0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #30 Prieš 11 metus »
Rosa nežymiai pasižiūrėjo į Samanthą. Kas ji per vaidintoja? Pff dar aiškinti pradės kaip groti gitara. Pagalvojo mergaitė žiūrėjusi kaip Samantha pasikviečia gitarą.
-   čia dabar! Aš sveriu 29! – pasipiktino – skuduru tikrai nebūsiu.
Bet.. Ji nesitikėjo kad klastuolė paleis į ją gitarą. Negalėdama patikėti stipriai užmerkė akis.
Atrodė viskas sulėtinta. Gitaros stygos mergaitės veidą supjaustė. Ant žando ant lūpų ir šalia akies.
Ji juto kraują. Jis buvo šiltas. Rosai nusibodo gulėti. Tokiai kaip ji reikia judėjimo veiksmo..
Bet.. gal vis turiu tą tepalą? Pagalvojo grifė. Jos akys užsidegė.. Nagi.. galvojo Rosa jau kelintą kartą bandžiusi išsikviesti. Nieko.? Staiga ji pamatė oru atkeliaujant kažkokį daiktą. Jis! Pradžiugo mergaitė. Tepalas žaibiškai padėjo. Kažkas trukęs nugaroj „sulipo“. Tačiau ji nedrįso stotis. Jeigu vėl lūš? Dar žiobarai žino ką ta sumanys...
Kelkis tingine. Greičiau.. Nebijok! Drąsino. Pagaliau ji tai padarė. Niekas nebeskaudėjo . Apsisuko ratą aplink save. Nusprendė veikti žaibiškai :
- Bombarda! Expelliarmus!

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #31 Prieš 11 metus »
Patenkinta savo darbu Samanta žiūrėjo, kaip pasruvo Roso skruostas, visas veidas. Ji patyliukais jau įtikėjo pergale ir kiek atsikvėpė. Mergina laikė rankoje nulūžusį gitaros grifą ir mosikavosi juo ore kaip dirigento lazdele.
-   Dabar suprantu, koks malonumas būna daužyti gitaras – su ironijos gaidele pasakė Samanta.
Mergina iš netikėtumo išsižiojo. Sprogdinimo kerai vožtelėjo į šoną, bet stipri banga iškėlė šią į viršų. Maždaug į dviejų metrų aukštį. Antri kerai lėkė tiesiai į mergaitę, pakol ši buvo ore. Klastuolė nebepajėgė išsisukti nuo šių kerų ir tiesiog stebėjo kaip skrenda jos lazdelė, paskui trikteli ant žemės ir nuslysta kelis metrus. Šūdas... Pagalvojo mergina ir su lig tais žodžiais mergaitė užsimerkė.
Trenksmas ant žemės ir klastuolė pajuto dar didesnį skausmą negu prieš tai. Velniop, gana terlintis... Mergina apsičiupinėjo save, bet lazdelės nerado. Damn.. Mergina žybtelėjo akimis ir vos vos atsistojo.
-   Tai ką, lazdelės nebeturiu, ką dabar man darysi – ironiškai paklausė Samanta – Manai, kad pašalinusi lazdelę, pašalinsi kliūtį – nusijuokė Sam.
Mergina vos bepastovėjo ant kojų. Ji dar kartą apsičiužinėjo save. Atrodė, kad visi kauliukai savo vietoje. Niekas nelūžo. Klastuolė ir trečia kartą apsižiūrėjo save. Visgi dėl visa pikta, reikia. Paskui taip ir pasitaiko visokios traumos.
-   Nagi, daryk ką nors. Laukiu – klastingai žybtelėjo akimis Sam.
Paskui klastuolės akys nukrypo į lazdelę, kuri buvo gana tolokai nuo jos. Prireiktų 30 žingsnių ją pasiekti. Tiktai klausimas... Kaip?  aš išlipsiu sausa, pamatysi grife...
- Nagi, laukiu – kilstelėjo dešinį antakį.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #32 Prieš 11 metus »
-   Žinai su tavimi tikrai negalima – kilstelėjo antakius Rosa. Ji juto mieguistumą ir norą išsišukuoti plaukus. Valgyti ji jau valgė nes KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių yra valgio. Taigi prisivalgė iki soties. Niekada nesakyk niekada.
-   Rimtai tu čia vaidini pamaivėlę ar kažką panašaus? – paklausė Rosa Samanthos. – Nieko nežadu tau daryti – nusišypsojo. Šalia jo buvo klastuolės lazdelė. Pasilenkė ir paėmė.
-   Noriu pabaigti kovą – ir iškišo ranką tartum kovos pabaigą. Laukė kad Samantha irgi iškiš ir nueis savo keliu.
Tikras malonumas yra gyventi šikne pagalvojo. Minčių skaitymas prisidėjo prie jos nervų.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #33 Prieš 11 metus »
Samanta liko išsižiojusi nesulaukusi praktiškai jokios atakos iš Rosos. Gerai, kad niekas nemato. Jaučiu, kad aplinkiniai pagalvotų arba, kad aš durna, arba, kad grifė bijo... Mergina vis dar stovėjo kaip įbesta ir stebėjo, kaip Rosa įkiša jai lazdelę į ranką.
-   Ne, nu klausyk, tu visiškai durna, ar tau jau smegenis su gitara sutrenkiau? – nebeišlaikiusi įtampos keiktelėjo Sam.
Mergina vis stengėsi rinkti žodžius, bet šį kartą jau nebeišlaikė. Ją nervino visa ta dirbtinė šypsena, kurią tik ir norėjosi kokiu nors būdu pašalinti. O vienintelis kelias – išmušti dantukus.
-   Ir baik čia savo dirbtinę šypseną man rodyti pakol nesusiviliojau padaryti vieno dalyko, kurio tikriausiai mokėtės žiobotyros pamokoje – mušti dantukus. Tik žinai, labai gaila, kad neatsinešiau treningiukų ir beisbolo lazdelės – nutempė žemyn lūpą ir gailestingu žvilgsniu pasižiūrėjo į Rosą.
Klastuolė tik vyptelėjo ir rankoje sukdama savo lazdelę pasižiūrėjo į ją. Visada sakiau, kad šita lazdelė pati geriausia... Bet kokio velnio jinai taip toli skrenda... Matyt, kad iš kokio skraidančio medžio buvo padaryta... brrr... šaltoka... Samantos galvoje mintys klaidžiojo visai ne ten, kur turėtų. Visgi jau pavargęs kūnas prašėsi eiti užtarnauto poilsio. Arba bent jau mažų mažiausiai apsilankymo ligoninėje bei išgydymo nuo visų šitų vočių, kurios jau ėste ėdė visą odą. Atrodė, kaip visa kolonija skruzdėlių kandžiotų, ropotų, bėgiotų po odą.
-   Aš pamaiva? Pfff... nejuokauk. Nors grifai niekada skoningu humoro jausmu nepasižymėjo, taigi ir iš tavęs nėra labai ko tikėtis – ramiai pasakė Samanta.
Klastuolė mirktelėjo akimis ir vis dar sukiojo savo lazdelę tarp pirštų. Brėždama taisyklingą apskritimą, mergina taip bandė praminklinti pirštus, kurie buvo sustingę nuo šalčio. Staiga ji stipriai suspaudė lazdelę savo rankose ir visas apskritimas išknyko. Liko tik tiesus stagaras ore.
-   Klausyk, vištele, Sam nežaidžia, kad paskui lyg niekur nieko dingtų, Sam žaidžia tam, kad laimėtų  - pykčio gaidelė nuskambėjo jos balse.
Stebuklas buvo, kad klastuolė dar nepaleido jokių kerų. Nors labai norėjosi. Tačiau ji laukė kaip plėšrūnė ką toliau darys auka. Nors ji jau turėjo pamoką, kad ilgai negalima žaisti su aukomis, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko dabar – Rosa stovi prieš ją. Nors kaip yra sakoma, kad piktžolių taip greitai neatsikratysi.
 Sam žiūrėjo į grifę ir laukė nors vieno jos žingsnelio, nors vieno jos krustelėjimo ne ten, kur reikia. Visa tai buvo tik tam, kad būtų galima padaryti tai, ką ji visą šitą laiką mąstė. Ką per visą kovą pasiliko finalui. Vieninteliam tikslui. Reikėjo tik vienintelio Rosos judesio, kad Sam planas išsipildytų ir šitas žaidimas pasibaigtų. Štai galbūt todėl Sam iki šiol dar tik žaidė su Rosa. Nors... Ji turėjo ne vieną ir ne dvi progas laimėti šitą kovą švariai ir be jokių pėdsakų. Tačiau kodėl ji jomis nepasinaudojo? Nejaugi buvo tam per kvaila?
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #34 Prieš 11 metus »
Rosa vis juto miego trūkumą. Ji pradėjo merktis. Jau 2 (beveik) nei miego nei plaukai šukuoti ir rūbai nekeisti..
Ji matė kad ir klastuolė jau baigiasi. Blogiau buvo tai kad buvo apsupta vočių. Nu ir dzin..
-   Aš galiu ir nesijudinti – nusijuokė – Beje kurie nepasiduoda toliau gali jausti vočių skausmą.
Tikrai miego trūkumas Rosą paveikė : ji jau matė Samanthą storulę ir su trikampėmis akiniais. Arba širdelės formos akinius. Gailiausia buvo kad jos buvo išvarginotos. Juoda.. Juoda?! Gal jau gana čia tampytis? Naktis... Bjauriai skamba kaip p-e-n-s-i-n-i-n-k-a-s. Tas pats kaip būti durniui kurs dirba be pertraukos. Žodžiu kaip dienos apiplešimas.
-   Gaila kad pati nelankei žiobaratyvos! Žinok ir su šižbolke išmokom. Turiu ją. – ir iš KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių išsitraukė lazdą vadinama šižbolke. – Graži? – nusijuokė. Bet paskui kad netektų to dalyko su kurio galėtų mušti vasarą pusesserę Kają įsigrūdo į kišenę. – Noriu ir šypsausi. Kur užrašyta kad uždrausta? Ant tavo kaktos?
Gąsininmai išpūtė akis išklausydama savo priešės grasinančią kalbą grifė švilptelėjo.
-   Taip tu maiva pamaiva tokios kurios nesu  mačiusi gyvenime  - pabraukė su pirštu su paskutinius žodžius. – Taip grifai drą... – ir nebaigė sakinio Rosa išsigandusi kad gali būti ne tokia kaip kiti grifai.
Rosa  kaži ką būtų padariusi kad galėtų ištrūkti.. Trūko jai žmogau su kurio galėtų pasišnėkėti. Garsiai atsiduso. Jos balse buvo graudžios gaidelės maldančios kažko :
- Vadink mane kaip nori. Višta gėlė... Klausyk brangioji Ryžde tavo lazdielkė kitokia negu maniškė. Jaučiasi kitoks pajautos.  – ir nuleido galvą kažin ką bambėjo pro nosimis...
Ir tikrai delne palaikiusi lazdelė kažko nerimstė..
- Accio šūdą! ! – ir atzvimbė šūdas.(?) Ji skriejosi į Rosą. Rosa šypsodama palenkė galvą ir šūdukas atsitrenkė į sieną. Kas galėtų tokią grakščią aplenkti?
Samantha galvojo Rosa skaitė. Kažkaip ji įprato. Smagu žinoti ką ji galvoja ką knisasi galvodama apie Ją.
- Ar labai šalta? – ir nusišypsojo. Paskui išsigando nes bijojo kad Samantha palaikys durnike.

 

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #35 Prieš 11 metus »
- Cha, skausmas yra laikinas dalykas – atkirto Samanta vėl numesdama žvilgsnį į ranką, kuri dar buvo pilna vočių.
Tegul džiaugiasi. Aš ištversiu. Kaip nors... Garbė svarbu, todėl negaliu pasiduoti... Mergina spoksojo į Rosą ir dar vis nieko nedarė. Kažkaip visi sąnariai atrodė lyg betoniniai. Visas kūno svoris buvo traukte traukiamas prie žemės .
- Taip, užrašyta – Samanta patrynė kumštį į delną ir užsimojusi trinktelėjo Rosai per veidą.
I hope you enjoyed it... Klastuolė kažkaip netinkamai trinktelėjo, Rosai per veidą, kad truputėlį paskaudo riešą. Ji pasikiojo į vieną, į kitą pusę, ir jautėsi lyg ir kažkoks menkas dilgčiojimas. O taip... tiesiog nuostabu...
- Grifai drąsūs? – pradėjo kvatotis – vien į tave pasižiūrėjus: tokią nusususią, apgailėtin ir drebančią nuo kiekvieno vėjo pūstelėjimo – sukandusi dantis pasakė mergina.
Toks apgailėtinas nuovargis, kada kūnas nebeklauso, nors protas tiesiog šėlsta nuo įvairių minčių. Atrodo, kad Samanta pasidalino į dvi dalis – vangios bei nerangios niurgzlės, bei hyperaktyvios ir viską daryti pasiruošiusios rolę.
- Šūdą? – antakis iš nustebimo du kartus ritmingai pakilo ir nusileido. – Tu gal visai pablūdai? – Sam nebesuprato kas čia vyksta.
Matyt, kad kova jai jau visai smegenėles susuko... Mergina stebėjo, kaip šūdukas trenkiasi į sieną. Visa laimė, kad ne į mane. Nelabai norėčiau kvepėti kaip grifė... Ir kaip tyčia jokio BREF nėra...
Viskas.... magnetinės jėgos traukte traukė prie žemės. Betrūko lovos ir šilto maisto. Atrodė, kad viskas truko taip ilgai. Nuo visko tiesiog pykino. Atvirai pasakius jau net ir kautynių Samanta nebenorėjo. Viskas lindo per gerklę. Kaip pirmakursiai jai viso šito jau tikrai buvo per daug. Šitaip eikvoti savo kūną netgi žalinga. O ką jau kalbėti apie tai, kad šita kova velniai žino kiek laiko tęsiasi.
Pagaliau ji pradėjo mąstyti. Samanta mąstė, kad šita kova visgi anksčiau ar vėliau atsipirks, todėl kentėti verta. Galbūt tai dar viena likimo pamoka, kurią jis atsiuntė tam, kad ugdytų jos ištvermę. Nes šito dalyko merginai trūko. Labai trūko. Juk visada ateina laikas mokytis ir verta išnaudoti kiekvieną pasitaikiusią progą.
- Tau gal su galva negerai? Ar man šalta? Ne, na paklausyk, tau rimtai galbūt galva susitrenkė su gitara? – kilstelėjusi vieną antakį paklausė Samanta.
Ji jau iš tikrųjų pradėjo nervintis, nes ją pykdė tokie Rosos iš niekur nieko užduodami lyg ir „blondiniški“ klausimai. Kas jai darosi? Kažkoks gerumo priepuolis. Man jau nelabai jauku darosi dėl jos. O jeigu netyčia sugalvos mane apkabinti..? kur aš tada bėgsiu? Vis purtėsi nuo kiekvienos tokios minties, kuri užplūsdavo apie Rosą. Draugystė mat tarp šių dviejų asmenybių buvo neįmanoma. Didžiulė koledžų riba ir Samantos ambicijos. Vargu, ar tai perlipama riba...
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #36 Prieš 11 metus »
Smūgis kurį sukėlė Samantha buvo laikinas. Akys atsigavo bet vistiek matė storulę merginą. Apsuptą vočių ir kažin kažką bambėjo su savimi. Rosai nepatiko klastuolės būdas ir užriko :
-   Klasyk TU pabandai pasišaipyt kaip aš ATRODAU neatgausi savo lazdielkės! – ir susiraukė. –Galiu sulaužyti? – ir nekalta šypsena.
Viskas jai pasigirsta. Tai kažkoks garsas neaiškus tai kažin kažkoks paukštis atsitrenkė į medį. O gal tai buvo?
-   Žinai matau tavo kaktą apšiktą su paukščių pieneliu. Verčiau nesimaivyk ir sakyk kad paskaudo riešą. – nusijuokė.
Rosa kad vėl negautų isterikės smūgio atbulin nuėjo keliais žingsniais. Nes buvo arti kad tereiktų ją apkabinti. Ką gali žinoti?
-   Tu tik įsivaizduok! Kodėl pati krenti prie žemės ir sakai kad nešalta?! Aš prisirengiau kaip reikalas! Peace! – suraukė antakius mergaitė.
Rosa tiesiog juto neapykantą. Kas nori tokios nublūdusios klastuolės? Firma dovanoja!
-   Taip šūdukas šiktas iš tavęs! – mintyse nusijuokė – Žinai nenustebau kad neatpažinai.
Pagaliau Rosa išdryso atsisėsti. Prieš ją atsirado ledas darytas klastuolės. Gaila kad tirpsta. Pagaliau ji išsitraukė laikrodį dovanotas giminių. Ten rodė žvaigždes. Taip panoro vieno dalyko.
-   Taip šalta. – šaltai šyptelėjo. Jos balse girdėjosi girdėjimas...liūdnu balsu? – Kodėl aš vis tave matau drebančią kaip stirna miške?
Nėra nieko malonaus kaip iš KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių išsitraukti šižbolkę. Su ja Rosa baidė orą. Kažkas prasmelkė pro ją. Tai buvo Begalvis Nikas. Rosa susigūžė. Menkas jausmas kai pro tave pralenkia mirusioji Dvasia.
-   Tavo gitara buvo iš lauko – kilstelėjo Rosa – Ji pro langą atvimbė. Manau pasigadęs žiobarišką daiktą pradės žliumbti. Malonu kad eisi guosti.
Kodėl tos dienos būna ne tokios kokios nori? Prisimerkė nes stygų likučiai įsikverbė į odą.
- Tergeo - ir nuvalė nuo jos kraują. Niekas nebekraujavo.
Pagaliau iš KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių išsitraukė rožę. Rosa giliai įkvėpė ir iškvėpė. Kvapas malonus. Ne visada gali pajusti malonumo jausmą.
- Tikrai. Ką tavo Gerbėja daro? – pasidomėjo.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #37 Prieš 11 metus »
Samanta tik klastingai pasižiūrėjo į Rosą ir nieko nesakė. Kolkas nieko nesakė. Ji tylėjo ir svarstė, ka daryti. Išeičių buvo daug, tik įdomu, kurią buvo galima pasirinkti. Pagaliau Samanta priėjo taip arti, kad buvo keista. Ji apėjo ją iš už nugaros, ranka apglėbė jos kaklą ir pridėjo peiliuką prie pat to taško, kuris labiausiai spurdėjo kakle.
- Bent krustelėjimas arba burtažodis, tai šitas peiliukas susmegs tau į kaklą. Vilčių mažai, kad išgyventum – šyptelėjo Samanta – taigi, patarčiau gražiuoju grąžinti lazdelę, pakol nesugalvojau pasisavinti tavosios – rimtai atsakė Samanta vis labiau savo ranką su peiliu spausdama prie kaklo.
Klastuolė nedvejojo. Ji džiaugėsi, kad benr jau buvo nesunku laikyti rankose kišeninį peiliuką. O taip.. šis peiliukas tas pats, kuris jau buvo vainikuotas krauju. Mažo triušiuko krauju, kurį Samanta be jokio sąžinės graužimo nužudė.
Mergina mintyse maldavo, kad tik neprireiktų daryti nieko blogo, nes žudyti žmogaus ji tikrai nenorėjo. Galbūt ir nebūtų išdrįsusi, nes dar nesijautė iki tokio lygio subrendusi.
- įdomu, ar dabar tau šalta? – paklausė klastuolė priglausdama peilį prie Rosos kaklo.
Išdegs ar neišdegs... Visgi Samanta giliai širdyje tikėjosi, kad rosa gražiuoju atiduos jai lazdelę. Nors ir tenka grienbtis tokių negražių priemonių, tačiau toks gyvenimas. Jis yra be taisyklių ir laimi tas, kuris jų nesilaiko. Galbūt todėl Samanta netiki dievais ir mano, kad visi dievai ir taisyklės yra sugalvotos tik tam, kad burtininkai ir visi žiobarai taip greitai neišžudytų vieni kitų..
-  Manai eičiau guosti žmogų dėl gitaros? Mieloji, mažai apie mane žinai – kilstelėjo antakį Samanta.
Jos abi stovėjo ir nakties šaltis gaubė visą patalpą. Norėjosi kristi ant žemės ir užmigti amžinu miegu. Ne, jokiu būdu nesinorėjo mirti... Tiesiog norėjosi nieko nebejausti, nebeegzistuoti, nebemąstyti. Kažin kodėl į Samantos galvą lindo tokios mintys? Juk viskas tik prieš minutę, ką ji daro atrodė prasminga, o dabar viskas atrodo taip sumautai...
- Kokia gerbėja? – kiek sutrikusi paklausė Samanta.
Mergina nenutuokė, ką Rosa turi galvoje. Štai galbūt dėl to ji įniko į apmąstymus, pradėjo vaikščioti minčių labirintais, bet jie nieko nesakė. Tiksliau jie nenorėjo nieko sakyti ir tylėdami užtvėrė kiekvienas duris.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #38 Prieš 11 metus »
Keista buvo matyti klastuolę su kišeniniu peiliuku. Dar kad tas peilis kurį matė kaip Samantha mhm.. su Ado pjaustė triušį. Kraupūs vaizdai vis dar kamavo Rosą. Tas peilis lietė grifės kaklą. Šiek tiek stuktelėjo kraujas. Bus tų kraujų..
Kad isterikė nenužudytų mergaitę Rosa išsitraukė lazdelę ir metė į sieną. Tiksliau į portretą. Tame portrete sedėjo žilaplaukis storulis senolis. Cyptelėjo pamatęs lazdelę.
-   Kodėl šitas dalykas turi būti nuodingas? – apsižliumbė senis.
-   Todėl kad ant galo ėl! – riktelėjo Rosa vis dar Samanthos glėbyje. (?) Kas per nesąmonė kad klastuolė grūstų peilį? Bet.. ji pajuto čiaudulį. Pradėjo čiaudėti. Ir tas čiaudėjimas pasiekė klastuolės rankas.Taip buvo snargliuotos kad.. ne tas žodis.
-   Man nešalta – sučiaudėjo Rosa. Iš tikrųjų šalta.- Taip tavęs nepažįstu.Tad malonėk pasilabink ir apibūdik save.
Viskas išėjo pašaipokai. Niekas nenorėtų atsidurti jos vietoje. Rosai buvo įdomu atsidurti Samanthos gyvenime.
-   Oi tik neapsimesk kad nieko nežinai.. Tavo mylima ir gerbiama Gerbėja. Gal tau mįslių reikia? – susiraukė.
Vargas. Tik vienas žodis. Kam tie žodžiai? Rosos mintyse dėliojosi mintys. Kiekviena „sraigė“ mintyse dėliojosi prie kitų.
Rožė iškrito iš rankų. Ji buvo stiklinė bet turėjo kvapą. Ji.. subyrėjo į šukes. Suklijuoti įmanoma bet nebebus jame jausmų kurie išlieti į ją. Ji tarsi buvo draugė.. Kuri išklausydavo bet tylėdavo. Nematoma ašara krito į tūkstančius dužius..  Štai ir dar viena draugė kuri.. Dingo.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #39 Prieš 11 metus »
Ta mažytė riba tarp gyvenimo ir mirties. Samanta ir Rosa lyg ir stovėjo ant tos ribos. Lyg dvi pasiklydusios šmėklos mergaitės stovėjo, tačiau atrodė, kad kažkur klaidžioja... Trinktelėjimas į sieną lyg ir išvadavo nuo mirties ir jos abi patraukė į gyvenimo pusę.
- Protingai pasielgei, kad išmetei lazdelę – pasakė Samanta per centimetrą atitraukdama peiliuką nuo grifės kaklo.
Čiaudėjimas ir Samantos ranka patapo snargliuota. Atrodė, kad visą šaltienos dubenį kažkas per prievartą ten būtų įkišęs. Samanta Visa susiraukė ir piktai dėbtelėjo į Rosą. Ou.. Va čia tai fui... Paskui mergina pasimetė ir nežinojo ką daryti su visais šitais snargliais ant jos rankos. Galiausiai ji patraukė peilį, tačiau kita ranka prispaudė kaklą, ir nusivalė ranką bei peiliuką į Rosos šoną.
-   Čia tavo slaptoji snarglių taktika? Kažkaip atsiimu savo žodžius, kad protingai pasielgei – nutęsė Samanta su šleikštulio gaidele.
Mergina nesitikėjo tokios atakos. Planuotos ar ne, bet nesitikėjo. Iš tiesų šita kova darėsi jau nebe jova, o tik kažkoks pasižaidimas. Kažkaip atrodė, kad visa įtampa tiesiog slūgsta ir Samanta po truputėlį pradeda atsileisti, bei nebežiūrėti į viską taip rimtai.
-   o įdomu, kur tavasis gerbėjas dingo? – ironiškai paklausė Samanta – jis mane dabar turėtų prilupti už tai, kad su tavimi taip gražiai elgiuosi – klastuolė nusišypsojo girbtina šypsenėle.
Mergina giliai įkvėpė ir galiausiai nuleidusi peiliuką stipriai trenkė kumščiu į Rosos nugarą ir puolė bėgti prie lazdelės. Mikliai kiek įmanydama. Pasiekiau tikslą, dabar belieka, kad tik ta grifė padarytų tai, ką reikia... Samanta nučiuožė paskutinius dvidešimt centimetrų ir greitai pagriebė lazdelę. Pagaliau tvirtai suspaudusi ji pasijuto kiek ramesnė ir nebe tokia beginklė. Pagaliau ji peiliuką įsidėjo atgal į kišenę. Tikiuosi jo daugiau man neprireiks...
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #40 Prieš 11 metus »
Pagaliau ją paleido. Juk nestypsosi čia visąlaik.. Stovi stovi kaip durnius. Gal.. Rūbai lipte lipo prie kūno. Atrodė kaip riebalai prie kūno. Matyt prakaitas nes Rosa atlapojusi kelnes susiliejo į abi puses. Fūi.
-   *didelis apčy* Paleisk! – riktelėjo mergaitė vis dar mačiusi peilį. Bjaurus dalykas kaip politika.
Ačiū Merline kad paleidai Rosą nuo isterikės kurią valdo Principai ir Ambicijos. Prisiminusi kad Principų užvaldę žmonės būna pikti ir bandė ją pamaldinti :
-   Klausyk.. – ir nutilo. Balsas atrodė kad sustingo. Gerklė nesijudėjo. Žodžiai atrodė kad nyksta. Bet.. kur?
Grifė atsisėdo ant kažkokio rankando kur sedėjo ankščiau. Ant grindų mėtėsi jos šižbolkė. Nuliūdusiu veidu ją įsidėjo. Pasižiūrėjo į šukes. Sutaisė ir vėl atgyjo rožė. Taip pagal Rosos mintis ji nebekvepėjo ir išnyko malonūs jausmai. Keista bet ji buvo raudona kaip kraujas. Kažin kažkodėl buvo šilta ir aštri pagal jos spyglius. Atsiduso.
-   Koks gerbėjas? – nusistebėjo. Bet atsiminė – Jo jau senai nebėra Ryžde. Keista bet išėjo – kilstelėjo ančiakius. – Ir iš vis negi skauda tau vočiai?
Nors skambėjo kvailai bet vis dėl to reikėjo paklausti. Smagu matyti kaip kenčia žmogus nuo tavo burtų. Pagaliau klastuolė davė kumščiu į nugarą ir nulekė kaip princas ant balto žirgo gelbėti lazdelės. Kvaila scena. Tinka žiobarų cirkui arba teatrui.
-   Manau kad abidvi nemiegojusios nešukuotos nesugydytos nelaimintos ir taip toliau – giliai iškvėpė ir įkvėpė ir taip kelias minutes – reikia tikrai baigti kovą. *apčy* Stovėsim kaip kvailės žudysimės plaukus rausim mano manymui tai turi baigtis. Jeigu sutinki... galėsiu padėti nusigauti iki ligoninės. Nes ir taip sunkiai paeini. Aš nesužeista.. – tyliai tarstelėjo mergaitė abu sakinius.
Ir tikrai Rosa prieš veidrodį būčiusi pamačiusi susivėlusi prakaituotą ir panašiai bomžą. Bomžai niekados nesužavėtų gimines. Kadangi jos turtas yra senelis ir tėtis Rosa sukdavosi Kajos namuose. Net eidama į tualetą ji kažin ką čiauškėdavo. Tikra gėda.. Keista būtų matyti mergaitę kuri išmoko būti „ stiliova“  net ir dvikovos metu. Už tai ji turi būti dėkinga Kajai.
Rosa keistai užmerkė akis ir atmerkė. Matė šiek tiek kūdesnę mergaitę bet su akiniais. Kodėl su jais? Rosa neturėjo jokio supratimo.
- Tai sutinki? – jos balse girdėjosi maldavimas suprasti ką reiškia nebūti išsišukavusiai.
Sutik.. Prašau..

*

kammi

Ats: Laiptai
« Atsakymas #41 Prieš 11 metus »
Hana linksmai žingsniudama priėjo laiptus ir staiga ryktelėjo ir užsidengė burną.Šalia laiptu stovėjo dvi mokinės viena buvo kruvina ir sunkiai šlubuodama artinosi prie metro už jos gulinčios lazdelės.Hana pažino klastuolę Samantha Ryder ji buvo šlykščiausia mokinė visame Hogvartse.Kita buvo iš grifų gūžtos jos vardo Hana neprisiminė.Ta mergaitė stovėjo visa susivėlusi tačiau atrodo nesužeista ji maldaujančiu žvilgsniu žiūrėjo į savo prišininkę.Hana visa drebėdama ir stipriai plakančia širdim apsisukusi ant kulno ji iš visų jėgų pasileido link didžiosios salės.Katik jos manes nebūtu pastebėjusio katik būtu manęs neišgirdusios,-Galvojo Hana ir išvisų jėgų bėgo link didžiosios salės,link mokytojų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Hana Koker »

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #42 Prieš 11 metus »
Samanta mąstė. Ji jau norėjo baigti kovą. Nuovargis ir visa kita. Sąnariai ir galva, kuri, rodos, kabojo ant paskutinės kraujagyslės. Negana to toks mažas ir nusilpęs kūnelis daugiau nebepakels nei vieno judesio.
- Kažkodėl nesinori sutikti bet... Eik iki ligoninės jeigu nori. Aš ten neisiu. Nenoriu, būti vienoje patalpoje su grife. – Piktai tarstelėjo Sam. – geriau jau paprašysiu kokios nors penktakursės, kad pagydytų. Jos bent jau pakankamai sterelizuotos nuo grifų – toliau šaipėsi Sam.
Klastuolė vangiai klapsėjo akimis. Toks jausmas, kad ne vieną butelį alaus būtum išgėręs. Negana to, kad rodos, jog gerai pakaušęs esi, bet panašu, kad per galvą kažkas trenkęs su milžinišku plaktuku būtų... Visa tai daro tik tokia ištvermės ir dar kartą ištvermės reikalaujanti kova.
-   Aš dingstu. Kada nors kitą kartą tave pribaigsiu – ironiškai šyptelėjo klastuolė.
Mergina apsisuko į kitą pusę visiškai nebesisaugodama grifės. Ji lyg jau ir žinojo, kad ši nieko nebedarys. Saamnta dar kartą žaliomis akimis pažvelgė į tamsą, kuri ryte rijo kiekvieną ten esant daiktą. Ta tamsa jau tykojo praryti ir ją.
Sam nebeįstengė galvoti. Ji nebesugebėjo suregzti mintyse nei sakinio. Dabar ji egzistavo, nes aplinkui nieko nesuvokė. Atrodė, kad mergina buvo  mažytėje riboje tarp miego ir pasaulio suvokimo. Ji matė, kas vyko, bet nieko nesuprato. Ji nebegalėjo mąstyti.
Pagaliau Samanta žengė dar kelis žingsnius. Atrodė, kad tuoj susmugs, bet ji vis tiek ėjo. Mergina svirduliavo tai į vieną tai į kitą pusę ir galiausiai ją ryte rijo tamsa.
Juodos rankos apglėbė Samantos mažą kūnelį ir ši paskendo. Jos nebesimatė. Dar kelias minutes girdėjosi, kaip vilkosi klastuolės kojos, nors atrodė, kad velkasi jos lavonas. Sekundė ir jos nebesigirdėjo...
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #43 Prieš 11 metus »
Rosa girdėjo kažką pralekiant pro laiptus. Tyliai tarstelėjo Sam :
-   Girdėjai? Manau seka mūsų kovą.. – bambėjo po nosimi.
Mergaitė visą kalbą klausėsi ištemptomis ausimis. Keista bet matosi jog abi nuvargo. Niekada nekovojo tokioje kovoje. Ypač kai kovoji su klastuole. Klastuoliai jos manymui – pasipūtę „negrynakrauji“ ir neiškalbingi žmonės.
-   Nu ir eik. Kažkur. – vėl bambėjo prisiminusi kad teks kovoti su varnage.  – Gaila bet penktakursės ir iš jų yra tavo Gerbėja.
Rosa rankoje palaikė savo lazdelę ir pavartė į vieną pusę ir kitą. Lengva. Ji širdyje jautė piktį kad kišo kovą. O gal?..
-   Eik. Manau kad pribaigsi.. – ir du paskutinius sakinius tyliai tarė sau.
Matytama kaip dingsta klastuolė Rosa lengvai išsišiepė atsisėdo ant rakando ir atsipūtė.. Tačiau buvo vis dar atsargi. Dar žiobarai žino gal ji iš kampo išlys? Ne. Tokia nusilpusi ir tyli neatrodė kad galėtų pulti.
Rosai dar kartą išsišiepusi vis galvojo Kas būtų jeigu ne mano kelnės? Siaube kokios jos liko.. Ir sulipo...
Vėl išgirdusi šnarėjimą grifė nusižiovavo ir kelės žadėdama eiti. Kelios sekundės kaip jos nebesimatė.

*

Skaisteb13

Ats: Laiptai
« Atsakymas #44 Prieš 11 metus »
 Cora ėjo ilgai kol prieš save pamatė į ją skrendančius laiptus.
- AAAAAAA,skraidantys laiptai...
- Kas yra?-nustebo portretas kybantis ant sienos.
- Kad aš bijau lipti tais laiptais...
- Kodėl?Juk visai nesunku. -  nusišypsojo senolis.
Ji žengė pirmą žingsnį ant laiptų. Jos širdis jautė baimę. Staiga laiptai pajudėjo. Tarp jos kojų kažkaip atsirado didelis tarpas.Laiptai vėl skilo. Ji greitai užšoko ant judančių laiptų.
-Sekmės-palinkėjo Corai portretas.
Cora nuskrido į viršų,ji buo jau atsipalaidavusi ir net nepajuto kaip jie sustojo,Cora jautėsi kaip sapnuose. Tik gaila kad pagalvių nėra..
Taigi maniusi kad vėl ne čia atsidūrė, Cora užlipo ant visiškos priešingos pusės laiptus.
- Velnias su žiobariukais.. Ne ant tų laiptų užlipau...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Skaisteb13 »