0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Lala

Ats: Požemiai
« Atsakymas #60 Prieš 14 metus »
 Klastuolis kažkur dingo. Jo vietoje atsirado kažkokia skylė. Už jos matėsi spiginanti šviesa. Dar pasigirdo "Isterikės grifės ir žmonės kviečiami čia! Kur šviesu... gera..." balsas tolo. Yes! Pagaliau ištrūksiu iš čia! Kajai netgi nerūpėjo tai, kad klastuolis ją pavadino isterike, dabar jai rūpėjo kaip pasprukti nuo trolio ir išlįsti pro tą angą.
 Trolis slinko link jos. Jis, aišku, vargiai juto tų akmens luitų smūgius. Kol jis judėjo, Kaja kiek galėdama greičiau apibėgo jį ir kol jis gręžėsi link jos, Kaja jau spėjo išlįsti pro angą. Atsirėmusi į sieną, ji bandė atgauti kvapą ir susivokti, kad į ją kątik kėsinosi trolis.
 - Brr...- nusipurtė.
 Taip jai bestovint išlindo persiutusi profesorė Breslin ir pasivijusi klastuolį kažkur jį nusitempė. Kajai jo nuoširdžiai pagailo ir šiek tiek susirūpinusi ji nusekė juos akimis. Jis juk tik kietą norėjo pavaidint. Juk tai visų klastuolių bruožas... O va ji atrodo lyg ruoštųsi jį žudyt. Va čia tai permainos!
 Kažkodėl profesorė Moris ir kiti taip neskubėjo ir Kaja iškišusi galvą pro angą šūktelėjo:
 -Varykit čia!
 Vėl prisiminusi dvikovų klubą, Kaja nelaukusi jų nuskuodė nežinomu koridoriumi ir tikėjosi, kad iš šito išeiti bus lengviau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Kaia Coral »

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Ats: Požemiai
« Atsakymas #61 Prieš 14 metus »
Ach... Visi išsilakstė. Likau tik aš ir antrakursė grifukė, berods Karmen vardu. Qrane pažvelgė į kvailutę mergaitę. Ji priėjo prie trolio, lakstė apie jį. Nu ir kvanka... Tačiau aš turiu jį nužudyti. Privalau. Ir tik su Avadva. Bet tuometto išmoks karmen. Ji tuos kerus tikrai atsimins. Nors ne, negaliu. Staiga profesorei už kojos čiupo šiek tiek prasibudinęs trolis.
- Kiaule, ožy tu neraliuotas. Drįsti mane liesti su savo apipuvusiom rankom?!?!?!?!?! Na jau ne! - žiauriai įtūžo profesorė. - Avadva Kedavra, - neapsakomai supykusi tarė, nukreipusi lazdelę į trolį.
Iš lazdelės pasklido žalios spalvos juosta. Ji nužudė trolį. Na, vis dar turiu Klastuolės gyslelę. Tuomet, kai trolis kentėjo, profesorė jautė euforiją, pasitenkinimą, ir jos veide atsirado negailiestingumo, žiaurumo šypsnys.
Į profesorę nustebusi žvelgė grifukė. Ji jau bandė sprukti.
- Tai ką, nori mane išskųsti, varvanose? Nau jau ne. Ką pradėjau, tą ir užbaigsiu. Avadva Kedavra!, - iš lazdelės paplito dar vieni žali kerai, kurie užgesino mažos mergytės gyvybę.
- Mu ha ha ha ha.... - požemiuose pasigirdo šiurpą keliantis ir tikrai gero nežadantis juokas.
Ką dabar daryt su tos mėšlyngalvės kūnu? Ai, įmesiu kur nors į skylę, nei kas ras, nei ką... Paskui gal reiks kur nors nukišt... Profesorė paėmė mergaitės kūną, nuvilko giliai į tamsą, įkišo į skylę, kurios niekas neras. Išskyrus Qranę... Na, jau reik tepti. Adjos Amigos, mėšlyngalviai. Profesorė susisuko nuo nužudųjų ir patraukė kitu keliu. Ji gan greit rado išėjimą ir išėjo iš požemių. Tuomet nužingsniavo į Kiauliasodžio parką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Qrane Moris »

*

Ežys

Ats: Požemiai
« Atsakymas #62 Prieš 14 metus »
Koks šalta ir nemiela mano sielai vieta. Nesuprantu visų tų blogiečių... Tokios nemalonios mintys užklupo Edvardą, jam bevaikščiojant niūriais mokyklos požemiais. Koks liūdnas turėtų būti, šioje pilyje gyvenančių individų gyvenimas. Va, man įdomu kodėl būtent pilis, niekad nemėgau pilių vien todėl, kad jose gyvena idiotai. Nelabai argumentuotas pasakymas, taip... Bet kas, jei ne idiotas, norėtų gyventi tokioje vietoje, kur šildymas daug kainuoja ir kur iš kiekvieno kampo gali išlįsti vaiduo... Pro jį praskriejo, nieko apie jo mintis, nežinanti šmėklą. Sustojo ir sunkiai atsiduso, nežinodamas ar juoktis ar verkti. Ši vieta jam aiškiai nepatiko. Edvardas palietė akmenines sienas, tokias masyvias, šaltas. Jam ši pilis priminė deimantą, žavus daikčiukas, tačiau šaltas ir negyvas, daiktas nepriklausantis gyvųjų pasauliui, tai mirusiųjų pasaulio dalis.
-Negaliu, šioje vietoje jaučiuosi kaip narvelis narve, žinoma, aš galėčiau būti patenkintas ir tuo, jeigu tai būtų mano pasirinkimas.-sumurmėjo Edvardas.
Jis iš lėto pakėlė ranką ir atidžiai pasižiūrėjo į savo rankas, pirštus, nagus. Jo rankos drebėjo, nes Mortis negalėjo pakęsti šalčio. Ne iš šio, ne iš to jo kūnas pradėjo tirtėti, tačiau tikrai ne iš šalčio, jis drebėjo nes Edvardas pradėjo juoktis, tai buvo įniršio, nusivylimo pilnas juokas, atrodė, tarytum Mortis tuoj pravirks. Tačiau tai truko neilgai jis linksmai išsišiepė, tai pakeitė visą jo veido mimiką,  jo veidą puošė šypsena žmogaus, pasitinkinčio savo jėgomis, žinančio, kad viska kas įvyksta šiame pasaulyje turi pabaigą, taigi besistengiančiu praleisti kiekvieną akimirką, taip, kad nereiktų gailėtis. Optimisto šypsena.
-Che, gerai, kol kas žaisiu šį žaidimą pagal jūsų taisykles... Kol neateis laikas jų pakeisti.-šypsodamasis sumurmėjo jis.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #63 Prieš 14 metus »
Viens du trys keturi, viens du trys keturi, viens du trys keturi... Dorota eidama per požemius lazdele baksnojo tamsias plytas. Ne todėl, kad jai buvo gera nuotaika, tačiau tam, kad bent jau nukreiptų negeras mintis į šalį. Ši dvikova jai priminė kai kurias gyvenimo detales... Argi jums nenusibosta skaityt tokias banalias mintis? Tas padarė tą, o tas išgyveno tai. Manau daugiau skaitytojų susilauktume, jei parašytume, kad paslydome ant banano žievės, bet kadangi čia tokių nerasta, apsiribokime blankiais vaikystės atsiminimais. Basta.
Taraxanum ausys-lokatoriai užfiksavo gana neįprastą garsą. Juoką, kuris visai nederėjo prie šio atšiauraus kampelio. Susidomėjus, ji kiek paspartino žingsnį. Visgi žmonių prigimtis yra pirma stebėti, po to suprasti ir veikti. Čia maždaug kaip būtų su skęstančiu laivu. Žmogus ant kranto pirma stebėtų išsižiojęs, o vėliau bėgtų į slėptuvę. Žinoma, nespėtų. Cha cha cha.
DoDo išpylė prakaitas. Ji atsargiai nusiėmė paltą, likdama vien su marškinėliais ir džinsais. Iš tiesų, nelabai atskirsi, ar tai buvo profesorė ar mokinė. Ji žvilgtelėjo žemyn ir tyliai aiktelėjo, kadngi jos balti marškinėliai pilvo srityje buvo nudažyti sodriai raudona spalva. Neaišku, kur buvo žaizda, bet kad kraujavo - akivaizdu. Nieko, turėtų tuoj užsitraukti. Labai didelio kraujo stygiaus nejaučiu. Gūžtelėjo sau mergina ir pasuko už kampo, kur akis į akį susidūrė su kažkokių mažyliu.
Stabtelėjus, raudonplaukė nužvelgė vyriškos giminės atstovą nuo galvos iki kojų. Ant jų abiejų krito sidabriška požemių šviesa, suteikdama atmosferai kažką tokio įpatingo. Ne, Dorota nebus pedofilė.
Still no.

*

Ežys

Ats: Požemiai
« Atsakymas #64 Prieš 14 metus »
Edvardui bemąstant apie siaubingas visatos paslaptis...Jeigu žmogui į gerklę sukiši granatą, gausi skaniai iškeptą bišteksą. Na, žinoma, tu taip pat gausi sunkiai išplaunamą dėmę ant apsiausto... Bet jeigu... Genialu, pasakyti goblinui, kad tai naujoviški auskarai... Tikrai genialu. Arba įmesti granatą į tualetą... Turėtų būti užkeikimas, kuris suveikia, kai kas nors atsisėda ant tualeto, o tada...Cha,cha,cha... Tačiau tokias mintis sutrukdė pasirodęs pedo-meškiukas. Žinoma, tokiam epiniui momentui parodyti, buvo pakeistas apšvietimas, bei iš kažkur atskriejo bjaurus kvapas(kadangi netoli buvo Nuodų ir vaistų kabinetas...Tolesnes išvadas leisiu padaryti jums patiems). Edvardas atsiduso ir kritiškai nužvelgė atėjusią būtybę, kuri jam pasirodė net labai pažįstama...
-Mama, gal tai ir nuskambės keistai, bet tu iškruvinai grindis, o kraujas sunkiai nusiplauna. Galiu tai pasakyti iš patirties.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #65 Prieš 14 metus »
Mergina įstengė tik žiobtelt. Jos antakiai per kelias dešimtąsias sekundes susiraukė taip, jog ji nematė 20% vaizdo. Jei Do būtų gimusi vyru, tai posakis "smūgis žemiau juostos" čia ganėtinai tiktų.
-Kaip tu mane pavadinai? - nepatikliai paklausė ji, vildamasi, kad jos ausys ją apgavo.
Jos rankos mašinaliai nusileido ant pilvo, netyčia užkabindamos žaizdą, ir šį kartą ji nematė 30% vaizdo. Kas per pyzdukas... Skriejo tokios ir panašios mintys jai galvoje. Taraxanum atsirėmė į sieną ir ėmė mušti taktą sau į šlaunį. Žvelgdama į mažių, kuris, pasirodo esąs iš klastūnyno koledžo (tai galima buvo spręsti iš akis badančios uniformos su žaliais apvadais), profesorė pūstelėjo plaukus sau nuo kaktos, kurie visiškai nesiteikė pasijudint. Dabar nesvarbu ką jis atsakys. Yra du variantai: atjungti jį, surišti ir nusigabenti į mano kabinetą (kuris visai nesmirdi, for your information.. naudoju aerozolį), kankinti profilaktiškai, arba jį surišti, nusinešti jį į savo kabinetą ir taip pat kankinti. Vis dėlto, kaip sunku pasirinkti... Dorota atsiduso ir apžvelgė slidžias raudonas grindis.
-Nemanau, kad tu jas nori labai plauti. Nors gali, man nė motais. Tam yra susni valytojai kurie burba dėl menkniekio, - rinkdama žodžius, šaltai tarstelėjo ji.
Still no.

*

Ežys

Ats: Požemiai
« Atsakymas #66 Prieš 14 metus »
Edvardas jautė keistą malonumą, stebėdamas nustebusią motinos išraišką. Aš, tikriausiai, esu sadistas, tačiau dabartinis mamos modelis yra daug mielesnis, už tą kuris bus. Morčiui buvo smagu stebėti besikeičiančią jos veido išraišką. Akivaizdu... Kas akivaizdu? Tai apie ką ji galvoja. Mieloji motinėlė, mąsto kaip mane žiauriau nukankinti. kokia pažįstama mina. Koks švelnus nostalgijos gūsis, mano sužeistai sielai. Na, taip, Edvardas-sadomazochistas. Jis pakedeno savo plaukus, pora kartų apsisuko, kad Dorota galėtų jį geriau apžiūrėti, visa tai jis darė su miela, tačiau ironiška šypsenėle. Galų gale, galantiškai nusilenkė savo mielajai motinai.
-Taip, Edvardas Mortis, jūsų, Dorota Taraxanum, bei Todo Baudeno sūnus. Jūs tikriausiai atsimenate tą įvykį, prieš vienuolika metų... Nors ne, gal taip žiauriai nejuokausiu, tačiau pirmoji mano pasisakymo dalis yra visiška tiesa. Spėju, kad galvojate, kaip nusitįsti mane į savo kabinetą ir panaudojus įvairius kankinimo būdus nubausti šį, prieš jus stovintį niekadėją. Aš su tuo sutikčiau, o taip... tačiau ar tu, mano mieloji motina, nematai manyje savo bruožų, ar nejauti motiniškos meilės prieš tave stovinčiam asmeniui.-kažkiek ironizuodamas pasakė Edvardas.-Beje, nespoksokite į mane taip šaltai. Aš turiu laišką, kuris turėtų atsakyti į jums rūpimus klausimus.
Mortis išsitraukė iš apsiausto kišenės laišką, padavė jį Dorotei ir atsitraukė atgal, mėgaudamasis padarytu įspūdžiu.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #67 Prieš 14 metus »
Nepasitikėjimo kupinu žvilgsniu, Dorota suėmė laišką (žinoma, jį žiauriai suspausdama) ir stipriai suspaudė lūpas. Todo Baudeno paminėjimas ją galutinai šokiravo. Ypač todėl, kad tas durnelis kažkur pabėgo. Beveik paliko ją prie altoriaus. Miela. Kaip turi pasikeist gyvenimas, kai sužinai, jog turi sesę, o vėliau - sūnų? Dėl Dievo meilės, jai tik apie dvidešimt metų. Krenkštelėjus, profesorė sužaibavo akimis tyrinėdama tariamo sūnaus veidą.
-Atleisk, bet šiuo momentu motiniškų jausmų nejaučiu. Norėčiau tik gerai atspardyti tau subinę, jaunuoli, - urgztelėjo ji išlankstydama laišką.
Jame, iš tiesų, nebuvo nieko gero. Tik jos pačios raštas ir kalbos apie keliavimą laiku, kažkas apie depresiją ir negalėjimą prižiūrėti vaiko. Kažkodėl tai ją nuramino.
-Wow, negi, kai man sukaks virš trisdešimt būsiu tokia nevykėlė? - iškėlė ji retorinį klausimą sau, - gerai... Tarkim tai tiesa, aišku, aš tuo visiškai netikiu. Kas man iš to? Aš dabar turėsiu bėgiot paskui tave ir žiūrėt, kad nenusisuktum sprando? - piktai mestelėjo ji, sukryžiuodama rankas ant krūtinės, - turi pasistengti geriau, kad mane šiuo dalyku įtikintum.
Atrodo, Taraxanum susirado dar vieną žmogų, kurio akyse matyti nenorėjo - savo sūnaus. Kokia ironija. Gyvenime visko būna, ypač su tais, kurie gyvenimo nemyli. Jis ar taip ar taip visus skriaudžia, tad koks skirtumas. Ir vėl pievos.
Still no.

*

Ežys

Ats: Požemiai
« Atsakymas #68 Prieš 14 metus »
Po Dorotos žodžių Edvardas rimtu, tačiau labai liūdnu žvilgsniu pažiūrėjo į Dorotą. Jos žodžiai sukėlė jam daugybę skirtingų emocijų: pyktį, gailestį, meilę, vienišumą, baimę... Keliais žingsniais įveikė kelią skyrusį jį ir ją. Truputį drebančiomis rankomis apkabino savo motiną ir prisiglaudė, kad ji nematytų jo veido.
-Kiekvienas iš mūsų daro sprendimus, kai kurie iš jų mums patinka, o kiti ne. Kiekvienas iš mūsų turi likimą, netgi jei to nenori pripažinti...Bet yra tokių, kurie nenori priimti to, ką jis jiems nori įbrukti. Kai kurie nekenčia jo dovanų.
Morčio kūnas liovėsi drebėti, o rankos suspaudė Dorotą su tokia jėga, kokios nesitikėtum iš vienuolikmečio. Edvardas pagaliau pakėlė savo galvą ir pasižiūrėjo į Dorotą. Jo veido išraiška buvo visiškai pasikeitusi. Joje buvo galima išžiūrėti visišką abejingumą, tačiau jo žalios akys degė beprotybės ugnimi.
-Mamyte, vieną dieną tu turėsi pasirinkti, nužudyti ar palikti mane gyvą. Jeigu tu mane nužudytum, netgi dabar pat užkirstum kelią daugybei skausmo, tačiau pati dėl to kentėtum. Karma, ar kažkas panašaus. Jeigu paliksi mane gyvą... Tau to nebūtina žinoti. Tau nereikės nieko saugoti. Tau reikės saugotis pačiai. Toks mano tikslas čia-apsaugoti tave. Skaudinti tave, sunaikinti visus, kuriuos tu myli, parodyti kas yra tikroji neviltis, tačiau apsaugoti tavo gyvybę. Argi nemielas likimas, būti suplėšytai rankų žmogaus, kuris tave myli, labiau už visą...Chachachachacha.-viskas buvo pasakyta visiškai abejingu ir šaltu, tarytum, pati arktis tonu.
Jis atsitraukė nuo Dorotos, jo veidas įgavo normalią išraišką, kitaip tariant, visiškai savimi patenkinto niekšelio išraišką.
-Aš noriu gyventi, aš noriu kautis, aš nepasiduosiu, nes aš noriu gyventi. Tikiuosi, kad mes draugiškai sutarsim, "kay?


*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #69 Prieš 14 metus »
Dorota sustingo į ledą, kai berniukas ją apkabino ir išbėrė tokius žodžius. Plaipsniui ją užvaldė drebulys, kuris, pereidamas į visas kūno kerteles purtė ją su didele jėga. Mergina tiesiog pradėjo juoktis. Nebealėdama pastovėti, ji susmuko ant grindų, visai užmiršusi žaizdas ir nuovargį. Juokas, visai nederantis prie požemių aidėjo per visą koridorių, keldamas siaubą tiems, kurie norėjo šiuo laiku čia pasivaikščioti.
Nurimo. Šokinėjančios liepsnelės metė savo šviesą ant Dorotos. Ant raudonplaukės odos galėjai įžvelgti daugybę mažų šalto prakaito lašelių. Ji atlošė galvą aukštyn, kad susitiktų Edvardo akis ir maloniai jam nusišypsojo.
-Pasakyk man, kuo aš nusikaltau, kad gyvenimas man įteikė tave?
Tuomet profesorės lūpos vėl tapo normalios. Do veidas dabar spinduliavo ramybe ir šaltumu. Perbraukus liežuvio galiuku per lūpų kampelį, ji užsimerkė.
-Tarkim leidžiu tau gyventi. Kol kas. Iš esmės man apie viską reikia pagalvoti, niekeno netrugdomai ir be skylių pilve, - tarstelėjo ji, - gal tu ir suktas, gal tu pažįsti mane ateityje, gal buvai mokinamas gerų mokytojų... Tačiau įsidėk į galvą, kad nepažįsti manęs dabartyje, - pasakė stodamasi, pridurdama, - mielasis.
Still no.

*

Ežys

Ats: Požemiai
« Atsakymas #70 Prieš 14 metus »
Edvardas svajingai šypsodamasis leido Dorotai išissisterikuoti. Jis atsirėmė į sieną, nes jautėsi keistai nusilpęs, kojos drebėjo, galva sukosi ir baisiai norėjosi ko nors saldaus-nuovargio ženklai. šaltas akmuo jį ramino, nors jam ir atrodė keista, nes nemėgo šalčio. Prisitaikymas prie šio šalto krašto įvykdytas. Ar ji dar ilgai? Raudonplaukis vaikinukas tvirčiau susipu į apsiaustą. Jam nepatiko visa ta istorija su likimu. Ne jo skonio. Beje, jis dabar turėjo dar vieną vargą-savo naująją-senają motiną. Ji atrodė taip, tarytum kiekvieną akimirką galėtų prarasti sąmonę.
-Tuo, kad susiradai tokį idiotą vyrą. tuo, kad mane pagimdei. Logiška?-ramiai paaiškino Edvardas.
Pagaliau ji atsigavo. Jį nudžiugino, kad Dorota nusiramino ir susitaikė su esama padėtimi, jį net nelabai domino, tai ką ji pasakė. Žinoma, tušti grasinimai. Kai prisiklausai jų tiek kiek aš, tai jie nuo tavęs nuteka lyg vanduo nuo žąsies. Edvardas apdovanojo Dorotą šilta šypsena.
-Žinoma, žinoma, tu mane žiauriai nukankinsi. Žinai, tavo grasinimai skambėtų įtikinamiau, jeigu tu taip nekraujuotum, ir neatrodytum, kaip... Velniop, einam link tavo kabineto.
Edvardas paslaugiai pasiūlė petį, į kurį Dorota galėtų atsiremti.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Ats: Požemiai
« Atsakymas #71 Prieš 14 metus »
Dorota šiaip ne taip atsistojo ir nusižiovavo. Ramstydamasi į sienas, ji tik nepatikliai pažvelgė į berniuką, kuris atrodė gana trapus... Na, jei jau užgriūsiu, tai krisim abu. Ne tik aš. Gūžtelėjus profesorė įsikibo savo sūnui į parankę ir užvertė galvą aukštyn.
-Niekam, ničniekam tu šito nepasakosi. Ir beje, tu man turėsi papasakoti viską apie ToTo. Kas tave užaugino? Kur tu užaugai? Kaip tu užaugai? Privalai man viską papasakoti...
Mergina atsiduso. Nuovargis suėmė visą jos kūną, lyg stiprūs pirštai gniaužė jos raumenis, kurie, atrodo, tuoj tuoj nebe atlaikys spaudimo. Taraxanum netyčia suinkštė kaip gilus šuniukas.
-Ir niekam nepasakosi, kad matei mane tokią, - suurzgė ji berniukui į ausį.
Po to stojo tyla. Tik skersvėjis, lekiantis palei pėdas girdėjosi koridoriuose. Visas garsas atsimušė požemių skliautuose. Taip neaiškiai ir vaiduokliškai... Kažkur kvyktelėjo žiurkė, ir mergina dar labiau susiraukė. Ne todėl, kad ji jų bijojo, bet todėl, kad žiurkėms gana geras delikatesas yra mėsa. Vien apie tai pagalvojus nukrato šiurpas. Miau...
Tačiau Dorota atsiduso. Ji išsinėrė iš jo rankos ir paplekšnojo jam per petį. Nieko daugiau nepasakius, o tik pažvelgus jam į akis, nuėjo savais keliais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Dorota Taraxanum »
Still no.

*

Vanessa Williams

Ats: Požemiai
« Atsakymas #72 Prieš 14 metus »
Dakota įbėgo į požemius. Kelią ji žinojo. Atėjusi prie tos vietos, kur gulėjo trolis ji klausiamai pažvelgė į Qrane.
- Bet čia gi tuščia... Jokio lavono.. Kur ją paslepei? O gal... Ją kažkas rado.... - Išsigandusi šnibždėjo ji. Požemiuose girdėjosi svetimi balsai, tas merginai nepatiko. Ji ėmė lėtai slampinėti aplink trolį ieškodama nišos, kur galėtų būti įvilktas kūnas. Deja, nieko gero nepamatė. Arba tu ją labai išradingai paslepei, arba... Arba mum šakės... Dakota išbūrė didelį šiūkšlių maišą ir ištiesė kolegei:
- Imk, įkiškim ją šian, bus lengviau tempti, o ir nepastebės niekas... Nors... Žiobarai lavonus kaip tik tokiuose slepia, arne? - ji susiraukė, - Na, sakykim niekas nepastebės... - Ji sukikeno ir tarstelėjusi Lumos, dar įdėmiau apžvelgė vietą.

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Ats: Požemiai
« Atsakymas #73 Prieš 14 metus »
Astronomikė kartu su Dakota įbėgo į požemius. Nulipo laipteliais ir labirintais pateko link tos vietos, kur gulėjo dar labiau dvokiantis trolis.
- Na, kūno čia ir neturi būti. Manai, kad aš tokia kvaila ir palikčiau čia jį?..
Profesorė apsidairė. Niekas jų nesekė. Turbūt.
- Lumos Duo, - ištarė Qrane, ir lazdelėje įsišvietė stipri šviesa.
Ji matė, kaip Dakota ieško nišose lavono.
- Ne, aš jo čia taip arti nepaslėpiau.
Profesorė paėjo keletą žingsnių į priekį, pasuko į kairę. Ten priėjo prie nišos, kuri atrodė tuščia. Tai, ką matai, nereiškia, kad yra tikra... Tuomet įkišo abi rankas, lazdelę įsikišusi į kišenę. Ji ištraukė baltą mergaičiukės kūną. Jis neatrodė visai gražus.

*

Vanessa Williams

Ats: Požemiai
« Atsakymas #74 Prieš 14 metus »
Dakota ištempė kaklą ir stebėjo iš kur gi Qrane išgaus tą lavoną.
-Jei tu mane mulkini ir mes gaištam laiką... Taip ir žinok, - Tačiau netrukus Qrane pasirodė. Su kūnu. Baltu, šaltu, vietomis kruvinu mergaitės lavonu. Šakės. Kaip gražu... Pasiilgau tų senų.... laikų. Ji vėl kyštelėjo Qrane maišą ir padėjo jai įkišti Karmen lavoną į jį. Vėliau užrišo. Švelniai padėjo ant žemės ir nusitrynė ranaks į mantiją. Maišo sienelė nugulė ant mergaitės ir pasimatė žmogaus kūno bruožai.
- Šūdas... Nors... Gal niekas nepastebės... Velkamės iš čia, Qrane, ten kažkas yra, nereikia būti pastebėtoms. - Ji pradėjo tysti maišą, kuris buvo gana sunkus, juk visgi jame vienuolikmetė mergaitė.
- Gal padėsi, o nestovėsi kaip įkalta? - prislopintu balsu apibarė kolegę. Galų gale Dakotos nebesimatė šešėlyje. Girdėjos tik sunkiai velkamo maišo braukimas cementuota žeme.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 14 metus sukūrė Dakota Breslin »