0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #30 Prieš 4 metus »
   Veikiai vampyras identifikavo paukščio klyksmą (ar netgi klyksmus?) ir, kaip magizoologas, iškart nusistebėjo tokių paukščių medžiokle naktį. Nuskėlęs dar vieną akmens kampą Sorenas staiga susigaudė, iš kurios pusės sklinda garsas, o veikiai po to išgirdo mergaitės klyksmą. „Kas per velnias?“ - staiga išsigandęs suprato, kad visgi Khomricho visai nepažįsta. „Nejaugi raguotieji...?“ - pamanė, medine, nelygia siena kabarodamasis tiesiai į mažosios sesers kambarį ir pro balkoną įšokdamas vidun. Betgi raguotieji į paukščius pasiversti negali, ir išvis, kas galėtų? Ir kokio velnio jiems ką nors pulti?
   Pro atviras balkono duris von Sjuardas įsiveržė vidun, jau galvodamas apie patį blogiausią ir apie savo giminės prakeiksmą, ir be galo nustebo, tamsoje pamatęs tik ant grindų besipešančius paukščius ir klykiančią seserį.
   - Kas per velniava, - sumurmėjo, žaibiškai už sprandų sučiupęs abudu paukščius. - Tau viskas gerai, Sabrina?
   Vienas iš paukščių Soreno rankose net nespurdėjo, o antgamtas tik pajuto, kaip nuo būtybės sprando sušlampa jo ranka. Ne ašaros, ne prakaitas, o kraujas. Niekaip kitaip. Kitas paukštis plėšėsi iš visų jėgų, tik niekaip negalėjo geležinių vampyro gniaužtų išjudinti.
   - Geriau uždaryk balkoną, - paprašė Sabrinos jos vyresnysis brolis. - Ir niekada naktį nelaikyk durų visiškai atvirų, - pridūrė kiek griežtesniu tonu.
   Atsidusęs alkūne pravėrė duris į koridorių, įtemptai svarstydamas, ką dabar su tais dviem paukščiais daryti. Galbūt stipresnįjį paleisti, o antrąjį... Galbūt tiesiog pribaigti, nes, sprendžiant iš kraujavimo, jam liko labai nedaug.
   - Nulipk žemyn, jei nori raminančios arbatos, - pasiūlė eliksyrininkas, atsiminęs, kaip baisiai išsigando mergaitė. - Arba galiu ir atnešti, - atsigręžė jis.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #31 Prieš 4 metus »
   Mintys keitė viena kitą taip greitai, jog Sabrina nė pati nespėjo suvokti, ką galvoja. Pirmiausia į galvą šovė mintis, jog jai galas - kažkas įsibrovė į jos kambarį ir pribaigs ją miegančią, antroji mintis buvo, jog ją bando pagrobti, tačiau po akimirkos, kai akys apsiprato su tamsa ir įžiūrėti, kas yra patalpoje, sekėsi geriau, tapo aišku, kad jos niekas neketino nei žudyti, nei grobti. Kambaryje blaškėsi, regis, du besipešantys paukščiai.
   Nurimusi ir susitvardžiusi mėlynplaukė stryktelėjo iš lovos, tačiau tuoj pat sustingo, kai tarp vėjo blaškomų užuolaidų išvydo žmogaus siluetą. Tą sekundę mergaitė buvo tikra, kad jai galas, tik, regis, likimas jai buvo paruošęs dar vieną pokštą. Netrukus siluetas įgijo pavidalą ir tapo aišku, kad savo mažosios sesutės gelbėti atskubėjo vyresnysis von Sjuard.
   Sorenui sučiupus abu triukšmautojus ir kreipusis į ją, auksaakė vos matomai linktelėjo galvą. Atsigauti po tokio košmaro vos vienuolikos metų mergaitei lengva nebuvo. Jausdama, kaip kojos keistai dreba, jaunoji prancūzė atsisėdo ant lovos krašto. Nė pati nepajuto, kada pradėjo drebėti. Turbūt kūnas greičiau reagavo nei ji spėjo suvokti. Stebėtis neverta - staiga prikeltiems žmonėms neretai būna sunku susigauti, kokioje jie planetoje randasi, ką jau kalbėti apie tai, kas neseniai įvyko.
   -Jei būčiau uždariusi balkoną, paukščiai būtų išdaužę stiklą, o tau būtų tekę bėgti pro duris, o ne siena, kaip žmogui-vorui,-beveik galutinai nurimusi ir, regis, viską sudėliojosi į vietas, atkirto į Soreno paliepimą. Tiesa, neprisiminė, jog balkoną būtų palikusi pravirą. Sugrįžus į kambarį, patalpoje tvyrojo šiluma, o tai reiškė, kad balkonas tikrai nebuvo atidarytas. Galiausiai nusprendusi, jog tai vėjo darbas - gerai neuždarytos balkono durys paprasčiausiai atsivėrė nuo vėjo gūsio, žvilgtelėjo į vyresnėlį. Šis, regis, svarstė, ką derėtų daryti su ją išgąsdinusiais paukščiais.
   -Jie sužeisti?-stryktelėjusi nuo lovos vos po akimirkos stovėjo šalia elikyrininko ir žvelgė į du gležnus kūnelius. Vienas paukštelis, o gal derėtų sakyti paukštis, mat, už antrąjį buvo didesnis trigubai, spurdėjo lyg giltinės vejamas, nuolat bandydamas ištrūkti ir pulti savo priešininką. Šis, priešingai nei pirmasis, atrodė toks išsekęs, jog nerūpėjo ir tai, kad jį laikė žmogus, o tiksliau vampyras.
   -Neatsisakyčiau,-linktelėjo tingiai sumirksėdama.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #32 Prieš 4 metus »
   Sorenas nesistebėjo, tamsoje išvydęs, kaip virpa sesuo - čia tik nemalonus likimo pokštas, jog ji, kaip tokios giminės narė, vis dar gyva ir atsipirko paprasčiausiu išgąsčiu. Jei ne savotiška sėkmė, galbūt dabar virpėtų tik sotaus vendigo pilvas, jam įsitaisius Sabrinos lovytėje. Lipančio laiptais eliksyrininko vaizduotės neapleido vaizdinys šlykštaus purvino ilgakojo kanibalo, nesutalpinančio kojų ir išsipūtusio nuo mėsos pilvo po apklotu.
   - Jeigu tau grėstų pavojus, aš tikrai netausočiau stiklo ar sienos, - sumurmėjo Sorenas seseriai, susigaudžiusiai, kaip jis taip greitai atsidūrė jo kambaryje.
   Dabar jis atsiminė ir Leopoldo pasakojimus - viena frazė mergaitės žodžiuose priminė labai nemalonų atpasakojimą. Tai, ko senelis pats greičiausiai nematė ir nepatyrė, bet aiškiai išgyveno, klausydamasis vieno žmogaus pasakojimų.
   Kodėl gi tokiais momentais, atslūgus įtampai, staiga plūsteli štai tokie bjaurūs atsiminimai ir sąsajos?
   - Šitas atrodo sveikas, jį bus galima išleisti laukan, - Sorenas kilstelėjo kairiąją ranką. Virtuvėje įsižiebus šviesai, abu von Sjuardai pamatė, kaip prastai atrodė antrasis paukštis. - O šitam jau viskas, - patylėjęs tarstelėjo magizoologas.
   Iš vienos pusės, toks sprendimas būtų neetiškas, iš kitos - labai etiškas ir nė kiek neprieštaraujantis gamtai, tačiau turbūt logiškiausia buvo pastarąjį paukštį pribaigti. Ant baltos vampyro rankos džiūstantis nejudančio paukščio kraujas atrodė kraupiai.
   - Nors galbūt būtų galima mėginti kažką... - tyliai, neryžtingai sumurmėjo vyriškis ir mąstydamas prikando lūpą. Būtų buvę gražu ir reikalinga pamokyti būsimą vampyrę pagarbos gyvybei.
   - Atidaryk langą, šitą plėšrūną paleisim laukan, o jį mėginsim pagydyti, - apsisprendęs ištarė eliksyrininkas. - Tada užkaisk vandens, puodeliai ten, - pasakė, jau žingsniuodamas į savo svetainę.
   Sorenas paguldė beveik nejudantį sakalą ant kilimo priešais židinį, užmetė kelias malkas į ugnį - čia turėjo būti šilta, šaltis šiltakraujį padarą pribaigtų kur kas greičiau. Tuomet von Sjuardas nukėblino ieškoti kažko, kas šiam padarui galėtų padėti.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #33 Prieš 4 metus »
   Priekyje laiptais lipantis vyriškosios lyties atstovas buvo keistai įsitempęs. Atrodė, kad šis nerimauja, lyg žinodamas ar nujausdamas daugiau nei suprato pati mėlynplaukė. Ir nors viduje kirbėte kirbėjo noras paklausti apie ką gi taip mąsto vyresnysis šeimos narys, tačiau nusprendė, jog dabar ne laikas ir ne vieta. Jiems abiem reikėjo atsigauti po to, kas įvyko.
   -Neabejoju tuo,-gūžtelėjo pečiais žinodama visoms šeimos būdingą bruožą - ginti tuos, kurie brangūs. Tik kodėl tuomet Gilbertas nužudė jos motiną? Ar taip norėjo įskaudinti savo dukrą?
   Papurčiusi galvą nuvijo visas mintis šalin. Nenorėjo apie tai galvoti, be to, dabar reikėjo pasirūpinti nelauktais "svečiais", prižadinusiais iš saldaus miego.
   Sorenui prabilus apie vieno iš paukščių išleidimą į lauką, Sabrina atidžiai nužvelgė abu sparnuotuosius. Didesnis ir, regis, niekaip nenurimstantis buvo sveikut sveikutėlis, o antrasis... Kraujas, ant eliksyrininko rankos, ir nejudantis kūnas atrodė taip graudžiai. Gerklę akimirksniu  suspaudė keistas jausmas, o auksinės akys sudrėko nuo ašarų, tačiau mergaitė skubiai sumirksėjo neleisdama vyresnėliui to pamatyti.
   -Ar...-nepabaigusi sakinio sulaukė vilties kibirkštėlės, sklindančios iš vyresnioko von Sjuard. Kūną užliejo keista palaima, nors vilties buvo ne daug, tačiau Sorenas ką tik pasakė, jog galbūt sužeistąjį galima išgelbėti, o to užteko, kad veide atsirastų nežymi šypsenėlė. Energingai palinksėjusi galva, leisdama suprasti, kad nori išgelbėti mažąjį įsibrovėlį, paklusniai įvykdė tai, kas jai buvo liepta. Net neburbtelėjo, kad gavo nurodymus.
   Virtuvės langas atsidarė taip plačiai, kad pro jį būtų tilpęs visas dramblys, tačiau vos po akimirkos, kai tik vienas iš paukščių išlėkė į lauką, langas užsivėrė atskirdamas mažąją von Sjuard nuo šaltuko, karaliaujančio lauke.
   -Ar jis tikrai išgyvens?-kiek virpančiu, gergždenčiu balsu paklausė sekdama Soreną į svetainę. Apie arbatą ir puodukus visai pamiršo. Tiksliau, tai mergaitei dabar nerūpėjo, bejėgis paukštelis atrodė svarbiau.
   -Ar čia...sakalas keleivis?-atsiklaupdama šalia bejėgio, nejudančio sparnuoto padarėlio atidžiai šį nužvelgė. Mažylis buvo vos didesnis už suspaustą auksakės kumštelį, o jau privalėjo kovoti su mirtimi.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #34 Prieš 4 metus »
   - Gerai, kad nedvejoji, - po sekundėlės linktelėjo Sorenas. Jis vertino tai, kad ji juo pasitikėjo.
   Žingsniuodamas pirmyn, vampyras girdėjo mergaitės žingsnius sau už nugaros. Ką gi, matyt, arbatos teks užkaisti pačiam, bet dėl to bartis jis neskubėjo. Suprato, kad Sabrinai paukštis rūpi, ir tai iš esmės buvo labai sveikintinas ir gražus dalykas. Va šitoj vietoj kažkas - arba Leopoldas, arba Daniela, arba ir jiedu abu - jau nepražiopsojo savo pareigų.
   - Nežinau, - nemeluodamas atsakė eliksyrininkas. - Bet mes pamėginsim, - pasakė, trumpai, drąsinančiai šyptelėdamas.
   Palikęs paukštį ant fotelio, von Sjuardas nužygiavo į savo kambarį ir nusileido laiptais žemyn. Kiek panaršęs po stalčius ir paskaitinėjęs etiketes susirado porą buteliukų. Kurį laiką stovėjo, svarstydamas, ar nebus eliksyras per stiprus tokiam mažam paukščiui. Tuomet į vieną nedidelį katilą įpylė šiek tiek vandens ir jį pakaitino. Šįkart ne arbatai.
   - Sunku pasakyti, kai jis taip atrodo, - pripažino magizoologas, žengdamas per slenkstį. - Beje, iš kur žinai tokį paukštį? - susigriebė, kad ši rūšis nėra tokia plačiai žinoma. O jei ir žinotų kas nors - negi visi žinantieji atpažintų?
   Juodaplaukis mostelėjo ranka mergaitei prieiti arčiau.
   - Tavo rankos šiltos, ištiesk delnus, jam ten bus geriau, - blausiai šyptelėjo jis, atsargiai įkeldamas paukštį mergaitei į rankas.
   Atkimšęs butelaitį sugirdė sakalui kelis lašus eliksyro, palūkėjo. Keli lašai nukrito ant žemės, tačiau eliksyrininkas tat ignoravo.
   - Jis toks mažas, su juo sudėtinga kažką daryti, - sumurmėjo auksaakis.
   Didelio paukščio žaizdas lengva išplauti ir sutvarkyti, dideliam paukščiui nesunku paskaičiuoti migdomųjų dozę, kad būtų galima dirbti jam nekeliant streso ir skausmo, tačiau dabar...
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #35 Prieš 4 metus »
   Galbūt gyvenimas Sabrinai ir nebuvo klotas rožėmis, mergaitė niekada nežvelgė į viską pro rožinius akinius, tačiau visuomet žinojo vieną - ją nuolat kas nors saugo. Nuo pat pirmos dienos, kai išvydo šį nuotykių kupiną pasaulį, buvo saugoma brangiausio žmogaus - motinos, vėliau šios pareigas, kaip ir dera, tik kiek pavėluotai - perėmė Gilbertas, po šio - Leopoldas, įskiepijęs jaunajai von Sjuard geriausias vertybes ir galiausiai - Sorenas, kuris, nors ir bandė to neparodyti, vis dar nerimavo dėl savo sesers. Turbūt šios riksmas kaip reikiant išgąsdino vampyrą.
   Eliksyrininko atsakymas mėlynplaukės visai nenudžiugino. Tiesą sakant, privertė užgęsti net ir tą vienintelį vilties spindulėlį, tūnojusį kažkur giliai viduje.
   Gilus atodūsis paliko rausvas mergaitės lūpas. Priešais tupintis paukštelis sunkiai suvokė, kur yra ir kas jo laukia. Nors galbūt taip tik geriau. Stresas galėtų tik pagreitinti tai dėl ko abu von Sjuardai dabar nerimavo.
   -Gerai...-burbtelėjo sau po nosimi atsiremdama į fotelį ir pakišdama rankas sau po galva. Auksinės akys įsmigo į sužeistąjį.
   -Mama buvo nupirkusi knygą apie nykstančius gyvūnus, iš pradžių man ji atrodė neįdomi, tačiau praėjusiais metais kartu su Leopoldu išnagrinėjom ją nuo pirmo iki paskutinio puslapio,-gūžtelėjo pečiais atsigręždama į ką tik į kambarį įžengusį Soreną,-labiausiai man patiko sakalai keleiviai ir baltieji tigrai,-nežymiai šyptelėjo stebėdama, ko gi imsis vyresnysis brolis.
   -Ar jam tai nesukels dar daugiau streso?-nedrąsiai, itin švelniai suėmė mažutį paukštelio kūnelį, drebantį nuo šalčio ir baimės.
   Jauniklis. Vos kelių mėnesių sparnuotasis buvo užpultas milžiniško paukščio ir priverstas tupėti mergaitės rankose. Turbūt gana didelis smūgis tokiam mažyliui.
   -Bet įmanoma?-kryptelėjo galvą pažvelgdama tokiu viltingu žvilgsniu, jog net ir didžiausias kietaširdis būtų atsileidęs. Tuomet vėl pažvelgė į paukštelį ir atsargiai, vos juntamai paglostė šio galvelę.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #36 Prieš 4 metus »
   - Gaila, kad senelio nėra čia dabar, - sumurmėjo Sorenas, išgirdęs mergaitės turimų žinių kilmės paaiškinimą.
   Vampyrui įtemptai mąstant mintys nuslydo kitur, tačiau ši frazė turėjo savo reikšmę - seniai seniai Leopoldas buvo gydytojas. Tiesa, ne veterinaras ir netgi ne tokio tipo žaizdas gydęs, bet vis dėl to medicininį išsilavinimą turėjo puikų, kokį tik jį galėjo suteikti XVI amžius.
   Tiesa, kažkodėl Sorenas abejojo, ad Sabrinai jis būtų pasakojęs apie savo praėjusių laikų karjerą.
   - Kažin, nes toks sužeistas gyvūnas veikiai išvis nustoja reaguoti į bet kokius aplinkos dirgiklius, - lėtai, neaiškiai kalbėjo juodabarzdis, pipete atsargiai semdamas ir ant sparno lašindamas švelniai garuojantį, nors ir visai šaltą, skystį.
   Išgirdęs kitą klausimą, magizoologas nepastebimai šyptelėjo ir trumpai nužvelgė susirūpinusį sesers veidą. Paukštis tyliai sučirškė - regis, iš baimės, kai mergaitė palietė jo galvą. Po kiek laiko jis nustojo krutėti ir užsimerkė. Sorenas nepastebimai linktelėjo galva. Gyvūno krūtinėlė vis dar kilnojosi, tik ramiau.
   - Viskas įmanoma, - tyliai iškvėpdamas atsakė.
   Vandeniu iš lazdelės von Sjuardas labai atsargiai apliejo trumpam užmigdytą paukštį (šįkart pavyko tai padaryti tinkamai, galbūt magizoologui visgi paukščiai rūpėjo labiau nei vilkolakiai?). Tuomet eliksyrininkas mažumėlę sutrikęs nužvelgė savo atsineštus buteliukus ir pritūpė prieš mergaitę, kad iš arčiau apžvelgtų jos delnuose gulinčią būtybę. Atsargiai apliejo žydru skysčiu paukščio krūtinėlę, prikando lūpą. Svarbiausia, kad paukštis išgyventų, o lūžius bus galima rimčiau sutvarkyti vėliau... Nors, kita vertus, tau jaunas paukštis, todėl vėlyvas lūžių tvarkymas gali atsiliepti visam laikui.
   Vampyras atsargiai ištiesė vieną sakalo sparną, apžiūrėjo jį, tuomet - kitą. Regis, rimčiau sužeistas buvo tik vienas sparnas, nors galbūt dėl lūžių magizoologas ir klydo.
   - Gal ir nėra taip blogai... - neužtikrintas sumurmėjo vyras. - Ko gero, daugiau nieko nepadarysiu, teks sulaukti ryto. Beje, ar užkaitei vandens? - prisiminė jis, nors žinojo atsakymą.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #37 Prieš 4 metus »
   Kambaryje nuskambėjus kiek liūdnokam ir nusiminusiam vyresniojo von Sjuard giminės atstovo balsui, Sabrina tik linktelėjo. Paskutinį kartą Leopoldą matė prieš kelias savaites, prieš išvykdama į dabartinius namus. Ir nors visa tai buvo visai neseniai, atrodė, kad prabėgo ištisi metai. Prisirišimas ir meilė artimam žmogui įžiebė ilgesį viduje.
   Žinojo, kad Džonas neaplankys jų be įspėjimo, tačiau giliai viduje ruseno viltis, kad kurią nors akimirką prasivers namelio durys ir už jų stovės abiejų kraujo ryšiu sujungtų asmenų mylimas senelis. Giliai atsidususi mergaitė nuvijo šias mintis šalin. Ilgesys ir viltis dėl netikėto apsilankymo gali palaukti, dabar svarbesnis buvo ant fotelio tupintis paukštelis.
   -Turbūt taip pat ir aš elgčiausi jo vietoje,-gūžtelėjo pečiais,-nereaguoti į aplinką kartais padeda,-abejingai pratarė žvelgdama į sparnuotąjį. Šio riksmas dėl mėlynplaukės gesto išgąsdino ją pačią. Iš paskutinių jėgų susivaldžiusi nešokti atgal ir neišmesti paukštelio iš rankų atsiprašančiai burbtelėjo sau po nosimi. Nesitikėjo, jog mažasis įsibrovėlis taip jautriai sureaguos į tokį gestą. Ką gi, regis, geriau bus nesiimti tokių veiksmų.
   -Neįmanoma, atsukti laiko atgal nė vienas nesugebėtų,-lyg niekur nieko pratarė prisimindama motiną. Dabar labiau už viską troško išgirsti aksominį motinos balsą ir švelnų apkabinimą, po kurio nosį sukutendavo švelnus prancūziškų kvepalų aromatas.
   Stebėdama, kaip Sorenas apžiūrinėja jos rankose esančią būtybę, mergaitė trumpam sulaikė kvėpavimą. Tikėjosi, jog paukštis ir vėl ims čirkšti, tačiau kambaryje vis dar tvyrojo tyla, kurią netrukus nutraukė vyresniojo šeimos atstovo balsas.
   -Gerai,-linktelėjo nužvelgdama įvairiais skysčiais apipiltą paukštelio kūnelį, o tuomet išplėtė akis išgirdusi sekantį klausimą. Apie vandens užkaitimą buvo visai pamiršusi.
   -Ak, vanduo... Jis arbatinuke, tik... neužkaistas,-nekaltai šyptelėjo gūžtelėdama pečiais,-maniau, kad arbata gali palaukti...-tyliai pridūrė plačiai išsišiepdama.
   Atmosfera kambaryje pasikeitė. Slūgi ir niūri buvo pakeista į kiek linksmesnę ir raminančią.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #38 Prieš 4 metus »
   Sorenas išsitraukė dėžutę, kurią šiaip jau laikė kelionėms su Spaiku - ji buvo pašiltinta ir dar su užburta, kad viduje visąlaik laikytųsi tinkamas deguonies kiekis. ,,Spėju, neprieštarausi", - pamintijo vampyras Spaikui tebemiegant, į vidų atsargiai įkeldamas paukščiuką ir uždarydamas dėžutės dangtelį.
   - Jei gali, užkaisk, - paprašė vyresnysis brolis Sabrinos. - Ta dėžutė, jei kas, tokiems atvejams paruošta, - patikino susipratęs, kad šiaip jau paukščiukų į dėžutes kišti nedera.
   Dėžutę vampyras nešėsi į virtuvę ir padėjo ant spintelės, arčiau sienos. Tat padaręs nusiplovė rankas, ant kurių vis dar buvo kraujo. Tuomet paėmė iš kitos, aukščiau kabėjusios spintelės porą puodelių bei stalčiuje surado arbatos su tomis savybėmis, kurių štai dabar ir reikėjo. Į puodelius pripylė arbatžolių, tuomet atsiminė, jog lauke vis dar liko akmuo ir jo įrankiai - mėnulio šviesoje jie galėjo puikiai žibėti ir vilioti šarkasielius padarus.
   - Einu parsinešti iš lauko daiktus, kai vanduo užvirs, užplikyk, - sumurmėjo vampyras ir išėjo laukan.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #39 Prieš 4 metus »
   Stebėdama, kaip vyresnysis šeimos narys išsitraukė anksčiau nematytą dėžutę ir į ją įkėlė laikinąjį šių namų gyventoją, ne iškart išgirdo jai skirtus žodžius. Soreno balsas mergaitę pasiekė tik po kelių akimirkų. Kelis kartus mirktelėjusi, tarsi bandytų sugrįžti į realybę lėtai linktelėjo. Iš šono žvelgiant toks judesys neturėjo kelti jokių įtarimų, tačiau atidžiau pažvelgus nesunkiai galėjai įžvelgti stiklines auksakės akis žvelgiančias į vieną tašką - dėžutę ir automatiškai atliktą veiksmą.
   -Gerai,-dar kartelį linktelėjo, regis, sugrįžusi iš savo pasaulio. Pravėrusi lūpas ketino užduoti jai įdomiausią klausimą, tačiau didysis broliukas užbėgo tam už akių. Nė negalvodama linktelėjo eilinį kartą.
   Nustok kinkuoti ta galva, kaip arklys, Sabi.
   Mintyse pati save sudrausminusi mergaitė pakilo ant kojų ir nusekusi Soreną į virtuvę bei trumpam žvilgtelėjusi į dėžutę užkaitė vandenį. Nė nepastebėjo, kaip antrasis šeimos atstovas pasišalino iš virtuvės. Turbūt vis dar buvo prislėgta.
   Papurčiusi galvą tvirtai suėmė arbatinuką ir atsargiai pripildė du puodelius verdančio vandens. Nuo įvairiausių žolelių vanduo akimirksniu pakeitė spalvą, o netrukus nosį sukuteno keistai malonus kvapas. Šyptelėjusi mergaitė padėjo arbatinuką į vietą ir nusprendusi patikrinti, kaip laikosi sužeistasis, atsargiai nukėlė dėžutės dangtelį.
   Sparnuotasis mažylis, regis, spėjo kiek atsigauti, mat, išvydęs auksines akis pasipurtė ir pakreipė savo dar visai mažą galvytę. Kelias akimirkas šie paprasčiausiai vienas į kitą žvelgė nė nekrustelėdami. Galiausiai auksakė ištiesė ranką ir vos juntamai pirštais perbraukė per plunksnuotą galvelę. Kūnu akimirksniu nusirito keista banga, tarsi būtų pakratyta silpno elektros srovės. Staigiai atitraukusi ranką mergaitė uždengė dėžutę ir laukdama Soreno įsitaisė prie stalo su puoeliu rankose.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #40 Prieš 4 metus »
   Sorenas nužvelgė keistai apsiblaususią mergaitę, bet nieko nebepridūrė. Išėjęs laukan apžvelgė dangų, tačiau plėšrūno jame nepamatė. Į apsiausto kišenes susibrukdamas įrankius ir į rankas pagarbiai paimdamas akmenį vampyras pasijuto mažumėlę nesmagiai. Atrodė, tarsi tiek jis pats save, tik visata jį stabdytų nuo šio darbo įvykdymo. Kaži, kas padiktavo šią mintį - po išsilavinimu ir patirtim likę užsislėpusio prietaringumo trupiniai ar gana nebloga eliksyrininko nuojauta.
   Prie pat juodabarzdžio kojos, spaudžiančios prie žemės žolę, susvirpė naktinis žiogas. Dar keli žingsniai ir von Sjuardas užvėrė ir užrakino namų duris, į tamsą iš namų sklidusi šviesa nutrūko.
   Sorenas nunešė akmenį ir iškraustė įrankius iš kišenių ant stalo savo kambaryje. Tat padaręs grįžo į virtuvę.
   Čia nuojauta vėl ėmė kuždėti keistus dalykus - jis pamatė, kad Sabrina sėdi keistai ramiai, ji buvo jau įsipylusi į puodelį ir arbatos. Tą patį padarė ir Sorenas, kad palaikytų seseriai kompaniją. Puodelis buvo lig pusės užpildytas švelniai žydru skysčiu.
   Buvęs profesorius neįskaitomomis akimis žvelgė į mergaitę ir nugėrė kelis gurkšnius arbatos, nusukdamas akis į dėžutę su paukščiu.
   - Ar skanu? - pasiteiravo jis, nutraukdamas tylą. - Išgėrusi galėsi grįžti į lovą, kad rytoj būtum pailsėjusi, - po mažytės pauzės pridūrė jis.
   Von Sjuardas jautėsi keistai, suprasdamas, kad mažoji Sabrina nė iš tolo neprimena jam Solveigos - jų  sielos buvo neregėtai skirtingos. Tiesą sakant...
   Bet ne, neteisinga nagrinėti savo prisiminimus tokią naktį. Visos paralelės jau atrastos, kiekvienas amžius atsineša savo vaikus ir iššūkius, nėra dviejų vienodų, tik panašumai, ir tie patys tik von sjuardiškame likimo lizde, atstok, susitelk, tu patekai čia, žaisk pagal taisykles ir turėsi teisę į pergalę. Reikia turėti vilties, kad ne visiems tai neša mirtį. Ankstyvesnę, nei reikia.
   Sorenas, stebintis Sabriną, atrodė mažumėlę susirūpinęs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #41 Prieš 4 metus »
   Kelias akimirkas patalpoje tvyrojo visiška tyla. Tiesa sakant, tai kiek baugino turint omenyje tai, kas visai neseniai nutiko, tačiau kartu ramino. Žinojimas, kad dabar viskas bus gerai leido nurimti ir atsipalaiduoti.
   Trumpam paslėpusi auksines akis po vokais paprasčiausiai sėdėjo laukdama, kada išgirs artėjančius žingsnius. Laimei, ilgai laukti neprireikė. Netrukus virtuvėje išdygo Sorenas. Menkai šyptelėjusi lėtai atmerkė akis ir tingiai kilstelėjusi puodelį nugėrė kelis gurkšnius žydros spalvos skysčio. Šis gomurį sukuteno maloniai aitriu skoniu.
   -Gerai,-linktelėjo žvilgsnį nuleisdama į keramikinį indą, esantį rankose. Nė nepastebėjo, kaip ištuštino beveik visą puodelį. Matyt, nakties įvykiai kaip reikiant sukrėtė.
   Vangiai išgėrusi paskutinius gurkšnius lėtai pakilo nuo kėdės ir it dar gerai nepabudusi pakišo šį po vandeniu. Vėsus vanduo kiek prablaškė, tačiau vos kelioms akimirkoms.
   -Aš eisiu...-sumurmėjusi padėjo puodelį į vietą ir apsisuko durų link.
   -Ar paliksi mane vieną?
    Pakelta dešinė koja sustingsta ore žengiant pro duris, lėtai kryptelėjusi galvą mergaitė žvilgtelėjo į vyresnįjį šeimos narį.
    -Maniau, nori, kad pailsėčiau,-rauktelėjusi antakius įdėmiai įsistebeilėjo į auksakį.
   Man baisu...
    Tik antrasis sakinys priverčia susivokti, kad balsas visai ne Soreno, o... žvilgsnis nukrypo į dėžutę. Nors balsas skambėjo galvoje, tačiau mėlynplaukė buvo tikra, kad jo savininkas buvo ten.
   -Kodėl jis kalba su manimi?-visiškai sutrikusi mergaitė šovė prie dėžutės ir nukėlusi dangtelį žvilgtelėjo į paukštelį. Sparnuotasis pakreipė galvą ir tyliai sučiauškėjo, regis, iš laimės.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #42 Prieš 4 metus »
   Melsvas skystis neturėjo smėlio skonio. Tiesą sakant, išvis buvo ganėtinai sunku kokį nors skonį pajusti, bet ir to vampyrui jau užteko. Jis atsiduso, per dantis lyg miniatiūrinė, vos matoma rūko dvaselė laukan išsprūdo arbatos garai. Kažkodėl kartais taip nutikdavo jam geriant arbatą.
   - Labanakt, saldžių sapnų, - linktelėjo Sorenas, nurydamas dar gurkšnį raminančios arbatos.
   Atsistojo, kažkaip instinktyviai panoręs Sabriną bent akimis palydėti iki jos kambario durų. Galbūt tas paukščių įsiveržimas ir klyksmas paveikė ir jį... Visgi buvo skaudu pagalvoti apie dar vieno šeimos nario netektį, dar vieną susimovimą. Jis turės užtikrinti visišką jos saugumą - ir pats suprato, kad tik kol kas tai padaryti bus gana lengva, o tada prasidės jos paauglystė. Gilbertas irgi iš kelio išslydo, ko gero, būtent jos metu. Sorenas tikėjo, kad Sabrina nepaveldėjo polinkio į blogus kelius.
   Auksaakis kilstelėjo antakius, kai mergaitė netikėtai mestelėjo jam visiškai su niekuo nesusijusią repliką. Sekundėlę patylėjęs buvęs profesorius pamanė, jog ji tiki, kad čia jis atsiuntė tuos sakalus į jos kambarį.
   - Kas kalba? - ir suprato, kai mergaitė pažvelgė į dėžutę.
   Regis, Sabrina kliedėjo. Nejaugi jos psichikai taip staigiai ir žaibiškai smogė tasai sukrėtimas? Barzdočiaus veide trumpai, bet aiškiai nušvito baimė, tuomet jis vėl ją paslėpė po įprastine ramybe.
   - Paukštis? - paklausė jis.
   Kaip derėtų elgtis? O gal tai tebuvo vaikiškos vaizduotės padarinys? Bet ji juk niekada taip nefantazavo...
   ,,O tu iki šiol fantazuojies", - pašiepė Spaikas.
   ,,Bet jie ne nuo gimimo..." - paprieštaravo Sorenas, įdėmiai žvelgdamas į jaunesniąją sesutę. Ir vampyro, ir voro galvoje sukosi ta pati mintis - ir Bernadeta pripažino, kad net indėnai nežino visų to paslapčių. Bet abu žinojo, kad ir tikėtis tokio laimingo atsitiktinumo būtų labai jau naivu, naiviau ir vaikiškiau net už fantazijas, kuriose dabar galimai pati skendo Sabrina.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #43 Prieš 4 metus »
   Nukreiptas kitur dėmesys neleido pastebėti, kaip Soreno veide praslinko baimės šešėlis. Šešėlis, reiškiantis, jog asmuo bijo, ir bijo ne šiaip sau, o dėl jauniausios šeimos atžalos psichikos. Kitu atveju auksakė būtų pašiepusi vyresnėlį, jog šiam pačiam stogas čiuožia, arba įsižeidusi užsidariusi savo kambaryje ir nekėlusi iš ten kojos kelias dienas, o gal savaites, tačiau dabar žvilgsnis buvo prikaustytas sparnuotojo padarėlio.
   Susitelkusi į girdėtą balsą savo galvoje, kodėl šis iš vis nuskambėjo, ir kaip elgtis dabar, mėlynplaukė neišgirdo sutrikusio, baimę slepiančio Soreno balso. Bent jau pirmąjį klausimą praleido negirdomis.
   Atrodė, jog stovėtų kur nors kitur, toli nuo čia ir nesąmoningai suvoktų, jog kažkas buvo sakoma. Kažkas, kas galbūt galėjo paaiškinti, kodėl tas balsas nuskambėjo jos galvoje. Deja, kad ir kaip stengėsi prisiminti, pabandyti išgirsti, atsukti laiką atgal... Veltui... Klausą pasiekė tik antrasis klausimas.
   -Taip,-atsakė tokiu tvirtu balsu, jog net pati nustebo. Savo mintyse, viduje ji buvo tikra, kad tai buvo jis, tas mažas plunksnuotas paukštelis, kuriam reikėjo išgyti po susidūrimo su didžiuoju plėšrūnu, tačiau ištarus tai balsu, labiau panašėjo į haliucinacijas.
   Ar ją taip veikė arbata? Gal Sorenas tyčia išvirė arbatos, kuri sukelia haliucinacijas? Tačiau, kad ir kaip mergaitė stengėsi rasti priežastį, kodėl auksakiui būtų reikėję taip elgtis, jos nerado.
   -Pasakyk, kad aš nekvanktelėjau...-balsas nuskambėjo taip tyliai, kad Sabrina suabejojo, kad vampyras išgirs, net ir turėdamas antgamtinę klausą.
   -Tu nekvanktelėjau, aš kalbu su tavimi mintimis.
   Vos matomai papurčiusi galvą mergaitė vis dar žvelgė į paukštelį, šis šoktelėjo  į viršų, tačiau buvo kiek per mažas, kad be pagalbos išsiropštų iš dėžutės.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #44 Prieš 4 metus »
   Sorenas vis dar stebeilijo į Sabriną, visiškai užtikrintu balsu patvirtinančią, jog su ja mintimis kalba paukštis. Kilo dvejonės dėl šito dalyko įmanomumo ir, tiesą sakant, regėjosi, kad vidurys šiurpios nakties nėra laikas aiškintis tokius dalykus. Jei mergaitė tebegirdės tai ryte, galimai tai jau bus patvirtinimas, nors eliksyrininkas vis tiek turėtų tai kruopščiai patikrinti.
   O galbūt ir kaip tik dabar jis neturėtų delsti, ypač, jei tai visgi pasirodys esant tiesa. Juodabarzdis nežinojo, ar svarbiau tai išsiaiškinti, ar visų pirma leisti jiedviem pailsėti. Esant reikalui galėjo abiem nė nepajutus sugirdyti stiprių miego eliksyrų, tačiau taip pasielgti kol kas neleido sąžinė ir smalsumas.
   - Paprašyk jo mintyse ką nors padaryti, - paprašė auksaakis, linktelėdamas galva į paukščiuką.
   Spaikas nušoko nuo šaldytuvo Sorenui ant peties, o kadangi buvo ką tik išlindęs iš šilto guolio, įsirausė viršugalvyje tarp plaukų, nors vampyro oda anaiptol nėra pats šilčiausias daiktas.
   Dabar jiedu laukė ženklo, kad Bernadeta išmanė labai nedidelę indėnų paslapčių dalį. Teoriškai su tomis žiniomis ir Gilbertas galimai būtų buvęs išgelbėtas... Tik kaži, ar tokioms senoms būtybėms galiotų tie patys dėsniai.
   - Ir visgi judviem abiem reikėtų eiti miegoti ir pailsėti, - po kiek laiko švelniai priminė vampyras. - Apie tai pasikalbėti laiko atrasime ir rytoj.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.