šimtus metų Hogvartse Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros profesoriai ir tyrinėja. Kai kurie gudresni mokiniai įtaria, kad klasėje kažkas slypi neaiškaus, bet dažniausiai tik juokiasi, kad ten „tik“ basiliskas, saugantis šio kabineto šeimininko alkoholio atsargas.
Saugiu atstumu nuo stalo yra puošnus barokinis židinys ir kelios papildomos lentynos, kuriose sudėti daugelio profesorių rankraščiai ir knygos, kurių mokiniams skaityti nepatartina. Dar, šalia rašomojo stalo prieš židinį yra trys labai patogūs, juodos odos foteliai. Beje, pats profesorius čia irgi būna dažnai – mokosi, tyrinėja, ruošiasi pamokoms arba baudžia prasižengėlius. Taškus irgi ir skiria, ir atiminėja labai rūpestingai. Bet Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros pamokos reikalingos, kaip ten bebūtų.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

Jekaterina giliai atsiduso ir pabeldė į MGP mokytojo kabinetą. Įėjusi į jį apsidairė - kabinetas kaip kabinetas. Didelio įspūdžio nepaliko, tačiau buvo gana švarus ir šviesus. Ji pamatė mokytoją.
 - Atsiprašau, profesoriau. Namų darbams buvote uždavęs ateiti pas jus į kabinetą ir pristatyti namų darbą. Mna perskaityti savo rašinėlį ar jūs manęs klausinėsite apie Juoduosius vienaragius? Galbūt man reikia kažką papasakoti? Informacijos ieškojau bibliotekoje ((ten yra paliktas mano RPG postas apie šitai)), - Jekaterina ramiai stovėjo priešais mokytoją ir laukė jo atsakymo. Buvo keista, kad nieko nebuvo. ANJM konsultacijose visuomet buvo nemažai mokinių. Ji širdyje jaudinosi, tačiau atrodė ramiai - ko jaudintis, jeigu ji gerai pasiruošusi atsiskaitymui?

[Sorenas von Sjuardas]

((Tavo postą mačiau, gerai ))
Sorenas von Sjuardas sėdėjo savo mėgstamame šviesiame kabinete, prie didelio ir patogaus rašomojo stalo. Skaityti smagiausia būna tada, kai kambarys apšviestas natūraliai - saulės šviesa, o ne bjauriai geltona ar neonine balta iš lazdelės. Vyriškis buvo užsidėjęs stačiakampius raudonus akinius, su kuriais atrodė kaip profesorius iš filmo, visais tipiškais ir hiperbolizuotais bruožais. Ant medinio, nelygaus stalo paviršiaus, vienur nudeginto, kitur perdrėksto, gulėjo stora knyga. ,,Didieji raikoutai labiausiai mėgsta gyventi drėgnose, tamsiose vietose. Tai labai protingi gyvūnai, išlendantys iš miškų tik per labai smarkias...". Tuk tuk tuk - ir Soreno įnikimą į visai neblogą knygą išblaškė tylus pabeldimas į duris. Vyras pakėlė galvą ir nusiėmė akinius.
- Prašau užeiti,- maloniai pakvietė mokytojas būsimą svečią, kad ir kas ten bebelstų. Iškart atsistojo, jeigu užeitų koks negeras žmogus arba direktorė, kuriai vis dėl to reikia reikšti pagarbą. Vyras kiek nustebo, kai į kabinetą įėjo moksleivė, atsisėdo į savo fotelį, kur ir iš pradžių sėdėjo. Išklausydamas ją, Švilpynės vadovas kiek susiraukė, o paskui prisiminė, kad buvo uždavęs moksleiviams namų darbų ir linktelėjo. ,,Hmm, kaip keista, kad iki šiol namų darbus daryti susiruošė tik pagal stereotipus pats tingiausias koledžas." - pagalvojo profesorius.
- Sėskis, panele Houly arčiau mano stalo ir pasakok, ką sužinojai naujo apie juoduosius vienaragius.- šyptelėjo profesorius ir švilgtelėjo į laikrodį. Storą knygą stumtelėjo labiau į stalo dešinę ir pažiūrėjo į Klastūnyno pirmakursę.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

Jekaterina patogiai įsitaisė ir pradėjo pasakoti:
 - Juodieji vienaragiai yra visiškai juodi, dažnai pasitaiko su raudonomis akimis. Jų kraujas mėlynas, nes jame yra ypatingų rūgšties medžiagų, o ta medžiaga yra mėlynos spalvos. Jų kraujas išdegina visur, kur tik patenka, nes tai yra viena stipriausių rūgščių pasaulyje. Žiobarai klysta kurdami visokias nesąmones apie Askorbo rūgštis ir visas kitas, nes juodųjų vienaragių kraujas sukeltų jų pasaulyje perversmą. Peilis dažnai jiems nedaro žalos, nes peilis pats tiesiog ištirpsta ir išbėga pro žaizdą. Burtų lazdele reikia paskirti tokius kerus, kad neprasilietų kraujas. Jų beveik neįmanoma prisijaukinti, nes yra beprotiškai agresyvūs. Jie yra mėsėdžiai, todėl žmogus/ragana/burtininkas jam ne kliūtis. Jie gali bėgti labai ilgai ir greitai, nes yra gerai treniruoti laukinės gamtos ir yra iš prigimties raumeningi. Apsirišus Juodojo Vienaragio uodegos plauką aplink riešą galima įgyti galių, tačiau bijosi šventų daiktų ir gėrio jėgų. Juodojo Vienaragio uodegos plaukas burtų lazdelėje padaro ją labai galinga, todėl pakliuvusi į blogio rankas gali pridaryti nemažai bėdos kaip ir Šeivamedžio lazdelė, kuri yra sunaikinta. Jie turi labai aštrias iltis, kaip ir plėšrūnai ir nelabai daug krūminių dantų. Tai tiek apie Juoduosius vienaragius, - Jekaterina nusišypsojo. Ji atsiskaitė.

[Sorenas von Sjuardas]

Soreno geltonų akių žvilgsnis sušvelnėjo, nes pasakojimas apie Juoduosius vienaragius buvo įdomus. Kai kurios pasakojimo vietos pasirodė gana juokingos, nes vyras apie vienaragius kalbėjo per pamoką ir tai tikrai minėjo. Profesorius sunėrė pirštus ir riešais padėjo ant stalo.
- Neblogai, panele Houly. Norėčiau keletą vietelių patikslinti.- šyptelėjo Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros mokytojas.- Juodųjų vienaragių kraujas nėra kažkoks rūgščių tirpalas ar mišinys. Pats kraujas jau yra mėlynoji rūgštis. Beje, kovojant su vienaragiu nebūtinai reikia naudoti tuos kerus, kurie šių gyvūnų nesužeistų - tiesiog reikia saugotis, kad kraujo nepatektų ant kūno ar drabužių. Beje, apsirišti ranką su juodojo vienaragio plauku nieko blogo ar gero nesuteiks,- nusišypsojo Sorenas. Tiesa apie vienaragio kūno dalių suteikiamą galią buvo visiškai kitokia, bet mokytojas apie ją visiškai nenorėjo kalbėti, mat jau ne vienas profesorius yra taip ir prisidirbęs, kad ir Voldemorto mokytojas. Tada profesorius von Sjuardas sekundėlei nutilo ir uždavė klausimą, norėdamas paskatinti mokinę ir pačiai pagalvoti.- O kaip tu galvoji, kuo žiobarų pasaulyje vienaragių kraujas, kaip tu pasakei - sukeltų perversmą ir kuo ši mėlynoji rūgštis naudinga burtininkams?

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

Jekaterina šyptelėjo. Tas mokytojas jai patiko, nes buvo itin gudrus ir daug reikalavo iš savo mokinių. Ji stengėsi, todėl įdėmiai klausėsi mokytojo pastabų ir viską dėjosi galvon. Klausimas ją truputį išmušė iš vėžių, nes tokio dalyko ji nesitikėjo. Kiek pagalvojusi ji dar kartą susikaupė ir pabandė atsakyti:
 - Ačiū už pastabas, turėsiu omenyje, - pasakė ji ir ėmėsi pasakojimo. - Juodųjų Vienaragių kraujas yra tokia stipri rūgštis, kad galėtų būti panaudota naujuose žiobarų atradimuos. Kokiuose - negaliu atsakyti, aš nesu žiobarė, - šyptelėjo ji. - Kokiems nors teroristams praverstų mėlynosios rūgšties bombos, tačiau pirmiausia žiobarai galėtų pasukti galvas kaip sukurti medžiagą, kuri išliktų sveika po šios rūgšties. Taigi jie galėtų gauti naudingų daiktų ir išmoktų pasinaudoti tokiais istekliais, - jei išmoktų. Pridūrė mintyse. Atsidususi baigė pasakojimą ir ėmė mąstyti, ką pasakys mokytojas. Jai norėtųsi, kad šis jos pasakojimas būtų geresnis už aną. Ji niekaip negalėjo su mąstyti, ką pasakys profesorius, nes jis buvo toks nenuspėjamas, tačiau kartu ir labai linksmas. Jekaterina pažvelgė į profesorių savo skvarbiuoju, visiškai ne mažos mergaites žvilgsniu ir laukė.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas atidžiai klausėsi moksleivės. Ji aiškiai buvo ne žiobarė (o kaipgi bus žiobarė, jeigu mokosi Klastūnyne...) , nes bandė išmąstyti logiškai ir iš nuogirdų apie žiobarus, bet pamąstė tikrai neblogai. Sorenas trumpam užmetė akį į pirmakursių ,,Magiškųjų gyvūnų priežiūros" vadovėlį, pertikrindamas, kiek Jekaterina Houly žino, palyginus su įprastomis pirmakursiams suteikiamomis žiniomis iš vadovėlio.
- Prašau.- atsakė mokytojas ir užvertė rusiškais ,,hieroglifais" parašytą tekstą. - Puiku, Jekaterina.
Sorenas žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodį ir vėl pažvelgė į pirmakursę. Kiek patylėjęs pasakė:
- Tu Klastūnynui ką tik uždirbai septynis taškus. Šaunuolė, taip ir toliau.- nusišypsojo profesorius ir bemaž išgirdo klaktelint Klastūnyno taškų laikrodį. Tada Magiškųjų Gyvūnų priežiūros mokytojas paklausė: - Ar daugiau viskas aišku, o gal norėtum kažko paklausti?
Sorenas pažvelgė į jau iš pažiūros smalsią ir guvią mokinę. ,,Nuskilo tau šįkart, ponuli Salazarai. Bet nujaučiu, kad pyktum, pamatęs nuoširdžius savo koledžo moksleivius..." - pagalvojo Sorenas.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

Jekaterina linksmai nusišypsojo. Ji labai džiaugėsi uždirbusi taškų Klastūnynui. Nors jai ir nelabai patiko kiti jos koledžo mokiniai, tačiau pats koledžas jai jau ėmė patikti. Ji džiaugėsi, kad sąžiningai uždirba kiekvieną tašką. Ji ėmė svarstyti mokytojo klausimą. Dar kiek pagalvojusi nusprendė, kad reikėtų paklausti, kaip atskirti faktais paremtą knygą apie gyvūnus nuo nesamonių, tačiau apsigalvojo. Galbūt paklaus kitą kartą. Viską sumąsčius jai kilo vienas klausimas:
 - Kodėl Juodieji vienaragiai yra laikomi blogai šiais, nors tokių labai ypatingų galių neturi? - nusprendė palaukti atsakymo, tačiau kitas klausimas jai tiesiog išsprūdo:
 - Profesoriau, apie kokius gyvūnus mokysimės kitą pamoką? - ji pasijuto šiek tiek nepatogiai, tačiau vijo mintis šalin. Ji juk atėjo atlikti namų darbus ir pasikonsultuoti - kaipgi neužduosi rūpimų klausimų? Jekaterina įsitaisė dar patogiau ir ėmė laukti atsakymų. Tuo metu įdėmiau galėjo nužvelgti ir visą kabinetą. Kol kas ji buvo šiek tiek įsiterpusi, tačiau įtampa slūgo nuo linksmos mokytojo šypsenos. Ji šyptelėjo ir klausėsi atsakymo.

[Sorenas von Sjuardas]

Jeigu būtų gimęs senbernaru ar danieliu, Sorenas von Sjuardas būtų pastatęs ausis. Būdamas absoliučiai už Gėrį, mokytojas staiga atgydavo išgirdęs žodį ,,blogis", o dar jeigu tai sako ne suaugęs, o mažas žmogus, gali ir rimtai sunerimti. Sorenas atsiduso.
- Juodieji vienaragiai blogaisiais laikomi iš dalies vien dėl prietarų. Palyginkime juos su baltaisiais, tau turbūt gerai žinomais vienaragiais. Išgėręs jų kraujo tampi prakeiktu, nes pralieji nekalto Šviesos padaro kraują. Juodųjų vienaragių kraujas yra praktiškai viską deginanti mėlynoji rūgštis. Baltieji vienaragiai balti, kas simbolizuoja, savaime aišku - gėrį, o Juodieji vienaragiai juodi. Baltieji vienaragiai yra labai taikūs ir baikštūs žolėdžiai. Juodieji vienaragiai yra plėšrūnai ir itin agresyvūs, kaip minėjai - labai sunkiai prijaukinami gyvūnai. Vien to jau pakanka, kad palaikytum juodąjį vienaragį blogio padaru. - Sorenas kalbėjo rimtai, stebėdamas mokinę.- O tikroji priežastis, kodėl jie yra blogi - kad jie kilę iš baltųjų vienaragių, tačiau prieš daugmaž tūkstantį metų viena blogųjų burtininkų grupuotė užsiėmė keistai bandymais, kurių vienas iš rezultatų ir yra Juodasis vienaragis.
Soreno akys šelmiškai žybtelėjo.
- Na, apie ką mokysimės - tebūnie paslaptis, bet pažadu, kad bus įdomu.- linksmai pasakė mokytojas ir pridūrė:- Bet atskleisiu, kad pamoka greičiausiai vyks Uždraustajame miške.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

Mergaitė sukluso, išgirdusi apie išvyką į Uždraustąjį Mišką. Jos akys sužibo - nesitikėjo, kad jos noras taip greitai išsipildys. Mokytojas viską paaiškino labai ramiai ir paprastai - tiesiog aiškiai. Gavusi informaciją, Jekaterina ją greitai permetė akimis. Ji sužinojo, kuo skiriasi Baltieji Vienaragiai nuo Juodųjų. Ji įtarė, kad gerieji Padvarėliai yra ne Baltieji, o tiesiog vienaragiai. Ją labai nustebino pasakojimas apie žiaurią raganą, dariusią tokius bandymus, tačiau kartu ir paaiškino šių keistų būtybių buvimą. Ji viską aiškiai suformulavo savo mintyse. Turės naujos informacijos, todėl prieš einant miegoti viską galės gerai apsvarstyti. Visas naujas žinias dar ne už slėpė už kitų, bet paliko priešakyje - galės viską tiksliai apgalvoti, kas jai labai patiko - tvarka ir lengvas chaosas apie naujas žinias. Dabar, po ilgo buvimo, šiame kabinete ji jau beveik jautėsi visiškai ramiai. Pagalvojo, kad galbūt turi dar vieną kiaušinėlį ir tarė:
 - Tai aš dabar jau atlikusi namų darbus ir man nieko nebereikės daryti su tuo užrašu namų darbų skiltyje? - dar pasitikslino ji - kad nebūtų jokių nesklandumų dėl mokslo, nes to ji labai nemėgo. Su ne pilna šypsena veide dėl sėkmingo atsiskaitymo ji atsipalaidavusi klausėsi atsakymo ir jau minčių kampeliu svarstė, ką reikės veikti išėjus iš kabineto ir tapus laisvai nuo namų darbų.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas žvilgtelėjo į sieninį laikrodį prie kairiosios klasės sienos. Mėgo tikslumą bei punktualumą tad karts nuo karto vien dėl įpročio užmesdavo akį į bet kokį arčiausiai ar patogiausioje vietoje esantį laiko matavimo prietaisą. Išgirdęs Jekaterinos klausimą, Sorenas nežymiai šyptelėjo. Et tie pirmakurdiai... - atlaidžiai pagalvojo jis, nors iš tiesų naujokėlius suprato - ir Hogvartse, ir buvusioje vyro mokykloje Durmštrange ir neabejotinai kitose mokyklose mažiausiems būna labiausiai nejauku.
- Taip, tu jau viską atlikusi ir gali būti laisva,- patvirtino mokytojas ir šyptelėjo, jau atleisdamas stropiai moksleivei eiti. Klasės gale, spintoje kažkas dusliai subildėjo, tarsi kaulėtas kumštis belstų per medines duris, o iš kitos pusės ant durų būtų uždėtas neplonas vatos sluoksnis. Magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytojo veidas visai surimtėjo. ..Kas čia per velnias... - pamanė jis, bet kol kas dar nesijudino. ,,Paskui būtinai reiks patikrinti... - nusprendė profesorius ir įtemptas žvilgsnis vėl sušvelnėjo.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

Mergaitė šyptelėjo, iš dalies nuspėdama mokytojo mintis. Vdinasi, namų darbus atliko ir jau gali eiti. Išgirdusi keistą dunksėjimą ji atsisuko ir sunerimusi pažvelgė į spintą. Tuomet tarstelėjo:
 - Ačiū, kad priėmėte, profesoriau, - ji dar kartą dirstelėjo į tą spintą. Nejaugi mokytojas neketina eiti pažiūrėti,  kas ten yra? Mergaitei buvo labai smalsu, ji jau norėjo klausti mokytojo, tačiau susilaikė. Paklaus kada kitą kartą apie tą spintą. Gal koks kaukas įstrigo ar šiai kas. Tuomet pasidžiaugė, kad per ANJM pamoką išmoko susidoroti su kaukais, jei jie kartais išlįstų iš pakampių. Ji atsistojo ir tarė mokytojui:
 - Dar kartą ačiū už priėmimą ir konsultacijas. Ateisiu į Jūsų pamoką. Būtinai, - ji nusišypsojo ir išėjo iš kabineto. Ramiai pravėrusi duris jau žengė lauk, tuomet dar kartą atsisukusi linktelėjo mokytojui - iš mandagumo - ir išėjo. Peržengus slenkstį jos veide ėmė spinduliuoti šypsena. Puikiai atsiskaičiau, namų darbus atlikau ir taškų užsidirbau. Pamąstė ji ir ramiai, galvodama apie tą pobūvį, nuėjo gilyn į pilį - į bendrąjį mergaičių kambarį Klastūnyne.

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella ilgai ieškojo profesoriaus Soreno von Sjuardo kabineto. Kai mergina jį rado, giliai įkvėpė ir nusipurtė. Paskui pabeldė į keistas duris su lentele, ant kurios buvo užrašyta "Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros Kabinetas" ir ilgai nelaukus atsargiai pravėrė kabineto duris. Jame sėdėjo Sorenas von Sjuardas. Mergina priėjo arčiau jo apžiūrėdama kiekvieną kabineto kertelę. Atsikrenkštusi klastuolė pasakė:
-Laba diena, aš atėjau jums atsiskaityti. Tai yra papasakoti apie Juoduosius vienaragius. Tikiuosi netrukdau.
Ji šiame kabinete pasijuto nejaukiai. Merginai pasirodė, kad jame tvyro keistas viskio kvapas, bet Gabriella į tai nekreipė dėmesio. Šviesiaplaukė atsistojo priešais mokytoją ir delnu pasitrynė alkūnę neramiai laukdama kada pagaliau galės išeiti iš šio nejaukaus kabineto.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas atsistojo ir ramiai nužingsniavo prie medinės spintos, kai Klastūnyno pirmakursė Jekaterina Houly išėjo iš Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros kabineto. Profesorius von Sjuardas išsitraukė burtų lazdelę ir tyliai atsistojo priešais spintą, o joje pasigirdo dar keli pabarbenimai, tik jau truputį tylesni. Mokytojas von Sjuardas sunkiai atsiduso ir skvarbių auksinių akių žvilgsniu nužvelgė aklinai uždarytas gerai padirbtos, tvirtos spintos duris. Vos vyro lūpos prasivėrė ir sušnabždėjo pirmąjį pirmojo užkeikimo žodžio skiemenį, pasigirdo nedrąsus beldimas į duris. Sorenas skubiai atsigręžė ir netyčia ranka užkliudė gero škotiško viskio butelį, stovėjusį už kitos spintos nepermatomų durų, kurias Sorenas kaip tik ir atvėrė. Butelis pasvyravo ir nukrito ant grindų garsiai suduždamas. Skubiai mostelėjęs lazdele, kad viskas susitvarkytų, mokytojas šūktelėjo:
- Prašom užeiti!- ir greitai atsistojo prie savo stalo. Butelis sulipo ir susitvarkė, išsivalė ir grįžo į savo veitą. dar vienas mostas lazdele ir spitnelės durys užsitrenkė. Išvydęs dar vieną klasutolę, Magiškųjų gyvūnų dėstytojas šyptelėjo.- Taip, gerai, sėskis čia.
Ir mostelėjo kaire ranka į arčiausiai mokytojo stalo stovintį suolą. Pats atsisėdo prie savo rašomojo stalo.
- Pasakok.
((Sor: Ir beje, kur ieškojai informacijos?))
((Džeinė: Manęs klausė.))

[Gabriella von Sjuard]

((Nuėjau į Meko kabinetą ir paklausiau.))
- Pasakok,- išgirdo Gabriella ir kaip tyčia viską pamiršo.
- Na, tai aš atsimenu, kad juos išveisė juodieji burtininkai, jie buvo naudojami karuose. Daug kas žuvo su jais kovojant. Dar atsimenu, kad kovojant negalima pralieti kraujo, nes Juodųjų vienaragių kraujas yra rūgštis ir jeigu aš praliečiau.. Nebūtinai aš, tarkim ir jūs,- pasimetė klastuolė, bet netrukus pratęsė. - jie sužeistų. Jiems nugalėti naudojami virvių, sukliudymo arba sustingdymo kerai. Taip pat... - šviesiaplaukė nutilo. - Tai tiek aš sužinojau.
Reikėjo pasakyt, kad jie baisiai nemėgsta vandens... graužėsi Gabriella Morris, bet tuo pačiu ir vylėsi, kad jos informacijos užteks profesoriui.