0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Apšilimas prieš istoriją
« Prieš 9 metus »
Jeigu dar nesat pasirengęs kurti naujos temos savo istorijai(kur jūsų istorija gausis tikrai netrumpa), nežinot, kaip tą daryt ir iš viso niekada nebandėt rašyti istorijos, tai ši tema kaip tik jums!
Taigi, šitoj temoj galėsit biški pasipraktikuot.
Sukurkit trumpą dalį, istoriją. Sulauksit tikrai gerų patarimų. Galėsit nuspręst, ar tęst su istorija, ar ne.
Čia pasimokius nereikės vėliau skaityt nemalonių komentarų kaip kad ,,daug klaidų", ,,neįdomu" ir t.t.

Taigi laukiam istorijų:)

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #1 Prieš 9 metus »
-Mija,užsičiaupk. – Sumurmėjo Šonė ir metė pagalvę į jauną katę. Ji piktai sumurkė nušoko nuo lovos ir pradėjo dar garsiai miaukti. Mergina neteko kantrybės,iššoko iš lovos, paėmė katę ant rankų ir atidarė kambario duris. Už jų stovėjo vienas iš mokytojų, Ponas Betlis. Šonė susigėdo dėl savo pižamos su katytėmis ir bande pasislėpti už durų,tačiau nesėkmingai nukrito ant grindų.Katė ištrūko iš jos rankų ir pabėgo. Tyliai sukikenęs mokytojas padėjo jai atsistoti ir užsižiūrėjo į kažką už jos peties,Šonė taip pat atsisuko,tačiau nieko nepamatė,nors mokytojas vis dar žiūrėjo pro langą. -Eee.. Pone Betli? – Jis į ją pažvelgė lyg į nepažįstamą. Tačiau greitai tas žvilgsnis pasikeitė į šilta ir rūpestingą šypseną. -Ak taip,panele Slimvort. Atėjau čia pasakyti,kad turėsite naują kambario draugę. – Mokytojas pakėlė vieną antakį,nes galvojo,kad Šonė džiūgaus iš džiaugsmo,nes neturėjo kambario draugės nuo pat atvykimo,tačiau ši tik pagalvojo: reikės paklaust kaip jis pakelia vieną antaki. Taip kietai. -Hm,na taip,labai smagu. Tikiuosi,kad ji nebus psichopatė? Bet jei ir bus,nieko baisaus,aš ją prižiūrėsiu. Ooo... Kada ji atvyks? -Šiandien ryte. Spės į pamokas. Tikiuosi,kad elgsiesi draugiškai ir aprodysi jai visą mokyklą ir supažindinsi ją su savo draugėmis,Šonė. – Mokytojas įdėmiai nužvelgė merginą . Manė,kad bus apsimiegojusi,tačiau ji buvo žvali. Dar kartą nusišypsojęs jis tarė: – Sekmės ir labanaktis. -Jums taip pat. – Nusižiovavo Šonė ir pažvelgė į laikrodį. Liko 2 valandos iki jos atvykimo ir miego. Dar kartą nusižiovavo ir užmigo.

Ją prikėlė keistas šurmulys. Tingiai atsimerkė ir pamatė merginą,jos amžiaus,ilgais žvilgančiais plaukais kuri išsiminėjo daugelį daiktų iš dviejų lagaminų. Ji čia atvyko ne atostogauti. Pasižiūrėjo į laikrodį ir pašoko. Rodė 7:32. Norėjo verkti,nes liko tik keletą minučių iki pusryčių,o ši kvaila mergiotė net nesugebėjo jos pakelti. Tingiai ir tyliai pakilo iš lovos,bandė praeiti pro naujokę,tačiau ši išgirdo jos žingsnius ir atsisuko. Jos veidas tarsi švytėjo. Mergina buvo labai graži,balti plaukai tarsi šnabždėjo šio pasaulio paslaptis, jos figūra ir veidas buvo stulbinami,ir šypsojosi ji tiesiog užburiamai. Ji ištiesė ranką ir prašneko: - Labas,Šonė,tiesa? – Šonė nustebo,kad ji žinojo jos vardą. Ji paspaudė ranką ir atsakė: - Taip,o tavo? – Dar kartą nužvelgusi kambariokę kuri pačią pirmą dieną suerzino,tačiau vis dar nervino dėl to,kad nepakėlė pusryčiams. -Liusė. Aš atvykau labai anksti,tačiau negalėjau užmigti,tad padariau tau pusryčius ir leidau ilgiau pamiegoti. Pamaniau,kad supyksi jei tave pažadins nepažįstama,keista mergina,ar ne? – Ji nekaltai nusišypsojo,ir Šonė tiesiog negalėjo atsilaikyti neatsakiusi į tą švelnią šypsenėlę. -Nebučiau. Pamačius tokį Angelą Sargą kaip tu.- Droviai šyptelėjo ji,o Liusės veidė šmestelėjo liūdna šypsena ir linktelėjimas,tačiau ji išnyko taip pat greitai kaip ir atsirado. Gal jai tik pasivaideno. – Labai ačiū už pusryčius. Nereikėjo taip vargintis,būčiau pati kaip nors išsiruošus į valgyklą, - Pykčio kaip nebūta. – O kaip pati? Ar tu nealkana? -Ne,dėkui. Aš pavalgiau anksčiau,kai tu dar miegojai. -Na ir gerai, - Pilna burna atsakė Šonė. Pavalgiusi nuėjo išsivalyti dantų ir persirengė pižamą. Buvo beveik pamiršusi,kad reikės eiti į pamokas. Beveik. -Eime,Šonė? -Ką? Taip,tuojau! Kokia pamoka? -Kovos menai,- Šyptelėjo. – Tau patiks, - Priėjusios prie sporto salės abi giliai įkvepė ir įžengė į mokinių minią.

Salė buvo milžiniška, krepšinio aikštelė, dveji futbolo vartai ir nemažas sandeliukas įvairiausiems sporto daiktams pasidėti. Taip pat salės kampe buvo persirengimo kabinos. Daugelis mokinių čia buvo pirmą kartą, tad jie žvalgėsi po salę,kiti žiūrėjo pro langus,o dar kiti nekantriai spoksojo į mokytoją kuris rūščiai žiūrėjo į juos. -Taigi,mokiniai. – Žemu balsu prabilo mokytojas. - Kas manęs nepažįsta prašyčiau vadinti ponu Šaunu. Jūsų vardai man nėra įdomus, tačiau jeigu pasieksite gerus rezultatus iš kokios nors rungties ar varžybų, galbūt įsiminsiu jūsų pavardę. – Šyptelėjo. – Aš mokau visas klases, taip pat vedu ir kitas fizinio aktyvumo pamokas,tačiau dabar mes turime kovos menus. Arba karate jeigu norite taip vadinti. Prašyčiau sustoti po du į porą ir įdėmiai klausyti. Kilo šurmulys,mokiniai bėgiojo po salę ieškodami sau poros. Šonė atsistojo kartu su Liuse, kuri atrodė išbalusi ir nervinga. -Ar tau viskas gerai? – Rūpestingai paklausė Šonė,keletas kitų porų atsisuko į Liusę. -Gal ji laukiasi? – Įžuliai paklausė kažkas iš šono. -Užsičiaupk, Mailsai. Ne tavo reikalas kas jai yra,netgi jei ji ir laukiasi. -Ne,aš tiesiog nervinuosi. Nereikia rūpintis manimi. – Šiltu,tačiau įspėjamu žvilgsniu jį nutvilkė ji Mailsą. Šis atšlijo. -Ehm. Dėmesio prašyčiau. – Suriko mokytojas. – Jeigu visi sustojote prašyčiau parodyti ką mokate kovoje. Čia tik apšilimas,nenorčiau,kad jūs susižeistumėte ar sužeistumėte kitą. Taigi pradėkite. Niekas kitas išskyrus Liusę nepastebėjo, kad Šėjos akyse pasirodė kovinga ugnis,tačiau ji iškarto pradingo ir mergina nusišypsojo. -Pradedam?

Pasibaigus pamokoms visa klasė išsiskirstė kas kur. Vieni į valgyklą, kiti į kambarius. Šonė su Liuse nuskubėjo į valgyklą pailsėti ir galbūt susipažinti su naujokais kurie pasirodė šiandien. Įėjus į valgyklą jas užplūdo kvapų ir garsų potvynis. Valgykloje buvo daug šeimų kurios atsisveikino su savo vaikais kurie liekia čia. Šonė nubėgo prie laisvo staliuko ir pašaukus Liusę užkalbino merginą ir vaikiną kurie sedėjo prie gretimo staliuko. -Sveiki, naujokėliai. Nuo šiol aš būsiu jūsų draugė,o jūs mano. Mano vardas Šonė,čia Liusė. – Ji parodė ranka į Liusę kuri gaudydama kvapą stovėjo prie jų. – O jūsų vardai? Nagi,nesidrovėkit, visi čia savi. Viena šeima žodžių, -Labas,- nedrąsiai ištarė naujokė. – Aš Diana. Čia Yasuas. Mes kaip ir giminės. O jūs..? -Mes tik draugės. Kambario draugės. Šiandien susipažinome. Aš net nežinau jos pavardės. – Šyptelėjo Liusė,tačiau tuoj pat susiraukė. Kažkas nutiko ir Šonė nesuprato kas buvo. – Man viskas gerai, - Pamačiusi,kad Šonė susirūpino. – Tik galvą pradėjo mausti. Gal dėl pirmosios dienos mokykloje. Arba čia tiesiog per karšta. Eime į mūsų kambarį? Atsigausiu, ir dar visos dvi valandos iki popietinių pamokų.

Merginos grįžo į kambarį ir beveik vienu ritmu atsigulė ant lovų. Su dideliu trenksmu kuris pažadino Miją. Ji piktai sumiaukė ir nušoko nuo lovos,bet Šonėi ant jos atsigulus ji vėl užšoko ir meiliai prisitrynė jai prie šono. Tuo tarpu Liusė pradėjo kažką Pamačiusi, kad ji ją stebi Liusė prabilo angliškai, tačiau su senovine prancūziška tarme. -Tau gręsia pavojus. Puolusieji jau čia. -Koks pavojus? Kas per puolusieji? Liuse, tu labai šiurpini. Jos akys švytėjo tiesiog baltai ir aplink merginą pasirodė tyrai mėlyna šviesa. Lyg kokia nors neoninė švieselė ir mergina nustebo. Ji pasirodė kažkur matyta, tačiau kažkas neleido prisiminti. Pamačiusi kaip Šonė suraukusi kaktą bando prisiminti, Liuse pasakė: -Tau nepavyks -Kas tu tokia? – Vėl paklausė Šonė. Nerimavo dėl atsakymo, nes tikėjosi, kad Liusė bus normalus žmogus, o ne kokia nors superherojė. Ar kažkas panašaus. -Mano tikrasis vardas yra Iridė. Esu... Puolusiuoji ir... -Pala, pala.. – Iš karto nutraukė ją Šonė. – Juk tu sakei, kad puolusieji yra pavojus. Liusė susiraukė. Nesitikėjo, kad draugė iš karto pradės klausinėti, o įdėmiai klausysis jos apie save arba kas tokie tie puolusieji arba kas čia vyksta. Tačiau regis Liusė per daug tikėjosi.. -Pačioje pradžioje buvo daug puolusiųjų. Tiek daug, kad jų neįmanoma visų sužiūrėti ir daugelis mūsų atsiskyrė nuo... kitų, - Ji sudvejojo ar reikia tiek daug pasakoti. Juk tamsybių puolusieji gali pagrobti ją ir išpešti visą informaciją kurią Liusė pasakys Šonėi. Tačiau nusprendusi daugiau nebedvejoti ji tęsė. – Puolusieji yra kaip.. Dievai. Daugelis mūsų pasižymi sugebėjimais burti, kiti fizine jėga, treti valdyti gaivalus, o dar kiti gali valdyti net laiką. – Liusė užtilo ir padarė pauzę, kad draugė suvirškintų visas naujienas. Pamačiusi, kad ji vėl smalsiai žiūri, Liusė tęsė: - Kurį laiką buvo ramu. Atsirado pirmieji žmonės kartu atsinešę ir geležį. Šis metalas buvo mirtinas puolusiesiems ir mes visi turėjome pasitraukti nuo žemės ir apsigyventi kitose planetose. – Pamačiusi nustebusias Šėjos akis Iridė susijuokė ir atsakė į nebylų klausimą. – Taip, mes esame tie NSO kuriuos jūs, žmonės matėte. Mes atvykdavome į Žemę pažiūrėti kaip jūsų civilizacijoms sekasi ir daugelis jūsiškių mus užfiksuodavo. Taigi, tęsiu. – Atsikrenkštė ji ir vėl pradėjo: - Tamsybių puolusieji kažkaip atkapstė senųjų kapavietes ir atrado užkeikimų kurie galėtų pakeisti pasaulį. Jei tai įvyktų – žmonija ir visi kieno nepripažįsta tamsybės puolusieji žūtų. - Tu sakei, kad geležis kenkia jums, tačiau pati laikai telefoną.. Kaip? - Aš ir dar keli puolusieji... Nesame tokie pažeidžiami, tačiau neesame nemirtingi. Mes tiesiog nebijome gele... Iridei baigiant sakinį duris atsidarė ir smarkiai trenkėsi į spintelę. Kambaryje nubyrėjo tinkas ir tarpduryje išdygo dvi nematytos žmogystos. Šonė į vaikiną ir merginą žiūrėjo susiraukusi, o Iridė su džiaugsminga išraiška veide. Tikriausiai tai buvo jos draugai. -Atėne, Prometėjau!- Iridė krykštaudama puolė jiems ant kaklų. Pirmiausia apkabino Atėne, o po to apkabino ir pabučiavo į skruostą Prometėjų. Jie pradėjo greitai šnekėtis keista kalba, kurios Šonė nesuprato. Po minutėlės trys galingi puolusieji atsisuko į ją ir Atėnė prabilo angliškai: -Taigi tu esi Šonė, tiesa? Aš esu puolusioji Atėnė,išminties deivė. – Ji padavė ranką ir Šonė ją paspaudė. – O čia Prometėjas,ugnies dievas. – Dūrė į jį pirštu. Ugnies dievas susiraukė, tačiau nieko nepasakė, tik priėjo prie merginos, paimė ją už rankos ir atsiklaupęs ant kelio pabučiavo ranką. Šonė išraudo ir sutriko. Tuoj pat prabilo Iridė, rūščiai ir griežtai: -Gerai, jūs susipažinote. Laikas judėti iš čia, nes tamsybių puolusieji gali pasirodyti bet kada... Velnias. Nespėjome. – Sušnibždėjo ji dar niekam nepasirodžius, tačiau po poros sekundžių iš dangaus, ant pievelės nusileido dvi keistos žmogystos. Jos atsisuko, pažiūrėjo pro langelį ir Šonė iškarto juos pažino. Tai buvo Diana ir Yasuas. -Kodėl jiedu? – Pasiruošęs pulti grėsmingai ištarė Prometėjas.

Du puolusieji tykiai nusileido ant seniai nepjautos žolės. Apsižvalgė aplink save ir įvertino savo poziciją. Neturėjo noro kovoti prieš tris puolusiuosius, tačiau jei prireiktų bėgti jie galėtų pasitraukti į miškelį esantį už nugaros. Atsisuko į priešininkus ir įvertino juos. Prometėjas – stiprus ugnies šeimininkas, niekas nenorėtų prasidėti su juo. Taip pat jei reikėtų, jis pasikviestų ugninguosius skalikus kurie tikriausiai suvalgytų juos gyvus. Toliau reikėtų kautis su Atėne, kuri nėra labai galinga, tačiau gali iššaukti tyliasias pelėdas. Jos pasitelkusios šviesą galėtų grumtis su jais, bet tikrai nenugalėtų. Tik išvargintų. Ir tada reikėtų susikauti su Iride, vaivorykštės dievybe. Ji tikriausiai stovėti toliau nuo kovos, tačiau kovos vagai pakrypus į blogąją pusę, ji paralyžuoti juos 366 dienoms. Arba metams ir vienai dienai. O tai tikrai būtų negerai, be to apviltų ir kituos tamsybių puolusiuosius. -Nagi, - Sumurmėjo Diana. – Kodėl gi jums tiesiog neatidavus merginos? Jūs pralaimėsite, ir dar paaukosite savo gyvybes niekams! Esate septyni, o mūsų daugiau negu jūs galite įsivaizduoti. -Gal ir septyni, tačiau su senųjų palaiminimu. Dar kol kas, tai daug ką reiškia. Dianos ir Yasuo veidai sustingo. Senųjų palaiminimas buvo niekada negirdėtas dalykas. Jie žinojo, kad keletas senųjų išgyveno, kai tamsybių puolusieji medžiojo senuosius. Tačiau nė vienas iš tamsybių puolusiųjų nesitikėjo, kad likusieji senieji susiburs į grupę ir netgi palaimins jų priešus. Tai buvo pati galingiausia senoji magija su kuria netgi penki Pasaulio Valdovai buvo įveikti ir uždaryti kitoje Visatoje, kur laikas neegzistuoja. Tai tarsi laukas kuriame nėra nei augalų, nei vandens ar jokios kitokios būtybės kuri padėtų pabėgti iš tos vietovės. Tie burtai galėtų pakeisti pasaulį į gerąją arba blogąją pusę. -Jūs...Gavote palaiminimą? Tai neįmanoma! Liko tik trys senieji kurie negalėtų netgi būti vienoje patalpoje. Jie priešai. – Rėkė Yasuas ir netgi artima jo draugė Diana nustebo. Šis tamsybių puolusysis dažniausiai būdavo ramus, nesikišdavo į konfliktus ar kovas. Jis tiesiog stebėdavo. -O čia ir suklydai. – Nusispjovė Prometėjas. – Jų yra daug. Tiesiog ne šioje Visatoje. -Mažiau kalbų, Prometėjau. – Sušnirpštė Iridė. – Jūs skriskite su Šonė. Aš pasiliksiu ir kovosiu su jais. Šonė nustebo. Ji negalvojo, kad Iridė yra tokia kovinga. Ji pati siūlėsi kovoti prieš du tamsybių puolusiosius kurie yra galingi. Diana buvo Mėnulio deivė, o Yasuas – actekų vėjo dievas. Mergina nusistebėjo. Ji niekada nežinojo ar negirdėjo nė vieno iš šių vardų, tačiau žino kas jie yra, ar netgi ką jie padarė praeityje. O to ji norėjo nežinoti ir nebeprisiminti. Yasuas sunaikino actekų civilizaciją. -Ne, taip negalima. – Iš gilių apmastymų Šėją ištraukė Atėnės balsas. – Tu susižeisi, o dar blogiau – mirsi. -Taip reikia. Mes turime pasiaukoti dėl merginos. Ji yra raktas į viską. -Bet jai reikia tavęs! Kad tu išmokytum ją. Nepamiršk senųjų pranašystės. Tamsa pakils, baisi iš pelenų, šešėliai kinbžda, trokšta grįžt namo. Tik šviesa, tik ji valios gražinti tamsą kur jai vieta. – Kraupiai padeklamavo Atėnė. Šie žodžiai buvo ištarti dvylikos senųjų orakulų kurie žinojo pasaulio likimą, tačiau negalėjo jo pakeisti. Vienintelė galimybė buvo perduoti pranašystę septyneriems puolusiesiems, kad šie įvykdytų užduotį už juos. Tačiau visi puolusieji yra išsibarstę po Žemę ir gerai pasislėpę, kad tamsybių puolusieji jų nerastų ir nenužudytų. Visa tai buvo atrasta prieš kelis milijonus metų ant piramidžių kurias statė baisiausiuose košmaruose tūnantys Pasaulio Valdovai. – Paaiškino Prometėjas Klairei. Ir pridūrė: - Jie pasakė daug įvairių pranašysčių, bet nė viena ju nepasitvirtino. Kol kas. - Aš sugrįšiu. Prisieku. O dabar skriskite ir leiskite man kautis. Atėnė ir Prometėjas sutartinai linktelėjo. Iš už nugaros išsiskleidė sparnai. Ugnies valdovas priėjo prie Šėjos ir tiesiog užsikėlė ant peties. Ši sucypė, tačiau ramiai išsilaikė kol jiedu pakilo aukštai į dangų. Iridė žiūrėjo į juos liūdnai, bet su šypsena. Šiems benuskrendant ji linktelėjo ir atsisukusi į savo priešininkus kraupiai sušuko: -Visas smagumas tik prasideda, ar ne?

O kažkur virš San Francisko, Šonė garsiai sušuko Išminties deivei: -Kas dabar? Palikome Iridę vieną, o tam yra kažkoks paaiškinimas. Ir aš norėčiau tai žinoti. – Ji nekentė kai suaugusieji slėpę kažką nuo jos ir tam kažkam nepavykus kentėdavo Šonė. -Taip, planas yra. – Tyliai atsakė Prometėjas. – Mes dviese tave mokysime, kad taptum burtininke, kerėtoja. Bet to neužteks, nes kaip jau girdėjai, septyni puolusieji turi tave mokyti. Mes esame tik dviese.. -O kas... Kas bus tie kiti penkeri mokytojai? – Su baime paklausė mergina. - Labai pavojingas jūrų tėvas Nerėjas, jis labai smirda sušvinkusia žuvimi, - Tyliai pradėjo Atėnė. Tada atsikvėpusi tęsė. - Žiauriausias senovės Egipto faraonas ir Saulės dievas Ra, Egiptiečių kačių deivė Basta ir Ahri, stipriausia ragana pasaulyje. Smagi kompanija, ar ne? – Šypsodamasi paklausė ji. Mokytojų sąrašas padarė didelį įspūdį Šonėi. Ra ir Bastą ji žinojo, nes labai domėjosi Egiptu. Ir ypač keistu egiptiečiu tikėjimu. Dėl vorų valdovės nebuvo tikra, tačiau raganos Ahri vardą taip pat buvo girdėjusi. -Ta Ahri.. Ji devynuodegė lapė tiesa? – Tiesiai paklausė Šonė. – Ar ji labai stipri? -Taip ji devynuodegė. Ir taip, stipri. Labai stipri. Ji yra pirmoji ragana ir.. Mano sesuo.

Šonė buvo užmigusi kol ugnies valdovas švelniai laikė ant savo rankų ir tyliai kalbėjosi su Atėne. Atrodė kaip tėvai kurie neša savo vaiką kuris užmigo. Jei tik jie nebūtų dievai ir nesikristų aukštai danguje. -Kas vyksta? Kur mes esame? – Žiovaudama paklausė mergina. Atėnė rūpestingai pasižiūrėjo į ją ir priskrido arčiau, kad Šonė geriau išgirstų. -Mes skrendame virš Graikijos. Mano gimtinės. -Esame Europoje? Ar tikrai gerai išgirdau? Išminties deivė iššiepė dantis ir persivertė ore. -Turime susisiekti su keleta agentų kurie dirba mums. O jie gyvena tik Europoje. Ir dar keli Afrikoje, tačiau jie nepaklūsta man arba Prometėjui. Tai Ra ir Bastos tarnai. Jie nutilo, girdėjosi tik sparnų šnarėjimas ir vėjo šniokštimas. -Ar tie agentai.. Ar jie žmonės? – Prieš pora dienų ji būtų nusijuokusi iš tokio klausimo, o dabar, kai Šonės gyvenimas pasikeitė ji tiki bet kuo. Juk ji skrenda ant graikų dievo nugaros... -Ne, jie ne žmonės. Tai riedinėjantys žmonės. Labai greiti ir labai nepatikimi, deja tai geriausia ką galime gauti, - Liūdnai atsakė Atėnė. -Atskridome! – Sušuko Prometėjas. Šonė pamatė judrią gatvę kuria važiavo daug automobilių, motociklų ir visokiausių keistų transporto priemonių. Žmonės tiesiog išeidavo į gatvę prieš automobilius norėdami parduoti savo prekes ar paprašyti pinigų. Žmonės mašinose nieko neatsakydavo, kai kurie kažką sušukdavo, treti pagrasindavo ginklu. Bet niekas nieko nepirkdavo arba pinigų neduodavo. -Mieloji Graikija.. Kaip tu nusiritai. – Verksmingai pasakė Atėnė. – Mūsų laikais žmones nekariaudavo, nedarydavo nusikaltimų gamtai. Garbindavo mus. -Kalbi kaip tikra senučiukė. – Linksmai tarė Prometėjas. – Žinai, kartais galėtum pažiūrėti kaip ir kiek žmonės pagerino mūsų ir senųjų suniokotą planetą. – Toliau tęsė Prometėjas kai Šonė nutilo. Atėnė susiraukė ir nusuko veidą nuo draugų. Įsižeidė. – Pamanė Šonė ir tada suprato, kad Prometėjas įžeidė ją dėl amžiaus, ne dėl žmonių padarinių kaltinimo. -Atėne, - Švelniai kreipėsi į deivę mergina. – Prometėjas nenorėjo tavęs įžeisti. Kartais vyrai gali būti labai neatsargus su mumus. – Šonė šyptelėjo kai Atėnė atsisuko į ją ir nusišypsojo puse lūpų. -Taip, vyrai tikrai nesupratingi. – Tarė. – Regis netgi tu, kuri esi tiek daug nemačiusi gal pamokyti ir senolę. Esi išmintinga, Pažymėtoji. Galime laukti iš tavęs didžių dalykų. Šonė mintyse nusijuokė. Ji juk tik paprasta mergina. Net nemoka puikiai pasidaryti kavos. Ji visa laika išlieja cukrų ar kavą. Arba apsiplikina ranka. Kaip jie gali norėti iš jos kažko gero? Tai tiesiog neįvyks, bet ji negali tiesiog pasakyti to į akis. Teks palaukti ir pamatyti kas čia įvyks. Turbūt šiti dievai nusivils ja ir savimi dėl to, kad parinko ne tą žmogų, o ja dėl to, kad ji paves juos. Juk ji tūrėtų išmokti burti. O burtus atlieka Koperfildas ir panašūs į jį žmonės. Triušiai iš kepurių ir moterų pradanginimas, tiesa? -O kas tiksliai yra tie burtai? Ar aš galėsiu valdyti gyvūnus? – Pasidomėjo. Prometėjas ir Atėnė reikšmingai susižvelgė ir atsiduso. -Taip. Galėsi valdyti gyvūnus, ir dar geriau – galėsi valdyti gavailus, paveikti mirtingųjų protus. Jei daug mokysies, prikeldinėsi mirusius kurie dirbs tau ir tik tau. Galėsi turėti visą pasaulį. Šonė užsimerkė. Visas pasaulis.. Būtų smagu. Mintyse pamatė armiją žmonių kurie skanduoja jos vardą. Įsivaizdavo, kad ant visų pastatų yra iškabinti jos atvaizdai. Veidas atrodė rūstus, valdingas. O tada pamatė tūkstančius tankų vykstančius kariauti prieš keistus, milžiniškus ir mutavusius žmonės. Jie kėlė bangas iš jurų ir nusiųsdavo jas link kareivių. Daugelis klykdami nuskrisdavo, keli už kažko užsikabindavo ir po bangos toliau kovodavo. Tada keistieji žmones paimdavo žemės gabalus ir mesdavo juos į tankus ir lėktuvus. Štai kokia yra magija. Užburianti ir naikinanti. – Kažkas sušnibždėjo jos galvoje. Nežinojo kas, bet nelabai ir rūpėjo. Pamatė truputėlį magijos ir jai užteko. Norėjo išmokti. Norėjo naikinti. -Klaire? Ar neužmigai? – Susirūpinęs paklausė ugnies valdovas. – Pamiršome tau kai ką priminti. Jeigu išmoktum visas magijas... -Būčiau nemirtinga? – Neleido pabaigti jam. -Taip, taptum nemirtinga. Gyventum amžinai.

Pasaulyje buvo karšta. Iš atstumiančių metalinių skylių žemė spjaudėsi lava ir keistasi juodais burbulais kuriuos palietę paukščiai krisdavo negyvi. Geležinės tvoros jau seniai išsilydžiusios, statulos sugriautos nuo rūgšiųjų lietų. Vandens nėra, jokia gyvybė neužsibūdavo čia per ilgai. Tačiau kažkas dabar vyko. Milžiniškas žmogus atsirado iš nieko. Veidą dengė šešėlis, tačiau jis turėjo nenormalias galūnes. Ranka buvo kaip meškos, kita ranka buvo žuvies pelekas. Kojos nenusakomos, o vietoj galvos gyvavo gyvatės galva. Pagal žmones mutantas stovėjo labai ilgai, tačiau jam neegzistavo laikas, jis nesuprato, kas yra minutės. Dėsniai šios būtybės neveikia. Staiga akys kažką pamatė. Pasisuko taip, kad raudonos akys atrodė dar keistesnės. -Pabusk. – Jei tai ištartų kitos kartos būtybė ar žmogus, šie žodžiai būtų beverčiai, bet jie yra galia. Žodis yra visa tai ko reikia valdyti. Pasaulis keičiasi. -Pabusk. – Dar kartą ištarė tokiu pat ramiu balsu. Šį kartą kažkur toli kažkas pradėjo krebždėti. Būtybė pradėjo trukčioti ir tyliai cypti. Artinosi pati baimė, žodžiais nenusakomas daiktas kuris priverčia netgi galingiausią Pasaulio Valdovą drebėti. Artinosi šešėliai. -Lorde.. Jūs gyv.. – Ir užtilo. Didžiausia baimė uždengė raudoną saulę. Viskas užtemo, viską apgaubė šešelis. Armija susirinko. -Esi nereikalingas. Dink. – Sušnarpštė. Pasaulio Valdovas išnyko palikdamas tik juodus dūmus. Šešėlis nusijuokė. Keistai šnypšdamas, tačiau tikrai iš širdies. -Pagaliau, vaikai. Atsiimsime pasaulį. Mes jį sukūrėme, tačiau jis buvo atimtas. Kančios laikai baigėsi. Laikas... Laikas...

Kitame pasaulyje penki elementai atsimerkė. Kiekvieno akys sužibėjo skirtingomis spalvomis. -Laikas.. Laikas. – Grėsmingai ištarė vienas iš elementų ir kiti atkartojo tą patį žodį. Žinutė pasklido per pasaulius ir perdavė permainų ir naujo karo pradžią. Anksčiau karai vykdavo labai dažnai, ypač kai puolusieji nejausdavo laiko tekmės, todėl dabar pajutę žinutę senieji persigando. Naujos permainos ir nauji valdovai galėtų padarytų daug baisesnius dalykus nei nužudymas ir egzistencijos sunaikinimas. Šešėlis turi didesnes užmačias negu tik Žemės sunaikinimas. Jis planavo užimti Visatą ir paversti Žemės materiją savo kariauna. Prieš tai neatsilaikytų net visi Pasaulio Valdovai, senieji ir puolusieji. Tai būtų visko pabaiga. O daugelis iš jų pradėjo mėgautis savo ilgu gyvenimu ir neketino pasiduoti kažkokiai įžūliai, plačių užmačių turinčiai baimei. Tai tiesiog būtų šlykštu.

Du puolusieji ir viena mirtingoji leidosi iš dangaus. Reikėjo pailsėti ir tiesiog aptarti planą. Kai jau buvo prie pat žemės, visi gavo tarsi ledinę strėlę kuri perverė smegenis ir privertė sustingti. Kažkas atsitiko svarbaus, ir ji Šonė suprato, kad jos kolegos suprato kas įvyko ir norės apie tai pasikalbėti vieni. Ji to neleis. -Kas ką tik įvyko? – Garsiai paklausė mergina, kai Prometėjas švelniai nuleido ją ant žemės. – Mačiau, kad jūs irgi tai pajautėte. Prašau paaiškinti. Atėnė ir ugnies valdovas greitai susižvelgė ir atsiduso(Suprask: Kodėl ji kaišo tą savo ilgą nosį?). Ji liūdnai pažiūrėjo į Šonę ir lėtai prabilo: -Mes pasakysime tau kas nutiko, tačiau vėliau. Reikia susirasti mums priklausančių žmonių, nes čia nėra kitų agentų. Čia gyvena tik žmones. Staiga kažkas už jų nugaros prabilo: -Puikiai nusileidote, draugai. Esate kaip tik ten kur yra didžiausia žmonių gyvenamoji vieta. Tikrai nepatrauksite dėmesio su savo drabužiais. Visi atsisuko į vaikiną kuris prašneko. Puolusieji tiesiog nustebo, o Šonė sucypė ir pasileido prie vaikino. -Ali! Kaip esi susiijęs su viskuo šituo? – Įtariai paklausė. – Nesvarbu, vėliau paaiškinsi. Taip gera tave matyti.. Ali žiūrėjo jai pro ausis į du puolusiuosius kurie atsargiai dairėsi aplink. Abu buvo nustebė dėl Šonės elgesio ir Ali tai pamatęs nusišypsojo. -Sakiau, kad ji taip elgsis. Mane visi myli. -Ak, užsičiaupk. – Kumštelėjo Šonė vaikiną ir šis išsišiepė. -Ar čia saugu? – Atsargiai paklausė Atėnė. -Čia – ne. Reikėtų kuo greičiau iš čia išeiti. Aš jus nuvesiu kur saugu. Tiesiog sekite paskui mane. – Greitai išbėrė Ali jausdamasis kaip žuvis vandenyje. Jis paimė už rankos Šonę ir patraukė miesto link. -Na, kaip tau sekėsi mokykloje? Seniai man nerašei..

Jie perėjo miestą, ir Šonė pamatė nedidelį namelį. Prieš jį buvo kiemelis, tiesa, labai neprižiūrėtas. Nematytos gėlės buvo nuvytusios, žolė jau nebe žalia, o labiau ruda. Prie kelio mėtesi kamuolys, matėsi kelios šunų būdos ir keli – kad ir kaip keista – žaliuojantys medžiai. Už jų kažkas prabėgo ir Šonė prigludo prie Ali. Su juo pasijautė saugi. Ali buvo jos susirašinėjimo draugas. Kartą tiesiog elektroniniame pašte gavo žinutę nuo jo ir taip viskas prasidėjo. Berniukas buvo tikrai draugiškas, sąmojingas ir gražus. Šonė matė kelias jo nuotraukas ir jis visada būdavo apsirengęs taip pat. Juodi motociklininko batai(nors motociklo neturėjo), tamsiai mėlynas švarkas ir ilgi balti plaukai. Taip pat tos juodos akys.. Tiesiog norėjo paskęsti jose. -Čia aš gyvenu su dėde.. -Dėde? Niekada nepasakojai man apie jį. – Priekaištingai pažiūrėjo į jį Šonė. Vaikinas nusišypsojo pakeldamas lūpų kamputį. -Jei ir būčiau pasakęs, kad turiu dėde, tu tuo nebūtum patikėjusi. – Staiga durys atsidarė ir pro jas išlindo juodas katinas ir paskui jį vyras. Pagyvenęs, apie penkiasdešimt metų, su akiniais ir skvarbiu žvilgsniu. Visi sužiuro į jį ir Ali atsikvėpęs tarė: -Pristatau jums.. -Albertą, Ali dėdė. – Pasakė kvarkiančiu balsu. – O! Prometėjas. Sveikas bičiuli. – Apsikabino su milžinu. – Ir Atėnė! Visada malonu matyti pačią protingiausią moterį pasaulyje. – Ir pabučiavo deivei ranką. -Man irgi malonu tave matyti. – Šiltai pratarė. Šonė pasijuto keistai. Albertas Enšteinas? Juk jis negyvas. Nors, sužinojus tiek daug naujų dalykų beveik nesitebėjo. Jis juk tik žmogus, o Prometėjas, Atėnė – ne žmonės. Jie dievai. Todėl norėdama atkreipti į save dėmesį krenkštelėjo. -Sveiki, pone Enšteinai. Aš esu Šonė. Ali draugė. Tačiau šis tylėjo ir įdemiai ją stebėjo. Staiga apsisuko, piktai pasižiūrėjo į Ali ir prabilo puolusiesiems: -Kodėl nepasakėte, kad atvykstate? – Ir tada užsipuolė Ali. – Ir tu? Juk tu jauti kai ji atkeliauja. Vieni jie. – Linktelėjo puolusiųjų link. – Nieko nepadarytų. Mielai pasitenkinčiau jų draugija, tačiau ji! Ji yra gyva bėda. -Aš..p-pone? – Sutrikusi pažvelgė į Atenę. -Taip, tu. Čia buvai jau tris kartus ir tris kartus teko remontuoti namą po tamsybių puolusiųjų užpuolimo. Ar tau negana naikinimo ir mirties kuri lydi tave? -Nesuprantu apie ką šnekate. – Suraukusi nosį tarė Šonė. – Jei būčiau sutikusi Albertą Enšteiną, manau būčiau prisiminusi jus. Vis dėl to, jūs žymus. -Na žinoma, kad tu neprisimini. Koks tavo vardas šįsyk? Šonė? Bjauru. – Ir nuėjo atgal į namą dar kartą piktai atsisukęs ir pasižiūrėjęs. Mergina nusiminė. Kaip gali tas senas kvailys kaltinti ją dėl kažkokios mirties? Ji nieko nepadarė, tiesiog gyveno. Gal jam susisuko protas? -Einu pašnekėti su juo. – Tyliai pratarė Ali ir nubėgo į namą. -Šone? – Švelniai kreipėsi Atėnė. – Nekreipk į jį dėmesio. Ponas Enšteinas yra.. kitoks. Jis vis dar yra protingas, vis dar prisimena savo gyvenimą, tačiau jis atskleidė porą paslapčių apie puolusiuosius, todėl mūsų priešai pakartino jam gyvenimą – leido jam matyti daugiau negu paprastam žmogui. Jis pradėjo matyti įvairias laiko gijas, linijas ir galimybes. Jis mato tai, kas galėjo atsitikti arba atsitiks. Albertas dažnai maišo praeitį su dabartimi ir ateitimi, nes pats tose laiko gijose dalyvauja.. Tai yra baisi lemtis, tad norėčiau, kad jam atleistum. Šonė susimąstė. Negalėjo pamiršti genijaus žodžių dėl mirties ir naikinimo. Negi visa tai yra tiesa? Gal ji iš tiesų yra blogio nešėja? Staiga pajautė stiprų svogūnų kvapą ir prisiminė savo mokyklos virtuvės kvapus. Beveik nesiskyrė, tad Šėja šyptelėjo prisiminusi mokyklą. Atrodo praėjo tiek daug, ji taip pasikeitė, nors praėjo mažiau nei viena diena. Tai atrodė begalo keista. Jos mąstymus nutraukė Ali paemęs merginą už rankos. -Kas gi dabar? Mano dėdė nenorėjo.. – Droviai pasižiūrėjo į draugę.



Nežinau kaip čia su tuo Einšteinu išėjo, tiesiog taip gavosi :D

Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #2 Prieš 9 metus »
Woah. woah. Šiaip manau kad TOKIO dydžio istoriją gali ir į naują temą kelti.

Beje, tu ketini rašyti kitas dalis ar tik šitą vieną?

Kai paskaitysiu viską, pakomentuosiu.

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #3 Prieš 9 metus »
Aš turiu dar istorijų, bet labai ilgai užtruktų iš sasiuvinio į kompą perrašinėt tai manau nevargsiu :D

*

Neprisijungęs Liuse Paik

  • V kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Just think.
Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #4 Prieš 9 metus »
WOW.................................... ...................................
TIKRAI galima kelt į naują temą. Įdomi istorija..... O Einšteinas visai gerai įterptas............................... ...... Aplamai, reiktų mažumėlę kai kur pataisyt (kai kuriose vietose kažko kaip ir trūksta), bet šiaip tikrai užkabina (ypač pradžia).....
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 metus sukūrė Liuse Paik »
I'm not better than anyone else. Not smarter. Not prettier. Not more friendly. We are all different. I am different.

Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #5 Prieš 9 metus »
Istorija tikrai įdomi. Ir tavo sakiniai kažkokie... na nežinau. Sakyčiau, sudėtingi? Kartais pradedu galvoti, kad jie šabloniški, bet kai bandau tą šabloniškumą surasti, man nepavyksta. Tačiau sakiniai tikrai gyvi ir vaizdingi; nei kažkokie perdėtai gilūs, nei kažkokie nesuprantami, nei tokie nuvalkioti, kad verčia vemt. Tad tikrai turi kažkokį dalyką sakiniams, kurio anksčiau nepastebėjau: ar tai talentą, ar tai sugebėjimą... You name it.
  Grįžtant prie kalbų apie istoriją, patys pirmieji sakiniai tikrai užkabino, na, ne tiek užkabino, kiek buvo malonūs skaityti ir ėmiau galvoti, kad tai bus lengvabūdiškas skaitalas, visai kaip HP: gali skaityt kada nori ir kiek nori ir vis vien bus įdomu, nes autorius nesistengia užkabinti mandrais sakiniais ar dar kuo(nors tikriausiai stengeisi, kad būtų įdomu; turiu galvoje, kad lengvai skaitėsi IR buvo įdomu). Turiu pasakyt, kad kažkaip bent jau iš pat pradžių tikrai neatrodė, kad istorija pavirs į kažką mistiško, fantastiško. Labai nenuspėjamai rašai, o tai, žinoma, geras dalykas.
  Kalbant apie istorijos autentiką... Kai tik pradėjau girdėti žodžius puolusieji, į galvą pradėjo pirštis mintys, kad tu kokią nors knygą ar tai filmą kopijuoji. Neesu skaitęs jokių knygų apie ,,puolusiuosius"(ir tokių, man atrodo, yra gan nemažai), todėl negalėjau niekaip nuspręsti, ar tai, ką rašei, buvo viskas tavo išgalvota, ar idėja nukopinta iš kokio nors veikalo, nes paprasčiausiai nesu patyręs tokio tipo literatūroje. Tik man tas dalykas, kad yra daug pasaulių, vienam iš jų laiko tėkmės nėra, priminė kažkokį Anime. Tie dievai - Persį Džeksoną. Bet tavo istorija tikrai neatrodo nuplagijuota, nebijok:)
  Gal ties ta vieta, kai atskrido 2 supermenai, viskas truputį subanalėjo dėl to, nes veiksmas vystėsi per greitai. Na nežinau, dar ypač ta vieta ,,Prieš pora dienų ji būtų nusijuokusi iš tokio klausimo, o dabar, kai Šonės gyvenimas pasikeitė ji tiki bet kuo" mane labai prajuokino, nes juk ,,Šonės gyvenimas" pasikeitė vos per kelias valandas, ir... Manau, pirmąjį skyrių galėjai užbaigti ties ta vieta, kai Iridė ėmė švytėti mėlynai. Žinoma, tada būtų reikėję išplėsti tas kelias pastraipas prieš tai, nors gal ir ne - istorijų dalys, postinamos forumuose, nebūna labai ilgos. Man viskas truputį pagreitėjo ir pasidarė ne taip realistiška: mergaitei pasako kelis sakinius ir ji išskrenda pro langą su visai nepažįstamais žmonėmis, ir dar tas šokinėjimas tarp veikėjų... Tikrai; šokinėjimas(na, kai pradėjai pasakoti apie tuos du blogiečius(,,Du puolusieji tykiai nusileido ant seniai..." - juk jau buvai parašęs, kad jie nusileido ant žemės; kam tai kartoti?) ir apie tuos kitus pasaulius - buvo neaišku, prie ko čia išsilydė kažkokia tvora ir prie ko čia pasidarė karšta) buvo nevisiškai rišlus. Na bet prie šito per daug nesikabinėsiu.
  Einšteinas ten nebuvo labai blogai įterptas, tikrai ne. Na gerai, jis šnekėjo visiškas nesąmones, bet juk genijai dažnai taip ir elgiasi, ar ne?
  Čia kaip ir viskas, tik turiu kelis pastebėjimus:
1. Tai jos vardas Šonė, Šėja ar Klairė?
2. Kai kur priekyje Šonės vardas buvo nelinksniuojamas
3. Nežinau, kodėl čia taip buvo, bet tiesioginę kalbą iš pradžių buvo sunku skaityt(na žinai, dėl to, kad kiekvieno tekstas neprasidėdavo nauja eilute)
4. Tas pats su pastraipomis. Tenai nebuvo kelios suplaktos į vieną?

Viskas. Tikiuosi, nepriimsi šitos ,,kritikos"(juk net nelabai peikiau - nėra ką) kažkaip labai užsiši*damas, o nuspręsi tęsti savo istoriją. Būtų įdomu paskaityti, kas dedasi tavo sukurtame pasaulyje:)

O kitus irgi skatinu rašyt bei komentuot Alfo istoriją, gal paskatinsim jį ją tęsti;)

*

Neprisijungęs Alfas Saneris

  • V kursas
  • *
  • 393
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Taip aš kitoks,tačiau jūs visi vienodi
Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #6 Prieš 9 metus »
Haha ačiū :D Su tais vardais pats susivėliau nes vis neįtikdavo man dabartinis. Rašiau visiškai netaisydamas, nežiūrėjau atgal ir netaisiau klaidų, nes rašiau sau o ne forumui. Dėl greičio pats žinau, tiesiog čia buvo kaip ir mano pirmas blynas kuris jau kompe gal metus stovi, tad nežinojau kaip vystyti veiksmą ir t.t. ;)

Nekopijavau - žiūrinėjau vikipedijoje graikų ir skandinavų mitologijas, ir tiesiog sugalvojau kad reikėtų kažką tokio parašyt. Tuo metu žiūrėjau įdomų anime, ir gal pats negalvodamas įtraukiau porą detalių ar kažko tokio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 metus sukūrė Alfas Saneris »

*

Neprisijungęs Džeinė Meko

  • VII kursas
  • *
  • 688
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • wattpad- @2valandaryto , come chat with me
Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #7 Prieš 9 metus »
Pasakysiu tik tiek- žmogau, tu turi talentą. :) greit keli į naują temą!!! :D
Ai, ir jei nori, pasiskaityk, pati įkėliau savo knygos "medžiotoja" prologą. :)

¸ ° . ° :. .• ○ . ° . ● ¸ . • ○ ° . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ . ° :. . • ○ * . ° ● ¸ ° ° . * ¸. ° . . ¸ . ° ¸. * ● ¸ ° ° . . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . °¸ . ° :. . • ° . * :. . ¸ . ● ¸ ° . ° :. . • ○ . ° . ● ¸ . • ○

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #8 Prieš 9 metus »
Ją rado gulinčią vidury gatvės. Nuogą. Ji gulėjo palčiai atmerktomis akimis, tačiau nieko nematė. Ji buvo be samonės.Ant jos kaktos buvo anglimi užrašyta: tyla.

Ligoninėje ji pragulėjo keturiolika dienų. O pasveikusi kartojo:
-Ateis tyla ir visus jus pražudys.
Ją uždarė į psichiatrinę ligoninę.Ten ji išbuvo keletą metų. Jos vardo niekas nežinojo, nes ji nesakė arba nežinojo pati. Paskui jai atsiuntė laišką. Ant voko buvo parašyta: Adielei, Oksfordo psichiatrinė ligoninė, penktas aukštas, keturioliktas kambarys. Taigi jie sužinojo jos vardą. Po mėnesio ji pabėgo, nes niekas per daug jos nesaugojo.
Po keturiolikos dienų ją partrenkė mašina ir ji vėl atsidūrė ligoninėje. Įvykį matęs žmogus tvirtino, kad ji pati šoko po ratais. Paklausta kodėl taip padarė, jo atsakė:
- Nes tyla jau atėjo ir ji žudo kiekvieną iš mūsų.
Visi ją laikė bebrote ir pavojinga visuomenei. Jos gyvenimas baigėsi uždarame, stipriai saugomame kambaryje.
Ji turėjo priešmirtinį norą: kad ant jos kapo turi būti iškalti žodžiai: ,, Tyla atėjo ir pasiėmė mane,,
Adielė. Ji gyveno tyloje, ji bijojo tylos. Tyla galiausiai ją pasiėmė.

Sibilė baigė skaityti šią sukrečiančią,meniškai parašytą istoriją ir į paieškos laukelį suvedė: ,, Adielės, tylos moters gimimo ir mirties data,,
Google jai išmetė: 2013-2069. Adielė gyveno neseniai. Sibilė panoro išsiaiškinti visą tiesą apie tylos moterį, moterį, kurią pribaigė tyla, vyravusi jos gyvenime.
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #9 Prieš 9 metus »
Nesąmonė, ane? :(
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #10 Prieš 9 metus »
Visai įdomu, jeigu sąžiningai. Tai ta Sibilė irgi susidurs su ta tyla?
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #11 Prieš 9 metus »
Palauk truputįir sužinosi. Jei verta man rašyt toliau.
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

Neprisijungęs Nichol Elkhai Syberg

  • VII kursas
  • *
  • 158
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Everybody is just a nobody
Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #12 Prieš 9 metus »
Šiaip tikrai įdomu, tik paatriu labiau išplėsti veiksmą, sakiniai gaunasi šiek tiek palaidi... 1 sakinys turėtų vūti 1 pastraipa toje istorijoje apie tylą. Bet šiaip tikrai įdomu!
It's a totally over complicated statement here.

Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #13 Prieš 9 metus »
Ji, jos, ją, ji, jos, ją... Žiauriai bado akis; pasistenk pavartoti daugiau teksto sinonimų.

Man gal truputį per greitai visas veiksmas vystosi, kažkaip nėra to Vau ar bala žino kokio efekto, kurį (galbūt) bandei sukurti. Nu nežinau, žiūrėsim.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Re: Apšilimas prieš istoriją
« Atsakymas #14 Prieš 9 metus »
Jeigu ten tik prologas, tai ,,jis jo ją jai.." sukelia tokios paslapties jausmą. Gerai.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“