0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #210 Prieš 3 metus »
 Vaikinukas stebėjo Domantą. Jam atėjo kažkoks laiškas, tad jis nesiklausė Ryan'o. Na, bet tai buvo niekis. Jones vis tiek nieko labai naudingo nepasakė.
- Oho. Tau pasisekė. Būsi profesorius. Sveikinu tave, - pasakė sidabrinių plaukų savininkas nusišypsodamas. Tada peržvelgė savo zoologijos sodą ir suprato, kad jiems jau laikas žingsniuoti atgal į pilį, na jie į kuprinę, o Ryan'as į pilį.
- Atleisk, Domantai, man laikas eiti. Susitiksime tavo pamokose, - tarė berniukas. Tada pamojavo Domantui ir nuėjo toliau nuo gluosnio galiūno. Tada nusiėmė savo kuprinę ir į ją įleido savo gyvūnus. Kuprinę vėl užsidėjo ant pečių ir mąstydamas apie kitus mokslo medus mažais žingsniukais nužingsniavo Hogvartso pilies link.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VII kursas
  • *
  • 243
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #211 Prieš 3 metus »
Nikolė Parker yra tikra nuotykių mėgėja bei ieškotoja, todėl šiandien ji nutarė leistis į dar vieną nuotykį. Po pamokėlių ji nuslinko į kiemą, tada pasuko link grėsmingojo Gluosninio Galiūno. Ji nutarė pabandyti prasmukti į tunelį kuris yra po Gluosniu Galiūnu. Nikol pasistengė niekam nekliūti į akis. Kai jau buvo likę nebedaug iki gluosnio šis pradėjo švaistytis šakomis. Mergaitė pabandė pasiekti ataugą, bet nepavyko, ji gavo per galvą nuo medžio. Tada ji išsitraukė lazdelę ir suriko:
- Immobulus!
Ir kai medis susitingo ši greit nėrė į tunelį. Tunelyje buvo tamsu ir nešvaru, bet mergaitės tai per daug negąsdino, nors ji ir nemėgo nešvaros. Ji tuneliu ėjo tikrai ilgai, gal apie valandą, o gal net dvi. Varniukė neturėjo laikrodžio, kad galėtu kur pasižiūrėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Nikolė Parker »
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

mergaitė123

Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #212 Prieš 3 metus »
Tą dieną Adelė buvo šiek tiek susinervinusi ėjo Hogvartso koridoriais, Mokslinčė kažkokiu stebuklingu būdu atsirado, prie paradinio išėjimo iš mokyklos, todėl pasiėmė katytę ant pečių ir žingsniavo pro duris.
- Na, Snaige, nori pabėgioti po sniegu apklotą žolę? O gal nueikime dar kur kitur? Gal prie uždraustojo miško? -šnibždėjo Adelė. Profesorės seseris galvojo, kad sugebės susišnekėti su katinėliu, tačiau Snaigė jai nieko neatsakė. Na ir sąžiningybė, -galvojo pirmakursė. Po kelių minučių Moklinčės pavardę nešiojanti mergaitė pamiršo visas bėdas ir nužingsniavo link Gluosnio Galiūno, nors net nežinojo ką ten veiks, kadangi pažystamų veidų deja ten nesimatė. Ji galvojo: na, tai ko čia aš atėjau? Nenoriu pasirodyti, kad draugų neturiu, vis gi klastuolė esu, o visi pažystami klastūnyno nariai draugų turi begales...

*

Katherine Silverstone

Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #213 Prieš 3 metus »
Eilinė diena kai pirmakursė eina prie to pačio gluosnio galiūno su gražiuoju tigriniu pitonų Silencijų, mergaitė mėgdavo duoti gyvūnams keistus vardus. Ant rudaplaukės kaklo kabėjęs Silencijus ėjo link gluosnio galiūno užsidėjusi ant kupros kuprinę. Priėjusi prie gluosnio pamatė mergaitė kuri iš jos aprangos pasakė, kad yra iš klastūnyno koledžo O, nauja progą susipažinti su žmogum burtininkę! Jei norės, nes klastuoliai nelabai mėgsta bendrauti su grifais tyliai priėjusi prie klastuolės.
-Sveika, mano vardas Kateriną, o tavo? Ką čia veiki?- šyptelėjo ir paglostė Silencijų.
Pasitaisiusi kuprines petnešas, priėjo prie gluosnio galiūno ir nusimetusi ant žemės kuprinę, atsisėdo šalia gluosnio ir pasiėmusi nuo kaklo Silenciju paleido ant žolės. Pažiūrėjusi į stiprius gluosnio galiūno šakas Gal norėčiau užlipti į viršų. Rudaplaukė prakalbo iš mirtinos tylos.
-Ar tu kartais nesi kerėjimo profesorės Mokslinčes sesė? -akimis sekė šliaužianti Silencijų.

*

mergaitė123

Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #214 Prieš 3 metus »
 Adelė kiek sutrikusi tarė:
- Am...aš Adelė Mokslinčė ir taip, aš jaunesnioji Žanos (kerėjimo profesorės) sesuo.
Mergaitė kaip visados dėvėjo savo ilgą žalią suknelę, kuri atrodė, lyg paltas, o ant jos buvo užsirišusi žieminę mantiją, todėl vos nemirė iš karščio, tačiau tarę:
 - Aš su grifais nebendrauju. Jeigu nenori pakeisti mano nuomonės jau gali iš čia dingti. Galiu būt ir viena, man nesvarbu, tik pasiimk iš čia savo šlykštynę, -melavo Mokslinčės pavardę nešiojanti pirmakursė.
Adelė ramiai užlipo ant gluosnio galiūno ir atsisėdo ant storos jo šakos, kurios nulaužti ar įlenkti buvo visiškai neįmanoma.
 - Tai lipsi pas mane ar ne? Nelauksiu čia trisdešimt metų, gal iki tiek ir net nenugyvensiu.   
Mergaitė ištiesė ranką Katherine ir tarė:
 - Na, tai kaip sekasi, grifiukei? Nes aš tai džiaugiuosi, kad nemiriau.   

*

Katherine Silverstone

Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #215 Prieš 3 metus »
-Aš ir nesiruošiu keist tavo nuomones, bet kai klastuoliai yra nusistatė, kad su grifais nenori bendrauti, bet tai yra nesąmonė kai tik skiriasi koledžai, bet visi burtininkai yra panašus, bet, kad įžeidei gyvatė tai nereiškia, kad esi pati geresnė už jį - prakalbo išrėžusi savo trumpa kalbą jaunoji Silverstone.
Toliau sėdėdama ant žolės ir atsirėmusi į gluosnį sekė akimis savo tigrinį pitoną, pastebėjusi, kad vėl prakalbo klastuolė ir Adelė užsilipo ant gluosnio, pati rudaplaukė atsistojo ir pažvelgė ten sėdinčia Adelę.
-Nemanai, kad gluosnis gali tave sužeisti? -pakėlė akis aukštyn ir apžiūrėjo visą gluosnį.
Bet gūžtelėjusi pečiais pirmakursė, pagriebė už ištiestos rankos ir jau per kelias sekundes jau atsirado ant tos pačios šakos kaip ir klastuolė, bet pažiūrėjusi į apačia ne, tai visai nebaisu ir neaukštą. pamąstė Katerina. Atsistojusi ant šakos, pagriebė kita šaką kuri buvo aukštesnė ir jau užsiropščiusi pirmakursė ant šakos ir patogiai įsitaisė.
-Tai ateisi? Ar tupėsi ant tos pačios šakos visa dieną? - stengėsi kalbėti kaip pati Adelė.
Nuo tos pačios šakos, akimis susekė šliaužiančią gyvatę per žolę ir laukė kol pati ateis klastuolė.

*

mergaitė123

Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #216 Prieš 3 metus »
Ištiesusi Katherine ranką, klastuolė leido jai užlipti, o paskiau prakalbo:
 - Tai, kad grifai prieš klastuolius nusistatę ir taip jau kelis amžius. Kokia nesąmonė, tiesa? Manau, kad visi turėtumėme bendrauti su tais, kurias norime, o ne tik su savo koledžo mokiniais, na arba tiksliau bendrakusiais.
Mergaitė nuleido savo akis žemiau, o po to greitai užlipo ant storesnės šakos ir pasijautė lyg ant ledo. Mokslinčės pavardę nešiojanti mergaitė prakalbo:
 - Ai žinok...kažkaip čia labai nepatogu, aš liksiu ten kur esu, o tu irgi galėtum šokti nuo tos šakos, medis jau pradeda svyruoti.
Ji greitai nušoko nuo šakos, o medis siūbavo dar labiau. Dabar mes mirusios - galvojo Adelė.
Staiga medis pradėjo siūbuoti, taip stipriai, kad mergaitėms reikėjo šokti nuo gal trijų metrų aukščio šakos, todėl Adelė pragriebė Katherine ranką ir pradėjo rėkti:
- AAAAAA, ką mes dabar darysim? Šokam? Aš bijau! Mes mirusios!
Žanos sesers širdis plakė taip stipriai, kad atrodė, kad tuoj iššoks iš krūtinės, tačiau mergaitė šoko nuo šakos ir kažkokiu stebuklingu būdu jos žieminė mantiją užsikabino ant vienos medžio svyruojančios šakos.
 - Aš noriu balto karsto, - išlemeno Adelė. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Adelė Mokslinčė »

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #217 Prieš 2 metus »
Abigailė nusprendė išeiti pasivaikščioti. Lauke buvo gan geras oras, tad tūnoti pilyje būtų buvę tiesiog neprotinga.
Mergaitės nuotaika po paskutinės Kerėjimo pamokos dar vis nepasitaisė. Praėjo kelios dienos, burtų lazdelės ji taip ir neatgavo, o vagis vis sušmėžuodavo kažkur einant. Pirmakursės galvoje vis sukosi planai ir fantazijos, kaip ji prigauna Davidą, laikantį jos lazdelę, įamžina fotografijoje, tuomet nuneša parodyti profesoriams, vagiui skiriamas areštas... Tačiau mažajai Nestrof kol kas nepavyko įgyvendinti savo planų. Viskas ir liko tik fantazijose.
Be lazdelės tos kelios dienos slinko neįtikėtinai lėtai ir nuobodžiai, nes draugų Abigailė neturėjo.
Šiek tiek atsiskyrusi nuo minčių, pirmakursė pamatė, jog atėjo prie Gluosnio Galiūno. Taip buvau paskendusi savo mintyse, kad net nepastebėjau, kaip atėjau čia. Na, koks skirtumas. Nestrof atsisėdo ant žolės netoli keistojo medžio ir išsitraukė iš kuprinės dienoraštį, mat buvo senai nerašiusi jame.
Savo padrikus ir slegiančius jausmus išrašiusi mergaitė pasijautė kur kas geriau. Ji išsitiesė ant minkštos žolės ir įsistebeilijo į giedrą dangų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Abigailė Nestrof »
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 146
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #218 Prieš 2 metus »
Tokio pasisekimo Davidas dar nebuvo turėjęs! Jis buvo be galo patenkintas, kad taip puikiai pavyko nugvelbti lazdelę. Toji mergaitė jos tikrai neatgaus! Kodėl Davidas ją persekiojo? Tiesą sakant, nebūtų galėjęs pasakyti. Buvo tiesiog smagu! Kartais norėjosi ir išgąsdinti, bet kol kas užteko ir tiesiog vaikščioti iš paskos.
Kažin ar ta mergaitė žino, kur jos lazdelė? Ar patikėtų, kad Davidas drįsta jau kelias dienas jos neatiduoti? Šito berniukas nežinojo - ir neketino išsiaiškinti! Dėl vieno buvo tikras - lazdelę pasiliks sau. Tarsi bijodamas, kad ji gali kur nors dingti, berniukas grobį visada nešiojosi su savimi.
Berniukas neįsivaizdavo, kodėl toji belazdelė ėjo miško link, tačiau neturėjo iš ko rinktis - jis tiesiog privalėjo sekti iš paskos! Tad jis ir sekė. Ar ji visai pakvaišo?! Tas medis pavojingas! susimąstė Davidas, pamatęs, kurlink eina mergaitė. Jau norėjo kažką sakyti, bet patylėjo - ar ko kaltė, kad ji tokia kvaila? Buvo visai įdomu žiūrėti, ką ji ten daro. Dienoraštis? Panašu, kad Davido sąraše ką tik atsidūrė dar vienas pavogti tinkamas daiktas. Berniukas patenkintas kilstelėjo antakius ir pradėjo galvoti, kaip geriausia įvykdyti sumanymą. Kažkokiu būdu reikėjo prieiti prie mergaitės. Įdomu, koks jos vardas? tik dabar suprato jo nežinantis Davidas. Deja, mergaitė jo vardą žinojo.
Berniukas išlindo iš už krūmo, už kurio slėpėsi ir žengė žingsnį belazdelės dienoraščio rašytojos link.
- Labas, - lyg niekur nieko pasisveikino jis. - Ar žinai, kad šitas medis yra pavojingas?

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #219 Prieš 2 metus »
Abigailė gulėdama žiūrėjo į dangų. Jis buvo be proto gražus. Jis toks beribis,- pagalvojo Nestrof.
Taip paskendusi mintyse varniukė buvo ilgai. Apgalvojo, ar reikėtų greitu metu išsiųsti tėvams laišką, kiek reikės namų darbų rytoj padaryti, kiek kartų ir vėl visiems profesoriams reikės kartoti, jog iš jos lazdelė yra pavogta ir negali atlikti tam tikrų užduočių...
Nors nuo praeitos kerėjimo pamokos praėjo vos kelios dienos, Abigailę erzino, kai ji jautė kitų mokinių žvilgsnius, smingančius jai į nugarą. Dar niekada nebuvo sulaukusi tokio dėmesio. Galbūt kažkuri kita mergaitė ir džiaugtųsi, būdama dėmesio centre, tačiau tik ne Nestrof. Ji ir taip nemėgo dėmesio, o dar tokio-Abigailė dabar buvo žinoma kaip ta mergaitė be lazdelės.
Vis dar begulint pirmakursė išgirdo šnaresį, o vėliau balsą. David balsą. Balsą žmogaus, kuris įžūliai pavogė varnanagės lazdelę. Ir jis sugeba apsimesti tokiu kaip niekur nieko?..
-Žinau, kad šis medis pavojingas,-šaižiu balsu atsiliepė pirmakursė. Tiesą sakant, ji nė velnio nepagalvojo apie tai, jog Gluosnio Galiūno šakos gali bet kurią akimirką ją nutrenkti. Buvo taip užsisvajojusi, jog net nepastebėjo, kad šalia jos plakasi šakos.- O ko tu nori, vagie? Gal kažkada baigsi savo cirką ir atiduosi man mano lazdelę? Jau pavargau nuo tavo žaidimo. Elgiesi lyg tikras vaikas.
Ta neapykanta, kurią mergaitė kelioms valandoms buvo nugrūdusi į pačią giliausią kertę, vėl iškilo į paviršių. Mergaitė ir vėl norėjo kam nors trenkti, kažką apšaukti, bet susitvardė.
Dabar būtų mielai apkabinusi savo pelėdą Reilę. Ji būtų nuraminusi mažąją Abigailę. Tačiau pelėda šiuo metu skraidino laišką.
Varniukė rūsčiai pažvelgė tiesiai į David akis ir laukė atsakymo. Norėjo kuo greičiau pabaigti tą reikalą su nelabuoju vagimi.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 146
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #220 Prieš 2 metus »
Davidas nežinojo, kodėl, bet jam norėjosi šokti ir dainuoti. Nuotaika buvo tiesiog nuostabi! O kad taip dar tas medis gerai trinktelėtų mergaitei į pakaušį! Jis, Davidas, nieko blogo nepadarė, netgi nesuerzino jos! Tik... Kodėl ji tada tokia nedraugiška? Juk ji negali žinoti, kad būtent Davidas pavogė lazdelę!
- Apie ką tu kalbi? - apsimetė sutrikęs berniukas. - Nežinau nieko apie jokią lazdelę. Jeigu ką kažkas iš tavęs pavogė, kodėl tai turiu būti aš? Tikriausiai pati ją pametei, o dabar bijai prisipažinti!
Davidas nė pats nesitikėjo, kad sugalvos tokį puikų paaiškinimą, kur galėjo dingti mergaitės lazdelė. Išties - ji galėjo ją ir pamesti! Be to, šitoje mokykloje daug mokinių, kodėl vagis turi būti būtent Davidas? Ne, tai buvo visiška nesąmonė, ir berniukas neketino prisipažinti.
Berniukas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir žvalgėsi aplinkui. Jis stovėjo saugiu atstumu nuo medžio, bet vis dar tikėjosi, kad jis gerai pamokys tą kvailą (ar vis tik kaip tik protingą?) mergaitę. Šitaip įžūliai kaltinti jį, Davidą! Ne, šito nebuvo galima leisti. Jis atsisuko į mergaitę ir ketino kažką sakyti, bet pamatė tą ne itin patenkintą žvilgsnį.
- Gali taip į mane nespoksoti, - pratarė Davidas. Jis jautėsi šiek tiek nejaukiai - šiaip ar taip mergaitė buvo teisi! Juk būtent jis dabar turi tą dingusią lazdelę. Bet to pripažinti jokiu būdu negalima! Berniukas ir pats įsispoksojo į belazdelę ir pridūrė: - Aš tau nieko nepadariau, tad tu mane kaltini be reikalo!
Davidas žengė žingsnį tolyn nuo mergaitės, bet nenutolo pakankamai, kad ji pamanytų jį bėgant. Jis juk ne koks bailys!

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #221 Prieš 2 metus »
Abigailė tiesiogine žodžio prasme negalėjo patikėti, jog Davidas taip akivaizdžiai meluoja. Ir dar prašo į jį piktai nežiūrėti. O kodėl gi ne?
Ar jis laikė varnanagę kvaila? O gal buka? Kas kitas, jeigu ne jis bus pavogęs tą nuostabiąją aštuonių colių kedro medienos nelanksčią lazdelę su trolio ūsu? Tai jau buvo nebesvarstytinas klausimas. Juk ir taip aišku, kas.
-Galėtum bent pasistengti meluojant...-atsiduso.
Vienuolikmetė tai pasakiusi ir vėl atsigulė ant minkštos žolės. Pavargo galinėtis su tuo kvailu klastuoliu. Kiek galima? Vis tas pats per tą patį. Ar vertėtų nukakti iki Skersinio skersgatvio ir nusipirkti lazdelę? Tačiau Nestrof neturėjo pakankamai pinigų- trūko galeonų. Kaži, ar vertėtų parašyti tėvams laišką ir paprašyti galeonų? Ar jie leistų pasiimti šiek tiek pinigų iš saugyklos? Bet pradėtų klausinėti, kam reikia pinigų, o sužinoję, kad mano lazdelė pavogta- supyktų. Galų gale, tikriausiai net nepatikėtų, jog ji pavogta. Tikriausiai manytų, jog varniukė tiesiog nenori prisipažinti, jog ją pametė...
Nestrof turėjo daug klausimų, tačiau į juos atsakyti teisingai negalėjo niekas. Mergaitė bijojo tėvų reakcijos, o ir atgauti lazdelę turėjo vis mažiau vilties...
-Gal galėtum tiesiog man pasakyti, kodėl tai padarei? Ir meldžiu neapsimesk, jog nežinai, apie ką kalbu.
Abigailė apsivertė ant pilvo ir įsižiūrėjo į Davido akis. Toks jausmas, kad berniukas pasimetė pamatęs, kad varniukė atidžiai žiūri į jį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Abigailė Nestrof »
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 146
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #222 Prieš 2 metus »
Kaip Davidui patiko tas atodūsis! Jeigu jam pavyko suerzinti šitą mergaitę, diena jau, galima sakyti, nusisekusi. Ne, jis nebuvo blogas berniukas, bet erzinti kartais būna taip smagu! Davidas jau pradėjo galvoti, kaip reikės grąžinti lazdelę - jam jos juk nereikia! Žinoma, ne tiesiai į rankas. Reikės palikti kur nors ant palangės ir tegul mergaitė randa ją pati! Jis, Davidas, čia niekuo dėtas. Berniukas patenkintas šyptelėjo ir tik tada suprato, kad belazdelė tai galėjo pastebėti.
- Kodėl tu tokia įsitikinusi, kad aš meluoju? - “labai įsižeidė” berniukas. Susiraukęs spoksojo į gulinčią Varno Nago mokinę. - Vadinti kitus melagiais yra labai nemandagu!
Davidas stovėjo sukryžiavęs rankas ir, jo nuomone, griežtai ir oriai žiūrėjo į mergaitę. Ją reikėjo gerai pamokyti! Tik norint tai padaryti reikėjo sugalvoti dar ką nors - pavogtos lazdelės nebeužtenka! Tuo labiau, kad Davidas tos lazdelės nė nevogė!
Šiek tiek negerai buvo tai, kad berniukas tą nepavogtą lazdelę turėjo su savimi. Kas, jeigu ta nemandagi mergaitė pradės ieškoti? Sulig ta mintimi ji vėl įsispoksojo į Davidą, tad jis kiek sutriko. Bandė ir toliau “griežtai ir oriai” žiūrėti į belazdelę, bet sekėsi sunkiai.
- Kaip aš galiu apsimesti ar neapsimesti, jeigu išties nežinau, apie ką kalbi? - piktoku tonu paklausė klastuolis. Spėjo, kad tėtis nebūtų patenkintas būtent tokiu elgesiu, bet argi jis dabar gali prisipažinti pavogęs tą lazdelę? Žinoma, ne!
Davidas žengė žingsnį tolyn nuo mergaitės ir pats atsisėdo ant žolės. Bandė ir toliau atrodyti orus ir rimtas, bet galvoje sukosi pernelyg daug minčių. Kada reikėtų grąžinti jai lazdelę? Jeigu tai padarysiu po šito susitikimo, ji viską supras… Ir kur ją palikti? Gal Didžiojoje salėje? Taip, gera mintis! Nutarta! Davidas paliks lazdelę ant Varno Nago stalo po keleto dienų - niekas neįtars, kad tai jo darbas! Šita belazdelė galės manyti, kad tai namų elfų radinys, kurį jie maloningai atidavė! Argi jis, Davidas, ne genijus?

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #223 Prieš 2 metus »
Davido akys buvo tamsiai rudos. Kad ir kaip būtų keista, bet Abigailei žmonių, su kuriais turi bet kokį kontaktą, akys yra labai svarbios. Ji tiesiogine ta žodžio prasme vertino žmonės pagal tai. Rudų akių savininkai, pagal jos nustatymus, turėtų būti labai drąsūs ir narsūs. Tačiau net pati Nestrof nesuprato, ar kažkuris iš šitų apibūdinimų tiktų prieš ją stovinčiam vagiui. Regis, jog jis- išimtis.
Tos akys neramiai lakstė tai į Abigailę, tai kažkur kitur, bet stovėsena priminė karžygį. Sukryžiuotos rankos, tvirtai pastatytos kojos... Iš vienos pusės, berniukas atrodė juokingai. Akivaizdžiai bandydamas apsimesti, jog nieko nepadarė, jis dar ir stovėjo dirbtinai taisyklinga laikysena. Kam taip daryti?
Taigi, pasirodo, jis net nežino, apie ką žaliaakė kalba. Gal man reikia apsimesti, kad praradau kalbos dovaną ir nebegaliu jam paaiškinti? Ir tiesiog parašyti pergamente, kad kol neatiduos lazdelės aš nepaaiškinsiu, apie ką eina kalba? Mergaitės galvoje sukosi daugybė absoliučiai nelogiškų minčių. Kokie dar apsimetimai? Vis dėl to, juk Abigailė nebuvo tokia vaikiška.
-Davidai, tai tu dar ir nieko nesupranti, apie ką kalbu? Tiesiog pamiršai, kaip prieš kelias dienas, per kerėjimo pamoką pavogei mano lazdelę?- sarkastiškai išdudeno varniukė.- Na, nieko. Galbūt prisiminsi, kai susirasiu tavo tėvų adresą ir išsiųsiu jiems pelėdą su informacija, kaip tu vagi.
Trumpa pauzė. Mergaitė stebėjo klastuolio veido išraišką, tačiau ta lyg ir nepasikeitė. Keista.
-Tikrai nemanau, kad jie bus patenkinti, kai sužinos, jog turi lazdeles vagiantį sūnų,- leptelėjo.
Jai atrodė, kad grasinimas pranešimu tėvams yra geriausias ginklas. Pati nusipurtė, kai galvoje sukūrė vaizdinį- Abigailės tėtis ir mama gauna pelėdą su laišku, kad ji pavogusi kažkokį daiktą. Ne, tiesiog ne.
-Tai? Ar atiduodi lazdelę, ar rašyti tėvams?- vis dar sarkastiški tarė vienuolikmetė.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 146
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Gluosnis galiūnas
« Atsakymas #224 Prieš 2 metus »
Davidas nesijautė jaukiai. Jam labai nepatiko tai, kad mergaitė nuolat į jį žiūrėjo. Tarsi žinodama... O iš kur jai žinoti? Lazdelę juk galėjo paimti bet kas! Iš kur toks įsitikinimas, kad tai padarė būtent Davidas! Ji lengvai galėjo tą lazdelę ir pamesti! nepatenkintas įtikinėjo save berniukas tarsi minėta lazdelė negulėtų jo vidinėje apsiausto kišenėje.
- Per kerėjimo pamoką? - pasitikslino Davidas. Kurį laiką apsimetė, kad įtemptai mąsto. - A! Juk per ją ėjome  į mišką! Garantuotai pametei lazdelę pakeliui, o dabar kaltini mane! Argi gražu taip daryti!
Berniukas buvo visai patenkintas tokia išvada - šita mergaitė tikrai negali žinoti, kurią akimirką dingo jos nelemta lazdelė! Davidas jau baigė visai įtikėti, kad yra genijus - kas dar taip protingai galėtų paaiškinti, kur dingo kvailos ir neatidžios mergaitės lazdelė?! Jis patenkintas šypsojosi, kai belazdelė pratęsė savo šnekėjimą. Grasinimas Davidą šiek tiek sutrikdė. Tėtis, tiesa, sūnumi didžiuotųsi, bet kaip reaguotų mama? Tada ji tikrai suprastų, kad berniukas palaiko nuolatinį ryšį su tėčiu! Tai nebūtų labai gerai, bet... Kaip ji gali drausti Davidui rašyti tėčiui laiškus?! Klastuolis nustūmė visas baimes į šoną ir nužvelgė mergaitę - tiesa, jau be šypsenos.
- Rašyk, jeigu nori, nemanau, kad tai juos labai nustebins, - kuo nerūpestingesniu tonu pasakė Davidas. Jis ir toliau sėdėjo nelabai toli nuo medžio ir mergaitės ir galvojo, ką daryti toliau. Kodėl jis iš viso pasirodė šitai belazdelei?! Tai buvo taip kvaila! Ši mintis privertė "genijaus" statusą šiek tiek susvyruoti. Berniukas atsistojo ir žengė žingsnį belazdelės link.
- Jeigu neturi lazdelės, galime nueiti pas profesorę Spellman ir paklausti, ar ji jos nerado. Nes aš tavo lazdelės nevogiau! Jeigu dar kartą tą pakartosi, geruoju nesibaigs!