[Amika Bela Lordess]

- Ai, Fasirai, nepriekaištauk, tarsi nebuvai sutikęs nekviestų svečių, - greitai atsigavusi, suburbuliavo Amika ir susidėjo ilgas, po juodom languotom pėdkelnėm paslėptas kojas ant stalo.
Gal tikrai kiek persistengė taip įsiveržusi, tačiau tikrai nesitikėjo vietoj įprastinės paguodos išgirsti ironijos pilnus priekaištus. Sekančio juodaplaukio pasisakymo moteris net nesiruošė komentuoti, tik dar kartą godžiai užsivertė butelį romo aukštyn.  Gal tamstelė ir nežinojo apie velų maitinimosi ir kitokius gyvybės palaikymo būdus, tačiau tikrai turėjo būti girdėjęs apie alkoholio naudą suglebusiam organizmui. Nors prabėgo tik trejetas mėnesių nuo to, dabar saldžiai snūduriuojančio, gyvio atėjimo į pasaulį, baltaplaukė spėjo pajusti visą naujagymio suteikiamą naudą ir trūkumus. Bene didžiausia problema, neskaitant baisios išvaizdos, kuri it kaina buvo mokama už rūpestį kūdykiu ir dėl to didėjantį či trūkumą,  buvo ta, kad mergina vos gimusiam berniukui, tikrąja to žodžio prasme, atidavė dalelę savęs ir vos šiam mirus, jos gyvybingumo gija irgi turėtų nutrukti, tačiau, kaip keista bebūtų, mirus Amikai, Helijus taptų dar stipresne ir deja, iki šiol nepasireiškusia būtybe nei gimdyvė kadanors buvo. O štai iškyla ir sūnaus nauda baltaplaukei: lengviau pasiekiamas būstas ir užtikrintas paties ministro saugumas Helijui. Gal dar neteko minėti, bet Amika taip ir niekada neturėjo nuosavos gyvenvietės. Kintantys viešbučių numeriai, laikinų draugų namai ir galiausiai Azkabanas, atstojo Mikusiai išsvajotąjį ateities būstą, tačiau dabar turint turtingą, nors neitin paslaugų ir mažumėlę nerimą keliantį krikštatėvį, visa tai, rodos, jau ranka pasiekiama.
- Pakeičiau planus dėl Šveicarijos, - tarsi pabudusi iš sapno, pradėjo Bela, - teleportacija tapo pavojinga gyvybei, pinigų prabangiai kelionei neturiu, o pegasai taip toli be sustojimo gali neištempti, todėl, - caktelėjo liežuviu, - reikės iš pradžių atsigauti, o po to galvoti apie svetingą apsilankymą pas gimines. Na, o tavęs, brangusis krikštatėvi, paprašysiu atlikti nemielą pareigą ir pasirūpinti mumis, - mestelėjo žvilgsnį į šviesiaplaukį mažylį, - kol sustiprėsime.
Įdavusi krepšį su vaikiškais daiktais šalimais stoviniuojančiam juodaplaukiui, mergina vyptelėjo ir broliškai pakštelėjusi į skruostą, nupėdino link durų.
- Butelis romo ir negyvėlis ant  pirato skrynios, butelis romo ir... - niūnuodama apsiavė aukštakulnius batelius ir užsidėjo sunkiuosius kailinius Amika bei dingo vėjuotoj erdvėj užu durų, vėl palikdama Fasirą vieną su mažiumi.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Tokių savavalių dar neteko, - kandžiai vyptelėjo Fasiras. - Turėtum džiaugtis, kad dar neišmečiau, nes dar nesu oficialus šito mažiaus krikštatėvis, teisingai?
   Nužvelgė romą bemaukiančią Amiką, žvilgsniu susirado saugiu atstumu nuo velos tūnantį varną, atsiduso. Romo butelį kažkada gavo dovanų iš vieno skyriaus darbuotojo, rodos, visai neseniai praėjusio gimtadienio proga... Arba ne, velniai čia bežino.
   Kadangi rankos jau buvo laisvos, o vaikis buvo išsitiesęs jo pašaldytame minkštame fotelyje, ministras atsistojo ir atvėrė orkaitę. Jau buvo betiesiąs ranką link karštos skardelės, o tada nusprendė suimti ją su rankove - atrodo, kad įprastus žmones juk ji turėtų labai deginti. Iš orkaitės pasklido ganėtinai gardus kvapas, jau ir taip tvyrojęs virtuvėje, bet dabar tik dar labiau sustiprėjęs. Štai toks buvo dar vienas nedidelis panašumas tarp von Sjuardų šeimos tėvo ir vyriausio sūnaus - pomėgis gaminti valgomus, nors ir ne itin panašius dalykus.
   - Po teisybe, kurį laiką jūsų laukiau ir maniau, kad jau radote kitą krikštatėvį, - von Sjuardas blausiai šyptelėjo. - Kur buvote iki šiol ir kodėl atvykote?
   Bemaž ignoruodama Fasiro šneką Amika prabilo apie savo kintančius planus. Juodaplaukis linktelėjo, dar mąstydamas, ar turėtų skelti moralą apie ganėtinai nemandagų jos elgesį jo namuose, nors suabejojo, ar tokiai suvargusiai motinėlei neužteko ir jo pašaipių pastabų.
   - Kaip žinia, krikštynos dar nevyko, - lyg tarp kitko tarė vampyras, bet tada atsiduso. - Man iš tiesų keista, kad atvykote būtent pas mane... Jūs norite čia apsistoti? - Fasiras nutilo trumpam susimąstydamas. Ar galima šia vela tiek pasitikėti, kad leistum jai apsigyventi savo namuose? Na, bet... Turint mintyje ne itin didelį polinkį namisėdiškumui, ar ne vis tiek? O stebėti bus galima ir kerais, ir šiaip...
   - Galėsite pasilikti, bet aš nedaug būnu namuose, todėl negalėsiu daug kuo padėti, - lyg ir apgailestaudamas pridūrė. Gavęs krepšį ir bučinį kilstelėjo antakį, vela dingo už durų. Fasiras niauriai nužvelgė miegantį vaikį ir pastatė krepšius koridoriuje. Pastoviniavo tarpduryje, o tuomet nuėjo į vonią ir labai gerai nusiprausė veidą. Ypač trynė su muilu tą vietą, kur pabučiavo vela.
   - Kodėl apsiėmiau? - paklausė savęs, žiūrėdamas į blankų auksinių akių atspindį veidrodyje. Šiandiena kažkuo priminė tas dienas, kai jis dar turėjo šeimą. Ne, vela nebuvo jo šeima ir nebus. Ji galės čia pagyventi, bet kai nebesinorės, jis ją tiesiog išgrūs laukan. Negi nėra kokių globos namų? Plius... Jinai sustiprės ir pati išsinešdins. Ir jis vėl galės būti vienas.
   Sunkiai atsidusęs sudėliojo sausainius nuo skardelės į piramidę, užsivertė susimedžioto kiškio kraujo stiklinę. Nedrįso liesti krikštasūnio, kol negrįžo namo, nedrįso ir išeiti iš virtuvės. Būtent todėl visą laiką, iki kol sutemo, prastovėjo, žiūrėdamas pro langą.
   O tada mažasis snarglius nubudo. Fasiras tebetylėdamas žvelgė į velos vaiko akis tamsoje, jautėsi baisiau, negu žiūrėtų į akis kokiam liūtui ar žirafos ir dramblio mišrūnui...

[Amika Bela Lordess]

Pagaliau po vienerių metų baisios dietos, Amika atsidavė malonumams ir pamiršusi liaunus moters pečius slegiančius rūpesčius, smagiai pabūvojo vieno garsaus dizainerio apartamentuose. Žinoma, be atsigavimo ir praleistos nakties šiltam, nors ir ganėtinai abejotinos orientacijos, prancūzo Monte de'Je glėbį, vela dar dovanų gavo tuziną madingų kostiumėlių, kurie puikiai papildys skurdų trumpaplaukės garderobą.
Apie ketvirtą valandą nakties spragtelėjusi pirštais ir, jau be ankstesnių erzinančių sužalojimų, tyliai atsiteleportavusi į ministro namus, Lordess vyptelėjo išvydusi netikėtą vaizdą: virtuvėje ant to paties, keistai vidury stovinčio fotelio pusiau gulom sėdėjo kiek nervingu žvilgsniu į krikštasūnį, saldžiai miegantį ant vaikinuko rankų, įsistebeilijęs juodaplaukis.
- Jau spėjot susidraugauti? - pašiepiamai antrąkart nužvelgė porelę ir stengdamasi neprižadinti šviesiaplaukio, sušnibždėjo naujajam  ,,sugyventiniui".
- Man irgi sekėsi puikiai, - numanydama, kad von Sjuardas nepaklaus šio klausimo, vela prabilo pati ir lyg modelis ant podiumo pasistaipė prieš auksinių akių savininką, puikuodamasi savo atjaunėjusia ir sugijusia oda bei kiek tamsesniais plaukais. Tada atsisėdusi ant stalo ir išsitraukusi gražiai į dovanų popierių supakuotus romo, konjako, vyno, šampano, viskio, degtinės, sidro butelius, sudėliojo juos didėjimo tvarka ir vos vos pastūmė jaunuolio link.
- Nežinojau kokį mėgsti, todėl paėmiau visų po vieną, - vyptelėjo Bela, - ir dar, - ištiesė šiam šimtinę galeonų, - nusipirk ką nors gražaus.

[Fasiras von Sjuardas]

   Paklaikusiomis akimis Fasas pusę nakties pravėpsojo į tą mažą šiltą padarą, gulintį jam ant rankų. Nedrįso nei atsistoti, nei pakeisti povyzos, nei užsidegti šviesos, nei laikraščio pasiimti. Vienu momentu kiek sunerimo, ar vaikis nesušals ant vampyro rankų, bet numojo į tai ranka, pamanęs, kad visgi ne plikšį laiko. Ketvirtą valandą nakties, na, tai jau praktiškai yra paryčiai, vampyro ausys užfiksavo kiek išgąsdinantį, bet laukiamą garsą - teleportacijos spragtelėjimą.
   - Susirink savo žaislus, - tyliai suniurzgė juodaplaukis, užtirpusiomis rankomis tiesdamas krikštasūnį motinai. Nustebęs kilstelėjo antakį, bandydamas suprasti, ką turi galvoje toji gan pasipūtusi vela. ,,O, nebeatrodai kaip pelkių monstras..." - pamintijo, bet vis dar nesijautė tiek artimas su šia įsibrovėle, kad išdėstytų tai garsiai. Ir tas nesijautimas, prisiekiu, buvo geras dalykas visomis prasmėmis. Absoliučiai. Kažin, tik kaip ji iš tiesų žiūrėjo į jį, bet akivaizdu, kad jautėsi kur kas laisviau, negu jis pats. O gal tas tebuvo įprotis, turint omeny jos prigimtį. Ar instinktai. Velniai žino.
   - Nori mane nugirdyti? - sarkastiškai vyptelėjo Fasas. ,,Kad paskui kaip seną kilimą..." - išgirdo mintyse varno repliką. Atradęs viskio butelį, o vėliau išvydęs ir galeonų krūvą, juodaplaukis susiraukęs nužvelgė Amiką.
   - Už ką? - paklausė trumpo klausimo, turinčio itin daug prasmių. Už ką jam tiek dovanų ir už ką jinai gavo jas? Von Sjuardui net nesinorėjo pažvelgti į tai, ką velos gauna dykai, už tai, kad pačios paėda, ar ką jos ten padaro. Juodaplaukis neslėpė nuostabos, kad vela turi ar gauna tiek daug, bet tai, kad ji norėjo jį visu tuo geru apdovanoti, neišvarė iš jo veido niaurasties.
   - Kad jau nusprendei čia apsistoti... Jeigu nori, antrame aukšte yra svečių kambarys. Galėsi ten permiegoti, jeigu tau reikia, - klausiamai žvilgtelėjo į Amikos veidą. Atsistojęs pramankštino sustingusias rankas, atrodė pasiruošęs nuvesti viešnią su visais ,,žaislais" į paminėtą kambarį ir kuo greičiau nueiti miegoti pats.

[Amika Bela Lordess]

Išgirdusi keistą varnaplaukio frazę, Amika rimtai kilstelėjo antakius, tačiau nesusivaldžiusi garsiai susijuokė.
- Ar aš tau panaši į parduotuvę? - kilstelėjo antakį moteris ir staiga susigriebė, kad tai nekoks palyginimas, o ypač po naktinių nuotykių. Atsargiai perėmė sūnų iš kažkodėl ledinių smalaplaukio rankų ir išgirdusi antrąjį komentarą, šaltu žvilgsniu perliejo vaikigalį.
- Negirdau žmonių, - rauktelėjo kaktą, - jei norėčiau su tavo išpopintu, pasikėlusiu užpakaliu permiegoti, patikėk, seniai tai būčiau padariusi ir pasinaudojusi visiškai kitais būdais, smiliumi pyptelėjo straipsniolikišką šio nosį, - tad nesusireikšmink ir nevaidink nepasiekiamojo, nes niekada taip ir nesužavėsi jokios mergikės, net tos naujokės iš dešimtojo skyriaus. - it motina subarė von Sjuardą, o vėliau šiam dar nemaloniai
nužvelgus ganėtinai geranorišką velos poelgį, pilkšvų plaukų savininkė giliai įkvėpė ir kiek įstengė, švelniai šyptelėjo.
- Už chaosą namuose ir nuomą. - tvirtai tarė ministerijos darbuotoja, - nenoriu būti našta, tačiau iškart įspėju, jog suma bus nereguliari ir svyruos pagal mano pajamų kiekį, - pridūrė minutėlę padvejojusi.
- Mhm, o kur tu miegosi? - palaukusi, kol varnaplaukis ne itin mandagiai išsiražys, klausiamai linktelėjo šiam.

[Fasiras von Sjuardas]

   Kiek nustebintas netikėto Amikos prajukimo Fasiras pats nežymiai šyptelėjo, tik dabar susivokęs, kaip nesąmoningai iš tiesų turėjo nuskambėti jo pasakyta frazė. Beje, ne ką smagiau ir protingiau nuskambėjo ir ne itin vykęs velos bandymas su humoru (gal?) atsikirsti į jo pasakymą. ,,Taip, primeni, ,,Akropolį" arba ,,Megą, o ką?", - mintyse pasišaipė von Sjuardas, bet vėlgi nusprendė kvailus komentarus pasilikti sau. Reikėtų pripažinti, kad per daug atpalaiduotas liežuvis gali sukelti nenuspėjamų įvairiausių pasekmių. O ir be jų Fasiras jau gana šiurkščiai elgėsi su nekviestais savo svečiais. Nors būtų galima gerai apsvarstyti, kuo šioje situacijoje reikia labiau piktintis - nesvetingu namų šeimininku, ar nemandagiai įsiveržusiais... hm... giminaičiais?
   Tai, ką toliau kalbėjo Amika, irgi neliko nepakomentuota. ,,Ji negirdo žmonių, bet tu juk teesi pusiau žmogus", - pasišaipė Muninas. Fasirui tyliai atsidusus šaltas velos pirštas palietė dar šaltesnę jo nosį. Automatiškai nervingu judesiu delnu persibraukęs per veidą von Sjuardas įsistebeilijo į šaltas mistinės būtybės akis.
   - Man to nereikia, - tyliai atsakė. - Kaip minėjau dar ligoninėje, - prisiminė.
   Velai kantriai ir tvirtai atsakius į dar vieną nedraugišką šeimininko gestą, Fasas linktelėjo ir nuleido akis.
   - Ką gi, atsiprašau, - sumurmėjo tyliai jis atlyžęs. - Būkit čia. - kiek patylėjo. - Pinigų neimsiu, jums jų reikia labiau.
   Sarkastiškai šyptelėjęs į gan rūpestingą, galima sakyti, motinišką Amikos klausimą, Fasiras ranka pamojo į grindis.
   - Ant grindų, vietos juk daug, - tarstelėjo. Deja, akivaizdu, kad tapęs vienturtėliu po šeimos netekties, jis kartu tapo ir didesniu egoistu - savęs skriausti neketino ir neturėjo reikalo.
   - Savo kambaryje. Parodysiu, kur. Jeigu kas, galėsi pažadinti, - atsiduso, užbraukdamas dar vieną galimybę pailsėti. Atsistojo prie laiptų, mostelėjo ranka, praleisdamas velą ir paėmė į rankas jos krepšius. Geriau nešti tokį krovinį, negu tą miegantį neaiškų...

[Amika Bela Lordess]

- Abejoju ar tamstos pasipūtimas tilps ant grindų, - leptelėjo skaisčiaplaukė ir stipriau suspaudusi kūdikį prie tvinksinčios krūtinės, ėmė lipti laiptais, lydima Fasiro.
Žengtelėjusi porą žingsnių į priekį, tiksliau aukštyn, Lordess staigiai aiktelėjo dėl tragiško savo žioplumo. Atsigręžusi į kiek apniurusį kambarioką, Mika greitai ėmė žvilgčioti tai į Helį, tai į nieko nenutuokiantį ministrą.
- Ar jis buvo prabudęs? - persigandusiomis sidabrinėmis akimis įsistebeilijo į varnaplaukį vela, - žinoma, kad buvo, tiesa? Ar jutai didelį mieguistumą? Vietomis kūno paralyžių? Balso stygų paralyžių? - susinervinusi pažėrė krūvą klausimų apsimiegojusiam jaunuoliui. Toks Helio motinos neatsakingumas buvo tikrai pasibjaurėtinas, tačiau juk negalėjo ši niekur dėtis, maitinimąsis yra būtinas kiekvienam, o be jo mergina būtų visai sunykusi ir net taptų ligota.
  Visa drebėdama, Amika veizėjosi į mažąjį Lordess'ą, kuris KOL KAS dar ramiai snūduriavo gimdyvės glėby. Nežinodama kaip ponaičiui ,,aš toks pasipūtęs, kad tuoj sprogsiu"  paaiškinti mažylio maitinimosi rutiną, baltapūkė nervingai dairėsi į šalis. Kad ir kaip nejaukiai tai skambėtų, skirtingai nei paprasti naujagymiai, turintys maitintis paprasčiausiu pienu iš moteriškosios lyties atstovės krūtų, veliškos ir inkubiškos prigimties jaunikliai dažnai misdavo kitokiu būdu. Šie, kaip ir jų pirmtakai, energijos gaudavo ne vien iš paprasto maisto, kuriuo neitin dažnai naudodavosi, o iš sueities metu, išsiskyriančių hormonų. Kitaip tariant, toks užpuolimas buvo tikra seksualinė prievarta, kurio metu žmogus patiria aukščiausio laipsnio malonumą, bet tuo pačiu ir baimę bei pasimetimą. Tokios rasės, kaip Amika ar Helis, padarai labai gerai jautė žmogaus emocijas ir norus, todėl dažnai keitė savo įvaizdį taip, kad iššauktų žmogaus seksualinį potraukį jiems.
Bėda buvo ta, kad greičiausiai von Sjuardas galėjo tapti, rodos, tokio nekalto ir mažo padarėlio auka, o tai būtų neitin maloni ir ganėtinai siaubinga padėka už stogą virš galvos. Tačiau kiekvienas riebus minusas turėjo savo pliusišką dalį - vaikis nebuvo visiškas keistosios rasės atstovas. Mat jo tėvas, jei Amika gerai pamena, buvo paprastas burtininkas ir galimybė, kad Helijaus galios sumažės ar visai sunyks vos pasirodžiusios vaikystėje, buvo gana didelė. Deja, dabar tai nelabai gelbėjo ir vis dar suraukusi tankius antakius, Bela mintijo ką čia tokio padarius, norint išgelbėti to š...aunaus vaikinuko užpakalį nuo prievartos.
- Hm, Fasirai, tu juk žinai, kas esu, ar ne? - visai nekaltai po pusvalandžiukės tylos pradėjo mergina, - na ir tikriausiai tada žinai, kad ir Helis toks pat, hah... Toks reikaliukas, kad gali būti, kad na, tu emm, - mintydama kaip gražiau paaiškinti sūnaus krikštatėviui apie galimą tragediją, vebleno sidabriniaakė, tačiau nusprendusi, kad su varnaplaukiu nereikia murkdytis kaip su kokiu Monte de'Je, tiesmukiškai ėmė berti žodžius, - Helijus gali tave išprievartauti tuojau pat, jei dar to nepadarė. Taip, jis mažas ir mielas, bet tikrai ne nekaltas ir jam visai nesvarbu ar tu berniukas, ar mergaitė. Dabar per artimiausias, - primerkusi akis mestelėjo žvilgsnį į nevalingai apsiseilėjusį vaikelį, - aštuonias minutes turi surasti Cilę, hmm ji gali būti le' Castelje apartamentuose, ir atgabenti ją čia, jei nori likti skaistus. - išdėsčiusi nurodymus, Amika nervingai krimstelėjo lūpą. Viskas vyko truputį per greitai nei ji tikėjosi. Elfė turėjo apsigyventi su jais tik po kokių dviejų savaičių, o apie šviesiaplaukio ankstyvą mitybą Bela išvis neturėjo papasakoti.
- Ai ir tau padės Cukrus, - stengdamasi neprižadinti sūnelio, Mikusia tyliai caktelėjo liežuviu porą kartų ir kur buvęs, kur nebuvęs iš vieno iš Faso laikomų lagaminų iššoko baltas šermuonėlis, kurio kailiukas, šeimininkei vėl sucaksėjus, sušvito it kelrodė žvaigždė.

[Fasiras von Sjuardas]

   Von Sjuardas repliką apie savo pasipūtimą nuleido negirdomis. Ne jai jam aiškinti, turtingų dizainerių paklodei ir antklodei. Pff. O šiaip tai visai nelaikė savęs pasipūtusiu. Gal. Nors kaip tokiam valdininkui truputis šios savybės gal ir visai sveika. Su saiku, savaime aišku. Nėra saiko - yra nuodėmė, juk. Ir čia tinka ne tik valdininkams, bet ir veloms. O velai valdininkei - netgi dvigubai.
   Išgirdęs netikėtą aiktelėjimą Fasiras krūptelėjo ir pakėlė galvą į Amiką. Galvoje ėmė suktis visokios sąmokslo teorijos, kas galėjo nutikti - kraujo lašas ant kilimo, įlūžęs laiptas, išniręs prieš ją varno snapas... Bet ne, visa tai yra itin mažai tikėtina, turint mintyje, kad Fasas, nors ir nebuvo super duper tvarkingas, bet bent jau minimalia tvarka ir namų bei jų gyventojų saugumu pasirūpindavo.
   - Na, buvo... - linktelėjo Fasiras. Be abejo buvo, o kaipgi. Negi paliks vargšą ministrą ramiai vakaroti, šitas mažas kūtvela velos išpera. - Nejutau, aš išsimiegojęs... Oi, ne, kodėl mane turėtų paralyžuoti? Balsą? Ką tu čia dabar? - nustebintas Amikos rūpesčio klausė juodaplaukis. - Kas nutiko? - visai jau sutrikęs pasiteiravo, išvydęs jaunąją mamą tirtant. Nekantriai, nestipriai stumtelėjo ją laiptais į priekį - ant laiptų stovėti juk nesaugu. Užlipo laiptais pats, tuomet pamatė susirūpinusį jos žvilgsnį į vaiką. ,,Idiotas." - keiktelėjo save. Kokio bieso šiai panelei turėtų rūpėti sūnaus krikštatėvio sveikata? Net nelogiška. I-di-o-tas. Ir jei vela mokėtų skaityti mintis, tai tikrai linktelėtų ir patvirtintų. Dar patapšnotų per petį - va, šaunuolis, pagaliau susipratai.
   - Na, žinau... - linktelėjo von Sjuardas ir kilstelėjo antakį.
   ,,Girdi, Muninai? Žėk, žėk, prasideda. Negana prisilakstė dar, Helijų palikus man." - niauriai pamintijo vampyras. Atsakymo nesulaukė.
   - Mhm? - jau pastatęs ausis ir pamažėle vis labiau įsitempdamas klausėsi ministras.
   ,,Pliurziasmegenis jaučio uodegų šukuotojas... Odino kūrėjo darbo brokas..." - keiksnojo save Fasiras. Anuomet sutikdamas tapti krikštatėviu nė nemanė turėsiantis tokių problemų. Dabar problemos šokinėjo kaip auksinės žuvytės - iš vandens į vandenį, iš vandens į vandenį, užknisančiai spinduliuodamos žavingais žvynais į akis. Ir tu palaaauk, kol sužinosi, kiek ten tų žuvyčių, kurios iššoks, o kurios knaisiosis po dumblą kaip lynai ar vėžiai.
   Išprievartauti.
   Fasiras nesusitvardęs prunkštelėjo, nervingu žvilgsniu nužvelgdamas išsigandusias velos akis. Pamažu šypsena iš jo lūpų išblėso. Ne, vela turbūt nemelavo.
   Sutrikimas. Nuostaba. Nervingumas. Juokas. Nervingumas. Kas po to? Pagal loginę seką, tarsi viskas turėtų žygiuoti atbulai... Deja, tiek čia tebuvo tos sekos - tiek, kiek Py skaičiuje. Todėl po nervingumo ėjo siutas.
   - Tu jam leisi prievartauti namų elfę? - netikėdamas paklausė vampyras. - Mano namuose to nebus. Aš niekur neisiu, neieškosiu jokių Cilių ar Čilių. Nežinau, ką tu čia sugalvojai, bet... Tu bent pamąstai apie logiką? - paklausė, atverdamas duris į svečių kambarį ir uždegdamas jame šviesą. Tuomet pasipiktinęs mostelėjo ranka į saldžiai miegantį kūtvelą. - Jis? Išprievartauti? Atsiprašau?
   Fasiras susiraukė, kai iš lagamino staiga stryktelėjo guvus šermuonėlis. O turint omeny j vardą, gal būtų taikliau sakyti... Pabyrėjo?
   - Ko tu čia dar atsivežei... - atsikvėpė jis. Cukrus kilstelėjo smalsią nosį į Fasirą, tada staiga atšoko. Toje vietoje, kur ką tik stovėjo baltakailis, kažkas pokštelėjo. Vampyras vos spėjo pamatyti kažką mažą, rankose kaip nuotaiką laikantį kitą kažką mažą. Tuomet pirmasis mažas staiga nėrė pro Fasą, o antrasis nudribo ant žemės.
   - ĖJ, ĖJ, ĖJ, STOK, - grasinančiai sušaukė von Sjuardas pirmajam mažam lendant po būsima Amikos lova svečių kambaryje. - Ei, baubas iš po lovos, IŠLĮSK.
   Pirmasis mažas - o kaip jį pavadinti kitaip? - paklusniai išniro ir atsistojo prieš Fasą. Tai buvo namų elfas. Ne elfė, o elfas. Apdulkėjusiais rūbeliais, gėdos pilnomis akimis. Juodaplaukis išpūtė auksines akis.
   - Kas tu toks?
   - Šių namų elfas, Uncas, šeimininke.
   - Uncas? - susiraukė ministras.
   - Uncas, šeimininke.
   - Nuo kada aš tau šeimininkas? - jau bežadžiu žvilgsniu žvilgtelėdamas į lubas paklausė Fasiras.
   - Kai nusipirkai namą, šeimininke. Ankstesnis šeimininkas įsakė tarnauti naujam, - elfo akys baugščiai bėgiojo nuo Faso prie atneštojo mažo padaro. Von Sjuardas atsigręžė į Amiką.
   - Šitas irgi tavo? - paklausė bejausmiai.
   - Ne, ne panelės. Mano šeimininkas ponas Fasiras, - įsiterpė elfas. Fasas niauriai nužvelgė jį.
   - Ir ką tu čia atnešei?
   - Elfę Cilę, šeimininke. Šeimininkas nenorėjo keliauti, todėl aš atlikau jo pareigą už jį, šeimininke, - tirtančiu balsu kalbėjo elfas. Fasiras šyptelėjo. Elfas žengtelėjo žingsnį atgal, aiškiai išreikšdamas norą lįsti atgal po lova.
   - Su tavim bus išsiaiškinta vėliau. Nebedink ir nebesislėpk po lova. Ir kas čia per vardas - Uncas? Būsi Baubas, kad po lova slėptis mėgsti. - Fasiras atsigręžė į Amiką. - Ar ji - Čilė?

[Amika Bela Lordess]

Amika pasimetusi stebėjo Fasiro reakciją. Galėjai pastebėti kaip mergina piktinosi jaunuolio nesusivokimu ir pačios Belos geranorišku noru padėti.
- Visų pirma, Cilija gamina mikstūras, slopinančias tokius užpuolimus, visų antra, kaip tu drįsti, pienburni? Aš vieniša keisto vaiko motina! Galėtum ir pagarbiau, - įžeidaus tono nestokojanti gimdyvė garsiai apšaukė ministrą
- Visai neatleidžiu, - burbtelėjo, įžengdama į gana erdvų svečių kambarį. Į sekančią repliką net neketino atsakyti, tik pavartė akis, o kai jau norėjo išbarti jaunėlį von Sjuardą už neklausymą, kažkas driokstelėjo ant grindų ir it patrakęs greitai ėmė bėgioti nuo juodaplaukio iki dailiai paklotos lovos, stūksančios pačiame kambario vidury.
- Cile, dieve, ar nesusižeidei? - atsargiai paguldžiusi kūdikį ant minėtosios lovos, nustebusi elfės buvimu, Amika ėmė rūpestingai klausinėti šią.
- Viskas gerai, madam, - plonu balseliu pradėjo panelei Lordess priklausanti būtybė, - šitas, - nemandagiai pirštu bedė į kitą elfą, - mane atvilko čia, madam.
Bela metė rūstingą žvilgsnį į padarėlį, aiškinantį varnaplaukiui, jog pastarasis - jo šeimininkas.
- Nemandagu rodyti pirštais, Cil, ne taip tave auklėjau, - pasisukusi į namų elfę, priekaištingai nužvelgė šią.
- Atleiskite, madam, - nuleidusi galvą, burbtelėjo raudonus mergaitiškus sportbačius ir mažą beretę dėvinti būtybė.
- O tu, ponuli, - Mikusia grįžtelėjo į tariamąjį Uncą, - atsiprašyk, kad taip negražiai pasielgei, nors tavo šeimininkas ne ką nekaltesnis, - pagrūmojo pirštu prieš tuodu. Staiga prisiminusi Helį, vela greitai nupasakojo Cilijai visą padėtį ir elfei suprantamai inktelėjus bei spragtelėjus pirštais, ši atsidūrė pirmo aukšto virtuvėje. Tuojau atsiradusi su žalsvu skysčiu vaikiškame buteliuką, Cilė perdavė šį Amikai, kuri, it kokioje elektros grandinėje, įteikė buteliuką Fasui.
- Še. Girdyk. Pagal taisykles, slopinamąją mikstūrą turi sugirdyti auka, kuri šiuo atveju esi tu, nes pirma, velos su velom nesantykiauja, antra, su elfais ir gyvūnais irgi, o trečia, tu neturi kur dėtis, - paliepė auksaakiui, tačiau suvokusi, kad tas velnių priėdęs jauniklis gali neklausyti, grėsmingai pridūrė, - arba sugirdai kūdikiui, arba gali atsisveikinti su skaisčiom kelnaitėm.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras pasiduodamas kilstelėjo rankas. Ką čia bepridursi, kaip sakoma.
   - Ką gi, atsiprašau, nežinau, kaip jūs ten maitinatės, maniau, kad arba... - žvilgsniu apieškojo sienas, tarsi jos turėtų kokių nors užuominų, kaip švelniau apibūdinti reikalą. Sienos buvo tuščios, nudažytos ramia žalia spalva. - Arba tai, arba badas, - nusprendė nebeieškoti diplomatinių vingrybių, kadangi ir taip jomis buvo persisunkęs. Valstybei jų reikia - namams ne. Žvilgtelėjo į įsižeidusios Amikos veidą, šiai pareiškus, kad jam neatleis, atsiduso.
   Išgirdęs elfės cypsėjimą, Fasiras suprato, kad ji tikrai Cilė. Pajuto dėkingumą neaiškiajam naujam namų gyventojui, išgelbėjusiam jį nuo trankymųsi po namus. Nors šis vis dar atrodė jam gana įtartinas. Beje, jo namų elfo apranga, palyginus su stilingai apsirėdžiusia Amikos elfe, atrodė mažų mažiausiai apgailėtinai. Jeigu tik tas jo elfas buvo tikrai jo.
   - Atsiprašau, ponia, - nė nemirktelėjęs išbėrė Uncas, Fasirui mąsliai žvelgiant į jį. - Mano šeimininkas čia niekuo dėtas, aš tik padėjau jam įvykdyti savo pareigą.
   ,,Savo pareigą..." - mąsliai atkartojo von Sjuardas mintyse. Viskas yra pareiga...
   Buteliukas netikėtai atsirado juodaplaukio vaikino rankose. Ištyręs ne itin gundančios konsistencijos ir spalvos maistui derinį, jaunuolis klausiamai žvilgtelėjo į velą. Gavęs paaiškinimą, susiraukė. Kažkas netiko.
   ,,Velos su velom nesantykiauja... Velos su elfais nesantykiauja... Velos su gyvūnais nesantykiauja..." - pamintijo.
   ,,Toks faktas įdomumo dėlei - žmogus irgi gyvūnas", - čia įsiterpė varnas, lėtai ir atsargiai užlipdamas ant slenksčio į Amikos kambarį.
   - Aš nesu auka... - neužtikrintai prabilo Fasiras. - Patikėk manim, nesu, nors dabar pamanysi, jog atsikalbinėju, kaip eilinį kartą, - vampyras žvilgtelėjo į dar miegantį vaikį. - Jei tai šiaip sau taisyklės, tai man negaila, sugirdysiu, bala nematė, - nedrįso aiškintis. Nejautė kažko tam vaikiui, bet užmušti jo nenorėjo, o šiuo atveju nuojauta kuždėjo, kad tai gali smarkiai pakenkti.
   - Veloms tinka žmonės, taip? - paklausė ministras.
   ,,Išsiduosi?" - pasidomėjo Muninas.

[Edgar Jeffter]

Vaikinas norėjo klausti auksaakio ko jis neatsimenąs, bet to nebedarė. Tebūnie. Neprisimenu. Tyliai sutiko, susiprasdamas, jog jei ir toliau klausinės, tai vis tiek sulauks tokių atsakymų, kuriuos ir norėtų pats girdėti.
- Daugiau taip nedaryk,- perspėjo vyresnįjį, kai šis prilietė lazdelės galą. Tamsiaplaukis nenorėjo imtis kerų prieš tą, kuris nesipriešina. Lygiai taip pat, kaip ir norėjo, kad šis palaikytų atstumą. Juk maža kas. Kitus vampyro žodžius apie tai, jog jis jo buvęs mokinys, jo sūnaus krikštatėvis, vėlei praleido pro ausis.
Prieš pat išeinant iš namo, buvęs grifas sustojo. Sugniaužė delne lazdelę. Jo veide atsirado pikta, susiraukusi mimika. Ir ji tokia buvo ne todėl, kad jam vėl suskaudo šoną. Jam nepatiko tai ką tuo metu išgirdo iš Sorenu save besivadinančio asmens.
- O goblinus? Vilkolakius pribaigtum?- sušnypštė,- Jei nužudyčiau tave, tai būtų pateisinta, nes tu ne žmogus?!- Edgar'as niršo. Jam nebuvo suvokiama, kaip galima gebėti išvis atimti gyvybę, bet kokiam padarui. Dėl tos pačios priežasties ir pats paprašė, jog būtų ištirtas jo nutikimas su Junko. Ir jei dėl jo buvo nors kiek kaltas, tai norėjo prisiimti visą reikiamą atsakomybę.
- Beje, kur vilkolakis? Jis gyvas?- greit prisiminė, kad čia buvo ir dar viena būtybė, dėl kurios sunerimo. Jis juk po to, kai buvo nublokštas sienon, jo nebematė, o ar su jo susidorota buvo, irgi negalėjo pasakyti.
Lyg tau dabar turėtų, tai būti aktualu tik šaltu žvilgsniu senoliui atsakė dvidešimtmetis, nebesuteikdamas jam jokių atsakymų apie Fasiro gyvenamą vietą.
- Eime,- tarstelėjo ir patraukė kartu su von Sjuardu iš apleisto namo. Du vyriški siluetai ir du, jų sukelti, šešėliai slinko mėnulio pilnaties apšviesti Godriko Daubos gatve į jos pakraštį, ko buvo prieita didžiulė mūrinė tvora, kuri aukštumu, kone prilygo pačio Jeffter'io namus supančiai tvorai. Priėjus didelius ir sunkius vartus, žaliaakis juos stipriai stumtelėjo savo ranka, paslėpta po juoda pirštine. Tuomet praleido vampyrą pro juos ir nurodęs jam eiti taku vedančiu link namo, nukrypavo jam iš paskos, tebesilaikydamas viena ranka pasirėmęs sau už šono. Tikiuosi nesutrukdysiu pamintijo ir žvilgtelėjo į antro aukšto langus, už kurių matėsi deganti šviesa. Tai bus pirmasis Jeffter'io apsilankymas pas krikštasūnį. Ir jis bus naktį. Šis apsilankymas prilygo ir pačio Fasiro pirmajam apsilankymui pas krikštatėvį. Ministras tada atkeliavo ne vienas, o apsigynimo nuo juodosios magijos žinias begilinantis burtininkas šį vakarą taip pat atklydo ne vienas. Priėjus prie namo durų Edgar'as į jas galingai kelis kartus pabeldė. Tačiau nieko neišgirdęs per keliolika sekundžių, pasibeldė dar kartą. Tuomet jau lyg ir išgirdo kažkokį bruzdulį namo viduje.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Aš tik įspėju, - šyptelėjo Sorenas. - Tu galėtum būti jau ir negyvas per neapdairumą.
   Vampyras klusniai bindzeno ten, kur jį stūmė Edgar, kartkartėm vis atsigręždamas ir galvos judesiu pasitikslindamas, kur eiti toliau. Eidamas kartkartėmis apsidairydavo, pakraipydavo galvą, tyliai sau nusistebėdamas, kaip pasikeitė arba kaip nepasikeitė kuri nors gatvė. Visgi juk nemaža laiko Sorenas gyveno čia ir miestelį pažino. Tiek vaikščiodamas vienas, tiek su žmona. Praėjo pro parką... Šis buvo neatpažįstamai pasikeitęs nuo to laiko, kai jis ten paskutinįsyk buvo ir murkdėsi žemyn veidu į sniegą. Kiek pabalusi žolė, o tada buvo daug sniego... Ot tai žioplas buvo, jei pagalvoji. Kita vertus, ne taip jau ir seniai tas buvo, kažin, ar jis bepagudrėjo, turėdamas tiek metų. ,,Nors, rodos, patirčiai nebūtinai reikia daugybės metų..." - prisiminė von Sjuardas.
   - Ne, nepribaigčiau goblino. Vilkolakis irgi žmogus. Bet mes privalom žudyti, tik dalis mūsų pasitenkina gyvūnų krauju, - tarė juodaplaukis. - Taip, į tave būtų žiūrima atleistinai. Vampyras - ne žmogus. Tiksliau, ne visai žmogus. Tai gąsdina žmones. Kaip būtum jautęsis, jei būtum žinojęs, kad ramiausiai sau verdi eliksyrą, o į tave vėpso vampyras? - paklausė profesorius neatsigręždamas. - Namų elfai valdomi, animagai registruojami, vilkolakiams yra vaistų... O mes nevaldomi, turbūt supranti. Vampyrai daugiausia yra žmogžudžiai.
   Sorenas jautėsi velniškai keistai. Jau nebežinojo, per kiek metų su kažkuo pirmąsyk atvirai prakalbo apie savo rasę ir jos atstūmimą. Aišku, buvo ir tokių rasės atstovų, kurie tikrai to nusipelnė, bet...
   - Be abejo, gyvas, - atsakė vampyras. - Atsibus po poros valandų, gal netgi nebespės kažkur nubėgti iki nakčiai pasibaigiant, - pridūrė jis užtikrindamas. Patylėjęs pridūrė dar šį tą: - Aš ne žmogžudys, Edgar'ai.
   Einant jau tiek laiko Sorenas nusiramino, bet sukant į vieną kiemą vėl visas užšalo. Vartus atvėrus, von Sjuardas nesusilaikė nesustojęs ir neapžvelgęs namų dar nuo gatvės pusės. Sunkiai atsiduso, išvydo šviesą viename namų lange. Nudelbė akis žemėn.
   - Tai visgi jis mūsų laukia? - tyliai paklausė Sorenas, nepakeldamas akių. Užuodė pro duris sklindančią visą krūvą kvapų. Tyliai vardino sau visus juos - varno, moters, naujagimio, itin stiprus namų elfo...
   Sorenas persibraukė delnu kaktą, užjutęs ir sūnaus kvapą. Taip, iš tiesų, jo sūnus turbūt gyveno čia. Dabar ši tiesa smogė į sąmonę dar stipriau. Vampyras dar labiau bijojo ir dar labiau norėjo po kelių metų pagaliau išvysti sūnaus veidą tikrą, o ne laikraštyje. Ir jis neįsivaizdavo, ką ne žmogus ir ne vampyras veikia Faso namuose, nors kol kas pažinti to padaro negalėjo.
   ,,E, Sorenai?" - netikėtai išgirdo Spaiko balsą. Šis nervingai strypčiojo šeimininko delne. Sorenas neatsiliepė. 
   ,,Man rodos, būtų pats laikas padaryti ,,Dingau"."
   ,,Tau, ar man?" - pasiteiravo vampyras. Automatiškai kilstelėjo galvą aukštyn, išgirdęs kažkokį dunkstelėjimą.
   ,,O yra skirtumas? Jeigu tu padėsi šaukštą, tai tą pačią sekundę padėsiu ir aš..."
   ,,Jeigu Fasiras trokšta mano mirties, tai tegu. Gal jis ir teisus." Dabar kurį laiką neatsiliepė voras.
   ,,Tu durnas."
   ,,Žinau." - ir durys atsivėrė.

[Amika Bela Lordess]

Amika nusistebėjusi varnaplaukio veblenimu, kilstelėjo antakius.
- Negi apie tai nemoko magiškų gyvūnų priežiūros arba apsigynimo nuo juodosios magijos pamokose? - it kokia močiutė, dėjuojanti dėl nenusisekusio šiuolaikinio jaunimo, kraipė galvą mergina ir krestelėjusi ant šalimais stovinčio nediduko, bet minkšto fotelio, šiltai nužvelgė varganą ,,Baubą".
- Viskas gerai, bet daugiau nestumdyk mergaičių, juk taip nedera elgtis džentelmenui, - pamokslavo trumpakasė nusmurgusiam elfui ir vos susilaikė nepadovanojusi šiam kokio normalesnio drabužėlio.
- Galėtum jį ir aprengti, neabejoju, kad vargšeliui nejauku, - susirūpinusi von Sjuardo augintiniu, patarė auksaakiui Lordess.
 Laimei, jaukioj lovoj įsitaisęs šviesiapūkis Belos  sūnelis saldžiai gaudė vaiduoklius sapnus, tačiau laiko tarpas iki Helio atsikėlimo vis mažėjo ir varnaplaukiui pradėjus kalbėti, vela tik pavartė sidabrinėmis rainelėmis padabintas akis.
- Būtent ,,eilinį kartą", - pabrėžė vaikinuko žodžius, - tu taip dažnai atsikalbinėji, jog nebeįmanoma atskirti tavo teigiamos tiesos nuo ambicijų ir tai, - linktelėjusi mikstūros pusėn, - nėra dėl ,,paprastų taisyklių".
 Amika pakilo nuo lovos ir mostelėdama rankomis į šalis, ėmė vos ne motiniškai priekaištauti aukštaūgiui. Tada staiga suraukė tankius antakius ir porą kartų atidžiai it rengeno spinduliais nuskenavo jaunuolį nuo nosies iki pirštų galiukų.
- Taip, tinka tik žmonės ir žmonės su ypatingais gebėjimais, na tie legilimantai, šnypštūnai, tik nesąveikaujame su gyvūnais, elfais, kitų rasių padarais ir žinoma, pačiomis velomis, - lyg kokia magiškų gyvūnų priežiūros profesorė dėstė Mikusia, o tada vėl grįžo prie keisto žvairavimo į Helijaus krikštatėvį, - bet pala, pala, tai tu ne žmo... - 
Netikėtai, net labai netikėtai vela buvo nutraukta neaiškaus beldimo į duris.
- Ar laukei svečių, - gimdyvė kreipėsi į didingo varno savininką ir dar labiau sumišusi, violetavos suknytės dėvėtoja pažvelgė į ant smulkaus, dešiniosios rankos riešo kabantį laikroduką bei smalsiai pridūrė, - penktą ryto?

[Fasiras von Sjuardas]

   - Manęs niekada nedomino tokių būtybių gyvenimas ir mitybos ypatumai, - šaltai atsakė gūžtelėdamas pečiais Fasiras. Kas jinai įsivaizduoja esanti? Pora metų vyresnė mama ar auklėtoja?
   - Aš tik padėjau šeimininkui įvykdyti savo pareigą, - atkakliai kartojo Uncas - Baubas.
   Fasiras darsyk mąsliai nužvelgė magiškąją būtybę, o tada žvilgsniu susidūrė su velos akimis.
   - Aš tik šiandien sužinojau, kad apskritai turiu namų elfą, - bejėgiškai skėstelėjo rankomis von Sjuardas. - Tokia įdomi diena, tai yra, naktis, - tarė, žvilgtelėdamas pro langą. Nežinia, ar jam pasivaideno kažkoks žybtelėjimas tamsoje prie vartų. Turbūt vėl kaimynų katė. Bet dar didesnį sumišimą ir nejaukumą kėlė Amikos kalbėjimas apie jo nuolatinį atsišnekinėjimą. Fasiras pastatė ausis, nejaukiai žvalgydamasis tai į savo naują elfą - gal šis dar kokį žiobarą galėtų atnešti? - tai į velą. Kankino bloga nuojauta, labai bloga. Netgi nebuvo aišku, ar gali tokia kankinti vien dėl mažojo kūtvelos.
   - Mhm, - linktelėjo Fasas Amikai kalbant. - Mhm, - neramiai linktelėjo darsyk, lyg ir norėjo įsiterpti, bet patylėjo, kol į jį bus normaliai atkreiptas dėmesys ir suteiktas žodis.
   - Na, kaip čia pasakius... - sumurmėjo juodaplaukis jaunuolis. Šventieji Asgardo dievai, kaip nesinorėjo, kad kas sužinotų, jog Angliją valdo kraujasiurbys žudikas, žmoniškumui ir žmonėms bene tolimiausia būtybė. Išgirdęs beldimą Fasas sustingo. Galėjo apsidžiaugti, kad pokalbis per prievartą nukrypo kitur ir jam bent artimiausias penkias minutes galbūt nereikės išsiduoti, tačiau... Visų pirma, laikas tirpo ir seko, ir niekas nežinojo, ko nubudęs imsis vampyro krikštasūnis, o antra... Kas gali pas Fasą atsibelsti penktą valandą ryto? Iš Ministerijos? Ne, jie visada gerbdavo jo poilsį.
   - Nelaukiau... - nutęsė pusvampyris, lipdamas laiptais žemyn. Bloga nuojauta vis stiprėjo. Vis stiprėjo ir nutildė visas von Sjuardo mintis.
   Rakindamas duris juodaplaukis pirmiausia užuodė žmogaus - Edgaro - kvapą. Ir išgirdo jo kvėpavimą. Ir ne jo vieno.
   Vyriausiasis von Sjuardų sūnus atrakino duris, be šypsenos, lėtai jas atvėrė. Nepasisveikino su krikštatėviu, o iškart išvydo juodabarzdį juodaapsiaustį siluetą už jo. Sūnaus akys po turbūt trejų ar ketverių metų pagaliau susidūrė su tėvo akimis. Fasiras sustojo, netekęs amo. Stovėjo tarpduryje ir tylėjo.
   Tiek košmarų, tiek minčių, tiek svajonių apie kerštą. Dabar, žiūrint į auksines liūdnas tėvo akis - ech, tokios kaip visada - tai trumpam tarsi priblėso. Bet juodaplaukis vis dar negalėjo išlementi nė žodžio.
   Ko šitam niekšui prisireikė Fasiro von Sjuardo, Magijos ministro namuose?
   - Labas... rytas... - tyliai prabilo auksaakis. Vis dar nežinojo, kaip reaguoti. Visada įsivaizdavo, ką tėvas veikia likęs vienas, kaip miršta, bet taip ir nesumanė, kaip su juo bendrautų prisireikus. Visuomet atrodė, kad to bus galima išvengti. O dabar balsas netikėtai užkimo. - Ką čia... Gali paaiškinti? - pasisuko į Edgarą. Oi, kaip nesinorėjo kviesti vidun Soreno.

[Edgar Jeffter]

Edgar'as tik tylėjo. Nekomentavo savo neapdairumo, nes ir pats žinojo, kad mažumėle buvo paleidęs kažkur vėjais savo koncentracija, prie kurios praradimo trinktelėjimasis į sieną. Visgi apart to prisiplojimo, kai buvo virtęs vilku, daugiau nieko nenutiko. Reiškiasi viskas buvo atlikta tinka. Bent jau teoriškai.
- Visada yra išeitis. Net, jei kalbame ir apie gyvūnus,- juodaplaukis net nepateisino ir gyvūnų žudymo.
- Nebūtų!- prieštaravo von Sjuardui, - Tu nežmogus, goblinas ne žmogus, bet tai gyvos būtybės!- burtininko balse tonas tik didėjo, - Su bet kokios būtybės nužudymu tu prarandi ir dalį žmogiškumo. Ir įsidėmėk,- vėl primažino šnekėdamas decibelus, - Žmones gąsdina nežinia ir paslaptys,- Edgar'as manė, kad kiekvienas nutylėjimas gali turėti ir tam tikrų kėslų. Žinoma, ne visais atvejais, tačiau gali. Jei paėmus, kaip pavyzdį vampyrą slepiantį savo prigimtį, tai gali manyti, kad jis taip daro dėl to, jog ateityje galėtų tau nežinant suleisti į tavo kaklą aštrias iltis. Šiam pasisakius apie savo rasę, automatiškai kiti įgautų pasitikėjimo ir bent žinotų ko galima tikėtis.
Vampyrui pareiškus, kad jis ne žudikas Jeffter'is, tai nutylėjo. Jis nežinojo ar jo dabar vedamas asmuo yra kam pakenkęs, ar ne. Ir šiaip ne šiam, dvidešimtąjį gimtadienį švenčiančiam, jaunuoliui reikėtų spręstis kas yra žudikas, kas ne.
Suklaksėjus Fasiro namų durų spynai, duris pravėrė namų šeimininkas.
- Labas,- vėlyvas, o gal ankstyvas atklydėlis, kuriam rodėsi, jog vėliausiai dabar galėtų būti tik kokia pirma valanda nakties. Nė nebūtų pamanęs, jog galėtų būti jau net penkta valanda ryto, nes atrodė, kad sugaišo ne tiek ir daug laiko.
Edgar'as kilstelėjo antakį susiraukdamas. Jis laukė kol į jo pasisveikinimą atsakys jo krikštasūnis. Tik jo teko truputėlį palaukti, nes jaunasis von Sjuardas buvo kažkoks apšalęs. Na, jei jis buvo pažadintas iš miegų, tai suprantama, kad susiorientuoti reikėjo šiek tiek laiko.
- Aš labai atsiprašau, kad taip vėlai atsibeldžiau pas tave,- nemaloniai jautėsi atėjęs pas Fasą tokiu paros metu, - Tačiau susidūriau su problemėle,- žvilgtelėjo į Soreną laikydamasis sau už šono, kurį momentais suskausdavo, - Maniau, kad tai tavo tėvas.. Bet, kaip ir maniau jis tebuvo apsimetėlis, multisulčių prigėręs vampyras,- vėl pažvelgęs į eliksyrininko sūnų nežymiai šyptelėjo. Džiaugėsi, kad Fasirui viskas gerai. Vadinasi, vampyras nenorėjo arba nespėjo dar jam pakenkti.
- Ir pamaniau, geriausiai bus kreiptis pas tave,- aiškino toliau situaciją, - Supranti, buvo kova. Vertėtų patikrinti ir tą apleistą namą čia, Godriko Dauboje. Juk žinai jį? Tikiuosi šis manęs neapgavo dėl vilkolakio,- vėl pažvelgė į auksaakį, nes netikėjo jo šimtu procentų.