0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #75 Prieš 3 mėnesius »
Šita mergaitė atrodė vis bjauresnė ir bjauresnė. Eliotas mielai būtų šveitęs jos lego lauk ir pasprukęs. Bet ką daryti, kad ta pilis labai jau viliojo? Teko apsispręsti, kas geriau - kęsti šitą bjaurybę ir pastatyti pilį, ar pasprukti nuo nemalonios mergaitės, tačiau negauti pažaisti. Kokias dvi sekundes svarstęs Eliotas nutarė pasilikti. Tik kad toji Leticija staiga sugalvojo jį ignoruoti. O tai bendrauti mėgstančiam berniukui labai nepatiko.
- Jeigu nepastebėjai, aš irgi čia esu! - pačios Leticijos žodžius atkartojo Eliotas ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Pasitraukė šiek tiek toliau ir labai jau išdidžiai nė nežvilgtelėjo į lego pusę. Kad ir kaip norėjo pradėti statyti, su šita mergaite jis daugiau nežais.
- Nestatysiu, - stengėsi oriai pasakyti, bet labiau tas žodis nuskambėjo kaip įsižeidusio vaiko skundas. Nė nepagalvojo, kad netyčia pasirinko trečią variantą, kuris buvo dar blogesnis už anksčiau apsvarstytus du - jis ir toliau kentė bjaurią mergaitę, bet, panašu, nebegaus pažaisti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #76 Prieš 3 mėnesius »
Leticija norėjo namo. Kaip ir jis. Vadinasi, jie gali vienas kitą puikiai suprasti. Galbūt padėti kovoti su tuo ilgesiu, nors Oliveris neįsivaizdavo, kaip tą reikėtų padaryti. Pernelyg pasiilgo mamos ir tėčio. Ir, žinoma, broliukų bei sesučių. Norėjo pasigirti, kad vakar buvo susitikęs su tėčiu, bet nutylėjo. Ką gali žinoti, gal tada ir Leticija norės, kad jos mama ar tėtis atvyktų. Jeigu direktorė neleistų, ji turbūt nusimintų. Geriau nereikia.
- Aha, tėtis nupirko mums pelėdą, tad galime bet kada parašyti. O tau turbūt neleidžia grįžti namo, nes mokytis juk reikia. Aš tikiuosi čia priprasti. Gal ir tau kažkada pradės patikti.
Keista buvo guosti kitą žmogų, bet Eliotas atrodė užsiėmęs lego, tad galima ramiai pasišnekėti. Tiesa, brolis netrukus ir vėl papriekaištavo. Oliveris tyliai atsiduso. Kodėl Eliotas taip nedraugiškai kalba su šita mergaite? Ji buvo maloni ir sutiko pasidalinti žaidimu. O brolis elgiasi taip, tarsi ji būtų labai bjauri.
- Ezra yra jauniausias mūsų broliukas. Jis labai mažas, - paaiškino. Bus ir dar mažesnis, bet šito nepasakė. Tiesą sakant, pamiršo pasakyti ir Eliotui. Reikės tą vėliau padaryti, o dabar reikėjo atsakyti į labiau trikdantį klausimą. - Man patinka piešti mamą ir tėtį, - droviai pasakė. Kiek pasvarstęs pridūrė: - Bet aš nemoku piešti akių.
Eliotui pareiškus, kad jis nestatys, Oliveris visai nusiminė. Štai ir pradingo proga susirasti draugę. Nuleidęs galvą berniukas stengėsi nepravirkti. Kodėl mama ir tėtis nepasakė, kad jis taip nemoka bendrauti? Ir vėl viską sugadino. Nors Leticija nemėgo brolio, Oliveris vis tiek buvo įsitikinęs, kad dėl visko kaltas jis.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 161
  • Taškai: 38
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #77 Prieš 3 mėnesius »
- Nežinau. Man atrodo, kad tėvai tiesiog labai pyksta ant manęs. Jie nemėgsta magijos. - Pelėdos Letė neturėjo. Kai rašė tėvams naudojosi mokyklinėmis. Tėvai matyt net nenori laiškų iš manęs, todėl ir nepirko pelėdos. Letė prisiminė kaip atrodė tas apsipirkimas skersinime skersgatvyje. Niekas nediskutavo kokių rūbų jai reikia, ar geri vadovėliai, kur užsukti pirmiausia. Niekas nediskutavo kokių smulkmenų ar kokių naudingų daiktų reiktų įsidėti vykstant į tolimą mokyklą. Jie tik tylomis apsipirko. Skubomis. Paskui ją nuvežė į stotį, nebuvo jokių apsikabinimų. Mama net iš mašinos nelipo. Į stotį ją palydėjo tėvas.
- O tu visada žinojai, kad atvyksi čia tiesa? Gal būtų lengviau įprasti, jeigu įsisuktum į mokslus. Gaila, kad čia nėra būrelių. Tada turėtum dar daugiau veiklos. - Jie sėdėjo namelyje. O Leticija kovojo su savimi, kad nepasakytų dar ko bjauraus Oliveriui. Bet visgi susiėmė. Dėl Elioto.
- Na gerai, žinau, kad čia esi. Gal pabandom iš naujo susipažint? - Mėgino draugiškai jam šyptelėti. Nors tiesą pasakius šio berniuko draugijos visai nenorėjo.
- O kiek tu turi brolių? Ar turi ir sesių? - Domėjosi, toliau kalbino Eliotą.
- Ar sunku išgauti norimą akių spalvą? - Nelabai sugalvojusi ko paklausti uždavė tokį klausimą.
- Nagi, tiesiog pastatykim visi tą pilį. Baikim pyktis. - Ėjo per save Leticija. Jei Oliveris būtų vienas, visai kitaip su juo kalbėtų.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #78 Prieš 3 mėnesius »
Nors Eliotui Leticija labai nepatiko, tai, kad ji kalbėjo tik su Oliveriu, gerokai erzino. Šiaip ar taip, jie čia atėjo abu. Be to, ji dar buvo ir nuobodi. Kaip tėvai gali nemėgti magijos? Mama ir tėtis ją dažnai naudoja namuose, tad Eliotas neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip. O jeigu ji nežinojo apie Hogvartsą, vadinasi, tėvai nežinojo apie magiją. Kažką ji čia nusišneka mintyse ištarė berniukas ir žvilgtelėjo į Oliverį. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis iš viso su ja šnekasi.
- Puiku, galim pabandyti, - neprieštaravo "iš naujo susipažinti", nors neabejojo, kad šitos mergaitės nepamėgs. Ji ir toliau kalbėjosi tik su Oliveriu (buvo bjauru net pagalvoti, kad Leticiją brolį laiko Eliotu), o tai erzino. Bet ta lego pilis labai jau viliojo. Teko pažeisti visus įmanomus principus ir elgtis mandagiau. Nors atsiprašyti už bjaurų elgesį ar padėkoti už galimybę pastatyti tokį nuostabų daiktą Eliotas nė nesiruošė. Nors kur ten nesiruošė - jis apie tai nė nepagalvojo.
Nebeklausydamas, ką kalba brolis su ta mergaite, Eliotas vėl ėmėsi statybų. Tik šį kartą nepasiėmė instrukcijos ir netgi nesusišlavė visų detalių. Gynybinei skirtas dalis sudėjo atskirai - jeigu kuris nors nori, gali kuo ramiausiai statyti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #79 Prieš 3 mėnesius »
Oliveriui buvo liūdna dėl Leticijos. Neįsivaizdavo ką darytų, jeigu jo mama ir tėtis būtų žiobarai, kuriems nepatinka magija. Ir taip buvo sunku palikti namus, o jeigu dar susipyktų su mama ir tėčiu...
- O kodėl jiems nepatinka magija? - nedrąsiai paklausė. Atrodė, kad ir ji pati nusiminė. Taip, jie iš tiesų gali padėti vienas kitam čia ištverti. Tik kad Oliveris visai nenorėjo tverti. Prieš atvykdamas nuoširdžiai tikėjosi, kad jam Hogvartse patiks. Suprato pasiilgsiantis tėčio, mamos ir mažesnių broliukų ir sesučių, bet negalvojo, kad taip kankinsis. O ir Eliotas nelabai tepadeda, ypač kai jau susipyko su keliais mokiniais.
- Taip, mes su broliu jau seniai laukėm Hogvartso. Tik man čia sunkiau nei galvojau, - išdrįso paatvirauti. Bet daugiau nieko apie tai nesakė. Reikėjo pagaliau iš tiesų grįžti prie statybų. Paėmė kelias detales, bet nenorėjo žiūrėti į instrukciją. Atrodė, kad Eliotas gali vėl supykti. O dar vienas Leticijos klausimas patiko. Oliveris giliai įkvėpė ir išdėstė:
- Mes, Miriam, Hannah, David ir Ezra. Ir... Broliukas, kurio nepamatysime. Ir bus dar vienas.
Tik viską pasakęs suprato ką padarė. Dabar brolis tikrai įsižeis, kad jam niekas nepasakė apie broliuką ar sesutę, kuris dar tik bus. Žvilgtelėjo į Eliotą stengdamasis paprašyti nesupykti, bet įtarė, kad jau per vėlu. Tada atsakė į klausimą apie spalvas:
- Man nepatinka maišyti dažų, todėl sunku. Bet tėtis tą daro labai gerai. Aš paskutiniu metu daugiau piešiu pieštukais. Jie niekada nebūna labai tikslios spalvos.
Vylėsi, kad kada nors pavyks papiešti su Leticija. Ji tikrai buvo draugiška, net jeigu liūdėjo dėl buvimo čia. Į pasiūlymą statyti tik linktelėjo. Tikėjosi, kad Eliotas ir Leticija imsis iniciatyvos ir pagaliau nustos pyktis.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 161
  • Taškai: 38
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #80 Prieš 3 mėnesius »
- Nes... - Užsikirto. Nuleido akis. Ar gali pasakoti tokius dalykus beveik nepažįstamam berniukui? Tada dar paaiškėtų, kad ji įvaikinta.
- Nežinau. - Pamelavo. Nedrįso tiek pasakoti. O dar juk viską girdėtų ir Oliveris. O ir šiaip. Pirmą kartą matomiems žmonėms tiesiog negalėjo to pasakoti.
- Gal dar bus geriau. Juk pirmos dienos. Gal apsiprasi. - Nekaip jautėsi, kad pamelavo Eliotui. Bet vis tiek norėjosi jį paguosti.
Oliveris lyg ir sutiko taikytis. Gaila, bet dabar Leticija nebegalės apsimesti, kad jo nėra.
- O tau čia patinka? - Paklausė ir jo. Berniukas paskirstė detales. Ji paėmė instrukciją ir ėmė jungti sieną. Kurią paskui reikės uždėti pabaigoje.
- Kai reikės instrukcijos pasakykit. Paduosiu. - Dvyniai turėjo labai daug brolių ir sesių. Pati pagalvojo, kad norėtų vyresnio brolio ar sesers. Gal tada nesijaustų tokia vieniša. Bet pasidarė baisu, kad ir vyresnis brolis ar sesė ją atstumtų dėl magijos.
- Kurio nepamatysite? Jam kažkas nutiko? - Atsargiai paklausė ji.
Neįsivaizdavo ką sakyti apie spalvas. Nes nieko apie tai neišmanė. Paspalvindavo ir tuo viskas ir pasibaigdavo.
- Bet juk gali bandyti eksperimentuoti su dažais taip? Jei nepatinka viena kombinacija, gali kitą bandyti.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #81 Prieš 3 mėnesius »
Statyti lego tikrai buvo įdomiau nei kalbėti su nuobodžia mergaite. Bet ši mintis vertė jaustis nejaukiai. Jeigu ji yra nuobodi ir neblogai sutaria su Oliveriu, ar tai reiškia, kad ir brolis nuobodus? Ne! mintyse atsakė į šitą klausimą Eliotas ir pradėjo jungti kažkokį stogą. Vis dėlto netrukus darbą teko nutraukti. Eliotas apstulbęs ir ne itin patenkintas įsispoksojo į brolį.
- Bus dar vienas broliukas ar sesutė, ir tu man nepasakei?! - sušuko jis. Aišku, viską papasakojo tėtis. Turbūt vakar, kai jie buvo Kiauliasodyje. Kada Oliveris ketino pasakyti jam? Kai tas broliukas ar sesutė jau bus? Ar kai mama per Kalėdas bus stora?
- Turėjai man pasakyti, - gerokai tyliau pakartojo. Dabar atrodė esantis labai įžeistas ir nuskriaustas. Tikra auka. Būtent taip ir norėjo pasirodyti šitai nemaloniai ir nuobodžiai mergaitei. Tada ji privalės geriau apie jį galvoti. Gal dar įmanoma tapti draugais?
Apie mirusį broliuką nesakė nieko. Retai apie jį galvodavo ir tokioje situacijoje tikrai nebūtų minėjęs. Tylenis Oliveris staiga pasidarė pernelyg šnekus. Priekaištingai dėbtelėjęs į brolį Eliotas vėl kibo į statybas. Bet jau planavo laišką, kuriame iškamantinės visų įmanomų smulkmenų apie broliuką arba sesutę.
- Man labai čia patinka, - kiek pavėluotai atsakė į Leticijos klausimą. Nuoširdžiai pamiršo atsakyti laiku - naujiena apie tai, kad bus dar vienas broliukas ar sesutė, pritrenkė. Atsiprašyti neketino, bet stengdamasis atrodyti draugiškas pratęsė: - Čia daug nuotykių ir magijos. O magija man patinka. Pamokos irgi įdomios. Manau, kad kai priprasi, ir tau patiks.
Paskutinis sakinys tiko ir Oliveriui, tad Eliotas žvilgtelėjo į brolį ir jam nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #82 Prieš 3 mėnesius »
Atrodė, kad Leticija kažko nepasakė, bet Oliveris nelindo. Jeigu ji nenori kalbėti apie tai, kad jos mamai ir tėčiui nepatinka magija, tai ne jo reikalas. Ir pats nepasakotų apie, pavyzdžiui, baimę triukšmui.
- Gal ir tavo tėvai apsipras, kad tu esi burtininkė, - pabandė padrąsinti mergaitę Oliveris. Gal jie tiesiog nustebo, kai dukra gavo laišką? Turbūt taip ir yra. Mama ir tėtis visą laiką žinojo, kad jie vyks į Hogvartsą, bet vis tiek liūdėjo. O ką daryti tiems, kurie apie magiją nežino? Bene pirmą kartą gyvenime Oliveris apsidžiaugė esantis iš burtininkų šeimos. Jeigu apie Hogvartsą būtų sužinojęs prieš porą mėnesių, niekaip nebūtų sugebėjęs į jį išvykti.
Eliotas, žinoma, įsižeidė. Jo brolis nuleido galvą ir bandė surasti geriausius atsiprašymo žodžius. Privalėjo tą pasakyti iš karto, kai tik grįžo iš Kiauliasodžio. Nutylėjo, ir dabar Eliotas nusiminė. O tai skaudino ir Oliverį. Vis dėlto ne čia buvo didžiausia problema. Leticija paklausė apie prarastą broliuką.
- Jis... Jis, na... - bandė paaiškinti Oliveris ir dirstelėjo į Eliotą. Deja, akivaizdu, kad šį kartą pagalbos nesulauks. - Jo nėra. Nebėra. Mes jo net nematėme. Jis... Mirė.
Pirmą kartą garsiai tą pasakęs Oliveris krūptelėjo. Mirties iki galo dar nesuprato, bet žinojo, kad tai kažkas labai baisaus. Ir vėl panoro susipažinti su broliuku. Akyse sužibo ašaros, bet dabar vienuolikmetis nė kiek nesidrovėjo. Gal Leticija ir šaipysis, bet labai norėjo pamatyti mažą broliuką, kurio nėra. Prisislinkęs prie Elioto jį apkabino ir nieko nebesakė apie dažus.
- Kodėl aš apie jį užsiminiau? - tyliai paklausė brolio ir galiausiai pravirko. Paslėpė veidą Elioto drabužiuose ir tyliai kūkčiojo. Žinojo nesakysiantis apie tai nei mamai, nei tėčiui - tai juos nuliūdintų. Taigi teliko džiaugtis, kad turi brolį dvynį, kuris visada yra ir bus šalia.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 161
  • Taškai: 38
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #83 Prieš 3 mėnesius »
- Tikiuosi. - Pasakė, nors abejojo, kad taip bus. Tėvai nutolo. Ypač mama. Atrodė, kad jie kur nors kitoje planetoje.
- Tik nesipykit gerai? - Rimtai pasakė. Nežinojo kodėl Eliotas nepasakė broliui apie turbūt greit gimsiantį broliuką ar sesutę, bet gal tiesiog pamiršo, netyčia nepasakė ir tiek.
- Nežinau, galbūt kada nors ir aš norėsiu čia būti. O kokių nuotykių jau patyrei? - Stengėsi būti draugiška net su Oliveriu. Norėjo, kad ir jai čia patiktų, kad tėvai pasidžiaugtų dėl tokio keisto, neįprasto posūkio gyvenime. Bet...
O toliau pati pyktelėjo ant savęs, kad nesusiprato.
- Aš labai atsiprašau. - Tikrai nuoširdžiai pasakė.
- Labai užjaučiu tikrai. - Eliotas gal vėl išgyveno tą netekties jausmą, verkė. Bet tai visai nepasirodė juokinga, nekėlė jokio noro kažkaip pašiepti, kad jis verkia visiems dabar matant.
- Aš tikrai labai atsiprašau. - Dar kartą pakartojo mergaitė. Nustojo jungti detales. Visai nežinojo ką daryti.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #84 Prieš 2 mėnesius »
Gal Eliotas būtų ilgiau pykęs ant Oliverio. Tuo labiau, kad Leticija ir vėl kišo snapą kur nereikia. Koks jos reikalas, ar jie pykstasi, ar ne? Norėjo tą jai ir pasakyti, bet tada viskas pašlijo. Aišku, Oliveris be reikalo užsiminė apie mirusį broliuką. Bet ir šita kvaila! Argi neaišku, kodėl jie nepamatys savo broliuko?! Dabar Eliotas supyko ant bjaurios mergaitės. Apkabino dvynį ir buvo šalia. Gal taip ir neatrodė, tačiau Eliotui tikrai rūpėjo jo brolis. Dabar buvo proga tai įrodyti. Nebeatsakė į Leticijos klausimus. Tik ji kalta, kad viskas susiklostė šitaip. Oliveris nenusipelnė liūdėti ir verkti.
- Užsiminei, nes jis vis tiek yra mūsų broliukas, - tyliai pradėjo kalbėti. Keista aptarinėti tokias temas - paprastai Eliotas rinkdavosi tokius pokalbius, kurie būdavo paprastesni. Bet dabar turėjo likti šalia brolio ir jam padėti.
- Argi tau nebuvo aišku, kai... Eliotas pasakė, kad nepamatysime? Pasirodo, esi dar kvailesnė negu galvojau! - staiga pradėjo šaukti ant mergaitės. Norėjo, kad ji greičiau dingtų iš akių, bet to nepasakė. Tvirčiau apkabino brolį ir kuo tyliau murmėjo jam palaikymo žodžius. Kad ir koks kartais būdavo savanaudis ir netgi bjaurus, nė akimirkai nepagalvojo iš tokios jautrios reakcijos šaipytis.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #85 Prieš 2 mėnesius »
Skausmas buvo nepažįstamas. Nors nuo pat tada, kai sužinojo apie prarastą broliuką, dažnai apie jį pagalvodavo ir nusimindavo, šitaip nesijautė niekada gyvenime. Kodėl? Nežinojo ir pats, bet paklaustas turbūt būtų pasakęs, kad tą skausmą sukėlė vienas garsiai ištartas žodis. Daugiau niekada nekartos jo. Niekada. Tai pernelyg skaudina.
Kita vertus, dabar gavo puikų įrodymą, kaip gera yra turėti brolį dvynį. Eliotas jį ramino, ir nors skausmas nesitraukė, pasidarė šiek tiek lengviau. Jis neliks vienas. Kad ir koks būtų blogas brolis, Eliotas yra su juo.
- Aš taip norėčiau su juo susipažinti... - ištarė broliui. Gali būti, kad Leticija jį išgirdo, bet tai nerūpėjo. Visai ant jos nepyko - priešingai nei Eliotas. Jis dar ir apšaukė Leticiją. Bet juk ne ji kalta, kad jis, Oliveris, toks jautrus. Pavadintas Eliotu net kiek sutriko, bet, laimei, prisiminė tą ne itin vykusį pokštą.
- Nepyk ant jos, - tyliai pasakė vis dar nepaleisdamas brolio. Mielai dabar sukonstruotų tą pilį, bet ar kas nors dar norės žaisti. Galiausiai ištrūko iš Elioto glėbio ir neryžtingai pasakė Leticijai:
- Tu nekalta. Aš... Na, aš tiesiog...
Taip ir nepabaigė to sakinio. Tik žvilgtelėjo į lego. Nedrįso paprašyti tęsti žaidimą, bet gal kas nors jį supras? Nuotaika vis dar buvo prasta, bet kažkaip reikėjo bent šiek tiek užsimiršti.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 161
  • Taškai: 38
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #86 Prieš 2 mėnesius »
Leticija sėdėjo ir niršo, kad paklausė to klausimo. Nesupyko net ant Oliverio, kuris ant jos šaukė.
- Aš tikrai nenorėjau įskaudinti. - Rimtai pasakė. Buvo labai nejauku, neramu, liūdna. Grifė nežinojo kur pasidėti.
- Atsiprašau. - Pakartojo, kai Eliotas kiek aprimo. - Aš suprantu, skaudu. Kaip daugiau galėtum reaguoti. - Gal dabar susirinkti detales ir išeiti? Įsivyravo nelabai jauki tyluma.
- Ar dar norit pažaisti? - Nedrąsiai paklausė po kiek laiko. Pati nedegė noru to daryti, bet ir išeiti neatrodė labai mandagu. O gal kaip tik geriau juos dabar palikti? Gal jai nesant šalia Eliotas nusiramintų. Be to Leticija nenorėjo prie nieko prisirišti, guosti. Nenorėjo, kad kažkokie žmonės iš šios mokyklos taptų svarbūs. Na ir įklimpau. Galvojo mergaitė.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #87 Prieš 2 mėnesius »
Panašu, kad Leticija pasijuto tikrai blogai. Bet argi ji dėl to kalta? Negalėjo žinoti, kas atsitiko. Ne, tai jis pats kaltas, kad užsiminė apie tai, kas skaudino labiausiai. Ar jis gali kada nors tiesiog pasišnekėti ir pažaisti? Kodėl amžinai turi nutikti visokios nesąmonės? Dabar pats norėjo atsiprašyti mergaitės, bet žodis tiesiog strigo gerklėje. Prie viso šito atslinko dar ir gėda. Jis jau ne visai mažas, o vis tiek apsiverkė. Jeigu čia būtų koks nors kitas mokinys, patyčių turbūt neatsigintų iki pat septinto kurso. Bet Leticija gera.
- Nesigraužk, - galiausiai sumurmėjo Oliveris. Išgirdęs pasiūlymą pažaisti suprato, kad žaisti vis dėlto nebenori. Reikėjo pasislėpti nuo visų. Taigi tiesiog tyliai papurtė galvą ir žvilgtelėjo į Eliotą. Ar jis supras? Ar per daug nepyks, kad negavo pastatyti pilies? Oliveris neabejojo: brolis tikrai neliks čia su jam nelabai patikusia mergaite. Be to, jis privalo suprasti, kad reikia pareiti į kambarį.
- Einam iš čia, - vos girdimai paprašė brolio ir galiausiai ištarė Leticijai: - Aš atsiprašau...
Atsistojo ir priėjo prie kopėčių. Viskas prasidėjo taip neblogai, o baigėsi va šitaip. Ašarų srovelė vėl sustiprėjo, ir Oliveris žemyn nusileido beveik nieko nematydamas.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #88 Prieš 2 mėnesius »
Taip, Eliotas irgi norėtų susipažinti su tuo broliuku. Jam dabar būtų jau kokie septyneri. Jau ne visai mažas. Na, panašus į žmogų. Bet viso šito, žinoma, nesakė. Tiesiog buvo šalia. Ko gero, tik dabar suprato, kaip gera yra ne tik turėti brolį dvynį, bet tokiu ir būti. Dažnai apie kitus nepagalvojantis berniukas mėgavosi tuo, kad yra reikalingas ir gali padėti. Gal reikia pasistengti dažniau tą padaryti?
- Ji nesišaipys ir niekam nepasakos, - pratarė broliui Eliotas. Nebuvo tikras, kad taip ir bus, bet žinojo: jeigu mokykloje pasklis kalbos apie mirusį jų broliuką ir Oliverio reakciją, šita Leticija to labai pasigailės. Paprašys Aurio papasakoti apie kokius nors geriausius kerus ir pavers jos galvą į moliūgą. Ar padarys dar kokią nesąmonę.
- Pastatysime pilį kitą kartą, - pasakė mergaitei, nors neabejojo daugiau su ja nežaisiantis. Bet Oliveris norėjo eiti iš čia, o šį kartą tai buvo svarbiau nei paties smalsumas. Tai Eliotui buvo labai nebūdinga, bet jis vis dėlto buvo brolis dvynys. Savanaudis ir karštakošis, bet dvynys.
- Jis ant tavęs nepyksta, - dar pasakė Leticijai ir stebėjo, kaip brolis leidžiasi žemyn. Netrukus ir pats atsidūrė ant žemės ir apkabinęs Oliverį patraukė pilies link.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 161
  • Taškai: 38
Ats: Namelis medyje prie pietinės pilies sienos
« Atsakymas #89 Prieš 2 mėnesius »
Ne, ji tikrai  nesiruošė šaipytis ar kam pasakoti. Ar juoktis. Abu jie susiruošė išeiti. Gal taip ir geriau.
- Tikrai nenorėjau įskaudinti. - Patikino. - Susitiksim per pamokas. - Kažkodėl pasakė. Nors juk buvo prisiekusi niekada su niekuo neprasidėti.
Mergaitė liko viena. Lėtai dėliojo detales. O kas laukia jos pačios? Vėl susimąstė. Šitas susitikimas liūdnai nuteikė. Leticija paniro į mintis apie savo padėtį. O jeigu neįtikins tėvų, kad nėra ragana kas tada bus? Pilis augo. Ji ten sėdėjo viena dar ilgai. Nenorėjo niekur kitur eiti. Pagaliau vakaro žvarba privertė pasiimti pusiau baigtą statinį ir likusias detales ir nulipti kopėčiomis. Mergaitė pasileido per kiemą. Ėjo į savo kambarį. Vakarieniauti juk negalėjo eiti. Jei jie mylėtų tave taip nedarytų. Išgirdo kažkokį liūdną šaltą abejonių balselį savo galvoje. Tėvai mane myli. Spyrėsi. Bet tuo nebuvo tikra.