[Mikasa Sei Yoshitaka]

Kristina ir Amelija rado pamestą burtų lazdelę , jos nusprendė atiduoti direktoriui . Mergaitės nusprendė burtų lazdelę gražinti rytoj , nes tuo metu buvo jau naktis ir nenorėjo prižadinti direktoriaus. Jos išsiskirstė ir nuėjo į bendruosius kambarius . Atėjo rytas Kristina atsikėlė , jai po kelių minučių turėjo prasidėti pamoka , ji išsiruošė ir nuėjo į pamoką. Pamokoje sutiko ir Ameliją , nes jai buvo ta pati pamoka. Pamokoje profesorius kalbėjo apie vilkolakius ir pasakojo vien tik apie juos. Kristina niekaip negalėjo susikaupti vis galvojo tuos įvykius apie profesorę kaip ji uždarė jas kambaryje , norėjo galbūt net nužudyti . Begalvodama Kristina išgirdo balsą:
- Aš ateisiu ir pasiimsiu tave .
Mergaitė baisiai išsigando ir paklausė profesoriaus ar ir jis negirdi balsų , bet taip Kristina tik pertraukė mokytoją ir parodė , kad nesiklauso profesoriaus. Baigėsi pamoka aš Amelijos paklausiau:
-Ar tu negirdėjai balsų ir gal eime jau nunešti lazdeles direktoriui?

[Amelija Harmon]

 Per pamoką Amelija labai stengėsi susikaupti ir prisiminti viską apie vilkolakius, bet vis galvojo apie profesorę ir kas jai atsitiko. Ar ji uždaryta į Azkabaną? Ar Hogvartse saugu? Kai Kristina paklausė apie balsus Amelija labai nustebus pasižiūrėjo į ją. Paskui profesorė paklausinėjo mokinių ir pamoka baigėsi.
- Negirdėjau jokių balsų, - atsakė Varno Nago mokinė į Kristinos klausimą. Jai galvoj jau viskas susipainiojo ir jo nebesuprato kas čia vyksta. Profesorė, pamesta burtų lazdelė, keistas burtininkas ir balsai Kristinos galvoje aukštyn kojom vertė visas Amelijos mintis.
- Einam greičiau pas direktorę, atiduodam lazdelę ir papasakoja apie balsus ir visą kitą. Mums čia nesaugu. Jis turi ką nors daryti, - pasakė Kristinai Amelija.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Hogvartse vyko labai keisti dalykai , mokiniai jautėsi nesaugus na bent jau Amelija ir Kristina todėl Kristina nuėjo pasakyti viską direktoriui. Aš direktoriaus paklausiau:
- Mes radome kažkieno lazdelę , tuomet aš girdžiu per pamokas balsus , atrodo lyg kažkas persekiotų , ką mums daryt? - sunerimus pasakė Kristina . Direktorius atsakė:
- Ši lazdelė yra pavojingo burtininko , jis pametė ją čia ir bet kada gali sugrįžti čia ir lazdelės pasiimti , jis dažniausiai ateina naktį kai mokiniai miega todėl neturėtų jums kas nors atsitikti o dėl balsų manau , kad nuo baimės įsivaizduoji .
Kristina nusiramino ir paliko lazdelę pas direktorių . Ji nuėjo į kitą pamoką kuri vyko pirmame aukšte . Pamokoje mokinius mokino burtažodžių kurie gali apginti burtininkus nuo mirties burtų .

[Amelija Harmon]

 Mergaitės nuėjo pas direktorę ir viską papasakojo. Bet Amelija dar nesijautė rami. Tada joms buvo pamoka. Čia mergaitė jautėsi saugesnė. Ji klausė profesorės, kartais užsirašydavo ant pergamento keletą žodžių. Ji galvojo, ką darys pasibaigus pamokai. Po netrumpo pasvarstymo nusprendė eiti į bendrąjį kambarį. Ten daug mokinių, vadinasi - saugiau. Likusią pamokos dalį mokytoja pasakojo apie Amelija jau žinomus dalykus. Mergaitė nesiklausė, nes viską jau buvo girdėjus. Ji apžiūrinėjo klasę ir mokinius, galvojo, kurie iš jų gal būt taps jos draugai. Pamokai pasibaigus Amelija atsisveikino su Kristina. Tada ji skubėdamas ir dairydamasi ar aplinkui saugu nužingsniavo link bendrojo kambario Varno Nago bokšte.

[Žaneta Froz]

Mergina ieškojo tamsios ir mažai lankytinos vietos. Negalėjo žiūrėti į save ir labai nenorėjo, kad į ją kas nors žiūrėtų. Tam rado puikiai vietą. Apie ją nežinojo, bet logiškai mąstydama leidosi kaip galėjo žemyn. Lipdavo tol, kol baigdavosi laiptai, o tada ieškodavo dar žemiau vedančių laiptų. Galiausiai ieškodama žemiau vedančių laiptų ji aptiko šią vietą. Akmenines sienos ir deglų sukelta prieblanda jai tiko kaip tik. Mergina paėjo kiek tolėliau, kol jautėsi pakankamai toli nuo žmonių. Tenai atsisėdo ir atsirėmė į šaltą akmeninę sieną. Tai buvo tai ko jai reikėjo. Šaltis padėjo nusiraminti, o prieblanda užsimiršti. Taip nutikdavo retai, vis rečiau nei pyktis, bet j nė neįsivaizdavo ką daryti. Niekada nemokėjo dorotis su emocijomis, bet liūdesio tiesiog nesuprato. O štai dabar ji sėdėjo apsiglėbusi kelius ir vos laikė ašaras. Nors ir jautėsi pakankamai toli nuo, bet kokio mokinio ar profesoriaus, vis tiek nenorėjo būt užklupta liejanti emocijas.
Prasisaksčiusi palto kišenę ji išsitraukė savo nesenai įsigytą augintinį. Gyvūnėlis dar buvo bevardis ir ji nesiskundė jį vadindama tiesiog Varle, na, o vardo ji tiesiog nesugalvojo. Tiesą sakant nežinojo net ar tai patelė ar patinas. Iš kitų varlių ji ją atpažintų dėl jos ypatingo apkūnumo ir tingumo. Ji visą dieną, net paleista, sėdėdavo vienoje vietoje ir vos kurkdama. Tiesą sakant ji galėtų, ant vienos rankos pirštų, suskaičiuoti kartus kai ji matė ją šokinėjančia.

[Ryan Jones]

Jones sėdėjo kažkokiame pilies kampe ir piešė. Šiandien jis piešė tamsų piešinį su kambarį su dešimčia varlių. Tame paveiksliuke turėjo būti pavaizduotos visos varlės. Vaikinas piešė labai susikaupęs, kol išgirdo garsų kurkt. Taip choru sukurkė trys varlės sėdinčios šalia Ryan'o.
- Taip, taip, tuoj eisime, - pasakė padarydamas kiek kitokį šešėlį. Tada trumpam pakėlė savo galvą nuo lapo, kad pasižiūrėtų į varlių bruožus ir tyliai nusikeikė. Varlytė buvo pabėgusi.
- Grrr, ir kaip visada Varlytė, - tarė įleisdamas varles į kuprine ir pradėdamas sekti Varlytę. Ji šokavo labai greitai. Gelsvai rusvų plaukų savininkas bėgo paskui varlę vis tikėdamasis ją sugauti, deja, jam nepavyko to padaryti. Varlytė, panašu, kad norėjo pasivaikščioti po pilį. Ir būtent tada kada aš tam neturiu nuotaikos pagalvojo nusileisdamas paskutiniais laiptais žemyn.
- Pagaliau pagavau tave, - sumurmėjo paimdamas Varlytę šį rankas. Ryan'as atsistojo ir tada kampe pamatė sėdinčią merginą. Atrodė, kad ją matė bent kelis kartus pamokose. Dabar blondinė atrodė liūdna.
- Sveika, - ištarė švilpis prieidamas arčiau. Šalia merginos pamatė tupinčią varlę, dėl ko nusišypsojo. Štai dėl ko tu taip veržeisi čia pagalvojo žvelgdamas į kurkiančią varlę.

[Heidi Mollson]

Heidi keliavo koridoriais iš prefektų vonios, stengdamasi išvengti pašalinių žvilgsnių, kas buvo pakankamai sunku, kadangi vos ne visa mokykla žinojo kaip ji atrodo ir kas ji yra. Mergaitei tai nepatiko, bet nieko negalėjo padaryti, nes viskas buvo tik dėl to vaikigalio. Aišku buvo neprotinga, kaltinti kitus, kadangi jaunoji vampyrė pati pasirinko tą vietą, kaip savo treniruočių. Anksčiau ar vėliau, vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis būtų tai išsiaiškinę ir sužinoję, būtų buvę, kad tai būtų įvykę vėliau, tačiau likimas to nenorėjo, tad teko visą tai kentėti anksčiau.
  Eidama tarp keturių sienų, iš kurių viena turėjo langus, tamsiaplaukė jautėsi taip, lyg būtų sekama, tačiau abejojo, kad taip iš tikrųjų yra, kadangi kiekvieną dieną sulaukdavo įtartinų žvilgsnių. Tačiau šią dieną, tas jausmas buvo keistesnis ir nei kiek nepanašus į buvusius, bet aišku klastuolė jį ignoravo. Heidi leidosi laiptais žemyn, iš penktojo aukšto į požemius, ignoruodama bet ką, kas pasitaikė šios kelyje, kadangi nenorėjo turėti reikalų su niekuo, iki tol kol baigsis, šis, su ja susijęs, dalykas.
  Liko keletas laiptų, žmonių masiškai sumažėjo, kas mergaitei patiko, tad šioji jau labiau atsipalaidavusi žengė tolyn. Tai nebuvo labai protinga, tačiau jaunoji vampyrė neįsivaizdavo, kas blogo galėtų nutikti, jai keliaujant požemiu. Kažkas nukrito už nugaros, tad tamsiaplaukė apsigręžė, tikėdamasi pamatyti bendrakoledžį, kuriam iškrito knygos, tačiau jos laukė netikėta šypsena. Rubuilis grifas, kuris lenkėse žemyn, norėdamas paimti medinį, paaštrintą pagalį. Klastuolė greitai suprato, kokiais tikslais jis tai darė.
  -Mesk, -įsakmiu balsu pasakė nepažįstamajam, iš lėto nusiimdama kapišoną, leisdama šiam geriau pamatyti jos iltis. -Juk nenori, kad tau atsistiktų taip pat? Tavo lėti judesiai tau nepadės, kai aš atsidursiu tau už nugaros ir suleisiu iltis į tavo švelnų ir riebalų pripildytą kaklą, -toliau kalbėjo Heidi, lyždelėdama liežuviu, per du išlindusius dantukus.
  Aišku, mergaitė to nebūtų padariusi, tačiau jis to nežinojo, kas vertė jį, jos bijoti labiau, negu turėtų. Buvo malonu žinoti, kad kažkas prisibijo jaunosios vampyrės. Dar šiek tiek pastovėjęs ir apmąstęs galimus variantus, rubuilis nubėgo tolyn, kiek leido jo trumpos kojos.
  -Pfu, grifai, o dar sako, kad jie geri, -nusispjovė tamsiaplaukė, tačiau prisiminusi Edgar'ą ir Soren'ą pasitaisė, -kad jie visi geri.
  Dar šiek tiek pastebėjusi medgalį ir tiesiąją, kuria nubėgo grifų gūžtos koledžo narys, klastuolė apsisuko ir patraukė bendrojo kambario link.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopo vamzdis buvo įsitaisęs trylikametės antrakursės rankose. Kur yra likusi prietaiso dalis, ji nė neįsivaizdavo. Būtent dėl tos priežasties dabar atkakliai ieškojo Liucijos, Sabrinos arba Joanos trečiosios: tikėjosi, kad kuri nors iš draugių sutiks jai padėti susidūrus su tokia netikėta ir sunkiai išsprendžiama problema. Šį kartą teleskopas nebuvo sulūžęs, jis buvo tiesiog pametęs bent keletą dalių.
Deja, Elliw niekaip negalėjo rasti nė vienos iš trijų merginų, kurių taip ilgai ieškojo. Beveik verkdama keliavo atgal į bendrąjį kambarį - kad ir kur jis bebūtų. Kad ir kokiam koledžui ji priklausytų. Nutarė nueiti į požemius - sugebėjo prisiminti kažkada nelabai seniai čia buvusi, tad gal kur nors čia yra ir jos koledžo bendrasis kambarys?
Deja, čia atsiradusi ji visai neprisiminė, kur reikėtų eiti toliau, tad tiesiog lakstė koridoriumi pirmyn atgal ir pradėjo pamažu panikuoti: kažkokiu būdu reikėjo rasti lovą: kitą dieną nusimatė profesoriaus Soore pamoka (jeigu tik atmintis neapgavo Elliw), tad reikėjo gerai išsimiegoti. Vis dėlto neatrodė, kad tai bus įmanoma, mat rudaplaukė jautėsi vis labiau ir labiau pasimetusi. Galiausiai pamiršo, kur esanti ir ką ketino daryti. Iš atminties paslaptingai išnyko ir mintys apie kokias nors pamokas, ten užsiliko tik teleskopo vamzdis ir faktas, kad ji nė neįsivaizduoja, kur eiti. Dėl kažkokių priežasčių ir toliau vaikščiojo pirmyn atgal, kol galiausiai atsitrenkė į sieną.
- Liucija? - liūdnai kreipėsi velsietė. Deja, vilties, kad geriausia ir protingiausia mergaitė atsilieps, buvo maža.

[Alrisa Fuentes]

-,,Kvailė papūga išūžė mums galvas...’’ Pft. Geriau pasižiūrėtų į save - puodynės tuščios kaip mano pilvas prieš pusryčius. - piktai subambėjo Alrisa, išeidama iš bendrojo kambario. - Juk tu protingas, ar ne? - dar pakasė kaklą paukščiui, tupinčiam ant peties, ir pasuko už kampo.
Kadangi Klastūnynas buvo įsikūręs bene geriausioje pilies dalyje, ji nusprendė toli neiti - požemiai pasirodė itin mokinių nelankoma vieta. Čia bus puiku pradėti mokinti Saliamoną kalbėti. Aišku, mergaitė nenutuokė, kaip tai daryti, tačiau manė, kad eksperimentuoti geriau negu ieškoti informacijos pridvėsusioje bibliotekoje. Arba dar blogiau - klausti kitų. Todėl kišenėse nešėsi ne tik skanėstų, bet ir įvairių žaislų, kurie turėjo šiokį tokį pasisekimą pirmuosiuose bandymuose. Dabar augintinis tik švaistydavosi nugirstais žodžiais, kartais prajuokindamas, bet daug dažniau - suerzindamas.
Štai ir šiandien papūga sugadino nuotaiką daugumai klastuolių, išskyrus, žinoma, Alrisą. Iš tiesų buvo smagu žiūrėti, kol septintakursių nebuvo prigrasinta kerais išeiti. Sukilusios emocijos rimo, galvoje dėliojosi planas, ką norėtų pirmiausiai išmėginti. Paskendusi mintyse, ji nebūtų pastebėjusi šoniniame koridoriuje boluojančios figūros, jei ne Saliamonas.
-Lavonas! - šaižiai suriko šis, stipriau įsikabindamas į petį.
Juodaplaukė staigiai sustojo ir sunerimusi žvilgtelėjo ton pusėn, kur kažkas tyliai tarė Liucijos vardą. Veide akimirką šmėkštelėjo pasibjaurėjimas, kurį tuoj pakeitė pašaipi šypsena. Aišku, toks netikėtumas ne itin pradžiugino, bet ką jau padarysi.
-Nagi nagi… Ir ką gi mes čia turime? Ar tik ne mergiūkštė su teleskopu?

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw sutrikusi pasitrynė sutrenktą ranką. Niekaip negalėjo prisiminti, iš kur atsirado tas skausmas, tačiau dėl vieno buvo tikra: jis egzistavo, o tai reiškė, kad kažkas atsitiko. Ar bandyti prisiminti, ar ne, rudaplaukė neapsisprendė, tačiau puikiai suprato: jai skaudėjo.
Ne itin patenkinta velsietė dar kartą nužvelgė koridorių: gal vis dėlto netyčia iš kažkur atsirado Liucija? Ar bent jau Sabrina ar Joana trečioji? Akys išties užkliudė kažkokį žmogų. Elliw jau spėjo apsidžiaugti, tačiau čia atmintis jos tikrai negalėjo apgauti: prisiartinusi mokinė tikrai nebuvo iš tų, apie kurias klastuolė mąstė. Tai buvo ne kas kitas, o neLiucija! Ir dar su kažkokiu neaiškiu padaru ant peties. Savisaugos instinktas liepė pasitraukti toliau nuo tos bjaurios mergiūkštės, tad Elliw pabandė tai padaryti. Žengė žingsnį atgal, tačiau nugara buvo atsukta į sieną, tad mergaitė dar kartą susidūrė su tuo šaltu ir ne itin minkštu dariniu. Skausmas nudiegė nugarą.
- Tai tavo kaltė! - suriko velsietė skubiai apžiūrėdama brangiausiąjį vamzdį. Jis, atrodo, nenukentėjo. Deja, kitos teleskopo dalys neatsirado, vadinasi, rudaplaukė ir toliau turėjo mąstyti, kaip išspręsti šitą sudėtingą problemą. Kad taip bent jau ta bjauri neLiucija teiktųsi iš čia išsinešdinti! Elliw nužvelgė tą taip nemėgstamą mergaitę žudančiu žvilgsniu, tačiau spėjo, kad reikės imtis rimtesnių priemonių: kiek prisiminė, neLiucija nebuvo iš tų, kurių būtų lengva nusikratyti. Gal reikėtų gerai trinktelėti teleskopu? įmanomą variantą apsvarstė velsietė, tačiau nutarė, kad žvaigždžių stebėjimo prietaisas yra pernelyg brangus, kad būtų galima rizikuoti jo saugumu tos bjaurios mergiūkštės galvos sąskaita. Vadinasi, reikėjo skubiai rasti kitą sprendimą. Kad ir kaip būtų gaila, koridorius buvo visai tuščias, jame nesimėtė jokie tokiems atvejams galintys praversti daiktai. Su tam tikru smalsumu Elliw nužvelgė tą neaiškų padarą, sėdintį neLiucijai ant peties. Patenkinta išsišiepė ir žengė žingsnį bjauriosios mergiūkštės link. Viskas paprasta: Elliw tiesiog paims tą paukštį ir sugrūs jį tiesiai neLiucijai į veidą. Ištiesusi ranką jau norėjo griebti gyvūnėlį, tačiau nepasisekė: kad ir kas atsitiko, Elliw paukštį ne sugriebė, o tiesiog numušė bjauriajai mergiūkštei nuo peties. Rudaplaukė susiraukė: negi jai ir vėl nepasisekė?..

[Alrisa Fuentes]

Šypsena nejučia praplatėjo, kai šlykštynė išsigando jos ir apgailėtinai pabandė pabėgti. Tai labai patiko Alrisai, dabar netgi beveik nesigailėjo, kad ją susitiko. Tačiau pastaroji, regis, buvo visai kitos nuomonės, jau tūkstantąjį kartą kažkuo apkaltindama Saliamono šeimininkę. Ausiai nemalonus ir erzinantis balsas šiek tiek nutrynė pašaipiai išriestus lūpų linkius, nors išgirstos bejėgiškumo gaidelės turėjo savotiško žavesio. Akys, iki tol spiginusios į bjaurybę, sekundei nukrypo į augintinį. Jam buvo nesaugu ir greičiausiai baisu būti taip arti tos kvaišos, kuri rūpinosi teleskopu tarsi didžiausia brangenybe.
-Prietranka… - sušnibždėjo klastuolė paukščiui, lyg mėgindama paaiškinti priešais juos stovinčią anomaliją. Tas iškart pasigavo žodį ir ėmė jį kartoti, nežinodamas, kad rėkia kone tiesiai juodaplaukei į ausį. Tačiau ši Saliamono netildė - geidė pamatyti šlykštynės reakciją, kurios, deja, arba nebuvo, arba išnyko pernelyg greitai. Dėmesį tuoj patraukė įsmeigtas žvilgsnis, kupinas neaiškių ketinimų. Širdį nusmelkė negera nuojauta, bet Alrisa kol kas negalvojo trauktis.
-Ko spoksai? Papūgos nemačiu… - iš pradžių ji įsitempė, dar spėjo žengtelėti atgal. Vis dėlto, nesitikėjo, jog ta atmata trenks - nesibodės paliesti jų. O jau greitis! Mokinė net nespėjo susigaudyti, kaip vargšas paukštis buvo numuštas negrabios rankos.
Laimei, greitai atsitokėjo ir, užmetusi trumpam akį į augintinį, su liepsnojančia neapykanta nužvelgė ją.
-Žiūrėk, ką darai, šiukšle! Kas ten vietoj tavo smegenų, gal oras? - sušnypštė ir gana stipriu trinktelėjimu išmušė iš rankos teleskopą - taip tarsi atsilygino. Tačiau to buvo negana. Ak, kaip norėjosi bjaurybę gerokai papurtyti… Deja, reikėjo skubėti prie Saliamono. Nepaisant siaučiančios ugnies viduje, trokštančios viską naikinti, nepamiršo jo. Tad šisyk apsiribojo tik šiurkščiu stumtelėjimu.
Juodaplaukė išgąstingai pripuolė prie paukščio ir atsargiai jį apžiūrėjo. Regis, viskas buvo gerai, niekas nelūžo, nors tuo negalėjai būti tikras. Vis dėlto plunksnuotis kol kas nebudo. Tūžmingas žvilgsnis dar kartą pervėrė kvėšą, bet iš lūpų neištrūko joks garsas.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Panašu, kad neLiucijai rimtai negerai su galva - koks normalus žmogus šnekasi su paukščiais? Tuo labiau, kad paukštis dar ir atsako! Elliw nutarė nekreipti į tai dėmesio - buvo šiek tiek baisu, kad ta nenormali mergiūkštė gali padaryti ką nors blogo.
Deja, kaip tik taip ir atsitiko. Šlykščioji neLiucija turėjo tiek įžūlumo kenkti teleskopui! Elliw neklausė, ką ana ten burba po nosimi, tik apdovanojo ją neapykantos kupinu žvilgsniu. Tiesiog neįtikėtina, kokių bjaurių yra žmonių! Rudaplaukė buvo be galo nustebusi. Jos nuomone, viskam šiame pasaulyje turėjo būti ribos, net ir neLiucijos bjaurumui. Deja, šiai nuomonei buvo lemta susvyruoti, mat šlykščioji mergiūkštė elgėsi tiesiog neįtikėtinai nemaloniai. Ką jai padarė teleskopas?!
Astronomijos prietaisas nukrito ant grindų, ir, žinoma, sudužo. Elliw baisiausiai supyko.
- Tau gydytis reikia! - garsiai suriko ji. Kaip kažkoks neaiškus paukštpalaikis gali rūpėti labiau nei teleskopas? Elliw šito niekaip negalėjo suprasti. Tiesą sakant, ji beveik susirūpino, kad neLiucijai kažkas tikrai negerai. Beveik susirūpino. Vis tik didžiausia pasaulyje brangenybė dabar buvo svarbiau. Stumtelėta Elliw pajuto dar didesnį nepasitenkinimą, tačiau tada bjaurioji mergiūkštė nutarė pasišalinti. Bailė suirzo rudaplaukė, nutarusi, kad tas nelemtas paukštpalaikis tebuvo pretekstas pasitraukti kiek toliau.
Pačiupusi brangenybę Elliw dideliais žingsniais priartėjo prie neLiucijos. Norėjo gerai trinktelėti teleskopu jai į galvą, tačiau laiku nesustojo, tad atsitrenkė į bjaurybę pati. Žinoma, neišlaikė pusiausvyros ir plojosi ant grindų. Teleskopas! spėjo susirūpinti ji. Kad galėjo nugriūti ant paukščio, ji nė nepagalvojo.

[Alrisa Fuentes]

Ausis pasiekė malonus dūžtančio teleskopo skambesys, įžiebęs Alrisos veide plačią šypseną. Žinoma, prie to prisidėjo ir visiškai nuspėjama šlykštynės reakcija - tiesiog mėgavosi matydama jos pyktį. Deja, tai truko visai neilgai. Staiga bjaurybės išrėkti dar bjauresni žodžiai tarsi nukrėtė klastuolę elektra ir privertė suvirpėti. Tiesa, ne iš bejėgiškumo ar baimės, o pykčio, kuris pasireiškė dar didesniu noru susidoroti su mergiūkšte. Tiesa, šįsyk apsiribojo tik riktelėjimu:
-Pirmiau pasižiūrėk į save! - piktai, tačiau gal ir ne visai stipriai pastūmusi ją, juodaplaukė atsitraukė bei pradėjo rūpintis paukščiu.
Ji dabar kiek atvėso, jausmai neužgožė ūžiančių minčių, kurios bandė atsakyti į klausimą, ar papūgai viskas gerai. Regis, taip tikrai nebuvo, nes gyvūnas kažkodėl neatsimerkė, nors širdies plakimas buvo juntamas puikiai. Bet dėl viso šito buvo kalta ta pati kvaiša, į kurią netrukus susmigo neapykanta liepsnojančios akys.
Gaila, jos pakilo per vėlai, kad spėtų pasitraukti kartu su Saliamonu - visu greičiu į Alrisą trenkėsi baisioji šlykštynė. Abi mokinės nuvirto ant grindų, o vienos iš jų galvoje skambėjo keiksmažodžiai bei siunčiami prakeiksmai kitai. Pasipiktinimas ir taip buvo neišmatuojamas, o kai klastuolė pamatė, kad Saliamono vietoje kėpso bjaurybės kūnas, jis peržengė visas įmanomas ribas.
-AAAA!!! NYK IŠ ČIA ARBA... - nieko nelaukusi nurideno kūtvėlą šalin ir netikėtai sustingo. Ten, kur turėjo gulėti vargšas prispaustas sparnuotis, nieko nebuvo.
Klastuolė akimirkai sutrikusi apsižvalgė, bet vėl nukreipusi žvilgsnį į mergiotę apstulbo. Jos galvą piktai kapojo iš kažkur atsiradęs mylimas augintinis.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Kodėl viską taip skaudėjo? Elliw atrodė, kad skauda net ir teleskopą. Tiksliau, jo vamzdį, mat likusios detalės, deja, taip ir neatsirado. Rudaplaukei taip rūpėjo skausmas, kad ji visai pamiršo apie tą bjauriąją neLiuciją, vis dar tebesitrinančią čia. Deja, nemandagioji mergiūkštė sugalvojo apie save priminti. Maža to, ji dar ir nustūmė Elliw! Tokio įžūlumo nesitikėjusi velsietė bandė įspirti bjaurybei, bet susipainiojo tarp savo kojų. Laimei, jau gulėjo ant grindų, tad išvengė nukritimo.
Deja, nemaloniai greitai net ir neLiucija nebeatrodė esanti rimta problema. Iš nežinia kur atsirado… kažkas, ir jis užpuolė Elliw!
- Kas čia?! - suklykė mergaitė. Apie to nenormalaus paukščio egzistavimą ji visai pamiršo. Dėl vieno buvo tikra: kad ir kas ją puola, tai tikrai nėra teleskopas. - Pasitrauk!
Velsietė norėjo numušti tą daiktą sau nuo galvos, tačiau ranka pataikė ne į jį, o tiesiai į pačios Elliw akį. Prie ir taip ją kamuojančių skausmų prisidėjo dar vienas. Labai norėjosi verkti, bet tam nebuvo laiko: reikėjo kažkokiu būdu atsikratyti tos puolančios nesąmonės. Klastuolė pradėjo ridinėtis po žemę tikėdamasi, kad bent taip tas šlykštus padaras paliks ją ramybėje. Šią akimirką Elliw negalvojo netgi apie teleskopą. Deja, tik iki to momento, kai užsirideno tiesiai ant jo.
- AUČ! - per pusę Hogvartso suriko klastuolė. Išsitraukė iš po savęs naująjį skriaudiką. Jau norėjo šveisti jį šalin, tačiau laiku susivokė, kas tai.
- Mano teleskopas! - be galo apsidžiaugė mergaitė, rodos, visai pamiršusi, kaip jai viską skauda. Elliw pašoko ant kojų ir tą pačią akimirką už kažko užkliuvo. Kažkokiu būdu pavyko neišsitėkšti ant žemės, o ir tos nesąmonės ant galvos nebebuvo, nors rudaplaukė nebūtų galėjusi pasakyti, ar tas padaras dingo dabar, ar kažkada seniau. O gal jis tebėra, tik Elliw jo nejaučia? Šito velsietė tikrai nežinojo.
Apsižvalgiusi pastebėjo neLiuciją. Su pasišlykštėjimu atsiduso.
- Tai tavo kaltė! - suriko ji, nors nė neįsivaizdavo, dėl ko kaltina bjauriąją mergiūkštę.

[Alrisa Fuentes]

O jis greitai mokosi… Atitokusi po lengvo šoko pagalvojo Alrisa ir sukryžiavusi rankas atsirėmė į sieną. Širdyje didžiavosi savo augintiniu, tad veide netruko įsižiebti šio jausmo atspalviai. Vis dėlto, ji kol kas neketino prisidėti prie įnirtingo mūšio, kurio nugalėtojas vis dar buvo neaiškus. Kad ir kaip skaudu bei gaila, bet papūga negalėjo užmušti žmogaus, nors ir tokio kvailo. Klastuolės manymu, Saliamonas buvo neabejotinai protingesnis už ant žemės besivoliojančią šlykštynę.
Deja, būtent ji privertė nusišypsoti, kai pradėjo vartytis lyg šašlykas. Kur ten. Lūpų vyptelėjimas kaipmat virto nesulaikomu pašaipiu kvatojimu stebint nuostabaus ant iešmo pamautų mėsos gabalėlių vaidmens atlikimą.
-Tau tik teatre būtų vietos… - tyliai sau pasakė juodaplaukė ir trūkčiojamai atsiduso. Nuo juoko ėmė skaudėti pilvą. O tai, kaip ir palyginimas su šašlykais, priminė norą šiek tiek užkrimsti. Todėl daug negalvodama ji išsitraukė sausainį. Tačiau skanėstas iškart patraukė paukščio dėmesį - daug jausmų sukėlęs bjaurybės žalojimas baigėsi. Be to, prie to ypač prisidėjo ir pilį sudrebinęs jos riksmas, kuris privertė Alrisą staigiai krūptelėti. Ir netrukus keikti save - kodėl pasitaikius progai ji nesugebėjo pagriebti mylimiausio kvaišos daikto. Teleskopo.
Todėl visiškai nenuostabu, kad klastuolė į pagaliau atsistojusią mergiotę žvelgė itin nepalankiai. Tiesą sakant, netgi stebėjosi, jog pastaroji turėjo pakankamai proto likučių nenumesti savo brangenybės. Bet to niauriose akyse visiškai nesimatė. Dar labiau jos apsiniaukė prabilus šlykštynei. Net ant peties tupintis ir sausainio naikinimu užsiėmęs Saliamonas trumpam nutilo.
-Karvės blyne tu! Ar pas tave neliko tiek smegenų, kad prisimintum, jog dėl visko esi kalta tu? Juk jį tu numušei, tad jis turi teisę keršyti, - pabrėžė, kresteldama galvą ir akimirkai pažvelgdama į sparnuotį. Vis dėlto kalbėjimas su ta bjaurastimi lyg su mažu vaiku kėlė didėjantį pyktį. Juk ji nebuvo neverta net to.
Mintyse netikėtai švystelėjusi idėja iš pradžių apstulbino. Bet… Kodėl gi ne? Be to, rūpėjo pamatyti ir mergiūkštės, it kokios laboratorinės žiurkės, reakciją. Smalsumas nugalėjo, tad po kelių sekundžių Alrisa staiga žengtelėjo priekin ir žiuptelėjo už teleskopo galo. Ryžtingai trūktelėjusi jį į save pajuto, kaip augintinis tyliai pasišalino. Tik tada nutvilkė žinojimas, kad prieš šitą neprognozuojamą būtybę ji stovi visiškai viena.