0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Violeta Stephenson

  • VI kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #330 Prieš 1 metus »
Beskaitant ramiai sėdėjo bei iš ties džiaugėsi esama tyla. Nebuvo jokių šnabždesių, jokių rėkimų, lakstymų ar dar ko. To jai ir reikėjo. Mėgo labiau įsijausti į knygos personažus, mintis gyventi jų gyvenimus. Nuo šios minties net nusišypsojo, to net pati nepajutusi. Kartais pagalvodavo, jog norėtų gyventi tų personažų kailyje.
 Perskaičius kelis puslapius, išgirdo žingsnius, tačiau manė, kad išsigalvojo savo pačios mintyse. Tuomet jau girdėjo kaip kas nors bėgo, tai privertė mergaitei pakelti savo galvą nuo knygos. Pažvelgė į tą pusę, kur girdėjosi garsas. Silpnai papurtė galvą, pagalvojo, kad juk vis tiek ne visada ir ne visur bus ar liks viena. Tyliai atsiduso. Palinko vėl prie knygos, toliau skaitydama bei stengėsi nekreipti dėmesio į pašalinius garsus. Tačiau lyg ir vėl užsisvajojo, nes pajuto skausmą, o taip ir pastebėjo kritusią mergaitę. Violeta staigiai užvertė knygą, paėjo ją ant laiptų ir nusileido į apačią, padėti merginai. Norėjo klausti ar nesusižalojo, bet jos surėkimas privertė grifiukę krūptelėti. Tai tikrai buvo skirta jai.
- Ar nesusižeidei? - paklausė, norėdama vis tiek išlikti maloni. Šiuo metu buvo susirūpinusi jos sveikata ar sužalojimais.

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai: 24
  • Lytis: Moteris
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #331 Prieš 1 metus »
Sužeidimas nebuvo labai skausmingas ar rimtas, bet keli kraujo lašai jaus spėjo nukapsėti ant žemės. Nepatogioje pozicijoje gulėdama ir žiūrėdama į lėtai raudonuojančią žaizdą, mergina bandė nusiraminti ir sugalvoti veiksmų planą. Nors, kad ir kaip stengėsi, pykčio numalšinti nepavyko. Iš neargumentuoto pykčio ant pasimaišiusios mergaitčiukės, net nejautė skausmo. Prie nerangumo sukeltų sužalojimų jau buvo pripratus, bet vis tiek skausmą jusdavo ir dabar nors ir protu suvokė, kad turėtu jausti bent mažytį perštėjimą, jo nejautė.
- Ar nesusižeidžiau? - Nesusivaldžiusi suriko. - Kaip au atrodo? - Pridėjo iš pykčio ir netikėtos agresijos aukštu, skardžiu balsu. Prie to dar pridėjo atkištą ranką su įbrėžimu. Tik dabar pagalvojo, kad net nežino kaip ji dilbį susižalojo. Pagal žaizdą nustatyti negalėj, bet logiškiausias paaiškinimas kuris kilo į galvą buvo - išsikišęs vinis, arba didelė atsikišusi rakštis. Galų gale, priežasties nustatymas niekuo nepadės, todėl nebegalvojo apie tai. Už tad atsisuko į tamsiaplaukę. Pabandė jau ir taip piktą miną, dar pagriežtinti.
- Ar neradai geresnės vietos skaityti? - Šį kart, pykti paliko nuošaliau ir balsą nustatė norima šalčio ir pasyvios agresijos tonu. - Ką dabar siūlai man daryt? Nors ir gyvenam Hogvartse, manau infekcijos egzistuoja ir čia. - Pasakė labai šaltai ir nerūpestingai, tačiau tikrai bijojo infekcijos.   
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Violeta Stephenson

  • VI kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #332 Prieš 1 metus »
Violeta jau artinosi pakankamai arti, kad apžiūrėtų žaizdą, norėjo padėti. Tačiau mergaitės riksmas privertė antrakursę krūptelėti bei kiek atsitraukti. Šiuo momentu pasijautė tikrai kalta. Nuleido kiek žemiau akis, kad nereiktų žiūrėti jai į akis. To daryti dabar visai nenorėjo. Net nesugebėtų palaikyti akių kontakto. Jai atkišus ranką su įbrėžimu, neliesdama pažiūrėjo įsimindama. Norėjo kai ką pasakyti, bet jos klausimas lyg sutrikdė mėlynų plaukų savininkę.
- Klausyk, atsiprašau, kad taip nutiko, - net ir pati to nepastebėjusi, kalbėjo itin drąsiai ir pasitikinčiai savimi. - bet čia tu kuri bėgo lyg akis išdegusi ir nematydama kas aplinkui dedasi, - Violetai kilo šioks toks nepasitenkinimas. - Niekas nedraudžia būti ar tuo labiau skaityti, niekur nemačiau, kad būtų kažkur parašyta, ieškojau tik ramaus kampelio ir tiek, - tėškė žodžius beveik negalvodama, bet po jų suprato ką pasakė bei apėmė didelė baimė viduje. Retai kada mergaitei tekdavo taip išsišokti. Vis dėl to, stengėsi išlikti tvirtai. Vos matomai giliau kvėpavo, kad tik nusiramintų.
- Dažnai būnu ligoninės sparne, galim ten nueiti, tau reikia subintuoti ranką, kad tikrai nebūtų dar kokios infekcijos, - pasakė, taip sutikdama su mergaitės žodžiais.

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai: 24
  • Lytis: Moteris
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #333 Prieš 1 metus »
Jausdama nuoširdumą ir labai netikėtą pasitikėjimą savimi iš priešais stovinčios mergaitės, Žanetos emocijos persimainė. Prisiminė save tokio amžiaus ir suvokė, kad taip pašnekėti tikrai nebūtų sugebėjusi, kur tau ji ir dabar ne visada moka reikšti savo mintis. Pagal mergaičiukės veidą, ji nusprendė, kad ir joje sukosi begalė emocijų ir kiek suprato, viršų ėmė užimti baimė. Pamačiusi baimę akyse net susigėdo. Ką aš čia veikiu rėkdama ant jaunesnės, nieko blogo man nepadariusios mergaitės. Tačiau jau buvo per vėlu ir nenorėdama pasirodyti neapsisprendelė ar labai minkšta išlaikė neutralią miną ir šalčio gyslelę balse. Suprato, kad elgiasi negražiai ir savanaudiškai pasirinkdama įvaizdžio išlaikymą vietoj draugiškumo ir paprasto mandagumo, bet ir toliau taip elgėsi, nieko nekeitė.
Kelias akimirkas tiesiog stovėjo ir įdėmiai stebėjo mergaitę. Nors tiksliai nežinojo ar atrodė pikta ir šalta ar keista ir kvaila. Išgirdusi pastabą apie ligoninės sparną kiek išsigando, ten yra buvus tikrai ne kartą ir pasirodydama dar kartą dėl dar vienos savo nerangumo pasekmės, savo įvaizdžio tikrai nesugebės išlaikyti. Todėl nusprendė geriau bandyti apsimesti paslaptinga ir apsisukusi pradėjo žingsniuoti koridoriumi. Bandė išsitiesti visu ūgiu ir eiti kuo tiesiau, ir svarbiausia, labai stengėsi nesuklupti eidama. Taip pat labai gundė atsisukti ir pažiūrėti ar mažoji seka, bet susivaldė ir tik paėjusi gabalėlį kelio nuo naujai sutiktos mergaitės, atsuko galvą pro petį ir tarė:
- Eini? Pas pačia Pomfri eiti nenoriu, jau bus per vėlu, todėl veskis kurgi tu ten būni. - Nusprendė griebtis paskutinio šiaudo, vienintelio pasiteisinimo, kodėl negali eiti pas madam Pomfri, kurį galėjo taip greitai sugalvoti.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Violeta Stephenson

  • VI kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #334 Prieš 1 metus »
Regis net gilus kvėpavimas į plaučius nepadėjo atsikratyti atsiradusio baimės jausmo. Pilve jautė nemalonų jausmą, lyg atrodė tuoj apsivems vietoje, tačiau žinojo, kad šis jausmas buvo apgaulė. Žodžiai, kuriuos pasakė stebino net pačią Violetą. Stengėsi susitelkti ties vyresne mergaitę, kuriai reikėjo šiokios tokios pagalbos. Tuo pat metu bandė perprasti kas visad mėlynų plaukų savininkei sekdavosi, tačiau šviesiaplaukę buvo sunkiau suprasti, ypač iš veido išraiškos. Matė tik jos neutralią būseną.
Mergaitei paminėjus Pomfri, silpnai, vos matomai papurtė galvą į šonus. Ir pati jos nemėgo, todėl pas ją eiti norėtų eiti paskutinėj vietoj, tik iš reikalo. Tai viena iš priežasčių kodėl grifiukė ten dažnokai lankosi bei mokosi tokių dalykų, kaip tinkamai subintuoti ranką ar kitą žmogaus galūnę arba sutvarkyti kokią nors nesunkią žaizdą.
- Einu, - trumpai tarė. - Pas Pomfri net ir nebūčiau siūlus, kadangi jau vėlu, tenais esančios seselės turėtų mažiau vaikščioti, tad neteks ir pas kažkurią kitą pakliūti, - pridūrė.
Jau ruošėsi eiti kartu su ja, net ir padėti jai eiti, jeigu reikia, bet prisiminė, kad sus savimi turėjo knygą, todėl grįžo atgal prie laiptų. Pasiėmė ją į rankas, puslapį kuriame skaitė, užlenkė kampą nedidelį, jog žinotų kurioje vietoje baigė skaityti, kad kitą sykį pratęstų. Skirtukų Violeta nenaudojo. Greitu žingsniu grįžo prie vyresnės mergaitės.
- Aš Violeta, - prisistatė. Pamanė, kad būtų gerai žinoti vardus viena kitos.

*

mergaitė123

Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #335 Prieš 9 mėnesius »
  Adelė atlekė į ketvirto aukšto koridorius praėjus valandėlei nuo to laiko, kai matėsi su Aurora. Vis gi saugiai nusigauti į pilį klastuolei nepavyko, tad permirkusius drabužius teko persirengti. Ir štai, dabar Mokslinčė galėjo pasigirti tobula išvaizda: daili safyrinės spalvos suknelė, buvo šiek tiek žemiau kelių ir dailiai sušukuoti plaukai neišpasakytai tiko jaunajai ispanei. Vienuolikmetė negalėjo atsigėrėti savo išvaizda. Prie veidrodžio stovėjo maždaug dvidešimt minučių, stebėdama savo garbanėles. Ir šitaip vaikas išsipuošė visiškai be reikalo, juk nedalyvavo jokiuose šokiuose, nėjo į pasimatymą ar dar kažkur, kur turėtų atrodyti taip. Na, suknelė buvo pirmas pasitaikęs drabužis, kurį Adelė sugebėjo atrasti tarp savųjų drabužių. Tai buvo vienintelė priežastis, kodėl vienuolikmetė atrodė taip, kaip atrodė.
  Snaigę palikusi bendrajame kambaryje, dėl jos pačios saugumo, mergaitė dabar sunėrusi rankas laukė kažkokių pažįstamų žingsnių, pranešančių apie Auroros atsiradimą šioje vietoje. Nereikėjo atmesti ir tokios idėjos, kad Gler išvis nepasirodys, tad stovėti ir žvalgytis Mokslinčė nusprendė neilgiau, nei dešimtį minučių.

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • II kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #336 Prieš 9 mėnesius »
Aurora skubiai pardundėjusi į bendrabutį užsimetė ilgą, rudą ir senovinį, kadaise priklausiusį jos globėjai, sijoną, o pečius apgaubė šviesia, megzta skraiste. Į nedidelį rankinuką, ilgu dirželiu apsivijusį Gler pečius, veltą iš vilnos ir gražiai siuvinėtą, ji įsimetė bloknotą, visą pripiešta įvairių objektų, kurį ji visuomet tampydavosi su savimi, porą grafitinių pieštukų ir mažą trintuką. Į sijono kišenę įsikišo lazdelę ir užsirišusi batus, nukurnėjo link Storulės portreto angos, o pro ją išlipusi pasileido link ketvirto aukšto koridorių. Tikiuosi, kad nevėluoju... Ar ji išvis ateis?- sklęsdama koridoriais mąstė mergaitė. Pagaliau laiptais užkūrusi į ketvirtą aukštą, koridoriaus gale išvydo tą mergaitę - Adelę. Aurora koridoriumi skubėjo pas draugę. Adelė atrodė įspūdingai. Safyrinė suknelė, rodės nušvietė, nuo prasto oro niūrų koridorių ir jį pripildė šiluma.
- Labas!- išsišiepusi iki ausų sušuko Gler.- Atrodai nepakartojamai, Adele...,- nutęsė mergina. Šiek tiek pastovėjusi grifė tarė:
- Eime, žinau nuostabią vietelę netoli čia. Ten galėsime pasidėti daiktus ir ramiai, niekeno netrukdomos pasėdėti,- Aurora apsisuko ir ėmė vesti draugę koridoriumi.
Lauke pliaupė lietus, bet koridoriai vistiek buvo tušti. Įdomu kur visi...?- galvojo mergytė. Sunkūs vandens lašai barbeno į metalines palanges, o medžiai nuo vėjo net linko.
- Štai čia,- praskleidusi vieną iš gobelenų, kabančių koridoriuje, į angą įlindo grifiukė. Vieta atrodė kaip nedidukas kambarys. Dideli, iki žemės langai, kambarį pavertė šviesiu, o ant langų kabančios ilgos ir sunkios užuolaidos - jaukiu. Kertėje ant sienos buvo dvi lentynos, nukrautos ypač senomis knygomis. Apie šią vietą Aurorai buvo pasakojęs brolis. Jis čia lankydavosi vienas, o retkarčiais atsivesdavo ir porą draugų. Kambarėlis atrodė visiškai taip, kaip Nojus buvo merginai nupasakojęs. Ji čia lankėsi pirmą kartą. Ant šalto grindinio gulėjo nedidelis, dulkėtas meškos kailio kilimėlis, o aplink erdvės kampus stovėjo kelios didelės žvakės su nešiojamomis žvakidėmis. Kambarėlis už gobeleno buvo apleistas, apie jį tikriausiai nedaug kas žinojo. Ant grindų, lentynų ir mažo stalelio stovinčio netoli lango, buvo nugulęs storas sluoksnis dulkių, bet visa tai buvo galima sutvarkyti. Aurora išsitraukė lazdelę ir plastiškai pajudinusi ranką sumurmėjo:
- Dustendo,- Ir visos dulkės iki tol dengusios kambarėlį pakilo ir išnyko ore. - Taip geriau,- nusijuokė ir šyptelėjo Adelei Gler.

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 65
  • Taškai:
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #337 Prieš 7 mėnesius »
Kranklys tupėjo ant peties ir tylėjo. Pagaliau. Šarlotė, ant kurios peties bjaurusis paukštis buvo įsitaisęs, išėjo pasivaikščioti po pilį. Ji jau pavargo mokytis, nors vis dar nesuprato, kaip veikia alohomora burtažodis. Nė kiek neabejojo, kad jai kažkada to prisireiks, bet informacija tiesiog nelindo į galvą. Visokios bjaurios mergaitės, žinoma, dėl to pradėtų tyčiotis, bet Šarlotė stengėsi apie tai negalvoti.
Rankoje grifiukė laikė kerėjimo vadovėlį. Labai tikėjosi, kad pasivaikščiojusi suras jėgų ir noro mokytis, tačiau žinojo, kad tai yra labai menkai tikėtina. Tikriausiai taip be reikalo ir tampysis tą vadovėlį, kol jį pames… Bet Šarlotė nuoširdžiai norėjo gerai mokytis, argi jos kaltė, kad jai reikia daugiau laiko nei kitiems, bet to laiko niekas neduoda?..
Mergaitė atsidūrė ketvirtame aukšte ir suprato nebežinanti, kaip reikės grįžti į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Kodėl šioje pilyje turi būti taip klaidu?.. Tokie mokiniai kaip Šarlotė gali taip pasiklysti, kad beiškodami kelio atgal numirs iš alkio ir troškulio… Šarlotei ir vėl nepasisekė… Dėl tos priežasties mergaitė buvo liūdna ir norėjo verkti. Ji atsisėdo koridoriuje prie sienos ir apsikabino kelius. Ar taip ir sėdėsi čia kaip paskutinė kvaiša? suskambo balsas galvoje. Žinoma, tai buvo nelemtas paukštis… Šarlotė pajuto akyse ašaras ir netrukus pravirko.
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Aqua Watefall

  • I kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Draugai - gyvenimo malonumas!
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #338 Prieš 6 mėnesius »
Aqua vaikščiojo po visą pilį bandydama įsiminti jos milžiniškas patalpas ir painius koridorius. Kaip pirmakursei jai labai įdomu buvo sužinoti kažko naujo ir ją stebino toks piles išplanavimas. Pakilusi į ketvirtą aukštą, mergina pradėjo nagrinėti atsivėrusią patalpą ir bandydama įsiminti. Gal kokių nuotykių rasiu? Mergina nebuvo moksliukė ir ją traukė visokios bėdos, o dažniausiai bėdos traukdavo ją. Eidama koridoriumi ji pamatė merginą, kuri sedėjo ant žemės ir pasidėjusi galvą ant sulenktų kelių krūpčiojo. Greičiausiai verkia. Aqua nenorėjo trukdyti merginai, nes numanė, kad jai reikia šiek tiek vienatvės, bet Aqua nebūtų Aqua, jei kur nors neįlystų, kur jai nereikia. Tad dabar mergina nusprendė išsiaiškinti, kas nutiko paslaptingąjai merginai, ir galbūt padėti. Mažais žingsneliais prisiartino ir tyliai keletą sekundžių patylėjo.
- Ar viskas gerai? - tyliai paklausė.
- Kažkas nutiko? - tarė ir atsitūpė šalia jos.
Gal man nereikėjo lysti vis dėl to? Ne, jai reikia pagalbos. Mergina neabejojo, kad žmonės be priežasties neverkia. Mergina buvo grifiukė, tad būtų labai nemandagu tiesiog apsimesti, kad nieko nematei ir praeiti pro šalį lyg niekur nieko.
Aqua Watefall

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 65
  • Taškai:
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #339 Prieš 6 mėnesius »
Kaip tu nesupranti, kad atrodai kaip visiška idiotė?! Kaip tu iš viso atsidūrei Grifų Gūžtoje?! Ten tokie bailiai ir verksniai nesimoko! Bent eitum prie ežero, kur tavęs niekas nepamatys! Ne, atsisėdai koridoriuje, kur pilna mokinių, o po to verkšlensi, kaip visi iš tavęs tyčiojasi! Pašaipus Kranklio balsas, skambantis galvoje, Šarlotei neleido nusiraminti.
- Visi… Taip pat ir tu… - išspaudė mergaitė ir toliau verkė. Jos nekentė visi, natūralu, kad ir augintiniui šeimininkė tebuvo patyčių objektas… Tiesą sakant, Šarlotė niekaip nesuprato, kodėl Kranklys užuot padėjęs jai su mokslais labai smagiai tyčiojasi. Negi būna tokio bjauraus charakterio marso sakalų?.. O gal tai buvo mamos tikslas?..
Tokios mintys mergaitę labai įskaudino, tad ji sriūbavo vis graudžiau ir graudžiau. Labiausiai ji norėjo likti viena ir niekeno netrukdoma.
Bet ar kada nors Šarlotės norai išsipildė? Žinoma, ir dabar kažkas priėjo ir ją užkalbino. Grifiukė nusisuko nuo prakalbusios mergaitės ir nieko nepasakė. Juk ji tavęs draugiškai paklausė, kvailele. Galbūt ji nori tau padėti, o tu elgiesi labai bjauriai! Jeigu tik paukščiai galėtų dūsauti, Kranklys tikrai būtų dabar tą padaręs. O gal galėjo? Šarlotei pasigirdo, kad ji išgirdo atodūsį, bet nesuprato, ar tai jos augintinis, ar ta mergaitė, ar ji jau girdėjo balsus - ir atodūsius.
- Nieko, - vos girdimai sumurmėjo Šarlotė, bet vis dar neatsisuko. Šita mergaitė tikrai nori pasityčioti, ko jai daugiau gali reikėti šioje neaiškioje pilies vietoje? Ji tikriausiai sekė Šarlotę, o radusi tinkamą progą dabar pasilinksmins… Šarlotė garsiai šniurkštelėjo ir pakėlė ašarotas akis į būsimą savo skriaudikę.
- Daryk ką nori, man nesvarbu, - kuo drąsiau ištarė mergaitė, tačiau ji drąsiai tikrai nesijautė. Priešingai - ji labai sunerimusi laukė, ką sugalvos nepažįstamoji, kuri jos garantuotai nekenčia...
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Aqua Watefall

  • I kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Draugai - gyvenimo malonumas!
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #340 Prieš 6 mėnesius »
Aqua gailiai pažvelgė į grifiukę. Ji retai mato liūdnus žmones, nors gyveno su broliu, jie buvo geriausi draugai. Kartais susipykdavo, bet šeimoje ašarų niekas nerodė. Kartais merginai atrodė ir namiškiai vaidina, ar jie iš tikrųjų visada jaučiasi laimingi. Tiesą pasakius, ji gyveno tobuloje šeimoje. Ji nuo mažens buvo pratinama prie magijos ir pati nekantravo ištarti savo pirmąjį burtažodį. Žvelgiant į šią verkiančią būtybę, jos viduje sukilo noras stipriai ją apkabinti. Ji atrodė nusivylusi gyvenimu ir nesugebanti išbristi iš liūdesio liūno. Jos akyse žibėjo ašaros, o balse atsispindėjo baimė. Aquą abstulbino merginos atsakas jai. Ji tikėjosi, jog ji gražiai papasakos kas nutiko, bet išgirdusi bailų atsaką mergina pasimetė. Aqua tikrai neketino kenkti merginai, tuo labiau tyčiotis iš jos. Ką patyrė ši mergina?
- Aš tau nekenksiu, patikėk. - drąsiai tarė, norėdama užtvirtinti savo žodžius.
Aqua pakėlė antakius iš nuostabos. Ši grifiukė turėjo nuostabias mėlynas akis, kuriose galėjai įžvelgti liūdesio jūrą.
- Aš tau noriu padėti. Ar gali pasakyti kas nutiko? - kuo įtikinamiau tarė.
Kodėl ši mergina atrodo tokia užgauta? Gal kas nors ją labai skriaudžia? Negali būti, kad ši grifiukė yra patyčių auka. Taip Hogvartse nesielgiama. Nuo šiol ją paslapčiom seksiu.
Aqua tvirtai pasiryžusi sužinoti ašarų priežastį pakilo nuo žemės ir ištiesė ranką. Nenorėjo, kad ši mergina sėdėtų ant šaltų grindų. Geriau pasikalbėti bendrąjame kambaryje prie židinio ir viską išsispręsti.
- Eime į bendrąjį kambarį, ten papasakosi kas nutiko.
Aqua Watefall

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 65
  • Taškai:
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #341 Prieš 6 mėnesius »
Visas pasaulis nekentė Šarlotės, ir ši mergaitė, kuri priėjo prie jos, nebuvo kitokia. Dėl to grifiukė buvo visiškai tikra. Ir tai, ko gero, buvo priežastis, kodėl ji niekaip nenustojo verkti. Ar, tiksliau, viena iš daugelio priežasčių... Ji tiesiog negalėjo pasitikėti kažkokia neaiškia mergaite, kuri dėl kažkokių priežasčių apsimeta esanti draugiška. Tokie Šarlotę vargino ypatingai - jeigu jau tyčiojasi, tegul daro tą atvirai...
- Netikiu, - vos girdimai cyptelėjo grifiukė. Juk jos visi nekentė ir niekino, kodėl ši mergaitė turi būti kitokia?.. - Nieko nenutiko, - po kurio laiko pridūrė ji ir dar kartą šniurkštelėjo.
Kai išgirdo pasiūlymą kažkur eiti, Šarlotė išsigando. Ji tikrai nenorėjo kažkur eiti su ta mergaite, kuri tikriausiai tik ir ieško progos ją nuskriausti... Ne, geriau likti čia ir verkti šiame koridoriuje...
- Neisiu, - nė kiek ne garsiau pasakė grifiukė ir dar labiau susigūžė. Bet ar ji gali žinoti, kad šita mergaitė nesėdės čia visą likusią dieną? O gal... Ar ji parodytų kelią į grifiukės miegamąjį? Galbūt tai buvo proga nepasiklysti, kas mergaitei nutikdavo ne taip jau ir retai.
- Ar tu žinai, kur yra Grifų Gūžtos bendrasis kambarys? - sukaupusi visą drąsą paklausė ji ir atsistojo. Gal ir verta pabandyti kažkur nueiti, o jeigu ta neaiški mergaitė kažką padarys... Na, Šarlotė prie patyčių ir nelaimių jau pripratusi, kad ši mergaitė turbūt nesugalvos nieko naujo...
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Aqua Watefall

  • I kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Draugai - gyvenimo malonumas!
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #342 Prieš 6 mėnesius »
Ši mergina atrodė tokia išsigandusi, kad Aquai net užgniaužė kvapą. Tokia baili, bet įsitikinusi, kad ji pajėgi tai pakelti.
- Žinoma žinau. Aš vaikščiojau po mokyklą norėdama geriau ją pažinti. Džiaugiuosi, kad sutikau tave, greičiausiai pasiklydai. - Aqua stengėsi prablaškyti niūrią atmosferą savo šnekomis.
Vis nebus taip nejauku. Tikriausiai ši mergina tik pasiklydo ir neberanda kelio atgal į bendrąjį kambarį. Visdėlto šaunu, kad ją sutikau.
Merginai atsistojus jos pradėjo eiti tolyn. Aqua stengėsi prisiminti kuriais laiptais reikia pasukti, kad jas nuvestų pačiu tiesiausiu keliu į kambarį. Ašarota grifiukė sekė iš paskos ir it maža pelytė stengėsi skleisti kuo mažiau triukšmo. Aqua norėjo apkabinti mergaitę ir ją paguosti, bet nežinojo ar šiai merginai patiks. Jos akys buvo pilnos nerimo ir baimės, kuri vertė Aquą būti jai atidžiai. Ji norėjo sužinoti kas teikia džiaugsmą šiai mėlynakei, norėjo pamatyti jos šypseną ir besijuokiančią veido išraišką.
- Žinai, turi gražias akis. Nesu mačiusi daug žmonių su tokiomis gražiomis mėlynomis akimis. Nežinau kas tave pravirkdė, bet aš tavęs neskriausiu. Noriu tik padėti. Beje, turiu brolį, kuris ankščiau čia mokėsi, bet jau pabaigė ir išėjo gyventi atskirai. Kartais jaučiuosi vieniša, bet čia galima rasti gerų žmonių. - Aqua plepėjo, kad užpildytų tarp jų tylą ir nejaukumą.
Kokias nesąmones aš čia plepu? Tikiuosi nepalaikys manęs pamišusia. Bet geriau jau pamišusia nei piktadare.
Aqua Watefall

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Magiškų gyvūnų priežiūros profesorius
  • *
  • 152
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #343 Prieš 6 mėnesius »
Rafael’is žingsniavo pilies koridoriais. Jis skubėjo. Šiandien jo diena buvo labai labai prasta, tad jis norėjo išgerti. Norėjo išgerti to skanaus ir tamsaus gėrimo. Norėjo, kad tas aitrus gėrimas tekėtų jo gerkle ir apsvaigintų jį. Gal tada pasijaustų nors šiek tiek laimingesnis nei buvo dabar. O ir diena iš karto būtų geresnė. Nesvarbu, kad šiandien buvo tik antradienis. Jam vis tiek reikėjo išgerti. Dabar alkoholis jam buvo lyg kokia atgaiva, kadangi dabar profesorius bijojo atsiskleisti. Kodėl jis to bijojo? Nes jis bijojo būti suprastas ne taip arba iš viso būti nesuprastas. Juk dažnai daug žmonių būną nesuprasti arba ne taip suprasti, tad tiesiog baisu kalbėti.
 Apie tai bemąstydamas profesorius artėjo prie savo kabineto su milžinišku gėrimų baru. Jis jau seniai buvo supratęs, kad visi magiškų gyvūnų priežiūros profesoriai mėgsta pakeldami taurelę išgerti į savo ar draugų sveikatą. Tai iš tiesų kartu buvo ir pliusas, ir minusas, tad Rafael’is ir džiaugėsi, ir liūdėjo. Nes pliusas tame, kad alkholio pirkti nereikėjo, o ir gauti jo galėjo visada, o minusas, kad dėl to ėmė dažniau  gerti. Bet tai tik nesavarbios smulkmenos į kurias Beaumont gilintis nenorėjo. Jis tiesiog norėjo išgerti. Staiga bemąstydamas į kažką atsitrenkė. Tai buvo vidutinio ūgio mergaitė turinti trumpus ir rudus plaukus. Rafael’is kiek pasilenkė prie jos. Ji jau buvo matyta jo pamokose.
-   Sveika, - tare rudaplaukis. Jis nesuprato ką mergaitė vakarėjant veikė koridoriuje.
,,Tavo mokytojas gali gulėti griovyje, girtas.''
Kovinis girto Rafo režimas. Tada Rafas sako : grrrrr

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 429
  • Taškai: 164
  • 237 teleskopai (22-01-09)
Ats: Ketvirto aukšto koridoriai
« Atsakymas #344 Prieš 6 mėnesius »
Elliw buvo sutrikusi. Atmintis kuždėjo, kad ji nelabai seniai buvo sutikusi Sabriną, ir ji netgi padėjo… su kažkuo. Deja, velsietė neprisiminė, kur sutiko draugę ir ką su ja veikė. Ar tai galėjo būti Soore pamoka? Ne, Elliw buvo tikra, kad tokiu atveju būtinai viską tiksliai prisimintų. Vadinasi, tai turėjo būti… Deja, rudaplaukė neįsivaizdavo, kas tai turėtų būti, tad dabar nežinojo, ką daryti.
Kaip ir nežinojo priežasties, kodėl dabar klaidžiojo po pilį. Tikriausiai ieškojo Liucijos, kurios nematė jau labai seniai. O galbūt Joanos trečiosios ar tos pačios Sabrinos, apie kurią vis dar mąstė. Kiek Elliw yra pajėgi mąstyti, žinoma. Vis dėlto mergaitė nežinojo, kam jai reikia kurios nors iš tų trijų mokinių: jos rankose laikomas teleskopas atrodė tebesantis sveikas. Netgi netrūko jokios dalies, kas pastaruoju metu buvo dar dažnesnė problema.
- Tai neLiucijos kaltė, - suburbėjo klastuolė, nors net nežinojo, dėl ko tiksliai kaltina bjauriąją mergiūkštę. Žinoma, dėl to kalta galėjo būti ir ne neLiucija, tačiau šią akimirką apie ją Elliw negalvojo. Galbūt net neprisiminė apie jos egzistavimą, nors nuo to, ko gero, ne neLiucijai būtų tik geriau.
Stypsodama kažkokiame nepažįstamame koridoriuje Elliw bandė susivokti kur esanti ir ką jai reikėtų daryti toliau. Deja, nespėjus priimti jokio sprendimo kažkas į ją atsitrenkė. Persigandusi mergaitė apsidairė ir pamatė atėjusįjį. Deja, vaizdas nebuvo iš maloniųjų: tai buvo profesorius, dar baisesnis už Soore. Rudaplaukė skubiai žengė žingsnį atbula: būti pernelyg arti šito profesoriaus buvo pernelyg nesaugu, nors ji ir neprisiminė, kodėl. Deja, mergaitės kojos susipynė, ir ji išsitiesė ant žemės. Pasinaudojęs ta proga teleskopas išsprūdo iš rankos ir nuskriejo tolyn.
Elliw yra Magijos ministrė. Visais su MM susijusiais klausimais kreiptis asmenine žinute.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko