0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #15 Prieš 11 metus »
Rosa tarsi juto Samantos jausmą. Tikrai nesmagu būti apsupta vočių. Keista bet mergaitė laikėsi ant kojų. Rosa puikiai mokėjo čiuožti. Šitą sportą Rosa nuo pačios vaikystės mokėjo. Darydama keistas pozas išsisuko nuo kerų. Kojų dėka mergaitė nebuvo surišta ir panašiai.
- Mimblewimble - suriko mergaitė. (( Priverčia priešininką vapenti ir mikčioti todėl jis negali tinkamai ištarti burtažodžių.))  - Avis! Oppugno! - pakartojo tuos pačius kerus kaip kadaise Rosa.
- Sakai vakarėlis tik prasideda.. Na kągi tu teisi - apsimestinai pagalvojo Rosa - Tik gaila kad nėra muzikos! - išsišiepė. - Garsios muzikos! - nusijuokė.
Rosa gailestingai pasižiūrėjo pro langą. Rožiniai akiniai...mąstė kodėl aš juos nusiėmiau? Kodėl? Sušiktas tas gyvenimas. Tik dabar supratau. Piktos akys nukrypo į Samanthą. Rankoje stipriai suspaudė lazdelę. Atrodė kad ją sutraiškys. Bet ne. Jeigu Rosa kažką "stipriai" suspausdavo niekas nelūždavo. Taigi.. Ji pajuto lazdelės jausmus. O Rosa be gailestingumo "žudė" tą klastuolę. Aaaišku akimis. Susiprotėjo kad čia kova. Tikra kova! Jos akyse spinduliuote spinduliavo o.. širdis gaileste gailestavo. Ji kojovo su savimi. Kūnas tarsi nebevairavo kaip Rosa liepdavo. Bet ji nepasiduos! Tikrai!.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #16 Prieš 11 metus »
Samanta pajudino riešą. Ant jo buvo didžiulė vandeninga votis. Ji pasižiūrėjo į votį ir į tuos geltonus pūlius ir vidurėlyje paliktą mažą skylutę su kažkokiu neaiškiu baltu daiktu viduje. Samanta pajudono riešą ir šis tvinksėjo nuo skausmo. Jis jau po truputį pradėjo varginti visą klastuolės kūną. Mergina jau nebejudėjo taip greitai kaip norėtųsi. Buvo sunkiau valdyti ir lentą, nes visi sąnariai buvo tokioje pačioje situacijoje.
Klastuolė giliai atsiduso ir staigiai sustojo. Ji tik pasižiūrėjo į Rosą gailestingu žvilgsniu it kokio šuniuko. Matėsi, jog mergina buvo tokia išsekinta po nakties, kad visa atrodė nebemiela. Klastuolė vis dar keikė save už visus pasivaikščiojimus naktį ir dievagojosi daugiau taip nebedarysianti.
Mikčiojimo kerai paleisti į Samanta skriejo taip greitai, kad mergina vos spėjo sureaguoti.
-    Protego – – suriko klastuolė ir kerai atsimušė.
Nedaug trūko... Kas man darosi... Nejaugi grifus iš tiesų taip sunku pribaigti, ar čia tik viena tokia susniška iššimtis? Po velnių, reikia susiimti, nebegalima šitaip užsižaisti. Greičiau baigsiu, greičiau eisiu miegoti. Greičiau eisiu miegoti, greičiau pailsėsiu. Greičiau pailsėsiu, greičiau vėl galėsiu užsiiminėti savais vaikiškais darbeliais
Nūnai klastuolei apsisukus pasirodė paukščių būrys atakuojantis ją. Mergina išsijudino iš vietos ir pradėjo su lenta šliuožti nuo jų. Paukščiai inirtingai skriejo jai iš paskos ir mergina jautė, kaip jos greitis lėtėja. Ji nebesugeba sukurti tokio greičio, kokiu šliuožė pirmiau.
Nuovargis jau kamavo ją ir klastuolė pradėjo vis tankiau gaudyti orą. Jos visas kūnas reikalavo vis daugiau to nelemto oro. Atrodė, kad kiekviena kūno ląstelė duso, bet kiekvienas gilus merginos kvėptelėjimas neleido jai užgesti.
-    Silencio – suriko Samanta.
Ji maldavo, kad tik šį kartą kerai būtų taiklūs. Jie turėjo būti taiklūs. Mergina dar niekada gyvenime taip grakščiai nesinaudojo lazdele. Nors ir su pūliuojančiu riešu, tačiau pamažu ji pratinosi. Skausmas – tai tik prieskonis. Anksčiau ar vėliau jis vis viena dingsta.
-    Steleus – pakartotinai Sam paleido čiaudulio kerus.
Klastuolė vis žvelgėsi ir stebėjo Rosą. Atrodė, kad ši dar nei velnio nebuvo pavargusi ir tas Samantą labai pykdė. Ji nesitvėrė pykčiu ir galvojo, kad tuoj pasiims peilį ir tiesiogiai ją perpjaus. Arba dar geriau – tiesiogiai primušti.
Klastuolė staigiai prišliuožė prie Rosos ir klastingu žvilgsniu į ją pasižiūrėjo. Adios, brangioji, adios. Asta lavista iš ligoninės kokių nors vitaminų..
- Bombarda – surėkė Samanta taip garsiai, kad visi laiptai, rodos, kartojo Samantos balsą kartu. Klastuolė šovė šiuos kerus iš taip arti, kad ugninė spalva kiek apakino ją pačią. Rosa dingo... Dingo geltonoje šviesoje.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #17 Prieš 11 metus »
Kadangi Rosa čiuožinėjo išsisuko nuo kerų. Juk taip lengva! Rosa manė kad tai nervina Samanthą. Du kerai prašvilpė pro Rosos ausis. Mintyse taaip kikeno kad net atrodė kad plyš skrandis. Dar pačiuožinėjo ir laabai suskaudo kojas. Slapčiomis pasislėpusi Rosa nusimovė pačiūžas. Ir jas sudegino. Kam jas reik?  Apsimovusi savo patogius batus Rosa šlubčiodama atsisėdo ant kažkokio rakando ( užnešė į suoliuką) kad pailstų. (Juk kojos pavargo  :D).. Bet.. geri dalykai visada baigiasi blogi. Prie jos priėjo Samantha.
- Ko čia lendi prie manęs? - supyko. Kažkas nutiko. Kai klastuolė užleido kerus jos abi buvo šalia kitos. Gal Sam toliau buvo nuo jos. Staiga Rosa pastebėjo geltoną ugnį. Arba kažkas panašaus. Nuo kerų bombarda grifė skaudžiai trenkėsi į sieną. Lūžo nugarkaulis. Paskui pajuto kad kažkas ją degintų. Iš skausmo Rosa neteko jėgų. Ir iš lėto užmerkė savo mėlynas akis.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #18 Prieš 11 metus »
Geltona šviesą apakino Samantos akis. Vos tik kiek prigesus jai, mergina patrynė akis, tačiau vis viena sunkiai kažką įžiūrėjo. Kol akys priprato prie tamsesnio apšvietimo praėjo septynios sekundės. Mergina spėjo pamatyti vienintelį vaizdą – besimerkiančias Rosos akis. Tos mėlynos akys geso ir Samanta šaltai stebėjo, kaip viskas vyksta. Negi niekas neateis?
Samanta pajautė drebulį, kuris pradėjo varstyti jos kūną. Jos lūpos pasidarė mėlynos kaip lavono. Mergina išbalo. Ji nebejautė skausmo, nei bėgančių vočių. Viską užgožė šaltis, kuris vilnimis ėjo per jos kūną. Vieną minutę merginos kūnas atrodė kaip mažytė jūra, kuri nesustodama juda.
Klastuolė naiviai šyptelėjo ir priklaupė ant vieno kelio. Padėjusi kelį ant lentos mergina pasižiūrėjo. O jeigu čia mane apgaudinėt susiruošė? Nee, negalima taip lengvai imti ir patikėti pergale. Kažkas čia ne to .
Klastuolė vis dar netikėjo savo akimis, kas čia atsitiko. Ji negalėjo patikėti, kad grifė guli be sąmonės.
-   Kas per? Vaidina? – kalbėjo su savimi Samanta.
Kiek pailsinusi koją mergina vėl skausmingai atsistojo. Ji pakėlė lentą ir prispaudė vieną galą prie žemės, kitą galą laikė rankoje. Dešinėje Sam rankoje buvo tvirtai suspausta lazdelė.
Negalima taip kvailai džiaugtis. Kova dar nesibaigė. Niekas dar nesibaigė... Neee.. Ji tik apsimeta... Apsimeta ir nori išdurt mane.. Neee, neišdegs...
Samanta atsikosėjo. Matyt peršalo lakstydama po laukus busiau apsirengusi. Jau ir slogos požymiai pradėjo rodytis. Skruostai po truputėlį kaito ir akys pasidarė blizgios kaip folija. Mergina suprato, kad ją puola liga...
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #19 Prieš 11 metus »
Rosa gulėjo be sąmonės. Visas jos kūnas tapo beveik raudona...
... Ji mato paršelius ir bėga paskui juos. Mato gėles ir uosto jas. Mato daug žmonių. O tarp jų didelį mišką. Bet Rosa bėgo bėgo. Kur tik kojos mėtesi. Pastebėjo seną seną ažuolą. O po jo : daug grybų. Ji "ravi" jas. Nusibosta ir lėka kažkur. Pamato pievą. Ir daug gražių gėlių. Ji pradeda daryti puokštę. Bet..iš kažkur išlenda Samanthos veidas. Ji "suvalo" gėles. O ir jos pasaulis tapo niūrus. Nusiėmė rožinius akinius...
 Skaudėjo visą kūną. Būtų atmerkusi akis bet.. bijojo. Bijojo kad Sam paliks ją vieną. O ji ir gulės be sąmonės. Akys tarsi miegojo. Bet širdis buvo nerami: daužėsi. Taip stipriai. Atrodė kad išlėks iš kūno. Rosa vėl sapnavo keistus reiškinius. Širdį skaudėjo kaip ir kūnas. Staiga ji išgirdo žodžius. Bet ji nesijudino. Be sąmonės mergaitė atrodė kad miega.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #20 Prieš 11 metus »
Samanta dirstelėjo Rosos pusėn. Mergina pasižiūrėjo į grifę be jokių gyvybės ženklų ir giliai atsiduso. Negi vienas smūgis šitaip galėjo ją paveikti? Negali taip būti... ji išsidirbinėja... vis dar netikėjo Samanta. Klastuolės galvoje vis sukosi nebūtos mintys, o drebulys vis labiau ją kratė.
Mergina apsikabino save ir patrynė rankomis nuo pečių iki alkūnių, kad būtų nors kiek šilčiau. Šiluma tik trumpam perėjo per odą, tačiau per kelias sekundes ji vėl išgaravo.
-    Incarcerous – šūktelėjo mergina kerus ir aplinkui ir mažos gyvatės pradėjo šliaužti virvės kesindamos susukti ją į virvių kokoną.
Bus ramiau... Neištrūks... Būsiu bent jau tiek garantuota... Mergina priėjo prie Rosos ir paėmė jos lazdelę. Laikė rankoje ir pasimosikavo. Nieko...
- Accio šukas – pasakė Samanta grakščiai modama Rosos lazdele ir kitoje rankoje laikydama savo lazdelę.
Po velniais. Su šitokia lazdele nemokėt naudotis. Ji pati moja, ir atrodo, kad ranka tik laikai lazdelę apžiūrinėdama grifės lazdelę galvojo Sam. Bet ką čia. Maniškė tvirtesnė... Maneviringesnė.. tačiau ši lengviau valdoma... Mergina laikė ir savo ir Rosos lazdelę rankose.
Pagaliau ji pradėjo laukti, kol kažkas ateis paskelbti dvikovos rezultatų. Visi dar miega, o juk niekam negali eiti pranešti apie grifę, nes negalima palikti jos vienos. Visgi kruopelytė sąžinės jos pasamonėje budėjo.
Klastuolė priklaupė ant vieno kelio prie Rosos ir kreivai pasižiūrėjo. Ji nieko nebesakė tik tylėjo. Tyla tiesiog tyla atrodė tokia triukšminga... Tylu, bet kažkoka tylos simfonija glostė sienas ir šios prabildavo...
-   Po velnių, ar yra čia kas nors? Pašautas grifas. Pašautas grifas – garsiai pasakė Samanta nutraukdama tą tylos simfoniją saviškiu balsu.
Mergina vėl leido įsibėgėti tylos simfonijai. Nors aplinkui nei garso, tačiau atrodė, kad kažkas griežia tylos smuikais, žemomis stygomis groja tylusis kontabosas, violančelės užgaunamos stygos be garso persmelkia sienas...
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #21 Prieš 11 metus »
Pagaliau. Atsibudusi nuo sapno su paršiukais pajuto kad yra surišta. Paskui.. pamatė Samanthą su JOS lazdele. Rosai ant kaktos užaugo didelis pykščio priepuolis. Sukaupusi jėgas pratrūko :
-  PA-DĖĖĖĖK MA-NO LAZ-DIE-LKĘ!!!!! - suriko. Bet balsas pradėjo silpnėti. - Ir nurišk nuo manęs savo vėmalus... - balsas buvo labai silpnas.
Rosa pasižiūrėjo į lazdelę. Tu mane nuvylei. NUvylei. Būtų atsikėlusi bet... lūžo tas prakeiktas nugarkaulis. Keikė savo dalyvavimą. Bet juk čia pradžia! Juk dar su Adora reiks peštis. Vargetėliau.. Ką man dabar bedaryt? Ieškojo išeities. Jeigu būtų lužę koją arba ranka būtų paparaščiau. Dabar gulėjo surišta sulaužyta ir truputį padegusi. Neblogas pasirinkimas.
-  Stovi klastuolė. Stovi klastuolė! - suriko Rosa. - O grifė guli. Grifė guli!
Jai jau pabodo gulėti.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #22 Prieš 11 metus »
Samanta krūptelėjo išgirdus šaukiant Rosą. Ji staigiai atsisuko, tačiau dabar ji žinojo, kad grifė yra beginklė prieš ją ir nieko negali jai padaryti. Akimirką ji užmiršo viską, kas iki šiol ją kamavo: visus negalavimus, visus skausmus, tačiau visa tai truko vos kelias sekundes, kaip bematant visa tai pralaužė tą laiko spyną ir visi jausmai vėl sugrįžo į Samantos kūną.
-   Cit tu tik – pasakė klastuolė apžiūrinėdama lazdelę.
Mergina numetė lazdelę už dviejų metrų nuo Rosos ir stipriai suspaudusi laikė savąją lazdelę rankoje. Klastuolė žiūrėjo į ant žemės gulinčią grifę. Toks gyvenimas. Tik priešas gali daugiausiai išmokyti, taigi mokykis kol turi progą Samanta giliai atsiduso ir dar kartą pažvelgė į grifę.
-   Guli grifė, guli grifė. – pakartojo Samanta. – Ir ji negali pajudėti. Ir tau amen. Na kiek laiko ketini pagulėti ligoninėje? Ką man lauktuvių iš ten atneši? – nusišaipė Sam.
Jei turėtume kituose žmonėse toleruoti viską, ką leidžiame sau, gyvenimas būtų nepakenčiamas (Georges Courteline). Galbūt todėl Samanta naudojosi proga ir netoleravo nieko, nes ji neprivalo toleruoti. Ji naudojosi proga, kad tolerancija, tai pasirinkimas, o ne taisyklė. Už tai pro klastuolės akis nepraslysdavo nei vienas grifas. Nepraslysdavo nei vienas menkas grifas, varnius ar švilpis. Ji gerbė tik tokius kaip ji – klastuolius. Bet ar tai tolerancija?
Samanta patraukė plaukus nuo akių, kurie krito kaip kertami medžiai į ežerą – Samantos akis. Klastuolės skausmas, kančia ar kaip visa tai bepavadinsi vis labiau blėso. Pagaliau nieko nebesijautė ir votys nebetapo tokios vandeningos. Nebebėgo tiek daug geltonų pulių iš viso Samantos kūno. Tačiau klastuolės kojos šiaip ar taip buvo sutingusios, riešai vos vos judinami. Merginos judesiai pasidarė kampuoti.
Pašiurpusi oda ir vis dar mėlynos lūpos. Pavargusios akys.. Ji jautėsi kaip zombis, kuris jau amžių amžius klaidžiojo po žemę vis ieškodamas, kas jį galėtų kokiu nors stebuklingu būdu nužudyti.
-   Pasiduodi? – paklausė Samanta žiūrėdama į Rosą.
Klausimas buvo apsurdiškas iš klastuolės pusės, tačiau tai buvo vienintelis klausimas, kurį ji galėjo žinoti. Ir vienintelis klausimas, kurį ji dabar norėjo išgirsti. Galbūt todėl klastuolė net nepagalvojusi leptelėjo tai. Tačiau ji nei velnio nesigraužė dėl šito. Atvirkščiai, jos išsekintos akys žvelgė į Rosą laukdamos atsakymo ir tikėdamosis tinkamo atsakymo. Kokio? Čia jau jums spręsti.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #23 Prieš 11 metus »
Rosa būtų maloniai vožusi Samanthai. Ir vėl atsirado tas daiktas kūne kuris daužėsi ir liepė keltis. Bet negalėjo. Nors norėjosi. Kartu ir norėjo kad tas daiktas išnyktų.
-   Ar padėjai mano lazdelę? – piktai paklausė mergaitė.
Kaži ką būtų padariusi Rosa jeigu tik galėtų judėti.. Akis užtėmė tamsa. Rosa pradėjo merktis. Kūnas pradėjo drebėti. Nuo šalčio tai tikrai ne. Prisiminusi savo KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių yra tokia servetėlė kuri užgydo sudegintas žaiždas. Mintyse išsišaukusi išlindo servetėlė atszvimbė tiesiai į rankas. Rosa su ašaromis nusivalė nuo rankų galvose ir ant kaklo buvusius nudegimus. Bet deja neturėjo tepalo kuris vos tik patepus ant pilvo išgydavo nugarkaulį.
Pagaliau ėmė prakaituoti. Prakaitas palietė Rosos kojas. Kojos! Ech..
-   Tu siūlai?... – ir mintyse galvojo kažką – Tik su viena sąlyga. – susiraukė – jei mane nutempsi į ligoninę. Ir dėja man nereikės tavo kažkokių dalykų.  – jau maloniau bet šalčiau tarė Ros – Tai sutinki?
Rosa laukė galvos linksėjimą. Arba „ Gerai“.  Galvos kaklo ir rankų nebeskaudėjo. Tačiau kojos ir nugaro skausmai vis dar kamavo Rosą. Tačiau kažkas..
Toks gyvenimas. Tik priešas gali daugiausiai išmokyti, taigi mokykis kol turi progą Ji išgirdo Samanthos mintis!
Kas man darosi? ir pradėjo kramtyti lūpą.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Rosa Kaia Koul »

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #24 Prieš 11 metus »
-   Padėjau tą tavo lazdelę – pasakė Samanta, žiūrėdama į lazdelę, gulinčią ant žemės.
Mergina krūptelėjo žiūrėdama kaip kažkokia servetėlė skrieja link Rosos. Jau norėjo gaudyti, bet sąnariai sustingo ir visa teko vėl nejudėti. Klastuolė kilstelėjo akis į viršų žiūrėdama į lubas, ji pamatė kažkokį neaiškų objektą. Pagalvojusi, kad jai pasivaideno, mergina sutelkė dėmesį į Rosą.
Jai rūpi lazdelė? Įdomus padaras... Nejaugi ji prisirišo prie lazdelės? Negali būti... Juk lazdelė tik vienetinis daiktas, kuris anksčiau ar vėliau netenka savo prasmės, todėl prie jo prisirišti neverta.. Samanta toliau analizavo sitaciją savo galvoje. Ji analizavo viską, kas ją supo. Dvikovą, poelgius. Todėl mergina kreivokai pasižiūrėjo į Rosą išgirdusisąlygą.
- Hmz.. Į ligoninę – nutęsė mergina..
Ji galvojo kaip pasielgti. „Kas mūsų galioje daryti, tas mūsų galioje ir nedaryti“ (Aristotelis). Samanta vis galvojo. Dabar jos galioje buvo visa dvikovos lemtis. Jeigu aš ją nuvedu, aš laimiu, jeigu aš ją palieku, aš vis tiek laimiu. Žmogus nuvestų, šėtonas paliktų. Tačiau kas aš? Šetonas ar žmogus? Angelas ar demonas? Gėris ar blogis? Samantai prieš akis iš karto išskilo nužudyto triušiuko reginys ir kaip ji atima gyvybę be jokio sąžinės graužimo. Dabar ji pasijautė šlykščiai taip pasielgusi. Verčiau jau būtų nunešusi tą gyvūną MGP profesoriui arba kuriam nors kitam mokytojui. Bet ne... verčiau pakilti rankai ir atimti gyvybę.
Klastuolė vis galvojo ir įbedė akis į sieną. Ji neturi kito pasirinkimo... Mergina staigiai vėl pasižiūrėjo į Rosą.
-   Jeigu aš nuvedu tave į ligoninę, aš laimiu. Jeigu aš palieku tave čia, aš vis tiek laimiu. Kokia man prasmė iš to, kad tave nuvesiu į ligoninę? – paklausė Samanta tokia tonacija, lyg rodėsi, kad ji nėra iš Klastūnyno.
Mergina atlaidžiau žiūrėjo į šią kovą. Palikti ar nepalikti. Štai kur klausimas.Palikti jai gilesnę gyvenimo pamoką, ar ji jau pakankamai pasimokė? Samanta pati svarstė mintyse. Atrodė, kad vėl iš darnos, dangaus, jūros ir žemės grįžta chaosas. Chaosas, kuris kuria kažką nauja ir tvarko klastuolės pasamonė. Visa tai skatino tik dar daugiau mąstyti, kurti naują mąstyseną, požiūrį.
Įdomu, koks jausmas būti marionete? Koks jausmas priklausyti nuo kito žmogaus? mintyse galvojo Didžioji Marionečių Meistrė. Kažkodėl Samanta versdavo būti kitus marionetėmis. Visa tai ne dėl to, kad ji buvo valdinga. Visa tai dėl to, kad ji buvo Mažo Lėlių Teatro Direktorė.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #25 Prieš 11 metus »
Rosa vėl išgirdo Samanthos mintis. Kas jai po galais yra? Rositėlė jau manė kad palūš. Ir gulės ant tų grindų iki pasaulio pabaigos.
-   Brungute – saldžiai nusišypsojo Rosa – Man nepatinka tavo pesimestumas. Taigi... Jei sakai man pasiduoti.. – ir nukreipė mažučio kūdikėlio piktą veidą. -  Manai mane taip ir išnaudosi?!
Rosa jau buvo pripratus rėkti. Šįkart prisiminė kad KelnėsKuriuoseNesimatoKišenių yra visokio šlamšto : vaistų sausainių gėlių ir galų galiausia : Gėrimas! Iššaukusi vandenį atsuko ir.. pardėjo taikyt į burną. Šitoks būdas reiškė nieko gero bet jau atsigaus.
Kažkodėl ją baugino minčių skaitymas. Tokia reta dovana.. Juk ji turėtų džiaugtis! Teks pasiklausti profesorės Dion gal ji apie tai žino..
-   Jei aš nesutiksiu tai nelaimėsi. Ir taip mums teks būti iki pasaulio pabaigos. – rimtai atsakė – Man gaila kad esi klastūnų numylėtinė. Tai tave bučiuoja.. – vaidino.
Siaubas.. Ką man dabar daryti? Jos veidas tikrai jau bylojo kažin kažką.
Ir vėl išgirdo mintis. Svarbiausia ją gąsdino kad išgirdusi mintis neturėtų nukvakusio Vidinies Akies.
Jos akis jau švietė saulės spinduliai. Jie šoko tarsi būtų tikri profesonalai. Akys nebuvo atsipratusi nuo šviesos. Ir vėl ji pradėjo merktis. Akys bijojo. Kad juos nenudegtų. Saulės spindulėliai jau pilnai atsipindėjo Samanthos kūno judėjimus.Svarbu kad ji buvo apsupta vočių. Taip jai ir reikia. ir saldi keršto šypsena. Man kartais atrodo kad reikėjo keliaut į tą klastūnų gyvenimą.
- Brangioji Ryžder. Tai jau apsigalvojai ką darysi? - paklausė.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #26 Prieš 11 metus »
Mažo Lėlių Teatro Direktorė sėdėjo ir įsistebėjo į Rosą. Ji jautėsi lyg savo kabinete, apsutame kažkokios neapsakomos auros, kuri vertė jaustis kaip namuose, kuri teikė pranašumą. Mergina vis vos praplėšdama akis įsistelbėjo į grifę ir mažomis akelėmis keiksnojo ją.
-   Jeigu pati nepasiduosi, juk žinai, kad dabar viskas mano rankose – toliau žaidė Samanta.
Atrodė, kad ji žaidžia šachmatais ir kiekvienas ėjimas yra apgalvotas. Mergina matė visa aplinkui tik juoda ir balta. Niekur jokio kito atspalvio nebuvo. Klastuolė taip pat matė ribą, skiriančią ją nuo Rosos. Ribą pažymėta raudonai žalia juosta, kuri neleidžia paminti nei vieno principo ir palaužti jau senai nusistovėjusių taisyklių.
-   Žinai, jeigu nepasiduosi, gausi dar vieną smūgį ir taip tęsis tol, kol atsijungsi – toliau kalbėjo Samanta, visiškai neskubėdama, linguojančiu tai į vieną, tai į kitą pusę balsu.
Klastuolė betroško tik gero poilsio, nes kūnas jau praktiškai nebesiklausė. Dar ne tas amžius turėti daug ištvermės sunkioje kovoje. Ji dar per jauna įgyvendinti kažką tokio neįtikėtino, ką sugeba profesoriai ar vyresni mokiniai. Samantai visa tai dar reikia ugdyti, skatinti.
-   Nemanau, kad abejoji mano žiaurumu – kažkodėl Samanta netausojo žodžių.
Ji tik dabar prisiminė supjaustytą savo liežuvį, kurį susipjaustė pati. Rosos dėka, žinoma. Klastuolė išspjovė ant žemės kiek kraujo ir šis apsiputojęs liko gulėti ant žemės. Samanta dar kartą nevalingai pažvelgė į grifę.
-   Manau, kad nenorėtum kęsti dar didesnių kančių agonijos – O gal? Klastuolė vis tupėjo kaip mažas šuniukas prie Rosos.
Merginai ši kova kažką atnešė. Galbūt ji išmoko to, ko niekada gyvenime nebuvo mokyta. Ji pirmą kartą pajautė, ką reiškia gailėti žmogaus. Jai iš tiesų buvo gaila Rosos, tačiau mergina susidūrė su viena kliūtimi vardu Principai ir Ambicijos. Šie du nevidonai lyg du sargybiniai laikė suspaudę Samantą ir ji buvo tokia, kokia yra dabar – egoistiška, žiauri, despotiška.
-   Geriau savu noru pasiduotum. Vis viena kažkas ateis tavęs iš čia pasiimti, pasebėjęs, kad tavęs nėra. Na iki tol pasistengsiu tavęs nepalikti – lyg ir nevalingai ištarė paskutinį sakinį ir pati nusigando, ką pasakė.
Po perkūnais... jau net savo žodžių nebesugebu valdyti. Ambicijas ir Principus kažkas puola..
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Laiptai
« Atsakymas #27 Prieš 11 metus »
-   Jergutėliau su tavimi neįmanoma. – suraukė antakius Rosa – Stovi ir dvejoji. Arba paėmi mane ir nutempi į kvailą ligoninę arba palieki.. – negalėjo tikėti ką pasakė Sam - ... mane.
Kažkas tvyrojo ore. Tyla..?  Nepanašu. Kvaila tyla vidury dienos. Kažkodėl Rosai nepatiko tyla. Nors kažkada ir mėgo ją.
-   Jeigu tau gaila manęs.. – pasakė Rosa lyg supratusi ką Sam galvoja. - ... nutempk. Juk nestovėsi ir gailėsi.
Kažkodėl ji pati juto gailestį. Tik pati nežinojo kodėl. Būtų mielai kovojusi su Ado.. Ši matyt nepasigailės nugalabys ir užmuš. Taip ir kažkodėl sugurgė Rosos pilvas. Nesąmonė.. Juk prieš tai privalgė. Arba į tualetą užsinorėjo. Kartais Rosa mano kad Sam turi nepaprastų galių : sugurginti pilvą.
Prieš ją gyvai atsirado klastuolė.Rosa baidė nuo savęs arba šešėlį arba kūną. Tik dabar Rosa suprato kokia ji aukšta. Bet tuo metu ir kerštinga.
- Tai ar baigi abejoti arba stovėti ir nieko nedaryti? – paklausė Rosa kažkam. Galbūt Samanthos šešėliui.

*

Lilė Fox

Ats: Laiptai
« Atsakymas #28 Prieš 11 metus »
Lilė su glėbiu knygų lipo į Grifų Gūžtos bokštą. Atrodo, kad keliaučiau maratoną pagalvojo Lilė. Ji dar nebuvo nuėjusi nė pusės kelio iki koledžo bokšto, bet jau puškuote puškavo. Buvo nusivariusi nuo kojų, vos patempė tas sunkias knygas. Viskas nebegaliu tarė Lilė ir susmuko ant viršutinių laiptų:
- Negi nėra trumpesnių kelių? - paklausė Lilė.
- Ooo.... žinoma, kad yra, - pasigirdo balsas Lilei virš galvos, - eik tiesiai ten bus gobelenas palysk po juo ir ten bus laiptai. Jais užlipusi atsidursi šiaurinėje pilies dalyje. Iš ten rasi kelią į Grifų Gūžtą.
Lilė nustebusi pakėlė akis, tai buvo portretas kažkokio burtininko. Jis buvo įsitaisęs dideliame krėsle ir šypsojosi Lilei.
- Eee.... ačiū, - pavyko išlementi Lilei.
- Nėra už ką, vaikeli,- atsakė burtininkas ir palenkė galvą Lilei.
Lilė truputį sutrikusi žengė porą žingsnių link gobeleno. Ir ištikrųjų pamatė plyšelį kuriame buvo šviesu. Atkėlusi gobeleną ir apsižvalgiusi ar niekas nemato, ji greitai šmukrštelėjo po juo. Čia buvo keletas paveikslų, keletas suolelių, ant sienų degė deglai, lentynose buvo kažkokių statulėlių. Kaip čia gražu, pagalvojo Lilė. Ji pamatė tuos laiptus apie kuriuos papasakojo burtininko paveiklas. Priėjusi prie laiptų ji pasižiūrėjo į juos. Jie vingiavo į viršų ir į šonus. Na ką, keliauju nusprendė Lilė, ir pradėjo kopti dideliais laiptais. Po keletos minučių ji pamatė kažkokią prošvaistę ir pasiskubino. Užlipusi pamatė, kad tenais buvo toks pat koridorius kaip ir apačioje. Gobeleną peršvietė šviesa, todėl ji galėjo matyti, praeinančius grifiukus. Tikrai trumpesnis kelias pagalvojo Lilė, širdyje džiaugdamasi, kad atrodo vieną pilies paslaptį...

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Laiptai
« Atsakymas #29 Prieš 11 metus »
Samanta vis dar svarstė. Kaip svarstyklės ši mintyse lingavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Klastuolė neturėtų taip elgtis, kažką mąstyti, galvoti dėl kitų gerovės, bet atrodė, kad šiuo metu Samantai lyg kažkoks proto užtemimas, kuris niekada nebuvo apsireiškęs.
Mergina vis dar tupėjo. Kiek paspyruokliavo kojomis lėtai stojosi. Keliai taip garsiai sutraškėjo, kad atrodė, jog šie yra sulužę. Samanta dar kartą pasižiūrėjo į savo drėgną kelį ir visus sudrėkusius rūbus. Pagaliau ji prisiminė, kad skauda visą kūną ir šis lyg durimis buvo vėl įleistas į merginos kūną ir varstė ją nematomomis adatomis.
Vos mergina išsitiesė visu ūgiu ji nusišypsojo niekuo nesakančia šypsena. Ji tylėjo ir šypsojosi. Pagaliau, Samanta kalbėjo be žodžių, o šypsodamasi. Tačiau ar šis nuoširdumo ženklas nebus tik menka klastotė.
-   Juk galiu tiesiog stovėti ir žiūrėti, kol ateis mokytoja. Vis viena žinai, kad pasiteisinsiu. Nėra čia man ko teptis rankų ir nešti tavęs iki ligoninės. Be to, šiaip ar taip manau, kad tavo svoris milžiniškas, taigi viena nutepti negalėčiau. Nebent jeigu nori būti grindų skuduras – vis dar tebešypsodamasi pasakė Samanta.
Kuo toliau, tuo oras darėsi šaltesnis tiek laiptų apačioje, tiek viršuje. Oras darėsi vis gaivesnis, tačiau šaltas.
Klastuolė užsimerkė ir giliai atsiduso. Ji nebenorėjo daugiau kalbėti. Jau buvo pats metas užsičiaupti ir tylėti. Nebereikia daugiau žodžių, kad jie gadintų ausis ir drumstų tylos simfiniją, bei tą agoniją ir baimė tvyrančia ore.
Samanta dar tvirčiau suspaudė lazdelę ir pagaliau ji apsisprendė, ką daryti. Ji atrodė nebepermaldaujama ir pasiryžusi tai padaryti. Beliko tik vienas žingsnis – visa tai įgyvendinti.
-   Accio gitarą – riktelėjo Samanta žiūrėdama į beskriejančią gitarą į jos rankas.
Žiobariškas daiktas, bet nieko tokio... Pravers.. Klastuolė užsimojo gitara ir laikė ją tvirtai suspaudusi virš Rosos galvos.
- Labos nakties. Tikiuosi, kad antrą kartą daužti nereikės – su tais žodžiais gitara nusileido tiesiai ant grifės galvos.
Nutrūko apatinė styga ir gitaros grifas kiek atsilaisvino. Pat s gitaros būgnas nuo smūgio dar buvo sveikas. Įdomu kaip... mergina dabar jau stovėjo kaip kuolas įbesta ir spoksojo į Rosą laukdama kokių nors pasirodančių gyvybės ženklų. Smūgis juk nebuvo toks skaudus, kad užmuštų Rosą... O gal?
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)

2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.