[Katerina Petrova]

Vieną mokslu metų dienos popiete mergaitė nuėjo į mokyklos biblioteka, nes jai reikėjo gauti informacijos magisjos istorijos darbui. Eidama ji į biblioteka sutiko drauge kuriai tai pat reikėjo knygų. Na tai jos abi nuėjo į biblioteką. Atėjusios į biblioteka nuėjo ir pasiememė joms reikalingas knygas. Kai jau ruošėsi išeiti nugirdo dviejų berniukų pokalbi. Jie kalbėjo apie žmogų vardu Nikolas Ugninis. Tai jos pradėjo jų klausytis, bet tuo tarpu su jomis pasisveikino mokytoja ir nutraukė mergaičių klausimasi dviejų berniukų pokalbio. Tuomet mokytoja mūsu paklausė:
-Kokias knygas pasiemėte ?
Na ir jos pasakė:
-Pasiemėme knygas. Jų mum reikia magijos istorijos pamokai.   
Kai mokytoja jas abi paliko tų berniukų jau nebebuvo. Na tuo met jos nieko nelaugdamos grįžo į varno nago bendrajį kambarį. Bet joms vis knietėjo sužinoti kas tas Nikolas Ugninis ir, kodėl jie ape jį kalbėjo. Bet Katerina pasitarė su drauge, kad rytoj pajieškos informacijos bibliotekoje. Kai išaušo antras rytas nieko nelaukdamos mergaitės per laisvą laika nuėjo į biblioteka ir pradėjo jieškoti informacijos. Bet deja jos tik laika sugaišo daugiau nieko. Nieko jos nerado ir nieko, nesužinojo. Tuomet nusivylusios mergaitės ėjo į bendrąjį kambarį. Tuomet mergaites  užkalbino vienas berniukas iš jų koledžo, ir jis tikriausiai žinojo ko jos jieškojo bibliotekoje, nes berniukas pasakė :
- Tai ką norite rasti nebutinai turi būti tarp tų knygų tarp kurių jieškojote, bet gal būtu uždraustajame skyriuje...
Mergaites tai sudomino tad jos nusprendėme, kad šia naktį esi į uždraustajį skyrių ir pajiškos. Atėjo ta laukta naktis ir mergaitės susiruošė į uždraustajį skyriu. Ten jos nieko nerado tik rado knygas kurio staugė arba nieko nedarė. Kitą ryta berniukas jas vėl pasitiko ir pasiteravo :
- Ar radote ko jieškojusios ?
 Na ir jos įpykusios pasakė:
- Dėja, bet ne!
 Ir tai ką jis pasakė toliau mergaites šiek tiek sutrigdė. O jis pasakė :
- Taip, kad ir neturėjome ten nieko rasti.
Jos aišku sumišo. . Tuomet berniukas iš po nugaros išsitraukė knygą ir padavė mums ir atvertė šimtą devinioliktąjį puslapi ir bedė pirštu. Na ir mergaites pradėjo skaityti,o ten viskas aiškiai buvo parašyta kas tas Nikolas Ugninis. Jos taip džiaugėsi, kad pagaliau jų klausimas išsprestas ir jos žino kas tas Nikolas Ugninis. Tik vienas klausimas dar buvo kiles. Kodėl tie berniukai kalbėjo apie jį ? Na į šį klausimažą taipogi jos gavo atsakimą. Jos tiesiog per vakariene priėjo ir paklausė. Ir gavo labai aškų atsakymą....

[Evelina Džonson]

Hogvartse biblioteka buvo didelė. Čia buvo ne tik knygu apie Hogvartsą, vadovėlių, kerėjimo knygų ar išminčių, bet buvo ir meilės romanų, knygų apie žiobarus nuotikių knygų ir patikėkite - dar daugybe. Bibliotekoj taip pat buvo galima mokytis kadangi bibliotekininkė visad reikalaudavo tylos, čia mokytis būdavo netgi lengviau. Prie įvairiausių lentynų stovėdavo stalai prie kurių galėdavai skaityti. Kiekvieno tipo knygos turėdavo savo skyrių kuriame galėdavai jas rasti.

Grifiukei Evelinai biblioteka buvo turbūt, mėgstamiausia vieta mokykloje. Čia ji galėdavo pasinerti į knygas ir užmiršti tikrąjį pasaulį. Evelina kaip tik buvo baigusi "Džordžijos nuotykiai trolių šalyje" ir dabar ketino pasiimti naujų knygų. Bibliotekoje ji iškart nuėjo link nuotykių knygų lentynos. Jai praeita kartą dar nematytą knygą, kuria ji ketino skaityti, buvo kažkas paėmęs, tad mergaitė ėmė žvalgytis naujos. "Praeities paslaptys" - ne. "Bramlio paštas" - ne. "Penelopė ir Ugnies drakono širdis". Knyga pasirodė įdomi ir Evelina ištraukė ją iš lentynos. Knygos viršelis buvo nusitrynęs, bet jame dar galėjai įžiūrėti mergaite apsikabinusia drakonui kaklą. Knygos viršelis judėjo kadangi knyga - iš burtininkų bibliotekos. Pervertusi knyga mergaitė pamatė, kad joje nėra paveikslėlių (beveik visose burtininkų knygose būdavo piešinėlių). Gūžtelėjusi pečiais grifiukė nušjo prie bibliotekos stalo ir atsisėdo prie jo. Pradėjo skaityti. "Braun Hilio miestelyje švietė saulė. Penelopė sėdėjo prie rašomojo stalo savo kambaryje...Evelina patogiau įsitaisė ant kėdės ir palinko virš knygos. Žodžiai vienas po kito vis "įdomėjo". Mergaitė kokias geras dvidešimt minučių sėdėjo nejudėdama. Jos kojos tabalavo nuo kėdės. Girdėjosi tik blausios bibliotekos lankytojų kalbų nuotrupos ir evelinos knygos perverčiamų lapų šiugždėjimas. Pagaliau grifė pajudėjo. Atsitiesė ir atsikvėpė nuo skaitymo. Istorija jau buvo spėjusi istrigti galvoje ir atsitiesimas nutraukė visą dėmesį. Evelina apsidairė biblioteka buvo beveik ištuštėjusi, kadangi lauke jau temo ir vakarėjo. Mergaitė taip pat nusprendė grįžti į Grifo Gūžtos bendrabutį, pasikišo knygą po pažastimi ir įšėjo.

[Shiro Spiderfig]

Dienos bėgo, o baltapūkis dar nespėjo susipažinti su nauja mokykla. Buvo tiek daug dalykų, kurių nežinojo. Kaip gimusiam žiobarų pasaulyje, ir pratusiam prie žiobariškų fizinių dėsnių ir įrankių, matyti besisukančius laiptus, skraidančius vaiduoklius ir judančius paveikslus buvo neįtikėtina. Nors gyveno Švilpynės koledže jau keletą dienų, tačiau vis dar buvo sunku prisitaikyti. Kitiems šis magijos ir stebuklų pasaulis buvo kasdienis, niekuo neįprastas, tačiau vaikinas stebėjosi kiekviena smulkmena.

Shiro iš prigimties buvo smalsus vaikis. Mėgo domėtis tuo ko nesupranta, ir kišti savo išblyškusią nosį į ten kur papuola. Todėl ne paslaptis, jog vienas iš pirmųjų Hogvartso užkampių, kurį ketino aplankyti buvo biblioteka. Juk tai pagrindinė mokslo ir žinių vieta, čia galės paskaityti daugiau apie magų pasaulį ir sužinoti naujos informacijos apie savo magiškus augintinius, kurių turėjo net tris.

Vos įžengęs pėdą į biblioteką plačiai išplėtė akis nužvelgęs neapsakomą jos dydį... Knygos driekėsi tolyn kiek akys matė, buvo net sunku suvokti kaip dabar teks atrasti norimų knygų. Nejau teks kalbėti su bibliotekininke? Vaikis geriau vengtų kontakto, gal nebent paskutiniu atveju, jeigu savarankiškos paieškos taps bergždžios. Pasukus akis prie lentynų matėsi stalai, su savaime judančiom plunksnom, kažką rašančiom į popieriaus lapus. Kiek tolėliau prie kitų stalų sėdėjo ir mokiniai iš įvairių koledžų, kurie atvyko mokytis, skaityti, o gal net atlikti namų darbų. Shiro šiuo atveju tyliai prisėlino prie vienos iš lentynų ir nuleidęs akis į grindis atsargiai prapėdino pro kitus mokinius, tarsi ketindamas būti nepastebimu.
- Dabar esu s-saugus, ar ne? - sumurmėjo sau panosėj pakeldamas vieną iš savo rankovių ir išleisdamas voriuką-augintinį į laisvę.
- Bičiuliai, padėkit man atrasti knygą pavadinimu "Šimtas stebuklingų voragyvių", - tyliu, tačiau ramiu balso tembru išlemeno komandą, ir iš rankovės išlindo dar du maži voriukai, kurie nieko nelaukę kartu su trečiuoju pradėjo ropštis ant knygų lentynų tarsi ieškodami reikiamos knygos.
- Nagi, turėčiau ir pats pradėti ieškoti, kitaip užtruksiu visą dieną - susimąstęs apie galimas pasekmes kibo į darbą rausdamasis tarp įvairiausiu lentynų, visgi nepažįstant bibliotekos tai buvo gan sunkus iššūkis. 

[Luna Evanns]

Na ką gi nauja diena , o tai reiškė , kad vėl reikėjo eiti į biblioteka . Luna su šypsena tiesiog bėgo į biblioteka   tiksliai žinojo , kad tikrai ten ką nors ras. Na ką gi ko ieškoti šiandien? Po sau mintyse užduoto klausimo Evanns nusišypsojo Taip šiandien tikrai be galo nuostabi diena. Švilpė bene dainuodama toliau sau žingsniavo į biblioteką ir svarstė apie šį bei tą. Ir štai dar pora žingsnių ir jau matėsi bibliotekos durys. Praėjo dar kelis žingsnius mergaitė tas duris atidarė. Užėjusi į vidų pamojavo kitiems tenai esantiems mokiniams ir nuėjo ir ko nors ieškojo.  Radusi lentyną su jos mėgstamiausiomis knygomis Luna Evanns jau ėjo prie lentynos galo paimti knygos.Šitos dar tikrai neskaičiau esu visiškai įsitikinusi Su šia mintimi jau siekėsi knygos , bet štai pamatė kai ką be galo siaubingo....Vorus. Na ir kas kokio velnio čia juos atsitempė?Švilpė jau norėjo tuos vorus užmušti su knyga , bet staiga persigalvojo. Sekundėlę juk aš tokiu atveju įvykdyčiau žmogžudyste , o juk aš nesu bloga mergaitė.Pirmakursė pasitraukė nuo tų padarų. Derėtų surasti šitų vorų šeimininką ar šeimininkę .Evanns pradėjo eiti.Šiek tiek paėjusi pamatė lyg ir berniuką lyg ir mergaite tiksliai švilpė negalėjo suprasti. - Labas , gal žinai kas ten vorus paleido? Aš beje Luna....Luna Evanns iš švilpynės koledžo ,o tu?

[Shiro Spiderfig]

Stebuklingų voragyvių enciklopedijos paieškos tęsėsi sunkiai. Nepažįstant bibliotekos nė nenutuokė kurioje lentynoje norima knyga galėtų būti. Negana to, kai kurios knygos driekėsi tiek aukštai, jog vienuolikmečiui pirmakursiui pasiekti viršutinius skyrius buvo tik dar vienas didelis išbandymas. Apsidairęs savo kompanionų voriukų jau nebematė, turbūt šie užsiropštė ant kitų lentynų taip praplėsdami paieškos perimetrą.

Ir štai tolumoje išgirdo linksmą dainą, atrodė net pati patalpos atmosfera pakilo nuo geros naujai įžengusios personos nuotaikos. Atsisukęs į durų pusę pastebėjo jauną geltonplaukę mergaitę. Ji atrodė panašaus amžiaus kaip ir Shiro, tad berniukas droviai nuleido akis ir toliau tęsė knygos paiešką. Vengė veltis į pokalbius su kitais moksleiviais, iš praeities patirčių žinojo kokie nedraugiški bendraamžiai gali būti, todėl labai retai kažkuo pasitikėjo... Tačiau batų taukšėjimas tik garsėjo, o staiga net vienas iš voriukų baikščiai parbėgo atgal pas Shiro pasislėpdamas po vaikio apykakle.
- Kas nutiko? - sušnibždėjo savo augintiniui tarsi tikėdamasis sulaukti atsakymo, tačiau išgirdo tik švelniai skambantį balsą sklindantį iš visai kitos pusės. Pakėlęs akis išvydo, jog ta pati geltonplaukė mergaitė dabar stovėjo priešais vaikį ir teiravosi apie vorus.
- Ah, šitie? Jie m-mano, - pasimetusiu ir kiek tyliu balsu atsakė į merginos klausimą, - Aš Shiro Spiderfig... Švilpynės koledžas...
Vaikinas prisistatė tyliu balsu, jo žvilgsnis dirstėsi į šonus mėgindamas vengti akių kontakto. Jaunuolio veidas atrodė išblyškęs, paakiai juodoki, o lūpos apdžiuvusios, šiuo metu devėjo juodą darbinį apsiaustą, tačiau be smailios kepurės mat ją paliko Švilpynės koledžo miegamajame.
- Čia Gervuogė, ji gana drovi, - patapšnojęs savo apykaklę pakvietė pasislėpusį voriuką išlysti pasisveikinti, tada rodomuoju piršto gestu nusuko link lentynų, - Tenai ropoja Serbentas... O ten Pipiras, jie mano augintiniai...
- Malonu susipažinti, L-Luna, - droviai ištarė mergaitės vardą, - Ar ko nors reikėjo? Aš dabar bandau surasti knygą...

[Luna Evanns]

Luna dar ilgai žiūrėjo į berniuką kaip jai pavyko suprasti, Shiro. Vorai? Gal jam visai galvoje negera?Švilpė nusišypsojo ir tarė:- Oh be galo mieli voriukai ir jų vardai.- Sumelavo mergaitė.Manau jis ne iš pačios turtingiausios šeimos, be to greičiausia iš žiobarų šeimos.Po trumpo pamąstymo Evanns vėl nusišypsojo nepaisant keistos berniuko išvaizdos jis pirmakursei pasirodė pasirodė visai mielas. Po kiek laiko vėl šypsena pasirodė Lunos veide. Nu po šimts žiobarų kas man yra? Kodėl negaliu nustoti šypsotis?] Dar kiek pagalvojusi Evanns apsižvalgė lyg čia būtų pirma kartą. Paskui pradėjo tyliai dainuoti savo mėgstamiausia daina lyg, Shiro čia nė nebūtų, paskui lyg niekur nieko paklausė;
- Sakei ieškai kažkokios tai knygos? Gal tau reikia pagalbos?- Kiek patylėjusi tarė:
- Beje nelabai gerai jog čia nešiesi savo vorus juos reikėtų palikti kambaryje.   

[Shiro Spiderfig]

Netikėtas komplimentas privertė berniuką parausti. Gervuogė tuo tarpu supratusi geltonplaukės žodžius pasijuto daug saugiau, tad užsiropštusi ant vaikio peties vikriai apsisuko keletą kartų taip mėgindama parodyti pasitenkinimo ir dosnumo gestą.
- Gal ir jai patinka vorai? - Shiro susimąstė mintyse mėgindamas suprasti ant panelės veido tviskančią plačią šypseną.
Staiga priešais jį stovinti bendrakursė pradėjo žvalgytis, tad Shiro toliau tęsė knygos paiešką. Buvo malonu sutikti draugiškų žmonių, retai su kažkuo bendraudavo mokykloje. Tačiau savo pagrindinio tikslo dar nepamiršo, "Šimtas stebuklingų voragyvių" turėjo būti kažkurioje iš šių lentynų ir vaikinas privalėjo tai surasti. Netrukus du kiti paleisti voriukai nepešę nieko nusprendė grįžti atgal pas šeimininką, ir laukti tolimesnių nurodymų. Luna atrodė kažką tyliai dainavo prieš atsisukdama atgal į vaikiną ir pasiteiraudama apie jo ieškomą knygą.
- Gražus balsas, - tyliai pagalvojo, tačiau garsiai to nedrįso pasakyti, o tai per daug susigėdytų.
- Taip... Ji pavadinimu "Šimtas stebuklingų voragyvių", tai knyga apie magiškus vorus: jų rūšis, mitybos būdus, gyvenamąsias vietoves, panaudojimus eliksyruose ir daug kitų privalumų, - šiek tiek užsivedė pasakodamas apie savo pomėgį, tačiau vos susipratęs kiek ilgai kalba staigiai užsičiaupė.
- Uhm... A-Atsiprašau... Būčiau labai dėkingas, - atsakė į mergaitės pasiūlymą padėti nuoširdžiai padėkodamas. Tokių geranoriškų žmonių sutikti reta, tad baltaplaukis džiaugėsi šiuo pokalbiu.
- Kambaryje..? Bet juk jie maži, ir nesikandžioja... Pažvelk, - bandė nuraminti pašnekovę parodydamas kaip paglosto savo augintinį, prikišdamas smiliaus pirštą prie vieno iš voriukų, tik šis padaužiškai krimstelėjo tiesiai į piršto galiuką. Shiro veide buvo galima įžvelgti nežymų akies virptelėjimą iš skausmo.
- Na, išskyrus Pipirą...

[Luna Evanns]

Kai Luna pamatė vorą kuris apsisuko kelis kartus Evanns visai sutriko Gerai dabar štai kas tas Shiro ir jo vorai yra be galo keisti, bet ką padarysi visokių žmonių turim. Kiek vėliau atėjo dar du vorai žinoma švilpė dėl šito labai sutriko.- Taip turėčiau suprasti, kad šitie trys vorai ne vieninteliai tavo turimi? Šiek tiek su baime , bet stengėsi tai padaryti kuo ramiau. Po kiek laiko berniukas atsakė į Lunos dar vieną klausimą.Aha taip ir maniau knyga apie vorus kaip gi kitaip galėjo būti? Ir manau žinau kur ji yra. Bet vos tik mergaitė pradėjo pasakoti vis daugiau apie savo ieškoma knygą.Negi Shiro tikrai mano , kad man patinka tie prakeikti ir šlykštūs vorai? Garsiai savo minčių Evanns dėstyti nedrįso.-Žinai ką nesvarbu apie ką ji , bet manau žinau kur ta knyga ir galiu tau padėti. Luna nusijuokė pamačiusi kaip voras įkanda berniukui.- Gal atsargiau su šituo mažiuku? Švilpiukė nusijuokė.- Na gerai nesvarbu kaip ten bebūtų jeigu nori surasti ta knyga turėtumėm paskubėti paskui mane. Ir  Luna pradėjo eiti ir  iš galo žiūrėdama ar Shiro seka ją Gerai turim surasti tą knyga ,o tiesa pasakius net neatsimenu ko čia atėjau pati per tuos prakeiktus vorus ir taip ir negalėjau pasiimti tos knygos. Žinoma mielas berniukas , bet vorai tai tikrai viršūnė!  

[Dori Mendel]

Buvo rami penktadienio pavakarė. Po pamokų Dori nupėdino iki bibliotekos. Keista, kad pirmakursė taip retai joje lankėsi, vis tik knygos buvo vienas mėgstamesnių jos hobių. Tačiau Hogvartse laukė tiek įdomybių, kad vienuolikmetė nelabai kada ir spėdavo paskaityti savo malonumui. Skaitymo ji turėjo daug, tačiau visas jis buvo skirtas mokslams, o ypač - magijos istorijai. Tad Dori lankėsi bibliotekoje tik mokymosi tikslais, na, o visą laisvą laiką užimdavo veikla, susijusi su magija.
Šiandien mergaitė nusprendė neieškoti nuotykių ir Hogvartso paslapčių, todėl užsuko į biblioteką šiaip sau, panaršyti po knygų lentynas, paieškoti kokio gero skaitalo, atsipalaiduoti. Mokyklos biblioteka nebuvo tokia, kokios esti įprastos žiobarų bibliotekos. Čia tiesiog dvelkė paslaptimi ir mistika, tartum lentynose gulinčios knygos ne tik slėptų keisčiausius įdomius dalykus, bet būtų gyvos. Atrodė, lyg jos alsuotų.
Klastuolę nukrėtė šiurpas, tačiau mistiškai malonus, o ne baugus. Ji iškėlė galvą į didžiules, beveik lubas siekiančias lentynas, ir nežinojo, nuo kur pradėti dairytis, visko čia buvo tiek daug. Sutikusi nepatenkintą bibliotekininkės žvilgsnį trumpaplaukė pasuko prie pirmos pasitaikiusios lentynos.
Prašmirinėjusi tarp lentynų apie pusantros valandos, mergaitė glėbyje jau laikė keletą knygų. Ji pasiėmė skaitinį apie pravarčius kerus, dar vieną storą knygą apie pilies paslaptis ir kažkokią nesąmonę pavadinimu „Meilės burtai: sužinok, kaip pritraukti tau patinkantį burtininką“. Šioje bibliotekoje buvo daug įdomiau nei visose kitose, kokiose Mendel yra tekę lankytis. Kai kurių knygų viršeliai juos palietus keitė spalvą, kitos knygos kažką murmėjo, dar kitas atvertus iš jų pasigirsdavo muzika ar pasklisdavo koks nors kvapas, pavyzdžiui, pradėjus skaityti gardžiausio šokoladinio kekso receptą mergaitė pajuto gundantį šio kepinio aromatą, kad net seilės burnoje susikaupė.
Einant prie nuošalesnio stalo Dori akys pakrypo į vis tamsesnes ir keistesnes knygų lentynas. Galėjo galvą guldyti, kad iš ten kažkas sušnabždėjo. Netoliese matėsi ir uždraustasis skyrius, kur nedegė nei viena lempa, kad tik niekas nesusigundytų ten užsukti, be to, uždraustasis skyrius buvo užtvertas.
Klastuolė dar ilgai spoksojo į vieną tamsesnių lentynų, ne uždraustajame skyriuje, bet šalia jo. Galiausiai palikusi ant stalo tris savo knygas, kurias išsirinko, Mendel pasuko tos lentynos link.
- Įdomiausi ir netikėčiausi eliksyrai istorijoje, - pašnibždom perskaitė užrašą virš lentynos.
Pff, bene man jų reikėtų, pavartė akis mergaitė pagalvojusi apie tai, kaip jai nesiseka nuodų ir vaistų pamoka ir kaip ji amžiais susimauna bandydama išvirti bet kokį eliksyrą. Tačiau Dori vis tiek žiūrinėjo lentyną, nes čia slėpėsi daug įdomybių, pavyzdžiui, eliksyrų vadovėlis, kaip atrodyti bepročiui arba eliksyrai, kurie išaugina gyvūnus. Kai kurios knygos tikrai atrodė įdomios ir netikėtos.
Klastuolės akys užkliuvo už knygos juodu viršeliu tamsiai žaliomis raidėmis, kurių krašteliai buvo pasidabruoti. Klastuolio klastos, mintyse perskaitė Dori paėmusi knygą į rankas. Daugiau nieko jai ir nereikėjo, mergaitė grįžo prie stalo ir atsivertė šį storą skaitalą. Kaip palenkti kitus į savo pusę? Pasigamink nuolankumo esencijos, toliau mintyse skaitė Dori. Išgerk mililitrą magiško gėralo ir nebūk sučiuptas sukčiaujant; užsitarnauk savo priešų pasitikėjimą prie užnuodyto ugninės stikliuko; lengvai pasisavink norimus daiktus aukas apšlakstęs vagimo tirpalu; atsikratyk bėdų per...
- Vagimo tirpalu?! - garsiai paklausė knygos.
Susizgribusi greitai apsidairė, ar niekas neišgirdo, ir akimis grįžo prie minėtojo tirpalo. Prabėgom paskaičiusi jo paskirtį ir receptą, Dori ir vėl sušuko:
- Davidas!
Griebusi knygą tiesiog išrūko iš bibliotekos ant stalo palikusi kitas tris knygas.

[Dori Mendel]

- Aš vaikštinėjau koridoriais, na, žinai, kaip visada, ir pamačiau Diną, - Dori, eidama koridoriais su Meg, ėmė atsakinėti į jos klausimus. - Jis kažkaip užlindo už tos statulos, na, ji jam atsitraukė, ir įėjo į slaptą klasę. Man buvo įdomu, tad įsliūkinau iš paskos. Ir ten mes pamatėme tą keistą gyvūnėlį. Jis sakė, kad jį matė taip pat pirmą kartą, bet aš nežinau, ar tai tiesa. Uždėjo jam Apelsino vardą. Na, Apelsinuko, bet juk žinai, kaip nemėgstu to saldumo, - pavartė akis. - Meg, einam į biblioteką, mes turime ką nors išsiaiškinti apie tą gyvūną, - pasiūlė draugei ir pradėjo eiti bibliotekos link. - Dinas su tuo gyvūnu žaidė, nors prieš tai jis jam įkando. Iš pradžių viskas buvo gerai ir ta žaizda net nelabai kraujavo. Paėmiau ir aš į rankas tą gyvūną, manęs jis nepuolė. Galiausiai Dinui pasidarė negera, jo žaizda ėmė kraujuoti, pasipylė kraujas iš nosies, ausų, ir išbėgęs į koridorių jis nualpo... Ir tada atėjai tu, - baiginėjo pasakoti jau visai netoli bibliotekos durų.
Mergaitės įėjo į biblioteką.
- Tas gyvūnas buvo pūkuotas, - dabar jau pašnibždom kalbėjo. - Oranžinės spalvos, su rožiniais ir mėtiniais taškeliais. Žinai, jis atrodė labai mielas. Manau, kad reikėtų pabandyti čia paieškoti kokios nors informacijos apie jį. Na, o suradus, žinoma, nueiti pas tą padariūkštį.

[Meghan Natali Pritz]

Eidama į biblioteką su Dori, Meg klausėsi jos pasakojimo.
- Prisiekiu Merlino barzda, - švilpiukė papurtė galvą. - Tą vaikiną vieną dieną pražudys jo meilė gyvūnams. Aš ir pati mėgstu gyvus padarėlius, tačiau tai visai kas kita! Dėl dievo meilės, pamatė naują gyvūną, apie kurį nieko, ničnieko nežinojo, ir vis tiek ėjo prie jo? O kai įkando net nepasivargino nueiti į ligoninę. Dėl mėgstamiausių Merlino trumpikių! Kai Dinas sustiprės, dar atsiims nuo manęs, oj, kaip jis atsiims. - burnojo rudaplaukė sliūkindama į biblioteką.
Atsidūrus viduje švilpiukei teko kiek nurimti, kad nebūtų išvaryta. Tačiau mintyse Meg toliau keikė Diną, kol Dori nutraukė jos mintis pasakodama, kaip atrodė tas padaras. Rudaplaukė atsiduso ir nukiūtino prie knygų lentynų. Bibliotekoje lankėsi jau ne pirmą kartą todėl žinojo, kur eiti. Po keleto minutėlių Meg jau laikė rankose knygą "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti". Tačiau rudaplaukė ja nepasitenkino ir nuskubėjo į kitą bibliotekos galą pasiimti knygą "Magiški gyvūnai ir jų ypatumai". Tada dar nuėjo ir pagriebė "Gyvūnų nuodai ir keliami pavojai" bei "Gyvūnų nuodų enciklopedija". Laikydama knygas Meg nuėjo prie laisvo staliuko ir padėjo jas ant jo.
- Kaip ten tas padaras atrodo? - paklausė klastuolės. - Ieškojau knygų su iliustracijomis, nes pavadinimo greičiausiai nežinai, ar ne? Žodžiu, jei tas padaras yra žinomas ir nėra kažkokios naujos rūšies, kažkurioje iš šių knygų turi būti paminėtas. Jei nebus aprašytas knygose apie gyvūnus, tikrai surasime enciklopedijoje apie nuodus. Nes tokį įkandimo poveikį matau pirmą kartą gyvenime, čia aiškiai kažkokie nuodai.

[Dori Mendel]

Dori šyptelėjo klausydamasi, kaip draugė barasi dėl Dino elgesio. Klastuolei, jei atvirai, buvo nei šilta, nei šalta. Ji Dino dar nepažinojo, todėl ir širdies jai neskaudėjo. Juk nerimė, pagalvojo vienuolikmetė. Ji žinojo, kad toks požiūris buvo klastuoliškas, na, bet juk būtent iš šio koledžo ir buvo pirmakursė.
Mendel stebėjo, kaip Meg rausiasi lentynose ir vieną po kitos ima knygas apie gyvūnus. Čia mergaitę ir vėl suėmė kartėlis. Jeigu būčiau gyvenusi ne su žiobarais, tikrai daug daugiau žinočiau apie magiškas knygas, raukėsi ji. Knygos Dori labai patiko, bet bibliotekoje, turėjo pripažinti, mergaitė per visus mokslo metus lankėsi ne itin daug kartų. Tik nuodugniai tyrinėjo mokyklinius vadovėlius ir kelias pasiimtas knygas, skirtas magijos pasaulio pradidinkams, na, žinoma, ir vadovėlį apie klastuolio klastas.
Dori klestelėjo ant kėdės.
- Na, tas gyvūnas išties atrodė labai mielas, - gūžtelėjo pečiais. - Jis buvo ryškiai oranžinis ir turėjo rožinės bei mėtinės spalvos dėmes, - dar kartą papasakojo tamsiaplaukė. - Žinai, su manim jis buvo mielas, o su Dinu ne iškart. Dinas paminėjo, kad galbūt jis taip elgiasi todėl, kad yra patinėlis, na, tas gyvūnas. Bet aš nežinau. Išvis, man jis pasirodė toks keistas, kad vienu metu pagalvojau, gal tai nėra natūrali jo spalva? Gal kažkas iš mokinių jį nudažė? - svarstė Mendel vartydama draugės atneštas knygas.

[Meghan Natali Pritz]

Meg atsisėdo ant kėdės šalia Dori ir klausėsi padaro apibūdinimo. Tada pagriebė pirmą pasitaikiusią knygą ir ėmė ją sklaidyti, apžiūrinėdama paveikslėlius ir ieškodama ko nors panašaus į gyvūną, kurį nupasakojo klastuolė.
- Jei kažkas nudažė tą padarą, jis turi turėti natūralią spalvą, o tuo pačiu ir būti tikras, tai yra, žinomos rūšies. - garsiai svarstė rudaplaukė. - Jei jis yra nudažytas, ką tada primena? - paklausė. - Kokį tikrą gyvūną?
Švilpiukė pervertė dar vieną lapą, kai jos mintyse kažkas susijungė.
- Tai negali būti nudažytas gyvūnas. Aš manau, kad tai kažkokia nežinoma rūšis, nes netgi Dinas apie tą padarą nieko nežinojo, o jis tikrai mokėtų suprasti, kada gyvūnas yra nudažytas. Be to, gyvūnai irgi turi savo specifinį kvapą, o Dinas pagal kvapą atpažįsta visus. Turbūt ir tau rodė savo sugebėjimus? Dėl Merlino meilės, jis pagal kvapą skiria emocijas, tai jau gyvūną atpažinti tikrai mokėtų. Todėl galiu garantuoti, kad susidūrėme su mums nežinomu gyvūnu.
Meg nutilo ir vėl ėmė sklaidyti knygos puslapius. Gal kiek per daug išaukštinau Dino sugebėjimus... Bet aš nemelavau - jis iš kvapo mokėtų atpažinti gyvūną. Nors protelio jam kiek trūksta - net nesusimąstė nueiti iki ligoninės. Na bet tiek to, vėliau ir su juo pasikalbėsiu. Rudaplaukė, peržiūrėjusi "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" ir nieko neradusi, paėmė "Gyvūnų nuodų enciklopediją" ir ėmė vartyti ją. Švilpiukės mintys buvo gerokai toliau už bibliotekos ribų, tačiau smegenys vis tiek sąžiningai dirbo ir fiksavo akių siunčiamą informaciją. O iš tų siunčiamų signalų, vienas pasiekė rudaplaukės smegenis pažymėtas (bent jau ji taip mane) dideliu raudonu šauktuku. Meg sumirksėjo, bandydama susikoncentruoti, ir dar kartą pažvelgė į knygą. Paveikslėlyje, į kurį ji žiūrėjo, buvo pavaizduota dantų padaryta žaizda, labai panaši į Dino. O kitame puslapyje buvo nupieštas kažkoks padarėlis.
- Dori! - kumštelėjo Meg draugę ir bedė pirštu į knygą. - Ar čia ne tas padaras?

[Dori Mendel]

- Na, tas gyvūnas... - galvojo Dori. - Jis priminė tartum... šuniuką? Jo snukis buvo mielas būtent kaip šuniuko, o akys labai didelės, - suformulavo sakinį. - Tačiau pats stovėjo ant dviejų kojų. Jo priekinės letenos buvo labai labai ilgos... Uodega atrodė lyg prikaišiota plunksnų, - bandė smulkmenas prisiminti Dori.
Dori nebuvo tokia tikra dėl Dino gebėjimų kaip Meg. Jeigu tas vaikinas tikrai užuodžia visokius tokius dalykus, tuomet kaip jis nesuprato, jog padarėlis ant jo pyksta? Juk jis pyko, ar ne? Kitaip nebūtų kandęs... Nebent... nebent Dinas jaučia tik žmonių emocijas? Tačiau klastuolė nežinojo, ar garbanius apskritai kažką panašaus jaučia. Gal jis melavo? Juk akivaizdu, kad Dori susigėdo, jog berniukas suprato, kad ši jį sekė. Akivaizdu, kad jaudinosi tiek dėl gyvūno, tiek dėl jo paties, kai šis pasakė mergaitei kelis komplimentus. Mendel Dino praktiškai nepažinojo, tad sunku buvo daryti prielaidas, tačiau pažinojo Meg, todėl pasitikėjo draugės nuomone. Ji jau ne kartą įrodė, kad moka kritiškai mąstyti.
Pirmakursės mintis pertraukė Meg kreipimasis į mergaitę vardu. Dori žvilgtelėjo knygon ir pamatė jį. Tik jis atrodė kiek kitaip. Nuotraukoje buvo padarėlis, labai panašus į tą keistą gyvūnėlį. Tik čia jis buvo pilko kailiuko su tamsesnėmis dėmėmis. Snukis buvo toks pat, tačiau akys atrodė kitaip. Nuotraukoje žvilgsnis buvo piktas. Ir letenos. Priekinės letenos. Visai kitokios, nei hogiečių sutikto gyvūno. Neilgos. Taip pat matėsi uodegos kraštelis ir ant jos nebuvo jokių plunksnų.
- Kandamonas, - garsiai perskaitė Dori. - Kandamonas yra žinduolių rūšies gyvūnas, atsiradęs XX amžiuje, - toliau skaitė Dori. - Gyvūną išveisė Eloizas Maklaiveris norėdamas nuo vagių apsaugoti namus. Kandamonas, kaip jau tikriausiai supratote iš pavadinimo, yra linkęs kąsti. Jis turėjo kandžioti vagišius, tačiau ilgainiui kandamonas pradėjo kąsti ir savo šeimininkams, todėl apsauginis taip ir neišpopuliarėjo. Yra ypatingas tuo, kad kąsdamas ne tik sukelia didelį kraujavimą, tačiau ir įvairiose kūno vietose padaro įvairių formų rėžius, tartum būtų išraižyta peiliu. Tai atsitinka maždaug po valandos nuo įkandimo. Rėžiai nėra pavojingi, jie turėjo tiesiog išgąsdinti vagišius.
Dori skaitė ir nežinojo, ar stebėtis, ar baisėtis.
- Yra entuziastų, bandžiusių nukenksminti kandamoną ir paversti jį naminiu gyvūnėliu, - pabaigė skaityti. - Meg, ten tikrai buvo kandamonas! Tikriausiai jį kažkas bandė nukenksminti! Bet... bet kodėl tada jis įkando Dinui? - sukluso. - Arba... arba kažkas jį su kuo nors sukryžmino?
Dori ėmė sklaidyti lapus ieškodama informacijos apie tai, kaip gyvūną nukenksminti, tačiau nieko nerado.

[Meghan Natali Pritz]

Meg klausėsi Dori skaitomos informacijos apie kandamoną. Merlino barzda, su kokiu gyvūnu mes čia susidūrėme?
- Viskas sutampa. - tarė rudaplaukė, kai klastuolė baigė skaityti. - Įkandimo pobūdis, nuodų poveikis... Nors ne. Čia rašo, kad kandamonas įkandęs iš karto sukelia didelį kraujavimą, o Dinas pradėjo kraujuoti po kokių penkiolikos minučių, ar ne?
Meg nutilo ir įsispoksojo į vieną tašką.
- Palauk, o ar kandamonas atrodo taip, kaip čia pavaizduota? Nes man atrodo, kad apibūdinai jį kiek kitokį. Tokiu atveju būtų visai įmanoma, kad kažkas sukryžmino du gyvūnus. Pavojingus gyvūnus. - rudaplaukė atsiduso. - Štai taip didingai baigėsi mano pasiruošimas egzaminams. - tarė ji ir nuėjo ieškoti knygos apie gyvūnų kryžminimą.
Po valandėlės ji vėl sėdėjo prie stalo ir sklaidė knygą "Gyvūnų kryžminimo pasekmės". Atrodė, kad nieko nepeš, tačiau pamačius vieną iš paskutinių puslapių Meg akys nušvito.
- Dori, paklausyk. - rudaplaukė pakėlė knygą ir ėmė skaityti: - Istorijoje yra žinoma atvejų, kai žmonės bandė nukenksminti kandamoną (žr. "Gyvūnų nuodų enciklopedija 55psl.), tačiau tai sulaukdavo nepageidautinų pasekmių. Niekam nepavyko patobulinti kandamono iki 1993m. Tų  metų balandį Olandų mokslininkas Aronas Vlonbergas sukryžmino kandamoną su raguotuoju fahetu ir taip pasaulį išvydo naujas gyvūnas - fanagekas. Fanagekas vis dar buvo kenksmingas, tačiau sugirdžius jam tam tikrą eliksyrą, jis netektų savo nuodų. Deja, fanagetų rūšis išnyko. Niekas nežino, kas tiksliai nutiko, tačiau šios rūšies atstovų niekas jau seniai nematė. Daugiau informacijos apie šiuos įdomius gyvūnus galite rasti knygoje "Fanagetų istorija".
Meg baigė skaityti ir pasisuko į Dori.
- Atrodo, mes suradome išnykusią rūšį. - ištarė ji keistu, neatpažįstamu balsu.
Rudaplaukė net pati nesuprato, ką jautė. Ji tiesiog buvo sutrikusi. Norėdama pabėgti nuo nepatogios situacijos, Meg atsistojo ir nuėjo surasti knygą apie fanagetus. Prieš nueidama tarė Dori:
- Pabandyk surasti ką nors apie raguotuosius fahetus.