0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Požemiai
« Atsakymas #390 Prieš 2 metus »
Elliw šiek tiek netvirtai stovėjo ant kojų ir atidžiai apžiūrinėjo teleskopą. Jam kažkas buvo atsitikę, tik velsietė, deja, nė neįsivaizdavo, kas. Tai jos kaltė! baisiausiai pasipiktinusi nutarė mergaitė, bet šį kartą patylėjo. Ji jau buvo pamiršusi, kad visą dieną su savimi tamposi tik vamzdį. Pamiršo net ir tai, kad atkakliai ieškojo Liucijos, Sabrinos arba Joanos trečiosios. Puikiai žinojo viena: šalia jos dabar trinasi ta šlykšti neLiucija, ir visa tai (kad ir kas tai būtų) yra būtent jos kaltė.
Ir dar ta bjaurybė neLiucija turėjo tiek įžūlumo kaltinti ją, Elliw! Tai buvo taip neįtikėtina, kad rudaplaukė visiškai sutriko. Kelias akimirkas įtemptai bandė prisiminti, ką galėjo padaryti, kad dabar yra taip absurdiškai kaltinama.
- Tau tikrai negerai su galva, - galiausiai nutarė Elliw. Ji dar kartą nužvelgė teleskopą, tiksliau… Tai, kas iš jo buvo likę! Su didžiausia neapykanta pakėlė akis į tą bjaurybę, bet nespėjo daugiau nieko padaryti, mat telesk… vamzdis staiga išnyko jai iš rankų. Persigandusi pradėjo žvalgytis į visas puses.
- Mano teleskopas! - suriko ji nė nepagalvodama pažiūrėti į neLiuciją. Elliw jautė kylančią paniką, bet neįsivaizdavo, kaip su ja tvarkytis. Nejučia pradėjusi verkti rudaplaukė sukūkčiojo: - Liucija?..
Nieko aplinkui nematydama ji žengė žingsnį į priekį. Nežinojo, kodėl tai daro, neprisiminė, kodėl stypso būtent šiame koridoriuje (ir iš viso, kur ji?!), iš atminties visiškai išgaravo faktas, kad ją ką tik kapojo kažkoks išsigimęs padaras. O apie neLiucijos egzistavimą šiame pasaulyje Elliw buvo pamiršusi jau seniai. Kur jos teleskopas?! Dar paėjusi į priekį velsietė atsitrenkė į kažką, kas galbūt galėjo būti gyvas padaras.
- Liucija?! - apsidžiaugė mergaitė, nors jau ir krito ant žemės - kartu su tuo, į ką atsitrenkė. Ar netrukus po to pasigirdęs trakštelėjimas buvo tikras, ar jai tik pasivaideno?..
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: Požemiai
« Atsakymas #391 Prieš 2 metus »
Sprendimas paimti iš kvaišos teleskopą iš dalies kilo dėl įžeidžiančio jos pasakymo, nenudžiuginusio Alrisos. Šioji tik dar labiau susiraukė ir priartėjusi ištraukė teleskopą. Kol kas pasirodė itin lengva. Aišku, mergaitė labai rizikavo. Neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip ta besmegenė galėjo pradėti elgtis netekusi brangiausio daikto. Vos tik vamzdis atsidūrė svetimose rankose, bjaurybė prarado ir tą menkutę smegenų dalį, kurią turėjo. Klastuolė iš pradžių sunerimusi atsitraukė, bet netrukus nusišypsojo. Šiek tiek nervų kainavęs teleskopo nusavinimas tikrai buvo vertas. Matyti, kaip šlykštynė visiškai nesiorientuoja aplinkoje ir šneka kažkokius blėnius buvo neapsakomai smagu. Juodaplaukė jautė pasididžiavimą savimi; mintyse mąstė, ar tokios pramogos nereikėtų kartoti dažniau. Nors ką gali žinoti, kaip ta nenuspėjama būtybė sureaguos kitą sykį. Vis dėlto ašarojimo ji nekentė - šis veiksmas kėlė nemalonius prisiminimus. Ir giliai širdyje norinčius išlįsti uždarytus jausmus. Negana to, ta bjaurybė pradėjo vėžloti tiesiai į ją!
-Ei, stok! Ar nematai, kur eini, kiaule? - riktelėjo Alrisa, mosuodama kvaišai prieš veidą teleskopu. Tačiau, regis, iš to buvo tiek naudos, kiek iš žieminės striukės karštą vasaros dieną.
Mergiotė ne tik tapo akla, bet ir visai negirdėjo aplinkinių garsų. Galima sakyti, ją buvo galima suspardyti, o šioji vėliau net nesuprastų, kodėl skauda visą kūną. Deja, klastuolė tik paskutinę sekundę sugalvojo vožtelėti vamzdžiu į tą tuščią makaulę, bet šaukštai buvo po pietų. Kartu su šlykštyne nudribus ant grindų nugarą pervėrė skausmas ir garsus trekštelėjimas. Nors tai galėjo reikšti tik viena - teleskopo mirtį - ji tą akimirką visai neapsidžiaugė. O juk taip troško užtvatyti juo mokinę, kuri vis dar riogsojo ant mergaitės visiškai nepasijudindama.
-Judink savo storą subinę, bjaurybe! - suniurzgė, bandydama išsikapanoti iš po apačios. Keiksnodama ir pūkšdama ji galiausiai pusiau išlindo, pusiau nustūmė kūną. Atsistojusi juodaplaukė giliai atsiduso, nusivalė įsivaizduojamus nešvarumus bei apsižvalgė ieškodama augintinio. Beveik tą pačią akimirką nuaidėjo džiugus čiauškesys, netrukus įsikūnijęs ant peties nutūpusio paukščio pavidalu.
-Na? - meiliai tarė Alrisa, pakasiusi pasmakrę, - Nenori dar pasismaginti?
Ji išgirdo tik kažką panašaus į atsisakymą. Aišku, galėjo ir klysti. Surimtėjęs žvilgsnis nukrypo besmegenės pusėn.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Požemiai
« Atsakymas #392 Prieš 2 metus »
Ak, nesisekė Elliw gyvenime. Iš pradžių, atrodo, viskas buvo neblogai: ji sugebėjo mokykloje susirasti netgi tris drauges - Liuciją, Sabriną ir Joaną trečiąją. Deja, po itin trumpai trukusios draugystės visos trys merginos kažkur dingo. Daugiau draugų nebuvo, o mokykloje priviso visokių neLiucijų, ne neLiucijų ir Goore, kurie tik ir daužo teleskopais per galvas! Kad taip bent jau teleskopas atsirastų… Elliw jautėsi be galo liūdna. Ji juk buvo gera mergaitė, tad kodėl turėjo nuolat šitaip nesisekti?..
Štai ir dabar Elliw buvo nugriuvusi ant žemės (tiksliau, ant kažkokios mergiūkštės, ir velsietė toli gražu ne iš karto prisiminė, kad tai neLiucija), nors jau buvo pamiršusi, kas čia atsitiko.
- Tai tavo kaltė! - dėl visa ko suriko Elliw. NeLiucijai pradėjus stumdytis labai norėjosi gerai jai įspirti, bet velsietė bijojo įsispirti sau, tad iš viso nejudėjo. Pagaliau galėjo pasijusti šiek tiek saugesnė: ta bjauri mergiūkštė kiek atsitraukė. Kaip tik tą akimirką pirštai ant žemės užčiuopė kažką šalto ir metalinio.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė Elliw pačiupdama brangenybę. Deja, džiaugsmas labai greitai baigėsi: iš teleskopo buvo likęs tik vamzdis (Elliw jau seniai pamiršo, kad atkakliai ieškojo Liucijos tikėdamasi, kad ji padės surasti likusias dalis), o ir tas buvo įskilęs ir gerokai apgadintas.
- Ką tu padarei mano teleskopui?! - suriko Elliw ir pašoko ant kojų. Vos atsistojusi susverdėjo, bet spėjo nusitverti sienos, tad pavyko nenusiversti ant žemės dar kartą. - Sutaisyk mano teleskopą! - isteriškai pridūrė ji. Su didžiausia neapykanta žiūrėjo į neLiuciją ir svarstė, kas ten per padaras jai ant peties. Toks pat nesveikas kaip ir ji? Rudaplaukė suprato, kad jos teleskopui (jo liekanoms?) galas. Jo nesutaisys niekas, mat nė viena iš trijų draugių taip ir neatsirado. Galbūt galima panaudoti jį kitiems tikslams (o kam, tiesą sakant, teleskopas iš viso naudojamas?)? Pakėlusi ranką užsimojo vamzdžiu ir žengė didelį žingsnį neLiucijos link. Jau norėjo trenkti jai ar tam padarui per galvą, bet skaudžiai atsitrenkė į sieną, vamzdis išsprūdo iš rankos ir nukrito ant grindų.
- Tai tavo kaltė! - beveik verkdama pakartojo Elliw.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: Požemiai
« Atsakymas #393 Prieš 2 metus »
Buvimas su šlykštyne nebuvo malonus, o tuo labiau lietimasis su ja buvo nepakenčiamas. Ne tik dėl jos bjaurios egzistencijos, bet ir dėl milijoną kartų girdėtų kaltinančių žodžių. Todėl Alrisa džiaugėsi pasitraukusi tolėliau ir su Saliamonu stebinti kvailą mergiotės laimę. O vėliau - pasipiktinimą. Piktdžiugiškai šyptelėjo, pašaipiai išlenkdama lūpas:
-Taip tau ir reikia… - tylūs žodžiai greičiausiai buvo neišgirsti, nes juos nutraukė bjaurybės riksmas. Kad ją kur… Iš kur tiek energijos? Susimąstė klastuolė. Stojasi, krinta, rėkia, reikalauja… Baisus, balsus šitas sutvėrimas… Deja, šie itin svarbūs svarstymai buvo šiurkščiai nutraukti. Nuotaika kuriam laikui subjuro, kartu panaikindama ir tą pasitenkinimo miną.
-Užsikišk! Nė už ką aš to daikto netaisysiu, nebent kad sutaisiusi užtvočiau juo tau gerai per galvą, - nuo kvaišos neatsiliko ir Alrisa, irgi pakeldama balsą. Bet iš tikrųjų mintyse net suabejojo, ar geras trenkimas vis dėlto ką nors pakeistų.
Regis, pakvaišėlė tuo metu irgi kažką panašaus pagalvojo, nes po keistos tylos netikėtai žengtelėjo arčiau. Akimirką klastuolė turėjo pripažinti, kad išsigando, jog šlykštynė pradėjo skaityti jos mintis. Mergaitei tai pasirodė pasibjaurėtina ir ji stipriai nusipurtė. Brr… O gal tai košmaras ir aš sapnuoju? Kad ir kaip ten buvo, visa tai atrodė labai realistiškai. Net užkando žadą. Tik tada, kai šlykštynė užsimojo tuo nelemtu vamzdžiu, mokinė atsitokėjo. Atrodė per vėlu kažką pakeisti, bet neužsimerkė. Po kelių sekundžių besmegenė jau buvo numetusi savo ginklą, o iš akių grasino pasipilti ašaros.
-Galvok, ką šneki! - pikčiau prabilo Alrisa, - Nors pala, tu negali galvoti. - pašaipiai pridūrė žengdama ant teleskopo. Tas garsiai ir nemaloniai trekštelėjo, tarsi išleisdamas paskutinį savo atodūsį. Šypsena nevalingai paplatėjo atidengdama baltus (nors jie turėjo būti sukirmiję nuo saldumynų) dantis. - Iki kito susitikimo…
Ir ji daugiau nieko nelaukdama apsisuko ir užtikrintai nužingsniavo tamsiu koridoriumi, lyg čia būtų jos antrieji namai. Ant peties įsitaisęs augintinis netrukus pakartojo klastuolės žodžius, kuriuos skliautai pašiurpino šimteriopai.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #394 Prieš 2 metus »
Meg įžengė į Hogvartso požemius. Tiesą pasakius, tai buvo klaikiai šiurpi vieta. Koridoriai tiek saulės šviesą, tiek šluotą ir vandenį matė geriausiu atveju prieš tris amžius. Arba iš vis nematė, ką gali žinoti. Švilpiukė, pati to nejausdama, pradėjo kalenti dantimis. Požemiuose buvo labai šalta ir baisiai dvokė. Kažkur kampe sukrebždėjo žiurkė. Negi yra žmonių, kuriems čia patinka būti? Jei čia to prakeikto klastuolio svajonių vieta, tai jam rimtai reikėtų apsilankyti pas psichologą ir pasitikrinti savo sveikatą. Nors, kam švaistyti pinigus? Diagnozė ir taip aiški... Rudaplaukė iš apsiausto kišenės išsitraukė neseniai nuo klastuolio rankos nukentėjusią ir sulaužytą, tačiau jau sutaisytą savo lazdelę (ji ne tokia kvaila, kad ieškotų vaikino ir dar tokio, kuris į visas puses švaistosi Nedovanotinais kerais ir prakeiksmais beginklė). Šviesos lazdelės gale žiebti nedrįso, nes nenorėjo atkreipti į save dėmesio ir dar kartą būti klastuolio taikiniu. Šito gero jau turėjo per akis. Dabar atėjo laikas kerštui. Arba atsilyginimui - kaip jums labiau patinka. Esmė vis tiek ta pati.
Meg sliūkino požemiais be garso dairydamasi kokių nors Vegard (dar žinomo kaip apgailėtinas bailys) būvimo pėdsakų. Koridoriai šakojosi į visas puses, tačiau rudaplaukė nė karto nesudvejojo, kurią pusę pasirinkti. Ją vedė kažkoks nepaaiškinamas šauksmas. Požemiai darėsi vis tamsesni ir gūdesni. Meg tvirčiau suspaudė lazdelę. Kažką išgirdusi įsispraudė į nišą sienoje ir sulaikė kvapą. Tačiau tai tebuvo dar viena žiurkė, kuri prabėgo skersai koridoriumi. Žiūrėk, Vegard, panaši į tave. mintyse nusišaipė švilpiukė ir patraukė toliau, ieškodama klastuolio.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Požemiai
« Atsakymas #395 Prieš 2 metus »
Vegard vaikščiojo klaidžiais Hogvartso požemiais ir tikėjosi nesutikti Meg Pritz. Jis pasielgė kaip kvailys ir didžiausias bailys, bet jam išties nelabai rūpėjo, ji gavo ko nusipelniusi. Saeterhaug akys jau buvo pripratusios prie požemių "šviesos" dėl to Lumos kaip ir neprisireikė. Lazdelės rankoje nebuvo, ji gulėjo apsiausto kišenėje. Vaikinas turėjo tikslą - nepasiklysti ir nesutikti Meg Pritz. Ar jis jos bijojo? Kvailas klausimas, bet taip, bijojo, tik labai nedaug. Ką man galėtų padaryti nususi pirmakursė? Ha. Žiurkės, dvokas ir visokie neaiškūs garsai varė iš proto, bet Klastuolis negalėjo ničnieko pakeisti. Vienintelė vieta požemyje kurioje nebuvo nei dvoko, nei žiurkų ir kvailų garsų buvo - Klastūnyno bendrasis kambarys. Ta vieta buvo lyg rojus žemėje, Vegard niekur taip gerai nesijautė kaip ten. Jis net sugebėjo susipažinti su keletą mokinių, kas išties jam buvo didelis pasiekimas, nes kol kas jis susipažįsta su visokiais kvailiais. Juodaplaukis manė jog Klastūnynas - koledžas atvedantis į sėkmę. Jis troško garbės, na jos ir gavo, juk visi žinojo jo vardą, tik kiekvienas skirtingai - Vegard, Saeterhaug, Morkų valgytojas, Kvailas klastuolis ir daug kitų vardų. Eidamas jis pasuko į kažkokį neaiškų koridorių (požemiuose). Eidamas jis išgirdo alsavimą ir kvėpavimą ir Vegard suprato jog jis šiandien nevienas. Klastuolis bandė išsisukti nuo to žmogaus, bet vistiek į jį atsitrenkė.
- Žiūrėk kur eini!
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #396 Prieš 2 metus »
Meg toliau klaidžiojo požemiais, ieškodama klastuolio. Dvokas darėsi nepakeliamas, bet bent jau rudaplaukės akys priprato prie tamsos. Kiek tai įmanoma. Švilpiukės vienintelis tikslas dabar buvo surasti tą prakeiktą bailį, kuris prisistato Vegard vardu. Jai net nerūpėjo, kad labai lengvai gali pasiklysti. Atkeršyti buvo vienintelis jos noras, vienintelis instinktas. Jei galvojate, kad Meg reaguoja per daug jautriai ar dramatiškai, akivaizdžiai niekada nepatyrėte Kankinimo kerų.
Rudaplaukė išgirdo žingsnius, artėjančius jos link ir kažkieno kvėpavimą. Sprendžiant iš žingsnių garso, ėjo vienas žmogus, vyriškos lyties, jaunas. Meg suspaudė savo lazdelę. Gal čia Vegard? Prisiekiu Merlino barzda, geriau jau čia būna jis. Artėjantis žmogus akivaizdžiai švilpiukės nematė, nes nestabdydamas įsirėžė teisiai į ją ir mergaitė vos neišmetė lazdelės. Jai dar svaigo galva po Kankinimo kerų, tad teko įsitverti sienos, kad nepargriūtų. Atėjęs vaikinas kažką pasakė ir Meg atpažino jo balsą. Štai ir pakliuvai, prakeiktas baily. Dabar taip lengvai neišsisuksi.
- Pagaliau tave radau. - tarė rudaplaukė pakeisdama savo balsą taip, kad Vegard jos neatpažintų. Tiesą pasakius, ji pati savo balso neatpažino. - Gerai slėpeisi, tačiau ne tobulai.
Meg atsitraukė per žingsnelį nuo klastuolio ir pradėjo galvoti, ką daryti. Gal ir buvo kvailoka ieškoti Vegard be jokio konkretaus plano, ką darys jį suradusi, tačiau tai buvo Meg - ji mėgo veikti pagal aplinkybes. Ir dabar jos galvoje ėmė rastis veiksmų planas. Rudaplaukė mintyse nusijuokė. Tada iškėlė lazdelę ir tarė:
- Lumos.
Šviesa įsižiebė jos lazdelės gale ir nušvietė mergaitės, o taip pat ir klastuolio veidą. Švilpiukė norėjo, kad Vegard suprastų, su kuo susidūrė. Tačiau neleisdama jam nieko pasakyti, ji šūktelėjo vėl:
- Accio keptuvę!
Dėl Merlino mėgstamiausių trumpikių, kaip keistai skamba! Na, nieko baisaus, tuoj prasidės smagioji dalis. Meg įsikišo lazdelę į kišenę, palikdama jos galiuką išorėje, kad būtų šviesos, tada ištiesė ranką ir sugavo link jos paslaugiai skrendančią keptuvę. Mergaitė ją paėmė kairę ranką laikydama arčiau pačios keptuvės, o dešinę ant koto galo. Tada patogiau atsistojo, sulenkė kelius, kiek pasisuko į kairę pusę pramankštindama raumenis. Tuomet iš visų jėgų užsimojo ir su pasimėgavimu trenkė keptuve Vegard per veidą. Štai ir baigėsi tavo angeliško veidelio egzistencija. mintyse nusišaipė Meg. Vis dėlto žiobarai ne tokie beviltiški. Pavyzdžiui, šis ginklas visai geras. Ir nereikia jokių lazdelių. pagalvojo rudaplaukė plačiai nusišypsodama.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Požemiai
« Atsakymas #397 Prieš 2 metus »
Vegard jau ruošėsi nueiti savais keliais ,bet išgirdo balsą, labai pažįstamą nors jis ir buvo kiek kitoks. Klastuolis pasimetė, nežinojo ką toliau daryti. Balsas buvo baisiai panašus į Meg, taip, tos pačios Švilpės prieš kurią Klastuolis nesenokai panaudojo nedovanotinus kerus.
- Neturiu nuo kuo slėptis, Meg. - Kiek sarkastiškai ištarė Klastuolis, jis žinojo jog čia ji, o jeigu klydo? Na, jam tikrai tai buvo nesvarbu. Juodaplaukis rodos nieko nebebijojo. Ką man gali padaryti pirmakursė? Identiškos mintys ir vėl aplankė trečiakursį. Vaikinas stovėjo ir nejudėjo iki kol išgirdo kerus, labai kvailus ir pažįstamus. Kažkodėl Vegard manė jog Accio tėra labai kvaili ir nenaudingi kerai. Na, bet ko galima tikėtis iš žmogaus kuris naudoja nedovanotinus kerus prieš pirmakursius? (Įdomu ar po visų įvykių Vegard dar būtų galima vadinti žmogumi). Kam jai reikalinga keptuvė? Saeterhaug vis dar to nesuprato, bet rodos tuoj supras. Jo veidą pervėrė šaltas metalas, palikdamas diegiantį skausmą, rodos laikas sulėtėjo ir smūgis iš keptuvės buvo labai nemalonus. Tas skausmas nebuvo toks stiprus, stipresnis buvo nešvarumo jausmas. Klastuolis jautė tą keptuvę, jautė dar ilgai.
- Kvailė. - Ištarė Klastuolis ir greitu žingsniu nukeliavo link Klastūnyno kambario, jam reikėjo nusiprausti.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #398 Prieš 2 metus »
Kai keptuvė pasiekė taikinį, Meg patenkinta nusijuokė. Jos juokas keistai nuaidėjo tuščiu koridoriumi, tačiau rudaplaukė nekreipė į tai dėmesio. Jai net nebetrukdė požemių dvokas. Dabar viskas, ką ji jautė, buvo pergalės džiaugsmas. Mergaitė vėl galėjo lengviau kvėpuoti - ji atkeršijo. O kerštas buvo tikrai saldus.
Vegard, matyt nesitikėjęs tokio smūgio, kiek susvyravo. Tada, išvadinęs ją kvaile (pritrūko fantazijos, ką Vegard? Kur dingo "nususelė" ir kiti išradingi įžeidimai?), patraukė koridoriumi link, kaip spėjo švilpiukė, Klastūnyno bendrojo kambario.
- Taigi, Vegard, dabar mes tikrai lygūs. - jam pavymui šūktelėjo Meg. - Aš atmintį turiu puikią - prisimink tai, kai kitą kartą sugalvosi užkerėti mane. Aš tokių dalykų nepamirštu. Akis už akį. Mėlynė už mėlynę. Jei nenaudoju Nedovanotinų kerų tai dar nereiškia, kad nerasiu būdo, kaip atkeršyti.
Labai savimi patenkinta Meg išsitraukė lazdelę iš apsiausto ir, laikydama keptuvę kairėje rankoje ir pasišviesdama lazdele, esančia dešinėje rankoje, išėjo iš požemių atgal į saulės šviesą.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Rapolas Drakas

  • I kursas
  • *
  • 6
  • Taškai:
Ats: Požemiai
« Atsakymas #399 Prieš 2 metus »
Požemiai. Čia tamsu ir kai kuriems nejauku. Saulė čia neprasiskverbia, kadangi nėra langų. Šioks toks dvokas čia yra. Požemius apšviečia keli deglai, sukabinti ant sienų. Sienos šaltos, akmeninės. Netoli kažkas dūsauja. To dūsavimo aidas sklinda visuose požemiuose. Einant požemiuose nuo kampo į kampą bėgioja žiurkės. Kai kur kampučiuose miegojo namų elfai. Vilis eidamas į vaistų ir nuodų pamoką sukvykė nes prieš pat nosį praskrido šikšnosparnis. Vilis labiausiai nemėgo nuodų ir vaistų pamokos. Priėjo prie durų kur turi vykti nuodų ir vaistų pamoka, niekas jo nepakvietė todėl dar kartą pabeldes atidares duris įkišo galvą ir pamatė Sneipo koją visą kraujuotą tyliai norėjo užverti duris bet nepavyko Sneipas sušuko.
- Dink iš čia!!!
- Aš tik norėjau paklausti ar pamokos šiandien nebus? - išsigandes paklausė Vilis. Ir užvėres duris žaibišku greičiu puolė į Grifų gužtos kambarį. Greitai susirado Evaliną ir papasakojo ką matė. Tai reiškia kad Sneipas kažkur buvo ilindes. Tą vakarą jis negalėjo užmigti sedėjo ant palangės ir žiūrėjo į kiemą paskui pamatė per kiemą sėlinančią figūrą. Greitai puoles į lovą apgalvojo ką matė ir paskui pamanė kad tai Hagridas.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Požemiai
« Atsakymas #400 Prieš 1 metus »
Netikėtai sutikęs akląjį berniuką su buvusiu augintiniu Sigurdas maloniai pasišnekėjo. Nors taip teigti buvo šiek tiek netikslu, jis mokiniui linkėjo kuo geriausio. Be to, puikiai matė, kad kranklys su vaiku jau susibendravo kur kas geriau nei jis pats per kelerius metus. Šis suvokimas užvaldė mintis traukiant tolyn nuo įėjimo į Klastūnyno bendrąjį kambarį, kur palydėjo Conan. Nors turėjo teisę čia vaikštinėti, požemiai nenuteikė maloniai. Jam prie širdies daug labiau buvo žemės paviršius, todėl ketino nieko nelaukdamas iš čia pasišalinti.
Žingsniuojant protarpiais apšviestu tuneliu islandas jautėsi stebimas. Tačiau čia nebuvo nei langų, nei paveikslų, kurie suskeltų kokį pasenusį juokelį. Tad nenuostabu, kad širdies ritmas nejučia greitėjo. Absurdas. Pamėgino nuraminti save. Ką aš išsigalvoju? Čia nieko nėra. Paspartinęs žingsnį pamėgino nukreipti mintis kitur ir susimąstė apie patį kvailiausią dalyką - skraidančias karves. Jos Sigurdo vaizduotėje ėmė bejėgiškai vartaliotis kosminėje erdvėje ir vilkėjo astronautų kostiumus. Tai privertė šyptelėti. Prie šios nesąmonės dar pridėjęs mūkimą jis gavo išties juokingą vaizdelį, dėl kurio požemio skliautais vos nenuaidėjo juokas. Paskutinę sekundę prisiminė esąs profesorius, o ne mokinys, todėl pasigirdo tik prislopintas prunkštimas. Jis aiškiai liudijo apie nesubrendėliškumą (o gal jaunatviškumą?). Laimei, koridoriuje nieko daugiau nebuvo.
-Kosminės karvės... - lyg netikėdamas savo smegenų išdaigomis sumurmėjo šviesiaplaukis ir nukulniavo tolyn. Dabar jausmas, kad yra stebimas, nesirodė toks įkyrus bei verčiantis nerimauti.

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 322
  • Taškai: 18
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #401 Prieš 1 metus »
  Vega keliavo požemiais. Pirmame ir antrame kursuose bijojo šios vietos, tačiau šiais metais kažkodėl atsirado noras ištyrinėti visą mokyklą. Dėl šios priežasties dabar ji ramiai keliavo požemiais tikėdamasi rasti ką nors įdomaus. Taip, ėjo jos treti metai Hogvartse, bet dalies mokyklos ji nepažinojo.
  Dabar varniukei buvo malonu leisti laiką požemiuose, nors anksčiau ji šios vietos bijodavo ir beveik niekada čia neidavo. Dabar ši vieta jai atrodė artima. Dabar jai čia buvo daug jaukiau nei Varno Nago bendrajame kambaryje ar kokioje bibliotekoje. O tai jai buvo keista. Mergaitė pastebėjo, kad šiais metais ji smarkiai pasikeitė. Daug mažiau bendravo su draugais, užeidavo kitokios mintys, kurios, tiesą sakant, Vegos manymu buvo ne jos. Žodžiu, ji visiškai pasikeitė.
  Netikėtai varniukė išgirdo žingsnius, tačiau į juos nesureagavo. Anksčiau dažniausiai šokteldavo, išsigąsdavo, o dabar net neatkreipė dėmesio. Tiesiog toliau ėjo požemiu.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Neprisijungęs Viviana Sofi Fleming

  • I kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Ir kaip gi užklydai į mano profilį, keliautojau?:)
Ats: Požemiai
« Atsakymas #402 Prieš 1 metus »
Viviana patyliukais tipeno tamsiais pilies požemiais, vis pasižvalgydama sau per petį išgirdusi bent menkiausią kribžtelėjimą ar garselį, atklydusį iš bala žino kurios pusės. Taip, žiobarotyra tikriausiai ne čia vyksta. Na ir pagalvok.. Tik aš galiu sugebėti taip pasiklysti.. Varniukė tęsė savo kelionę per tamsų koridorių, kiek pabūgusi apsikabindama save, ne tiek kiek iš siaubo, supratusi, jog pasiklydo požemiuose, bet kiek iš šalčio, kuris atrodo tiesiog spinduliavo nuo akmeninių sienų aplink ją. Ta viena prabėgusi žiurkė taip pat nepadėjo visoje situacijoje, kai Viviana pilnai suvokė, jog pasiklydo. Brunetė jau buvo pasiruošusi pasiduodi ir susmukti ant šaltų, akmeninių grindų, kai staiga pasukus vieną kampą pamatė aiškiai už ją vyresnę merginą. Varniukei iš palengvėjimo net kojos sudrebėjo, tad ji paspartino žingsnį, tikėdamasi kuo greičiau pasivyti priešais ją esančią merginą.
-Atsiprašau! Palauk, prašau! Atsiprašau, tačiau galbūt žinai kaip išeiti iš požemių ir surasti žiobarotyros kabinetą?
Viviana, beveik greitakalbe, paklausė vyresnės merginos, visai pamesdama visas savo manieras ir pamiršusi netgi prisistatyti.
vivi

*

Neprisijungęs Vega Dellal

  • VII kursas
  • *
  • 322
  • Taškai: 18
  • Baigę aukštąjį mokslą, apvalūs kvailiai tampa daugiakampiais.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #403 Prieš 1 metus »
  Vis dėlto ramiai nueiti Vegai nepavyko - ji negalėjo nereaguoti į prašymą sustoti. Todėl sustojo, žinoma.
- Na, išeiti gali taip kaip atėjai, - ką aš čia kalbu? - Atsiprašau. Aš Vega. Žinoma, galiu. Esi pirmakursė? Ar tikrai žinai, kad žiobarotyra vyksta kabinete? Žinai gali vykti ir kažkur kitur, todėl noriu įsitikinti, kad tave nuvesčiau kur reikia, - nusišypsojo varniukė. Jai buvo smagu pasikalbėti su kažkuo nauju. Tiesa, ir vėl pradėjo lįsti jos nemalonioji pusė, o tai mergaitės nenudžiugino.
- Iš kokio tu koledžo? Aš iš Varno Nago. Aš trečiakursė, - pasakė varniukė ir nusišypsojo. Jai buvo kiek keista čia sutikti pirmakursį, nes vis dėlto jie čia neidavo net pasiklydę. Kuo reikia būti, kad pasiklydus nueitum į požemį? Juk čia jai turi būti ne nuodai ir vaistai. Pagalvojo mergaitė, o tada suvokė savo mintis. Negalvok apie tai. Negalvok. Kodėl kažkas turi užkariauti mano galvą blogomis mintimis? Juk čia tikrai ne aš, tiesa? Dar pagalvojo trečiakursė išsigandusi.
– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

*

Neprisijungęs Viviana Sofi Fleming

  • I kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Ir kaip gi užklydai į mano profilį, keliautojau?:)
Ats: Požemiai
« Atsakymas #404 Prieš 1 metus »
Pirmasis, šiek tiek šiurkštus, vyresnės merginos atsakymas privertė Vivianą kruptelėti. Tačiau kai mergina atsakė švelniau, jaunoji varniukė nurimo ir iš palengvėjimo šyptelėjo. Susizgribusi, jog net neprisistatė, brunetė mintyse save subarė, prieš atsistojant tiesia nugara.
- Aš Viviana, pirmakursė. Taip, pamoka tikrai turi vykti klasėje. Galbūt ir būčiau radusi iš pirmo karto pati, tačiau vienas, gana nemalonus, vaiduoklis mane išgąsdino. Bandžiau rasti kelią pro aplinkui, tačiau regis tikrai kažkur ne ten nuklydau.. - Viviana susigėdo prieš vyresnę mergaite ir nudelbė akis į žemę. Juk vaiduokliai Hogvartse normalus dalykas, o štai ji jų baidosi ir bėga nuo jų aplinkeliais. Tiesiog liūdnas vaizdelis.
Pirmakursės veidas lyg sušvito išgirdus, jog Vega iš Varno Nago, kaip ir ji.
- Mes iš to paties koledžo! Aš irgi buvau paskirta į Varno Nagą, nors, net neįsivaizduoju kodėl Paskirstymo kepurė mane paskyrė būtent ten, - mergaitė lengvai gūžtelėjo pečiais, - bet tikra laimė, jog kažką sutikau čia, tikrai galvojau, jog pasiklydau be vilties išeiti iš čia.
vivi