0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #75 Prieš 2 metus »
Deoiridh atkakliai spoksojo pro langą ir buvo tvirtai pasiryžusi neatsisukti, neužsimerkti ir nepadaryti nieko, kas parodytų, kaip ji jaučiasi. Žinoma, Matthew jau neblogai skaitė jos būsenas, tačiau vis tiek suprasdavo ne viską. Tai kažkodėl teikė mergaitei saugumo jausmą, tad ji nenorėjo, kad tėtis pamatytų kiekvieną menkiausią nuotaikos kaitą.
Apie Daviną ji užsiminė netyčia, ir tai tebuvo pykčio kibirkštėlė. Deja, dabar Deoiridh nežinojo, kaip viską ištaisyti, tuo labiau, kad Matthew į tai nieko neatsakė. Atsiprašyti nepavyko, tad dabar išties teliko stovėti ir spoksoti pro langą. Tai nebuvo pati geriausia išeitis, bet neliko ką daryti.
Mergaitė juto, kad herbologas priėjo arčiau, bet vis tiek neatsisuko. Jo ištarti žodžiai buvo tai, ko ir reikėjo, bet Deoiridh stovėjo kaip įkalta. Bandė apie kažką galvoti, bet mintys vis grįždavo prie Sigurdo. Reikėjo kažkaip nustoti apie jį mąstyti, tik grifiukė, deja, nė neįsivaizdavo, kaip tą padaryti.
- Man kaip tik to ir reikia, - staiga atsiliepė Deoiridh ir atsisuko į Matthew. Kiek padvejojusi žengė žingsnį jo link ir vėl apsikabino. - Aš tik… nenoriu kalbėti apie Sig… tai.
Kurį laiką Deoiridh tiesiog stovėjo ir tylėjo. Buvo gera žinoti, kad jų abiejų norai sutampa. Tiesa, mergaitė bijojo, kad Matthew bet kurią akimirką gali vėl viską sugadinti. Buvo smalsu, ar jis kada nors buvo panašiai susimovęs ir su Davina, bet nenorėjo vėl liesti tos moters temos, tad neklausė. Kada nors paklausiu kilstelėjusi antakius nusprendė rudaplaukė. Taip, kada nors ji tą padarys, bet kol kas reikia to, ko norisi jiems abiems - ramaus ir smagaus pasiplepėjimo.
Po kurio laiko rudaplaukė išsprūdo iš Matthew glėbio, bet tikėjosi, kad jis suprato: šį kartą ji nebėga. Šį kartą ji tenori įsitaisyti patogiau, kad būtų galima ramiai ir smagiai pasiplepėti.
Deja, dabar iškilo problema: apie ką reikia kalbėti, kai nori kalbėti ramiai ir smagiai? Panašu, kad ne tik Matthew mėgsta pokalbį paversti kažkokia sudėtinga kankyne - lygiai tokia pati buvo ir Deoiridh. Labai norėjosi pasakyti kažką šmaikštaus, kad abu galėtų nusijuokti ir pagaliau atsipalaiduoti, bet visiškai niekas neatėjo į galvą. Mergaitė žiūrėjo į grindis ir intensyviai mąstė. Į galvą atėjo mintis, kad herbologui jau būtų pats laikas prabilti, nors nebuvo tikra, ar praėjo daugiau nei sekundė.
Staiga pakėlusi galvą Deoiridh pažvelgė į Matthew ir tarsi klausdama kilstelėjo antakius. Klausimas išties buvo gyvas: apie ką jiems kalbėtis dabar?
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #76 Prieš 2 metus »
Ar Deoiridh kada nors dar atsisuks? Ar jos judesys nebus tik skubus dingimas iš kabineto? Šitie klausimai buvo sudėtingi ir atkakliai kankino Matthew, bet jis bijojo ką nors daryti. Jautėsi ir taip pakankamai išgąsdinęs ir supykdęs mergaitę. Visa šita situacija glumino, ir herbologas jautėsi itin pasimetęs. Žinojo pats esąs kaltas dėl to, kaip čia viskas susiklostė, bet tai nepadėjo. Vis dėlto vieną dalyką jis suprato: reikia daugiau oficialiai Deoiridh nekviesti. Ji į tokius pokalbius iš karto ateina įsitempusi, o tai prie gero neveda. O gal netgi būtų geriausia palikti tokius pokalbius koledžo vadovei. Matthew norėjo būti mergaitės tėtis ir draugas, o ne tėtis ir mokytojas, iš kurio gero nelaukti. Herbologas jautėsi sukrėstas, ir kvailiausia buvo tai, kad dėl visko kaltas tik jis pats. Per laiką, kurį jiedu su Deoiridh palaiko ryšius, jau buvo laikas išmokti, kad mergaitė gali staigiai pasislėpti savyje. Tiesa, pyktis ir, tuo labiau, prikaišiojimas dėl Davinos Matthew nustebino, bet, šiaip ar taip, Deoiridh buvo ne tik jo dukra, bet dar ir paauglė. Maža to, paauglė, turėjusi itin sudėtingą vaikystę.
Juodaplaukis nespėjo susigaudyti savo mintyse, kai pajuto, kad Deoiridh vėl prie jo prisiglaudė. Tai sušildė širdį, ir Matthew nusišypsojo.
- Atsiprašau, - dar kartą ištarė tą žodį herbologas. Jis paglostė šiurkštokus Deoiridh plaukus ir neprieštaraudamas paleido ją iš glėbio. Suprato, kad ji dabar nespruks, tad daugiau spaudimo tikrai nereikėjo.
Juodaplaukis taip pat grįžo į savo kėdę ir kiek nedrąsiai žvelgė į grifiukę. Spėjo, kad ji laukia, kada jis pradės tą malonų pokalbį, bet, deja, neįsivaizdavo, nuo ko reikėtų pradėti. Natūralu, kad paauglė laukia, kol tėtis atliks tą sunkų uždavinį. Problema buvo, kad tam tėčiui jis buvo lygiai taip pat sunkus. Dabar Matthew suprato, kodėl visi mokykloje laikė jį nevykėliu. Ko gero, jie buvo teisūs, tik tiek, kad jis ne itin vykęs yra ne tik magijos, bet ir kai kuriose kitose srityse. Na, bent jau bendravimo tai tikrai.
- Aš ne itin moku bendrauti be keblumų, ar ne? - šyptelėjo Turner, nors šypsotis norėjosi mažiausiai. Jis nuoširdžiai norėjo prajuokinti Deoiridh, išvysti jos šypseną ir išgirsti atsakymą, kuris prajuokintų juos abu. Kodėl šitos pilies sienos taip trukdo jiems bendrauti? Gal grįžimas į profesoriaus kėdę iš viso buvo klaida? Matthew ir vėl pradėjo kamuoti save tais sudėtingais klausimais, o kabinete tvyrojo vis nemalonesnė tyla.
- Gal įvyko kokių smagių nutikimų per pamokas? - galiausiai sugalvojo temą Turner. Ji, žinoma, nebuvo labai įdomi, bet ilgiau tos slegiančios tylos jis paprasčiausiai nebegalėjo pakelti.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #77 Prieš 2 metus »
Deoiridh dar tik pratinosi glaustis prie kito žmogaus, bet dabar tai buvo netikėtai gera ir reikalinga. Kurį laiką atrodė, kad niekada neišsprūs iš Matthew glėbio, bet noras pabendrauti ramiai ir be trikdžių ėmė viršų.
Dar vieno atsiprašymo mergaitei nereikėjo, bet ji nenorėjo gadinti akimirkos, tad tylėjo. Tuo labiau, kad herbologas atrodė nusiteikęs viską sugadinti pats. Deoiridh atrodė, kad ji kuo aiškiausiai demonstruoja laukianti, kol pokalbį pradės tėtis, bet jis tiesiog tylėjo. Rudaplaukė nenorėjo priekaištauti, tad atsargiai pažvelgė į silkių akvariumą, kuris visada padėdavo nukreipti žvilgsnį, o kartais netgi ir mintis. Ar šį kartą pasisekė, Deoiridh nežinojo: apie tai, ką reikėtų pasakyti Matthew, ji nebegalvojo, bet vietą smegenyse ir vėl užėmė Sigurdas. Tiesą sakant, su juo kažkodėl bendravimas buvo panašus - sudėtingas ir reikalaujantis didelių pastangų. Bet bendrauti tiek su Matthew, tiek su islandu Deoiridh mėgo. Su Sabrina viskas buvo kitaip, bet mergaitė iš jos nieko negirdėjo jau kurį laiką, tad nutarė, kad šią draugystę teks pamiršti. Pati rašyti laišką kažkodėl bijojo, nors Sabrina mergina buvo ta, kuri priversdavo Deoiridh atsipalaiduoti visai paprastai.
Grifiukė vos nepraleido Matthew žodžių, bet ir į juos nerado, ką atsakyti. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad, na, šitoje vietoje herbologas teisus. Deoiridh nuomone, jis turėtų žinoti, kaip užvesti tokius pokalbius, tačiau dabar nežinioje sėdėjo jie abu. Į tėčio žodžius mergaitė tik gūžtelėjo, bet ir toliau atidžiai stebėjo silkes. Ji tikėjo, kad jiedu išmoks bendrauti be tokių sudėtingų tylos periodų, bet buvo akivaizdu, kad tai daug paprasčiau yra daryti kur nors kitur. Geriausia Škotijoje, jeigu tik ten nesitrina ta bjaurybė Monica Lilly Moonlight.
Vos tik rudaplaukė prisiminė tą itin nemalonią personą, Matthew uždavė klausimą. Jis, tiesą sakant, buvo labai nuobodus, bet Deoiridh buvo visai patenkinta.
- Jeigu klausi, ar profesorei Hopes ant veido neatsidūrė penkiolika varlių, tai turiu tave nuvilti, bet ne, - sukikeno Deoiridh ir suprato: tai yra kuo puikiausia idėja kitai magijos istorijos pamokai. Atrodė, kad galbūt pavyko pralaužti ledus, bet grifiukė suprato: ji labai nenori plepėtis apie pamokas. Ko gero, išeitis tebuvo viena. Reikėjo tiesiog baigti šitą sudėtingą pokalbį ir keliauti kur nors kitur. Galbūt prie ežero, kur kurkia varlės ir kartais vaikšto Sig…
- Ar nesupyksi, jeigu aš vis dėlto keliausiu sau? - ne itin užtikrintai paklausė Deoiridh ir atsistojo. Pažvelgė į Matthew ir ilgokai jį stebėjo liūdnomis akimis. Ji puikiai suprato, kad tai buvo dar vienas nelabai nusisekęs pokalbis, bet negalėjo nieko padaryti: buvo tikra, kad jeigu ji dar čia sėdės, įtampa tik kils, ir galų gale viskas bus dar blogiau.
Neryžtingu žingsniu Deoiridh patraukė prie durų ir jas atsidariusi vėl atsisuko į tėtį. Nežinojo, ar reikėtų ką nors pasakyti, ar užtenka atsisveikinimo.
- Paplepėsime kitą kartą, gerai? - tyliai paklausė ji ir galų gale išėjo iš kabineto. Kaip ir planavo, uždariusi duris patraukė ežero link.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #78 Prieš 2 metus »
Matthew graužė save, kad nesugeba užvesti normalaus pokalbio, bet nieko negalėjo padaryti. Jis vis dar buvo įsitempęs ir sutrikęs, neįsivaizdavo, ką pasakyti, o pasirinkta tema tikrai nebuvo pati geriausia. Suprantama, kad mokinei kalbėtis apie pamokas nebuvo labai įdomu ar smagu, kad ir kaip atkakliai ji bandė tai nuslėpti. Herbologas jautėsi sutrikęs ir nepatenkintas savimi, bet nieko negalėjo padaryti. Klausimas jau buvo užduotas, tad reikėjo tikėtis, kad iš to bent kažkas išeis.
Deoiridh atsakymas juodaplaukiui patiko. Jis buvo toks, kokio ir reikėjo, kad atmosfera kabinete bent kiek praskaidrėtų. Matthew nusijuokė kartu su mergaite ir skubiai pratarė:
- Tai, kad ant profesorės Hopes veido nebuvo penkiolikos varlių, manęs tikrai nenuvilia.
Herbologas žvelgė į Deoiridh, bet juto, kad iki galo įtampa toli gražu neišsisklaidė. Dėl tos priežasties mergaitės noras keliauti sau Turner nenustebino. Į klausimą jis tik papurtė galvą ir stengėsi nesijausti nusivylęs, nors tai ir sekėsi itin sunkiai. Jis atsargiai žvelgė į rudaplaukę ir stengėsi negalvoti apie tai, kaip eilinį kartą sumovė jų pokalbį. Atrodė, kad ir Deoiridh nėra visai tikra, ar jai dera išeiti, tad Matthew nusišypsojo taip tikėdamasis parodyti, kad viskas yra gerai, ir jis neįsižeis. Nebuvo čia ko ir įsižeisti: pats viską sugadino, jiems ir vėl nepavyko normaliai pasiplepėti. Jau laikas imti bendravimo kursus, ką? pats sau paironizavo Matthew ir vos nepraleido paskutinių mergaitės žodžių.
- Žinoma, nesijaudink. Kitą kartą viskas bus geriau, - nuramino (ar bent jau bandė nuraminti) Deoiridh Matthew. Nusišypsojęs žiūrėjo, kaip duktė išeina, o jai uždarius duris įsispoksojo į savo silkes. Jos kuo ramiausiai plaukiojo po savo akvariumą ir, atrodo, nė nesuprato, kad čia įvyko kažkoks sudėtingas pokalbis. Žuvims šitokie dalykai nerūpėjo, tad Matthew su savo mintimis liko visiškai vienas. Viskas bus gerai. Kitą kartą pokalbio nesugadinsiu žadėjo sau Turner, nors nebuvo tikras, ar jis yra pajėgus tai padaryti. O gal jam lemta tiesiog viską gadinti ir griauti? Nevykėlis magijos srityje gal tampa nevykėliu ir kitose srityse? Reikia išgerti suprato Matthew ir tą pačią akimirką pagalvojo apie Rafaelį. Taip, reikia susirasti jaunąjį kolegą ir su jo pagalba šiek tiek atsipalaiduoti.
Šyptelėjęs Matthew atsistojo ir dar kartą pažvelgė į silkes. Niekaip nesuprato, kuo jos jam tokios brangios, bet be augintinių gyvenimas būtų tikrai liūdnesnis. Nors tu sugebi susigadinti gyvenimą ir turėdamas augintinių supeikė save Turner ir patraukė durų link. Padarys būtent tai, ką planavo. Susiras magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorių ir smagiai su juo išgers.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #79 Prieš 2 metus »
Matthew nervingai vaikščiojo po kabinetą. Mokiniai nemėgo mokytis: per pamokas nieko neveikdavo, namų darbai būdavo atliekami tiesiog tragiškai. Ir štai jau antras mokinys per neilgą laiką nori pasimokyti papildomai. Na, Dori Mendel protelio tikrai turėjo ne itin daug, tad, ko gero, dėl jos stebėtis nereikėjo. Bet Adam Harrison... Ar pagaliau susiprotėjo, kad egzaminai ant nosies, ir reikia jiems pasiruošti? Jaunimo nerūpestingumas tiesiog vedė iš proto. Turner buvo įsitikinęs, kad pats į mokslus žiūrėjo daug atsakingiau.
Sustojęs prie lango Matthew įsispoksojo pro jį. Ruduo artėjo prie pabaigos, tačiau prie pabaigos artėjo ir profesoriaus bent koks noras dirbti. Jis visai nelaukė šio papildomo užsiėmimo, už kurį papildomai jam niekas nesumokės.
- Reikia dirbti per pamokas, - tyliai suburbėjo juodaplaukis. Nuotaikos nebuvo visai: laisvą laiką būtų galima praleisti žymiai smagiau nei sėdint su staiga susizgribusiu mokiniu ir kalbant apie augalus. Pastaruosius, tiesa, Matthew mylėjo, tiesiog pernelyg nemėgo mokinių.
Žvilgtelėjęs į laikrodį profesorius pradėjo nekantrauti. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip anksti atėjo į šitą susitikimą, jeigu jam vis tiek nesiruošia. Vis dėlto laiko kažkur nueiti neliko, tad Matthew taip ir liko stovėti prie lango. Galvoje sukrebždėjo mintis, kad papildomą pamoką reikėtų skirti ir Deoiridh, tik ji, ko gero, tokia mintimi nesusižavėtų. Matthew sunkiai atsiduso. Sunkus tas profesoriaus gyvenimas…
Ant stalo visiškai pamirštas stovėjo pustuštis (puspilnis?) vyno butelis.

*

Neprisijungęs Adam Harrison

  • VII kursas
  • *
  • 22
  • Taškai: 53
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #80 Prieš 2 metus »
Sparčiu žingsniu kojos Adamą nešė iki Herbologijos kabineto. Raudonplaukis į papildomą pamoką kol kas dar nevėlavo, tačiau pagal pradinį planą chuliganą, turėjo ten pasirodyti dešimt minučių anksčiau. Septyniolikmetis nuvokė, kad profesoriaus neapmokamas korepetitoriaus darbas nejaudina, tad pamanė, jog ateidamas per anksti bent įkvėps Matthew mokyti dar vieną atsilikusį kvailį. Na nebe įkvėps. Ir dėl to kaltas tik pats Adamas. Juk niekas neliepė švilpynės vaikinų miegamajame matuotis Hogvartso moteriškai uniformai priklausančių sijonų, o vėliau su kiekvienu iš jų staipytis prieš veidrodį. Pagaliau pavyko pasiekti kabinetą. Laikrodis ant riešo rodė, kad raudonplaukis vėluoja tik minute. Gal dėl to Turner dantimis negrieš? Nervingai atsidusdamas Adamas pasitvarkė ant akių užkritusius plaukus, nuo apsiausto nusivalė nematomas dulkes, o tada užsitempė sijonėlį šiek tiek aukščiau. Skubant drabužis pasmuko. Rūpindamasis savo įvaizdžiu Adamėlis sugaišo dar minutę, tad dabar iš viso vėlavo net dvi minutes. Nebetempdamas gumos vaikinas pravėrė duris bei įkišo galvą į vidų. Norėjo įsitikinti, kad nieko nesumaišė ir kad Matthew čia yra.
— Laba, — išvysdamas profesoriaus figūrą raudonplaukis tyliai pasisveikino. Į patį kabineto vidų dar nėjo. Laukė pakvietimo, mat dabar baiminosi, jog sutrukdė. Nuleisdamas akis į žemę, švilpis atsikrenkštė, — galiu užeiti? — akis vėl pakėlė. Šį kartą jos nukeliavo nebe iki profesoriaus, o vyno butelio, stovėjusio ant stalo. Šaunu. Dar vienas girtuokliaujantis mokytojas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Adam Harrison »
"Ah, look at the lonely people"

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #81 Prieš 2 metus »
Matthew dirbtinai nusikosėjo. Žinojo, kad tai neprivers nerūpestingo mokinio atsivilkti iki klasės greičiau, bet bent jau yra ką veikti pačiam. Žinoma, dirbtinis kosėjimas nebuvo pati smagiausia veikla, tad herbologas netrukus liovėsi. Nespėjo sugalvoti kokio nors dar absurdiškesnio būdo praleisti laiką, kai pagaliau išgirdo taip (ne)lauktą atidaromų durų garsą. Pažvelgęs negalėjo neatkreipti dėmesio į sijoną ir sunkiai atsiduso. Panašu, kad iš šitos nesąmonės vaikinas dar neišaugo. Na, bet ką padarysi, galbūt bent jau pasistengs šiek tiek pasimokyti.
- Na, sveikas, - burbtelėjo Turner iš karto būdamas ne pačios geriausios nuotaikos. Ir kodėl jis sutiko su šita nesąmone? Argi septintame kurse reikia pradėti rūpintis mokslais? Jeigu jau esi beviltiškas, toks ir būsi...
- Užeik, užeik, - stengdamasis nutaisyti draugiškesnį toną pratarė juodaplaukis, bet pasekęs mokinio žvilgsnį mintyse riebiai nusikeikė. Dar ir butelį ant stalo paliko! Giliai įkvėpęs ir apsimesdamas, kad ant stalo vyno nėra, Matthew nutarė parodyti, kad yra rimtas ir gerbtinas profesorius. - Taigi, ar galėtum pasakyti, apie ką norėtum pasikonsultuoti? Manau, supranti, kad per vieną vakarą septynerių metų kurso aš tau neišaiškinsiu.
Tingiu.
Herbologas stengėsi nežiūrėti į tą nelemtą sijoną. Priėjęs prie savo stalo atsisėdo į kėdę ir parodė į antrąją taip kviesdamas Adam atsisėsti. Žvilgtelėjo į jį ir laukė kokio nors konkretaus klausimo. Ant stalo tebestovintis vynas gerokai trikdė, tačiau dabar jį perkelti kažkur kitur būtų buvę pernelyg neoru. Teko apsimesti, kad nemato to butelio, nors jis taip ir traukė žvilgsnį.
- Ir gal malonėtum paaiškinti, ką veikei ištisus septynerius metus?
Klausimas nebuvo užduotas draugišku tonu, bet čia Matthew negalėjo nieko padaryti: šitam mokiniui jis nejautė nė kruopelytės draugiškumo.

*

Neprisijungęs Adam Harrison

  • VII kursas
  • *
  • 22
  • Taškai: 53
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #82 Prieš 2 metus »
Nemėgo kitų būtybių deginančio žvilgsnio, tad atsiduso. Nežymiai papurtydamas galvą į šalis, nusprendė visus nesvetingus profesoriaus gestus ignoruoti. Visgi čia atėjo mokytis, o ne draugysčių ieškotis. Prikąsdamas lūpą, raudonplaukis pagaliau peržengė tą nelemtą slenkstį bei tyliai uždarė duris. Pasekęs profesoriaus pavyzdžiu bei kūno kalba, taip pat atsisėdo ant kėdės. Kad ir kaip stengėsi nekreipti dėmesio į vyną, tiesiog neišėjo. Buvo ypač išsiblaškęs bei visai nenusiteikęs mokytis su nedraugiškai nusiteikusiu mokytoju. Be to, šį rytą užmiršo išgerti savo ADHD medikamentus, tad jau dabar norėjosi profesoriui "įgelti".  Riebiai nuskambėjęs klausimas iš vyro lūpų situacijos negerino. Įkvėpdamas bei iškvėpdamas orą per burną, lyg tikėdamasis, jog tai padės, Adamas sunėrė rankas ant krūtinės.
— Mokiausi, — atsikrenkštė, — mokiausi kitoje mokykloje, kurioje prioritetas buvo transfigūracija bei kerėjimas. Niekas ten per daug į augalus dėmesio nekreipė, — šaltokai išrėžė. Tyla tarp jo ir tamsiaplaukio buvo tokia tyli ir nejauki, jog žaliaakis girdėjo savo širdies smarkų plakimą. Įdomu, ar Matthew irgi jį girdi?
— Gal malonėsite patraukti vyną? — nebe apsikentęs savo pastovaus žvilgčiojimo į butelį, vaikinas tarė, — Atleiskite, jei tai skamba grubiai, tačiau nemanau, kad šiai pamokai mums jo prireiks.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Adam Harrison »
"Ah, look at the lonely people"

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #83 Prieš 2 metus »
Visa kas bylojo, kad čia nebus taip paprasta. Nors Adam buvo jau paskutiniame kurse (teoriškai suaugęs!), neatrodė, kad būtų nusiteikęs rimtai pasimokyti. Faktas, kad jiedu abu trūnijo kabinete, kai to daryti nebuvo būtina, tarsi bylojo priešingai, tačiau Matthew neabejojo: čia yra kažkoks kabliukas, tik reikia jį surasti.
- Aišku, kalti visi kiti, tik ne mokinys, - tyliai sumurmėjo profesorius išgirdęs ne itin vykusį švilpio pasiteisinimą. Tiesą sakant, būtų gerai, jeigu vaikinas tokių dūsavimų negirdėtų. Ir taip tas prakeiktas butelis, tik ir traukiantis jaunuolio akį, tikriausiai sudarė ne patį geriausią įspūdį. Sulig ta mintimi Adam paprašė jį patraukti, ir Matthew sutriko.
- Tikėjausi, kad norėsi pasivaišinti, - apsimestinai nerūpestingu balsu pratarė profesorius bandydamas sudaryti įspūdį, kad butelis ant stalo stovėjo neatsitiktinai. Kiek pasvarstęs Turner vis tik paėmė vyną ir pastatė ant grindų šalia stalo savo pusėje. Mielai būtų kokį gurkšnį nugėręs, bet reikėjo išlikti pagarbos vertu profesoriumi.
Stengdamasis ilgesingai nežvilgčioti ten, kur ką tik pastatė butelį, Turner pakėlė akis į Adam. Kažkodėl siaubingai aptingo vesti kažkokias papildomas pamokas, tad reikėjo skubiai suktis iš padėties.
- Ar yra temų, kurios tau labiausiai kliūna? - stengdamasis visu kuo nedemonstruoti nuobodulio paklausė Klastūnyno vadovas. Vos susilaikė nenusižiovavęs ir nejučia nukreipė žvilgsnį į butelį. Raminkis! bandė save sudrausminti Turner, tačiau tai buvo labai sunku. Profesoriaus darbas buvo pernelyg sunkus, tad nenuostabu, kad norėjosi išgerti.
- Tikriausiai supranti, kad kabinete galime temas aptarti nebent teoriškai. Jeigu nori rimtai padirbėti, teks keliauti į šiltnamį, - po kiek laiko pridūrė Turner. O gal vis dėlto būtų geriau išties tiesiog išgerti? Šiaip ar taip, Adam jau pilnametis…

*

Neprisijungęs Adam Harrison

  • VII kursas
  • *
  • 22
  • Taškai: 53
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #84 Prieš 2 metus »
Kad juodaplaukis vyras pats geriausias visų laikų kerėtojas buvo girdėjęs tuziną kartų (juk tai pati didžiausia bei labiausiai slepiama Hogvartso paslaptis.) Tačiau kodėl niekas neperspėjo, jog profesorius dar ir tingus alkoholikas? Išsėdėti ramiai vietoje pasidarė neįmanoma. Netgi Matthew sarkazmas, kurio niekada gyvenime Adamas nebūtų ėmęs į galvą, kirto tiesiai į paširdžius. Atrodo net širdį susopo. Ne, nesusopo. Tik pasivaideno. Tyčia užkratydamas raudonų plaukų sruogeles ant akių, septyniolikmetis stipriai sukando apatinę lūpą.
Vynas dingo nuo stalo ir štai — dabar tai tikrai suskaudo širdį.
Kam taip žiauriai reikėjo su tuo buteliu?
Septyniolikmetis nuo veido nusibraukė plaukus. Pokalbis perėjo iki papildomos pamokos, tad privalėjo iš mandagumo bei pagarbos žiūrėti tiesiai į juodaplaukio akis. Šiaip ne dėl to spoksojo. Norėjo gauti nors mažytę dar vieną užuominą, kuri leistų ištarti "velniop mokslus, geriam." Ir gavo! Turner akys (ne)tikėtai nukeliavo iki alkoholio. Išsivėpdamas iki ausų raudonplaukis entuziastingai stryktelėjo iš vietos bei suplojo katučių. Vėliau susigėdęs nuleido akis į žemę bei vėl atsisėdo ant kėdės.
— Geriam?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Adam Harrison »
"Ah, look at the lonely people"

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #85 Prieš 2 metus »
Adamas atrodė abejingas viskam. Tai Matthew itin nepatiko: šiaip ar taip, jis švaisto savo laiką tam, kad šitas paauglys geriau pasiruoštų egzaminams, o neatrodo, kad jam kas nors šitame pasaulyje rūpi. Net ir vynas... nejučia susimąstė Turner. Atkakliai bandė nuvyti tą mintį į šoną, bet tas butelis, dar talpinantis savyje nuostabaus skysčio, labai jau masino vis į jį žvilgtelėti.
Švilpynės mokiniui niekaip nereagavus į užuominą, kad jau laikas pradėti kalbėti apie tai, ko jie čia susirinko, Matthew pasijuto gerokai sutrikęs. Kad jis čia nenori būti, gal ir galima suprasti, bet mokinio abejingumas? Kam tada reikėjo apsimetinėti? Ar ne geriau būtų tada nešvaistyti laiko ir keliauti sau? Būtent tai Matthew norėjo pasiūlyti, kai Adamas parodė netikėtą pagyvėjimą. Aišku, susidomėjo nelemtu buteliu, nuo kurio nutraukti akis nebuvo taip jau paprasta. Profesorius jau ketino sakyti, kad toks pasiūlymas ar klausimas mokiniui tikrai yra netinkamas, bet laiku prisiminė pats užsiminęs, kad tikėjosi vyruką norėsiant pasivaišinti. Ir sugebėk tu šitaip susimauti...
- Ar tu tai vadini papildomu pasiruošimu egzaminui? - paklausė Matthew, nors ir pats suprato, kad tai daro tik tam, kad apsimestų nesąs itin išgerti norintis profesorius. O būtent šito dabar labiausiai ir norėjosi. Kiek pasvarstęs (ar apsimetęs, kad tai daro) jis atsistojo ir atsinešė dvi taures. Neskubiais judesiais kukliai įpylė vyno. Kelis kartus pakartojo sau, kad Adamas yra jau pilnametis, tad nieko blogo nenutiks. Stumtelėjo vieną iš taurių švilpio link ir atidžiai pažvelgė į jį.
- O dabar galbūt teiksiesi paaiškinti, kodėl nusprendei paprašyti "papildomos pamokos"? - paklausė profesorius ir galiausiai gurkštelėjo vyno. Kaip tik šito jam dabar ir reikėjo!

*

Neprisijungęs Adam Harrison

  • VII kursas
  • *
  • 22
  • Taškai: 53
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #86 Prieš 2 metus »
Pakeldamas akis nuo žemės į Matthew veidą, Adamas susimąstė. Profesorius atrodė toks nekaltutis, toks gražutis. Lyg nė musės negalėtų nuskriausti. Šiaip ir negalėtų. Laikraščių ant vyro stalo nesimatė, su vyno buteliu vabzdžio nedaužtų, o kerų pagalba tikėtina, jog savo plaukus pasidegtų. Tik tamsiaplaukiui atsitraukus atnešti taurių, sugrįžo iš savo galvos į žemę. Kelis kartus sušniurkščiojo nosimi bei atsilošė į kėdės atloša.
Kaip būtų gerai parūkyti.
Po kelių akimirkų Matthew grįžo prie stalo. Vyno į taures įpylė rodės tik po gurkšnelį. Atsidusdamas Adamas, akimis nudegino profesoriaus kaktą. Vėliau susivokė, kad iš vis turėtų džiaugtis, jog išgert gavo! Be Rafaelio nieks daugiau Hogvarsto studentų negirdo.
— Ne, — prikimusiu balsu į Herbologo klausimą atsakė, — Ar Jums panašu, kad tai pasiruošimas? Na mes geriam. Bet net į gėrimą tai nepanašu. Labiau degustuojam Jūsų vyną, — puse lūpų šyptelėjo. Lėtai pakeldamas alkoholį prie lūpų dar kartą pasvajojo apie cigaretes. Prisiminęs, kad tikriausiai pakelį su keliomis turi apsiausto kišenėje, taurę greitai padėjo ant stalo, — Paprašiau pamokos nes man jos reikėjo. Negi tai taip neaišku? Dabar atrodo, kad imu perprasti Herbologiją tik sėdėdamas Jūsų kabinete, tad man pamokos nebereikia. Magiškas tas Jūsų kabinetas, Profesoriau.
"Ah, look at the lonely people"

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Senasis kabinetas
« Atsakymas #87 Prieš 2 metus »
Situacija buvo daugiau nei kvaila. Adamas nenorėjo mokytis, Matthew - jo mokyti. Tad ko galų gale jie čia susirinko? Išgerti? Tai tikrai nėra ta veikla, kuria reikėtų kartu su mokiniais. Vis dėlto šis švilpis buvo jau pilnametis, kas leido nustumti sąžinės graužatį į šoną ir pasimėgauti vienu kitu gurkšneliu vyno.
- Na na, - bandė apraminti jau beįsisiautėjantį vaikinuką profesorius. - Esi per jaunas gurkšnoti, tad pasidžiauk tuo, ką turi.
Trumpam nusukęs akis nuo Adamo Matthew netruko vėl staigiai pažvelgti į jį. Kokią akimirką būtų galėjęs prisiekti, kad sėdi ne su ne itin pavyzdingu mokiniu, o su kolega ir draugu Rafael. Susierzinęs, kad jau spėjo tiek prisigerti, Turner papurtė galvą ir atidžiau pažvelgė į mokinį.
- Man tikrai aišku, - stengdamasis neprarasti kantrybės pratarė profesorius ir nugėrė gurkšnį. Buvo keista čia sėdėti su paaugliu ir ragauti tą nuostabų gėrimą. - Sakyčiau, pats nesupranti, ko čia atėjai. Taigi ar planuoji laikyti herbologijos egzaminą?
Klastūnyno vadovas puikiai suprato besistengiantis nukreipti mintis nuo alkoholio. Kas būtų, jeigu direktorė išgirstų apie šią “papildomą pamoką”? Tada, ko gero, Matthew lėktų iš Hogvartso greičiau nei… Šio palyginimo geriau neužbaigti, bet Turner buvo tikras: jei ir toliau viskas taip klosis, jis į mokyklą nebegrįš. Ko, tiesą sakant, jis visai ir nenorėjo. Numojęs ranka į tokias smulkmenas šiek tiek papildė taures ir draugiškai nusišypsojo.
- Galbūt grįžtame prie herbologijos? - labai maloniu - netgi pernelyg maloniu - balsu pasiteiravo Turner.