[medeina11]

Gloria atidžiai stebėjo kaip Alanas dirbo knygos puslapyje išbūrė runas. Oho nesitikėjau, kad čia bus runų. Pagalvojo mergaitė ir tvirtu balsu pasakė:
- Žinai mes bibliotekoje galima rasti knygą su runų vertimais. Bet tektų nemažai ieškoti ir reikėtų ilgai užtrukti kol viską išverstume. Ką manai ar tai verta daryti ?
Po savo žodžių garbanė dar sykį apžiūrėjo knygą. Galimai kiekviename puslapyje gali būti paslėptos runos. Pasvarstė varniukė ir išgirdo kitą grifo klausimą. Kuris jai sukėlė daug minčių, nes jie privalėjo kažką pasakyti apie psichus kambaryje, klastotą knygą ir spintą. Bet tuo pačiu jie abudu gautu milijoną bausmių ir žmogus ar žmonės ruoštųsi keršyti. Dėl to pirmakursė tik pasakė:
- Nežinau kažkam pasakyti tikrai reikia, bet jeigu tai sužinos tie kurie padėjo čia spintą, knygas ir taip pat žino apie kambarį manau tikrai gali baigtis ne kaip.
Baigusi kalbėti jaunoji Mechel nutarė dar geriau apžiūrėti knygų spintą. Gal rasiu dar daugiau užuominų. Ir britė su tokiomis mintimis nuėjo dar sykį prie spintos. Dar geriau ją apžiūrėjusi rudaplaukė rado dar didesnę užuominą. Tai gan nemažą geltoną siūlą kuris vienuolikmetei labai priminė spalvą į švilpynės koledžo uniformos spalvą. Ar gali būti, kad mokinys ir iš švilpynės ? Nustebusi savęs paklausė irisinių akių savininkė ir siūlą parodė berniukui tikėdamasi, kad jis pasakys savo nuomonę.

[Alanas Senkleris]

Runos atrodė neįkandamas dalykas. Alanas galvojo ar verta būtų imti verstis.
- Žinai, manau, kad vertimas užimtų baisybę laiko. Na tarkim puslapį gal ir išverstume per dieną. Gal. O knyga tokia stora. Be to, runų man regis būna įvairių. Vienos senosios, kitos atnaujintos. Tai kol mes iškasim viską tuose žodynuose... Bent jau man taip atrodo.
Ką čia dabar geriau daryti? Reikia sutvarkyti spintos lentyną, kad niekas nepamatytų, jog čia buvo įsilaužta. Tada... Tada gal tikrai reiktų kam nors pasakyti.
- Manau reikia čia viską sutvarkyti. Kuo mokykloje labiausiai pasitiki? Kaip manai su kuo galime pasikalbėti?
Klausinėjo berniukas. O kai Gloria rado siūlą, apmąstymų tik padaugėjo.
- Nereikia spręsti iš anksto. Čia gali būti koks triukas. Gal jis čia tyčia paliktas, arba ne. Gal nedarykime išankstinių prielaidų?
Alanas ir nemanė, kad viskas taip pasisuks. Atėjau paskaityti apie savo reikalus, o atsitiko taip, kad nenumanau ką geriau daryti.

[medeina11]

- Tikriausiai tu teisus, bet manau, kad būtina bent puslapį išversti. Gal tada sužinotume kodėl psichai buvo tame kambaryje ar kitus rūpimus klausimus,- ramiu, bet tvirtu ir užtikrintu balsu pasakė Gloria.
Ji pati buvo be galo smalsi ir labai norėjo sužinoti kas po tų runų slėpėsi ir dėl to norėjo priversti Alaną bent kažką išversti. Po kiek laiko mergaitės ausis pasiekė kiti grifo žodžiai ir ji jiems palinktelėjusi galvą ir į juos atsakė:
- Aha reikia susitvarkyti, bet reikės nemažai laiko viską sutvarkyti. Mokykloje am,-beveik nieko netik mokykloje, bet ir visame gyvenime nebent,- katinu, bet abejoju ar tai turėjai galvoje. Gal tu turi žmogų kuriuo pasitiki ?
Tikiuosi turi kažką kitaip gal ne kaip baigtis. Pagalvojo garbanė ir pasiėmusi lazdelę nuėjo prie spintos norėdama ją sutvarkyti. Priėjusi varniukė iš pradžių nusprendė išimti visas knygas, kad būtų lengviau sutvarkyti pačią spintą. Bet buvo problema kaip tai padaryti, nes tuo metu ji neturėjo nei vienos idėjos kaip atliktą tą darbą. Dėl to pirmakursė nusprendė paklausti Alano kaip tai padaryti, tai ir padarė:
- Alanai gal tu žinai kaip reikėtų išimti tas knygas iš lentynos jeigu nepasinaudotume paprastuoju su rankomis išimti po porą knygą būdu ?

[Alanas Senkleris]

Žinoma, berniukui irgi knietėjo žinoti kas rašoma šioje storoje knygoje. Ypač tai buvo įdomu todėl, kad paslėpta.
- Na gerai. Išverskim bent jau puslapį. Kad ir šį, kurį atbūriau. Ar nori to griebtis šiandien? Jau vėloka, o rytoj dar pamokos. Gal susitikim čia penktadienio vakarą? Tada turėtume visą savaitgalį.
Tada jis susimąstė apie žmones, kuriais gali pasitikėti. Net nusišypsojo, nes vienintelis žmogus, su kuriuo jis čia dalijosi paslaptimis buvo Dori.
- Kažin... Tau nepatiktų mano pasirinkimas. - Vėl šyptelėjo jis.
- Apie tai dar pagalvosim.
Pasakė ir priėjo prie knygų. Mokykloje bėgo jau ne pirma ir ne antra savaitė, taigi, kerėti jam sekėsi neblogai. Nebent labai nervindavosi. Tuomet lazdelė visiškai neklausydavo. Bet dabar. Na žinoma dar jautė psichų poveikį, bet su šiuo slogiu jausmu galėjo susidoroti.
- Galime iškelti visas knygas naudodami Wingardium Leviosa burtažodį. Na ir žinoma reikia sutaisyti lentyną. Tam puikiai tiks Reparo. O tada viską sukilosime atgal. Gerai? - Paklausė ir ėmėsi darbo.

[medeina11]

- Penktadienį vakare,- Gloria šiek tiek pagalvojusi pasakė,- gerai, bet gal dešimtą tuomet labai abejoju ar kažkas čia užeis.
Kai garbanė išgirdo kitą Alano atsakymą šiek tiek susimąstė. Kas man nepatiktų.Ar tai koks jo nesuprantamas draugelis ar profesorius. Ir tada rimtu balsu pasakė:
- Negalim per ilgai laukti, nes paskui gali būti per vėlu. O jeigu dar kažkas sužinos galėtų mums padėti. Tai gal gali pasakyti ką turėjai galvoje tikrai sutiksiu jeigu ten nebus koks nusikaltėlis,- varniukė šiek tiek palaukusi išgirdo dar kitas grifo kalbas ir vėl pradėjo kalbėti,- aš žinojau, kad galim su šiais burtažodžiais, bet knygų yra nemažai, o su vienu kartu tik po knygą tai kažkaip lėtokai eis ir be to dar esu gerokai pavargusi, nes prieš tau pasirodant nemažai mokiausi. Bet gerai vis tiek reikia sutvarkyti šią netvarką tai aš gal jau pradėsiu.
Viską pasakiusi pirmakursė nuėjo prie buvusios spintos ir su Wingardium Leviosa burtažodžiu pradėjo skraidinti po vieną knygą ir dėti netoli ant grindų. Nors burtažodis nebuvo sunkus ir visas vienos knygos skraidymas mažiausiai trukdavo penkias minutes rudaplaukė labai pavargo. Ir po kiekvienos knygos vis labiau merkdavosi akys, kol pati jaunoji Mechel suprato, kad daugiau dirbti nebegali ir tiesiai šviesiai pasakė berniukui:
- Klausykis aš tokia pavargusi gal galėtume tvarkymą nukelti kitam laikui. Jeigu tu gali.
Vienuolikmetė buvo užsispyrusi ir nors buvo labai pavargusi vis tiek turėjo šią savybę ir dėl to žinojo vieną. Ji vis tiek grįš į savo kambarį ir eis miegoti nesvarbu, kad Alanas norės kitaip, bet vienuolikmetė pasieks savo.
 

[Alanas Senkleris]

Alanas kilojo knygas ir dėjo krūvon. Penktadienio vakaras jam puikiai tiko.
- Gerai, dešimtą susitiksim. Bet ne čia. Savaitgalį bus daug mokinių. Susitiksim kitur gerai?
Jis pasvarstė kur gali būti tas kitur. Tada vėl pasiėmė knygą į rankas ir atvertė tą jų atslaptintą puslapį.
- Geminio. - Palietė jį lazdele ir dabar turėjo lygiai tokį pat savo rankoje. Sulankstė ir sukišo tą lapą į kišenę. O knygą padėjo vieton.
- Taip bus geriau. Dar geriau būtų, jei pavyktų iš knygos ištrinti viską, ką mes čia aptikom. Jei kartais kas nors pastebės, kad mes tai radom bus negerai. Gal žinai kaip tai padaryti?
Tada pagalvojo apie savo patikimąjį žmogų ir nusikvatojo.
- Vienintelis žmogus, bent jau šiuo metu, su kuriuo aš čia dalijuosi paslaptimis yra Dori. Todėl ir sakiau, kad tau nepatiks. Judvi juk nesutariate.
Pasakė.
- Jei pavargai, aš sutvarkysiu. Man vis tiek nesimiega. - Dar pridūrė.

[medeina11]

- Gerai, kad tinka. Bet dar reikia sugalvoti kokią nors vietą,- Gloria pradėjo galvoti ir tada tyliu balsu prabilo,- gal tu žinai kokią slaptą vietą, nes man kol kažkas niekas nešauna į galvą.
Mergaitė iš tikrųjų melavo ji žinojo vieną koridoriuje, bet tame koridoriuje ji susitiko su Dori. Ir dėl to varniukei kilo idėją, kad Dori kaip tyčia gali ten pasirodyti nors tai ir mažai tikėtina. Kai pirmakursė išgirdo Alano klausimą ir šiek tiek pamąsčiusi rimtu balsu pasakė nukreipusi lazdelę į puslapį su runomis:
- Illegibilius.
Runos labai pasikeitė ir net šiek tiek padidėjo. Tikiuosi burtažodis suveikė.
- Šis burtažodis supainiojo tekstą, bet nebijok žinau vieną burtažodį  kuris padarys kaip buvo,- labai drąsiai prabilo jaunoji Mechel.
Viską pasakiusi garbanė dar labiau pajuto miego norą ir jau norėjo atsisveikinti ir išeiti, bet jos ausis pasiekė keistas berniuko sakinys. Pala ką ? Dori ? Kodėl nepagalvojau anksčiau ? Savęs pradėjo klausinėti rudaplaukė ir gan nemaloniu, bet tuo pačiu ir labai pavargusiu balsu pradėjo kalbėti:
- Gerai, gal tai paliekam kitam kartui. Tai gerai aš jau norėčiau eiti jeigu tu ne prieš, tai  gal prieš penktadienį dešimtą galėtum man laiškelį kur susitiksim kažkaip nusiųsti. Gerai ? Tai iki.
Viską pasakiusi britė nuėjo tolyn link uždraustojo skyriaus pabaigos ir svajodama apie nuostabų miegą.

[Alanas Senkleris]

Knygų kaugė pamažu tirpo ir rikiavosi tvarkinga eilute. Alanas galvojo kur jiems geriau versti ir toptelėjo gal ir nebloga mintis.
- Paimsiu iš bibliotekos Bardo Bidlio Poringes. Jos visos parašytos runomis. Tarp knygos puslapių įterpsiu mūsų turimą lapą ir niekas nežinos ką mes čia darome. Ir taip verstis galėsime kad ir bibliotekoje prie stalo. O jei kas klausinės, tai galėsime pasakyti, kad mes čia šiaip mokomės ir viskas. Ir gerai, aš tau parašysiu dėl susitikimo. Jei kas pasikeistų tu man irgi parašyk. Iki.
Ji nutolo. O Alanas dar kurį laiką tvarkėsi. Kai pagaliau baigė, rytas jau buvo visiškai arti. Tuojau prasidės pamokos. Nuovargio berniukas nejautė. Per daug apie ką turėjo pagalvoti. Nusprendė, kad likusią nakties dalį praleis kambaryje ką skaitydamas. Nes jei numigs šias kelias valandas, tai jausis daug blogiau, nei be miego. Jei užmigsiu, tai šimtu procentų nebeatsikelsiu į pamokas. Pagalvojo jis ir pagaliau ištykino iš tamsios bibliotekos ir patraukė į savo kambarį.

[Matthew Rivier]

Matthew palaukė, kol sutems. Kol užges koridoriuose žibančios šviesos ir tiek mokiniai, tiek profesoriai suguls nakties miego. Išsliūkinęs iš kambario, tyliais, tačiau itin greitais žingsniais, jis tarsi šešėlis skriejo koridoriais, lipo laiptais ir išliko niekieno nepastebėtas. Juodas apsiaustas, rodos, vos spėjo skriesti paskui Rivier. Kai pirmakursis jau buvo visai netoli bibliotekos, jo žingsniai sulėtėjo. Berniukas ėmė vis dažniau dairytis per petį, tačiau visoje pilyje spengė tyla. Galiausiai juodaplaukis įsliūkino į uždraustąjį skyrių. Pakankamai žemas pirmakursio ūgis padėjo jam pasislėpti tarp aukštų medinių knygų lentynų. Dabar jautėsi saugus. Matthew atėjo čia vedamas grynų gryniausio smalsumo. Kas uždraustąjį skyrių daro uždraustuoju? Būtent tai jis ir norėjo išsiaiškinti. Lėtai vaikščiojo tarp lentynų, pirštų galais liesdamas knygų nugarėles, tačiau dar nedrįsdamas nė vienos jų išimti ir laikyti savo rankose. Berniukas pasisuko pereiti į kitą knygų eilę, tačiau krustelėjo iš išgąsčio išvydęs veidą. Tik po sekundėlės jis atpažino savo akis, nosį, lūpas, plaukus... Tai buvo jo atvaizdas lange ar veidrodyje, dabar tamsoje jam buvo sunku pasakyti. Prunkštelėjo pats savo atvaizdui, jog sugebėjo pats save išgąsdinti, ir per ilgai nelikęs stovyniuoti vienoje vietoje, perėjo į kitą eilę, kurioje užvertęs galvą susižavėjęs spoksojo į begales knygų.

[Conan Emmerton]

Net numirėliai skleidė daugiau garso nei jis. Slinkdamas pasieniais, Conan pamažu artėjo link savo naktinio tikslo - bibliotekos, o tiksliau - Uždraustojo skyriaus. Augintinis kranklys buvo dienos gyvūnas, tad klaidžiojant apytamsiais koridoriais nelabai galėjo padėti šeimininkui. O ir nenorėjo - kam veltis į tokius dalykus, kuriuos vykdant galima lengvai patekti į bėdą? Todėl klastuolis turėjo suktis iš padėties pats: susirado jau kadai šalin padėtą aklojo lazdelę, apvyniojo jos galą minkšta medžiaga ir susiruošė į naktinę išvyką. Noras rasti ir išsiaiškinti to ypatingo regėjimo atstatymo ritualo paslaptis šįvakar liepsnojo kaip niekad stipriai. Todėl bendrąjį kambarį paliko itin susikaupęs. Be to, jo nelydėjo Ijo, prie kurio berniukas jau buvo spėjęs priprasti.
Tie keli mėnesiai naujoje vietoje puikiai įsirėžė atmintin - dabar pirmakursis neblogai žinojo, kaip nusigauti iki bibliotekos. Jis šiek tiek bijojo sutikti nepageidaujamų žmonių, tad kiekvienoje sankryžoje įsiklausydavo ir tik tada negirdimai keliaudavo tolyn. Mintys nevaržomai siautė bei pripildydavo koridorių tylą įvairiausiais nebūtais garsais. Štai kodėl tik po amžinybės Conan pasiekė tikslą. Šnerves pasiekė suplėkusio popieriaus kvapas, kuris privertė šiek tiek susiraukti. Vis dėlto kokie burtininkai nevalyvi.
Ūmai ramybę nutraukė sparnų plasnojimas ir ant peties atsitūpė augintinis.
-Kodėl tu čia? Maniau, kad prieštaravai mano sumanymui.
-Taip ir yra, bet norėčiau apsaugoti tave nuo galimų pavojų.
-Pavojai bibliotekoje? Nesąmonės. - prunkštelėjo berniukas, eidamas pro begalines lentynų eiles. Tamsoje paskendę skliautai atkartojo silpną garsą jį sustiprindami. Staiga pasirodė, kad patalpoje dar yra kelios dešimtys tokių mokinių. Suvokimas nežavėjo, bet juodaplaukis vis dėlto ryžtingai patraukė tolyn, kol atsidūrė Uždraustajame skyriuje.
Čia senienų bei pelėsio kvapas dar paaštrėjo, versdamas jį kuo greičiau imtis darbo. Priplėkęs oras vimdė ir Conan nejučia pagalvojo apie dulkių sluoksnį, dengiantį knygas. Bet visos mintys išlakstė į šalis, prieš save netikėtai išgirdus žingsnius. Širdis kone iššoko iš krūtinės, supanikavęs, kad viskas eina ne pagal planą, jis žengė atgal, ant kažko slystelėjo ir galiausiai skaudžiai dribtelėjo žemėn.

[Matthew Rivier]

Pirštų galiukais perbraukė per knygų eilę, o tuomet patrynė pirštus, leisdamas susikaupusioms dulkėms nukristi ant medinio grindinio. Niekas šių knygų nelietė, o tas, kurias lietė, buvo galima iš karto atskirti. Jų knygų nugarėlės iš karto išsiskyrė iš lentynos knygų, kurios taip ilgai čia stovėjo, jog nežinia, ar dar daugiau dulkių galėjo ant jų nusėsti. Mintyse taip paskendo savo apmąstymuose, jog net nepastebėjo į tą pačią knygų lentyną įsliūkinant nepažįstamojo. Apie savo buvimą jis išsidavė tik drėbtelėdamas ant grindų ir tokioje tyloje vietoje sukeldamas itin didelį triukšmą. Matthew krūptelėjo, išgąsčio kupinos akys ėmė dairytis, kai galiausiai jis pamatė ant grindų tysiantį vaikinuką. Iš pradžių Rivier klausėsi, ar niekas neateina, ar niekas neišgirdo šios tragiškos lemties. Bent jau kol kas jiems pavojus negrėsė, tačiau suprato, jog bet kada čia gali atlėkti triukšmą išgirdę prižiūrėtojai ar profesoriai. Žinoma, Matt galėjo paprasčiausiai pasprukti iš čia ir palikti vaikiną jo lemčiai. Tikriausiai taip ir turėjo padaryti. Visgi liko stovėti savo vietoje, dabar jau piktomis akimis spoksant į gulintį berniuką. Matthew prasižiojo ir jau norėįjo liepti jam stotis, tačiau tik tada išvydo šalia jo gulinčią aklojo lazdą. Berniukas užsičiaupė, pyktį akyse keitė sumišimas, kol galiausiai griebęs nepažįstamojo alkūnę kilstelėjo jį ir padėjo atsistoti.
- Ar tu visad toks nerangus ir neatsargus?- paklausė Matt, jo balse girdėjosi susierzinimas, tačiau ne toks jau ir didelis,- greičiausiai mūsų jau ateina sučiupti,- perbraukė pirštus per savo garbanotą galvą, svarstydamas, ką gi čia daryti - ar tęsti savo knygų paieškas, ar visgi pasielgti taip, kaip pasielgtų kiekvienas protingas, rizikuoti nemėgstantis mokinys ir grįžti į kambarį.

[Alanas Senkleris]

Jau tvyrojo naktis, kai Alanas Senkleris pravėrė bibliotekos duris ir nutykino į uždraustąjį skyrių. Iki bibliotekos kelias buvo ilgas. Keliavo kuo tyliau, užsibūręs praskiedimo kerais. Kad koks profesorius jo taip lengvai nepastebėtų. Bet nereikėjo taip slapstytis. Nes nieko savo kely taip ir nesutiko. Net kokios klaidžiojančios šmėklos.
Atėjo čia dėl labai Alaniškos priežasties. Norėjo rasti ir apžiūrėti vieną knygą. Tiksliau joje esančias iliustracijas. Knygos egzempliorių buvo labai ne daug. Ir vieną jų turėjo Hogvartso mokyklos biblioteka. Leidinyje buvo rašoma apie juodosios magijos pagalba kuriamas būtybes. Jos ir buvo pavaizduotos Alano ieškomoje knygoje. Tuos piešinius sukūrė viena magijos pasaulyje žymi dailininkė. Jau mirusi prieš daug metų. Štai jos piešinius Alanas ir norėjo apžiūrėti. Nes kaip tik neseniai skaitė apie tą menininkę. Juk domėjosi dailininkais.
Dabar vaikinas jau atsikerėjo nuo praskiedimo kerų. Ir pasišviesdamas lazdele pradėjo jos ieškoti. Tiksliai nežinojo kurioje lentynoje knyga padėta. Todėl teko panaršyti.
Šiame skyriuje apsilankyti teko ne kartą. Ir dar gyvenime neturėjo tam profesoriaus leidimo. Galėjo dabar tarkim paprašyti to iš Aurio. Bet pusbrolis nei už ką nebūtų pasirašęs to leidimo. Po istorijos su Adrijumi. Alanas žinojo ir tai, kad joks profesorius nepatikėtų tokia istorija. Kad jam reikia į uždraustąjį skyrių dėl to, kad nori žvilgtelėti į senus piešinius. Bet tai buvo teisybė. Ir dabar, nakties glūdumoje jis atsargiai naršė skaitydamas pavadinimus.

[Artemidė Laventi]

Artemidė lėtai kaukšėjo rūmų koridoriais. Tie patys gobelenai, renkantys dulkes jau kelis amžius erzino klastuolę. Plaikstėsi nei šen, nei ten ir vis koks nors gumulėlis užkrisdavo ant jos baltų plaukų.
- Ew, - garsiai pasišlykštėjo mergina, traukdama dar vieną iš rūpestingai iššukuotos sruogos.
Šviesiaakei nepatiko Hogvartsas. Dar vieni metai pilyje ir ji išprotės, kartais svarstė Artemidė. Gaila, tačiau tai šiuo metu buvo vienintelis jos prieglobstis. Laventi neturėjo kur eiti. Kahlo norėjo jos galvos, o ir ankstesnieji mūšiai nebuvo nusisekę. Žaizdas teko gydytis dvi - tris savaites. Tad mažajai vilkei teliko sėdėti rūškanam kambaryje ir karts nuo karto pasirodyti pamokose, jog jos neišmestų. Taip, auksiniai kovotojos laikai baigėsi.
Užimta savo pačios minčių, Artemidė net nepastebėjo kaip greitai ji peržengė bibliotekos Uždraustojo skyriaus slenkstį.
Maža šypsenėlė pakibo kairiajame lūpų kamputyje išvydus, burtų lazdelės pagalba apšviestą, siluetą.
- Nagi, nagi, ir ką mes čia turime?

[Alanas Senkleris]

Alanas jau kokį pusvalandį įsijautęs šukavo knygų lentynas. Stengėsi nieko neliesti. Tik skaityti begalinius pavadinimus apšviestus lazdelės šviesoje.
Deja, smarkiai ieškomos knygos nerado. Nors perėjo jau ne vieną lentyną. Ak, tikriausiai veltui gaištu čia. O jei kas nors užeis? Koks profesorius? Bet kad ir sukos šitokios nerimastingos mintys galvoj vaikinas nesitraukė ir toliau darė savo.
Tik staiga išgirdo kažkieno balsą. Nepažino jo. O tai buvo blogai. Gal toji mokinė, kuriai priklausė balsas išskųs jį kokiam mokytojui. Alanui jau ir taip problemų buvo per akis.
Garbanius priėjo arčiau prie jos. Norėdamas geriau įsižiūrėti į merginą šviesoje. Jos tikrai gyvenime nebuvo matęs. Bet tai nebuvo keista. Juk Alanas mažai pažinojo mokinių. Daugelį pažįstamų susirinko pirmuosiuose kursuose. O po parko įvykių pasidarė visai uždaras.
- O, tai tik aš. Klajūnas naktyje kaip ir tu. Atėjai čia paskaityti ar ne? Tai ir skaityk sau ramiai. - Tuo norėjo pasakyti, kad paliktų jį ramybėje. Abu žinome, kad esame neleistinoje vietoje nakties metu. Ne aš vienas galėčiau turėti problemų dėl to. Alanas abejojo, kad ji kviestų kokį profesorių tam, kad jį išduotų. Juk ir pačiai tada kiltų bėdų. Bet dabar, kai žinojo čia esant nepažįstamą merginą negalėjo ramiai leistis į savo paieškas. Norėjo rasti savo knygą vienas ir ją ilgai vartyti.
- Ar atėjai pasiimti kokios konkrečios knygos? Aš jau čia senokai. Tai gal žinosiu kur toji knyga yra. Jei žinai jos pavadinimą.

[Džezefa Blek]

Džezefai reikėjo trenktis į uždraustą skyrių vidurnaktį. Tikrai nebuvo pats maloniausias užsiėmimas. Bet Džez reikėjo dviejų knygų, kurias buvo uždrausta skaityti mokiniams. Blek reikėjo legendinės Netikro Princo nuodų ir vaistų knygos, kuri neseniai atsidūrė šiame skyriuje, ir knygos apie beprotiškai seną stichijų magiją. Taigi kol visa pilis knarkė, Džez klaidžiojo po nemaloniausią bibliotekos kampelį. Buvo tamsu.
- Lumos. - Šnipštelėjo varniukė. Lazdelė pradėjo skleisti šviesą. Stichijos... Kur gi jūs?.. Va! Pirmakursė rado stichijų lentyną. Joje tebuvo keturios knygos. Dabar reikėjo rasti... Staiga pasigirdo žingsniai. Bilst bilst bilst! Kur pasislėpti? Kažkoks mokytojas ateina! Bet pasislėpti Blek nespėjo. Netrukus prieš akis mergaitė pamatė pažįstamą veidą.
- Badi, - šnipštelėjo. - ką tu čia veiki?