0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #210 Prieš 2 metus »
Alanas virė neapykanta. Jo šuo inkštė taip gailiai. Berniukui ėjo per širdį šis garsas. Būtų daręs ką nors, išstingdytų kentaurus ir dingtų miške, bet kur tau.
Galbūt ką tik pasirodžiusios kentaurės balsas turėjo kažkokią reikšmę, nes Alanas staiga drėbėsi ant žemės. Jis pašoko ir puolė prie šuns. Atsiklaupė į purvyną. Ak Dingai, jei reikės, aš parsitempsiu tave ant nugaros iš šio miško. Galvojo. Dingo akys Berniukui atrodė tokios... Ištikimos ir geros. Bet gana svaigti, pamanė ir mikliai pašoko ant kojų.
- Mes eisime. Mes jūsų nepuolėme. - Piktai antrino jis Grifiukei.
- Eisite sakai, kur? Meliandra, kodėl tu čia išvis pasirodei? Tie žmogiukai patys čia įlindo ir...
- Jie vaikai, maklinėjantys po mišką, kaip tu nesupranti?
Dideliam šyviui kentaurui atsakė jų gelbėtoja.
- Tegu jie eina savais keliais. Kam jums reikia šitų vaikų?
Alanas atsiduso. Jis neturi laiko čia laukti. Šuo gulėjo ant žemės. Žolynus sumišusius su purvu dažė kraujas.
- Prašau, leiskite eiti. - Jau visai taikiai prabilo berniukas.

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #211 Prieš 2 metus »
 Melodės galvoje sukosi begalė minčių. Kaip mums dingti iš šios prakeiktos vietos? Kodėl tie kentaurai prie mūsų pristojo? Mes juk nieko blogo nepadarėm! Ir galiausiai, ką jie daro su nužudytais, nušautais ar kitaip nukankintais burtininkais? Suvalgo? Bet juk jie patys yra pusiau žmonės! Nors grifus iš visų pusių dar vis juosė grėsmingi kentaurai, panašu, kad išgelbėtoja buvo jų pusėje. Tik ar pavyks jai įtikint visus kentaurus, jog mus paleistų ir galėtume eiti savais keliais? Nes jei nors vienas kentauras bus prieš, jo paleista strėlė gali būti paskutinis mano matytas dalykas... Tačiau ilgiems apmąstymams nebuvo kada. Sunkiai sužeistas bendrakoledžio Alano šuo neteko tikrai daug kraujo, tad neaišku ar ilgai atlaikys. Aplink nelaimėlį susidarė kraupi raudona kraujo bala, kuri kas sekundę vis plėtėsi ir plėtėsi. Reikėjo veikti greitai ir apgalvotai. Tai buvo gyvybės ir mirties klausimas. Tiek šuns gyvybės, tiek jų pačių...
- Ką mes jums blogo padarėme? Ką jums blogo padarė burtininkai, kad jų taip nekenčiate? Kaip matote, mes jums negrasiname ir neketinam daryti ko nors, kas jums pakenktų,- mergaitė žengė  į kentaurų rato vidurį ir drąsiai kreipėsi į kentaurus. Juk nėra ko prarast. Jei mirsiu, tai bent kaip narsi grifė! - Miškui kuriame gyvenate mes taip pat nieko nedarome, kaip ir jums, jūsų šeimoms ar namams. Tai kodėl jūs bandote mums pakenkti? Kokia jums iš to nauda?
 Mergaitė apžvelgė visus pavojinguosius kentaurus, bet dabar nebejautė jokios baimės. Galiausiai kreipėsi į kentaurę:
- Taigi, prašau. Ar galėtumėte mums leisti grįžti į Hogvartsą? Į antrus namus (Tiesą sakant vienintelius namus). Taip, kaip ir mes jums netrukdome grįžti į savuosius.?
 Keli kentaurai pradėjo šnibždėtis su jų išgelbėtoja, o tada dideliam tamsiaplaukės nustebimui, kentaurai prasiskyrė.
- Ačiū,- tarstelėjo mergaitė ir nuėjo link Alano pagelbėti jam su sužeistuoju šunimi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Melody Moondragon »
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #212 Prieš 2 metus »
Sekundės, tokios brangios ir svarbios kapsėjo taip greitai. Šuo atrodė taip blogai. Ką aš darysiu, kaip jį išgydysiu? Blaškėsi mintis po minties. Jis matė, kaip Melodė išėjo į rato vidurį ir kalbėjo. O ji drąsi. Pagalvojo. Bet ta mintį greit nunešė kitos, kur kas blogesnės. Bet tada, kentaurai prasiskyrė ir leido jiems eiti.
- Palydėsiu. - Ramiai pasakė juos išgelbėjusioji ir pasilenkė prie šuns.
- Iš pradžių, reikia sustabdyti kraujavimą.
Dingas Nieko nedarė, neurzgė ant jos. Kentaurė atsargiai išėmė strėlę.
- Ir kam reikėjo šauti į šunį? - Priekaištingai pasakė ji.
- Jis išsitraukė lazdelę. - Purkštelėjo vienas jų.
- Nereikia gerai? Tai tik porelė vaikų, koks skirtumas, kad magai? tai buvo kvailystė.
Alanas neramiai trypinėjo ir nežinojo kuo galėtų padėti.
- Čia netoli yra mūsų buveinė. Palaukite minutėlę, turiu atsinešti gyduolių.
Žvaliai tarstelėjo ji ir movė tarp medžių.
Nejauku buvo likti su tais kentaurais, bet jie atrodo nieko nedarė. Įdomu, kas ji tokia? Gal vadė? Sukirbėjo klausimas galvoje. Širdy buvo truputį ramiau.

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #213 Prieš 2 metus »
 Viena, kita akimirka ir Melodė jau buvo prie Alano, bei jo nelaimėlio šuns. Kentaurė taipogi pasisiūlė pagelbėti. Jaunoji grifė stovėjo visai netoli kentaurės ir su nerimu stebėjo šią sceną. Kentaurė galiausiai išėmė kruviną strėlę ir šiek tiek pasiginčijusi su kitais savo gentainiais, dingo miško tankmėje. Taigi, grifai ir sužeistas šuo liko vieni su grėsmingaisiais kentaurais. Kurie bėje dar visai neseniai bandė juos nužudyti, todėl dabar visur tvyravo nejauki atmosfera. Kentaurų žvilgsniai vis dar buvo įtarūs ir grėsmingi, tačiau visa laimė, grifų kentaurai nelietė. Praėjo viena, dvi, trys, penkios ir net dešimt minučių, bet išgelbėtoja kaip nesirodė, taip nesirodė. Atrodė, jog su šiais atgrasiais kentaurais jiems teks likti visą amžinybę, kol jų vadė grįš. Tačiau vos Melodė taip pagalvojo, iškart pasigirdo kanopų kaukštėjimas ir mergaitė vėl išvydo žaliaakę kentaurę. Su savim ji kažką atsinešė, tačiau tik kentaurei priartėjus mergaitė suprato ką. Tikriausiai tai ir turėjo omeny ta kentaurė, kai minėjo, jog keliauja atsinešti gyduolių. Įdomu kas per daiktas tos gyduolės ar gyduoliai... Ji niekad nebuvo girdėjusi kažko panašaus. Ji nėįsivaizdavo kas galėtų būti tos gyduolės ar gyduoliai, tad beliko spėlioti ir laukti kol jas ar juos išvys. Neabejotinai tai tikriausiai turėtų kažkaip padėti Alano sužestam šuniui. Tačiau kaip? Gal tai kokios nors gydamosios žolelės? O gal visai kas kita? Mergaitė nejučia žvilgtelėjo klausiamu žvilgsniu į Alaną. Įdomu ar jis žino ką turėjo omenyje kentaurė sakydama „turiu atsinešti gyduolių"?
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #214 Prieš 2 metus »
Ir kiek man laukti? Kiek? Neramios mintys blaškėsi galvoje. Jis net ėmė neramiai vaikštinėti. Kentaurai sužiuro į Alaną. Tas piktai atrėmė jų dygius žvilgsnius. Eikit velniop. Norėjo pasakyti. Bet tylėjo. Ir pagaliau po šimto metų jis išgirdo kentaurės kanopų dundėjimą ir toji pasirodė.
- Štai ir aš. - Guviai tarė ir vėl pasilenkė prie šuns. Ji rankose turėjo kažin kokį krepšelį. Pintą iš vytelių. Jame gulėjo džiovintų žolelių ryšuliukai, kažkokie moliniai indeliai. Jis matė kaip Meliandra išima iš krepšelio mažus akmenėlius.
- Šių nereikės. - Pasakė ir padėjo juos tolėliau.
Kentaurė triūsė prie šuns labai greitai, bet švelniai ir atsargiai. Ji pasišaukė Alaną ir tas atsiklaupė šalia. Padėjo jai. Palaikydavo nereikalingus daiktus ir panašiai.
Ir štai, šuns koja buvo ištepta kažkokiu baltu baltu tepalu, ant žaizdos ji užbėrė smulkintų žolelių. Alano nosį pakuteno gaivus jų dvelksmas. Tada, ji smarkiai sutvarstė koją. Ir iš kur kentaurai turi tvarsčių?
- Šunelis tikrai pasveiks, gali nesijaudinti. Tik mokykloje paprašyk savo mokytojo, kuris jums dėsto apie gyvūnus, kad duotų jam ko nors, kas padėtų atsistatyti organizmui. Jis neteko daug kraujo. Na, o dabar eime. O jūs, eikite sau. Ko čia stovite?
Subarė ji kentaurus ir tie niurnėdami ėmė skirstytis. Dingas sunkiai atsistojo.
- Ar jis gali eiti? - stebėdamasis paklausė berniukas.
- Pamažu gali. Mūsų kentauriški vaistai tikrai geri, magiški, neabejok tuo.
Ir jie lėtai patraukė keliuku atgal.
- Na, smagi pažinties pradžia ar ne Melode? - Kiek žvalesniu balsu pasakė jai Alanas.

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #215 Prieš 2 metus »
 Melodė taip ir nesužinojo kas tos gyduolės ar tie gyduoliai, tačiau kad ir kas tai bebūtų, panašu, jog  padėjo. Kiek grifė yra skaičiusi apie kentaurus, šių gydymo būdai tikrai ypatingi ir magiški, tačiau tik šiandien Melodė tuo įsitikino savo akimis. Galiausiai, lėtu žingsniu grifai kentaurė ir šuo su sutvarstyta koja (Melodė nekaip negalėjo įsivaizduoti iš kur kentaurai gavo jų) patraukė pilies link. Pagaliau... Ties kiekvienu žingsniu ji jautė palengvėjimą, kad tolsta nuo grėsmingųjų kentaurų ir artėja link Hogvartso- naujų savo namų. Nors jų išgelbėtoja buvo kentaurė, su ja mergaitė jautėsi saugi (kitaip nei su kitais išgelbėtojos gentainiais). Jau tuoj tuoj grifė išvys tamsius mokyklos bokštus, tuo ji neabejojo. Todėl pasinaudojo paskutinėmis akimirkomis ir kreipėsi į kentaurę:
- Atleiskite, bet aš vis tiek kai ko nesuprantu. Kodėl kentaurai ir burtininkai taip nesutaria? Ir... Kodėl jūs mums padėjote, nors to neprivalėjote?
 Pirmakursė tikėjosi, jog tai nuskambėjo mandagiai, o ne kaip nors įžeidžiančiai. Po kelių tylos minučių išgirdo atsakymą:
- Tai buvo be galo seniai. Prieš daugybę mėnulių, kai dar tik ką buvo atsiradusi magija. Niekas nepamena nuo ko viskas prasidėjo, tačiau manoma, jog vieni pirmųjų burtininkų kadaise užpuolė iki tol taikiai gyvenančius mūsų protėvius kentaurus, o šie, su savo neeiliniais užsispyrusiais charakteriais nusprendė užpuolikams atkeršyti. Nuo tada tarp kentaurų ir burtininkų tvyro nesantaika, nors mano manymu, tai bereikalingas nuo senų senovės prasidėjęs ginčas. Todėl aš jums ir padėjau. Norėjau įrodyti tiek jums, tiek saviškiams, kad visa tai gali liautis ir visi šie pykčiai beprasmiai. Gal atsiras ir daugiau tokių kaip aš, o kai daugumai jau atsibos ši nesantaika, gal tada ji ir baigsis... Tačiau tiek vieni, tiek kiti laiko save nekaltais. Vienos žvaigždės težino kada baigsis šie nesutarimai ir įsivyraus taika.
 Tamsaplaukė viską įdėmiai išklausė ir pažvelgė į tolį. Virš medžių viršūnių buvo matyti didingi Hogvartso pilies bokštai, o fone žibėjo žvaigždės. Tada grifė išgirdo Alano klausimą ir nedelsiant į jį atsakė:
- Tikra tiesa, ši pažinties pradžia nepamištama...
 Galiausiai priėjo keliuko pabaigą ir atsisveikino su kentaure:
- Ačiū už pagalbą! Iki kito karto!
- Gero jums kelio! Likit sveiki!- dar pasakė kentaurė ir dingo Uždraustąjame miške.
 Tada mergaitė prisiminė dar vieną dalyką:
- Beje, Alanai, o koks šio šuns vardas? Taip ir neradau kada paklaust...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Melody Moondragon »
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #216 Prieš 2 metus »
Jie keliavo tuo pačiu keliu. Alanas ėjo ir klausėsi Melodės ir kentaurės pašnekesio.
O išties gaila, kad jie nesutaria. Nieko nebūtų įvykę, jei kentaurai nebūtų puolę mūsų, mudu tai jau tikrai nieko nebūtume darę. Bet kai pagalvoji yra juk ir tokių burtininkų, kurie kenkia kentaurams. Tai iš kur jiems žinoti kurie geri, kurie ne? Nors žinoma ką mes galėtume jiems padaryti? mintijo sau ir tiek.
Pagaliau priėjo miško pakraštį. Alanas atsipalaidavo. Kaip gerai, kad ji atsirado, pagalvojo.
- Labai ačiū jums. - Pasakė nubėgančiai kentaurei. Tada pamažu mintys grįžo prie kasdieninių dalykų.
- Šuns vardas Dingas. - Šyptelėjo jis.
- Prieš porą metų pasiėmiau jį visai mažą iš prieglaudos ir užsiauginau.
Dar pridūrė. Į galvą atėjo mintis. Ką reikėtų pasakyti profesoriui, dėl Dingo.
- Kaip sakai, ką pasakyti profesoriui dėl šuns? Nesakysiu gi, kad jį peršovė kentaurai ir todėl jis neteko daug kraujo.

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #217 Prieš 2 metus »
 Grifai jau buvo pačioje pamiškėje, kur didingų šiurpiųjų medžių, bei jų šešėlių buvo vos vienas kitas. Virš pirmakursės galvos atsivėrė neaprėpiamos žvaigždžių begalybės ir žvaigždynai. Visame šiame gražume puikavosi pilnatis, o kažkur tolumoje girdėjosi šiurpuliukus keliantis vilkų staugimas. Visa tai neaišku kodėl, tačiau ramino Melodę, tai atrodė jai taip keistai pažįstama ir kartu magiška. Pagaliau grifiukė prisivertė atitraukti akis nuo žvaigždžių ir pažvelgė į Alaną.
- Dingas? Tikrai įdomus šuns vardas. Dar niekad neesu tokio girdėjusi,- šyptelėjo ir ji. - Kaip sugalvojai šį vardą? Gal padėjo artimieji? O gal Dingas dažnai dingsta, dėl to suteikei jam tokį vardą?
 Dar sykį nusišypsojusi įtempė ausis ir išklausė Alano pasakojimo. Paėmė iš prieglaudos? Vargšas Dingas... Iš dalies aš kaip ir esu taip pat iš "prieglaudos", nors teisingiau reiktų sakyti vaikų namų. Tik dėje, Dingas surado savo šeimininką ir jis šį priglaudė, o aš taip ir neturiu nei tėvų, nei namų, nei globėjų. Mintis nutraukė dar vienas klausimas, kuris privertė taamsiaplaukę susimąstyti.
- Hm... Neįsivaizduoju, kaip galėtume pasiaiškinti profesoriui dėl šuns,- Melodė susiraukė ir kaktoje susimetė kelios raukšlelės. Ji įtemptai mąstė, tačiau tai pasirodo nebuvo taip jau lengva. - Na... Galbūt galėtume pasakyti profesoriui, kad koks nors vyrėsnėlis neklaužada mokinys gąsdindamas paleido Sectumsempra ar panašius kerus ir netyčia pataikė į šuns koją. Arba galbūt galėtume pasakyti, jog Dingą sužeidė koks nors padaras, nors dabar nelabai šauna į galvą koks galėtų būti... Tiesa tiek vienaip tiek kitaip tektų meluoti. Nebent galim bandyti sakyti tiesą, tačiau tuomet sulauksim didelės bėdos, o ir mokytojas gali mumis nepatikėti...
 Melodė žinojo, kad tik pasakiusi tiesą galės pateisinti grifės vardą. Tačiau ji tikrai nenorėjo, kad Grifo Gūžtai atimtų taškų, dėl jos kaltės. Juk ir taip grifai paskutiniai! Bet deje, pirmakursė turėjo negrifišką silpnybę melavimui, tad labai abejojo ar išklotų profesoriui visą tiesą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Melody Moondragon »
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #218 Prieš 2 metus »
Naktis buvo graži. Spindėjo žvaigždės, pilnatis viską puikiai nušvietė. Alanas išgirdo vilkus staugiant ir pagalvojo: įdomu ar tai vilkolakiai ar paprasti vilkai. Dingas sukluso. Bet nelėkė ten, kur girdėjo vilkus. Matyt, buvo per daug pavargęs.
- Ilgai galvojau kaip pavadinti šunį. Ir radau vardą vienoj knygoj apie gyvūnus. Dingai yra tokie šunys Australijoje. Man patiko šio žodžio skambesys ir aš taip pavadinau šunį. - Taip, aš tikras keistuolis.
Jis išklausė ką Melodė sakė dėl pasiteisinimų profesoriui. Pats visai nenorėjo sakyti tiesos. Nors šiaip nemėgo melo, bet dabar... Galėjo kuo geriausiai prisivirti košės.
- Žinai, man atrodo, jis pastebės, kad kentaurai išgydė šunį. Tvarstis iš kažkokios kitokios medžiagos, nei mūsų būna ir šiaip. Man atrodo neišsisuksiu. Bet jei kas pasakysiu, kad buvau vienas miške. Tada ir tu arešto negausi ir taškų prarastume mažiau.
O gal profesorius nieko neklausinės. Gal pavyks išsisukti.

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #219 Prieš 2 metus »
 Dingo vardo kilmės istorija pasirodo tikrai neeilinė. Melodė pati nėrė į apmąstymus. Šiaip manau visai nieko turėtų būti turėti augintinį. Juk būtų žymiai smagiau, o ir skausmą dėl tėvų padėtų užsimiršti... Tačiau kokiu vardu pavadinčiau? Tikriausiai kokiu nors keistu ir išskirtiniu. Labiausiai grifiukė troško auginti drakoną, tačiau tai kaip buvo, taip ir liko svajone.
 Mintis patraukė vėl kamuojantis klausimas- sakyti profesoriui tiesą, ar ne? Nespėjus vėl pasinerti į ilgus apmąstymus pirmakursė išgirdo Alano balsą.
- Tiesa, magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius tikriausiai pastebės, kad čia pasidarbavo kentaurai, tačiau jokiu gyvu neleisiu tau vienam prisiimti visos kaltės!- tamsiaplaukės balsas skambėjo tvirtai ir užtikrintai. - Žinoma, nenorėčiau, jog Grifo Gūžta prarastų nemažai taškų, tačiau dar labiau nenoriu, kad dėl to kas šiąnakt įvyko kentėtum tiktais tu! Ir be to, grifai ir taip labai atsilieka, tad nemanau, kad tai daug ką keistų. O juk ir tuos keletą minusuotų taškų Grifų Gūžta atlaikys, argi ne? Aplenksim klastuolius kitamet, tam turėsim dar ne vieną progą. Ir jei jau ketini sakyti tiesą profesoriui, tai aš eisiu kartu.
 Ji neklausė Alano nuomonės, ji žinojo, kad ar grifas sutiks, ar ne, ji vis vien neleis jam prisiimti visos atsakomybės vienam. Taip nutarusi pažvelgė į kraujuojantį šunį ir dar pridūrė:
- O dabar verčiau paskubėkim, nes Dingui mūsų ilgi pokalbiai tikrai nepadės!
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #220 Prieš 2 metus »
Mergaitės balse jis girdėjo ryžtą ir užsispyrimą, taigi neketino ginčytis. Ir šiaip ji buvo teisi, pašnekesiams laiko juk nėra.
- Na gerai. Eikime kartu. - Pasakė ir nusišypsojo jai.
Juodu patraukė link mokyklos. Alanas drožė užsigalvojęs. Šiaip taškai jam nelabai rūpėjo. Ir pats nežinojo kodėl taip yra, bet mokyklos taurė ir kuris koledžas ją laimės, Šie dalykai jį domino ne itin smarkiai. Žinoma, smagu, jei tai bus jų koledžas. Bet jis puikiai žinojo, kad tikrai ne šiais metais.
Pilis vis artėjo. Alanas šiek tiek jaudinosi, kaip čia viskas bus. Bet nebuvo ką daugiau daryti.
- Ot smagiai pasibastėm naktį. Dingas taip veržėsi išeiti, o jam taip nepasisekė. - Pasakė Melodei jau prie pat mokyklos.
Dingui šis pasivaikščiojimas visai nepatiko. Šuo ėjo lėtai. Atrodė liūdnai.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 452
  • Taškai: 49
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #221 Prieš 5 mėnesius »
Šią akimirką Kaja Linai čiauškė kažką apie drabužius. Proketai ir nerimas dėl šiame miške galimai tykančių pavojų nusistūmė nežinia į kelintą vietą galvoje. Šviesiaplaukė jau ir savo burtų lazdelę įsidėjo į kišenę. Buvo atsipalaidavusi ir jautėsi taip, lyg jos su Lina dabar vaikštinėtų kur nors parke.
Ir visai netikėtai grifiukė buvo tarsi pažadinta iš sapno. Mat viršuje praskrido neregėto dydžio paukštis. Kaja pakėlė akis ir išsižiojusi žiūrėjo. Bet labiau ne į paukštį, o į tai, kad tas paukštis nelabai gerai matėsi per tankias medžių viršūnes.
Tada trylikmetė apsidairė ir aiktelėjo. Aplink viskas atrodė kitaip nei miško pakraštyje. Priekyje jų laukė gana siauras takelis, o atsigręžus atgal, ten, iš kur mokinės atėjo, viskas atrodė taip pat.
- Vaje, Lina... Man atrodo, mes per toli nuėjom, - pasakė Kaja.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Kaja Adams »

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 277
  • Taškai: 21
  • Lytis: Moteris
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #222 Prieš 4 mėnesius »
Lina ėjo viena ausimi klausydamasi Kajos, kuri paskutines kelias minutes kalbėjo apie drabužius. Ji buvo kiek įsitempusi ir bijojo. Na pirma buvo, kad buvo Uždraustajame miške. Bet daug baisiau buvo, tai , kad ji pažeidinėjo taisykles, buvo ten kur draudžiama. Todėl Lina ėjo įsitempusi, klausėsi kiekvieno garselio. Jos galvoje vis rodėsi, kad tuoj iš kažkurio medžio išoks profesorius, jas užtiks ir nusiųs pas direktorę. O ji nesigilindama išmes iš mokyklos. Bet net ir būdama labai įsitempusi Lina suprato, kad tokia baimė buvo neracionali. Juk jei sukurti pasakojimai, net toks įšūkis, tai reiškia, kad ne pirmos jos mokinės Uždraustam miške. O jei kas ir buvo užtikti turbūt dėl pirmo pažeidimo išmesti nebuvo. Jeigu būtų, tai nebūtų toks populiarus išūkis. Todėl Lina leido sau atsipalaiduoti. Ji visdar dairėsi į visas puses, bet nekrūpčiojo nuo kiekvieno garso ir leido sau įsigilinti į Kajos žodžius. Ir tada ižgirdo Kają sakant, kad... Jos per toli nuėjo. Štai ir ateina bėda. Linos mintyse suskambo ironija. Ir išties. Nors ir dairėsi, ji neatkreipė dėmesio, kad spalvos tolydžio tamsėjo, o jos ėjo vis giliau į mišką. Dabar buvo tamsiau ir beveik nesimatė saulės pro storas šakas. Lina užsidegė lazdelę ir apsidairė. Atsisukusi dar ižiūrėjo keliuką todėl suprato, kad turėtų sugebėti grįžti.
- Taip. Panašu į tai. Čia jau tikrai nebe pakraštys. Ar nori grįžti?
Paklausė draugės.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 452
  • Taškai: 49
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #223 Prieš 4 mėnesius »
Kai Lina užžiebė savo burtų lazdelės gale šviesą, tą patį padarė ir Kaja. Tačiau drąsos tai nelabai pridėjo. Kaip jos galėjo taip toli nuklysti? Juk čia - uždraustasis miškas...
Šiurpuliukai perbėgo per kūną. Šią akimirką miške pasirodė stebėtinai tylu. O jeigu jos neras kelio atgal? Jei pasiklys? Ar joms šaukiant profesoriai išgirs mergaites? Bet... bet mes negalėsime šaukti. Nes galim taip prisikviesti kokį plėšrų gyvūną, pamanė. Na, bet jau galėsim tikrai pasigirti kitiems mokiniams. Jeigu iš čia pareisim...
- Taip, žinoma, privalome grįžti, - atsakė. - Gal žinai, kiek valandų? O jei nespėsime grįžti iki sutemų? - baiminosi.
Jos pradėjo eiti atgal. Iš pradžių viskas buvo gerai ir atrodė išties paprasta. Jos tiesiog eis atgal keliuku, kuriuo čia ir atpėdino. Bet... bet ne taip jau ir ilgai paėjus, mokinės priartėjo prie kryžkelės. Kaja nebuvo tikra, kurį dabar takelį pasirinkti. Ji išties nežinojo, iš kurio prieš tai jos atėjo.
- O... vajei... Lina, kuris keliukas veda Hogvartso link? - viltingai paklausė. Tikėjosi, kad draugė žinos.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 277
  • Taškai: 21
  • Lytis: Moteris
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #224 Prieš 4 mėnesius »
Lina uždegusi lazdelę dairėsi ir mintyse keikėsi. Nors ji neprieštaravo nedideliam nuotykiui, šito ji nenorėjo. Jau ir dieną būti užburtajame miške nebuvo jauku, o dar naktį. Reikėjo tikėtis, kad jos neįstrigs čia per naktį. Juk niekas nežino, kad jos čia. Išėjo tik proketų rinkti. Beto Lina suprato, kad neturi daug žmonių, kurie jos pasigestų. Kaja buvo jos geriausia draugė, o iš Varno Nago ji pažinojo tik Vegą. O ji vyresnė. Tai turbūt nepastebės, jei ji negrįž. Tai iki nakties niekas jos nepasiges. Reikia iš čia dingti! Pamanė ji nebesigilindama į tai kas būtų, jeigu būtų.
- Ne, nežinau, kiek valandų. Bet dar neturėtų būti labai vėlu. Juk išėjome rinkti iškart po pamokų, o ir čia ieškojome ir vaikščiojome neilgiau poros valandų. Turėtume grįžti iki tamsos. Nors kai saulės nesimato, čia turbūt sutems greičiau.- užbaigė liūdnokai ir baimingai.
- Dingstam iš čia. Nenoriu sužinoti, kas čia tyko naktį... Jei eisime tuo pačiu keliuku turėtume grįžti be problemų.
Su tokiu nusiteikimu jos apsisuko ir mynė keliuku atgal. Šį kartą ėjo skubiau, nebesikalbėjo ir nesimėgavo. Norėjo tik sveikos kailį išnešti. Viską buvo gerai, kol jos neužėjo į kryžkelę. Iš kur čia kryžkėlė, po galais? Juk visalaik ėjome vienu keliuku ir nesvarstėme ar kažkur sukti. Negi galėjome nepastebėti. Nu taip buvome užsikalbėję. Ir aš labiau galvą sukau, kas bus jei mus užtiks. Oi to dabar beveik norėčiau. Pamanė.
- Nesu tikra, kuris keliukas. Nepamenu jokios kryžkelės kai ėjome į priekį... Spėju tiesiog nepastebėjau, bet... Nu galim bandyti sukti į dešinę, gal ten bus Hogvartsas arčiau. Kaip blogai, kad visi išminti panašiai... O gal mes visgi tiesiai ėjome? Nesu tikra. Nepamenu, kad kur būtume sukę...