[Arletė Russell]

  Iš visų jėgų stengdamasi nuslėpti tai, kad jei tik būtų galėjusi, būtų skaidriais sūriais lašeliais papuošusi savo rausvus skruostus, mergaitė šyptelėjo. Norėjo palikti tobulą pirmąjį įvaizdį šiai klastuolei ir vylėsi, kad bent jau kol kas tai pavyko visai neblogai. Nebent faktas, kad negaliu girdėti tai jau sugadino...- giliai įkvėpė gaivaus bei pasakiško miško oro, porai sekundžių sulaikydama kvepavimą. Taip troško tą gėrį ilgiau išlaikyti savyje ir mąstė, kad tai buvo tiesiog geniali idėja.
  - Hm, - numykė. - Legilimantija yra kažkas panašaus yra minčių... Skaitymą? Taip, skaitymą. Žiobarai tai vadina taip, argi ne tiesa? - pasidomėjo varniukė bandydama šią sąvoką Dori paaiškinti kuo tiksliau. Deja, žinant apie žiobarus tiek mažai, tai buvo sunkiau, kadangi apart ne burtininkų knygų herojų, jaunoji Russell su šiais iki Hogvartso niekuomet nebendravo.
  - Nereikia dėl manęs jaudintis, aš puikiai gebu pasirūpinti savimi ir pati, - sunėrė rankas ir nutaisė kiek piktoką veido miną, tačiau ją įstengė išlaikyti vos porą minučių, po to ir vėl nedrąsiai šyptelėjo, taip parodydama, kad pirmakursės rūpestingumas jai tikrai nebuvo kliūtis. Juk kiekvienam buvo svarbu tai, kad kažkam rūpėtų. Vienuolikmetė ir šiuo atveju nebuvo išimtis. Net negalėjo būti.
  Kurį laiką Arletė ėjo giria nuleidusi galvą, net pamiršusi tai, kad šiuo metu turėjo bendrauti su mokinuke einančia kartu. Žalsvos akutes stebėjo žemę, nes Varno Nago koledžą atstovaujanti mažoji panelė nenorėjo užminti ant jokio vabalėlio. Juk skruzdėlytės gyvenimas taip pat buvo svarbus, toks pat svarbus, kaip ir milžiniško milžino. Burtininkė tuo nė neabejojo.
  Staiga iš už krūmų išlindo šviesiaplaukei neregėtas gyvis: jis turėjo žirgo kojas, tačiau panašią į žmogaus galvą, net nepagalojusi mergaitė žengė netvirtą žingsnį atgal ir nepastebėjusi šakelės tėškėsi ant supuvusių, nuo medžio nukritusių lapų. Tuo metu Russell akyse susikaupė ašaros ir ši net nekreipdama dėmėsio į tai, pradėjo kūkčioti. Neįsivaizdavo ką daryti dabar.

[Dori Mendel]

Arletė atrodė tokia savimi pasitikinti ir atsipalaidavusi, kad Dori suėmė pavydas. Net ir negalėdama girdėti ji yra kietesnė už mane, pamanė klastuolė. Eina sau ramiai, o aš čia panikuoju. O kur dar mano tėvai žiobarai, per kuriuos aš nesuprantu nieko, kas susiję su magijos pasauliu. Atrodau kaip balta varna, galvojo vienuolikmetė eidama žiburėlių link.
- Hm... - numykė Dori, laikydama šviečiančią lazdelę sau prie burnos, - žiobarų pasaulis labai ribotas, - paskutinį žodį pabrėžė. - Kaip ir yra tokia sąvoka, na, minčių skaitymas, bet iš tikrųjų tie žiobarai nemoka jų skaityti, - jautė vis stipresnį pyktį savo tėvams.
Mergaitės ėjo tyloje. Vienintelė Dori mintis buvo kuo greičiau pasiekti pilį ir dingti iš šitos baisios vietos. Su Arlete mergaitė dar tikrai norės susitikti, matosi, jog ši grynakraujė mergaitė puikiai nusimano apie burtininkų pasaulį. Bet būti šioje vietoje nebuvo nei menkiausio noro.
Netikėtai krūmuose ir vėl kažkas sušnarėjo. Dori širdis akimirksniu ėmė stipriai dunksėti, bet ji nutarė tą garsą ignoruoti. Jautė, kaip voras kišenėje suspurdėjo. Ir tada pamatė jį. Tai buvo tiesiog šiurpus padaras. Kentauras, iškart pagalvojo Dori. Nenusimanymas apie magų pasaulį privertė žiobarų dukrą kaip reikiant paplušėti skaitant knygas.
Kentauras, galima sakyti, turėjo du kūnus. Vieną žirgo, tik be galvos. Na, o vietoj galvos buvo vyriškas kūnas nuo liemens. Sunku pasakyti kodėl, bet Dori neišsigando. Šiame miške ji labiausiai bijojo kokių nors laukinių gyvūnų, tokių kaip meškos ar vilkai, na, bet mergaitė suprato, kad tai yra magiškas miškas. Tai ko tada reikėjo bijoti? Slibinų? Drakonų? Jei tik šie gyvena miške. Ar šiaip kokių baugių gyvių.
Klastuolė bandė prisiminti ką nors apie kentaurus. Ir ką ji apie juos skaitė? Man rodos, jie nemėgsta žmonių, kažką prisiminė Dori. Gal kentaurai įsivaizdavo, kad miškas yra jų nuosavybė ar kažkas panašaus. Tačiau net ir tai neprivertė Dori išsigąsti. Ji spoksojo į kentaurą su nustebimu ir smalsumu. Žinojimas, kad jis protauja ir gali kalbėti suteikė net šiokį tokį saugumo, o ne baimės jausmą. Tačiau jeigu miškas būtų saugus, mokiniams galima būtų jame vaikščioti, paprotino save Dori. Galbūt magų pasaulyje kalbančios būtybės yra pavojingesnės nei tos, kurios linkusios iškart tave suėsti.
Dori nustebimui Arletė išsigando, nukrito ir pradėjo verkti. Juodaplaukė priėjo prie varniukės ir jau norėjo tiesti ranką, kad ši galėtų atsistoti, tačiau už ją tai pirmiau padarė kentauras. Jis ištiesė savo ranką į Arletę ir tarė:
- Nagi, stokis, paika mergiote. Ko tu virkauji? - ir laukė, kaip sureaguos mergaitė.
Dabar jau Dori saugumo jausmas ėmė trauktis kažkur šalin, nes arti priėjęs kentauras pasirodė esąs daug didesnis, nei atrodė iš pradžių. Jo balsas buvo šaltas ir nedraugiškas, o akys žibėjo tartum jis būtų sugalvojęs ką nors negero. Dori nurijo seiles ir bijojo pajudėti.

[Arletė Russell]

  Ar vertėjo paminėti tai, kad šviesiaplaukė mergaitė tirtėjo iš baimės? Mergaitė vos galėdama įkvėpti, drebančiomis rankomis patraukė vis žalsvas akutes užstojančią plaukų sruogą ir ašarų prisipildžiusiomis akutėmis žvelgė į tą gyvį. Nors jo tikrojo pavadinimo ir negebėjo prisiminti suprato, kad šis yra labai baisus ir tikrai neatrodė draugiškai nusiteikęs.
  Žvilgsnį nukreipė į delną, kuris buvo stipriai subraižytas įvairiausių aštrių pagaliukų, tada susigraibė lazdelės, tačiau apsiauste jos nebuvo. Netikėjo, kad galėjo ją pamesti bėgant, visgi, tai būtų pajutusi, todėl dairėsi aplink palengva linguojančius medžius bei jų pakampes. Sėdint tai padaryti buvo sunku, tačiau įmanoma.
   Ir net nepraėjus porai minutėms ji pastebėjo, kad jos kerėjimui skirta juodmedžio lazdelė buvo nukritusi vos už metro. Tikriausiai iškrito tada, kai nukritau ir prisidariau krūvą gėdos, - liūdnai pagalvojo Russell, ir ištiesė ranką lazdelę pasiimti.
  Tai pasirodė sunkiau nei ji įsivaizdavo, todėl prisireikė atsistoti. Iš baimės drebančioms visoms keturioms galūnėms bandyti Arletė nesiruošė. Tik giliai įkvėpė ir iškvėpė, taip mėgindama nusiraminti.
  Prieš jos blankias akutes išdygęs gyvis lyg ir kažką burbėjo, bet suprasti jį suprasti pirmakursei neatrodė įmanoma.
  Vienuolikmetė tik dar kelis kart giliai įkvėpė, bandydama ignoruoti faktą, kad jai skaudėjo viską nuo galvos iki kojų, anglė atsistojo.
  Nenorėdama prisižaisti ir būti išgyvenus tik vienuolika metų ji žvilgsniu liepė Dori bėgti ir pati lėkė, kiek kojos neša, net neatsukdama atgal: gal taip pabėgs nuo to žmogaus galvą turinčio gyvūno ir prisimins šį kraupų nuotykį su karšto šokolado pilnu puodeliu, Varno Nago bendrajame kambaryje, kur bus apsupta malonių vyresniųjų varnių, kurios Hogvartse priminė vyresnes seseris? Tiesa, tokių šeimoje nors ir neturėjo, iš skaitytų storų, žiobariškų knygų suprato, kad varnės į jas buvo tikrai panašios.

[Dori Mendel]

Klastuolė laukė, ką atsakys jos šio vakaro bendražygė, tačiau ji, regis, bijojo ne tik žodį pratarti, bet kaip ir Dori - net pajudėti. Akimirką mergaičių akys susitiko ir po sekundės Arletė puolė bėgti. Juodaplaukei neliko nieko kito, kaip tik sprukti iš paskos: galvoti nebuvo kada. Ji lėkė paskui varnę susibraižydama rankas ir kojas. Labiausiai saugojo veidą, tačiau kliuvo ir jam. Klastuolė spėjo kelis kartus atsigręžti, atrodo, kad kentauras mergaičių nesivijo. O gal jis nebūtų mums nieko bloga padaręs, dar spėjo pagalvoti Dori, ir palydęjęs į pilį... Na, arba būtų mus suvalgęs, bandė nuvyti paikas mintis šalin. Miške nėra žmogui draugiško padaro, Dori. Nėra...
Ties tais žodžiais Mendel į kažką atsitrenkė. Netyčiom pradėjo tiesiog spiegti, klykti ir kratytis. Po akimirkos proto dalelė apsidžiaugė, jog Arletė negirdi. Būtų siaubinga gėda. Pajutusi, kad išgyvens ir kad niekas nepuola jos valgyti, Dori įsispoksojo į padarą. Tai buvo kažkas nuostabaus. Akinamai baltas kaip ką tik iškritęs purus sniegas. Švelniom, giliom akim. Su ragu. Dešinėje jų buvo gal dešimt. Nebereikėjo nei lazdelės šviesos. Nuo šių baltų gyvūnų, panašių į žirgus, apsišvietė visa erdvė ir jie nesukėlė vienuolikmetei nei kruopelytės baimės. Bet gal turėtų, kažkur giliai sukirbėjo mintis. Tačiau gyvūnai buvo tokie stulbinamai gražūs, kad mergaitė tiesiog negalėjo jais atsistebėti.
- Arlete, ar čia vienaragiai? - paklausė Dori dabar jau pamiršusi, kad varniukė negirdi.

[Arletė Russell]

  Anglė bėgo kiek įmanydama greičiau. Mintys tiesiog skraidžiojo jos galvoje ir ją bandė hipnotizuoti taip, kad varnė sustotų ir pagalvotų apie tai, ką daro, tačiau Russell nė neketino to daryti. Juk ten buvo baisus padaras. Arletė net nenutuokė, kaip magijos pasaulyje jį buvo galima pavadinti, tad tai irgi kažką reiškė. Jei aš jo nežinau, jis tikrai tikrai tikrai nėra geras. Tikrai?... - spėjo pagalvoti bėgdama, tačiau tą pačią minutę šviesiaplaukės veidas patyrė baisų smūgį. Vaikas atsitrenkė į medį?!..
  Pirmakursė sustojo. Argi minėti, kad jai buvo velniškai nesmagu, buvo verta? Iš akių nuriedėjo ašara, kuri buvo skaidri, permatoma, tačiau pasiekusi nuo medžio šakų gautą įbrėžimą, nusidažė kraujo raudona, o žaizdą pradėjo perštėti.
  Arletė liūdnai atsiduso. Pasivaikščiojimas, kuris turėjo padėti atsipalaiduoti, pamiršti visas problemas bei paprasčiausiai praturtinti dieną, virto siaubingai tragiška katastrofa. Varniukė eilinį kartą nusivylė tuo, kad nesuprato Dori, mat būnant kurčia tai daryti nebuvo taip paprasta. Retkarčiais nusivildavo, kad nebebuvo girdinti, tačiau suprato, kad už tokias mintis supyktų mama - svarbiausias žmogus vienuolikmetės gyvenime, tad tuoj pat galvoje kirbėjusius sakinius nustumdavo toliau. Nebuvo laiko galvoti apie tai, ko negalėjo pakeisti. Šviesiaplaukė turėjo mokytis, siekti užsibrėžtų tikslų ir paprasčiausiai nepasiduoti negatyvioms mintims, nenorėjo panirti į perdėtą liūdesį. Tai jai visai neatrodė linksma.
  Tačiau galvoti apie smulkmenas nebuvo. Klastuolė Dori buvo visai netoliese varniukės, tad Russell manė, kad paseks jos pėdomis ir keliaus kartu pilin. Žalsvos akutės jau regėjo burtų ir kerėjimo mokyklos bokštus.
  - Ė, Dori! - kreipėsi į bendraamžę. - Galbūt vertėtų eiti į pilį? - paklausė, tačiau nusisukusi nuskuodė jos link.
  Nežinia ar tai buvo savanaudiškas poelgis, ar ne, tačiau Arletė dėl to buvo rami. Jos labai empatiška siela nepratarė nė žodžio, o visgi, šiuo metu, buvo ir svarbesnių reikalų. Nors kiek jie svarbūs... Kulniavimas į ligoninės sparną bei apsigynimo nuo juodosios magijos namų darbai. Ech, nieko labai rimto.

[Dori Mendel]

Arletės vienaragiai, regis, nesužavėjo. Dori stebėjosi, jog varniukė, kuri kilusi iš burtininkų šeimos, šitaip bijo miško. Nors jeigu negirdėtum, tikriausiai bijotum ir tu? Netrukus iš tiesų pasimatė pilies bokštai ir langai ir bendražygė pasiūlė keliauti į pilį bei nulėkė jos link.
O Dori nesiskubino. Ji stebėjo tolyn į mišką einančius vienaragius. Vienaragis, kuris ką tik buvo prie Dori, nueidamas pametė plauką. Dori iškart jį įsidėjo į kišenę.
Dar kelias minutes Mendel pastovėjo žiūrėdama, kaip vienaragiai nutolsta. Ne toks jau ir baisus tas miškas, pamanė pirmakursė. Galbūt ir kentauras nieko bloga nenorėjo, tačiau prisiminus piktą jo žvilgsnį klastuolę nukretė šiurpas.
Oras ėmė vėsti ir mergaitė pagalvojo, kad dabar būtų neprošal išgerti šiltos kakavos ir suvalgyti gabalėlį moliūgų pyrago. Lydima tokių minčių mergaitė nupėdino pilies link.

[Melody Moondragon]

 Dar viena bemiegė naktis? Rimtai? Kodėl gyvenimas taip žiauriai tyčiojasi iš manęs? Jau kiaurą savaitę akių nesumerkiu. Melodė pėdino siauru paslaptingu taku pačioje Uždraustojo miško gilumoje. Grifė nė kiek nebijojo klaidžioti Uždraustąjame miške. Priešingai. Miško paslaptingumas ir ten slypintys pavojai tik dar labiau žadino jos smalsumą, be to, tai buvo puiki proga pabūti vienai tik su savo mintimis. O jų per pastarąsias dienas susikaupė ištisi kalnai. Oras miške buvo be galo gaivus, o silpnas vėjas kedeno tamsiaplaukės garbanas. Žydros grifės akys žvelgė kažkur į toli, o galvoje sukosi mintys apie dar vieną bemiegę naktį. Tikriausiai dėl visko kalta pilnatis...- pamanė grifė ir pakėlė akis į žvaigždėtą dangų. Tačiau nei žvaigždžių, nei mėnulio ji neišvydo, mat dangų užstojo ne kas kitas, kaip didžiulė ir paini medžių šakų raizgalynė. Kiek nusivylusi, Melodė patraukė toliau. Takelis vingiavo keisčiausiais vingiais, posūkiais per įvairias kalveles, duobes ar, net pelkę, kurią pirmakursei teko perbristi. Melodė, net krūptelėjo prisiminusi  purviną tamsiai rudos susimaišiusios su pilka ir samanų žalumo žalia klampynės. O dar baisiau buvo pagalvoti, kas liko iš jos batų...
 Tačiau staiga mintis pertraukė lūžusios šakelės garsas visai netoliese. Melodė sustojo ir sukluso. Staiga pabudo visi jos instinktai ir ji atidžiai peržvelgė viską aplinkui. Tada sukaupė visą drąsą ir kreipėsi į paslaptingąją būtybę tykančia kažkur netoliese.
- Sveiki? Ar kas nors čia yra? (Aišku, klausti beprasmiška, tačiau reikėjo pabandyti... Žinoma, nuo vilkoalakio ar kito pavojingo padaro apsisaugoti tai niekuo nepadėtų, tačiau galbūt ten nebūtinai koks baisus padaras? Gal ten tiesiog koks vienaragis?-spėliojo grifė ir jai pačiai pasidarė beveik juokinga, kaip ji galėjo sugalvot tokią nesamonę?)
 Bet grifė už nugaros ir vėl išgirdo kažkieno kito sukeltą triukšmą ir įsmeigė savo žydras akis tiesiai į paslaptingą tamsą. Lėtai ir atsargiai įkišo ranką į kišenę, nenuleisdama akių ir... Burtų lazdelės kišenėje nebuvo! Tik dabar Melodė prisiminė, jog šiandien ryte taip pat nerado savo lazdelės ir  pirmakursės širdį sukaustė baimė.
 O tada iš tamsios miško glūdumos Melodė išvydo ją išgąsdinusį padarą...

[Alanas Senkleris]

Dingas nerimo ir bastėsi po berniukų miegamąjį. Taigi, Alanas atsikėlė, apsirengė ir pasiėmė nenuoramą šunį. Tuoj aš tave taip nuvarginsiu, kad miegosi visą mėnesį. Piktinosi augintiniu jis.
Šiaip miegoti Alanui visai nesinorėjo. Oras buvo visai neblogas, o pasibastyti atrodė visai puiki mintis. Vis tiek ne pirmas ir ne paskutinis kartas.
Alanas pasiėmė savo užburtą grotuvėlį, įsimetė į kišenę skanėstų šuniui ir išėjo į naktį.
Per ausines visu garsu grojo AC/DC daina Highway  to hell, o jis žygiavo miško taku. Tyčia ėjo šiuo painiu ir kliūčių pilnu keliuku, kad nuvargintų šunį. Žingsniavo greitai, galima sakyti bėgte. Dingas labai patenkintas risnojo priekyje.
Nieko jis nematė ir negirdėjo ir kai staiga prieš akis išniro kažkokia mergina persigando, bet greit susitvardė. Mulki tu, taigi čia mokinė ir viskas. Jis išsiėmė ausines iš ausų.
- Sveika nakties klajūne. Tikiuosi neišgąsdinau tavęs? - Jis šyptelėjo tai mergaitei. Dingas stovėjo šalia Alano ir nekantriai vizgino uodega, buvo nepatenkintas, kad jie sustojo.

[Melody Moondragon]

 Po tiek įtampos ir nerimo Uždraustajme miške ji išvydo... berniuką? Melodė stovėjo apstulbusi ir be žado. Dabar jau nė kiek neabejojo, kad pasaulis tikrai iš jos tyčiojasi. Taip, prieš akis išdygo berniukas su šunimi ir ausinėmis, ne koks nors vilkolakis, kaip, kad ji tikėjosi. Ši žinia kiek nuvylė (nes pamatyti vilkolakį savo akimis būtų tikrai kažkas neįtikėtino), tačiau ir nuramino, nes panašu, jog šiandien dar netaps vilkolakio naktipiečiais.
 Berniukas buvo panašaus amžiaus raudonplaukis žaliomis akimis. Ir... kiek raudonu veidu, iš ko Melodė nusprendė, jog nepažįstamasis iki čia atkeliavo bėgte. Iš pradžių, raudonplaukis vos išdygęs prieš pirmakursės akis atrodė persigandęs, tačiau praėjus vos kelioms sekundėms grifė išvydo jo veide šypseną. Atgavusi žadą Melodė jam atsakė tuo pačiu.
 Tačiau išgirdusi berniuko klausimą jos išraiška šiek tiek pasikeitė. Jis tikisi, kad neišgąsdino manęs? Pf, juk aš grifė, žinoma neišgąsdino... Ir kaip jam šovė tokia mintis? Melodės veide šypena išblėso. Tačiau, kad ir kaip stengėsi, negalėjo nuneigti, jog vis dėlto netikėtas berniuko pasirodymas sukėlė jai didelę baimę.
- Sveikas. Ne, tavo žiniai- neišgąsdinai,- tvirtai atsakė Melodė. -Na nebent šiek tiek... Tačiau tai nesvarbu. Ir dar man įdomu, kodėl tu ne pilyje?
 Mergaitė metė įtarų žvilgsnį, tačiau prisiminusi, jog pati neturėtų čia būti sušvelnėjo. Staiga prisiminė, kad nė neprisistatė:
- Bėje, aš Melodė. Iš Grifo Gūžtos.

[Alanas Senkleris]

- Na tai ir puiku. - Atsakė jis. Nesitikėjo čia sutikti žmonių, juk jau gan nutolo nuo mokyklos.
- Aš Alanas iš to paties Koledžo. - Atsakė.
- Išėjau pasivaikščioti, nes mat kai kas neduoda man miegoti. - Pataršė šuns gaurus berniukas.
- O tu ką čia veiki? Nesimiega?
Tada, Dingas kažkodėl įsitempė ir pašiaušė kailį. Piktai suurzgė. Alanas tuoj pat išsitraukė burtų lazdelę. Jis pasitikėjo šuns jutimais. Kažkas tyliai trakštelėjo. Visai netoli tos vietos, kur jie stoviniavo. Kol kas Alanas nematė triukšmadario. Gal visgi Dingui pasirodė, gal šaką sutraškino vėjelis? Bet tada, jis išvydo kažką artėjant ir greit suprato, kad tai atlekia kentauras. Rankose jis laikė įtemtą lanką.
- Ak, tik tavęs čia ir tereikėjo. - Tyliai pasakė Alanas.

[Melody Moondragon]

 Nepažįstamasis prisistatęs Alano vardu pasirodo buvo iš to pačio koledžo kaip ir Melodė! Dar vienas grifas. Keista, jog Grifo Gūžtai priklauso daugiau mokinių, nei kitiems koledžams, tačiau vis tiek po kolkas Grifo Gūžta pagal taškų skaičių yra paskutinė... Tačiau pirmakursė kuo puikiausiai prisiminė sau duotą pažadą uždirbti Grifo Gūžtai tiek taškų, kad jos koledžas užimtų bent trečiąją vietą ir neliktų paskutinis.
 Pasirodo Alanui taip pat nesimiega. O jei Melodė gerai suprato, tai tiksliau kai kas neleidžia jam miegoti. Tas kai kas tikriausiai buvo berniuko šuo, nes grifė išvydo Alaną taršant šuns gaurus. Tai išties privertė Melodę nusišypsoti, nes „šuo priverčiantis šeimininką nakčia keliauti į Uždraustąjį mišką" buvo tikrai neeilinis pasiteisinimas, ypač, kai tai tiesa. Tada atėjo eilė pasiteisinti ir Melodei:
- Taip, tikrai nesi...
 Mergaitės žodžius pertraukė tylus, vos girdimas šakelės trakštelėjimas. Grifė pažvelgė į neseniai sutiktą berniuką, tačiau šį kartą tai buvo ne jo darbas. Šalia šeimininko stovintis šuo visas pasišiaušė, iššiepė savo aštrius dantis ir grėsmingai suurzgė. Melodė atsisuko į ką tik girdėto trakštelėjimo pusę ir vėl kaip įpratus kyštelėjo ranką kišenėn Bet tik tada prisiminė savo dingusią burtų lazdelę. Visa laimė, Alanas savosios dar nebuvo praradęs. Melodė sustingusi įdėmiai klausėsi ar neišgirs dar kokio garselio. Ji net sulaikė kvėpavimą. O tada iš miško gelmių išniro žmogaus galva... ir arklio kojos. Tai buvo kentauras ir deje, jis neatrodė draugiškai nusiteikęs.

[Alanas Senkleris]

- Tik nemėgink traukti burtų lazdelės. - Įspėjo jis mergaitę. Iš visų savo šeimynykščių girdėtų istorijų žinojo kaip kentaurai nepakenčia burtų lazdelių. O kentauras jau buvo visiškai arti. Dingas pasiruošė šokti.
- Laikyk savo šunį berniuk. - Keistu ramiu balsu prabilo atėjūnas.
- Ko jums reikia mūsų miške? Kodėl du žmonės yra miško tankynėje? Ką čia pametėte?
Na va prasideda. Ir ką turėtume dabar jam atsakyti? Atrodo, kad kentauras čia vienui vienas. Šauti kol kas atrodo nebando. 
- Mes čia... Nieko, mes čia vaikštinėjame. Juk miškas didelis ar ne? Prasilenkti manau galime?
Prabilo Grifiukas kuo taikiausiai. Nors vienas Merlinas žino tuos užsispyrusius kentaurus. Gal jam pasirodys, kad pasakiau ką įžeidaus...

[Melody Moondragon]

 Tik nemėgink traukti burtų lazdelės... Taip atkartojo mintyse Alano žodžius Melodė, tačiau šis sakinys jaunosios grifės galvoje skambėjo su nedideliu sarkazmo prieskoniu. Tai, kad ir norėdama neišsitraukčiau. Nes manoji dingusi! Pamesta, pavogta, išnykusi! O kokia iš manęs burtininkė, jei neturiu savo burtų lazdelės! Nors Uždraustąjame miške dabar ji neišleido nė garselio, viduje baisiausiai širdo dėl savo lazdelės. Tačiau tai dar nebuvo didžiausia problema. Visai netoliese, vos už kelių žingsnių stovėjo kentauras, ir nors kalbėjo ramiu keistoku balsu, vien iš išvaizdos buvo akivaizdu, jog atėjūnų pasirodymas „kentaurų" valdose jam nė kiek nesuteikė džiaugsmo. Mergaitė tylėjo ir su nedideliu nerimu klausėsi kentauro ir grifo pokalbio. Alanui pasiūlus taikiai prasilenkti stojo trumpa, tačiau žiauriai ir negailetingai žudanti Melodės smalsumą tyla. Tačiau... Regis kentauras nelabai susidomėjo tamsiaplaukės bendrakoledžio pasiūlimu. Mergaitė išgirdo vos keletą šaltų, tyliai sumurmėtų kentauro žodžių, tačiau niekaip nesuprato ką „arkliakojis" norėjo pasakyti. Bet ilgai apie tai galvoti nebuvo kada, nes netikėtai Melodė pajautė į grifus įsmeigtus šaltus ir negailestingus žvilgsnius, o iš tankmės išniro dar kelios kentaurų galvos. Mergaitės širdis pašėlusiai daužėsi, o kvėpuoti buvo tiesiog neįmanoma. Taip žiauriai ir lėtai ją kankino įtampa, kuri atrodė niekad, niekad nesibaigs. Geriau tegul nušauna dabar, nes daugiau šios įtampos nebeištversiu. Norėjosi šaukti, bėgti, nešdintis iš čia, tačiau gerklėje buvo įstrigęs kažkoks gumulas, o iš visų pusių į juos buvo nukreiptos kentaurų strėlės. Tad ji žengė žingsnį atgal, norėjo pabėgti nuo viso šito, tačiau jos petį sugniaužė ledinė negailestinga kentauro ranka...

[Alanas Senkleris]

Taikiu išsiskyrimu čia nė nekvepėjo. Kentauras kaži ką sumurmėjo ir iš tankumyno pasirodė dar keli. Dingas įsitempė dar labiau. Alanas žvelgė į juos, į lankus, paruoštus šaudyti. Kuriems velniams aš išvis čia atėjau? Siuto. Bet greit viską pamiršo, nes vienas čiupo Grifę už peties. Kaip nugalėti kelis kentaurus iškart? Tuo labiau, kai nėra noro jų žaloti. Ką daryti?
Iš tankmės pasirodė dar daugiau to būrio narių. Alanas jau išsitraukė lazdelę ir tada vienas jų šovė. Dingas sukaukė, kai strėlė įsmigo jam į koją.
Alaną apėmė įsiūtis. Bet suprato, kad kerėti negali, nes jie šaus. Ir kitas šūvis gali būti mirtinas.
- Mes nieko jums nedarėme. Paleiskit merginą ir palikit mus ramybėj. - Bet niekas neketino jo klausytis. Berniuką suėmė stiprios rankos ir pakėlė nuo žemės. Dingas sulojo, net sužeistas šoko ginti savo draugo.
- Ne Dingai ne! - Baimingai šūktelėjo Alanas, nes bijojo, kad kentauras nepaleistų strėlės.
Tada, pasigirdo kanopų trypimas ir kažkas įsiveržė į jų būrį. Tai buvo kentaurė. Ji turėjo ilgus juodus plaukus, kurie plaikstėsi bėgant.
- Kas čia dedasi? Nagi, paleiskit tuos vaikus. - Pasakė ji skambiu balsu.

[Melody Moondragon]

 Melodė visa įsitempė ir tarytum sustingo. Kiek kartų bebandė, iš tvirtų kentauro gniaužtų išsivaduot niekaip nepavyko, nors tu ką. Tamsiaplaukei beliko beviltiškai stebėti likusias gyvenimo akimirkas. Viskas vyko pernelyg greitai ir jos galvoje tik sukosi paskutinių nuotykių prisiminimų uraganai. Jau tuoj. Tuoj teks išeit iš čia amžiams... O Grifo Gūžta taip ir liks paskutinė, pagal taškų skaičių. Mergaitė, kad ir kaip bebūtų keista tokiame įvykių sukūryje, šyptelėjo, užsimerkė ir nusiramino prieš mirtį... Tačiau mirt ji nemirė, mat tarsi iš po žemių išniro juodaplaukė kentaurė. Mergaitė išgirdo šios žodžius ir lėtai pramerkė akis. Ji dar vis buvo uždraustąjame miške, dar vis gyva ir sveika, kaip panašu ir Alanas. Tačiau miegoti neleidžiančio šuns kojoje buvo įsmigusi kentauro strėlė. Žaizda smarkiai kraujavo, kraujas tiesiog bėgo upeliais, o ir pats šuo buvo matyti, kad vos bepastovi ant kojų. Kentaurė pasirodo buvo geresnės širdies, nes Melodės ausis pasiekė jos įsakymas paleisti juos su Alanu. Gniaužtai laikę grifiukę atsilaisvino ir ji akimirksniu atsitraukė nuo žiauriojo kentauro.
- Atsiprašome, kad įžengėme į jūsų valdas (Nors čia ne tik jūsų valdos). Nenorėjome niekam pakenkti. Tikrai, patikėkit!- Melodė sukaupė grifišką drąsą ir žengė žingsnį link jų „išgelbėtojos". Ne, daugiau niekada nekelsiu kojos į Uždraustąjį mišką. Išvydau pakankamai. Dabar svarbiausia, kad gyva sugebėčiau grįžti į pilį... Ją ir kentaurę skyrė gal tik kokia pusė metro, tad pirmakursė laisvai galėjo įžvelgti, net kentaurės akių spalvą. Šios samanų žalumo akys buvo šiek tiek įtarios, tačiau ir pilnos taurumo. Ne, ši kentaurė mūsų nenuskriaus, pagalvojo mergaitė ir širdyje pajuto palengvėjimą.
- Dabar, jei jūs neprieštarautumėte, manau mums jau laikas grįžti į pilį,- grifė pažvelgė į Alaną. Taip, gal ir būtų smagu dar paklajoti miške, tačiau Melodė neketino už tai paaukoti savo gyvybės. Bent ne dabar. - Tai... Gal jau eisiu.
 Mergaitė lėtai apsisuko ir atsargiai žingsnis po žingsnio patraukė į kitą pusę. Tačiau juos iš visų pusių dar vis buvo apsupę kentaurai. Deje, panašu, jog viskas nebus taip paprasta kaip maniau...