[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Hannah ir Oliveris priėjo prie jų. Mergytė neatrodė nelaiminga, kad teko valgyti, o to vaikų tėvui kol kas užteko. Visi mažyliai atrodė laimingi. Nemažą dalį veiklų veikė pirmą kartą gyvenime. O jauniausiai šiandien čia esančiai mažylei tai buvo pirmas susitikimas su Auriu. Jai, žinoma, viskas įdomu.
- Bet juk buvo skanu, ar ne? - nusišypsojo Hannah ir toliau stebėjo, kad niekas neįkristų į laužą. Visiems sekėsi puikiai, o į dar vieną klausimą Dafydd atsakė: - Jeigu norėsite, galėsime vėl čia atvykti. Bet yra daug vietų, kur galime smagiai praleisti laiką, ar ne? Bet galbūt kada atvažiuosime čia visi kartu.
Pro rūpestingo tėvo akis nepraslydo tai, kad Hannah netrukus įsitaisė ant žolės ir netgi nusižiovavo. Akivaizdu, kad mažai mergytei jai norisi namo. Miriam ir Oliveris turbūt irgi neprieštaraus. Su Eliotu gali būti sudėtingiau, bet jam reikia išmokti suprasti, kad reikia prisitaikyti ir prie kitų.
Priėjęs prie mergaičių Dafydd atsitūpė šalia.
- Keliausime namo, gerai? - pratarė joms ir tada pamojęs Eliotui eiti su juo priėjo prie stalo, kur buvo įsitaisę Auris ir Oliveris. Paglostė sūnaus galvelę, o draugui pratarė: - Manau, mums jau bus laikas namo. Vaikams čia labai daug įspūdžių, ir jie pavargo. Ačiū tau už šitą dieną.
Ir vėl pagalvojo apie tai, kad tokias pramogas jo vaikams visada siūlo draugas. Tai vis dar vertė jaustis nejaukiai, bet nieko negalėjo pakeisti - tiesiog neįsivaizdavo, ką galėtų pasiūlyti pats.
- Žinok, dabar bus eilė susipažinti ir su David, - dar pridūrė ir pradėjo rinkti lėkštes bei įrankius ir krauti juos į vieną krūvą. - Ką ketini daryti su daiktais? Pradanginsi? Ar padėti išvalyti?
Pažvelgė į mergaites ir Eliotą ir nė nepastebėjo, kaip pradėjo švelniai šypsotis. Taip, ši diena tiesiog puiki.

[Hannah Llewellyn]

- Gal. - Gal ir buvo skanu, bet tos daržovės...
- Taip. Mes visur važiuosim. - Kaip buvo smagu žinoti, kad yra dar daug vietų ir daug dalykų, kuriuos jie kažkada nuveiks.
Mergaitė pasidėjo galvelę sesutei ant peties ir taipogi ją apkabino.
- Aha. Truputėlį. - Tyliai pasakė. Atrodė, kad taip tikrai ims ir užmigs. Buvo patogu. Šilta. Gera. Dažniausiai galėdavo zuiti ir zuiti, bet jei jau pavargdavo, tai greitai ir užmigdavo. Juk išties buvo dar labai mažytė.
- O tu jau pavargai? - Mieguista paklausė Miriam Hannah.
Atėjo tėtis ir pasakė, kad jau metas namo.
- Ar vėl važiuosime traukinuku? - Paklausė ir prisiminė, kad norėtų tokį turėti savo kambaryje arba kieme. Jei turėtų savo traukinį, tai nereiktų eiti į stotį. Galėtų dabar pat sėsti ir važiuoti.

[Auris Senkleris]

Kažkaip šilta pasidarė dėl Oliverio žodžių. Jis pats abejodavo dalykais, kuriuos darydavo. Auriui atrodė, kad tėvu būti ne jam. Kad paprasčiausiai dėl savo patirčių nerastų savyje tų tėviškų instinktų. jis nusišypsojo berniukui.
- Ačiū Oliveri. - Nesumojo ką dar čia dėl to galėtų pasakyti.
Dėl kitų jo žodžių susimąstė. Kartais tų pykčių neišvengsi. Žmonės dėl daug ko pasiginčyja. Aišku nuolatiniai barniai nieko gero. Bet kartais nuomonės juk ne visada sutampa. Taip jau kartais ima ir nutinka.
- Na ir gerai. Šaunu, kai žmonės moka visus nesutarimus išspręsti taikiai. - O dar vienas iš šiandien besipilančių klausimų deja atsakymo neturėjo.
- Nežinau. Pirma, turiu pamilti ir vesti. Tada galbūt turėsiu vaikų. Negaliu tiksliai atsakyti į šį klausimą. - Šiandiena tikrai patiko. Testai lengvai taisėsi.
- Man irgi smagu Eliotai! O ateiti dabar truputį negaliu. Reikia pabaigti savo darbą. - Po kiek laiko priėjo Oliveris ir pasiūlė jam dar vieną zefyriuką.
- O tu ar antro nenorėsi? - Abu ir Dafydd ir Oliveris užsiminė apie indus.
- Ai, pradanginsiu. Mums šiandien atostogos.  - Šyptelėjo ir kaip tarė, taip padarė.
- Smagu buvo. - Šiltai pasakė bičiuliui.
- Man irgi jau reikia namo. Reikia grįžti pas Timotį. O su David būtinai kada susitiksim. - Jis susirinko testus. Daugelis buvo ištaisyti. Susidėjo dar kai ką. Užgesino laužą.
- Tai manau jau ir eisiu. Iki ir susimatysim. - Atsisveikino su Dafydd. Tada atsisveikino su vaikais. Ir išvyko.

[Miriam Llewellyn]

Sėdėti šalia sesutės buvo labai gera. Miriam ją labai mylėjo ir džiaugėsi, kad prireikus Hannah gali pakalbėti už jas abi. Gal būtų smagiau, jeigu turėtų daugiau sesučių, bet ir visi keturi broliai buvo geri. Taip, devynmetė labai džiaugėsi turėdama didelę šeimą.
- Truputį, - į Hannah klausimą atsakė. Laimei, tėtis viską suprato, ir jie tikrai netrukus grįš namo. Apkabins mamą ir galbūt nueis pasnausti. Įspūdžius papasakos Eliotas, tad jai visai nereikės šnekėti.
Miriam matė, kad Oliveris ir tėtis nuėjo prie Aurio. Galbūt reikėtų padėti jiems susitvarkyti, bet labai patiko sėdėti čia su Hannah, tad taip ir liko vietoje. Vylėsi, kad Auris nesupyks, kad ji visai nepadeda. Vis dar nebuvo tikra, ar tėčio draugas ją mėgsta. Vis dėlto atsisveikino su juo, o kai jo nebesimatė, atsistojo.
- Eikš, jau keliausime namo, - ištarė sesutei siūlydama jai savo ranką. Buvo pasiruošusi grįžti į Sautendą.

[Oliveris Llewellyn]

Ne visai aišku, kodėl Auris padėkojo, tad Oliveris susidrovėjo ir nuleido galvą. Ar jis kažką pasakė ne taip? Bet šiandien visai sekėsi kalbėti su tėčio draugu, ir dėl to jis buvo labai patenkintas. Auris turbūt buvo vienintelis suaugęs žmogus, kuris nėra mama ir tėtis ir su kuriuo galima taip lengvai šnekėtis. O gal visi burtininkai tokie? Tiesa, šito Oliveris neklausė - įdomiau kalbėti apie tėčio draugo vaikus, o tą klausimą užduos vėliau. Tik ne Auriui, o tėčiui.
- Mes neturim nesutarimų, - nuoširdžiai ištarė neįsivaizduodamas, kaip galėtų susipykti su mama ar tėčiu. Žinojo, kad vyresni vaikai tą daro, bet neabejojo pats niekada nepyksiantis.
- Ar tau reikia kažką pamilti, kaip tėtis myli mamą? - dar paklausė, bet atėjo laikas nutraukti pokalbį. Net akis išpūtė, kai daiktai tiesiog išnyko. Tiesą sakant, iškilo dar daugybė klausimų, bet Auris jau norėjo eiti namo, o ir sesutės buvo gerokai pavargusios. Oliveris ir pats jau visai norėjo namo, tad visai patenkintas atsisveikino su tėčio draugu.
- Man čia labai patiko, - sumurmėjo tėčiui ir apkabino jį. Vylėsi, kad Eliotas per daug nenusivils. Vis dėlto diena tikrai buvo gera, tad visi turėtų būti patenkinti.

[Eliotas Llewellyn]

Kad Miriam ir Hannah tikėtinai pavargo, stebėtis nereikia. Jos dar mažos. O štai Eliotas buvo kupinas energijos ir norėjo nuveikti daugybę dalykų. Deja, atrodė, kad to nebus. Visų pirma, Auris darė kažką. Na, turbūt vis dar taisė tuos testus. O štai ir Oliveris, ir tėtis priėjo prie jo. Kitaip sakant, niekas nebekepė zefyrų, tad Eliotas kuo ramiausiai padarė tai pats. Ir, žinoma, juos visus suvalgė. Nė nepagalvojo pasidalinti ir su kitais. Vis dėlto pavyko tiek prisisprogti, kad net ir jis dabar turbūt atsisakytų maisto. Nors jeigu kas nors pasiūlytų ledų...
Laimei, spėjo laiku prisistatyti prie stalo. Auris pradangino visus daiktus, o tai tiesiog sužavėjo.
- Geras! - šūktelėjo Eliotas ir ruošėsi pažerti kokius trisdešimt klausimų, bet tada tėčio draugas pareiškė visai nedžiuginantį dalyką. Energingas berniukas negirdėjo tėčio sakant, kad jie jau eis namo, tad atrodė, kad šį nuobodų dalyką sugalvojo būtent Auris. Priekaištingai žiūrėjo į jį, bet, deja, nieko negalėjo pakeisti.
- Ar labai reikia? - dar gailiai paklausė tėčio, tačiau laužas buvo užgesintas, o jo draugas jau atsisveikino ir dingo. Tyliai atsidusęs berniukas apsidairė tarsi norėdamas įsidėmėti šią vietą ir jau su nekantrumu laukė naujų nuotykių. Su Auriu, žinoma.