[Rokas Sviper]

Šaltą trečiadienio naktį Rokui nesimiegojo. Skaudančioje galvoje maišėsi lietaus lašų, krentančių ant Varnonago bokšto stogo, klapsėjimas. Jis atsistojo. Stengėsi tai daryti tyliai, kad neprižadintų kambariokų. Vaikinas ant kojų užsimaukšlino savo žalias šlepetes ir nuėjo į bendrąjį kambarį. Jo sėkmei, šis buvo tuščias ir varnis ramiai praėjo pro duris saugančias varnius. Šis nežinojo, kur eina, bet pirmiausia, kito kelio nebuvo – tik laiptais žemyn. Po to iš inercijos tęsė savo lipimą laiptais, kol galiausiai atsidūrė pirmame mokyklos aukšte. Svarstė eiti į kiemą, bet ten šalta, ir lyja, todėl apsisuko ir nuėjo į priešingą mokyklos pusę. Eidamas grožėjosi paveikslais, iškabintais ant sienų. Dauguma jų jau miegojo, tačiau kelios poniutės, geriančios šampaną, kreivu žvilgsniu pasižiūrėjo į varnį, nors nesakė nieko. Varnis stabtelėjo prie paveikslo, kuriame buvo pavaizduotas mūšis. Šis Rokui priminė apie jo galvoje besikaunančias ląsteles, kurios nori miegoti ir nervus, kurie neleido užmigti. Kilo mintis grįžti ir pasėdėti bendrajame kambaryje, tačiau jaunuolis išgirdo kažkieno žingsnius. Išsigandęs, kad tai koks mokytojas Rokas puolė į pirmą pasitaikiusį koridorių. Jame buvo laiptai, vedantys į požemius. Vaikinas bėgo jais žemyn, iki kol jam nukrito viena šlepetė. Tada paslydo, vertėsi ant pilvo ir su visu savo kūnų čiuožė žemyn laiptais, bei vožėsi į priekyje stovinčią sieną. Blogiau negu po apsigynimo nuo juodosios magijos jau neatrodysiu.

[Gerda Marqeen]

Šalta naktis gyvavo taip pat, kaip ir daugelis kitų - prisiminimai apie nusileidusią saulę (kuri, rodos, šypsojosi danguje dar prieš porą minučių), debesys, slepiantys paslaptingą žvaigždėtą dangų ir spindintis mėnulis, besiskverbiantis pro storus, keistų formų danguje skrajojančius kūnus, iš kurių ilgesingai žemėn krito smulkūs lietaus lašai. Bet ši trečiadienio naktis buvo išskirtinė - Gerdos visiškai neėmė miegas. Kaštonplaukės kambariokės saldžiai miegojo, o tuo tarpu ji pati vartėsi lovoje galvodama apie visiškai viską - nuo pamokų iki jos akių spalvos. Žalsvai pilkų akių savinininkė, paniurusi dėl nemigos, lėtai išlipo iš lovos, apsiavė minkštas it debesėliai mėlynių spalvos šlepetes ir tyliai atidarė miegamojo duris. Greitais akių pasukimais trečiakursė peržvelgė erdvę - susitikti su kokiu gyvūnu, kuris apdraskytų ją, noro nebuvo. Gyvūnų nesimatė, bet lubos, išpieštos žvaigždėmis, atrodė stulbinančiai. Gal man reiktų dažniau pabūti čia naktimis?     
Varniukė išgirdo tylius žvilgsnius. Kažkoks (greičiausiai) žmogus išėjo iš bendrojo Varno Nago kambario. Valandėlę mergina svarstė - rizikuoti ir eiti paskui vaikštančią būtybę, ar visgi pasilikti bendrajame kambaryje ir ramiai praleisti naktį toliau mąstant apie visokias nesąmones. Protas maldavo pasilikti toje pačioje vietoje, kurioje ji buvo, ir nuobodžiai, bet toliau saugiai gyventi, o tuo tarpu širdis klykė bet kokia kaina trokštanti nuotykių.                                       
Gerda atsargiai išslinko iš bendrojo kambario. Pilyje nebuvo kankinančiai tylu, kaip tikėjosi varnė. Kažkur toli toli ūbavo pelėdos, sustiprėjęs lietus trankėsi į pilį ir jos stogą, o vos girdimus žmogaus, kurį planavo sekti kaštono plaukų savininkė, žingsnius atkartojo šaltos pilies sienos. Greitais, ir ne visai tyliais žingsniais mergina sėlino paskui žmogystą, tik, aišku, laikydamasi atstumo, kad jos nepastebėtų.
Pasiekus pirmą aukštą, nei žmogus (na, tikriausiai), kurį sekė Gerda, nei ji pati nesustojo. Kur mes einame? Širdis daužėsi, o adrenalino kiekis kraujyje buvo stipriai padidėjęs. Trylikametė priartėjo prie vaikštančio kūno pakankamai arti, kad jis galėtų ją išgirsti.                 
Tam kažkam greitai pasukus į koridorių, varniukė nustebo. Čia dabar kas? Žalsvai pilkų akių savininkė beveik neatsilikdama lėkė kažkokiu koridoriumi. Pamačius, kad žmogus (vėlgi, tikriausiai) ant pilvo nučiuožė laiptais ir skaudžiai trenkėsi į sieną, kaštonplaukė suspigo, bet greitai uždengė burną ranka. Jeigu mane išgirdo kažkoks profesorius?
- Lumos,- sušnabždėjo greitai lipdama laiptais prie nukentėjusiojo. - O dieve, ar viskas gerai? - pritūpusi blausioje lazdelės skleidžiamoje šviesoje ji įžiūrėjo kažkur matytą vaikinuko veidą.

[Rokas Sviper]

Nukritęs laiptais, Rokas išgirdo kažkieno riktelėjimą. Balsas tikrai negalėjo būti jokios mokytojos, o tuo labiau mokytojo. Nežinomam rėkikui pradėjus leistis laiptais, varnis suprato, kad tai buvo mergaitė. Tikrai matyta mokykloje ir Varnonago bendrajame kambaryje. Vaikinukas dabar pasigailėjo, kad niekada nebandė atsiminti kitų vardų (tikriausiai dėl to, nes nelabai mėgo bendrauti).
Visa ši situacija jam labai priminė praėjusios savaitės įvykį prie ežero. Gerai tik, kad šį kartą nebuvo labai sužeistas. Nereikėjo jokios angelės sargės pagalbos. Taigi nespėjus merginai prisiartinti, Rokas atsistojo ir pradėjo kalbėti:
 – Manau pakankamai gerai.  – tyliai pasakė.
Supratęs, kad pašalinis žmogus galėjo išgirsti šį riksmų ir dundėjimų garsą varnis užsidegė lazdelę:
 – Lumos.
Tada ranka parodė nusikaltimo bendrininkei sekti paskui jį. Ėjo žemyn dar vienais laiptais, šie tikriausiai vedė į požemius. Lipdamas vaikinas svarstė, kaip nepažįstamoji galėjo jį sutikti požemiuose. Jis šiek tiek nusivylė savimi, kad nesugebėjo išeiti nepastebimas, bet ką jau padarysi. Toks buvo Roko gyvenimas Hogvartse. Išeina vienas, tada kažkas jį atranda. Tai jau darosi rutina. Seniau pavykdavo dažniau prasmukti, dabar jau tik retkarčiais. Tikriausiai prarandu įgudžius.
Po keletos minučių apmąstymo ir lipimo laiptais, pagaliau pasiekė apačią. Čia šiek tiek kvepėjo pelėsiais, ant sienų galėjai matyti augančias kerpes bei buvo labai tamsu.

[Gerda Marqeen]

Varnio pasakymas, kad jam pakankamai gerai, toli gražu nenuramino Gerdos. Arba jis melavo ir bandė apsimesti, kad jam gerai tam, kad kažkuo pasirodytų, arba vargšelis per stipriai susitrenkė galvą, tad dabar mano, kad jam gerai.
- Nelabai aš tavimi tikiu, - susirūpinusi sušnabždėjo trečiakursė. - Nenori nueit į ligoninę? Pasakysim, kad lunatikuodamas bėgai į sieną ir į ją trenkeisi, ar dar ką, - švelniai nusišypsojo kaštonplaukė.
Žalsvai pilkos akys tąnakt susimerkti neplanavo - supratusi juodaplaukio mostą jų savininkė nulėkė paskui bendramokslį nežinomu vardu. O vardas jai nė kiek nerūpėjo - kraujas viduje virė dėl jaudulio ir adrenalino kiekio, pastarojo buvo aiškiai per daug.
Gerda toliau įsitempusi lipo laiptais paskui rudaakį, kol išgirdo neįtikėtiną pažįstamą miauktelėjimą. Luna? Atsigręžusi šatenė pamatė savo katę, Luną.
- Ką tu čia darai? - pritūpusi garsiai sušnabždėjo gyvūno savininkė ir švelniai perbraukė pirštais per trumpą katės kailiuką. - Tu mus įduosi!
Iš tiesų - šis mielas gyvunėlis galėjo su savimi atsivesti kokį profesorių, dėl kurio neplanuotas naktinis pasivaikščiojimas (labiau klajojimas) po pilį bendrakoledžiams būtų greitai pasibaigęs itin liūdnai. Laimei, daugiau jokių gyvų padarų aplink nesimatė. Kol kas.
- Gali su mumis eiti, tik nebemiauksėk ir neskleisk kitų garsų, - tyliai, bet griežtai pasakė varnė žiūrėdama Lunai į akis. - Nes jei mus kas nors sučiups, kalta liksi tu.

[Rokas Sviper]

  Rokas šiek tiek sutriko, kai mergina negalėjo patikėti, jog jam viskas gerai. Pats suprato, kad tikriausiai neatrodė gražiausiai, tačiau prie apiplyšusių rūbų jau buvo pripratęs, jam šiek tiek skaudėjo šoną, bet tikrai nebuvo reikalo apsilankyti pas seselę:
 – Patikėk, man iš tiesų niekur nereikia. Tikriausiai ant nugaros turėsiu mėlynę, bet išgyvensiu. Būtų tikrai blogiau jeigu dabar sugalvočiau nueiti į ligoninę, – tyliai pasakė varnis. – greičiau einam iš čia. Dar mus kažkas ras.
  Lipdamas siaurais laiptais vaikinas siaubingai išsigando, kai pajautė kažką minkšto liečiančio jo čiurnas. Susilaikė nerėkdamas, bet labai norėjo. Pirmiausiai pagalvojo, kad tai kokia nors gigantiška požemių žiurkė, tad pakėlė savo dešinę koją ir sustojo. Dairėsi aplinkui, tačiau jokių kitų padarų nesimatė.
  Jaunuoliui palengvėjo, kai varnė pradėjo žaisti su gyvūnėliu. Geriau įsižiūrėjęs suprato, kad tai buvo ne žiurkė, o kačiukas. Juodaplaukis atsistojo į normalią poziciją.
 – Pažįsti šitą katę? – paklausė ir kurį laiką spoksojo į mergaitės ir gyvūno bendravimą.  – Beje, kuo tu vardu?

[Gerda Marqeen]

Gerda sunkiai, labai sunkiai tikėjo, kad bendrakoledžiui nereikia į ligoninę, bet visgi sutiko su jo pasakymu, kad būtų negerai tokiu metu atsibelsti į ligoninę. Išgirdusi vaikinuko pasakymą (gal labiau paraginimą?) linktelėjo ir nusekė paskui jį. 
– Aha, pažįstu. Čia Luna, mano katė. Beje, tu jai patikai, įprastai ji niekad nesiglausto prie nepažįstamų žmonių, - sušnibždėjo kaštonplaukė ir švelniai nusišypsojo. – Tu – išskirtinis.
Tiesą pasakius, jai norėjosi apkabinti varnių, bet tam nebuvo svarios priežasties. Apkabinti už tai, kad mane netyčia išvedė iš bokšto ir nusivedė į požemius būtų ganėtinai kvaila. Buvo smagu pirmą kartą pasivaikščioti po naktinį Hogvartsą, o juodaplaukis, atrodė, tai darė ne kartą ir ne du.
– Gerda, – kiek pasvarsčiusi, ar verta tai daryti, savo vardą pasakė mergina. Šįkart ji nešnibždėjo, tik tyliu, švelniu balsu atsakė į užduotą klausimą. – O... – žalsvai pilkų akių savininkė nespėjo paklausti nepažįstamo bendrakoledžio, su kurio taip netikėtai pabėgo iš Varno Nago kambario naktį, vardo, bet išgirdo žingsnius, dunksinčius pakankamai toli nuo varniukų, kad jie spėtų pasislėpti, bet pakankamai arti, kad būtų galėję išgirsti Gerdos balsą. Paauglė pridėjo savo rodomąjį pirštą prie rudaakio lūpų duodama ženklą tylėti.
– Luna, ką tu padarei? – vien lūpomis, atsisukusi į savo augintinę, griežtai paklausė trečiakursė. – Bėgam, kažkas ateina, – atsisukusi į nepažįstamąjį kiek įmanoma tyliau sušnabždėjo trylikametė.

[Amelija Harmon]

 Amelija kartu su kita mergaite nuėjo į požemius. Ten Kristina nuėjo į pamoką, kuri jai dabar vyko. Amelijai irgi turėjo tuoj prasidėti pamoka, todėl jinai atsisėdo prie klasės durų. Ji apžiūrinėjo duris, kurios buvo akmeninės, amsios ir šaltos. Bet ant durų buvo iškalti visokie ornamentai. Amelija ten matė iškaltą drakoną ir kažkokį burtininką. Jai buvo įdomu, todėl ji bandė mąstyti kas ten pavaizduota. Bet tada atėjo mokytoja ir pamoka prasidėjo. Amelijai buvo truputį liūdna, kad pamoka nutraukė jos mintis, bet mokytoja pasakojo visai įdomiai, todėl Amelija pradėjo atidžiai klausyti. Kai pamoka baigėsi ji vėl sutiko Kristiną.
- Man pamoka sekėsi gerai. O tau? - pasakė ji. Tada mergaitės pradėjo eiti koridoriumi. Amelija nežinojo kur jis veda, bet ėjo paskui mergaitę.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

- Man sekėsi normaliai tik nelabai supratau kodėl profesorė nieko nesakė kai pavėlavau į pamoka .- pasakiau aš
Mergaitės pradėjo eiti laiptais žemyn , Amelija nesuprato kur einame , bet Kristina ėjo tiesiog kur kojos vedė. Amelija ir Kristina nuėjo pasirodo net į rūsį ir jos sutiko tapačią profesorę kurios pamokoje buvo Kristina. Profesorė atrodė kažką slepia . Ji buvo apsirengusi juoda suknele , juodais aukštakulniais, juoda skrybėle ir rankine. Mergaitėms pasirodė labai keista , jos nusprendė pasekti profesorę. Mergaitės sekė , sekė ir pamatė, kad profesorė nuėjo į kažkokį rūsio kambarėlį ir dar pastebėjo , kad profesorė laikė juodosios magijos knygą! Amelijai ir Kristinai pasidarė baisu ir keista , nes mokytoja labai ilgai negalėjo atidaryti kambario durų , bet vos tik ji atidarė duris pamatėme slibiną! Aš garsiai sušaukiau:
- Bėgam!

[Amelija Harmon]

 Amelija su Kristina nusileido į rūsį, ten dvokė pelėsiu ir Amelija jau norėjo pasiūlyti eiti kitur, bet tada jos pamatė tą pačią profesorę, nuo kurios slėpėsi Kristina. Profesorė buvo keistai apsirengus ir jos pradėjo sekti profesorę. Amelija buvo įdomu, nes jai patiko nuotykiai. Bet paskui profesorė nuėjo į kažkokį kambarėlį ir kai ji atidarė duris mergaitės pamatė slibiną! Amelija labai išsigando ir pradėjo bėgti. Jos bėgo kažkokiu tamsiu rūsio koridorium. Amelija galvojo ar slibinas jų nesiveja. Staiga ji išgirdo urzgimą už jų nugarų. Slibinas buvo arti! Amelija atidarė kažkokias koridoriaus dureles ir už rankos įsitraukė ten Kristiną. Jos greitai užrakino kambariuko duris. Tai buvo nedidelis ir dulkėtas kambarėlis.
- Mums reikia išeiti iš čia, nes profesorė gali atrakinti duris! - sušuko Amelija.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

- Taip mums reiktų iš čia išeiti , bet slibinas yra arti ir bet kurią akimirką gali mus sugauti .
Mergaitės liko tame kambarėlyje . Kambarys buvo baisiai nešvarus , tačiau mergaitėms rūpėjo tuo metu gyvybe. Atrodė , kad slibinas jau toliau nuo jų todėl Kristina pabandė atverti duris . Atvėrus duris Kristina ir Amelija pamatė profesore. Mergaitės baisiai išsigando ir bandė viską paaiškinti , bet profesorė pasakė kažkokius burtažodžius , keista , bet burtažodžiai buvo labai ilgi . Jos pastebėjo , kad profesorė sako burtažodžius iš juodosios magijos knygos. Kristina ir Amelija suprato , kad mokytoja yra bloga ir bando joms padaryti kažką blogo , todėl jos nusprendė bėgti. Joms pavyko pabėgti , tačiau pamatė profesorius, direktorių prie astronomijos kabineto , o joms kaip tik turėjo būti šita pamoka. Aš paklausiau Amelijos:
- Kodėl jie visi stovi prie astronomijos kabineto ar jie laukia mūsų? 

[Amelija Harmon]

 Amelija labai apsidžiaugė, kad joms pavyko pabėgti nuo piktosios profesorės ir nuo slibino. Jos atbėgo prie  prie laiptų, vedančių iš požemio ir Amelija labai nustebo, nes ten stovėjo visi profesoriai ir direktorė. Jos stovėjo truputį toliau, pasislėpusi už kampo. Kai Kristina uždavė Amelija klausimą šį atsakė:
- Manau ne. Gali būti, kad jie laukia tos profesorės, kurią mes matėme ir čia kažkas nutiko.
 Amelija įtemptai galvojo ką joms daryti. Čia turbūt kažkas dėjosi ir pamoka neturėjo vykti. Amelija nenorėjo klausinėti direktorės, nes ši galėjo jas apkaltinti, kad jos vėluoja į pamoką.
- Manau dabar pilyje nesaugu. Galim eiti į bendruosius kambarius arba pasilikti čia. Kaip tu galvoji? - paklausė Amelija Kristinos.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

- Na , aš manau reiktų paklausti direktoriaus kas čia vyksta.
Kristina ir Amelija paklausė direktoriaus kas atsitiko , tačiau direktorius atsakė:
   Mergaitės , vyksta kaltinimai dėl profesorės mes viską žinome , greičiausiai profesorė bus pašalinama.
Kristina ir Amelija nusprendė nesikišti į ne savo reikalus todėl nuėjo pasivaikščioti po pilį. Jos kalbėjosi, aptarinėjo ar profesorė bus pašalinama tačiau už jų nugarų stovėjo kaip tik ta pati profesorė . Ji pradėjo tempti jas už plaukų ir nusitempė iki antro aukšto ir uždarė jas kažkokiam keistam kambary . Mergaitės baisiai išsigando , bet vis tiek žinojo , kad jas suras koks nors profesorius arba direktorius. Profesorė kuri uždarė jas kambaryje atsivertė ta pačią juodosios magijos knygą ir pradėjo burti , bet Kristina rado raktą nuo kambario ir pasakė:
- Amelija aš radau raktą galime greit atrakinti ir pabėgti!

[Amelija Harmon]

 Viskas vyko labai greitai. Profesorė Ameliją su Kristina uždarė požemių kambarėlyje ir išėjo pasiimti knygos apie juodąją magiją.
- Kas bus jeigu jinai mus užburs? - išsigandusi paklausė Amelija. Ji net pradėjo drebėti iš baimės. Bet tada Kristina rado raktą. Jos greitai atrakino duris ir pradėjo bėgi, bet profesorė pradėjo bėgti iš paskos, be to ji dar laidė į mergaitės kerus. Amelija vos pavyko išvengti vieno kerų žaibo. Bet paskui jį su Kristina  pradėjo artėti prie tos vietos, kur stovėjo profesoriai ir profesorė pasitraukė, nes ji bijojo kitų profesorių ir direktorės. Mergaitės lengviau atsikvėpė.
- Einam, turim viską papasakoti direktorei! - sušuko Amelija. Jos nuėjo link to laiptų, vedančių iš požemio. Amelija giliai alsavo uždusus nuo bėgimo.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Kristina ir Amelija viską papasakojo direktoriui apie profesorę , kambarį ,juodają magiją o jis atsakė:
- Profesorė jau yra Azkabane , galite eiti jau į bendruosius kambarius .
Jos nusprendė nueiti į antrą aukštą pasižiūrėti kas ten gero , bet mokiniams į antrą aukštą eiti yra uždrausta.
Mergaitės kalbėjosi , vaikščiojo po antrą aukštą , bet sutiko jame kažkokį nematytą burtininką jis pasakė:
- Sveikos , ar nepasiklydote ?
Joms atrodė jis labai keistas todėl nieko neatsakė ir ėjo pasižiūrėti toliau kas gero antrame aukšte.
Kristina ir Amelija pamatė pastatytą veidrodį , joms jis atrodė įdomus todėl į jį pasižiūrėjo pirmiausiai Kristina jame pamatė save su taure , gražiais rūbais , laiminčią gvidičo rungtynes . Aš Amelijos paklausiau :
- Kas tai ar tai ateities veidrodis? 

[Amelija Harmon]

 Amelija su Kristina nuėjo pasivaikščioti. Jos sutiko keistą burtininką. Paskui jos be vaikščiodamas aptiko keistą veidrodį. Kristina paklausė ar tai ateities veidrodis. Amelija pasižiūrėjo į jį, bet pamatė tik miglą ir nieko negalėjo gerai įžiūrėti.
- Nežinau, bet aš ten nieko nematau tik kažkokį rūką. O ką tu ten matai? - paklausė Amelija. Paskui jos apžiūrėjo veidrodį ir pagalvojo, kad norėtų dar čia ateiti. Paskui jos nusprendė jau eiti į bendruosius kambarius. Amelija jau buvo pavargus ir norėjo valgyti, bet tada ji pamatė, kad prie veidrodžio numesta kažkokia burtų lazdelė.
- Žiūrėk, aš radau pamestą burtų lazdelę! - sušuko Amelija Kristinai. - Manau turim paieškoti kieno ji, arba atiduoti ją direktorei.