0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

kablelis

Ats: Gūžta prie testralių olos
« Atsakymas #195 Prieš 4 metus »
Stevie gulėjo ir laukė, kada ją sutryps. Tačiau jos taip niekas ir nesutrypė. Kadangi to, kas turėjo užlipti, grifė nematė, negalėjo pasakyti, kokia buvo ta priežastis. Tuo metu ji išgirdo jaunesnės mergaitės riksmą, kad ji eglėje. Juk testraliai skraido, ar ne? pagalvojo Stevie, tačiau garsiai nieko nesakė. Jeigu kita mergaitė to nežino, kam ją gąsdinti? O jei žino... Ką gi, tada jai jau nepadėsi - nuo durnumo vaistų, deja, nėra.
Rudaplaukė dar kartą pabandė atsisėsti. Tam prireikė daug jėgų, tačiau pavyko tai padaryti.
- Auč... - tyliai sumurmėjo penkiolikmetė. Panašu, kad testralis ją sužeidė. Šoną skaudėjo taip, kad mergina buvo beveik tikra: koks nors šonkaulis tikrai lūžo. Vis dėlto pavyko atsistoti.
Kur ta jos eglė? paklausė savęs Green. Prisiminė, kad mergaitė berods riktelėjo, kad ji kažkur prie gūžtos. Labai lėtai pavyko prieiti prie tos vietos. Stevie suprato, kad ten gali būti labai pavojinga. Juk tai testralių gūžta. O ji tų padarų net nemato. Netrukus pamatė medyje kitą mergaitę. Norėjo prieiti prie medžio, tačiau pamatė, kad to medžio apatinės šakos įtartinai juda. Stevie išsigando.
- Klausyk... - kuo garsiau pratarė ji, nors šaukti jėgų visiškai nebuvo. - Man atrodo, prie tavo medžio yra testralis. Tos šakos... Keistai juda.
Stevei neužteko jėgų, teko atsisėsti. Beliko tikėtis, kad jos išprotėjęs gyvulys jos dabar neužpuls.

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Gūžta prie testralių olos
« Atsakymas #196 Prieš 4 metus »
Gerai, susikaupk. Aš tupiu medyje kuris yra apsuptas Teastraliu. Kurie tarp kitą ko moka skraidyti. Ir aš prasikirtau rankas su spygliais, o tai pritrauks tik daugiau gyvulių. Lipti aukščiau negaliu, nes šakos nebeatlaikys, o lipti žemyn taip pat negaliu nes ten manęs laukia Teastraliai. Visai pasimetusi mergaitė vos tramdė kylančia isteriją. Vienintelis dalykas kuris laikė besiveržiančia baimę buvo adrenalinas. Išsitraukusi lazdelę mergina ir vėl galvojo kaip galėtu ją panaudoti, tačiau šį kart panaudoti Sutratinimo kerų jinai jau nebegali, o pačių gyvūnų žaloti irgi nenorėjo. Na, o nepažįstamoji tolėliau irgi negalėjo padėti, nes kiek mergina matė ją gerokai apspardė žvėris. Kiek Žaneta mato, gali būti, kad nepažįstamajai kažkas lūžo. Gal vis dėl to Uždraustasis miškas ir nėra toks nepavojingas kaip ji ir galvojo. Nieko geriau nesugalvojusi grifiukė vis dėl to panaudojo sutratinimo kerus. Bandė ir kerus Deprimo, tačiau ar dėl streso ar dėl per mažų gebėjimų merginai nepavyko. Na, o sutratinimo kerai paleisti į žemę daug naudos nepadarė, bet garso ir vėl buvo daug.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

kablelis

Ats: Gūžta prie testralių olos
« Atsakymas #197 Prieš 4 metus »
Stevie nutarė, kad susitiko su kažkokia kvailele. Ji girdėjo, kaip kita mergaitė bando kažkokius kerus. Neturėjo jėgų ar dar kažko, kad įsiklausytų, kokius tiksliai kerus ji naudoja. Tačiau ką už pačią Stevię jaunesnė mergaitė gali padaryti prieš testralius? Juk tai ne paprasti šuniukai! Tai dideli ir pavojingi gyvūnai!
- Beprotė, - negarsiai ištarė Stevie. Ji buvo tikra, kad mergaitė jos neišgirs. Sukaupusi visas jėgas Green atsistojo. Neįsivaizdavo, kaip pasieks mokyklą, tačiau kažkaip tą padaryti reikėjo. Rudaplaukė žengė žingsnį. Tai kainavo begalę jėgų. Bus linksma susiraukusi pratarė sau Green. Žengė dar vieną žingsnį. Maža to, kad klaikiai skaudėjo šoną, mergina juto baimę būti užpulta. Bent jau matytų tuos prakeiktus padarus! Ne, kur ten...
Penkiolikmetė apsižvalgė. Šakos vis dar judėjo taip, kad buvo beveik akivaizdu: to medžio, į kurį taip sumaniai įlipo kita mergaitė, apačioje tų gyvūnų yra.
- Tu ten atsargiai, - kuo garsiau ištarė Stevie, nors nežinojo, ar yra bent kokia tikimybė, kad ji bus išgirsta. Green apsisprendė: ji tiesiog eis į pilį, o ta kvailelė... Na, pačios problemos, kad nuo testralių slepiasi medyje.
Lėtai keldama kojas grifė patraukė pilies link. Po keturiasdešimties valandų, kaip atrodė jai pačiai, baimė nuslūgo. Stevie buvo tikra, kad nutolo pakankamai, jog galėtų nebebijoti: tie nelemti padarai tikrai turėjo likti ten.

Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #198 Prieš 3 metus »
Vakarėjo. Žana ėjo į testralių oloje esančią ,,Gūžtą". Atėjusi ten Žana ramiai žvelgė iš testralių olos, bet nesimatė nė gyvos dvasios. Mokytoja susirūpinusi rašė laiškelį Nikolei ir norėjo jai nusiųsti mokyklos pelėdą.
Kaip gi čia pradėjus...svarstė Mokslinčė. Tada ji paėmė plunksną ir pradėjo sakinį.
Citata
Labas vakaras, dukryte,
būtų labai gerai, jeigu po valandėlės ar kitos ateitum į ,,Gūžtą" testralių oloje. Noriu tau parodyti kelis labai gražius, bet ir beabėjo keistus padarus. Beja užsimesk savo žieminę mantiją, yra labai vėsu lauke. Aš labai nenoriu, kad tu susirgtum ir gulėtum ligoninėje. Taip pat galėtum pasiimti kažko skanaus, vis dėl to galime užtrukti ir kelias valandėles.
Tavo mama, Žana.
Mokslinčė tikėjosi, kad viską parašė suprantama kalba ir užrišo laiškelį ant pelėdos.
Tikiuosi pelėda ją pasieks greitai, nesinori, kad mergaitė praeistų tokį reginį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Sophie Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
  • Life isn't about finding yourself, life is about creating yourself
Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #199 Prieš 3 metus »
Sophie tyliai ėjo Uždraustojo miško taku vis dairydamasi ar tik kažkas jos neseka. Nesvarbu ar tai pirmakursis, ar profesorius. Merginos negalėjo pamatyti niekas - jeigu kažkas ją pamatytų, ji lėktų iš Hogvartso. Todėl ji ėjo tyliai, nesukeldama nei mažiausio įtarimo. Tačiau neapleido nuojauta, kad kažkas ją seka, kad kažkas tuoj pasirodys. Praėjo kiek laiko, tačiau niekas nepasirodė, tad švilpė nusiramino ir dar kartą įsitikinusi, kad tikrai nieko aplinkui nėra, ėjo toliau.
Sophie ne kartą buvo Uždraustajame miške, tačiau mergina norėjo pamatyti kažką daugiau, kažką tokio, ko dar nebuvo mačiusi. Paėjusi tolyn, ji pagaliau pamatė tai, ką labai svajojo pamatyti. Testralį.
Mergina neatsiminė kieno mirtį buvo mačiusi, tačiau ji aiškiai matė šį nuostabų gyvūną. Švilpė užgniaužė kvapą ir ramiai priėjo prie testralio.
- Labas, - sušnabždėjo. - Nebijok..
Švilpė nebuvo pasiėmusi nieko, ką galėtų duoti testraliui, tad nerimavo, kad jis nubėgs kažkur toli ir neleis švilpei į jį spoksoti. Mergina švelniai pakėlė ranką ir paglostė testralį. Jis nieko nedarė, tik įsmeigė savo akis į Sophie. Tik tada Sophie pamatė, kad šiek tiek toliau yra dar daugiau testralių. Sophie giliai įkvėpė ir nusprendė apžiūrėti šią keistą vietovę.

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #200 Prieš 3 metus »
Keliavimas į Uždraustąjį mišką nebuvo Cristal trečiadienio dienotvarkėje. Tačiau noras pasekti įtartinai į mišką nušuoliavusią mergaitę buvo stipresnis nei susirangiusiai prie židinio bendrajame kambaryje skaityti knygą. Taisyklių laužymas nebuvo grifei prie širdies. Ji beveik niekada taip nedarydavo. Tad kas ją vertė sekti paskui mergaitę į Uždraustąjį mišką, kuriame tūno padarai, galintys nužudyti vien tik prisilietimu, penktakursė nežinojo.
Iš eisenos buvo aišku, kad įtariamoji žmogysta čia ne pirmą kartą. Palaikydama labai didelį atstumą Cristal žinojo, kad mergaitė jos nematė, tačiau tikrai jautė, nes kelis kartus buvo atsisukusi, o brunetei reikėjo tyliai pasilenkti už kokio krūmo, kuris atrodė nuodingas. Viskas šiame baisiame miške Cristal atrodė nuodinga. Ech, kas aš per grifė, jei bijau...
Staiga mergaitė sustojo. Ji ištiesė ranką ir pradėjo ore mosikuoti, lyg glostytų kažką nematomo. Jos burna judėjo, mergaitė šnekėjo. Per medžių ošimą ir vėją Cristal nesuprato ką ji sakė, bet buvo aišku, ši tikrai matė testralį.
Deja, pati penktakursė net neįsivaizdavo kaip jis galėtų atrodyt. Išlaikydama atstumą ir palindusi už kreivo medžio, ji stebėjo ką mergaitė darys toliau. Buvo per daug įdomu ir per daug įtartina grįžti į pilį.
my morning face:

*

Neprisijungęs Sophie Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
  • Life isn't about finding yourself, life is about creating yourself
Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #201 Prieš 3 metus »
Sophie žengė žingsnį tolyn, kad galėtų apžiūrėti visus testralius ir net rasti testralio jauniklį, o gal net pajodinėti. Šita vietovė traukė ketvirtakursę taip, kaip niekas kitas. Tačiau grįžo vėl tas jausmas, kad ją seka. Švilpė iš baimės nustojo kvėpuoti. Ar tas žmogus mane išduos? Ar pasakys kažkokiam profesoriui ar profesorei? Aš lėksiu iš šios mokyklos?
Neramios mintys užgniaužė keturiolikmetei galvą, tačiau ji neketino parodyti kad bijo. Nutaisiusi šalčiausią veido miną ji atsisuko ir pamatė merginą, maždaug jos amžiaus. Kadangi ji buvo gana tolokai, Sophie nesuprato ar ji jau pamatė, kad švilpė į ją žiūri, ar ne.
- Jei nematai testralių, vienas jų yra už tavęs.
Švilpė šaltokai nusišypsojo. Nežinojo kaip reaguos ją atsekusi mergina tačiau lėtai priėjo prie jos ir įsmeigė savo rudas akis.
- Kodėl tu čia? Ta prasme, ką tu veiki?
Neleidusi merginai nei prasižioti, švilpė paklausė:
- Matai juos? Testralius.
Keturiolikmetė galėjo paklausti daug klausimų kurie ją neramino. Kodėl tu mane sekei? Ar supranti su kuo turi reikalų? Ar išduosi? Jeigu išduosi, tai... Tačiau nepaklausė. Nes mergina buvo visiškai nepažįstamas žmogus, o nepažįstami merginai nepatiko. Neketino turėti reikalų su nepažįstamais.

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #202 Prieš 3 metus »
Mergaitė lėtu žingsniu ėjo į priekį. Lyg būtų ką pamačius ar ieškotų. Cristal nepajudėjo. Niekada negali žinoti, gal prie pat jos, vos už kelių centimetrų, stovėjo testralis. Stengdamasi nejudėti, grifė nenorėjo, kad testralis pajustų, kad ji čia. Kai nematai, sunkiau apsiginti. Ir nors negalvojo, kad testralis ją užpulti galėtų, brunetės ranka vis tiek spaudė lazdelę. Nuo pat tada kai mergina įžengė į mišką.
Staiga jos įtariamoji žmogysta atsisuko. Deja, Crital nepavyko įžiūrėti jos veido. Supratusi, kad ją pamatė, penktakursė nebepamatė tikslo slėptis. Išlindo iš už medžio visu gražumu. Šviesiai rudos kelnės buvo išsipurvinusios ir labiau panašėjo į tamsiai rudas.
Mergaitei prasitarus, kad už Cristal yra testralis, grifė atsisuko, tarsi tikėdamasi kažą pamatyti. Nieko. Tuščia. Tik medžiai ir purvas.
- Deja, ne. Nematau. Ir net nežinau kaip jaustis kai esu, turbūt, apspista jų viso būrio, - nieko nelaukusi tiesiai šviesiai atsakė rudaplaukė.
Priėjusi dar arčiau, ji apžiūrėjo kitą merginą. Jos plaukai buvo šviesūs, beveik rausvi. Oda labai šviesi, o akys žalsvai pilkos. Žavinga.
- Ar testraliai užduodžia? Ar jie gali jausti, kad esi šalia? - klausimais apipylė kitą merginą penkiolikmetė.
Vis dar neapsipratusi su mintimi, kad yra pačioje Uždraustojo miško gilumoje, Cristal kelis kartus vis žvilgtelėdavo į šonus ar ten, iš kur atėjo, bijodama, kad pati direktorė nestovėtų jai už nugaros, su sukrautu lagaminu ir bilietu atgal į Londoną.
my morning face:

*

Neprisijungęs Sophie Garcia

  • IV kursas
  • *
  • 59
  • Taškai:
  • Life isn't about finding yourself, life is about creating yourself
Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #203 Prieš 3 metus »
 Merginai priėjus arčiau, Sophie iš arčiau galėjo ją apžiūrėti. Ji buvo tikrai graži - turėjo rudus garbanotus plaukus, žalias akis. Eh, kai kuriems žmonėms pasiseka. Tikiuosi, kad kitam gyvenime busiu tokia pat graži kaip ši nepažįstama. Švilpinukė norėjo nusišypsoti, tačiau susilaikė. Nenorėjo parodyti, kad yra draugiška ir meili asmenybė, nors tokia ir nebuvo.
- Testraliai užuodžia kraują, jiems jis patinka. Pažiūrėk, - keturiolikmetė parodė vieną iš žaizdų ant riešo kuri buvo šiek tiek kruvina. Mergina atkišo ją testraliui, o jis iš kart nulaižė kraują. - Nebijok, man neskauda. Jie gana draugiški.
Sophie nusijuokė. Šypsenos nuslėpti nebepavyko. Nesuprato kodėl, bet buvo smagu, lyg ji ir nepažįstamoji būtų geriausios draugės ir kartu kažką veiktų. Sophie greitai nuvijo tokias mintis. Tu jos nepažįsi, neįsijausk..
- Ir taip, jie gali jausti, kad esi šalia. Visi gyvūnai jaučia, jeigu esi šalia, testraliai ne išimtis. Bet nenoriu suteikti tau klaidingos informacijos, tad aš tiesiog pasakau tai, ką atsimenu iš knygų. Esu devyniasdešimt procentų įsitikinusi, kad tai tiesa.
Sophie pažvelgė į merginą, kelias minutes patylėjo ir galiausiai sugebėjo paklausti:
- Tai.. jeigu jau kalbamės, tai kuo tu vardu? Aš Sophie iš Švilpynės. Tu?
Ir galiausiai, sukaupusi visas jėgas, visas baimes ir visus jausmus kurie malėsi švilpinukės viduje, mergina galiausiai sugebėjo paklausti nepažįstamosios:
- Ar tu mane paskųsi direktorei?

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #204 Prieš 3 metus »
Rudaplaukė lyg apžavėta kerais stebėjo kaip kita mergina atkišo orui savo riešą ir kraujas, buvęs ant žaizdos, išnyko. Tą akimirką Cristal šimtu procentų patikėjo, kad testraliai egzistuoja. Kas dar būtų galėjęs nulaižyti kraują? Į mergaitės juoką Cristal taip pat atsakė plačia šypsena. Gal nebus priešė.
- Vau, - tik tiek tepasakė. - Iš tiesų smagu, kad juos matai.
Supratusi ką pati pasakė tuoj pat pasitaisė:
- Turiu omenyje labai ir aš norėčiau juos pamatyti...tik ne tokiomis aplinkybėmis, - Cristal nudelbė akis, nes tik tą akimirką suprato, kad kita mergina buvo susidūrusi su mirtimi. Žaliaakė net negalėjo įsivaizduoti kas tai per jausmas. O priešais ją stovinti mergina atrodė tokia nekalta, tokia tyra. Kaip ji ištvėrė kažkieno mirtį savo gyvenime?
Staiga Sophie pakeitė temą, dėl ko penktakursė tikrai nesiskundė. Tai atitraukė ją nuo minties, kad jei kažkas jos gyvenime mirtų, ji taip pat galėtų matyti šiuos nepakartojamus padarus. Tik kaina to per didelė.
- Aaa..aš Cristal. Gali vadinti Cris, kaip nori, - užtęsusi atsakė žaliaakė ir apsižvalgė po mišką, akimis medžiodama bet kokį kitą žmogų, kuris galėtų čia pasirodyti. Pats miškas jau nebeatrodė ir toks baisus. Kai žinojo, kad čia yra testralių, grifei viskas pradėjo rodytis kitaip. Magiškiau.
- Ką? Ne, žinoma, ne. Kodėl turėčiau? - į kvailą Sophie klausimą atsakė Cristal. - Jei tave paskųsčiau, pati gaučiau į kailį. Juk nusekiau paskui tave.
Cristal šyptelėjo Sophie.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Cristal Daunt »
my morning face:

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #205 Prieš 1 metus »
Buvo ruduo. Vėsus rytas. Šeštadienis. Po to karto, kai Sakura susivokė, jog ta pelytė, kurią Dori netyčia nužudė, buvo ne šiaip kokia atsitiktinė, bet tamsiaplaukės augintinis, Mendel vis stipriau ir stipriau slėgė kaltė. Buvo tiek daug dalykų, kurių Alanas neturėjo žinoti, bet žinojo kiti. Penkiolikmetė nebegalėjo taip daugiau tverti, nes vis dėlto grifas buvo tas žmogus, kuriam mergina atsiverdavo labiausiai. Juk jie jau šitiek laiko bendrauja diena iš dienos. Tai kaip taip galėjo atsitikti, kad jis tapo ir tuo, nuo kurio Dori daug ką slepia?
Vakar ji paprašė, kad jie nueitų į vietą miške, kurioje gyvena testraliai. Nors testralius jiedu gali matyti nuo birželio, į galvą tokia mintis Dori šovė tik dabar. Kad reikia nueiti į juos pažiūrėti. Tiesą pasakius, anksčiau klastuolė sau sakė, kad nieku gyvu tenais neis. Bet norėjo papasakoti Alanui daug ką. Prisipažinti. Ir pamanė, kad tai bus tinkamiausia vieta. Jeigu jis norės su manimi nutraukti visus ryšius, tai bus tikrai gera vieta palikti mane vieną, mintyse pagalvojo, o akyse norėjo kauptis ašaros, bet Dori neleido joms prasiveržti.
Ji buvo pakankamai rami dėl daug dalykų. Dėl to, kad vartojo daugiau alkoholio, nei sakė Alanui. Dėl to, kad rūko. Dėl to, kad vogė papuošalus ir niokiojo vaikų žaidimų aikšteles. Tikėjo, kad dėl šių dalykų Alanas anksčiau ar vėliau atleis, bet dėl Makso... Ji bijojo, kad tai išgirdęs raudonplaukis apsisuks ir niekada į ją nebeatsigręš.
Kai jiedu pasiekė reikiamą vietą, ir taip tylų rytą apsupo dar didesnė tyla. Testraliai buvo daug didesni negu Dori juos įsivaizdavo, bet nebaisūs. Jie skleidė kažkokią ramumą. Keli lėtai vaikščiojo, kiti gulėjo. Vienas ėdė kažkokią mėsą. Tai, kad čia pasirodė du atėjūnai, regis, testraliams nesudarė jokios reikšmės. Dori buvo sunku pačiai patikėti, kad yra skridusi ant testralio, kai jo net negalėjo matyti.
- Man jie atrodo didingi, - sušnabždėjo Alanui.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #206 Prieš 1 metus »
Keista, bet net kupinas įvairių baimių po vasaros atostogų mėgo šį pavojingą mišką. Dažnai susiradęs patogų medį į jį įsikardavo ir skaitydavo, galvodavo apie ką nors. Patogu buvo slėptis lapijoje. Ten niekas negalėdavo užtikti. Kartais šiaip susirasdavo kokį kampą ir ten piešdavo.
Šį rytą į mišką atėjo kartu su Dori. Nedegė noru eiti į testralių teritoriją, mat jam atrodė klaiku, kad gali juos matyti. O juk taip neseniai negalėjo. Kai jie ten atėjo ir jis juos išvydo, mintyse praskriejo lavono vaizdas ir atsainus Aurio rankos mostas jį pradanginantis. Ne, niekaip negalėjo atsipalaiduoti. Jautėsi taip, lyg kas būtų suveržę varžtais jo sielą.
- Keista, kad mokyklos karietas tempia mirties simbolis, šie žirgai. - Atsakė prabilus Dori. Gal ne visai tai, apie ką ką tik prakalbo Dori.
Keista vieta. Mirusi vieta. Galvojo apžvelgdamas nuskurusią žolę ir retokus, plikus medžius. Tikrai tinkanti testraliams gyventi. Pridūrė mintyse. Bet dievaži dabar ji labai tinka apmirusiai mano sielai. O dieve, skambu, kaip tikras beprotis.
- Ar esi čia pirmą kartą? - Paklausė norėdamas prasklaidyti savo keistas mintis.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #207 Prieš 1 metus »
Testraliai Dori patiko. Patiko jau net ir tada, kai ji nebuvo jų mačiusi, o dabar, kai ji juos išvydo, šie gyvūnai sužavėjo ją dar labiau. Juk šiaip Mendel nemėgo gyvūnų, nors, žinoma, testralis ir nebuvo paprastas gyvūnas. Bet jis jai patiko.
- Man testraliai nėra mirties simbolis, - pasakė mergina ir priėjusi prie gulinčio testralio atsitūpė šalia ir jį paglostė. - Žinai, jie... Na, jie lyg ir priverčia susimąstyti, ar ne? Apie gyvenimo trapumą ir visas kitas filosofijas, - vos vos šyptelėjo. - Man jie patinka. Jie skleidžia ramumą. Nejauti? - pažiūrėjo į draugą ir atsistojusi vėl grįžo prie jo.
Dori jautė, kad Alanui ši vieta nėra prie širdies. O pačiai čia buvo pakankamai jauku. Kita vertus, anksčiau ji bastydavosi tuneliais ir leisdavo laiką oloje. Ir ten jai buvo jauku.
- Žinai, manęs jie tiesiog neerzina. Jie ramūs ir neįkyrūs. Čia atėjęs tikriausiai gali pamąstyti ar rimtai su kuo nors pasikalbėti, - žodeliu pabandė užsiminti apie savo šiandieninį tikslą, bet jau nebebuvo tikra, ar išdrįs atsiverti. - Testraliai parodo, jog kad ir kas beatsitiktų, gyvenimas tęsiasi toliau. Regis, jiems jis teka ramų ramiausia vaga.
Kelias minutes Dori žiūrėjo į tolį, o paskui atsakė į raudonplaukio klausimą.
- Tikrai esu pro čia praėjusi, bet išsigandau ir pabėgau, nes pamačiau ore kabantį mėsos gabalą, - nusišypsojo. - O ten tik testralis maitinosi. Tau čia nepatinka? - paklausė.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #208 Prieš 1 metus »
Jam patiko ir buvo įdomu jos klausytis. Apie tai, ką Dori kalbėjo Alanas net nebuvo pagalvojęs.
- Niekada taip negalvojau apie testralius. Visada juos mačiau kaip nelaimės ir mirties simbolius. Todėl, kad tik išvydus kito žmogaus mirtį juos galima matyti. Jie man primena... Jie man primena tą nutikimą parke. Ir šiaip visada maniau,  kad jie skirti tam, kad prisimintum mirusius žmones ir matytas jų mirties akimirkas. Bet tai kvailystė. Testraliai tokie yra ir viskas. Tokia juos supa magija. - Dėstė jai dabar iškylančias mintis.
- Nėra taip, kad man čia nepatinka. Tu teisi, čia išties ramu ir galima susikaupti ir pamąstyti apie ką nors. - Kai ji papasakojo apie mėsos gabalą kybanti ore Alanas neišturėjo ir ėmė juoktis.
- Aš irgi būčiau movęs šalin, jei tai pamatyčiau nežinodamas apie testralius. - Išties šiurpus reikalas, kai stebi ore kybantį ir nykstantį mėsgalį. Galvojo. Tada atsegė kuprinę ir patiesė apklotą ant žolės, kad būtų kur atsisėsti.
- Žinai, aš manau, kad stebint visus gyvūnus galima pagalvoti apie gyvenimo vientisumą ir tai, kad jiems jis visada teka kaip upė, nesuardomai. Na visi gyvūnai žino ką daro. Kada reikia medžioja augina jauniklius, rengiasi gūžtas ar panašiai. - Pratęsė tą rimtesnę temą. Kažkaip jos kalbos apie šią vietą ir testralius jį apramino, atitolino nuo kitokių minčių, kuriose klaidžiojo mirties šešėliai. Norėjosi padiskutuoti.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: „Gūžta“ testralių oloje
« Atsakymas #209 Prieš 1 metus »
Alanas pasakė, kad jam testraliai primena tą nutikimą parke. Žinoma, tai buvo tikriausiai pati sudėtingiausia patirtis, kurią iki šiol yra tekę patirti tamsiaplaukei. Tačiau šie ramūs gyvūnai Mendel visai nepriminė tos dienos. Ji kaip tik džiaugėsi galėdama testralius pamatyti. Nes tai nebuvo didelė kaina. Juzefas nužudė tą, kuris norėjo nužudyti juos.
Merginai norėjosi pasakyti, kad Alanas nesisielotų dėl to, kas įvyko. Kad tas šunsnukis to ir nusipelnė. Bet nedrįso. Juk ir taip laukė vienas baisus prisipažinimas. Ar reikėjo, kad grifas imtų pradėti laikyti Dori visiška beširde?
- Nieko tokio, jeigu testraliai arba šita vieta nėra tau prie širdies, - nusišypsojo Dori. - Jeigu čia patinka man, nebūtinai turi patikti ir tau, ar ne?
Dori atsigulė ant pilvo, kai draugas ištiesė apklotą. Pasirėmė rankomis smakrą, žiūrėjo į raudonplaukį ir klausėsi, ką jis pasakojo.
- Bet yra vienas siaubingas padaras, Alanai, - pasakė klastuolė, o jos balsas šiek tiek sudrebėjo. - Žinai, kas jis? Žmogus. Žmogus kartais ima ir įsiterpia į gyvūno pasaulį ir...
Mendel balsas užsikirto. Akimirkomis ji norėjo viską imti jam ir pasakyti, o kitomis - nutylėti. Nebuvo tikra, kaip pasielgs.
- Kalbu kaip Sakura, ar ne? - susivaldžiusi pajuokavo.