[Sorenas von Sjuardas]

   Nusiprausęs veidą ir nuplovęs kiek dulkėtą barzdą - ech, kaip gera jausti vandenį tekant oda, kai pastaruoju metu tebuvo įmanoma praustis sniegu arba rizikuoti padegti viską aplink - Sorenas išbrido iš vandens. Apsiaustą perlenkė per pusę ir užsimetė ant peties, lagaminą paėmė į vieną ranką, batus į kitą. Tuomet į drėgną veidą pūstelėjęs vėjas atnešė ne tik iš pirmo sykio nemalonų šaltį, bet ir pažįstamą kvapą. Suurzgė pilvas, o profesorius kilstelėjo galvą aukštyn, apsižvalgė lyg tik šiaip džiaugtųsi saulės spinduliais ir gamta (na, iš tikrųjų jis ja ir džiaugėsi). Prie bendro gamtos vaizdo nederančią personą vampyras pastebėjo neišsyk. Atpažinti iš karto irgi nepavyko.
   - Labas rytas! - draugiškai šūktelėjo ir mostelėjo ranka, nuėjo artyn. Ranka persibraukė per mažumėlę pasidabrėjusius smilkinius, pamanė, kad atrodo gana kvailai ir nė kiek nepanašus į ,,išsilavinusį žmogų", kaip pasakė vienas Londono pardavėjas, ar juo labiau - į Hogvartso profesorių. Žali marškiniai, juodos kelnės ir maskuojamųjų spalvų apsiaustas, užsimestas ant peties, batai ir lagaminas rankose. Na, bet bala to nematė.
   - Ar tu ne Klarė? - kiek arčiau priėjęs staiga paklausė Sorenas. Merginos veido bruožai buvo pasikeitę - o kaipgi kitaip, juk jis nesilankė Hogvartse metus su viršumi.

[Klarė Konė Karter]

Tyliai sliūkindama tolyn nuo ežero Klarė buvo tikra, jog nepalietė nė vieno šapelio, drėgni lapai taip pat nečežėjo. Tačiau profesorius kažkaip suvokė, kad kažkas čia yra. Sveikinimosi žodžiai pasiekė jos ausis. Kad tave kur vaivorykštės juostų vienaragiai. Norėjo apsisukti ir dėti į kojas. Karter nebebuvo šešeri, o šešiolika, todėl negalėjo taip elgtis. Sukandusi dantis apsisuko ir pasisveikino.
- Labas rytas. - Šįryt dar neišspaudęs nė garso kaštonplaukės balsas girgždėjo. Mokyklos eliksyrų meistras ėjo artyn ir paauglė susikryžiavo rankas, tarsi pasiruoštų gintis. Žvilgsnis lakstė nuo vieno šono į kitą. Negalėjo išlaikyti žvilgsnio nukreipto į buvusį koledžo vadovą.
- Klarė. - Ištardama savo vardą susiraukė. Mokykloje nežinia kas dėjosi. Prisiminė ir draugus ir mokytojus. Dabar ji tikrai neišsisuks nuo pylos. Išvyko atostogų, užstrigo nežinia kur, nežinia kiek laiko ir negrįžo į mokyklą. Teko tik nudelbti akis ir vėpsoti į žemę.

[Sorenas von Sjuardas]

   Vanduo šiek tiek raibuliavo, todėl nuo rytinės saulės blizgėjo kaip nulakuoti devynmetės nagučiai. Slysdamas to vandens paviršiumi lyg jaunas čiuožikėlis magizoologo žvilgsnis pagavo bent kelias sidabražvynes žuveles - dar mažas, bet jau ne mailių, išdrąsėjusias, grifiškas - šokinėjančias tai iš ežero tai į ežerą. Ir nereikia jokių batutų. O vanduo maloniai skimbčiojo, tykšdamas, žuvims grįžtant namo. Po ežerą visomis kryptimis sklido ratilai...
   - Tu čia viena? - gana profesoriškai ar tėviškai pasiteiravo Sorenas. Turbūt spės užknisti atostogaujančią moksleivę vos tik ją susitikęs - štai, kodėl mokiniai poilsio dienomis vengia susitikimų su mokytojais. Ech, visgi buvusi auklėtinė - reikėtų suprasti ir von Sjuardą. Rodos, Klarė dar nė nebaigusi Hogvartso. Ir, beje, dar ne šiaip sau auklėtinė, bet auklėjamojo koledžo prefektė. Na, buvusio auklėjamo koledžo. Bet turbūt tebeužimanti ten tas pačias pareigas. Kaži, tik kas iš profesorių perėmė Grifų Gūžtos vairą, kol senio eliksyrininko ten nebuvo...
   - Viskas gerai? - paklausė jis, pastebėjęs ją besiraukant. Kaip žinia, tai bene pirmas požymis, kad homo sapiens'ui kažkas nepatinka.

[Klarė Konė Karter]

Išgirdusi dar vieną klausimą apsidairė aplink save. Žinojo, jog aplink greičiausiai nėra nė gyvos dvasios. Į šitą užkampį pirmą kartą užklydo kitas žmogus, tačiau savisaugos instinktai po "lengvo" nuotykio urve liepė pasitikrinti aplinką.
- Viena. - Tarė vėl atsisukdama į buvusį koledžo vadovą. Dar prieš nepilną parą ji nebuvo viena, tačiau profesorius klausė apie dabartį, ir Klarė pasakė tiesą. Kita vertus, smalsumą sukėlė mintis ką pats von Sjuardas veikė tokioje nuošalioje vietoje.
- Gerai... - Atsakė į dar vieną Grifų Gūžtos vadovo klausimą. Viskas nebuvo gerai. Šešiolikmetė tikėjosi, jog atsakymas nuskambėjo įtikinamai. Šie metai buvo didelė klaida jos menkučiame gyvenimo aprašyme. Vis dėl to neištvėrusi ištarė klausimą dėl kurio smalsumo kirminas baigė sugraužti.
- Profesoriau, o ar galima paklausti ką tokioje vietoje veikiate jūs? - Nutaisiusi mielą, tačiau vis dėl to nuoširdaus smalsumo vedamą veidelį, tikėjosi išgirsti įdomią istoriją.

[Sorenas von Sjuardas]

   Profesorius nejučia nežymiai kryptelėjo galvą. ,,Kodėl gi ji taip trumpai ir griežtai atsakinėja? Rodos, anksčiau taip nebuvo..." - suabejojo jis. Bet ką gi čia įtarinėsi? Jau visai iškvėšo į senatvę - išradinėja viską iš nieko. Nei jis gerai pažinojo Klarės, nei ką. Juolab, liežuvį suriša gana užknisantis periodiškas atostogų sugadinimas - po akimis pasimaišantys ar net ir paplepėti norintys profesoriai.
   - O kodėl viena? - paklausė Sorenas, akimis užbėgdamas už grifiukės - bene bus ši pajuokavusi ar ką? Argi ji jau turi užtektinai metų, kad vaikštinėtų čia taip sau, be tėvų, be draugų, be bent jau namų elfo?
   - Be abejo, galima, - linktelėjo galva profesorius von Sjuardas. - Grįžau iš kelionės, ne už ilgo grįšiu į Hogvartsą. Kas ten naujo, ar turite naujų profesorių? - lakoniškai apibūdino gana ilgus ir bevaisius kelionių ir paieškų metus bei šyptelėjęs uždavė klausimą, perridendamas pokalbio kamuolėlį Klarei. Staiga dilgtelėjo mintis, kodėl gi Klarė ne mokykloje, bet tuomet vyras prisiminė, jog dabar greičiausiai mokinių atostogos. O kaipgi kitaip - prefektė buvo stropi ir drausminga, ir pamokų metu slampinėti toli nuo Hogvartso tikrai ne jos madai.

[Klarė Konė Karter]

Žaliaakei teko labai apgalvoti ką sako, norint neišduoti visko, ko tikrai nenorėjo pasakoti mokyklos profesoriui, nors ir mėgstamam. Tokių dalykų taip lengvai nepapasakosi net labai artimiem, o ką jau kalbėt apie mokytojus.
- Aš mėgstu vaikščioti viena. - Kiek galėdama stengėsi nenusukti akių ir kitaip neišsiduoti meluojant. Nors kiekvienas geriau pažinojęs grifiukę galėjo pasakyti, kad jos beveik niekada nesutiksi vienos. - Labai atpalaiduoja mintis. - Pridūrė, jog atrodytų įtikimiau.
- Na dar nebuvo metų, kai nebūtų naujų profesorių. - Klarisa atsakė greičiau, nei spėjo pagalvoti apie tai, jog profesorius ir pats turėjo žinoti. Juk jis buvo mokykloje? Ar ne? Kažkas buvo ne taip ir paauglei merginai reikėjo sukti kalbą kažkur kitur, nei apie burtų ir kerėjimo šventovę, kur nesilankė jau kiek daugiau, nei metus. - Gal papasakosit daugiau? Nekeliavau nuo tų metų, kai patekau į Hogvartsą. - Bandė pakeisti temą, kad profesorius nesuprastų apie praleistus metus. Aišku, jei grįš dėstyti, jis sužinos, bet tai atrodė menka bėda, kadangi strazdanės ten nebus.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Šit kaip, - šyptelėjo profesorius supratingai. - O aš, po teisybe, visai mėgstu kompaniją, ten ganėtinai retai gaunu ja pasimėgauti, - gūžtelėjo pečiais. Žvilgtelėjo aukštyn ir pamatė pro šalį praneriant kažkokį kailiniuotą padarą su sparnais. O gal ir plunksnuotą, dabar supaisyti nepavyko. Per greitai anas praskrido. Galbūt koks magiškas paukštis?
   - Tai jau tikrai, - linktelėjo jis. - Kasmet keičiasi, - mestelėjo dar vieną frazę, nenorėdamas sustabdyti pokalbio. Vaizdžiai sakant, jis bandė pūsti į degtuką, kad jo gale žybsinti ugnelė dar kiek neišblėstų. - Kokie šiemet nauji? Kuriuos jau spėjai pamėgti, ar tokių nebuvo? - smalsiai žvilgtelėjo į Klarės akis. Tuomet uždavė ir, ko gero, patį rūpimiausią klausimą: - Bei... Koks profesorius perėmė vadovavimą Grifų Gūžtai?
   Po teisybe, Sorenas von Sjuardas jautė kaži kokį priešiškumą ar norą smukti. Pamanė, kad tai iš Klarės pusės gana keista, bet kita vertus... Ech, jis vėl mintyse nurašė tai nenorui per atostogas susitikinėti su profesoriais. Kita vertus, juk nieko smagaus, kai faktiškai nepažįstamas suaugęs žmogus pristoja su savo klausimais. Ko gero, ir dabar tai teko kentėti Klarei.
   - O ką čia nupasakoti? - vėl gūžtelėjo pečiais eliksyrininkas. - Ieškau pasimetusių giminių. Deja, nesėkmingai.

[Kajus Arno Wintersas]

Ežero paviršius buvo skaidrus ir lygus, namelis stūksojo nebylus, tik tylą drumstė paskutinės paukščių giesmės - visa tai buvo priešingybė prieš dieną įvykusiai transfigūracijos pamokai.
Atrodė, jog niekas iš gamtos nesuko galvos, susirūpindami transfigūracijos profesoriaus griežtumu - ir gerai, nes tai buvo bemaž pirmasis toks griežtas profesorius Kajaus gyvenime.
Tačiau pastarasis, kuris išsivertė iš kelionmilčių židinio ir išsliuogė pro paliktą pradarytą langą (galėjo keliauti ant šluotos, tačiau nenorėjo sužinoti kaip toli yra Aukštuninis Fleglis nuo Hogvartso) nė nebijojo Džeimso Greywindo, aišku, tik privengė, nes nenorėjo jokių rūpesčių.
Šešiolikmetis grįžtelėjo per petį, vis dar savimi netikėdamas, jog namelis stūkso jau be šeimininkų ir jis galėjo taip lengvai atkeliauti čionais. Gūžtelėjo pečiais.
Toks jau Magijos pasaulis - ko nors tikiesi - to ir negauni ir atvirksčiai. Aišku, būna kelios išimtys, bet kam tai rūpi?
Švilpynės prefektas klestelėjo šalia ežero kranto. Tyliai iškvėpė orą ir nužvelgė skaidrų ežero paviršių.
Jau šešti metai Hogvartse, tuoj taps pilnamečiu, atsakančiu už save, bet visgi jis nė nenutuokė ką nori veikti po mokslų baigimo.
Kvidičas? Mintis širdį kutena.
Profesoriavimas? Oi, ne.
Psichologas? Kajus nejučiomis įsišiepė, prisimindamas grotą prie ežero kranto ir varnanagę Adelę Ginger. Tiesa, ji irgi buvo transfigūracijoje...
Olivia.
Kajus susiraukė.
Širdį nusmelkė nemalonus jausmas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vos pasibaigus nelemtajai transfigūracijos pamokai, Dafydd nukniaukė iš bendrojo kambario kelionmilčių saujelę ir pasinaudodamas artimiausiu židiniu iškeliavo. Nežinojo, kur norėtų atsidurti. Žinojo tik tiek, kad nori būti kuo toliau nuo prakeiktos mokyklos ir profesoriaus Greywindo. Ką jau kalbėti apie tuos kvailus mokinius...
Kažkur nugirdęs tą pavadinimą galiausiai nutarė patikrinti, kas gi per vienas yra tas Aukštutinis Fleglis. Vos atvykęs suprato, kad tai, ko gero, yra klaikiai nuobodus miesteliūkštis, kuriame nėra ką veikti. Tačiau šiuo atveju klastuoliui tai tiko: nuobodus miesteliūkštis reiškia tai, kad čia nėra žmonių. O tai buvo kaip tik tai, ko reikėjo Dafydd. Klastuolis atidarė langą ir išlipo pro jį. Žinoma, nė nepasivargino jo uždaryti, be to, žinojo, kad reikės grįžti. Priėjo prie ežero, pastoviniavo ten ir grįžo į namelį. Dėl kažkokių priežasčių nenorėjo sėdėti prie pat židinio. Tad nulindo į tolimiausią kambario kampą. Dabar nuo židinio jį praktiškai visiškai slėpė didelė lova.
Dafydd išsitraukė lazdelę. Jis norėjo pasinaudoti proga ir pasitreniruoti kokį nors burtažodį. Gal netgi tą patį partialis evanesco? Tačiau velsietis nespėjo nieko padaryti. Didžiulei jo nuostabai, iš židinio išlindo kažkoks mokinys. Dafydd užlindo už lovos - nenorėjo, kad jį čia kas nors pamatytų. Dėl to, žinoma, ir pats nespėjo pamatyti, kas čia toks atsibeldė. Atėjūnas akivaizdžiai klastuolio nepastebėjo. Ir berods pasinaudojo tuo pačiu langu, kad patektų į lauką.
Velsietis sėdėjo tyliai ir svarstė, ką daryti. Nutarė, kad dabar tikrai ne laikas veltis į kokius nors kivirčus. O jeigu užkabins tą žmogų, būtinai taip ir bus. Tad raudonplaukis iš kišenės susirinko likusius kelionmilčius ir planavo keliauti atgal į židinį, o iš ten - į Hogvartsą. Tačiau eidamas pro langą Dafydd nesusilaikė nepažvelgęs į lauką. Ir pamatė prie ežero sėdintį švilpį. Tą patį švilpį. Dafydd pajuto, kaip kyla pyktis. Jis spėjo susiberi kelionmilčius atgal į kišenę, kol pyktis neužvaldė visiškai. Tačiau tada priėjo prie durų, jas atidarė ir su trenksmu uždarė.
- Kokį šūdą tu čia darai? - garsiai paklausė Dafydd, artindamasis prie Kajaus.

[Kajus Arno Wintersas]

Durų trenksmas nusrito per ežero bangeles tolyn. Mintys apie Olivią taip pat.
Kajus šelmiškai nusišypsojo.
Kitaip nei Dafydd, išvydęs jį, pykčiu neužsiliepsnojo. Išliko ramus.
Šešiolikmetis atsisuko į klastuolį.
-Tiesiog nieko,- atsakė. Tamsios akys atidžiai stebėjo klastuolį,- Pataupyk pyktį kitai transfigūracijos pamokai. Aš nebūsiu tavo pykčio bokso kriaušė,- pridūrė, pakildamas.
Buvo pasiruošęs. Buvo budrus, tačiau nieko dar nedarė. Laukė. Nutuokė, kad paskutinis judviejų susitikimas ir Greywindo pamoka atneš šiam jų pokalbiui kažko daugiau. Visgi, nenorėjo tikėti, jog vienais metais jaunesnis hogvartsietis (taip, tą jau puikiai žinojo ir jautėsi daug ramiau prie šio Klastūnyno globotinio) yra toks muštukas kaip bendravardžiai kvidičo aikštėje.
Įdomu kas būtų jei Dafydd su Kupidonu susitiktų? Taptų geriausiais draugais arba būtų katinų pjautynės.
-Aš jau eisiu,- ir nužingsniavo prie nedidelio namelio.
Apie prieš metus įvykusį susidūrimą požemyje - niečnieko, tarsi, to tarp jų niekado nebuvo nutikę ir nebus.
Kajus specialiai nenorėjo kalbėti apie tai, ypač apie tai, kai panaudojęs vienus kerus pradingo iš požemių, palikdamas sutrikusį klastuolį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Švilpio reakcija Dafydd nustebino. Labiausiai dėl to, kad tos reakcijos praktiškai nebuvo. Kai paskutinį kartą susidūrė su šituo žmogumi dviese, atrodė, kad jis gerokai prisibijo. Ir tai klastuoliui labai patiko. Dabar, deja, panašu, kad to nebebuvo.
Tačiau apie transfigūraciją užsiminti nereikėjo. Velsietis įtarė, kad jo laukia areštas. Ir kažkodėl buvo tikras, kad tai Kajui be galo patiks. Tačiau, žinoma, Dafydd neleis švilpiui ramiai sau džiaugtis tam tikra klastuolio nesėkme. Nors... Ar tai galima pavadinti nesėkme, kai pačiam velsiečiui tai visiškai nerūpėjo?
Vienaip ar kitaip, ramus Kajaus tonas supykdė Dafydd. Jis buvo piktas jau vien pamatęs šitą personą. O tai, kad elgiasi be galo ramiai, pyktį padvigubino. O gal net ir patrigubino. Kai švilpis patraukė link namelio, raudonplaukis tiesiog įsiuto.
- Bėgi, ar ne?! Baily tu!
Dafydd prisiminė, kad Kajus jį pergudravo požemyje. Kažkokiu būdu jam pavyko pasprukti. Klastuolis taip ir nesuprato, kaip tai įvyko. Tačiau neketino leisti jam lygiai taip pat sėkmingai pasišalinti ir dabar.
- Turėjome labai puikią transfigūracijos pamoką, ar ne? - pratęsė velsietis. - Kodėl gi nepabandžius kerų kitomis aplinkybėmis?
Jis išsitraukė lazdelę ir pradėjo eiti Kajui iš paskos. Ėjo sparčiai, kad pasivytų. Galiausiai griebė už rankos ir apsuko, kad žvilgsniai susidurtų.
- Ar tu ką nors sugebi be to, kad skubiai paspruktum? - su panieka metė Dafydd. Kitą dieną nebūtų paaiškinęs, kodėl jis taip pyko ant Kajaus. Ko gero, tik dėl to, kad jis pyko ant visų. Ir dažniausiai be jokios sveiku protu suprantamos priežasties.
Klastuolis staigiai atsistojo prieš namuko duris, kad Kajus negalėtų įeiti. O juk neįėjęs jis negalės patekti į židinį.
- Taigi. Ką veiksime? - pašaipiai paklausė klastuolis.

[Kajus Arno Wintersas]

Bailys...o gal protingas žmogus, kuris nenori veltis į reikalus su tokiais kaip tu.
Stabtelėjo.
-Tikrai labai puikią,- vyptelėjo puse lūpų, tada pridūrė daug tyliau,- To ir tikėjausi.
Grubus pasukimas, Kajaus ranka nuslydo prie savosios burtų lazdelės, juodos akys greitai sugavo Dafydd rudas.
Automatiškai šelmiškai šyptelėjo. O, varge, mano norai niekams nulėks.
-Žinoma, kad daugiau sugebu.- tarė ramiai Švilpynės prefektas,- Galiu tyliai pasprukti, galiu garsiai pasprukti,- švelniai šaipėsi ir juokavo Wintersas.
Nors ir buvo ramus kaip belgas (Londono dvikovų pasekmė, mat nenorėjo parodyti, jog yra įsitempęs, o ir taip kovojo su įtampa), adrealinas cirkuliavo arterijose ir venose. Jis buvo pasiruošęs.
Kiltelstelėjo antakius, grįžtelėjo per petį, stebėdamas kaip prie durų atsistoja klastuolis.
Kūną sukaustė pažįstamas šalta baimė, kuri atslenka tada, kai pamiršti apie atsarginius planus, kai tau būna riesta. Mintyse nusikeikė. Kautis su Dafydd nenorėjo, nors ir buvo pasiruošęs.
Pasprukti su židiniu nepavyks, iki tol kol durys buvo saugomos. Keliauti oro nemoka. Skraidančio magiško gyvūno neturi. Smagumėlis. Tačiau vis vien turiu išvengti dvikovos ir atsarginių planų nebereiks.
-Na, ketinau grįžti į Hogvartsą, nes tenais turiu reikalų,- vėl bandyti tapti animagu,- pabaigė mintyse,- tačiau, matau, tu to nenori man leisti, tad nenutuokiu ką galime dabar veikti. Turi pasiūlymų?
Atidžios juodos akys sekė Llewellyn'ą, sunėrė rankas ant krūtinės, atseit "man dabar nereikia burtų lazdelės, aš tavęs nebijau, kas prieš tai nutiko buvo tik savyginos instinktas".
Nagi, nevilkyk laiko, rėžk ko tai reikai, Dafydd.
-Ketini laikyti transfigūracijos egzaminą? - "pasidomėjo".
Kajus stovėjo ir laukė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd girdėjo švilpio pašaipą, tačiau nežinojo, ką į tai atsakyti. Klastuolis puikiai suprato, kad pirmojo susitikimo metu buvo gražiai apmautas. Vis dėlto jis garsiai to pripažinti neketino. Tik jau ne šitam garbaniui.
- Kaip sumanu, - pagaliau pratarė Dafydd. Balsas spinduliavo apsimestinę pagarbą. - Mokėti pasprukti įvairiais būdais. Šaunuolis.
Klastuolis stovėjo prie durų ir neketino kur nors trauktis. Bent jau ne anksčiau nei pats nuspręs kur nors keliauti. Na, "kur nors", ko gero, reiškė Hogvartso pilį. O Švilpynės bernužėlis tegul palaukia čia. Nors Kajus buvo vyresnis, Dafydd jo visiškai nebijojo. Galbūt dėl to, kad Kajus mokėsi būtent tame koledže, jis velsiečiui visiškai neatrodė pavojingas. Tuo labiau, kad demonstratyviai susidėjo rankas, tarsi parodydamas, kad jam burtų lazdelės nereikia. Klastuolis prunkštelėjo.
- Ak, turi reikalų Hogvartse? - ironiškai pasakė Dafydd. - Kažkaip kol nepastebėjai manęs, jokių reikalų neturėjai.
Labai norėjosi smogti kokiais nors kerais, ypač kol Kajus buvo neginkluotas. Tačiau būtent dėl šitos priežasties Dafydd to nedarė: koks smagumas ką nors padaryti tam, kuris yra beginklis? Mokykloje kaipmat pasklistų žinia, kad velsietis tik tokius ir puola. Nepaisant to, kad ten mokėsi vieni nevykėliai, Dafydd nenorėjo, kad pasklistų būtent tokia nuomonė apie jį.
Nepaisydamas užduoto klausimo, velsietis atsisėdo ir atsirėmė į duris. Lazdelė tebebuvo rankoje. Jis pradėjo ją lyg tarp kitko sukioti. Suprato, kad Kajus tikriausiai neišsigąs. Vis dėlto tikėjosi, kad švilpis pamanys, jog jis taikosi smogti. Jeigu dar ir spės mintyse pasišaipyti, kad Dafydd geba smogti tik beginkliui, bus dar geriau. Raudonplaukis sėdėjo ir ilgokai sukiojo rankose lazdelę. Turėjo atrodyti, kad mąsto. Geriausia, jeigu atrodė, kad jis mąsto, kokius kerus panaudoti. Tačiau galiausiai klastuolis pradėjo lazdelės galu kažką piešti ant žemės. Staiga jam į galvą šovė mintis. Jis pašoko ant kojų, skubiai įėjo į namelį ir užtrenkė duris.
- Colloportus! - riktelėjo jis, nukreipdamas lazdelę į duris. Priėjęs prie uždaryto lango žvilgtelėjo laukan. Išsišiepęs pašaipiai pamojavo lauke likusiam Kajui.

[Kajus Arno Wintersas]

Gūžtelėjo pečiais. Ant grėblio nelips ir nesivargys aiškindamas, jog atvyko čionais tik trumpams prasiblaivyti galvą ir po to išvykti.
Dafydd nesiteikė atsakinėti į jo klausimą, tad į tai numojo ranka - vis vien klausimas buvo bereikšmis ir "iš oro", kad bent kažkoks pokalbis būtų.
Kajus truputėlį nurimo, kai vienais metais jaunesnis klastuolis jo nepuolė, tačiau neramino tai, jog Llewellyn atsirėmė į duris ir tarp pirštų pradėjo sukioti burtų lazdelę. Ką gi, teks čionais užsibūti ilgėliau,- karčiai pagalvojo,-ir animagijos mokslus skirti kitai dienai.
Norėjo paklausti: "kodėl tu taip elgiesi? Kodėl elgiesi taip tyčia?", tačiau klausimai neišsprūdo iš pro lūpų. Klausimai buvo kvaili. Tiesiog tokia jau Dafydd natūra, nieko nepadarysi.
Atsiduso.
-Dar ilgai ten stovėsi? - nuobodžiaujančiu balsu paklausė. Juodos akys stebėjo priešininko lazdelės judesius ant žemės. Nutuokė, kad tinkama akimirka prasibrauti į vidų - Dafydd susitelkęs prie kažkokio piešinio, tačiau namatoma jėga jį sulaikė.
Dafydd netoks. Jis suktas. Jis kažką galvoja. Ir išties Kajaus mintys pasitvirtino: klastuolis įpuolė į vidų, smarkiai trenkdamas durimis. Burtažodžio pavadinimas, rankos pamosavimas. Aptsulbęs Kajus suvokė, jog apie tokį penktakursio žingsnį nė nepagalvojo! Sumirksėjo. Velniai rautų! Su bombardo aš tikrai neketinsiu išlaužti durų! Alohomora? Žinoma, tinka, bet jam bus labai patogu - puls iš pasalų.
Kajus papurtė galvą ir sunkiai atsiduso. Dabar jie apsikeitė rolėmis. Kaip nuostabu.
Pala, jis kai ką sugalvojo. Netikėtai juodose akyse žybtelėjo šemiškumo kibirštys. Susikaupė. Dabar arba niekada. Tyliai tardamas kerų pavadinimą, Kajus mosikavo lazdele. Pirmas bandymas buvo netikęs - nieko neįvyko, tačiau toliau ir toliau mėgino, stengdamas nekreipti dėmesio į klastuolį.
Tai nutiko visai netyčia ir netikėtai: kerai suveikė, Kajui nesuvokus to. Susiprotėjo tik tada, kai pastebėjo, jog savo batų nemato.
-TAIP! MAN PAVYKO!
O, velnias! Kajus greitai susigrizbo, jog išsidavė - dabar jis nematomas, ne, greičiau kaip žmogus chameleonas, visgi juk čia praskiedimo kerai. Tyliai ir atsargiai kiek gali žengtelėjo kairėn.
-Muffliato,- sušnabždėjo.
Vėl nesuprato ar pavyko ar ne, nes Dafydd buvo namelio viduje.
Man reik išmokti bežodžius kerus!

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tikėtina, kad Kajus neišsigando. Nieko, ką darė Dafydd. Nei lazdelės, nei užtrenktų durų, nei nieko. Ką gi. Juk švilpis vis tik yra vyresnis ir, tikėtina, moka daugiau visokių kerų. Nepaisant to, klastuolis vis tiek mintyse vadino jį bailiu. Niekaip negalėjo pamiršti pirmojo susitikimo prie Klastūnyno bendrojo kambario. Labiausiai sutino ne kas kitas, bet tai, jog Kajus jį pergudravo.
Kol Dafydd išsišiepęs žiūrėjo, kaip Kajus mąsto, viskas buvo gerai. Deja, netrukus švilpis kažką ir sumąstė. O tai jau nelabai patiko velsiečiui. Buvo aišku, kad dabar gero nereikėtų laukti. Akivaizdu, kad šitie du vaikinai draugai nebus, tad Kajus tikrai nepasakys "ačiū" už užtrenktas duris. Jeigu jis manęs nekenčia, gali būti patenkintas tuo, kad nereikia būti per arti manęs piktai pagalvojo Dafydd, žiūrėdamas, kaip garbanius kažką daro. Iš pradžių klastuolis net nebūtų galėjęs pasakyti, kokiomis nesąmonėmis užsiima Kajus. Tačiau netrukus pastebėjo, kaip jis pasikeitė. Atrodė, kad tarsi išnyko. Na, gal ne visai išnyko. Visų pirma, jis buvo pakankamai kvailas, kad panaudojęs kerus pradėtų rėkauti. Be to, raudonplaukis pastebėjo, kad gali švilpį matyti tada, kai jis juda. Vis dėlto buvo akivaizdu: jeigu Kajus judės lėtai ir atsargiai, Dafydd gali turėti rimtų nemalonumų. Klastuolis susiraukė ir pamatė, kad švilpis vėl ruošiasi panaudoti kažkokius kerus. Penkiolikmetis neišgirdo, kokie tai buvo gerai, tačiau dėl visa ko pasitraukė nuo lango. O tai dar ims ir pataikys...
Klastuoliui pasirodė, kad kažkokie kerai lauke pralėkė šalia lango. Jis nesuprato, kokie tai kerai, tad, žinoma, negalėjo suprasti ir to, ar švilpis tuos kerus atliko tinkamai. Tačiau Dafydd stovėjo nejudėdamas is stengėsi susigaudyti, ar kas nors pasikeitė. Lyg ir ne. Velsietis pikdžiugiškai išsišiepė.
- Relasio! - riktelėjo Dafydd pripuolęs atgal prie lango. Panašu, kad nepataikė, vis dėlto negalėjo matyti Kajaus. Tad klastuolis į visas puses laidė kerus, kol pagaliau jie atsitrenkė į kažką, kas, kaip tikėjosi velsietis, buvo būtent Švilpynės mokinys.