0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #465 Prieš 3 metus »
Bjaurioji mergiūkštė kažkodėl eilinį kartą paprašė užtilti, tačiau Elliw neprisiminė, kad būtų ką nors sakiusi, tad šiek tiek sutriko. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl šis šūdinomis bandelėmis besimėtantis žmogus nuolat prie jos kabinėjasi. Tiesą sakant, jau neprisiminė ir priežasties, dėl kurios ją apsikabino. Tiesiog kuo tvirčiau laikė neLiuciją, mat buvo tikra, kad tam priežastis buvo.
Pajutusi bjaurų delną ant savo veido Elliw atkakliai pabandė įkąsti į kokį pirštą, deja, niekaip nesugebėjo to padaryti. Tiesą sakant, iš viso nebespėjo nieko nuveikti, kai šita neLiucija suspaudė jai nosį! Švilpė stipriai papurtė galvą, tačiau susidarė įspūdis, kad bjaurioji mergiūkštė yra stipresnė. Elliw atkakliai muistėsi, kol galiausiai susiprato paleisti bjaurybę. Tada stipriai ją pastūmė ir galiausiai išsilaisvino.
- Tu ne Liucija, - dėl visa ko priminė velsietė. Neapykantos kupinomis akimis stebėjo mergaitę. Ji vis tiek atrodė nemaloniai švari. Taip, Elliw kažkokiu būdu prisiminė, kodėl artinosi prie šitos itin į Liuciją nepanašios mergiūkštės.
- Tu norėjai mane užmušti! - užriko ji ir vėl prisiartino prie mergaitės. Norėjo jai atkeršyti suimdama už nosies, tačiau nepavyko: Elliw netyčia į tą nosį gan stipriai trinktelėjo. Neįsivaizdavo, ar užgavo, tačiau ranką pačiai suskaudo stipriai. Ji vėl užriko ant mergiūkštės: - Tai tu kalta!
Diena atrodė siaubingai nesėkminga: niekaip nesisekė rasti Liucijos, ji visa išsiterliojo pelėdų mėšle, o dabar, tarsi viso šito būtų maža, jai dar ir ranką skauda! Velsietė nutarė, kad šitoje mokykloje nėra bjauresnio vaiko už šitą mergaitę. Ak, kad taip profesorius Soore teleskopu jai gerai trinktelėtų per galvą! Gal bent tada ji pasidarytų bent kiek normalesnė?
Tą akimirką Elliw prisiminė, kad čia atėjo nešina savo žvaigždžių stebėjimo prietaisu. Deja, visiškai neįsivaizdavo, kur jis dabar. Persigandusi apsižvalgė, tačiau pamatė tik nemaloniai didelį pelėdų mėšlo kiekį.
- Kur padėjai mano teleskopą?! - vėl atsisukusi į neLiuciją suriko rudaplaukė.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #466 Prieš 3 metus »
Pavyko. Alrisa vėl laisva. Aišku, buvo sunku priversti mergiūkštę suprasti, kad reikia paleisti ją, bet galiausiai ta žinia pasiekė smegenis. Jei tik kvaiša jas turėjo. Nespėjus net mintyse pasidžiaugti, klastuolė buvo šiurkščiai pastumta. Ir kada ji sugalvos ką nors išradingesnio nei stumdymasis? Kūnas skaudžiai dribtelėjo ant purvinų grindų, bet, laimei, galva nekaukštelėjo. Vis dėlto prie atsiradusio jos skausmo prisidėjo ne kas kitas, o įžymioji ,,Tu ne Liucija'' dainelė, kuri, rodos, pradėjo tarsi rūgštimi graužti juodaplaukės smegenis. Ši suvokė, kad paprasti žodžiai neužtildys tos šlykštynės, tad tik panosėj kažką subambėjo:
-Kas per... - ėmė neskubėdama keltis, nes pavojaus, jog bus pastumta, nejautė. Tačiau puikiai juto pažeminimą, kad leidžiasi stumdoma jos. - Nedrįsk manęs daugiau liesti! - pareiškė, likus kelioms sekundėms iki tai kaliausei netikėtai trenkiant per veidą. Žinoma, bandė kiek išsilenkti, tad buvo sumušta tik nosis. Nepasaint to, ją ėmė žvėriškai skaudėti - aštrus tvinkčiojimas pasiglemžė dėmesį. Nors jis ir lėmė, kad Alrisa pradėjo degti tikra neapykanta kvaišai, tačiau tai iš tiesų buvo daugybės poelgių pasekmė. O jei įsmeigtas žvilgsnis nenužudė, tai bent jau pasiuntė kokią siaubingą lėtinę ligą. Be to, geidė mokinę išstumti pro langą, užsiundyti pelėdą ant jos ar... - kažką tokio, ką mergiūkštė tikrai prisimintų, netgi turėdama siaubingą atmintį. Prie jausmų ypač prisidėjo ir nenutylantis jos karksėjimas, blogesnis net už pelėdų kakučiais papuoštus klastuolės drabužius. Ji stipriai sugniaužė kumščius.
-Sakei, kad aš tik norėjau užmušti, na, dabar žinok, aš tikrai tai padarysiu! - žengė žingsnį arčiau. Bet sustojo, supratusi, kad nenori dar kartą liestis prie rudaplaukės. Net nusipurtė. Ak, kaip visgi troško neblogai papurtyti ją, jog šioji sugrįžtų į protą. Nors kažin, ar kažką panašaus išvis kada nors turėjo. Kita vertus, gal kita šlykštynės versija bus dar blogesnė?
Vis dėlto, tiesą sakant, po šių žodžių Alrisa netikėtai pasijuto kaip kažkokia... mažvaikė. Būtent tai kiek privertė ją nusiraminti. Rodos, prieš kelias akimirkas buvo įsiutusi, o dabar kone abejingai žvelgė į vėl surikusią kaliausę:
-Ar nemanai, kad sutrynei jį į miltus su savo riebiu užpakaliu? Štai, - mostelėjo ranka į mėšlo krūvą, - pasikapstyk, gal rasi.
Taip tarusi, pirmakursė palaukė, kol mokinė nukreips žvilgsnį kur nors kitur ir nulėkusi pasislėpė už kampo. Akimis įdėmiai sekė tolesnius jos veiksmus.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #467 Prieš 3 metus »
Elliw buvo baisiausiai pasipiktinusi. Šita bjauri mergiūkštė, kuri turi tiek įžūlumo nebūti Liucija, ją nuolat erzina! Tik ji kalta, kad rudaplaukė visa mėšlina, jai viską skauda, o ir teleskopas dingęs! Gyvenimas atrodė kaip viena milžiniška nesėkmė, bet Elliw, deja, neįsivaizdavo, kaip šią problemą išspręsti. Skaudėjo ranką, Liucija dingusi, teleskopas irgi... O dar šita šlykštynė prie jos artinosi! Žengtelėjusi žingsnį atgal švilpė tikėjosi išvengti bjauriosios neLiucijos, bet, laimei, ji ir pati susprato sustoti.
- Profesorius Soore tau trenks per galvą su teleskopu! - užriko velsietė išgirdusi grasinimą. Jau seniai norėjo eiti iš šitos nelemtos vietos ir daugiau niekada negrįžti (kas, žinoma, buvo paprasta turint omenyje, kad ji tikrai nesugebėtų rasti pelėdyno dar kartą). Deja, pirmiausia reikėjo išspręsti vieną gyvenimo problemą, kuri šiuo atveju buvo kažkur išnykęs tekeskopas.
- Pati jį ir sutrynei! Tu ne Liucija! - vėl suspiegė Elliw. Neįsivaizdavo, kur galėtų būti jos brangiausias daiktas, tačiau galbūt ši bjaurybė buvo teisi? Gal žvaigždžių stebėjimo prietaisas išties įkrito į mėšlo krūvą? Ten raustis labai nesinorėjo, tuo labiau, kad neLiucija tikriausiai būtent to ir laukė. Situacija atrodė visiškai be išeities, tad Elliw ilgokai stovėjo sustingusi. Net nepastebėjo, kaip nemalonioji mergaitė dingo. Po kiek laiko apsižvalgiusi suprato, kad liko viena.
- Tu pavogei mano teleskopą! - suriko rudaplaukė, nors buvo tikra, kad neLiucija jos nebeišgirs. Dabar reikėjo apsispręsti: jeigu bjaurybė išties pavogė jos teleskopą, jai tikrai nėra reikalo raustis po mėšlo krūvą. Tačiau jeigu ji prietaiso nepavogė, jis tikrai gali būti ten. Ką daryti? susirūpinusi paklausė savęs mergaitė. Neįsivaizdavo, ar verta dar labiau terliotis mėšle.
Taip ji stovėjo gana ilgai, kol galiausiai pamiršo, ko čia stypso. Bjauriosios neLiucijos jau seniai neprisiminė. Sutrikusi apsižvalgė. Kadangi teleskopo niekur nesimatė, tikriausiai jo neatsinešė. Visai pasimetusi švilpė sunkiai atsiduso ir lėtu žingsniu patraukė iš pelėdyno. Prie pat išėjimo labiau iš įpročio, o ne iš reikalo, garsiai suriko:
- Liucija!
Kadangi niekas neatsiliepė, Elliw neskubėdama išėjo ir patraukė ieškoti Švilpynės bendrojo kambario ir Liucijos.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #468 Prieš 3 metus »
Ši vieta kėlė nemalonius prisiminimus, tačiau jie kiek nuslopo išgėrus eliksyrą. Skonis... Alrisa apsilaižė lūpas, tikėdamasi gauti dar bent lašelį to saldymedžio saldainiais ir imbieriniais sausainiais kvepiančio skysčio. Regis, dabar turėjo kažką jausti. Kažkokią ypatingą galią. Kol kas nieko. Jokio neįprasto jausmo, išskyrus tą, kad nesijautė alkana pasisotinus tik kažkokiu gėrimu. Na, jis nebuvo kažkoks - turėjo suteikti super galių. Išnirusi iš savo minčių ketino nusiraminimui pabaidyti keletą pelėdų, kai pajuto, kad po kojomis nėra tvirto pagrindo. Klastuolė išsigando. Ko jau ko, bet to tikrai nesitikėjo - galimybė skraidyti nebuvo didžiausia gyvenimo svajonė. Vos tik išgąstis švystelėjo jos veide, kūnas staigiai pakilo, kone atsitrenkė į pelėdyno lubas. Susitvardžiusi juodaplaukė tyliai nusikeikė, emocijos sugrįžo į savo seną lygį, o viduje, lyg po senovei, pradėjo karaliauti paniurusi nuotaika. Žmogaus pavidalas iš aukštybių beveik išsitėškė ant grindų - štai kaip jausmai greitai veikė judėjimo trajektoriją.
Kiek atsipeikėjusi suirzusi tarė sau ir apsidairė ieškodama savo bendražygės:
-Kad galėčiau būti normali, man reikės tapti Rūgpieniu!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Alrisa Fuentes »

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #469 Prieš 3 metus »
Pelėdynas. Nuostabi Hogvartso vietovė apsupta pelėdų ir nemalonaus krūvelių kvapo. Apsiausto kišenė, o kišenėje buteliukas oranžinio skysčio. Laiptai vedantys į bokštą. Sniegas. Mantija ant pečių. Berniukas sukaupė visas jėgas ir vienu mauku išgėrė skystį. Apsisuko galva ir aptemo akyse. Berniuko rankos nusidažė oranžine spalva. Tikiuosi aš pats ne oranžinis. Berniukas nežinojo kokią super galią įgijo tad su ranka pabandė atlikti keistą judesį. Berniuko galia - morkų šaudymas iš kumščio. Geras. Nusišypsojo berniukas. Vaikinas greitai nuliūdo nes žinojo ,kad šis eleksyras gali bet kada nutraukti poveikį. Šaudant morkom berniukas lėkė laiptais. Viena morką norvegas laikė rankoje ir ją kramsnojo. Viršus. Pelėdynas pasiektas. Viduje berniukas išvydo merginą ir į apsiaustą sukišo oranžines rankas.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #470 Prieš 3 metus »
Su tokia keista mergina, ji niekada nė nepasvajojo būti vienoje vietoje. Ir štai. Jos gerai net nepažinojo, tik kelis kartus matė Hogvartso koridoriuose. Keistumo teikė ir vieta. Pelėdynas. Skraidančios ir keistus garsus skleidžiančios pelėdos teikė paslaptingumo emocijų, o kvapas pranešė apie senai valyta pelėdų gyvenamąją vietą. Atrodo viskas kas šiandien vyko buvo keista, sarašas pasipildė ir jos rankose laikomu buteliuko skysčio. Tiksliau super galių suteikiančiu eliksyru. Žaneta nekantravo, tačiau ir bijojo gurkštelėti gėrimo. Tiesiai prieš savo akis matė į palubį nuskridusią bendražygę, kas drąsos tikrai nesukėlė. Į galvą ėmė sklisti visokie vaizdai, prisiminimai iš seniau matytų filmų apie nepavykusius eksperimentus ir galias atsisukusias prieš jų savininką. Tačiau nenorint parodyti savo išgąsčio, tuo labiau ne prie šitokios kompanijos, todėl staigiai užsivertusi buteliuka nurijo skysti vienu gurkšniu.
Kelias akimirkas jokio rezultato nesimatė ir nesijautė, tačiau po kurio laiko, ji pajautė keistą šaltį rankose ir pakėlusi jas apžiūrėti kas sukėlė šį jausmą, jų nematė. Jos, kartu su rankovėmis, iki alkūnės buvo pranykusios, arba tiksliau pasidariusios nematomomis. Galvoje dūzgė galybė minčių, bet tai nesustabdė jos kūno ir toliau nykti. Prie rankų prisidėjo kojos, paskui liemuo, ir galiausiai galva. Todėl nepraėjus minutei nuo gėralo išgėrimo, ji stovėjo visiškai nematoma. Nesugalvojusi nieko geriau ji atsikrenkštė taip norėdama parodyti savo bendražygei, kad ji vis dar čia.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žaneta Froz »
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Mayra Llewellyn

  • Ateities būrėja
  • *****
  • 930
  • Lytis: Moteris
  • Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #471 Prieš 3 metus »
 Koks keistas kalėdinis sapnas, ane? Sakiau, kad tas aguonpienis įtartinas. Mintyse vykstant aštriam ginčui, Hogvartso pilies koridoriais aidėjo dviejų moterų žingsniai. Juodaplaukė, susisiautusi į nublukusį mėlyną chalatą, rankose nešėsi molinį dubenėlį, kuriame skendo kūčiukai. Retkarčiais pasigirstantis šaukšto trinktelėjimas į indą ir traškantys mieliniai kamuoliukai tarp dantų pripildydavo tylą, nusistovėjusią tarp žmogystų, kurių pilyje neturėtų būti.
 Bet čia Kalėdinis sapnas - ar bent jau taip manė Mayra - tad pasibuvimas Hogvartso pilyje merginai labai derinosi su Kalėdomis ir sapnais.
 Tyliai laipteliais šlepsinti nėštukė toliau valgė niekaip nesibaigiančius kūčiukus su aguonpieniu. Ji nežinojo, ko tikėjosi iš šio eksperimento. Kokio eksperimento? Na, pati Mayra nebeprisiminė. Tiesiog žinojo, kad pastarąsias kelias valandas praleido prie katilo, o Gerda vėliau surinko ar atrinko (šito juodaplaukė irgi nebeatsiminė) reikalingus vaikus.
 Netrukus Mayros nosį pakuteno apetito nesugadinęs pelėdų išmatų kvapas. Pelėdyne jau vyko veiksmas - tą įrodė visokiausi sklindantys garsai. Pagaliau pasiekusi viršų, mergina atsiduso, pasirąžė ir nužvelgė palubėje kabančią Alrisą.
-Ką tu?!-sušuko, pasisemdama kūčiukų,-Kur kiti? Nesakyk, kad rupūžės nepasirodė. Gerdut, sakei, kad tuo pasirūpinsi, ane?-šiek tiek priekaištingai nužvelgusi bendrininkę, mergina toliau naikino skenduolius kūčiukus.

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #472 Prieš 3 metus »
  Tamsių aulinių batų kulniukai kaukšėjo Hogvartso koridoriais. Šalia Gerdos žygiuojanti Mayra skaniai valgė (ar labiau užkandžiavo?), kol buvusią varnę pykino. Nežinia, ar nuo šalia esančio maisto, kurio ji nebuvo pratusi matyti ir valgyti, ar dar dėl šiaip kokių priežasčių.
  Buvo kiek keista vėl vaikščioti po pilį ir jos teritoriją. Rodos, dar taip neseniai kaštonplaukė sėdėjo ant pelėdyno stogo žvelgdama į žvaigždes, vaikščiojo į profesorių pamokas, landžiojo į paslaptimis apipintus koridorius ir bandydavo tapti laiminga. Tiesa, tai išties buvo ne taip jau seniai, bet štai – dabar ji savo mintyse pasimetusi Magijos ministerijos darbuotoja.
  Einant link pelėdyno, banguotus plaukus pakedeno švelnus vėjelis. Atsisukusi į vyresnę merginą, dėvinčią chalatą, Marqeen jau norėjo klausti, ar jai nešalta, bet net nepradėjusi kalbėti užsičiaupė, nes nenorėjo trukdyti šventojo valgymo.
  Prisiminusi priežastį, dėl kurios vėl parsibeldė į Hogvartsą, Gerda vos girdimai atsiduso – nieko tiems vaikams daryti nesinorėjo, bet reikėjo. Atsiprašau.
  Vos įžengus į pelėdyną, veidan trenkė stiprus kvapas, pranešantis, jog ši patalpa nevalyta. Puiku, jau spėjau pamiršti šią smarvę...
– Aš.. am..., – Gerda pasimetusi bandė atsakyti į Mayros klausimą – kiek prisiminė, nieko nežadėjo, bet sakė, kad visi turėtų būti susirinkę. Apžvelgusi pelėdyną, pamatė tik Vegard ir skrajojančią Alrisą. Nesupratau, o kur kiti? – Tikriausiai likusiems labai prireikė į tualetą, tad jie nespėjo ateiti laiku, – nervingu balsu atsakė.
  Nėščiosioms blogų emocijų geriau neturėti, tad ir Gerda nepateikė tikslaus atsakymo – maža ką, dar susinervins.
I'm more than a man, I'm a god

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #473 Prieš 3 metus »
Deja, toks keistas ir netikėtas žodis, ištrūkęs iš lūpų, prajuokino Alrisą. Ši prunkštelėjusi vėl nuskriejo į palubę. Iš ten pamatė atėjusį vaikinuką oranžinėmis rankomis ir nesusilaikiusi darsyk nusikvatojo. Kas ten žino, ar pašiepiamai, ar draugiškai, nes linksmybės greitai nutrūko, į patalpą įžengus dviejoms moterims. Jų niekad nebuvo sutikusi, tačiau prisiminė, kad nepažįstami žmonės turėjo ateiti pas eliksyrą išgėrusius mokinius. Nėščioji valgė, tad pasipiktinusi klastuolė nusileido kiek žemiau, tikėdamasi gauti bent porą kūčiukų. Gaila, ne tai buvo moteriškės galvoje - svarbiau buvo visus sugaudyti. Kankinantis smalsumas ragino greičiau pradėti (nors juodaplaukė nenumanė, kas tai bus), tad ji prabilo:
-Žaneta buvo atėjus kartu su manim, tik dabar kažkur prapuolė. O gal tai ir yra jos eliksyro poveikis? - pasamprotavo mergaitė, nesibaimindama suaugusiųjų.
Nors ta, kuri srėbė aguonpienį, pasirodė gana įtartina. Irzuliui paėmus viršų, Alrisa nusileido visai šalia moterų bei įdėmiai jas nužvelgė. Kojos vis dėlto tabalavo bent porą centimetrų virš žemės, bet pamažu su tuo pradėjo apsiprasti. Galbūt netgi patikti. Kažin, kiek laiko veiks tas eliksyras?

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #474 Prieš 3 metus »
Savo įgytos galios svarbą ir naudingumą Žaneta suprato tik tada kai į galvą ėmė lysti atsivėrusios galimybės. Kiek daug ji galėtų padaryti supa paslaptingo nematomumo. Ir tuo labiau kai tai atėjo su vieninteliu, beveik nejaučiamu šalutiniu poveikiu - šalčio krėtimu. Mergina pagalvojo ar susisupusi į dekį arba užsidėjusi storesnį megztinį jis irgi pradingtų. Mintis nutraukė įžengusios suaugusios moterys. Viena - nėščioji, buvo labai irzli, ir jos emocijos tarsi užplūdo visą pelėdyno patalpą. Argi nėščios moterys neturėtų būti kiek švelnesnės? Iš jos bendrininkės elgesio atrodė, kad ir ji pati jautėsi kiek nejaukiai šalia tamsiaplaukės.
Šviesiaplaukės mokinės galvoje ėmė suktis kiek žaismingos mintys. Nuotaika pelėdyne nebuvo pati smagiausia ir ji norėjo kažką iškrėsti, bandant ją pakelti. Mergina nebuvo didelė pokštininkė, tačiau negalėjo praleisti tokios geros progos suteiktos jai eliksyro dėka. Galbūt šis staigus polinkis į pokštus irgi buvo pašalinis gėralo poveikis? Žaneta nužvelgė dvi aukas, rinkdamasi į kurią geriau nusitaikyti. Įjungusi loginį mąstymą, nusprendė irzliąją palikti ramybėje. Nenorėčiau pakenkti vaikui. Dar iškris vaikas čia ir dabar. Tikriausiai viskas veikia ne taip, bet nerizikuosiu. Todėl mergina kuo tyliau, lėtai kilnodama kojas nusėlino prie nervingosios kaštoninių plaukų savininkės. Priėjusi taip arti, kaip galėjo, ji pasistiebė, kad bent kiek sumažintų ūgių skirtumą tarp suaugusios moters ir mokinukės. Nors ir pasistiebusi nebuvo to paties ūgio, tikėjosi, kad tai jos pokšto nesugadins. Sulaikė kvėpavimą ir garsiai riktelėjo:
- Aš čia! - Surikusi ji greitai, nelaukdama reakcijos ji apsisuko ir greitu žingsniu nukeliavo į pelėdyno kampą esantį arčiau išėjimo. Dėl visą ko, bent turėsiu kaip pabėgti. Nors nežinau ar turėčiau dėl to jaudintis, nėra taip, kad jos galėtų mane vytis. Eidama į kampą ji dar žvilgtelėjo į nėščiają. Jos gąsdinti nenorėjo, bet tikėjosi, kad bent nustebinti pavyko. Galima sakyti tik dėl to riktelėjo taip garsiai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Žaneta Froz »
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #475 Prieš 3 metus »
  Emocijos Gerdos galvoje maišėsi it koks sveikuoliškas kokteilis – kažkas skanus (geros mintys) ir kažkas neskanus (blogos mintys) sudarė neskanų kokteilį (Gerdos minčių visumą). Nosis priprato prie pelėdyno smarvės, bet kaštonplaukė vis tiek nesuprato, kaip Mayrai apetitas dar nedingo. Negi čia kažkokie nėščiųjų sugebėjimai?
  Buvusi Varno Nago mokinė viena ausimi klausė sklandančios Alrisos, o kita tikėjosi išgirsti mokinių, kurie turėjo būti pelėdyne, žingsnius. Linktelėjo išgirdusi žodžius, skelbiančius, kad Žaneta turėtų būti patalpoje.
  Garsus šauksmas stipriai išgąsdino šatenę ir ji suklykė, visai pamiršusi, kad šalia stovi nėščia moteris, kurios su savo klyksmais gąsdinti negalima. Nusikeikusi, atsisuko link vietos, kurioje turėjo stovėti ją išgąsdinusi mokinė, kurios vietoje buvo... niekas? Na, nieko nebūna, tad sakykim, kad oras.
– Mhm, sveika, Žaneta, – Gerda pasisveikino ir atsikrenkštė – noro turėti reikalų su šitais velniūkščiais nebeliko nė lašo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Gerda Marqeen »
I'm more than a man, I'm a god

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • II kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #476 Prieš 3 metus »
Aurora švelniai sklendė koridoriumi. Skubėjo išsiųsti laiško broliui.
Pagaliau koridoriaus gale ji išvydo dideles, rudas duris. Ji įsibėgėjusi pastūmė duris ir su griausmu įvirto į didžiulį kambarį- pelėdyną. Jis buvo erdvus ir tamsus. Prie lubų malėsi daugybė pelėdų, kaikurios tupėjo mažose angose, sienose, o likusios tupėjo ant šiaudais iškloto grindinio.
Aurora dar neturėjo pelėdos, dėl to teko naudotis mokyklos pelėdomis. Ji pasikvietė eilinę, niekuo neišsiskiriančią, mažą pelėdžiukę. Ji tvirtai pririšo laišką pelėdai prie kojytės ir nunešė ją prie atviro lango. Pelėda pakilo galingai mosuodama sparnais ir nėrė į dienos šviesą.
Aurora akimis nulydėjo pelėdžiukę ir kai tik ta dingo mergaitei iš akių- Aurora susiprato, kad laikas eiti.

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • II kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #477 Prieš 2 metus »
Gler čia lankėsi antrą kartą nuo mokslo metų pradžios. Ji nenorėjo dažnai siuntinėti broliui laiškų, nes žinojo, jog jis užsivertęs darbais ir laiškai jį tik blaškytų.
Mergaitė atsargiai pravėrė sunkias, dideles duris ir įsitikinusi, kad kambarys tuščias - užėjo. Ji ėmė dairytis ieškodama savo pelėdos, bet jos regis, niekur nesimatė. Pelėdyno erdvė nebuvo nė kiek pasikeitusi nuo paskutinio karto kai Aurora čia lankėsi. Grifė nusigavo iki nedidelio stalelio, stovinčio kambario kertėje ir atstūmusi kėdutę, atsisėdo. Ant stalo stovėjo pustuštis, beveik uždžiuvusio rašalo buteliukas ir voliojosi sena plunksna. Mergina dėl viso pikto atsinešė savo plunksną, buteliuką rašalo ir pergamento ritinėlį.
Aurora dar kartą apžvelgė kambarį akimis bėgiodama tarp pelėdų pulkų, bet Lijanos tarp jų neišvydo. Grifiukė šiek tiek nusivylusi nusisuko į stalą ir ėmė rinkti mintis laiškui. Galvoje plaukiojo daug minčių, kurias ji norėjo supilti į popieriaus lapą, tačiau vieno pergamento ritinio nebūtų užtekę.
Mielasis Nojau...,- skrebeno plunksna ant pergamento mergaitė. Kaip gyveni? Kaip sekasi darbe? Pasiilgau tavęs ir Julijos su Tomu...,- toliau rašė grifiukė. Lankiausi kambarėlyje ketvirto aukšto koridoriuje, už gobeleno, apie kurį man pasakojai. Ten nuostabu... Visas Hogvartsas nuostabus, viskas kaip tikėjausi... na, beveik...,- liejo mintis Gler. Tikiuosi, kad neužmiršti manęs. Parašyk, jei kada turėsi laiko.
Suspaudusi rankoje plunksną Gler prasėdėjo jau kokį gerą pusvalandį. Jau beveik pabaiginėjant pergamento ritinėlį, ant stalo, šalia Auroros nutūpė jos mylima pelėda Lijana. Mergaitė nusišypsojo ir švelniai perbraukė ranka pelėdai per plunksnas.
Pabaigusi rašyti Aurora viską atidžiai perskaitė ir suvyniojusi pergamentą padėjo ant stalo. Iš nedidelio rankinuko ji išsitraukė mažą dėžutę su užrašu "Skanėstai laiškanešėms" ir ištraukusi kelis skanėstus, padėjo ant stalo Lijanai. Pelėda pasigardžiavusi Auroros vaišėm, atkišo mergaitei kojytę ir Gler atsargiai pririšo laišką. Mergaitė paėmė pelėdą ir nunešė prie vieno iš daugelio langų pelėdyne. Ji padėjo Lijaną ant palangės ir dar kartą ją paglosčiusi sušnibždėjo:
- Nojui,- Atrodė, jog pelėda supratusi grifę, jai palinksėjo ir išskleidusi pasakiškus sparnus nėrė pro mažą angą. Lijana nuplasnojo tolyn, o Aurora ją palydėjusi žvilgsniu, nusisuko ir pasileido link bendrabučio.

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #478 Prieš 2 metus »
  Arletei penktadienis Hogvartse buvo nuostabiausia savaitės diena. Kiekvieną kartą kartu su Ailanu jaunoji burtininkė keliaudavo apsižvalgyti, po to nukulniuodavo bibliotekos link ir pasiimdavo kokią nors pasakų knygą, kurią vakarais vaikštinėdama, netoli ežero pakrantės, garsiai skaitydavo marso sakalui, turėdama kruopelytę vilties, kad paukštis ją girdėjo. Žinoma, nebuvo užtikrinta, kadangi apie gyvūnus žinojo tiek pat, kiek ir įprastas vienuolikmetis, nesidomėjo papildomai, kadangi tai neskambėjo stulbinamai ir informacija praversti pirmakursei neturėjo.
  Šiandien taip pat buvo penktadienis, tačiau Varno Nago koledžo mokinė nusprendė, kad prieš pradedant jau rutina tapusį ritualą turėjo nužingsniuoti pelėdyno link ir parašyti laišką mamai. Nors tai ir skambėjo keistai, kadangi pirmakursė šia veikla dažniausiai užsiimdavo bendrajame mėlynojo koledžo mergaičių kambaryje, šis penktadienis galėjo būti išskirtinis.
  Šviesiaplaukės plaukus palengva taršė žvarbus rudeninis vėjelis, kadangi vėjo gūsiai buvo šalti, o Russell buvo apsivilkusi tik mokyklos uniformą, ji greitesniu žingsniu, o po to ir bėgdama pasileido link pelėdyno, kuriame turėjo praleisti bent trisdešimt minučių.
  Ant pečių buvo užsidėjusi kuprinę, kurioje drybsojo transfigūracijos, herbologijos ir apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėliai. Taip pat dailiai sulankstytas pergamentas, kurį ir turėjo panaudoti laiškui. Jį burtininkė parašiusi norėjo išsiųsti mamai. Žinoma, neapsėjo ir be rašalo, bei plunksnos, tačiau apie juos pamiršusi buvo ir pati.
  Panelė juto, kaip ant jos šviesių plaukų krito skaidrūs lietaus lašeliai. Ir kodėl vienuolikmetė nenusprendė pažvelgti į dangaus žydryne, juk su marso sakalu susitarė susitikti prie ežero pakrantės.. Bandydama dėl to nesijaudinti patraukė duris ir įžengė į pelėdyną. Nenuostabu, čia tupėjo daug mokyklinių pelėdų, viena iš jų žadėjo pasinaudoti ir jaunoji Russell.
  Arletė apsidairė ir švystelėjo savo kuprinę į kambario (jei jį taip buvo galima pavadinti) kampą, o nepastebėjusi jokio staliuko, kur galėjo lengvai sukeverzoti laišką Anyai vienuolikmetė atsiduso. Jautėsi begalo kvailai.. Ir ką jai dabar daryti? Į langą barbeno lietus, tad norint nubėgti iki ežero pakrantės ir susitikti su paukščiu turėjo pasiskubinti arba valandėlę tūnoti šioje vietoje. Abu variantai neskambėjo puikiai, tačiau kažkurį pasirinkti žalsvų akučių savininkė privalėjo.
  Varniukė pro durų plyšį stebėjo į Hogvartso pilies koridoriais lekiančius vaikus. Supratusi, kad šiuo metu didžiojoje salėje galėjo gardžiuotis pasakiškais pietumis burtininkė liūdnai šyptelėjo ir pravėrusi duris pradėjo bėgti link ežero pakrantės, pamiršusi pelėdyne numestą kuprinę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Arletė Russell »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pelėdynas
« Atsakymas #479 Prieš 2 metus »
Dori su Levanda užlipo laiptais į Pelėdyną. Pelėdynas, tiesą pasakius, nebuvo itin mėgiama klastuolės vieta. Visų pirma, Mendel labai nemėgo paukščių. Visų antra, ji negalėjo pamiršti nutikimo praeitais metais per magijos istorijos pamoką, kuomet turėjo paimti kažkokią mikstūrą, skirtą senovinėms burtų lazdelėms, iš pasiutusios pelėdos, o ta ne tik, kad jai gerokai apkapojo rankas, bet dar ir numetė tą buteliuką žemyn. Tai prisiminusi trylikmetė pagalvojo, kad jau antras kartas, kuomet jai pakliūva užduotis eiti į Pelėdyną išsitraukus kažkokį raštelį. Kodėl būtent čia? Nejau nėra kitų vietų?
Na, ir dar viena priežastis, kodėl tamsiaplaukė nemėgo šios pelėdų susibūrimų vietos, buvo ta, jog čia viskas nuolatos būdavo nukakota. Atrodė, tokie protingi paukščiai, sugebantys iš konkretaus žmogaus paimti siuntinį ir pristatyti jį kitam konkrečiam žmogui, bet vat pakakoti vienoje vietoje - nemoka.
Tikrai, Dori jautė didelę antipatiją Pelėdynui. Ir dar tai, jog ji neturėjo kam siųsti laiškų... Jeigu turėtų, galbūt Pelėdynas taptų pakenčiamesne mergaitei vieta.
- Na ką, - padususi nuo lipimo pratarė mokinė, - atėjom. Kaip manai, kur Matthew bus paslėpęs kitą užuominą, ką daryti toliau? Na, nes žinant jo sugebėjimus... Neturėtų būti susiję su kerais, ar ne?