0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *
  • 1713
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #60 Prieš 3 metus »
   Lijo. Smarkiai lijo. Lietus merkė visą apsnūdusią Godriko Grifo, Hogvartso drąsuolių koledžo įkūrėjo vardu pavadintą miestelį - Godriko Daubą, vertė numigti pogulio dar neprinokusius javus, užrakino namų, kuriuose buvo vaikų, duris, nuo dėl laiko, vėjo ir žmonių kojų apdilusiomis ir paskilinėjusiomis plytelėmis grįsto į puikiąją Godriko Daubos švento Klementino bažnyčią tako ir laiptų plovė juodas dėmes... Palauk... O iš kur jos ten?... Kas tai?... Kokios dėmės dar tiek laiko galėjo atsilaikyti prieš tokį krioklį, plūstantį iš dangaus? Tarsi patsai dangus, juodas it smala, beviltiškai gedėtų... Ko tu gedi, dangau?
   Tavo žvilgsnis, jeigu tik galėtų peržvelgti per liūtį, pilančią taip, kad sudėtinga net atsimerkti - o kaip jau ir kalbėti apie kažko aiškesnio įžiūrėjimą? - nejučia pakiltų nuo kruvino grindinio, pasektų beišsiliejančias kraujo dėmes ant laiptų, o tada išvystų šiek tiek praviras bažnyčios duris. Jos ir tau įtartinai svetingai prasivertų - nuo nematomų šalto vėjo rankų, truputį pasiūbuotų ir vėl užsivertų, o seni, mažumėlę parūdiję vyriai tyliai ir šiurpiai verktų... Kažkas per tokį lietų, ko gero, visai neseniai, įsilaužė į bažnyčią, net neužsidarė durų... O kaip beužsidarysi? Vyriai tai... Išlaužti...
                                                                                                                                         
   Sorenas von Sjuardas sunkiai lipo Hogvartso mokyklos laiptais aukštyn, kairiąja ranka gniauždamas dešiniąją - o iš paskos jam driekėsi kraujo pėdsakas. Laukė ilgokai, kelias dienas, kad žmonos neišgąsdintų - bet kiek čia belauksi, kai jau baigia funkcionuoti? Nors ir vėl sulauks mylimosios priekaištų, galbūt ją išgąsdins, ir... Sorenas atsiduso, stabtelėjo prie healerės kabineto durų. Pasijuto kaip moksleivis prieš ne taipir daug metų, kai eidavo atlikti arešto pas kokį nors profesorių. Nuspaudė rankeną ir įžengė nė nesibeldęs - šeimos nariams juk ypatingos privilegijos... Įžengęs vyras apsidairė - keista, bet žmona prie stalo nesėdėjo...
                                                                                                                                         
   Lyjant taku nuleidęs galvą žingsniavo juodu apsiaustu, senoviškai apsirengęs vyras. Na, tiesą kalbant, jis visas buvo juodai apsirengęs, ir plaukai, ir barzda juodi, tik rankose laikė kažką balto ir didelio. Lietus jį merkė kiaurai - o jam už nugaros vis likdavo juodo skysčio, tarsi tas lietus ir jo paties juodumą išplautų. O, kad būtų tik tiek bėdos - blunkantis brangus kostiumas. Vyras priėjo prie bažnyčios, lėtai užvertė galvą aukštyn.
   - Kodėl Tu atėmei? - sušnabždėjo jis, tik jo šnabždesį permerkė vanduo iš dangaus. ,,Kiaulės balsas į dangų neina... vampyro - irgi." - Sorenas nuleido galvą ir karčiai nusispjovė ant grindinio, o tada laiptais lėtai palypėjo prie bažnyčios durų. Balta pirštinė buvo raudona nuo kraujo - šią ranką jis uždėjo ant bažnyčios durų rankenos ir ją nuspaudė. Užrakintos. Vampyro rankos raumenys įsitempė, durys atsidarė. - Bet ne Tu atėmei, taip? - lyg kažką prisiminęs, darsyk galvą užvertė ir dar tyliau paklausė Sorenas. - Bet Tu nieko dėl to nepadarei.
   Juodas siluetas tyliai peržengė slenkstį. Ant bažnyčios grindų tyliai kapsėjo lašai.
Kapt.
Lašas vandens.   
Kapt.
Lašas kraujo.
Kapt.
Lašas nevilties.
Kapt.
Liūdesio.                                             
Kapt.
Pykčio.

   Ant stalo tupėjo Spaikas. Atsigręžė į Soreną, neramiai sučeksėjo žabtais. Vampyras neiškart suprato, kad voro čia neturėtų būti. O tada nustebęs susiraukė ir prisimerkė.
   ,,Spaikai, ką tu čia veiki?" - paklausė eliksyrininkas. Voras tylėjo, apsisuko ir pažvelgė pro langą. Ten šmėkštelėjo juodas varnos šešėlis. ,,Raveno arba Fasiro varna..." - nuramino save Sorenas.
   ,,Aš atėjau pas Natalie. Nebegalėjau žiūrėti, kaip tu ten galuojiesi ir manęs neklausai. Norėjau jos paprašyti vaistų ir kad ateitų pas tave." - pasakė Spaikas rimtu balsu. Be jokio lašo sarkazmo. Tai rodė, kaip rimtai nusiteikęs buvo Spaikas. Sorenas liūdnai nusišypsojo.

   ,,Ačiū, Spai..."
   ,,Bet, pasirodo, turime didesnę bėdą negu tavo ranka, Sorenai." - atsargiai pasakė Spaikas.
Sorenas apsidairė dar sykį, ieškodamas besišypsančio žmonos veido. Vis dar tikėjosi jį pamatyti. Vis dar tikėjosi, kad Spaikas juokauja. Vis dar vylėsi, kad tai tėra pokštas. Natalie nebūtų jo priėmusi taikiai ir be jokių siurprizų, jeigu būtų sužinojusi, kad jis slepia tokias žaizdas. Bet po Soreno krūtinę nesustabdomai plito didžiulė baimės banga. Dėl nuojautos.
   - Kaip tai suprasti? - Sorenas net užmiršo, kad gali paklausti mintyse.
   ,,Sorenai..." - Spaikas išsigandęs pažiūrėjo į jo paklaikusį jo veidą. ,,Natalie nužudyta. Aš tai mačiau."

   Tai jau nebuvo sarkastiškas pokštas. Nėra. Ir nebus.
                                                                                                                                       
   Sorenas sustojo priešais altorių, niršiai įsmeigdamas akis į raudoną tabernakulio švieselę, lyg ji būtų ne švieselė, o paklodė buliams erzinti. Ir ne tik buliams, bet ir vampyrams. Sustojo ne sukalbėti ,,Garbinkime Švenčiausią sakramentą". Nepriklaupęs drąsiai nužygiavo prie altoriaus ir ant jo paguldė tą didžiulę nuostabiai baltų ir nuostabiai kvepiančių gėlių puokštę.
   - Aš neturiu net jos kūno, todėl tegaliu laidoti gėles... - tarsi pasiteisino atėjusysis, bet per daug abejingai. Spaiko čia nebuvo, o jis galėtų paguosti, arba bent ,,užmesti" kažką sarkastiško ir atgaivinančio. Nuo to, kad voras, sielos brolis, buvo toli, jau fiziškai skaudėjo krūtinę, bet vyras tylėjo, kietai sučiaupęs lūpas. Sorenas nesijautė vienišas, atrodo.
   - Tu turėsi ją priimti, - iškėlė ultimatumą von Sjuardas. Dėl gėlių puokštės, ar?... - Jeigu reikės, aš atkovosiu jos sielą, pažadu. Ji to nenusipel...
   Von Sjuardas suklupo, susiėmęs už veido taip stipriai, kad būtum galėjęs pagalvoti, jog į jį įsmigo kelios strėlės ir kėlė neapsakomą skausmą. Bet kad bėda būtų buvusi tik tokia...
   Vampyro kumštis įsmigo į grindis prieš altorių - įsmigo iki pat riešo. Pakėlęs galvą apsidairė aplink bažnyčią raudonomis akimis su juodais vyzdžiais. Raudonomis ne dėl to, kad jis būtų demonas. Apsidairė, instinktyviai, pasąmoningai ieškodamas kažko itin sunkaus, į kurį atsitrenkus jo fizinis skausmas būtų stipresnis už tą, kurį jautė širdyje. Beviltiškai atsiduso ir nuleido galvą.
   - Tu... - suinkštė, atsikrenkštė ir atsistojo. Pažvelgė į tabernakulį vėl, bet nieko nebesakė. Kai įstengė atsistoti, apsisuko ir išėjo iš šventovės.

   Ant altoriaus gulėjo didžiulė - žmogaus dydžio - puokštė kvepiančių baltų gėlių, o prieš altorių telkšojo didžiulė juoda bala.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Skylar Rivers

  • III kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #61 Prieš 3 metus »
Kažkur netoli Godriko Daubos miestelio aikštės, Bažnyčios gatvėje staiga atsirado dvi sumišusios mokinukės, rankose laikydamos seną ir apiplyšusį batą. Skylar kiek susvirduliavo, bet tučtuojau sugriebė Elei už alkūnės, kad nenukristų ant žemės. Tai buvo pirma vienuolikmetės kelionė su nešykle, tad, aišku, jai prireiks dar daug laiko, kol apsipras su šiuo keliavimo būdu. Mergaitė trumpam apsižvalgė aplink save, stengdamasi suprasti, kur šios pateko.
- Oho, taigi čia Godriko Dauba, - kiek susižavėjusi sušnabždėjo. Jai neteko čia būti, o Skylar to labai norėjo, ypač išgirdusi daugybę pasakojimų apie Peverelius ir tą siaubingą naktį, kai Voldemortas nužudė garsaus burtininko Hario Poterio tėvus. Rivers net sudrebėjo, kai pamatė šalia esančias kapinaites, o apsisukusi į kitą pusę, išvydo nedidelę bažnyčią, kurios pavadinimo, deja, nežinojo.
- Neįsivaizduoju, kaip mes čia atrasime tuos... gyvius, - pasiskundė mergaitė apie būtybes, kurių pavadinimą taip pat spėjo pamiršti. - Tai gal nueikime apsižvalgyti vidun? Vis kažkur reikia pradėti, - nedrąsiai tarstelėjo ir nušlepsėjo bažnyčios link, vis akies krašteliu stebėdama, ar porininkė vis dar eina kartu su ja ir ar nesugalvojo Skylar palikti vienos atlikti šios sudėtingos užduoties.

*

Neprisijungęs Ellie Barlow

  • IV kursas
  • *
  • 89
  • Taškai:
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #62 Prieš 3 metus »
Čia pat pirmakursės atsidūrė dar nematytoje vietoje. Bent Elie jos tikrai nemačius. Regis. Turbūt. O gal ir ne. Galva kiek svaigo, kojos pynėsi, o čia dar ir Skylar atsirėmė į grifę, tad ši vos išsilaikė. Tuoj visas pokelioninis nesvarumas ir vietos bei laiko nuovokos praradimas dingo. Ji atpažino. Visą tai atpažino.
- Godriko Dauba, - vienu metu su porininke, tarstelėjo tamsiaplaukė.
Taip, jai teko čia vaikštinėti, tačiau visai visai mažutei. Ne kas ten išlikę atminty, tačiau vienas kitas medis dar tebeprimena, kaip neklaužada Elė pribėgdavo prie jo ir stipriai apglėbdavo. Meilės kupinas vaikas..
- Ir gi čia ta pati bažnyčia, kur baba vis tempdavosi mane. Jos įsitikinimu, reikėjo vaiką atvest į doros kelią, - nusijuokė pirmakursė, o tada išgirdusi pasiūlymą užeiti vidun, tuoj pat pajudėjo iš vietos. - Na va, dar prie to pačio kunigėlis tave ir šventintu vandeniu apšlakstys, velnius išvarys. Tuoj čia egzorcizmą surengsim, - stengdamasi nesusijuokti, pralenkė bendraamžę ir prilietė šaltas bažnyčios duris. Dar žvilgtelėjusi į Rivers, taip lyg laukdama leidimo įeiti, ilgaplaukė pravėrė duris bei patylomis įslinko.
- Žinai, tikėtina, jog degsim pragare už tokį įsiveržimą į Dievo šventovę, - sušnibždėjo Eli ir taip pat tyliai ėmė kikenti.
a forest bird never wants a cage

*

Neprisijungęs Skylar Rivers

  • III kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #63 Prieš 3 metus »
Serafinai. Serafinai, - be perstojo kartojo mintyse, kad kitą kartą nepamirštų. Na gal mergaitė tikėjosi, jog kokios didesnės galios išgirs jos mintis ir tai padės pirmakursėms greičiau atrasti šias būtybės. Skylar, įžengusi į siaurą ir tamsų koridoriuką, nejučia sukikeno iš porininkės komentarų, sekundėlei pamiršdama, kaip kraupiai viskas atrodo, bet per šviesaplaukės nugarą vis tiek lakstė šiurpas, tad šioji kuo greičiau ir greičiau tipeno link arkos koridoriaus gale. Kai koridorius pasibaigė, pirmakursės netrukus pateko į dižiulę salę. Skylar atsiduso iš palengvėjimo.
- Na, jau visai buvau pamiršusi, jog esam bažnyčioje, - stebėjosi Rivers. Mergaitės akys lakstė po didžiulę erdvę, stengdamasi pastebėti kiekvieną detalę.
- Gal nori išsiskirti ir apieškoti kiekvieną kampelį, nes manau, jog... - nebaigus minties, varnė cyptelėdama pašoko, kai pamatė kažką greitai šmėstelint už Elės nugaros, - Sss... Sarararinas! - šūktelėjo ir bedė pirštu į vietą, kurioje prieš sekundę matė Serafiną - pilkšvą ir ištįsusią būtybę, kurią minėjo profesorė. - Nagi, eime, gal dar pamatysime jį kur nors, - sušnabždėjo ir ėmė sėlinti į kitą salės galą, traukdama lauk savo lazdelę.

*

Neprisijungęs Ellie Barlow

  • IV kursas
  • *
  • 89
  • Taškai:
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #64 Prieš 3 metus »
Netrukus mergaitės įžengė į kažkokį šviesos pristigusį koridorėlį. O jis atrodė tikrai šiurpiai. Rodės, čia tuoj išlįs ne ką mieliau atrodantis serafinas ir privers juodvi pažvelgti į savo akių baltymus. Fe, ne koks vaizdelis, o mintis, jog tai teks vienaip ar kitaip vistiek išvysti, tiesiog nedavė ramybės. Na, bet toliau eiti vis dar reikėjo, tad Ellie stengėsi neatsilikti nuo turbūt ne ką geriau besijaučiančios Skylar. Kaip bažnyčia - hormonijos ir gėrio įsikūnijimas, ji atrodė baisiai. Taip ir norėjos kuo greičiau tepti slides. Pagrindinė salė buvo vis dar nepasikeitusi - įprasta, erdvi patalpa. Tik čia kirbėjo mintis, jog be serafino dar ir kunigėlis gali išlįsti ir apšaukti pirmakurses. Bet keista, nes jo nesimatė.
- Greičiau ieškokime, o tai dar kas apkaltins įsilaužimu, - pritarė porininkei ir jau buvo besiruošianti ieškoti to nelemtojo gyvio, kai varnė išsprogdino akis, žvelgdama tamsiaplaukei už nugaros. Nieko gero tai reikšti negalėjo. Nujausdama, ką pamatys, Elie užsimerkusi atsigręžė, tačiau prieš ją nestovėjo kokia besielė šmėkla ar pats paieškomasis gyvūnėlis. Dėkui dievui. Barlow pasekė partnerės pavyzdžiu bei išsitraukė lazdelę, nors ne ką ji ten ir apsigintų. Keli elementariausi burtai likę galvoje, bet ir tie iš baimės išgaruotų. Pirmametė slinko, besidairydama į visas puses, kai kažkas šmėstelėjo jos kairėje.
- Man visa tai nepatinka, - pritildytu tonu sušniokštė rudaakė.
Kažkoks šešėlis vis persimesdavo į kurį nors grifės šoną.
- Ei, gal gali nealsuoti į mano nugarą? - krioktelėjo Elė, kai priešais save išvydo bendražygę.
Pasimetusi, ji atsisuko. Taip, tai jis. Beakis ir, rodos, besielis. Jis.
a forest bird never wants a cage

*

Neprisijungęs Skylar Rivers

  • III kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #65 Prieš 3 metus »
- Ką? - virpančiu balsu sušnabždėjo dėl tokio grifės pareiškimo, tačiau netrukus Skylar sulaikė kvapą, kai vėl išvydo padarą tiesiai už Elės nugaros. Šįkart varnė nepasimetė ir nutaikiusi lazdelę į serafiną paleido kerus.
- Stupefy
Deja, kerų pliūpsnis nuskrido visai į kitą pusę, vos nekliudydamas porininkės.
- Na, tiems... serperenams tu tikrai patinki, - myktelėjo pastebėjusi, kad ši būtybė vis retkarčiais lūkuriuoja grifei už nugaros. Aišku, serafinas išsigandęs kerų pliūpsnio vėl išgaravo ore, tad Rivers trumpam prisėdo ant artimiausio suolelio apmąstyti, kaip sugauti šį nenaudėlį. Pirmakursė atsiduso ir įkišo ranką į kišenę, joje užčiuopdama daugybę įvairių daiktų, šlamšto.
- Kaip manai, jie gali valgyti kaip ir mes? O kaip jie maitinasi? - paklausė draugės, kadangi neprisiminė, ar profesorė kažką minėjo pamokoje. Ištraukusi du šiek tiek sutrupėjusius sausainiukus su šokolado gabaliukais, kurie kišenėje pabuvojo nemažai laiko, varnė akies krašteliu žvilgtelėjo į Elę ir ėmė barstyti sausainių gabaliukus ant žemės. Tikiuosi, kad kokia pikta teta neateis ir neišvarys mūsų už tai - kiek nerimavo vienuolikmetė. Skylar atsitiesė ir patrynė rankomis, kad nusipurtytų likusius sausainių trupinius, bet staiga šviesaplaukės plaukus sušiaušė silpnas vėjelis sklindantis iš neaišku kur. Rivers tuoj pat atsisuko ir išvydo mažąjį padarėlį sau dailiai renkant sausainių gabaliukus, aplink save nieko nematydamas. Na, matyti jis tikrai negalėjo, kadangi jo akys buvo baltos baltos kaip sniegas žiemą. Pirmakursė sustingo, stengdamasi nedaryti staigių judesių, ir ėmė didžiulėmis akimis spoksoti tai į serafiną, tai į Barlow, duodama mergaitei suprasti, kad dabar yra puiki proga išpešti iš padaro tą nelemtą paslaptį.

*

Neprisijungęs Ellie Barlow

  • IV kursas
  • *
  • 89
  • Taškai:
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #66 Prieš 3 metus »
Čia prieš Elie akis stūksojo serafinas, čia jau Skylar leidžia kerus ir gyvis dingsta... Kažkokia painiava.
- Eik eik, tu serperene, - sukikeno pirmakursė. - Skylar, už tavęs! - vaidindama persigandusią, šūktelėjo Barlow, o tada ėmė krizenti.
Porininkei sėstelėjus ant suolelio, jos pavyzdžiu pasekė ir vienuolikmetė, mat šiai jau kojos nebelaikė.
- Ak, jei aš būčiau serafinas, šlemščiau viską iš eilės, - nustačiusi rimtų rimčiausią miną, kalbėjo Elė.
Tik, regis, mintyt ilgai jodviem neteko, kadangi Barlow bendražygė jau turėjo planą.
- Ei, ar neturi kur sausainių dėt? Duok čia, netrupinus, - suvaidino įsižeidusią, kai staiga išvydo tą patį beakį gyvį.
Jis pirmiau nei grifė sugalvojo susirinkti sausainiukus. O šis laiko veltui nešvaisto. Na ką, dabar rudaakės eilė pasireikšti. Pagriebusi vieną sausainį, ji priėjo prie serafino ir ištiesė ranką. Nors gyvūnėlis neturėjo akių, šis it matydamas mergaitę, pakraipė galvą, o tada pasiėmė saldumyną ir toliau tarytum niekur nieko, rankiojosi juos nuo žemės. Ak taip.. Tuomet grifiokė ėmėsi drastiškų priemonių. Pasiraitojusi rankogalius, ji priėjo prie serafino.
- Tai dabar taip, ane, - susinervinusi tarė. - Aš čia laužau galvą, kaip tave papirkus, o dar išsikalinėji. Atiduok šen sausainius tada.
Rodos, gyviui buvo nuoširdžiai nusispjaut, ką ten Elė sapaliojo. Na ir gerai, nori bloguoju, te tau. Jaunėlė priėjo prie serafino ir ėmė jam kutenti šonus. Padarėlis pametė tuos visus sausainius bei pradėjo raitytis. Jei gebėtų kalbėti, jis tikriausiai juoktųsi iš širdies, bet kol kas tik vartėsi ant grindų.
- Tai jau gal atiduosi tą nelemtą paslaptį? - pati ėmė krizenti, kai išvydo kažkokias dvi vaiduokliškas gijas, sklindančias iš serafino. Viena nusitęsė link Skylar, kita link pirmametės.
a forest bird never wants a cage

*

Neprisijungęs Skylar Rivers

  • III kursas
  • *
  • 21
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #67 Prieš 3 metus »
- Šaa, tu jį išgąsdinsi, - ėmė drausminti porininkę, - Ak, palauk, ką tu... O Šventasis Jeronimai, - dejavo Skylar, kai Ellie pradėjo kutenti vargšą padarėlį. Rivers stipriai prikando lūpą bijodama, kad serafinas pabėgs, tačiau, mergaitės nuostabai, iš kraupaus gyvio oru ėmė skristi lengvi dūmų siūleliai, kurie tuoj pasiekė ir dvi mergaites. Netrukus akys apsiblausė ir Skylar ėmė matyti neaiškias vaizdų nuotrupas, kurios turėjo parodyti kažkokį įvykį, kažkokią paslaptį. Vos po akimirkos pirmakursė išvydo kraujo klaną, regis, toje pačioje Švento Klementino Bažnyčioje. Tame klane gulėjo kenčiantis žmogus, kurio širdis vos vos plakė. "Tėve, tėve..." - jo lūpos dar krutėjo šiuos žodžius. Šalia iškreiptu veidu stovėjo, atrodo, šios bažnyčios kunigas, rankose laikydamas durklą, nuo kurio lašėjo dar šviežias kraujas. Kapt kapt. Tai buvo vienintelis garsas bažnyčioje nuo tada, kai kraujyje gulintis nepažįstamasis gargaliuodamas išleido paskutinį savo atodūsį.
- Oooojj, negaliu negaliu, ištraukit mane kas nors iš čia - drebančiu balsu ėmė aimanuoti Skylar. Šie vaizdiniai vis dar stovėjo vienuolikmetės akyse, kurie po truputį pradėjo blėsti vos varnei pradėjus verkšlenti. Serafinas sau ramiai rankliojo sausainių trupinėlius ir po akimirkos dingo, o Skylar taip pat suprato, kad reikia iš čia kuo greičiau dingti. Ši vieta tapo nebe tokia šventa vos sužinojus, kokie dalykai čia vyko. Vienuolikmetės krūtinę užgulė kažkoks sunkumas, ji nebenorėjo čia būti.
- Eime iš čia greičiauu, - suaimanavo ir griebė grifei už rankos. Kartu su nešykle jos tučtuojau išnyko ore.

*

Neprisijungęs Christina Granger

  • III kursas
  • *
  • 331
  • Taškai: 36
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Švento Klementino bažnyčia
« Atsakymas #68 Prieš mėnesį »
Apie šį miestelį, rekomendacijų buvo daug. Mergaičiukė į jį jau seniausiai norėjo nuvykti ir pasižiūrėti vietovės. Viena bendrakursė pasiūlė princesei tenai apsilankyti, sakė, kad yra poliklinika kuri labai praverstų jai, bet ji taip ir nesuprato prie ko čia poliklinika. Iš tiesų, buvo nugirdusi, jog Godriko Dauboje, yra bažnyčia, o bažnyčias Christina dievino, pernelyg tikėjo Dievu, visokiausiomis religijomis ir šventais dalykais. Kartais net raganauti prisibijo, dėl švento dalyko gerovės. Motina buvo gryna ragana, kuri dar užsiminėjo juodąja magija, o tėvas priešingai, buvo kažkada net gi kunigas!
   Karališkosios šeimos atstovė, užsidėjo švarkelį, sijonėlį ir aukštus batus, vis dėl to buvo pavasaris, tad buvo ir šilta. Plaukai kaip visad, buvo paleisti ir labai trukdė akims ieškoti bažnyčios. Į Angliją nuvykti buvo ne sunku, nes ten ir randėsi, juk gyveno tenai. Tereikėjo tik paeiti. Šios pavasario atostogos, tikriausiai vienos iš keisčiausių ir blogiausių. Nelabai sekėsi, darėsi vis vienišiau ir liūdniau. Ši ramiai žingsniavo, o saulutė šildė veidą. Galbūt buvo net per karšta. O to karščio, Christina nekentė. Garbanė pradėjo rėkti ant kiek nekentė saulės, o praeiviai tik pasižiūrėjo kaip į kažkokį nesveiką vaiką. Galbūt bendrakursė, su kuria darė kažkada praktiką, buvo teisi, reikėjo jai apsilankyti pas gydytoją. Visai netrukus, Granger buvo pačioje Godriko Dauboje. Miestelis atrodė mielas ir jaukus, matėsi ir pati bažnyčia.
   Tamsiaplaukė pradėjo bėgti link bažnyčios, kupina laimės. Vos tik įėjus, persižegnojo dvylika kartų ir patraukė link kėdžių. Ant vienos, patogiausios atsisėdo ir užkėlė koją ant kojos. Žiūrinėjo paveikslus, skulptūras ir į sienas, kurios priminė senovę. Pačio kunigo net nebuvo, buvo vos keli žmogeliai kurie ir tai, atrodė, jog ilgai nebus. Bet svarbu Christinai patinka, ji tikrai nesiruošė kažkur eiti, jos manymu pabūti bažnyčioje reiktų mažiausiai dvi valandas. Pati galėdavo prabūti, kad ir visą dieną. Dievą stipriai garbino ir kitas šventas dvasias. Tiesą sakant, jos svajonė buvo, jog bažnyčioje būtų Christinos Granger skulptūra, jos paveikslai ir panašiai, bet... ji nebuvo įžymi, na aišku buvo įžymi, tačiau tik Niujorke. Anglijoje ji buvo tik paprasta mergaitė į kurią greičiausiai niekas neatkreiptų dėmesio ir kuri tiesiog atėjo pasižiūrėti gražių vietų. Amerikietė uždegė raudoną žvakę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Christina Granger »
  Atsiųstum kalinką? Atsiųstum jūreivių šokį? Atsiųstum Haką? Atsiųstum alyvas? Tada, tu nuostabus žmogus, toks kaip ir fenekas. Arba nuostabi beždžionė.  

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • II kursas
  • *
  • 86
  • Taškai: 43
  • Lytis: Moteris
Ats: Švento Klementino bažnyčia
« Atsakymas #69 Prieš mėnesį »
Mama tikriausiai norėjo praskaidrinti Davido nuotaiką - berniukui buvo tikrai nesmagu, kad tėtis kalėjime! Taip, tai tikriausiai ir buvo priežastis, kodėl per Velykų atostogas ji pasiūlė pakeliauti po šalį, ir vieną dieną jie atsidūrė Godriko Dauboje. Apie šį miestelį Davidas buvo girdėjęs, bet jam nebuvo itin įdomu. Na gerai, garsus miestelis, bet kas iš to? Daug smagiau būtų lankytis Londone!
Vis tik Davidas buvo geras sūnus, tad neparodė mamai, koks yra nepatenkintas. Pasivaikščios po miestelį ir keliaus kur nors kitur, kur tikriausiai bus įdomiau. Gal ne tokios ir blogos šitos atostogos? Vis geriau nei likti Hogvartse, kur tenka miegoti viename kambaryje su tuo bjauriu berniuku! Ką jau kalbėti apie visus, kurie mano, kad Davidas nieko daugiau neveikia, tik vagiliauja… Na, tiesos tame kažkiek yra, bet ar būtina apie tai šaukti garsiai?!
Mamai sustojus prie bažnyčios Davidas giliai įkvėpė. Jie juk neis vidun, ar ne?! Nelaimei, mama padarė būtent taip, tad berniukas netrukus jau buvo bažnyčioje. Jose būdavo šalta ir nuobodu, ir Davidas tikėjosi, kad bent šį kartą nereikės ilgai kankintis. Mama paliko berniuką vieną ir patraukė kažkur. Tikriausiai apžiūrėti kokių nors nuobodžių nesąmonių! O ką daryti jam? Gal tiesiog išeiti? Tai atrodė kaip labai geras variantas, bet tuo metu Davidas pastebėjo priekyje mergaitę, sugalvojusią užsidegti žvakę. Jis susidomėjo ir, žinoma, iš karto sugalvojo - būtinai pavogs tą žvakę! Vogti ko nors iš bažnyčios berniukas nesiryžo, bet tai tik eilinė mergaitė! Patenkintas Davidas žingsniavo jos link ir tik priėjęs beveik visai prie pat su pasišlykštėjimu sustojo. Negi ir per atostogas negalima gauti ramybės?! Kodėl čia būtinai turi būti ta kvaila “princesė”?! Berniukas susiraukė. Ką daryti dabar? klausinėjo jis savęs. Noras nematyti “princesės” kovojo prieš norą ką nors iš jos pavogti. Galų gale Davidas atsisėdo tiesiai už jos. Galėtų čia būti daugiau triukšmo!
- Tokiems kaip tu ne vieta bažnyčioje, - neištvėrė ir kreipėsi į “princesę” berniukas. Išties - argi ji ne vagilė?!

*

Neprisijungęs Christina Granger

  • III kursas
  • *
  • 331
  • Taškai: 36
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Švento Klementino bažnyčia
« Atsakymas #70 Prieš 2 savaites »
Ji degė gražiai. Tiesą sakant, princesė ugnį dievino. Ta liepsna taip gražiai atrodė ir dar buvo šilčiau, ledinėms rankoms. Ugnis visados simbolizuodavo Christinai stiprybę, išdidumą ir panašiai, tad ir buvo tikra grifų gūžtos mergaitė. Laukusi, kol prasidės mišios ir galės ištikimai pasimelsti Dievui pradėjo kartotis mintyse, maldeles. Gal kažkam, jos ir atrodė nuobodžios, bet giesmės, maldos buvo pačios geriausios dainos/eilėraščiai Vilės dukrai. Pabuvusi šalia šilumos, užgesino tą žvakę kuri jau šiek tiek erzino. Dar taip įsižiūrėjus į ugnį, pradėjo nepatikti ir akims. Prasidės čia kažkada tos mišios ar man jas surengti?- Nekantriai laukė princesė. Kantrybės pas ją niekad nebuvo ir nebus. Viskas turėjo prasidėt būtent ta akimirka kai tik įėjo pro duris. Nebegalėdama ištverti nuo tylos pradėjo bumbėti kažką žmogui, kuris sėdėjo visai arti jos.
- Bet tai siaubas, kol čia pradės tas mišias tai ir žiema ateis,- Murmėjo tyliai žmogui. - Kur tie kunigai? Jau geriau aš būčiau vienuolė, tai visi patenkinti būtų,- Užbaigė savo zirzalus, Christina. Tai moteriai, tikriausiai buvo vienodai ar prasidės ryte ar naktį. Visi esantys žmonės bažnyčioje, atrodė keisti ir pikti. Nu, bet ko buvo norima tikėtis? Pagaliau. Pagaliau atėjo kunigas ar net keli kunigai.
- Bravo, duokit šampano!- Linksmai sušaukė fenekų mylėtoja. Kunigai tik piktai pasižiūrėjo ir atsistojo prieš visus žmones. Pradėjo sakyti maldas ir kviesti Dievą vidun. Pasikartojusi dar kartą maldeles savo galvoje, buvo pasiruošusi melstis. Žinoma, kažkas turėjo dar sutrukdyti! Kažkoks girdėtas balsas. Taip, to pačio vagilio, kuris sutiko pavogti kartu su mergaite Žanos Mokslinčės teleskopą ir feneką- Debesėlį. Na, Debesėlį vogė Christina, bet esmė buvo ta pati.
- Nesupratau? Tipo tau tai jau vieta, mažas vagi? Kaip tu taip drįsti kalbėti su aukščiausio lygio princese? Geriau tylėk ir melskis,- Trumpam atsisukusi į David'ą, tarė Christina. Tas mergaitės balsas, panašu trukdė visiems, kad net ta pati tetulė, kuriai išsipasakojusi buvo garbanė, net ji buvo išpūtusi akis ir atsisukusi į berniuką ir knisiaus bailę. Ką aš čia jau tokio pasakiau? Protingai pasakiau, o ką? Nu jau nereik sakyt, kad aš čia kalta, kaip sakant Давай посмотрим на себя... - Pridėjo mintyse rusiškų žodelių, mokinukė.
  Atsiųstum kalinką? Atsiųstum jūreivių šokį? Atsiųstum Haką? Atsiųstum alyvas? Tada, tu nuostabus žmogus, toks kaip ir fenekas. Arba nuostabi beždžionė.  

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • II kursas
  • *
  • 86
  • Taškai: 43
  • Lytis: Moteris
Ats: Švento Klementino bažnyčia
« Atsakymas #71 Prieš 1 savaitę »
Ak, kaip Davidas nemėgo bažnyčių! Šalta, bjauru ir, kas svarbiausia, nuobodu! Nei su kuo paplepėsi - vis per tą aidą! - nei pasnausi, o ir vogti nelabai yra ką! Reikia nudžiauti tą kvailą žvakę ir sudeginti "princesės" plaukus! Gal bent tai kiek sumažins jos pasipūtimą? Taip, planas buvo nuostabus - ne veltui sugalvotas Davido, pirmakursio genijaus!
Nelaimei, į priekį išėjo kažkoks itin negražiai apsirengęs (beveik kaip "princesė") vyras ir pradėjo kažką postringauti. Tai labai trukdė susikaupti! Davidas piktai pažvelgė į tą žmogų ir jau norėjo surikti, kad užsičiauptų. Jeigu ne kažkur bažnyčioje esanti mama, berniukas tikrai būtų tą ir padaręs! Kai "princesė" užsimanė šampano, Davidas vos susilaikė nesuprunkštęs.
- Proto tau reikia, o ne šampano, - vos girdimai sumurmėjo jis. "Princesei" pradėjus pliurpti, Davidas nesusilaikė - pradėjo garsiai kvatoti. Nepatenkinti žmonės atsisuko į berniuką, bet jis to nepaisė: prunkšdamas bandė atgauti kvapą.
- Tu? Aukščiausio lygio princesė? Ne, tu esi tik žemiausio lygio vagilka! - vis dar kikendamas atsikirto Davidas. Jis pažvelgė į tą negražiai apsirengusį ir nuobodžiai šnekantį žmogų. Galėtų jis jau baigti savo nesąmones! vėl suirzo Davidas. Jį, žinoma, erzino ir "princesė", bet ji bent jau moka ir prajuokinti!
Berniukas kuriam laikui nurimo - reikia numalšinti "princesės" budrumą! Jis apsimetė esąs rimtas ir susikaupęs. Nelaimei, ištvėrė neilgai - ištiesė ranką tos nevykusios vagilkos link ir suėmęs kuokštą plaukų stipriai timptelėjo.

*

Neprisijungęs Christina Granger

  • III kursas
  • *
  • 331
  • Taškai: 36
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Švento Klementino bažnyčia
« Atsakymas #72 Prieš 2 dienas »
Šiek tiek pasimeldusi, vartaliojo akis ir ruošėsi po truputį nešdintis iš čia. Iš tiesų, mergaitė galėtų laisvai pasilikti ir visai nakčiai, tačiau kai toje pačioje patalpoje yra dar vienas labai mėgstamas draugelis, nesinorėjo čia pasilikti ilgai. Ypatingai kai jautėsi tikrai nejaukiai. Christina užkėlė kojas ant kažkokio žmogaus, sėdinčio priekyje, galvos. Net kojos negalėjo normaliai išbūti vietoje. Rankos kiek drebėjo, o troškulys erzino visą valandą. Man reikia gerti. Šampanas tikrai skaniai skamba.- Prisiminė gėrimą, kurį skelbė viešai. Nu, bet kur jau čia man, tokiai jaunutei gert šampaną. Man geriau pieninio kokteilio reikia. Bet iš kur aš jį gausiu? Ai, paprašysiu to, gal duos kažko atsigert, kol dar nenudvėsiau. Kadangi buvo karšta, grifė nusiėmė švarkelį ir pasidėjo ant raudonos kėdės. Persimetė garbanėles nuo pečių, užsirišo batelius. Tuomet, ramiai, atsakė David'ui.
- Visų pirmą, aš niekada nebuvau, ne esu ir niekada nebūsiu, žemiausio lygio princesė. Visų antrą, aš mėgstu pavogti, tiksliau PASISKOLINTI, tik kartais. O tu... tu esi vagis ir daug didesnis nei aš!- Išdidžiai riktelėjo karališkosios kilmės atstovė. Gal susipras.. Jeigu ne, tai jau nebežinau kaip jam paaiškinti, jog su manimi taip negalima elgtis. Griežtai. Kažkas, kažkas labai suskaudo. Jausmas buvo iš galvos. Tiksliau, plaukų. Mergaitė sucypė ir atsisukusi, nukreipė piktą žvilgsnį į klastuolį. Nu dabar bus karas. Nieko nedariusi, trečiakursė numetė sruogą į priekį, išsitraukė savo karališkas šukas ir pasišukavo plaukus. Taip, bažnyčioje, kai visi meldėsi. Po mažu, pradėjo stotis. Visi žmonės vėl žiūrėjo į ją. Jautėsi kaip kokia žvaigždė. Atsistojusi, paėmė kažkokią dėžę kuri buvo ant žemės ir su ja, priėjo prie David'o. Nieko nesakiusi tiesiog ruošėsi vožti per galvą, o vėliau duoti savo įsakymą, kuris tikriausiai pražudytų antrakursį. Rankas sukumščiavo ir taip ir stovėjusi prieš jį kaip kokia kvailelė, rodė savo pyktį.
- Tu,- Vis dar susiraukusi, išlemeno tik vieną žodelį, dvejų raidžių. - Tu esi savanaudis! Kas tau leido? A? Niekas. Aš esu dabar labai pikta ir bijau, kad ta dėžė tuoj padarys tave lavoną, - Jau kiek tyliau tarstelėjo, kad neišgirstų žmonės. Kad nepagalvotų, jog čia vyksta žudynės.
 Christina pabandė gudriai išsisukti.
- Nekreipkite dėmesio, mes dažniausiai vaidiname tokį teatriuką, labai atsiprašome, tiesiog nesupraskite klaidingai,- Netikrai šyptelėjo. Ai nors, kam rūpi? Susipratusi ką daro, padėjo tą sunkią dėžę atgal ant žemės ir vis dar piktai žiūrėjusi, atsisėdo. Ne, aš negaliu taip ramiai palikti, taip nesąžininga! Jis norėjo išrauti mano spindinančius plaukus. Hm.. žinau ką reik daryt. Na, ji vis dar buvo ištroškusi, o gerti neturėjo. Puikus metas paprašyti savo mėgstamo draugo. Princesė atsisuko, pabandė nukreipti savo nekaltas akytes, ir turėjusi puikų planą, paprašė ko ir norėjo.
- O gal tu atleistum man?- Mirktelėjo šypsodamasi. - Aš šiek tiek pasikarščiavau, tu irgi. Nesipykstame, duok man ko nors atsigerti, o aš ant tavęs daugiau niekada nebepyksiu,- Melavo grifiukė. Jis privalo duoti, aš privalau jam atkeršyti.
  Atsiųstum kalinką? Atsiųstum jūreivių šokį? Atsiųstum Haką? Atsiųstum alyvas? Tada, tu nuostabus žmogus, toks kaip ir fenekas. Arba nuostabi beždžionė.