0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Laiptai
« Atsakymas #210 Prieš 3 metus »
Berniukas ir vėl pasakė nenorėjęs išgąsdinti (ir kaip Elliw tai prisiminė?!). Vadinasi, jis tikrai buvo kaltas dėl mergaitę ištikusios nelaimės! Elliw buvo teisi - tai tik jo kaltė, kad jai dabar viską skauda. O tai reiškė, kad negalima taip lengvai atleisti. Rudaplaukė piktokai pažvelgė į berniuką. Tarsi būtų maža to, kad per jį kenčia mergaitė, jis dar nori ir atimti prakeiktą megztinį! Velsietė visiškai nebuvo patenkinta tokiais įvykiais.
- Nežinau, kas tau negerai, bet sugalvoji daug keistų dalykų, - burbtelėjo Elliw. Šiuo momentu tikrai daug svarbiau buvo skaudantys šonai, nugara ir kojos. Sužeidimai lyg ir nebuvo labai rimti, tačiau vis tiek nemalonu.
O tada švilpei teko gerokai išsigąsti. Nebūtų patikėjusi, kad ją kažkas staiga taip pakels ir kažkur išneš.
- Paleisk! - spėjo klyktelėti ji. Daugiau nieko nebepadarė, kai berniukas pastatė ją ant grindų. Ir, savaime aišku, ir vėl išsižiojo apie tą nelemtą džemperį! Elliw visai suirzo. Žinojo, kad Bastiano gali ir nebūti patenkintas tokiais įvykių posūkiais, bet gal sutiks nupirkti jai naują megztinį? Iš kur mergaitė galėjo žinoti, kad čia prisistatys kažkoks neaiškus vaikas ir ims reikalauti jos rūbų?!
- Na ir pasiimk! - piktai suriko ji. Per galvą nusitraukė megztinį (kažkuriuo momentu išgirdo drykstelėjimą) ir metė berniuko pusėn. Tuo momentu Elliw su siaubu kai ką prisiminė. Teleskopas juk liko ant laiptų! Ji puikiai prisiminė, kaip pasistatė prietaisą šalia. Dar kartą piktai nužvelgė berniuką ir nuskuodė laiptais aukštyn (ir kaip jai pavyko nenusiversti?..). Teleskopo ant laiptų nebuvo. Rudaplaukė įtūžusi atsisuko į apačioje esantį berniuką.
- Kur mano teleskopas?! - suklykė ji. Neprisiminė kada nors gyvenime patyrusi tokį siaubą. Žengė žemyn, nes norėjo gerai trinktelėti berniukui, bet ir vėl susipainiojus kojoms drėbėsi ant žemės ir nuslydo iki pat apačios. Skausmo geriau net nekomentuoti...
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Laiptai
« Atsakymas #211 Prieš 3 metus »
  Mergaitės klykavimai ir prašymai paleisti, neišgąsdino ir nenustebino Beaux, kadangi iš tiek, kiek šis pažinojo Elliw, vaikinukas viso to ir tikėjosi, tad tiesiog nereaguodamas pastatė ją ant lygaus pagrindo. Ko jau ko, bet tokio atšiauraus ir pikto nelaimėlės elgesio, Quentin visai nesitikėjo. Ko ji visad tokia nepatenkinta ir pikta? Aš nekaltas, kad jai kiekviename žingsnyje nesiseka, aš kaip tik kai galiu, bandau padėti, bet ši jau pradėjo mane užerzint. Galės vartytis nuo laiptų bei kitų vietų ir bus nebe mano problemos. Nepatenkintas pagalvojo pirmakursis ir pasilenkė bei pasiėmė savo ant žemės numestą megztinį bei jau gailėjosi, kad prašė, kad šį grąžintų. Tuoj pat pasigirdo didžiosios bėdos nepatenkinti klykavimai. Yann visiškai nesuprato, kodėl dėl jos problemų kaltas yra jis. Vaikinukas sunkiai atsiduso ir vėlei užlipo laiptais ir atsistojo šalia žemesnės mergaitės.
- Elliw, tu nesinešiojai jokio teleskopo, kai atėjau jo čia jau nebuvo. Jis turbūt  saugus tavo kambaryje. - Stengdamasis nepratrūkti, su paskutiniais kantrybės lašeliais, tarė vienuolikametis ir metė džemperį į trumpų plaukų savininkę.
- Turėkis ir daugiau nė nelįsk man į akis, gyva problema. - Susierzinęs sumurmėjo Quentin ir metė savo piktą žvilgsnį į mergaičiukę. Piktumas ir susierzinimas kaip mat išnyko, kai švilpukė pradėjo ridentis laiptais. Dažytų plaukų savininko veidą užpildė nerimas. Gerumas ir vėl šį nugalėjo. Tuoj pat grifukas nubėgo laiptais, visiškai pamiršdamas apie savo džemperį, kuris pasiliko ant laiptų, ir pribėgdamas prie Eliiw.  Jaunuolis pakartojo savo senesnius veiksmus ir pasiėmė ją ant rankų.
- Na ką, princese, atsibodo man su tavim cackintis, eisim pas seselę. - Sarkastiškai, bet taip pat susirūpinusiai prakalbo Quentin, tikėdamasis, kad nelaimelė bent vieną kartelį neprieštaraus jam.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Laiptai
« Atsakymas #212 Prieš 3 metus »
- Kur padėjai mano teleskopą?! - suklykė Elliw, kai berniukas pasakė jo nematęs. Tuo patikėti buvo neįmanoma. Negi ji galėjo pamiršti teleskopą kambaryje? Tai neįmanoma! Juk ji ne tokia nevykėlė! Švilpė pajuto kylantį pyktį. Dabar šitas iš jos šaipysis! Pirmiausia kažką aiškino apie kažkokį megztinį, o dabar mėgaujasi paslėpęs jos teleskopą!
Deja, daugiau laiko pykčiams neliko: slydimas laiptais nebuvo malonus. Berniukas ir vėl paėmė ją ant rankų, tačiau Elliw buvo jau taip apdaužyta, kad nebeturėjo jėgų į tai reaguoti. Girdėjo, kad berniukas kažką šneka, bet neturėjo jėgų klausytis. Skaudėjo visą kūną. Taip pat ir širdį - ar ji bus praradusi savo teleskopą? Net jeigu Bastiano jai ir nupirks naują, tai nebus tas pats...
- Man nereikia pas seselę! - staiga suriko ji, suvokusi, apie ką kalbėjo berniukas. - Man reikia teleskopo!
Deja, ji buvo pernelyg pavargusi, kad galėtų ką nors padaryti. Teko pasiduoti.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Magdelė

Ats: Laiptai
« Atsakymas #213 Prieš 3 metus »
 Vilė drožė koridoriumi su didžiausiu pasitenkinimu. Greitai atostogos, bjaurus oras atsitraukė, kas gali trukdyti? Taip begalvodama, mergaitė nejučia užlipo ant kažko šlapio, slidaus ir šalto skysčio, kurį, matyt kažkoks žioplys bus išpylęs priepat laiptų. Neišlaikiusi pusiausvyros, Vilė nusirito per pakopas ir liovėsi kritusi tik pasiekusi erdvią, marmuru išklotą laiptų aikštelę.
   Na ir pariedėjau...- juokais pagalvojo mergaitė ir nustraksėjo link bibliotekos, šį kartą atidžiau žiūrėdama po kojomis.
  Kai tie ilgi, painiai besisukiojantys marmuro laiptai pagaliau baigėsi ji atsidūrė gan siaurame koridoriuje skliautuotomis lubomis. Ryžtingai perėjo jį ir pasiekė gale esančius mažus laiptukus. Ėmeė lipti jais.
   Kad tik dabar nenusiverščiau- pamanė Vilė ir ant tų žodžių vėl užkliuvo. Pasiritusi kelias pakopas žemyn ji suirzo. Šįkart mergaitę kažkas pamatė. Jauna, šviesiaplaukė varno nago moksleivė, pažįstama tik iš matymo.

*

Neprisijungęs Cassidy Melens

  • Burtininkė
  • ****
  • 212
  • Lytis: Moteris
  • Viskas nėra tu
Ats: Laiptai
« Atsakymas #214 Prieš 3 metus »
Pamokos baigėsi ,namų darbų nebėra.Nors ir jai buvo keista ,bet jai patiko šie maži dalykai ir buvo puiki proga pasivaikščioti. Išėjusi iš bendrojo kambario nieko nepasiėmusi.Nes kam to reikia. Galvojo varniukė.Ir ramiai niekur neskubėdama pradėjo lipti laiptais.Kai ji jau buvo šiek tiek palipusi į apačią ji pajuto lengva sukimą.Ir pradžių tai pajuto tik galvą po to ir visas kūnas.Kad laiptai sukasi jai tai nebuvo naujiena ,nes praeitais metais tai buvo ir ne kartą ,bet ji niekada nejuto ,kad būtu bloga.Tikriausiai pirmą kartą ji pasigailėjo ,kad lipo tais laiptais.Aišku po kelių minučių jie baigė suktis ir sustojo kažkokiame aukšte kuriame dvylikametė dar nėra buvusi.Iš laiptų viršaus lyg kažkas suirztu.Kai ji atsisuko pamatė mergaite , su raudonais retais ir tiesiais plaukais.Buvo keista tai ,kad ji atrodė lyg būtu nusiritusi nuo kelių pakopų.Gal reikštu ją užkalbinti ? Paklausė savęs antrakursė.Ir atsargiai priėjo prie jos.Vovere maloniu balsu paklausė:
-Ar tau viskas gerai , ar kažkas skauda ?
Jinai su žodžiais iš kišenės išsitraukė lazdelę.Tikėdamasi ,kad su ją galės padėti.   
Pasaulis mane stebina.

*

Magdelė

Ats: Laiptai
« Atsakymas #215 Prieš 3 metus »
 Vilė vargais negalais atsikėlė ir nupurtė nuo apsiausto dulkes.
-O ne, dėkui, viskas gerai,- nusišypsojo ji.
 Mergina stovinti prieš ją atrodė maloni, kokių dvylikos metų. ILgi, tiesųs ir šviesūs plaukai bei mėlynos akys suteikė jai nerūpestingumo.
  Taigi, ji tik metais vyresnė už mane. Reikia pamėginti susidraugauti, nes kol kas draugų nelabai turiu,-pamanė Vilė ir vėl draugiškai šyptelėjo. Norėjo pralinksminti šią niūroką varniukę.
  Kur tu eini?-pasiteiravo.
 Ji burtų lasdele pabrūžino per apsiausto klostes, kad paskutinės dulkelės nubyrėtų.
 Kokia aš užuomarša !- pagalvojo ,-juk šiandien tokia graži diena, Ji tikriausiai traukia kur nors į kiemą. Pasėdėti pievoje po medžiu ar pasivaikščioti aplink ežerą....
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Willy Phoenix »

*

Neprisijungęs Cassidy Melens

  • Burtininkė
  • ****
  • 212
  • Lytis: Moteris
  • Viskas nėra tu
Ats: Laiptai
« Atsakymas #216 Prieš 3 metus »
Po kelių minučių nuo žemės atsikėlė ir pati mergaitė.Ji atrodė visai nieko ir buvo panašu ,kad nieko nesusižeidė. Vovere tik palingavo galvą į jos atsakymą.Nepažįstamoji nusišypsojo gan keista šypsena.Kuria dažniausiai naudoja geram ir pažįstamui draugui ,bet tikrai ne jai.Ta šypsena jai sukėlė ir nerimą ir šiokį tokį palengvėjimą.Gal jinai nori susidraugauti ?. Paklausė savęs mergaitė.Ir tada su mintimis išgirdo klausimą.Ji irgi nusišypsojo ir prabilo:
-Na aš tiesiog norėjau pasivaikščioti ar šeip kažkur nueiti,- padarė pauzė ir pasikasė kaklą ,po to tylesniu balsu paklausė,-o tu kur eini ?
Ir po žodžių pradėjo labiau kasytis.Kas man po galais darosi ? Kodėl aš pradėjau kasytis be reikalo ? . Su nepasitenkinimu savęs paklausė varniukė.Ir atsisuko į mergaitę dirbtinę šypseną norėdama pasirodyti ,kad nieko nėra.
Pasaulis mane stebina.

*

Magdelė

Ats: Laiptai
« Atsakymas #217 Prieš 3 metus »
 -Ai, tiesiog vaikštinėjau koridoriumi,- kuo maloniau tarė Vilė.
 Pagaliau mergaitei pavyko nusišypsoti tikrai nuoširdžia šypsena. Ji nupurtė nuo apsiausto įkyrias dulkes.
 -Galime eiti kartu,-pasiūlė,- neseniai kieme atradau labai jaukią vietelę, galėtume nukeliauti ten.
 Ši varniukė atrodo draugiška, tad toji vietelė jai tikrai patiks-pamanė mergaitė.
 Ji mintimis nuklydo į gluosniais apaugusią pievelę.
Aną kartą, kai ten buvau, joje skraidžiojo daugybė drugelių ir žydėjo viržiai. O kas gali atsispirti tama nuostabiam kvapui!?
  Vilė sekundei nusuko akis į langą. Pro jį kaip tik matėsi toji pieva. Ji aiškiai išvydo ten viržius, drugelius ir...
 Pražydo rožės!!! Mergaitė taip nudžiugo, kad vos nestryktelėjo į orą. Paskutinę akimirką susitvardė. Vilė nepaprastai mėgo rožes.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Willy Phoenix »

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Ats: Laiptai
« Atsakymas #218 Prieš 3 metus »
-Palauk!
-Pandora, jei nori mane perkalbėti, nė nebandyk!
Metamorfmagas lėkė laiptais žemyn, o tamsesnio gymio mergaitė vijosi šį. Galiausiai ji čiupo berniuką už alkūnės.
-T-tu nežinai, ką darai! Jei pasakysi, turėsi viską pradėti iš naujo! Negi tau nesvarbu, apie ką kiti tave pagalvos? Nesvarbu, kaip Hogvartso administracija, tuo labiau direktorė pagalvos apie tave?! Juk tu juos.....!
Švilpis šiurkščiai išsivadavo iš mergaitės gniaužtų.
-Ir? Čia lankė mergaitė, kuri nemoka skaityti, čia vis dar mokinasi kitarasiai, kurie gali sukelti pavojų žmonėms! Čia mokėsi apsimetusi Mišelė Avery Streikers! - Pandora pašiurpo, - Aš jiems būsiu tik menka problemėlė, iš viso jei jie mane pastebės! Pandora, prisipažink, viską darai, kad tau būtų geriau!
Mergaitė sukando dantis.
-Ne! O kaip tu?
-Ach! Tu nesuprasi, Pandora! Ir nenori suprasti! Kaip tau suprasti, jei tu neturėjusi šeimos?!
Mergaitė tylėjo, o švilpis papurtė galvą. Tai beviltiška. Pasileido vėl laiptais žemyn.
Tačiau ji neatšoko nuo jo. Ji vis tiek bandė perkalbėti, įtikinti, bet kiekvieną kartą berniukas sugebėjo apsiginti ar tyčia užsiminti apie Streikersus, kad Pandora dar labiau sutriktų ar prisibijotų kalbėti tolyn. Visgi, toks metodas vėliau nedavė vaisių.
Pandora šoko prieš švilpį, užtverdama    jam kelią ir drąsiai išrėžė:
-Kai jiems papasakosi visą tiesą, ką pasakysi apie mane, a? Kaip manai, ar jie mane priims? Nebijai, kad mane Sniegas užmuš?!
-Nenusikalbėk, Pandora!
-Iš viso, ar žinai, kad jie tavim patikės?! Ar manai, ar jie supras tave, kai tu tris metus apsimetinėjai ir tik dabar pasakysi tiesą? Ar manai, kad tavo paaiškinimai bus logiški?! Jie pagalvos, kad tau protas nuvažiavo!
Švilpis įniršo:
-Ne, to nebus!
-Naivuolis!
-Tu nieko nežinai!
-Žinau viską! Aš žinau viską! Tu neįsivaizduoji, ką jie turėjo padaryti, sužinoję apie tai! Oi, tu neįsivaizduoji!
Pandora įsiviepė. Ji tą puikiai žinojo. Išmesta iš savo pačių namų, dėl to, kas yra...taip, ji viską žinojo!
Nelaukta, nereikalinga. Pabaisa. Ji jau susitaikė, kad jos tėvai buvo kietaširdžiai, jiems niekados nereikėjo jos, jie ją seniausiai palaidoję. Melediktė, viena aštuntoji velos. Cha! Kas norėtų jos, Pandoros Streikers, Mišelės Avery Streikers dukros!? Jis niekados nesupras! Nesupras tos baimės kiekvieną rytą atsibusti žmogumi ir tikėtis, jog kitą rytą bus tas pats?! Jis nesupras, koks džiaugsmas gyventi saugiame mele, nes niekas tavęs neįžeis, nepaliks, neišduos! Kad jis suprastų, kokią jis laisvę praranda. Ach, ir štai! Tas kvailys, nori gyventi su savo šeima! Po viso to, kas nutiko!
Pandora Streikers žengė žingsnį artyn švilpio. Ji buvo galva aukštesnė, vyresnė. Nors magijos mokslą mokėsi pati, ji savimi pasitikėjo. Ji neleis, kad tasai kvailys taip pasielgs, ne, ji be jo negali gyventi! Jis vienintelis, kuris ja rūpinsis, net kai amžiams virs kniubučiu! Jis vienintelis garantas, kad ji liks gyva. Sniegas jos neužmuš. Niekas jos neužmuš, nes jis nešioja Lorijano pavardę.
Tai ne Gardneriai, nužudę jos motiną, tai ne Blewettai, kuriems ji yra giminė, tai ne Grantai, kurie turi jos motinos ketursparnę pelėdą Pūgą. Tai buvo Lorijanai, pas kuriuos yra daug saugiau, nes buvusiame klane jau neliko įtampos.
Mergaitė išsitraukė burtų lazdelę.
-Turėtum klausyti vyresnių, Etanai,- lapiniškai įsišiepė.
Metamorfmagas nutirpo iš baimės.
Kerų plūpsnis šovė į jį, mažasis tučtuojau lenkėsi žemyn, šovė pro Pandoros šoną ir visu greičiu nuskriejo laiptais žemyn. Tolyn! Tolyn!
Žmonės paveiksluose sukilo, kažkur sudundėjo, protelgeistai sukruto, o švilpio jau nebebuvo.


*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
Ats: Laiptai
« Atsakymas #219 Prieš 2 metus »
  Pyktis ir gėda atsispindėjo mergaitės veide ir vos tik pamokai pasibaigus(nežinia ar ji išvis spėjo pasibaigti mergaitei dingstant), Arabella kaip vėjas greitai dingo iš kerėjimo kabineto.
  Tas suknistas nemokantis kerėti Indio ir ta suknista, nemokanti normaliai pamokos pravesti kerėjimo profesorė... Pirma pamoka... Pirma pamoka ir tokia gėda...
  Mergaitė vos ne bėgte žygiavo koridoriumi laiptų link. Jos veide aiškiai atsispindėjo pyktis ir turbūt niekas šią akimirką nebūtų drįsęs jos užkalbinti. Šios dienos įvykiai ją taip suerzino, kad ši nė nebežadėjo žygiuoti į kitas, šiandien dar likusias pamokas. Dabar ją domino tik ramus kampelis savame kambaryje ar gamtoje, ramybėje, knygų skaitymas ir tiesiog, buvimas kuo toliau nuo tos pakvaikusios kerėjimo profesorės ir to idioto klastuolio.
  Tikiuosi, kad jis manęs nenusprendė sekti ir, kad nuo meilės kerų jo niekas greit neatkerės. Tegu kankinasi. Jam taip ir reikia. Mielai būčiau jam trenkusi, jeigu tik mes nebūtume buvę klasėje.
  Tą pačią akimirką kai Arabella pasiekė laiptus, ši pastebėjo ant rankos dar vis likusį žvynų odos lopinėlį ir tik dar labiau susierzino. Holland nė pati nebeprisiminė, kada paskutinį kartą buvo tokia pikta, susierzinusi ir sugėdinta. Paveiksle...
  Į galvą šovę prisiminimai kiek apramino varniukę, iš šios lūpų pabėgo liūdnokas atodūsis ir ši pati atsikerėjo save nuo dar šiek tiek likusių žvynų.

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Why so serious?
Ats: Laiptai
« Atsakymas #220 Prieš 2 metus »
Indio kojos, jį išvedusios iš kerėjimo kabineto ir ačiū dievui toliau neleido berniukui sustoti. Tikslas buvo pasiekti Arabellą, todėl juodaplaukis kaip pašėlęs lėkė per koridorius paskui varniukę. Indio neturėjo supratimo kas vyksta, jis manė, kad tik peržengus per kerėjimo kabineto slenkstį kerai išgaruos, tačiau susižavėjimas Arabella ir tuo pačiu bjaurastis visa šia situacija niekur nedingo. Priešintis nebuvo reikalo, savęs juk pats neatkerės. Tai padaryti galėjo tik ta kvaiša, kuri nuo jo dabar slėpėsi. Toliau bėgant pro koridorius jo kojos sustojo prie pat laiptų, vedančių į viršų, kurių viduryje stovėjo ne kas kitas kaip Indio gyvenimo meilė. Ją pamačius klastuolis nevalingai nusišypsojo. Tikriausiai atrodė kaip psichiškai nesveikas.
- Labas, - vėl nusišypsojęs tarstelėjo antrakursis tarsi varniukės nebūtų matęs daugiau nei metus. Arabella veikiausiai bjaurėjosi Indio, juk negalima jos kaltinti, tačiau jis turėjo ją priversti berniuką atkerėti. Žinoma, to pasakyti žodžiais negalėjo, nes Indio buvo užkoduotas elgtis kitaip nei šio protas, tačiau akimis jis maldavo varniukės, kad ši kažkaip nutrauktų šituos burtus. Indio nebuvo tikras ar jam pavyko.

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
Ats: Laiptai
« Atsakymas #221 Prieš 2 metus »
  Kai pabalusi rankos oda nebebuvo padengta nelabai maloniais ir simpatiškai atrodančiais žvynais, mergaitė atsiduso ir jau ruošėsi žygiuoti toliau, tikėdamasi pasiekti savo kambarį, įsisupti į šiltą pleduką ir pamiršti visus šios dienos nemalonius bei gėdingus įvykius, knygų pagalba panaikinti keršto troškimą. Tiesą pasakius, Arabella nebeturėtų norėti keršto, kadangi ši jau pakankamai atsikeršijo Indio užkerėdama jį meilės kerais ir palikdama klasėje, neatkerėdama, palikdama tą kvailą meilės jausmą apsukusį jo galvą, tačiau jai atrodė, kad visa tai nebuvo gana, norėjosi atkeršyti kiek žiauriau, nors ji ir nebuvo labai didelė žiaurumo fanė.
  Jeigu būtumėm buvę ne klasėje aš tikrai būčiau jam vožusi. Bet taip vožusi, kad visą gyvenimą prisimintų...
  Rodosi, kad planas grįžti į kambarį ir kiek nurimti, buvo sunkokas, kadangi varniukė niekaip nesugebėjo suvaldyti pykčio, kurį jautė savo kerėjimo pamokos kompanionui, kvailam klastuoliui, norėjo jam atsikeršyti ir trenkti, kas buvo neįprasta net pačiai Holland, mergaitei, kuri gyvena su pačia Luna Gardner, kuri šioje situacijoje tikrai būtų jam trenkusi.
  Ak, o, kad aš būčiau tokia stipri ir šauni kaip Luna...
  Atsigavusi iš savo apmąstymų, Arabella suprato, kad visą laiką tiesiog stovėjo ant laiptų ir niekur nejudėjo, tad tik papurtė galvą ir ruošėsi žingsniuoti savo tikslo link, tačiau ją sustabdė labiausiai šią akimirką erzinantis balsas.
  Aš jam netrenksiu, aš jam netrenksiu... Ne, aš jam tikrai užvošiu.
  Piktas ir įniršio apimtas žvilgsnis atsisuko į vaikiną, kurį aiškiai vis dar veikė meilės kerai. Vien iš žvilgsnio protingas žmogus būtų dėjęs į kojas ir nė nebandęs daugiau nieko daryti, tačiau vaikinas buvo užkerėtas meilės kerais, negalvojo savu protu. O ir šiaip nepasižymėjo protingumu. Idiotas.
  - Unlovinsmit, - nebeiškęsdama kvailo vaikino elgesio, atbūrė šį mergina, - jeigu dar kartą pasirodysi mano akyse, pažadu, tau tai nesibaigs geruoju.

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Why so serious?
Ats: Laiptai
« Atsakymas #222 Prieš 2 metus »
Arabella buvo kažkur toli su savo mintimis, o tai nieko gero nereiškė Indio, nes jis turėjo ilgiau stypsoti ir išsiviepės žiopsoti į varniukę. Nagi greičiau, greičiau. Mintyse jau nerimo berniukas. Vienu momentu klastuolis net suabejojo ar Arabella nėra užkerėta suakmenėjimo kerais, nes stovėjo tarsi nejudėdama, tačiau šiai galiausiai atsisukus, Indio varnės akyse pamatė tą pasišlykštėjimą, kurį norėjo ir pats parodyti, ir suprato, kad šiai viskas gerai ir ji gali atkerėti berniuką. Gali, bet ar nori? Kelias sekundes mokiniai stebeilyjo vienas į kitą, rodydami visiškai priešingus jausmus, kol pagaliau Arabella ištiesė lazdelę ir ištarė tą burtažodį, kurio taip laukė Indio. Kerams palikus Indio kūną, juodaplaukis pasijautė tarsi iškišęs galvą iš vandens, kuriame jau buvo pradėję trūkti oro ir kuo skubiau susiraukė, kad parodytų, jog kerai suveikė.
- Norėčiau pamatyti kaip tai atrodys, - sarkastiškai ir pašaipiai tarstelėjo Indio, atsakydamas į varniukės ką tik išrėžtą grasinimą. Iš tokios nedidukės mergaitės einantys žodžiai skambėjo labai juokingai. Indio, būdamas netgi metais (!) vyresnis, jautėsi nepaprastai pranašesnis ir geresnis už tuos, kurie buvo jaunesni. Todėl, savaime suprantama, vaizdinys, kaip priešais jį stovinti varniukė, kumščiu trenkia Indio per veidą, kėlė juoką.

*

Neprisijungęs Arabella Dawson

  • II kursas
  • *
  • 43
  • Taškai:
Ats: Laiptai
« Atsakymas #223 Prieš 2 metus »
  Atrodo, kad jokie grasinimai per daug neveikė pasipūtusio klastuolio, o Arabellos kantrybės ir nervų taurė jau pradėjo persipildyti, maži delniukai jau formavosi į kumščius ir vaikinui to net nepastebint, mergaitė jau ruošėsi gerai jam užvožti.
  - Kas tu per idiotas? Kokia tau kalba pakartoti? Rusiškai, ispaniškai ar prancūziškai? - sparčiais judesiais apsisukdama, grėsmingai pradėdama artintis prie kerėjimo pamokos praktinės dalies partnerio, piktai paklausė.
  Tiesą pasakius, Arabella net pati įsivaizdavo kaip juokingai turėjo atrodyti. Lieknutė, žema pirmakursė mergaitė grasina ir ruošiasi trenkti už save daug aukštesniam, tvirtesnio sudėjimo ir vyresniam vaikinui, tačiau ne tame viskas buvo. Luna buvo tikrai išmokiusi mergaitę mušimosi pagrindų, tad ši drąsiai galėjo teigti, kad pamokyti šį pasipūtelį ji galėjo drąsiai ir be didelių pastangų. Na, žinoma, be sužeidimų ji turbūt ir pati neapsietų, tačiau savęs žeminti Holland tikrai negalėjo leisti.
  Kai tarp jaunuolių liko vos metro atstumas, vaikinui to turbūt nelabai besitikint, mergaitė greitu mostu užsimojo ir iš kumščio smarkiai trenkė tiesiai jam į nosį, iš kurios tuoj pat pasileido kraujas. Manydama, kad to nėra gana, būdama užvaldyta pykčio ir patirtos gėdos, liekno sudėjimo mergaitė dar kartelį užsimojo ir trenkė į akį, tikėdamasi, kad ir ten liks žymė, primenanti klastuoliui apie jo nemalonų elgesį.
  - Prisimink, vyruti. Su manim, Arabella Holland, tu nepažaisi. Prasidėjai ne su ta pirmakurse, - grasinančiai ir piktai, šiek tiek palinkdama arčiau pasipūtelio, tarė varniukė ir buvo pasiruošusi atremti smūgius, jeigu jų gautų.

*

Neprisijungęs Indio Dellso

  • III kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Why so serious?
Ats: Laiptai
« Atsakymas #224 Prieš 2 metus »
Indio matė kaip Arabella vis labiau niršta ir tuoj pratrūks. Klastuoliui neapsakomai patiko erzinti ir taip jau suserzinusius arba ne kokios nuotaikos žmones, o dabar kai jau buvo atkerėtas, jis nežadėjo atstoti nuo varniukės ir iki gyvo kaulo ją sunervinti.
- Prašyčiau itališkai, - iškėlęs pirštą kaip koks proto bokštas pašaipiai atsakė Arabellai. - Tik kaži ar tu mokėsi tą kalbą.
Arabellai pradėjus artintis Indio pasijautė nepatogiai. Jam nepatiko kai žmonės stovėdavo prie jo arčiau nei dviejų metrų atstumu. Tačiau jis negalėjo suteikti tai bjaurybei tokio pasitenkinimo. Priešingai, jis net paėjo žinsgnį į priekį, kai tarp mokinių buvo likęs gerokai mažesnis atsumas nei klastuolis norėtų.
- O tu su visais tokia bjauri? Nes tada nežinau kaip per kitą kerėjimo pamoką susirasi partnerį.
Indio šimtu procentu tikėjo tuo, ką pasakė. Žinoma, jis irgi nebuvo dievo siųsta dovana šiai mokyklai, bet bent jau neapsimeta kažkokiu kietuoliu. Tačiau tai pasakęs Indio taip pat ir pasigailėjo. Po akimirkos varnės kumštis jau skriejo antrakursio veido link ir be gailesčio rėžėsi į nosį. Po kelių sekundžių Arabella jau užsimojo ir norėjo smogti Indio į akį, tačiau greita reakcija berniuko neišdavė ir jis dar nespėjus prileisti veido sulaikė ranką ir šiurkščiai nulenkė žemyn. Į burną nulašėjo kraujas, bėgantis iš nosies.
- Tu ką visai pakvaišai? Kas tau negerai? - supyko ir pradėjo šaukti Indio, jau keldamas lazdelę ir pasiruošęs panaudoti savo mėgstamiausius ir firminius kerus.