[Dori Mendel]

Dori išgirdo, kaip kažkas sušnarėjo. Vos širdis į kulnus nenusirito. Laimei, tai buvo ne koks baugus miško padaras, o paprasčiausiai kita mergaitė iš Hogvartso. Varniukė. Na bet tu ir bailė, Dori, sudraudė save klastuolė, kai baimė atslūgo.
Mergaitė apsidžiaugė, kad miško take yra ne viena. Galbūt labiau ne dėl to, kad bijotų, o todėl, kad pajuto galimybę prieiti ir susipažinti. Štai jau praėjo kelios savaitės Hogvartse, bet Dori vis dar nesusirado draugų, tik šiaip kelis pažįstamus. Beveik visi klastuoliai labai sureikšmino nesuteptą kraują, todėl Dori Klastūnyne nesijautė pilnavertė. Tačiau, kita vertus, jai jis patiko tuo, kad čia niekada nebus saldžių padlaižiavimų, kas mergaitę erzino.
Ar miškas nėra tobula vieta susipažinti su kito koledžo mokiniais? Prie klastuolių taip lengvai su kitais nepabendrausi, vis tik turi dėvėti kaukę, didžioji dauguma klastuolių nepripažįsta bendravimo su kitų koledžų mokiniais. O čia net niekas nematys!
Su tokiom mintim Dori pėdino mergaitės link. Sustojusi netoli jos labiau žiūrėjo ne į mergaitę, o į paukštį, kurį ji turėjo.
- Labas, - pasisveikino ji. - Koks čia paukštis?
O kaži, ką varnė veikia miške? Galbūt ieško savo paukščiui maisto, kaip kad Dori neseniai ieškojo vorui?

[Arletė Russell]

  Ant praminto takelio gulėjo keletas nuo medžių nulaužtų, o gal ir nukritusių šakelių ant kurių užlipus Ailanas vis peikdavo Arletę. Paukštis mergaitę supažindino su nebūtais dalykais: užlipus ant šakelės varniukė galėjo išgąsdinti įvairius magiškus gyvius, sudrumsti troliams ramybę ar prikviesti profesorių, kuris mielai būtų skyręs pirmakursei areštą. Russell tai glumino, tačiau jau buvo supratusi, kad marso sakalo mintys ne visada buvo visiška tiesa. Juk, jeigu taip būtų buvę iš tiesų, vienuolikmetė būtų buvusi pastebėta dar prieš įžengiant miškan.
  Areštai taip pat neviliojo Varno Nago koledže paskirtos mokinės. Mergaitė mokėsi labai gerai, jai sekėsi beveik viskas, Arletė netroško nuvilti savo tėvų.. Tačiau tuo pat metu labai norėjo, kad šie mokslo metai būtų patys geriausi per visus vienuolika metų. Dėl to reikėjo rizikuoti, nors jaunoji burtininkė ir nebuvo rizikos mėgėja.
  O galbūt Ailanas varniukei bylojo tiesą.. Magė pastebėjo, kaip prie jos palengva priėjo klastuolė, kurią ji regėjo visai neseniai. Nejučia šyptelėjo, tačiau šiek tiek išsigando. Jai dar neteko bendrauti su klastuoliu, o iš kitų burtininkų apie šį koledžą negirdėjo nieko gero. Tiesa, Arletė nebūtų ji, jei tikėtų viskuo, kas jai buvo sakoma, dėl to apdovanojo klastuolę šiltu žvilgsniu. Šypsena nuo veido taip pat nesitraukė.
  - Sveika, aš Arletė, o tu? - prisistatė ir ištiesė ranką taip, kad marso sakalas gebėtų įsitaisyti ant jos. - Čia Ailanas. Jis marso sakalas, - supažindino merginą su savuoju augintiniu ir dar kartą šyptelėjo. Ne paslaptis, ją kiek nustebino, kad pirmasis klausimas palikęs šalimais stovinčios vienuolikmetės lūpas buvo apie jos paukštį, tačiau nežadėjo į tai gilintis. Juk galbūt mergaitė domėjosi šiais sutvėrimais, tad tokia pokalbio pradžia buvo pateisinama.

[Dori Mendel]

Dori žinojo, kad jeigu kas nors iš bendrakoledžių pamatytų ją taip bičiuliaujantis su kito koledžo mokine, už tai nepagirtų. Tačiau be Dori ir Arletės, regis, aplink žmonių daugiau nebuvo, todėl zona yra saugi.
Šiaip klastuolė be reikalo šypsenos nedovanoja, be to, jos ir akys šiek tiek užkritusios, ir lūpų kampučiai natūraliai truputį pasvirę žemyn, todėl kitiems ji neretai atrodo liūdnoka. Bet dabar Dori veidą natūraliai papuošė šypsena. Na, ši varniukė neturėtų būti nevykelė, galvojo Dori, juk ji yra uždraustajame miške temstant.
- Aš esu Dori, - atsakė. - Eee, esu pirmakursė, kilusi iš... žiobarų šeimos, - tarė su kartėliu. - Tai aš ne tik, kad esu negrynakraujė, bet dar ir nieko nežinau apie magiją, - kalbėjo kaip duodama ataskaitą. - Bet magijos pasaulis man labai patinka, - dabar jau pralinksmėjo.
Dori iš kišenės išsitraukė vis dar bevardį vorą.
- Tavo paukštis labai įdomus. Aš irgi turiu augintinį, - ištiesė delną su voru. - Tik kol kas jis dar neturi vardo, - gūžtelėjo.

[Arletė Russell]

  Ailanas išskleidė savo metrą siekiančius sparnus ir pakilo oran apsižvalgyti. Arletė nustebusi žvilgtelėjo į jį, o po to savo blankias, žalsvas akutes nukreipė atgal į pirmakursę atstovaujančią Klastūnyno koledžą. Marso sakalas niekuomet nesibaidė dėmesio, tad toks jo veiksmas suglumino šviesiaplaukę. Jai nė netoptelėjo, kad toks augintinio sprendimas taip pat buvo susireikšminimas ir dėmesio troškimo ženklas.
  - Man nėra svarbu kokio kraujo grynumo yra tavo šeima. Išvis tas grynakraujų, maišytų burtininkų ir žiobarų kraujo turinčių burtininkų, nežinau, supriešinimas man atrodo absurdiškai, - rimtai, tačiau šiltai prabilo ir susimąstė. Nors pati ir buvo grynakraujė niekuomet tuo nesigyrė, niekuomet nežemino žiobarų kraujo turinčių asmenų. Netgi jautė jiems pagarbą, juk neseniai turėjo susigaudyti, kaip viskas veikia magijos pasaulyje, o tai privalėjo sukelti nemenką nerimą.
  - Magijos pasaulis įdomus, tačiau taip pat keistas ir pavojingas. Žinoma, man jis taip pat patinka, net neįsivaizduoju, kaip jausčiausi jei nieko apie tai nežinočiau, tačiau manau, kad viskas būtų šiek tiek lengviau. Juk to nereikėtų slėpti nuo kiekvieno žiobaro.. - pasidalino savo spontaniškomis mintimis ir neatitraukė akių nuo Dori. Nuo veido vis dar neišnyko šypsena, kadangi mergaitė nenorėjo, kad klastuolė pagalvotų, kad Arletė šnekėdavo tik rimtomis, galbūt truputį filosofiškomis temomis. Išvis, tai ką pasakė prieš porą minučių nustebino pačią varniukę. Ji juk niekuomet su ką tik sutiktu bendraamžiu taip nešnekėdavo, nujautė, kad tokia tema Dori net nebuvo labai įdomi, tad mąstė, kad draugiškai pakeisti temą nebuvo prasta idėja.
  - Ooo.. Voras, - tarstelėjo ir šyptelėjo. - Jis moka bendrauti mintimis? - smalsumo kupinu žvilgsniu apdovanojo Dori augintinį ir pasidomėjo. Aišku, nepraėjus nė porai minučių akutės ir vėl nukrypo link klastuolės, o Ailanas ir vėl atskrido, ir įsitaisė ant mergaitės peties.

[Dori Mendel]

Dori įdėmiai klausėsi Arletės. Jai mergaitė pasirodė itin protinga, kaži, kiek jai metų?
- O kelintame tu kurse? - pasidomėjo.
Klastuolę nuramino varniukės žodžiai apie kraują. Klastūnyne to neišgirsi. Tačiau dėl žiobarų burtininkė nesutiko. Deja, aplinka padarė savo: Dori jau spėjo pradėti laikyti žiobarus žemesniais už ją, nors dar prieš kelias savaites manė pati tokia esanti ir jos šeima bei buvę draugai yra būtent tokie.
Tačiau mergaitė šias mintis pasiliko sau ir jų neparodė jokiomis išraiškomis. Klastūnyno piktumų jau ir taip prisiklauso prie stalo, bendrajame kambaryje ir miegamajame. Todėl pirmakursė vis dar linksmai šypsojosi.
- Eee... bendrauti mintimis? - Arletės klausimo perklausė Dori. - O yra gyvūnų, kurie tai moka? - išpūtė akis.
Dori voras delne kiek pasimuistė kai bendrakeleivės paukštis skleidė sparnus, bet ji į tai nekreipė dėmesio. Lauke jau temo, tačiau ir tai klastuolei buvo nei motais: jai patiko bendrauti su varne, juolab, kad ji galės išsiklausinėti ją daugiau apie magijos pasaulį, nes ši yra grynakraujė.

[Arletė Russell]

  Vienuolikmetė neatitraukė žalsvų akučių nuo Dori, visai pamiršusi atsakyti į klausimą, kurį ši uždavė prieš tai. Nors iš tiesų, viskas nebuvo taip, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio: Arletė pamiršusi, kad bendrauja su žmogumi, kuris nemoka gestų kalbos į jos klausimą atsakė gestais, tačiau supratusi, kokią klaidą padarė tuoj pat suskubo pasitaisyti:
  - Pirmakursė, o tu?
  Šviesiaplaukė įdėmiai stebėjo stulbinančias klastuolės reakcijas į klausimą, kurį uždavė pati. Pradžioje nesuprato, kodėl Dori taip nustebo sužinojusi, jog gyvūnai geba su šeimininku susikalbėti mintimis. Galbūt žiobariški gyvūnai slėpė ar net nebuvo apdovanoti tokiomis galiomis? - toptelėjo anglei, tačiau ši nesigilindama tik gūžtelėjo pečiais.
  Ankstyvoje vaikystėje žinodama daugumą magiškojo pasaulio paslapčių nebenustebdavo pastebėjusi kažką susijusio su tuo, galbūt buvo metas suvokti, kad nevisi Hogvartso mokiniai buvo apdovanoti tokia pasakiška dovana?..
  - Taip, pavyzdžiui, Ailanas taip kalbėjosi su manimi nuo tos dienos, kada jį gavau, - nusijuokė ir perbraukė per tamsias marso sakalo plunksnas. - Taigi, neišsiaiškinai ar tavasis augintinis tai sugeba? - perklausė, nors atsakymą buvo galima ir nuspėti. 

[Dori Mendel]

Dori pasijautė keistai. Mergaitė priešais ėmė kažką mosikuoti rankomis, pirštais. Ką, po velnių, ji čia daro? Klastuolė suraukė antakius, bet nieko nesakė. Netrukus Arletė prabilo ir vėl šnekėjo kaip niekur nieko.
- Aš taip pat pirmakursė, - klastuolė vėl pabandė įjungti šypseną.
Bet vis tiek kažkas čia buvo ne taip.
- Aš... - Dori šiek tiek sutriko dėl vėl pasikartojusio klausimo apie bendravimą mintimis su voru.
Vore, ar tu mane girdi? Nieko. Eee... vore? Klastuolė jautėsi nepaprastai kvailai. O gal ji mane mausto, ėmė apimti abejonės. Juk jis tik voras, suknistas voras.
- Nemanau, kad jis gali su manimi bendrauti mintimis, - tarė Dori. - O gal maivosi, - nusijuokė. - Ką tik paban...
Ir šią akimirką nutiko du dalykai: pirmiausia kažkas kraupiai trakštelėjo tolumoje, medžiuose. Dori sukliko ir šoktelėjo iš vietos netyčia išmesdama vorą iš rankos.
- O ne! - sušuko mergaitė. - Lumos, - apšvietė erdvę sau po kojom. - Paspruko mano voras! - pasakė Arletei, tačiau nuo jos buvo nusisukusi, tad Arletė negalėjo matyti Dori lūpų. - Dieve, kur jis? - paniškai dairėsi švietinėdama lazdele. - Girdėjai, ten kažkas trakštelėjo? - dabar pašvietė į medžius ir pasitikslino. Gal Dori tiesiog pasigirdo?
Dori vis dar buvo nusisukusi nuo Arletės. Vis labiau temo.

[Arletė Russell]

  Arletė užsimerkė, kadangi pro medžius besiskverbiantys saulutės spinduliai švietė tiesiai į jos žalsvas akutes. Sumaniusi, kad žengusi porą žingsnių tokio „malonumo“ galėjo ir atsisakyti, priėjo arčiau vieno storo, bei seno medžio, kuris puikiai užstojo šviesos šaltinį. Žinoma, iš čia Dori matėsi taip pat gerai, kaip ir anksčiau, tad pirmakursė nesibaimino, kad galėjo nesuprasti pirmakursės kalbos.
  - Arba jam baisu, - nuoširdžiai šyptelėjusi ir taip įrodydama, kad sakinys, kurį pasakė klastuolei tikrai nebuvo įžeidimas tarstelėjo, po poros sekundžių, ir susimąstė. Jai buvo įdomu, kaip jautėsi Dori voras, gal jį kažkas neramino, dėl to jis netroško bendrauti, o gal nemokėjo kalbėti, tačiau pastarasis variantas būtų buvęs katastrofa!
  Suprato, kad Ailanas iš tikro buvo nuostabi dovana, nors šiandien jis ir elgėsi nepateisinamai. Juk paukštis mokėjo bendrauti mintimis, taip magei pagelbėdavo, patardavo ar pralinksmindavo. Neįsivaizdavo, kaip gyvūnas, kuris nepareiškė noro bendrauti su šeimininke galėjo Dori patikti. Na, taip, vorai buvo mieli, tačiau ar jis turėjo dar kažkokią funciją?
  - Dori? - sutrikusi nukreipė žalsvas akutes link mergaitės, tačiau ši buvo nusisukusi, tad jaunoji burtininkė nenutuokė ar klastuolė bent jau bandė kažką pasakyti. - Kur eini? - pridūrė, tačiau ar taip, ar taip stovint šioje pozicijoje suprasti klastuolės atsakymą nebūtų buvę įmanoma.
  Russell greitesniu žingsniu nulėkė prie bendraamžės ir smalsumo kupinu žvilgsniu pažvelgė į mergaitę, kuri lazdelės pagalba apšvietė mišką, keista, tačiau Arletė savo tamsos baimė ir prisiminė tik tada, kai girioje pasidarė šviesiau.
  - Ten tolumoje mačiau hipogrifą, - tarstelėjo Ailanas, Arletei pasirodė, kad jis mostelėjo savo kairiuoju sparnu horizonto link, lyg bandydamas tai įrodyti.
  - Netikiu, - sunėrė rankas mergaitė ir parodydama, kad nežadėjo klausytis daugiau marso sakalo nesąmonių, žengė porą žingsniukų toliau, pajudindama ranką, kad augintinis nuskirtų kur nors toliau.
  - Ar tu mėgini manęs atsikratyti? - šiek tiek susinervinęs, nevyniodamas žodžių į vatą, paklausė paukštis.
  - Grįžk kada elgsiesi, taip, kaip elgeisi seniau, - liūdnai vyptelėjo varniukė, o tą pačią akimirką rūstus marso sakalas supykęs ant šviesiaplaukės išskleidė savuosius sparnus ir po poros sekundžių dingo, tarp palengva linguojančių girios medžių, kurie jau nesipuošė įvairiaspalviais lapais, visi jie supuvę glaudėsi prie žalsvos, tačiau visai negyvybingai atrodančios žalsvos žolės.

[Dori Mendel]

Dori, kur eini? Kur eini, kartojo mintyse mergaitė. Ar ji visai pakvaišo? Nejaugi ji negirdi, kaip čia kažkas vis šlama? Ir kaip Dori voras?!
Netrukus Arletės paukštis suplasnojo ir išskrido, ir Dori nusigando, kad jeigu jos voras ir buvo kur nors netoliese, dabar jau tikrai bus pabėgęs. Klastuolė jau manė pradėsianti šaukti ant varnės už jos neapdairumą, kaip ji išlieka tokia rami, kai šalia mūsų kažkas yra, tačiau susilaikė. Nusigando, kad Arletė ją paliks vieną, todėl geriau laikytis drauge. O gal čia aš tokia bailė ir trainiotis tamsoje po mišką ir bendrauti su kokiais nors gyviais čia yra visai įprasta, pagalvojo mergaitė. Pabandžiusi nusiraminti Dori pažvelgė varnei į akis ir tarė:
- Arlete, ar girdi? - netrukus vėl kažkas sušlamėjo. - Ar tokie garsai magų pasaulyje ir šiame miške yra įprasti?
Mergaitė krūptelėjo. Vis švietė į tolį ir dairėsi voro.

[Arletė Russell]

  Mokinė stebėjosi, kaip greitai sugebėjo pasikeisti jos mylimasis augintinis. Dažniausiai jis buvo gyvibingas, draugiškas, o retkarčiais sarkastiškas, tačiau šią dieną jis elgėsi taip, lyg jo viduje vyrautų pyktis, kurio sulaikyti savyje jau nebuvo įmanoma. Deja, Arletė nežinojo ką šioje situacijoje galėjo pakeisti. Galbūt jis tiesiog turi pabūti vienas, - vylėsi anglė leisdama rudeniniui vėjeliui lengvai taršyti jos šviesius, liemenį siekiančius plaukus.
  - Nea, Dori, - liūdnai šyptelėjo žvelgdama į klastuolę. Dažniausiai nieko nesakydavo apie tai, kad nebuvo girdinčioji, kadangi manydavo, kad yra tokia pati, kaip ir visi. Nenorėjo, kad su ja bendrautų kažkaip kitaip, tad tam tikrus dalykus buvo geriau nutylėti. - Aš negaliu girdėti. Nuo ankstyvos vaikystės, kažkur penkerių, - tarstelėjo ir atsiduso. Suprato, kad dėl tokių dalykų liūdėti nevertėjo, kadangi to pakeisti burtininkė negalėjo, varniukė tik labai norėjo neišsiskirti iš kitų..
  - Jeigu matai ar girdi kažką, kas žiobarų pasaulyje nebūtų normalu mums reiktų paskubėti ir dingti iš čia, nenorėčiau, kad mane pietums suvalgytų kažkoks monstras, - prabilo šviesiaplaukė ir staigiai užsičiaupė pajutusi, kaip kažkoks dalykas nusileido jai ant peties. Ir ne, tai negalėjo būti jos paukštis, mergaitė pakreipė savo galvą ir pastebėjo mažą, rausvą vabzdį. Nenorėdama jo išgąsdinti liko stovėti savojoje vietoje, nors bitės, širšės bei kitokie vabzdžiai nebuvo mylimiausias Russell sutvėrimas. Na, bent jau ne trolis, - pagalvojo burtų ir kerėjimo mokykloje besimokanti pirmakursė ir vyptelėjo.

[Dori Mendel]

Akimirką Dori sukaustė Arletės žodžiai. Ji negali girdėti, pasakė sau mergaitė mintyse. Pirmakursė nežinojo, kas labiau šokiravo: ar tai, kad jai pasidarė varniukės gaila, ar tai, kad ji yra baugiame miške, o dangus vis labiau temsta, ir dar reikia surasti savo vorą, o jeigu Arletė negali girdėti, ji niekuo negalės padėti, jei kils kažkoks pavojus. Aš dar nemoku jokių normaliu kerų, galvojo klastuolė. Mums bus šakės, jeigu ten kažkas baisiau už triušį. Dori atsiduso. Dabar ėmė kalbėti pernelyg garsiai, tartum nuo to Arletė galėtų išgirsti. Ji suprato, kad varnė skaito iš lūpų, todėl kalbėjo visiškai atsisukusi į ją ir stengėsi kuo labiau judinti lūpas.
- Man labai gaila, - tarė. - Eee... Bet tai nieko nekeičia, viskas gerai. Ne kiekvienas negirdintis žmogus galėtų bendrauti su kitais taip, kad jie to nepastebėtų, - šyptelėjo. Buvo kažkaip nesmagu.
Kai ant Arletės pečių nusileido vabalas, Dori tai sudomino. Jai patiko visokie tokie gyviai. Tačiau kažkas instinktyviai tartum liepė Dori atsisukti į miško tankmę. Pašvietusi lazdele tolyn šalia medžio pirmakursė pamatė savo augintinį.
- Mano voras! - sušuko atsisukusi į Arletę, kad ši suprastų.
Dori pabandė paimti vorą į rankas, tačiau šis rovė tolyn į miško tankmę. Dori ėmė bėgti iš paskos.

[Arletė Russell]

  Šviesiaplaukė giliai įkvėpė laukdama klastuolės reakcijos. Nutuokė, kad ši nebus tokia, kokios troško varniukė, tačiau, gaila pripažinti, bet prie užuojautos kupinų žodžių buvo įpratusi. Ir nedrįso paaiškinti žmonėms sakantiems, kad jiems gaila, jog vienuolikmetė turėjo gyventi tokį gyvenimą, kad tai jai visiškai nepatinka. Ji net neprisiminė tų ankstyvos vaikystės metų, kada galėjo girdėti, tad pats faktas, kad to padaryti paprasčiausiai negalėjo, net neskaudino. Ne taip, kaip atsiprašymai ar guodimai, kurių anglė niekados neprašydavo.
  - Viskas gerai, - pabandė nusišypsoti, nenutuokdama, kokia tragiška aktore buvo. - Ne be reikalo mama paklojo daug pinigų įvairiausiems logopedams, kad taip būtų, - gūžtelėjo pečiais, stengdamasi mąstyti apie ką kitą, nei namus. Velniškai jų pasiilgo ir vylėsi, kad Kalėdų atostogoms pavyks grįžti į Angliją, pamiršti įvairiausias problemas, kurios nesiruošė apleisti žalsvų akučių savininkės ir mėgautis Anyos draugija, šiltu žvilgsniu, kurio pasiilgo taip stipriai, kad pati to nesuvokė.
  Staigus šūksnis Russell suprantamas nebuvo, regis, vertėjo pasakyti, kad jeigu Dori šauks - Arletė nieko nesupras, tačiau ji to padaryti nespėjo. Klastūnyno atstovė bėgo kiek kojos neša, o tai išgąsdino jaunąją burtininkę.
  - Dori, palauk! - nespėjusi susigaudyti sušaukė vienuolikmetė ir pasileido bendraamžės link. Juk privalėjo išsiaiškinti kokiu tikslu juodaplaukė elgėsi taip, kaip elgėsi.

[Dori Mendel]

Dori lėkte lėkė paskui vorą, bandydama į jį šviesti burtų lazdele. O tai buvo labai sunku. Tarp medžių jau buvo visiškai tamsu, o aplink - vieni brūzgynai. Mergaitė jautė, kaip kojas ir rankas nestipriai sužeidžia plonos šakos. Viena pataikė net į veidą. Vienuolikmetė jau buvo šlapia ir išpilta prakaito, bet savo vorą vis dar matė.
- Sustok, beproti! - šaukė ji vorui, nors žinojo, kad nieko jis nesupranta.
Jis nesupranta, tikrai. Gyvūnai negali suprasti. Arletė nusišnekėjo. Jeigu jis kažką suprastų, seniai būtų sustojęs. Ir ties tais žodžiais voras sustojo. Dori taip pat. Voras pats užlipo Dori koja ir įsitaisė klastuolei ant delno.
- Tfuu, - mergaitė kita ranka nusivalė prakaitą nuo kaktos. - Kvailys, - suniurnėjo žvelgdama į vorą ir įmetė jį į apsiausto kišenę.
Tuo pat metu juodaplaukė išgirdo, kaip ją šaukė Arletė. Dori jau norėjo pasidžiaugti, kad surado vorą.
- Mano voras, jis buvo pabėgęs, bet aš jį sugavau, - bandė aiškiai judinti lūpas. - Mano voras, supranti?
Bet tada Dori apsidairė. Vargiai varniukė galėjo ją suprasti, nors kas ten žino. Nes aplink buvo tamsu. Tako jau niekur nesimatė, tik baugūs ir aukšti medžiai. Kaip tyčia medžių šakos ėmė siūbuoti, skleisdamos šiurpius garsus. Kažkur lygiai taip pat šiurpiai suūkė pelėda. Regis, voras kišenėje pasimuistė. Dori nukratė isteriškas drebulys.
- Arlete, ar mes pasiklydom? - paniškai paklausė Dori. - O Dieve, juk ji negirdi! - trinktelėjo sau galvon mergaitė, nes kelioms sekundėms tai pamiršo.
Dori giliai įkvėpė ir pabandė nusiraminti. Ji pašvietė burtų lazdele sau į veidą ir tarė:
- Mano voras buvo pabėgęs. Aš jį ką tik sugavau. Man atrodo, mes pasiklydom. Dievuliau, kaip iš čia išeiti? - mergaitės balsas pradėjo lūžinėti.
Gerai, kad ji manęs negirdi, pamanė Dori, kai pasidarė sunku kalbėti, nes atrodė, jog ji tuoj apsiverks. Netrukus netoliese kažkas trakštelėjo ir pirmakursė krūptelėjusi pašoko. Bet negerai, kad ji negirdi šito. Kuo toliau, tuo labiau Dori ėmė imti panika, nes ji galvojo, kad Arletė ne tik, kad nepadės pasprukti iš miško, nes nieko negirdi, bet ir pačiai Dori bus sunkiau, juk ji turės varniukei padėti iš čia ištrūkti, iš kur jai reikės žinoti, kur tyko pavojus, jeigu ji negirdės jokių šlamesių...

[Arletė Russell]

  Burtininkė pasigailėjo, jog šią žvarbią rudens dieną pilį nusprendė palikti apsirengusi uniformą bei dailiai iššukuotais, tačiau palaidais plaukais. Bėgti apsirengus tokius drabužius nebuvo nei linksma, nei patogu, tad Arletė nusprendė, kad jeigu dar kartą žadės apsilankyti šioje Hogvartso apylinkių pusėje privalės pažeisti burtų ir kerėjimo mokyklos taisykles ir užsivilkti patogesnius drabužius. Na, net tiksliai nežinojo, ar tokia taisyklė buvo, tačiau manė, kad ji buvo, visai, kaip ir žiobariškose mokyklose apie kurias teko skaityti knygose, kurios šiuo metu drybsojo Varno Nago koledžo mergaičių bendrajame kambaryje.
  Arletės šviesių plaukų sruogos vis užstodavo akis, o tai ją trikdė. Nors paprastose situacijose jos regėjimas buvo nuostabus, šį kartą buvo atvirkščiai. Dėl to varniukė sustojo ir nusprendė, kad bus patogiau link Dori nukulniuoti greitesniu žingsniu, bet nebėgant. Bent jau galės pamatyti draugę (?) ir nelėks į visai kitą šios girios pusę.
  Pagaliau pasiekusi Dori, Russell nežymiai atsiduso. Nors fizinė veikla jai patiko, o ypač žaidimai, kuriuose vienuolikmetė jautėsi lyg kokia profesionalė, šį kartą būtų mieliau gulėjusi lovoje, nei susibraižiusi kojas, rankas su medžių šakomis, kurios lyg tyčia vis neduodavo pirmakursei ramybės, trukdydavo bėgti, o ir išvengti jų buvo vargu ar įmanoma.
  Tamsa. Per ją Russell galėjo įžiūrėti tik tai, kad klastuolė stovinti prieš ją bandė kažką pasakyti. Deja, tokių pastangų jai neužteko, tad burtininkė jau ruošėsi prabilti šia tema, juk reikėjo suprasti visą situaciją, kad ir kokia paini ar nelogiška ji buvo.
  Galbūt Dori tai suprato pati? Juk dabar pasišvietė veidą.. O gal ji moka skaityti mintis?! - toptelėjo mergaitei ir ši net žioptelėjo. Privalėjo to paklausti juodaplaukės panelės, juk turėjo patvirtinti ar paneigti savo tobulumą siekiančią hipotezę.
  - Ar tu legilimantė? - kilstelėjo antakius pasidomėdama ir vangiai šyptelėjo. Numanė, kad toks klausimas nepasirodė laiku, juk Dori šiuo metu panikavo, geriau mergaitę reikėjo kažkaip nuraminti, o tada kalbėti ne tokiomis baiminančiomis temomis. Vien tik dėl to Arletė nežymiai atsiduso, mintyse peikdama save ir prabilo:
  - Nusiramink. Jei pažvelgtum dešinėn pusėn sužinotum tai, kad tenais yra pora žiburiukų. Manau, jog tai yra pilies langai, ar na, kažkas panašaus. Mums vertėtų eiti ta kryptimi ir viskas bus gerai. Viskas privalo būti gerai.

[Dori Mendel]

Dori panikavo. Širdis daužėsi, rankos drebėjo, o protas, regis, nelabai norėjo dirbti. Klastuolė buvo kaip nesava. Ir tada ji pastebėjo, jog Arletė anaiptol taip nesijaučia. Bendražygė paklausė, ar Dori yra legilimantė. Aš... kas? Tamsiaplaukę toks Arletės klausimas privertė suklusti.
- Eee... nežinau, - pasimetusi atsakė vis dar šviesdama lazdele sau į veidą. - Aš nežinau, kas yra legilimantija, - susigėdo.
Po velnių, suknisti žiobarai! Mano tėvai! Reikėjo jiems gimti tokiems nenormaliems, kad dabar aš atrodau visiška neišmanėlė. Netrukus varniukė pabandė nuraminti Dori. Sakė, kad tolumoje matosi kažkokie du žiburėliai. Ir kad greičiausiai ten - Hogvartso langai. Pirmakursė suraukė antakius. Jai atrodė, kad pilis turėtų būti kitoje pusėje. Tačiau kai mergaitė šitaip bėgo kaip akis išdegusi ir dar panikoje, vargiai dabar ji čia, tamsoje, gali suprasti, kur, po galais, yra pilis.
Dabar jau Dori pasijuto visiškai kvailai. Atrodau kaip tikra nevykėlė, subarė ji save. Juk esu klastuolė, man neturi būti baugi tamsa ir keisti garsai. Kažkokia varnė jaučiasi tamsiame miške drąsiai net negirdėdama, o aš čia varau į kelnes? Gana, Dori. Susiimk.
Mergaitei vis dar buvo baisu, bet ji apsiramino. Dori mokėjo nutaisyti tą nerūpestingą ir abejingą veidą.
- Taip, taip, tu teisi, - pritarė Dori. - Tiesiog, na, žinai, jaudinausi dėl tavęs, - melavo, o gal norėjo suversti kaltę Arletei, neva ji čia dėl visko kalta. - Eime pilies link, - nuleido lazdelę pradėjo lėtai tipenti tų šviesuliukų link.
Galėjo galvą guldyti, kad kažkas kairėje, visai netoli jų, sušnarėjo. Pirmakursę nukratė šiurpas. Ji nieko nesakė, nes nenorėjo ir vėl apsikvailinti.