[Shiro Onibi]

Shiro susiraukė.
-Taip, su teta,- nukirto it kirviu ir daugiau nieko neaiškino.
Hm, pirmakursė tikėjosi įdomesnių nusižengimo iš švilpio, bet turbūt nieko baisaus jis ir negalėjo iškrėsti- jie juk buvo pirmakursiai.
Švilpė matė, kaip Hayato užsisvajojo apie savo gimtinę, pasinerdamas į prisiminimus. Turbūt gera, kai jautiesi kažkur priklausantis. Shiro nejautė didelio prisirišimo Japonijai, bet jai ten patiko labiau, nei čia, Hogvartse. Hogvartsas buvo uždara vieta su daugybe taisyklių, bausmių ir draudimų. Švilpė tik buvo laiminga, kad pagaliau galėjo pradėti mokytis kerėti, nes jos teta labai bijojo, kad mergaitė išvis netaps burtininke.
Ji pakėlė galvą, kai Hayato užsiminė apie mišką.
-Hm... ne, nebuvau. Tiesiog domiuosi tuo mišku,-numykė Shiro.
Pirmakursei pasirodė keista, kad berniukas prisipažino buvęs uždraustoje teritorijoje, tarsi nebijodamas, kad baltaplaukė gali jį paskųsti. Jei švilpis ten buvo, galbūt ir ji galėtų ten apsilankyti?..

[Hayato Shinohara]

   Hayato supratingai linktelėjo galva - daugiau prie šitos temos jiedu, ko gero, nesugrįš. Arba galbūt Hayato iš kažko ką nors apie tai išsiaiškins pats - jam patiko kartais išsiaiškinti kažką, ką kiti slepia. Žmonės yra linkę atskleisti daugiau dalykų žmonėms su katėmis rankose, kad ir kokie nepatenkinti tie katinai. Junshi puikiai atliko šią rolę ir davė naudą Hayato. Būtent todėl ir buvo vis dar neblogai šeriamas ir kartais net paglostomas, kai Hayato užeidavo ramybės valandėlė.
   - Galėtume kada nors nueiti kartu. Jei vaikštai pakraščiais, paprastai nieko pavojingo nesutinki, - mirktelėjo akimi Hayato, tyčiomis pamiršdamas nuotykį su vilkolake. Kartais jis būdavo pavojingesnis už to miško gyventojus.
   - Kas tave domina ir kodėl? - sumirksėjo Hayato, perdėtai smalsias akis įsmeigdamas į pašnekovę.
   Tik su Suzu - geriausiu savo draugu - šnekučiuodamasis jis neapsimesdavo, jog jam įdomu. Europiečiai nebuvo įdomūs jam, tiesą sakant, tiksliau, ne tokie įdomūs.

[Shiro Onibi]

Shiro gūžtelėjo pečiais.
-Aš ką tik tave sutikau ir visiškai nepažįstu, bet galbūt, kažkada... ir, ko gero, eiti dviese saugiau, nei vienai,-garsiai pasvarstė pirmakursė.
Švilpė nuleido galvą, išgirdusi klausimą.
-Mane domina... ko gero, labiausiai miško gyventojai. Žinoma, ten yra daugybė pavojingų būtybių, bet miškas pilnas rečiausių ir įdomiausių sutvėrimų. Ir... suprantu, kad tai pavojinga, tačiau žodis „uždraustas” tik paskatina smalsumą,-prisipažino Shiro.
Baltaplaukė neketino stačia galva pulti į pavojingiausią teritoriją su keistu pirmakursiu, kurį ką tik sutiko, tačiau jos smalsumą sužadino tai, kad Hayato pasisakė jau buvęs miške.
-Hayato, ką tu matei miške?-paklausė susidomėjusi švilpė.- ar ėjai ten dieną, ar naktį?

[Hayato Shinohara]

   Hayato supratingai palinksėjo ir šiltai nusišypsojo pašnekovei. Be abejo, mielo veido baltaplauke švilpe, su Hayato tau bus saugiau, juk Hayato labai draugiškas, labai paslaugus ir iki paskutinio kraujo lašo gins draugus.
   Tik ar tu būsi jo draugė, kai Hayato už nugaros stovės tamsių padarų pulkas?
   - Pavyzdžiui, kokie miško gyventojai? - pasmalsavo pirmakursis. Jis pats nelabai lankė pamokų, Magiškųjų Gyvūnų priežiūroje buvo tik kelissyk, o ir šiaip abejojo, kad ten kažką galėtų pasakoti apie Uždraustąjį mišką. Juk tai būtų tolygu mokykloje pasakoti apie alkoholį ir įdomų jo poveikį. Arba apie magiškus grybukus. Grynų gryniausia reklama.
   - Dieną, aišku, kad dieną, - iškart patikino Shinohara. - Na, tiesą sakant, nieko ypatingo. Kelis neįspūdingus paukščius, savo draugą iš Grifų Gūžtos, na, beje, jį ten susitikau atsitiktinai, ir Junshi, besikarstantį po medžius, - nusišypsojo jis, nutylėdamas tiek duobėje Uždraustajame miške rastus negyvėlius, tiek vilkolakį. Jis ten buvo tik du kartus ir abu kartai buvo pavojingi. Na, bet jam tai patiko.

[Shiro Onibi]

Shiro gūžtelėjo pečiais, jos akys nejučia nukrypo į užverstų lapų krūvą jos pašonėje.
-Mane labiausiai domina testraliai, hipogrifai ir kentaurai. Tiesa, kentaurų palankumą pelnyti sunku, todėl nežinau, ar netyčinis susitikimas su jais būtų geras ar blogas dalykas...-tarė pirmakursė,-tiesa, ten gyvena ir vienaragiai, tačiau pamatyti bent vieną jų yra beveik neįmanoma.
Baltaplaukė akimirkai nutilo.
-Uždraustasis miškas yra daugybės tamsių padarų buveinė, tokių kaip akromantulai ir net vilkolakiai, tačiau jų tikiuosi niekada nesutikti,-pridūrė švilpė.
Nuo to laiko, kai Shiro pirmą kartą išgirdo apie uždraustąjį mišką, ji žinojo, kad turi ten apsilankyti. Paslaptinga vieta, pilna pavojingų, tačiau ypatingų sutvėrimų... Tarytum pamojavo saldumynu prieš nosį ir padėjo puikiai matomoje vietoje, bet prisaikdino neliesti.
-Tačiau uždraustasis miškas gali dar palaukti, nenoriu eiti ten visiškai nepasiruošusi.
Baltaplaukė pakėlė akis į švilpį.
-Hayato, kokie tavo hobiai? Žinoma, be katino gaudymo,-pasidomėjo Shiro.

[Hayato Shinohara]

   Hayato smalsiai nužvelgė savo pašnekovę. Pasirodo, jai įdomūs buvo tikrai pavojingi padarai. Ne kokie lankučiai, fėjos ar... Kita vertus, net ir fėjos, jei tik supyktų, galėtų tapti pavojingos. Kas gi norėtų, kad mažos, perkreiptų iš pykčio veidų būtybės, užpiltų už apykaklės ar kelnių klaikiai karštų ar ilgalaikį niežtėjimą sukeliančių dulkių? Juk ne visos fėjų dulkės yra tokios, apie kokias dėsto Hogvartse. Hayato nejučia nusipurtė ir lyg blusa kąstų ar minėtų dulkių vėjas būtų užnešęs, pasikasė ranką. Vis nervai, sukeliami per lakios vaizduotės.
   - Visų šių trijų gyvūnų palankumą pelnyti sunku, - tarstelėjo švilpis. - Norėčiau juos pamatyti, bet nenorėčiau, kad jie pamatytų mane, - rimtai pasakė jis. Į repliką apie vienaragius savo komentarą jis nutylėjo, tik šyptelėjo ir linktelėjo.
   - Be abejo, - pritarė Shinohara kitai tautietės minčiai.
   Junshi staiga kilstelėjo galvą, pasisuko į vaikį, į duris, o tuomet pakeitęs pozą vėl atsigulė nusnūsti.
   - Mano hobiai? - perklausė švilpis. - Nežinau, - sumurmėjo jis. - Mėgstu valgyti ryžių trapučius, mėgstu kalbėtis su hogvartsiečiais. Nežinau, - pakartojo jis, svarstydamas, ką dar pasakyti ar prikurti galėtų. - O tavo? - pasiteiravo jis.

[Danielis Lorijanas]

Po rugsėjį susitikimo su bendrakursiais ant kalvos, Etanas vengė visų. Gėda jį graužė iki sielos gelmių, o tos nakties siaubas šiurpiai išdygdavo prieš pat jo akis. Etanas niekur nerado ramybės, visiškai užsidarė berniukų miegamajame ir tik išeidavo pavalgyti ar nunešti atliktus namų darbus. Mažojo Lorijano nebuvo nė kvapo nei pamokose, nei kokiose pamokinėje veiklose. Etano laiškai nuolatos raižė dangaus mėlynę ir kaskart laukiant atsakymo iš namų, berniukas apsikniaubęs pagalvę tyliai, tramdydamas raudą, tysodavo lovoje. Viskas taip pakrypo blogyn, kad Etanas galiausiai buvo paliestas namon trims mėnesiams.
Palaužtas košmarų, gėdos, liūdesio, grįžo į Ūdrų Žabangus, visiškai praradęs norą kuo nors domėtis. Į Skutelio ligoninę nebuvo nuvežtas, varge, vargšiui Etanui to būtų buvę per daug. Jam reikėjo šilumos, meilės, saugumo, užuojautos ir ramaus, ilgaus miego.
Etanas neįsivaizdavo kaip išgąsdino namiškius, bet buvo greitai "sutvarkytas" - besapnis miegas, šiltas glėbys, iš virtuvės sklindantis cinamono ir ištirpusio sviesto su cukrumi kvapai, rinantis murkimas. Berniukui teko daug šnekėti, pasakoti, verkti, kad jo mažai širdutei palengvėtų. Siaubinga naktis, per kurią prarado Danielį, savo tėvus ir buvo užvaikytas vilkolakio, buvo švilpiuko trauma ir košmaras, tačiau tie trys mėnesiai padarė savo. O kitaip nebūtų galėję nutikti - buvusių švilpiai negalėjo palikti bėdoje papuolusio mažylio švilpio.
Laikas bėgo. Berniukas pradėjo rimti, pradėjo atkusti, šypsotis, keistis - liūdnas žvilgsnis virto į linksmą, nors retkarčiais dar užtemdomą sielvarto, vėl patapo tuo strakalu, kuriam magiškų gyvūnų priežiūra buvo šventas dalykas.
Igoris iš "globėjo" virto į "tėtį", Emilijana - į "mamą", Kajus - į "brolį", Wrena - į "sesę", Melijandra - į "tetą". Šie žodžiai netyčioms išsprūsdavo iš Etano lūpų, priversdamas kiekvieną nejaukiai sumišti, bet po to - įsišiepti. Etanui Igoris ir Emilijana nebuvo tikrieji tėvai - jo tikrieji tėvai žuvo kartu su Danieliu nuo jau dabar ištremtojo vilkolakio Dantės Emouso, tačiau Etanui šie Lorijanai tapo jo tikrąja šeima, Ūdrų Žabangai - jo namais. Košmarai besapnio ir kitų eliksyrų pagalba slopo, nyko, kaip ir tas sielvartas dėl savo tėvų mirties, jų atvaizdai taip pat bluko iš Serafielio atminties, juos keitė Igorio, Emilijanos ir kitų namiškių veidai. Etanas nesusimąstė ar tai buvo blogai, ar ne. Nesąmoningai žinojo vieną - tai dar labiau stiprino jo baimę prarasti savo artimuosius. Iškilo sapnai, kai berniukas likdavo namiškių paliktas namuose, nors rėkdavo visa gerkle palaukti ir jo. Bet sapne niekas jo neišgirsdavo ir kiekvieną kartą likdavo vienas. Šitas siaubas persimetė ir į realybę. Kaskart kuriam nors namiškiui ruošiantis vykti į darbą, Etanas kaip mat prilipdavo prie kojos ir viskas. Nei meilūs žodžiai, nei pažadai, kad greitai grįš neveikdavo Etano. Bet buvo rasta išeitis. Su berniuku liko Mela. Etanas sužinojęs, jog "teta" išėjo iš darbo Magijos Ministerijoje ir pasiėmusi atostogų iki grįžimo į lobių atkeikėjos darbą, apsidžiaugė. Iš tikrųjų Etanas gavo namiškį, kuris jam buvo ne tik kaip auklė, bet ir kaip namų mokytoja. Iki tol laiko neruošęs pamokų, Etanui teko vėl sėsti prie knygų, bet šį kartą su mielu noru ir net įkarščiu. Jam magizoologija buvo sustiprinta ir kur tau! Etanas niekada nebuvo svajojęs apie skraidymą ant audrapaukščio nugaros, ar išvystą kvapą gniaužiantį spektaklį, kai Freiras sukėlė audrą ir jo plunksnos pakeitė spalvą į elektrinę mėlyną. Turėjo gaudyti kvapą iš juoko, išgirdęs pasakojimus, kaip Sniegas kelis metus legilimantijos pagalba kvailino Hogvartsą, neva esąs baltas katinėlis su lino mėlynomis akimis, bet berniuką labiausiai nustebino Sniego genialumas kaip savo galia "susikalbėti" su namiškiais. Būtent Sniegas jam daugiausiai papasakojo apie legilimantiją ir taisykles, kurios privalomos kiekvienam kito privatumą gerbiančiam legilimantui - Etanas pašiurpo, sužinojęs, su kokiu tipu Sniegui ir Kajui teko kovoti kvidičo prekių parduotuvėje, kai Sniegas neatsargiai pasinaudojo legilimantija prieš tą tipą.
Labiau susipažino su Dulksnos gentainiais, sužinojo, jog Dulksna buvo mišrūnė, todėl ne tokia agresyvi, bet ne ką prastesnė namų saugotoja. Iš tiesų, Etanas pastebėjo, jog Dulksna su Sniegu buvo geriausi draugai. Pirmakursis ir apie pelėdas ir kaip su jomis rūpintis, čia, susipažino su naująja Melos pelėda - Zela, o ir vėliau ir su naujuoju tetos augintiniu - knisliu Sindriu. Ah, kaip buvo linksma gaudyti tą juodą kailio kamuoliuką!
Bet ir čia jo pamokos nesibaigė. Grįžus kitiems namiškiams, Etanas iškmokdavo apie kerėjimą ir senąjį Izaac, Hannah ir magijos istoriją (kur būdavo nenormalu negauti dešimt iš jos namų darbų), nuodus ir vaistus (ir neprisiruošimą išsprogdinti katilą) ir Soreną von Sjuardą iš Igorio, apie tranfigūraciją ir Džeimsą Greywindą iš Kajaus, herbologiją iš Wrenos. Apsigynimas nuo juodosios magijos pamokos pas jį vykdavo visados, ypač per pilnatį, tada berniukas žaisdavo su vilkolakių uodegomis ir ausimis. Tai buvo keista, nes vienas vilkolakis pražudė jo draugą ir jo tikrąją šeimą, o čia, po kurio laiko niūrkė kitus vilkolakius. Turbūt buvo vienas skirtumas - Igoris ir Mela Serafieliui buvo jam švelnūs ir jam leido priprasti prie šio fakto. Nešiepė ilčių, elgėsi kaip tingūs peraugę šunys, leidžiantys į niūrkymus ir kasyčių pynimą iš jų kailių. O Merline, taip, Etanas tą bandė daryti! Kai atėjo žiema, vilkolakių kailiai pailgėjo, patankėjo, todėl pilnatį eidavo ir bandydavo pinti kasytes. Neišeidavo, bet bent turėjo daug linksmo laiko juokdamasis ir jausdamas savimi.
Etanas daug laiko žaidė su gyvūnais. Lenktyniaudavo su Sniegu, skaičiavo Freiro sparnų plunksnas, ieškojo kaspinų Dulksnai (jai be galo tiko), erzino Sindrį su galeonais, mėgdžiojo pelėdų ūkimą. Kamantinėjo Wreną su Kajum apie animagystę, klausinėjo apie sirenas, jūrą Emilijanos (ir išmoko vos ne tobulai plaukti!), kapstinėjosi žemėje, klijavo etiketes ant eliksyrų butelaičių, mokinosi skraidyti ant šluotos (jam labiausiai patiko gaudytojo pozicija) ir įvairiausių lazdelės mostų. Negalėdamas pagal Ministerijos įstatymus burti už Hogvartso ribų, Etanas pasigriebdavo paprastą šakelę ir praktikuodavosi daugybę burtažodžių ir kerų. Taip ir Etanas mokėsi namie, o kiek dar neapkalbėta likusių pamokų, kurios vyko Hoge...
Vieną dieną Etanas buvo abstulbintas gerąja prasme. Namus papildė dar du fantastiniai gyvūnai! Pasirodo, feniksas, kurio taip ieškojo ir nesurado Mela Egipte, buvo surastas, konfiskuotas ir dabar ieškojo namų. Mela jį nusipirko. Fenikso vardas buvo Ra. Nesenai pergyvenęs Sudegimo dieną, buvo mažas ir jau ne taip bjauriai atrodantis kaip nuskustas kalakutėlis. Buvo ir okamė, kuris konfiskuotas kaip ir Ra. Mažylė okamė, buvo nesenai išsiritusi, bet praradusi savo šeimyną. Ji irgi ieškojo namų. Feniksas ir okamė buvo panašūs į Etaną, gal tuo meilės išsiilgusiu žvilgsniu, o gal noru susieiškoti draugų. Nereikėjo daug laiko, kol trijulė susidraugautų. Dulksna iš pradžių buvo įžeista, bet ir ji galiausiai susidraugavo su Ra ir Arbatžole - taip pavadinta okame. Iš tikrų niekas taip ir nenusprendė, koks bus okamės vardas - ar Arbatžolė ar Arbatinukė. Buvo juokaujama, kad okamę ant galo teks trumpiau vadinti "Arba". Etanas buvo be galo laimingas, bet kai kam (ir be Dulksnos) teko susitaikyti su Ra egizstencija Ūdrų Žabangų name. Tai buvo Freiras. Ra pradėjo atsiskleisti savo charakterį, ir Etanui, prisiklaususiam iš Melos žiobarotyros pamokų, Ra priminė Smogą iš Hobito. Jam rodėsi, jog Ra visados šūkaudavo: "Aš esu Ugnis, Aš esu Mirtis!", o Freiras visados būdavo: "ei bro, ramiakas". Prireikė daugiau laiko, kol dičkis audrų sukėlėjas priimtų ugnies kamuolį, bet viskas išsisprendė gražiai ir ramiai. Nei nebuvo gaisro, nei potyvynio.
Būtų kokia sena bobutė pasakiusi: "kam jūs tam mažam vaikui duodat auginti tokius pavojingus gyvūnus! Tas jaunimas!", tačiau Etanas tame problemos nematė. Kaltinti buvo galima Melą - iš jos Etanas pasiėmė tą džiaugsmą ir aistrą auginti ir rūpintis pavojingesnės kategorijos augintinius.
Trys mėnesiai ėjo į pabaigą, ir Etanas pradėjo vis labiau išgirsti pokalbių, ar nevertėtų jam grįžti į Hogavartsą. Etanas pašiurpo, bet buvo nuramintas. Jis visados galės grįžti per atostogas namo, gal kurią laisvesnę akimirką bus aplankytas mokykloje. Etanui teko suprasti, kad niekas jo ilgiau namuose negalės mokyti, darbų krūviai vis didėjo ir didėjo. Berniukas nukabino nosį, priešintis neturėjo niekaip. Šiek tiek pradžiugo, sužinojęs, kad galės pasiimti Rą ir Arbatžolę su Dulksna kartu. Aišku, turėjo pasižadėti, jog elgsis gerai ir darys viską, kad niekas iš mokinių nenukentėtų nuo Ra, o blogiausiu atveju nuo Arbatžolės.
Ar buvo galima sakyti, kad Etanas pasitaisė? Taip, bet tik iš dalies, nes jam vis dar reikėjo tikrų draugų, kurie galėtų išspirti iš jo tą nedrąsumą ir susigūžimą.
Buvo žiemos vidurys, kai Etanas pagaliau grįžo Hogan. Vis dar vengė mokinių, ypač švilpių, tačiau jautėsi daug tvirčiau nei prieš tris mėnesius. Visgi, iš karto dar bijojo nueiti į pamokas (bijojo tų žvilgsnių, iš tų, kurie pastebėjo, jog buvo dingęs), todėl pasiliko tik prie namų darbų ruošimo. Todėl atrado daug laisvo laiko ir pradėjo naršyti Hogvartso apylinkes. Taip bezyliodamas atrado senai belankytą medinį draugų namelį ir nusprendė - čia bus jo slapta asmeninė vieta. Čia kiekvieną kartą ateis ir mokysis kerų, burtažodžių, treniruos savo augintinius. Tie trys mėnesiai Etaną pavertė knygų graužiku, vos ne moksliuku, todėl nebuvo nuostabu, kad daugelis dalykų jį domino.
Snaigės dideliais kąsniais krito ant švilpio galvos. Lorijanas pagaliau pakilo nuo namelio laiptelių. Ežeras buvo užšalęs, ežero pakrantėje karaliavo tyla ir ramybė kaip ir Etano viduje.
Vienuolikmetis sau viduje pažadėjo, jog nuo šiandien atvers naują savo gyvenimo lapą. Nusišypsojo ir lėtais žingsniais patraukė link Hogvartso.

[Danielis Lorijanas]

Pastarosios savaitės praėjo ramiai. Etanas ėjo į pamokas, atlikinėjo tą ką profesoriai uždavė, buvo tas paklusnus, jokių problemų nesukeliantis mokinys. Niekas su juo nesišnekėjo - tai buvo gerai, nes reiškė viena - nereikės įsivelti į jokias dramas ir problemas. Tai reiškė  daugiau laiko su savo augintiniais, daugiau laiko vienas, klaidžiojant po pilį, daugiau laiko skaitant vadovėlius! Bet iš ramybės iškilo ir kiti dalykai. Etanas tą pastebėjo visai nesenai. Prieš pat jo akis šviesių plaukų sruoga pasikeitė į bronzinę spalvą, vos pajutęs entuziazmą nardyti po bibliotekos lentynas, ieškant įdomių knygų. Tą akimirką Etanas suprato viena. O, mažieji linkučiai, gi aš metamorfmagas! O jis tą visiškai užmiršo... Jį lydyję košmarai, kraują stingandys prisiminimai ir tas susikaupusi neviltis Hogvartse užgniaužė jo gebėjimą keisti išvaizdą, visiškai iš jo atminties išplaukė ta mintis, jog gali tą daryti. Turbūt tie trys mėnesiai namie padėjo daug daugiau nei tikėjosi.
Bet buvo ir kita problema. Jis atsidurs dėmesio centre. Jį kiti pastebės, o jei įmins jo besikeičian plaukų spalvų reikšmę, jam bus šakės - jo jausmus apatarinės visi, bus koks daiktas, į kurį galima paganyti akis. Savo privatumą visiškai praras. Tai Etanui skambėjo kaip pasaulio pabaiga! Štai ir todėl visu greičiu lėkė per sniegą ir šaltį į medinį draugų namelį. Tu žadėjai, jog tai bus naujas gyvenimo lapas! Žadėjai, jog viskas eis geryn!
Ryškiai rudi plaukai virto į ryškią, vos ne akis badančią raudoną, tokios nevilties ir pykčio ant savęs Etanas dar nebuvo jutęs per savo gyvenimą.
Etanas griuvo ant kelių ir užsikniaubė. O tikėjosi, jog šiandien bus gera diena!
Kažkas šiltas pršliaužė pro jo ranką po rankove. Kaip šalto vandens kibiro užverstas ant gavos, Etanas pašoko, jo pyktis atšalo. Vos nesuriko iš siaubo, bet, staiga pamatęs arbatžolių spalvos lopinėlį, atsipalaidavo. Bet tada nepatenkintas susiraukė.
-Arbatinuke! - cyptelėjo švilpis, švelniai, bet dar virpančiais pirštais paimdamas okamę į savo delną, - Daugiau niekados nelysk į mano rankovę! Būtai galėjusi išlėkti ir sušalti sniege!
Dėl imbierų šlykštumo, kaip jis nieko nepastebi!
-Ei, ne šnypšk ant manęs! Gerai...Gerai! Aš kaltas...! Man reikėjo tave pastebėti...Nesusižeidei? Sparnelių neprispaudei?
Šiltas Arbatžolės/Arnatinukės gyvatiškas kūnelis, švelnios plunksnelės ramino jaunąjį burtininką, Etanas šiek tiek šyptelėjo. Jo plaukų spalvos maišėsi, keitėsi - gintarinė, tamsiai turkio, auksinė, bronzinė...
Suplasnojo sparnai, dar vienas kūnas tūptelėjo ant švilpiuko peties, o dar kažkas sumurkė prie jo kojų. Etanas su šilta šypsena veide tyliai nusijuokė, išvydęs Ra su Dulksna. Gyvūnai juto žmonių emocijas.
-Nagi, nepergyvenkit dėl manęs, matot? Man jau viskas gerai!
Ra atrodė neatrodė įtikintas Etano žodžiais, turbūt Arbatinukė kažką šiam leptelėjo, na, o Dulksna įtikėjo, jai, kas svarbiausia, buvo atsidurti ant Etano kelių ar ant jo rankų. Kas greitu metu ir išsipildė.
Medinis draugų namelis buvo vėl tuščias. Etanas pravėrė duris, šmurkštelėjo į vidų. Ra įsitaisė ant sofos krašto, Dulksna tuojau pat prisitatė prie Etano kelių, o Arbatinukė, spindėdama visu džiaugsmu, padidėjo ir įsitaisė koridoriukyje. Mažasis Lorijanas jau buvo pastebėjęs, kad okamiai patys sugeba kontroliuoti savo dydį. Žinoma, jie išsiplės/susitrauks, priklausant nuo jų esamos aplinkos, bet milžiniškoje vietoje, kaip lauke, jie bus tik tam tikro dydžio, šiuo metu Arbatžolė - kokios stambesnės gyvatėlės dydžio. Etanas girdėjo pasakojimų apie Njutą ir žiobarą Džeikobą. Juk Džeikobas savo rankose laikęs okamį, kuris nei padidėjo, nei sumažėjo! O ką kalbėti apie tuos, kurie tupėjo Njuto sukurtame lizde...tie irgi liko tokio pačio dydžio.
Etanas pasitupdė Dulksną ant kelių ir ši pradėjo murkti kaip traktoriukas, o tuo metu Ra ramiai tupėjo ir snūduriavo. Beglostant kniubutę, švilpio mintys ištrūko iš šios realybės.
Norėjo būti magizoologu, tačiau domėdamasis labiau apie žiobarotyrą, jo dėmesį patraukė ir žiobarų natūralistų darbas, gamtos apsaugos problemos, Klimato atšilimo pavojus, apie kurį nebuvo girdėjęs tarp burtininkų, tuo labiau Hogvartse. Etanas su siaubu sužinojo, jog žemėje (toje pačioje žemėje, kurioje kartu gyveno ir Magijos pasaulio atstovai) laukinės gamtos liko apie trisdešimt keturis procentus, kai prieš devyniasdešimt tris metus buvo viršt šešiasdešimt procentų! Daugybė gyvūnų yra prie išnykimo ribos, koralai baltėja tai yra nyksta, žuvų mažėja, vandenynai tuštėja, pavyzdžiui, Baltijos jūroje dumblių kiekis yra be proto didelis, ledynai tirpsta...Buvo tiek daug neviltį keliančios informacijos, jog Etana nebe žinojo ką daryti. Jautėsi beviltiškai. Akimirką sužibo noras trauktis į žiobarų gyvenimą ir jiems padėti. Juk metamorfmagas! Galėtų pavirsti į bet kokį nykstantį gyvūną, susirastų tos pačios rūšies gentainius ir taip kažkaip padėtų žiobarams...Bet kas rūpinsis maniškio pasaulio fauna ir flora? Mūsų tai mažiau...Aš jau žinau! Būsiu magizoologu! Ieškosiu ir saugosiu mūsiškę gamtą! Entuziazmas, noras pulti į darbus, išganinga viltis ir gyvenimo prasmė uplūdo jį. Jis nė per nago juodymą nesuprato kaip tai atliks (kaip metamorfmagui buvo be proto sunku (ar net neįmanoma) pavirsti į magišką gyvūną ar paukštį), tačiau tas jausmas jam patiko - jis žino, kuo bus užaugęs.
Dulksna papyko, kai berniukas ją nuleido ant grindų ir Etanas tučtuojau išpuolė iš namiūkščio, o paskui jį ir jo augintiniai. Sustojo, pasigriebė Arbatžolę į kišenę, Ra, pasičiupo kniubutę. Etanas nukūrė Hogo link. Dėl knisių galeonų, kodėl kai kyla idėjos, šalia savęs neturi popieriaus!? Tą akimirką Etano mintyse jau iškilo kelios idėjos nuo ko pradėsęs ieškoti, stebėti, saugoti gyvūnus - vienu žodžiu, kaip žengti pirmiuosius žingsnius link tapimo magizoologu. Pirmiausia, jam reikia išnaršyti ežero pakrantę, patį ežerą, ne ir Uždraustąjį mišką. Taip, skamba žiauriai pavojingai, bet Etanas iš knygų žinojo, jog ten gyvena vienaragiai, testraliai, akromantulai ir hipogrifai. Rizikuoti gauti areštus verta. Antra, viską užsirašinėti, pažinti visą fauną ir florą, supančią aplink jį. Trečia - pabaigti Hogvartsą ir viską pratęsti jau už mokyklos ribų. Ketvirta, informuoti visuomenę apie nykstančią magišką gyvybę.
Etanas visa širdimi buvo tikras, jog magizoologu tikrai taps ir kad pasirinko teisingai.
Medinis draugų namelis jau toli liko už metamorfmago nugaros.

(([Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai]))

[Danielis Lorijanas]

Prieš akis kaip numirėliai prisikėlė pirmasis kursas. Etaną iš karto nukrėtė šiurpas, supratimas, kokioje juodoje kiaurymėje buvo. Kaip saulės spindulį prisiminė Ashtoną. Kaip jis? Kartus dieglys į širdį. Ne, negalvok. Negalima.
Jis nuo pat pradžių žinojo, kad jis yra kitoks. Buvo kitoks. Niekados neįsilies į minią, liks nuošalyje, šešėlių draugijoje. Čia, jis verkė, jį draskė skausmas dėl metamorfmagystės, vienišumo, kažkur tolumoje stūksojo vaizdas iš dar gilesnės praeities...Prancūzija.
Etanas papurtė galvą ir pasileido lėkti artyn namelio.
Čia buvo jo slėptuvė! Bet dabar net ir čia jaučiasi svetimas! Jis visur jaučiasi svetimas! Ne! Palauk! Sustok! Kas tau yra? Skauda? Ką? Melas? Čia dėl melo? Apsimetinėjimo? Ne, ne! Ach! Arbatžolė ir Altairas! Sustok, nesielgsi kaip jis!
Susmuko ant medinių laiptelių. Užsimerkė.
Aš noriu iš tikrųjų gyventi. Būti savimi.
Tai pirmiausia iškilo iš posąmonės kaip užmirštas sapnas. Prisiminimo šiluma, ramybė apgaubė mažajį, o tos švelnios akys, meili šypsena...Bangų mūša buvo čia pat. Kaip lopšinė. Kaip lopšinė buvo ir pavakaryje medžių šlamėjimas, ošimas. Svirplių choras. Šinksnosparnių sparnų mostai.
Jis juto meilę. Jis nebuvo vienas.
Ra atplasnojo ir tūptelėjo šalimais. Nemirtingasis paukštis kiek sutrikusiai nužvelgė savo šeimininką. Tokio užsisvaigusio, ramaus dar nebuvo matęs.
Po to prisiminimai galingai nunešė Lorijaną tolyn.
Cinamono ir irisų kvapas buvo pasklidęs po visus kampus. Mažius susirietęs ant palangės ir prispaudęs nosį ir skruostą žvelgė pro langą, tarsi trokšdamas sugerti visą nuo jo tolstantį vaizdą. Dar per mažas buvo, kad susivoktų, kas nutiko. Bet širdutėje jau buvo kartus vienišumo jausmas.
Jis visados buvo vienišas. Šalia žmonės buvo, bet kartu ir nebuvo.
Kaip jis augęs tokioje aplinkoje, sugebėtų susirasti draugų, kai ir jų niekad nebuvo turėjęs? Tik vieni augintiniai jo niekad nepaliks. Ne, pati arbatžolė nepaliko. Nuo pat pradžios žinojau, kad ji atras savo šeimininkus! Bet vargiai bandė save įtikinti Etanas.
Vien įtampa. Vien mokslai. Jokio atokvėpio. Och, kiekviena kraupi, kūną paralyžiuojanti baimės akimirka, kai kažkas pasibelsdavo į duris ar suskambėdavo varpelis!
Etanas verkė.
Metamorfmagystė jį išgelbėjo. Bet ar tikrai?

Nežinia kada pakilo. Galbūt tada, kai nebeiškentė Ra švelnių bakstelėjimų į smulkų petį. Kažkur nuvilko kojas. Gi turėjo eiti pirmyn. Kažkas jo pasiges.

[Dori Mendel]

Buvo žvarboka savaitgalio pavakarė. Dori ir vėl nusliūkino į sandėliuką ir iš ten paėmė šluotą. Šiandien kažkokią kitą, ji buvo prastesnė. Gana lėta, be to, leido keistus garsus. Mergaitė pagalvojo, kad būtų nuostabu turėti savo šluotą. Gerą, greitą, patikimą ir kokybišką. Deja, pirmakursiams savo šluotų nebuvo galima turėti, be to, jos buvo brangios. Pasakyti savo žiobarams tėvams, kad jų dukrai reikia šluotos skraidymui, mergaitė tikrai negalėjo. Ji net nesiruošė pasakoti tėvams Hogvartso įdomybių, nes jie būtų ne tik, kad nesupratę, bet dar ir pasistengę, jog klastuolės dienos čia baigtųsi. Juodaplaukė lėtai skrisdama atsiduso. Vis apsidairydavo, kad jos nepamatytų koks prefosorius, nes jeigu būtų prigauta skraidanti, lauktų didelė bėda.
Pirmakursė užklydo kažkur netoli ežero, skraidžiojo jo pakrantėmis mėgaudamasi vėsiu į veidą pučiančiu vėju. Kelis kartus net užsimerkė, bet šluotai įtartinai susiūbavus nusprendė taip daugiau nebejuokauti.
Dori skraidžiojo virš samanotos trobelės, tačiau jos dar nematė, nes žiūrėjo tiesiai į tolį, o ne žemyn.

[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeralda ir vėl nukniaukė geresnę šluotą ir kol niekas dar nepamatė išskrido, tikraja to žodžio prasme laukan.
- Ei, ei, mergiūkšte tu!..
Pavymui dar ji išgirdo Akilandą. Kažkodėl virš miško šiandien paskraidyti ji nesinorėjo, o Kvidičo eikštė užimta, tad beliko ežeras. Ji skraidaliojo šen bei ten kol tolumoje prie sutriušusio namuko pamatė mergaitę. Ji taip pat buvo ant šluotos. Esmeralda priskrido arčiau ir vos nenutrenkė mergaitės. Raudonplaukė nuspręndė pasimaivyti, nes pastebėjo, kad juodaplaukė mergaitė klastuolė. Esmeralda atsisto ant šluotos ir paslydo, jai tai buvo netikėta, tačiau ji užsikabino už šluotos kojomis ir viskas atrodė dar kiečiau.
- Labas, matau tu klastuolė. Malonu susipažinti, aš Esmeralda. Esmeralda Aukso Gija. Viens toks berniukas, su kuriuo susipažinau neseniai, jis sakė, kad mano vardą daug kas žino, nes aš per dau paėlus ir dažnai kažko prisidirbu bei kur nors įsiveliu. - Esmeraldos paskutiniai žodžiai nuskambėjo kiek gėdingai, net jai pačiai. Tada mergaitė pagaliau pradėjo dairytis laukdama atsakymo iš klastuolės. Tada jos antakiai pakilo ir ji atsisėdo normaliai ant šluotos ir priskrido arčiau daikto kurį pastebėjo. Tai buvo nedidelis daikčiukas ar... daikčiukai. Taiiiiip! Hm, man sekasi. Pagalvojo Esmeralda ir pakėlė nuo drėgnų namelio grindų trečiąjį horokrusą. Nematomasis apsiaustas. Jis jau antrą kartą atsirado Esmeraldai tiesei prieš akis. Ji pasiėmė apsiaustą ir parodė mergaitei. Tačiau šalia, pastebėjo ir dar kaiką. Tai buvo garsioji Šeivamedžio lazdelė. Ji pirmą kart ją matė. Ir kaip tu čia atsiradai? pamanė ji. Didelės jos žalios akys buvo išplėstos. Esmeralda pamojo juodaplaukei mergaitei ateiti. Esmeralda nežinojo kalba ji ar ne, nes visiškai į ją nekreipė dėmesio, pastebėjusi daiktus.

[Dori Mendel]

Dori sau linksmai skraidžiojo, kol pajuto, kaip ją kažkas užkliudė ir vos nenutrenkė nuo šluotos. Klastuolė greitai atsisuko ir buvo bepradedanti žaibuoti akimis. Tai buvo grifiukė mergaitė. Ji atsistojo ant šluotos ir Dori veide pasirodė nuostaba. Tada naujoji bendrakeleivė vos nenugriuvo, bet išsilaikė ir tai atrodė įspūdingai. Dori nebežinojo, ką čia padarius: ar apšaukti grifiukę, kad ši ją užkliudė, ar pagirti puikiai išsilaikius ant šluotos. Galiausiai grifė išbėrė daug daug žodžių kaip žirnius ir Dori šiek tiek pasimetė. Kokia ji keista, pamanė.
- Eee... Aš Dori. Taip, iš Klastūnyno, - patikino juodaplaukė. - Neteko girdėti nieko apie tave, - pasakė kiek abejingai, bet žodžiai, kad mergaitė vis kur nors įsivelia ir prisidirba, klastuolę sudomino.
Vadinasi, su ja gali būti įdomu, pamanė Mendel ir nusileido paskui ją į kažkokį namelį, kurio prieš tai nepastebėjo.
Mergaitės buvo sename, drėgname, šiek tiek šiurpiame namelyje. Kaži, kas tai per vieta, svarstė Dori. Jos bendražygė kažką kėlė nuo grindų, parodė kokį tai apsiaustą ir pakvietė Dori prieiti arčiau. Klastuolei buvo sunku įskaityti grifės veidą.
- Hmm, - tarstelėjo ji abejingai.
Kažkas viduje vertė nepasitikėti grife.

[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeralda pagaliau suprato, kad Dori nelabai domina jos rasti daiktai, tad atsisuko į ją sysidėjusi rankas ant klubų.
- Klausyk, aš lobį radau, o tu visai nesidžiaugi. Negi visi klastuoliai viskam abejingi? - tarsi pati sau pasakė Esmeralda. - Čia, hm, žiūrėk. - ji pamaiviškai šyptelėjo ir apsigaubusi apsiaustu - pranyko. Tada vėl nusivilko ir išsišiepė iki pat ausų. O tada atsiduso. - Taip norėjau pasoryti prieš tave, tačiau pamaiva man per daug sunku būti. Žodžiu, pradingau, nes tai viens iš horokrusų - Nematomasis apsiaustas. O čia, - ji tarsi vakaro šou veidėja iškėlė dešinį kumštį viršun ir atkišo klastuoliai visiškai prie pat akių lazdelę. - didingoji, garsioji Kukmedžio lazdelė! Ji tau. Mano apsiaustas ir taškas. - paskutiniai du sakiniai skambėjo visiškai ramiai. - Na, tai imi ar ne?

[Dori Mendel]

Dori nusijuokė.
- Tai tikriausiai koks niekniekis iš magiškų Vizlių šunybių, užburtas praskiedimo kerais, - pasakė Dori, kai Esmeralda pradingo po apsiaustu. - Be to, apsiaustas ir lazdelė yra ne horokrusai, o relikvijos. Ką veikei per magijos istorijos pamoką? - kilstelėjo antakį.
Visai neseniai Dori pati nežinojo, kas yra horokrusas. O būtent tokia buvo praeita magijos istorijos tema. Dori per ją kalbėjo apie lazdelę. Būtent ją ji taip pat sumaišė su horokrusu ir užsidirbo areštą, todėl po pamokos įniko į vadovėlį ir gerai susipažino su visais septyniais horokrusais ir trimis mirties relikvijomis.
- Tai tikrai negali būti tikrasis apsiaustas ir lazdelė, - rimtai tarė ji. - Mirties relikvijos taip lengvai nepasirodo, juolab, Hogvartso teritorijoje ir dar dvi iš karto.
Dori vis dėlto paėmė iš Esmeraldos lazdelę. Klastuolė nieko nepajuto. Mostelėjo lazdele, paskui tarė:
- Lumos, - vienuolikmetės nuostabai lazdelė įžiebė šviesą. - Keista, - sumurmėjo Dori.
Mergaitė nesitikėjo, kad lazdelė sureaguos į burtažodį. Manė, kad iš lazdelės pasipils kokie vabalai ar dar atsitiks kokia nors nesąmonė. O jeigu šie daiktai užkeikti, sekundėlę susimąstė Dori, ir gali mums pakenkti? Tačiau Mendel šią mintį pasiliko sau, ji negali savo įtarimų pasakyti grifei, kitaip ji palaikys ją baile!
- Na, tai ką mes su šiais daiktais veiksime? - paklausė Esmeraldos rankoje sukiodama rastą lazdelę.

[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeralda klausėsi, kaip kalba Dori. Po to atsiduso ir pagalvojo, negi aš ją visą dieną turėsiu įtikinėti? Atleisk, bet ne. Nori tikėk, nori ne, galiu pasiimti tas dvi relikvijas sau.
- Tu labai jau nepasitiki manim. Negi aš atrodau taip įtartinai? Dori, horokrusai relikvijos, man nesvarbu. Na, svarbu, bet magijos istorija man per nuobodi, aš visada per ją pradedu jausti mieguista. Imk lazdelę, ir tik nesutepk jos krauju dar kartą.
- A, nežinau, kaip jie čia atsirado, tačiau argi nesmagu? Na, su jais reiks elgtis atsakingai. Mano atsakingumas ne per didžiausias, tačiau stengsiuos kiek įmanydama. Kol kas gal palikime juos čia, po kokia atsikėluse lenta. Nors neeee, dar kas suras kas neatsakingas. Mano atsakomybė visauga su kiek viena diena, o ją pradėjo tie daikčiukai...
- Tu tokia, na, klastuolė. Aš, bent jau man taip sako, esu keista. Negi tai tiesa?... Ai, Dori, ką darai?
Atrodo Dori iš tikrūjų nebu kalta, tačiau Kukmedžio lazdelė pradėjo šaudytis kerais. Kažkoki raudoni pataikė Esmeraldai perrėžti skruostą toje pačioje vietoje, kaip ir tada trobelėje...
- Tu mane nužudyti nori? Ar klouną iš manęs padaryti?
Juokingai šokčiodama kairėn dešinėn panikavo ji.
- Sustabdyk!