[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Pagaliau pasibaigus pamokoms, Sigurdas išėjo į kiemą pasimėgauti paskutiniais rudeninės saulės spinduliais. Jis nesijungė nė prie vienos grupelės, kurių buvo gana nemažai, o tiesiog ieškojo laisvo suoliuko, kad galėtų bent trumpam atsipūsti nuo mokslų ir ,,pravėdinti galvą". Kaip tyčia, visi buvo užimti.
Sustojęs prie kažkokių krūmų, jis pažvelgė į dangų. Deja, mokinys paniuręs turėjo stebėti, kaip dangumi artinasi tamsūs pritvinkę debesys. Nenorėdamas būti užkluptas lietaus, jis suirzęs pasisuko eiti į pilį. Kaip tik tuomet grifas kažką išgirdo.
- Ak, aš tau siūlau viską, ko galėtum trokšti. Geriausią dalyką pasaulyje.
Nukreipęs galvą ten, iš kur sklido garsas, šviesiaplaukis pamatė du žmones. Abu buvo aukšti, o vieno iš jų figūra - įtartinai panaši į Domanto. Juos gana gerai užstojo krūmai, tačiau mėlynakis įžiūrėjo, kad kita išstypusi žmogysta laikė mažytį maišiuką su gelsvais milteliais. Kas čia vyksta?
-30 galeonų.-dar nuklausė keturiolikmetis, prieš paskęsdamas savose mintyse.
Gal tai kokie magiški narkotikai ar kažkas panašaus, nes taip brangiai kainuoja. Gal tai nelegalu... Vaikinukas netvirtu žingsniu pasuko pilies link, kol jie jo nepastebėjo. 
Ką man daryti? Kažkokiam profesoriui ar ūkvedžiui pranešti? Grifas dar niekad gyvenime nebuvo apimtas tokio stipraus neryžtingumo. Jis apsižvalgė, lyg ieškodamas pagalbos. Tačiau kieme tuo metu nesilankė joks vyresnis žmogus.
Sigurdas giliai atsiduso ir įžengė į pastatą, nusprendęs pasiieškoti ūkvedžio. Keletą minučių užtruko, kol prisiminė, kur yra jo kabinetas. Dar šiek tiek paklaidžiojęs mokinys vis dėlto jį rado ir pasibeldė. Koks aš kvailys! Juk tai ne mano reikalas! Gal ten tik milteliai limonadui... Jis sukluso, vildamasis išgirsti balsą. Bet jo nebuvo. Tai ir paskatino šviesiaplaukį pirmą kartą atsidurti ūkvedžio kabinete. Iš tiesų, reikiamo žmogaus čia nebuvo nė kvapo. Vaikinukas akimirksniu nusprendė čia pasilikti ir palaukti ūkvedžio.Tyliai uždarė duris ir apsižvalgė.
Patalpoje stovintis stalas buvo nukrautas įvairiais popieriais, tad islandas prie jo ir nužingsniavo. Greitai akimis permetęs viršutinius lapus suprato, kad nieko intriguojančio neras. Tad jis klestelėjo į iš pažiūros patogų medinį svečių krėslą priešais ūkvedžio darbo vietą ir įsitaisė, pasidėjęs koją ant kojos. Grifas, jausdamasis visiškai saugus, užsimerkė, mąstydamas, ką praneš ūkvedžiui. Sakysiu, kad mačiau kažkokius įtartinus miltelius ir tiek. O ar jis būtų paminėjęs Domantą? Sigurdui nė į galvą nebūtų šovę užsiminti apie jį.
-Klakt. Klakt.- ant ranktūrių padėtos rankos akimirksniu buvo netikėtai prirakintos prie krėslo metaliniais antrankiais.
Kas čia darosi? Ketvirtakursis pabudo iš apmąstymų ir pabandė išsilaisvinti. Kiek pasiplėšęs, jis suvokė, kad tai nieko neduos. Laimei, bent kojos nepateko į nelaisvę. Geležiniams gniaužtams jos buvo per toli. Tačiau tai buvo menka paguoda. Su koja nepasiimsi lazdelės, o tuo labiau teisingo judesio neatliksi. Taip ir liko sėdėti šviesiaplaukis, kuriam ši drybsojimo poza po kurio laiko pradėjo kelti skausmą.

[Mark Fraceller]

Po pamokų Mark eilinį kartą klaidžiojo po pilį tikėdamasis, kad nebus užkluptas kokio nors profesoriaus (priverstinis pasiūlymas papildomai mokytis vietoj dykinėjimo po pilį neskambėjo labai įdomiai ir šauniai) ar šiaip darbuotojo. Jam reikėjo vienatvės, laiko tik su savimi ir savo mintimis. Pasivaikščiojimas už pilies ribų buvo klastuolio itin geidžiamas dalykas, bet šįkart jis nuoširdžiai bijojo permirkti lietuje - nors vanduo, krentantis iš dangaus, visad patiko pirmakursiui, mintis apie ligoninę jo neviliojo.
Kiaurai išilgai išvaikščiojęs antrą magijos mokyklos aukštą, garbanius nusprendė eiti į požemius. Pirmame aukšte sukiosis nemažai mokinių ir profesorių, o požemiuose nebus tiek žmonių.
Požemiuose vaizdas buvo tikrai niūrus - tamsu, šalta, o plevenančios žvakės švelniai baugino. Bet kai kas privertė rudaakio kraują sustingti - aidintys žingsniai kažkur toli, požemių gilumoje, kėlė tikrą šiurpą. Nė kiek negalvojęs, vienuolikmetis nusprendė pasielgti kaip visiškas kvailys ir sekti paskui tą garsą. Blogiau nebus, pamanė jis, nesuprasdamas, kad tikrai gali nutikti kažkas blogo.
Greiti, platūs, bet tuo pačiu metu ir tylūs žingsniai - Mark beveik bėgo, bet to girdėti buvo neįmanoma. Požemiu plaukė garsų bangos - tylus Fraceller alsavimas ir jau beveik šalia einančio žmogaus (ar kažkokio kito padaro) batų trankymasis į grindinį.
Staiga ta vaikščiojanti būtybė sustojo prie kažkokių durų ir pasibeldė. Blausioje žvakių šviesoje asmuo atrodė pakankamai aukštas. Lyg kažko laukdamas kūnas stovėjo, bet po kiek laiko įėjo. Tamsiaplaukis, iki to laiko tūnojęs už kampo, pasitraukė iš savo slėptuvės ir nusėlino prie durų.
Kambaryje kažkas suklaksėjo, bet Klastūnynui priklausantis mokinys stengėsi laukti kažkokių kitų garsų, bet nieko nesigirdėjo. Tyla.
Taip pastovėjęs kelioliką minučių, Mark neišgirdo nė menkiausio garselio, tad nusprendė truputį praverti duris. Nieko nenutiko. Įeisiu vidun, gal nenužudys manęs kerų lietumi. Lėtai įėjęs į patalpą, jis suvokė, kad tai - kažkieno kabinetas.
- Ilsiesi? - šyptelėjo pamatęs mediniame krėsle sėdintį žmogų (bent taip atrodė iš pirmo žvilgsnio) surakintomis rankomis. Tai buvo šviesiaplaukis vaikinukas, vyresnis už klastuolį mokinys. Įsižiūrėjęs geriau, australas suvokė, kad tai tas pats asmuo, kurį matė šiek tiek anksčiau.
Nusprendęs geriau nesisėsti ant šalia esančios kėdės (surakinimas, kaip ir ligoninė neviliojo), vaikinukas tarė:
- Aš Mark, pirmakursis iš Klastūnyno. Būtų beprotiškai malonu sužinoti šiek tiek informacijos apie tave, - nesusilaikė kreivai nešyptelėjęs.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Iš pradžių Sigurdas vėl užsimerkė, tačiau mintys nenutolo už kabineto ribų. Jos sukosi apie išsilaisvinimą, tik jis nenumanė, kaip tai padaryti. Pradėti šauktis pagalbos? Teko pripažinti, kad ši idėja vis dažniau užsilikdavo. Vis dėlto, nusprendė grifas, kad tai darys tik kraštutiniu atveju. Iki tol tikrai kažką sugalvos.
Bet to neprireikė. Iš apmąstymų pažadino tylus durų virstelėjimas ir lėti žingsniai. Šviesiaplaukis pabandė pasukti galvą, kad nors akies krašteliu pamatytų, kas atėjo. Nepavyko. Beveik tuo pat metu nuskambėjo pašaipus klausimas. Balso savininkas galėjo būti tik jaunas mokinys, o ne pagyvenęs ūkvedys. Gal taip net geriau. Nereikės aiškintis dėl ko čia atėjo. Tad nuotaika kiek pagerėjo.
-Mhm. - beveik linksmai patvirtino jis.
Vaikinukas pamėgino pažvelgti į jį, bet nieko neišėjo. O atėjūnas, regis, buvo kažkoks keistas, nes nepuolė gelbėti, tik pareikalavo truputį pasisakyti apie save. Tik šiek tiek? Beprotiškai malonu? Kas jam darosi? Islant sugniaužė kumščius ir suspaudė lūpas. Gal jis aklas ar ką?
-Sigurdas iš Grifų Gūžtos. - beveik ramiai prabilo jis, dabar nė nesistengiantis pažvelgti į klastuolį, - Ketvirtakursis.
Jis nusprendė daugiau savo nugaros nebekankinti ir atsisėdo tiesiai. Po kelių akimirkų ant kulkšnių atsirado dar vieni antrankiai. Tačiau grifas jau ilsėjosi patogesnėje pozoje, jis kone palaimingai atsiduso.
-Kaip matai, esu surakintas išprotėjusio krėslo. Gal padėtum?

[Mark Fraceller]

Mark atidžiai stebėjo kiekvieną įkalintojo judesį, net patį mažiausią krūptelėjimą. Nors sėdinčiojo rankos buvo tvirtai surakintos ties riešais, visa tai galėjo būti tik iliuzija, skirta privilioti klastuolį artyn ir tada jam padaryti kažką neįtikėtinai blogo. Šviesiaplaukio atsakymas, kuris nuskambėjo ganėtinai linksmai, šiek tiek išgąsdino pirmakursį, o ledinės vyresniojo mokinio akys garbanių švelniai pastūmė į baimės duobę.
Grifų Gūžtos mokiniui prisistačius, tamsiaplaukis nusuko savo beveik juodas akis į stalą, esantį kabinete, nes tai atrodė daug įdomiau, nei krėsle surakintas Sigurdas. Ant stalo mėtėsi kalnai pageltusių lapų nuplyšusiais kampais, prirašytų neįskaitomu smulkiu raštu, išbraižytų tamsiai mėlynu rašalu. Prie jų gulėjo dar nemažai (tikriausiai) dokumentų, tik jie buvo tvarkingi, sudėlioti į krūveles, prirašyti tvarkingu, lengvai įskaitomu raštu, o kai kurie buvo net atspausdinti.                   
Kažkas dar kart suklaksėjo. Brunetas greitai pasisuko ketvirtakursio link ir pamatė antrankius ant jo kojų, tiksliau ant kulkšnų.   
- Ne, nepadėsiu, - beveik pašaipiai atsakė australas. - Iš kur man žinoti, kad nenugalabysi manęs, kai aš tave išlaisvinsiu? - klastuolis nedrąsiai paklausė.                         
Jo širdis daužėsi, nes jis negana to, kad iš tiesų bijojo būti mažų mažiausiai sužeistas stipresnio ir vyresnio burtininko, bet dar ir nežinojo, kaip jį išlaisvinti, tad negailestingai tempė laiką.         

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Jau iš balso tono ir keistų žodelių reikėjo nuspėti, kad atėjūnas tikrai nesiverš gelbėti Sigurdo. Bet jis iš tiesų giliai širdyje puoselėjo kitokią viltį. Deja, jai buvo lemta subliukšti. Nepadės? Ką? Gal jis juokauja? Islandas persikreipė Mark pusėn, lyg klausdamas kodėl. Tačiau iš lūpų neišėjo joks garsas.
Jis vos neprunkštelėjo, kai suprato, kad klastuolis jo bijo. Akimirksniu nutaisė rimtą veidą.
-Kodėl aš turėčiau tave galabyti? - klausimu į klausimą atsakė grifas, stengdamasis atrodyti kuo draugiškesnis ir nuoširdesnis. - Juk pirmą kartą tave matau.
Iš kur jisai ištraukė, kad esu kažkoks blogietis? Tai Sigurdui nedavė ramybės. Jis nežinojo, ar kaip nors pavyks su klastuoliu susitarti, kad jį išlaisvintų. Kita vertus, jis ir pats nenutuokė, kaip ištrūkti iš krėslo. Šiuo metu joks burtažodis neatėjo į galvą. Net jeigu būtų sugalvojęs, vargu ar pirmakursiui jis būtų pavykęs.
Vaikinukas permetė akimis stalą, ieškodamas kažko, kas galėtų padėti. Bet ten pūpsojo tik prirašyto popieriaus kalnai. Nieko gero. Jis vos užmatė milžinišką spintą, stovinčią prie kitos sienos. Vienos durys buvo uždarytos, galbūt slepiančios tokius įrankius kaip atsuktuvai ar replės, kurie išlaisvintų nelaimėlį. Aišku, buvo gan kvaila viltis, kad šie žiobariški daiktai galėtų būti magijos mokyklos ūkvedžio kabinete, bet kodėl gi nepasižiūrėjus ir neįsitikinus?
Šviesiaplaukis giliai atsiduso, ruošdamasis dar kartą prabilti.
-Tai tikrai nepagelbėsi? Gal galėtum atidaryti tos spintos duris? - kryptelėjo galva jos link, - ...Prašau. - paskutinis žodis išsprūdo kaip ir nenoromis ir tik po kurio laiko.

[Mark Fraceller]

Mark buvo nuoširdžiai pasimetęs - pagelbėti mokiniui norėjo, bet nežinojo kaip tai padaryti. Kabinete, arba dar kažkokio kitokio pobūdžio kambaryje, šviesa buvo blausoka, tad tamsiai rudų akių vyzdžiai išsiplėtę vėl lyg skanavo šviesiaplaukį. Kojas maudė dėl įtampos, tad pirmakursiui reikėjo žūtbūt atsisėsti. Pirma mintis - grindys, kurios visiškai neatrodė kaip grindys, bet jos atrodė kietos ir nešvarios, tad kilo kita mintis - stalas. Kieta, bet bent jau nepritrypta iš nežinia kur parneštų purvų. Akys, išsiplėtusiais vyzdžiais, pasitraukė nuo Sigurdo ir įdėmiai žvelgė į tamsų plokštų paviršių turintį baldą (tiesa, jis jau buvo kiek nutrintas), kol į galvą šovė (ne)geniali idėja.
Šiaip ne taip užsiropštęs ant medinio daikto, garbanius atsigulė ir pradėjo daryti kažką panašaus į sniego angelus, tik tarp popieriaus lapų ir pergamentų. Iš pradžių buvo smagu jausti, kaip lapai (ir kelios plunksnos bei rašikliai) skrido žemyn, bet mintis, kad vyresnis Grifų Gūžtos mokinys sėdi surakintas, sugadino visas linksmybes. Klastuolis sustojęs linksmintis atsisėdo, nuleisdamas kojas žemyn, ir gailiai pažvelgė į ketvirtakursį. Jei tik žinočiau, ką man daryti, nebesėdėtum šitaip...
Linksmai, nejaukiai ir gailiai liūdną tylą pertraukė surakintojo balsas.
- Iš kur man žinoti, kad tai nėra spąstai? - pakartojo ta pačia tema susietą, bet anksčiau ištartą klausimą. Pašaipus balso tonas bandė paslėpti baimę. - Kas, jeigu ten stovi, na, pavyzdžiui, siaubingas klounas ar piktai nusiteikęs burtininkėlis, pasiruošęs mane nužudyti? - nedrąsiai paklausė abejodamas dėl savo gyvybės saugumo, bet nuslydo nuo stalo ir priėjo prie spintos.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Mark tikriausiai šaipėsi. Tiesiai prieš grifą lyg niekur nieko daryti sniego (tiksliau, popieriaus) angelus, kai jis to negali! Akys nukrypo nuo klastuolio ir ėmėsi tyrinėti kabinetą. Užkliuvusios už spintos, jos sustojo. Kilo mintis.
Sigurdas atsisuko į jį, pasigirdo gilus atodūsis. Berniukas vis dar apsimetinėjo, kad nemato jo. Rankos susigniaužė į kumščius, bet greitai atsipalaidavo, kai Mark netrukus prisiminė vargšą islandą. Gailus žvilgsnis nepaveikė jo, tik dar labiau paskatino išdėstyti savo idėją. Deja, klastuolis laikėsi savo. Netgi norėjosi gerai jam užvožti, kad nepaisytų tokių nesąmonių, kokias ką tik ištarė, bet šviesiaplaukis to negalėjo padaryti. Gal ir gerai, nes  Vis dėlto šiek tiek pykčio buvo ir balse:
-Jei ten iš tiesų būtų buvęs piktasis burtininkas, tavęs jau nebūtų gyvo! Eik ir pats įsitikink, kad ten nieko baisaus nėra! - netikėtai prabilo jis, trūkus kantrybei, tačiau nerėkė.
Regis, vaikinuką paveikė jo žodžiai, nes šis priėjo prie spintos. Bet viduje Sigurdas piktinosi savimi, kad nesusitvardė. Kita vertus, toks jo balso tonas privertė juodaplaukį pagaliau pakelti savo sėdimąją.
-Ką radai? - grifas pakreipė galvą, pavojingai palinko jo pusėn.
Nesuspėjęs pamatyti, kad Mark dar neatidarė spintos, kartu su krėslu parvirto atgal. Per visą kambarį nusirito trenksmas. Greičiausiai tai išgąsdins pirmakursį, tačiau islandui tai kol kas nerūpėjo, mat skaudžiai susitrenkė galvą.
-Auč... - sudejavo.

[Mark Fraceller]

Mark virpėdamas stovėjo prie spintos. Lazdele naudotis vos mokėjo, tad ji, lyg žinodama, kad jos neprireiks, tyliai (kitaip turbūt neįmanoma) lindėjo gilioje megztinio kišenėje. Klastuolio kumščiai iš lėto gniaužėsi, kad ir kaip tai buvo absurdiška - jei spintoje tikrai buvo kažkas, galintis pakenkti garbaniui, jis turėjo būti ginkluotas burtų lazdele.
- Tavo tiesa. Bet jei tu čia surakintas tam, kad iš manęs ištrauktum kažkokią informaciją, - brunetas staiga susivokė, kad nieko įdomaus ar per daug slapto nežino, bet nepasimetė ir tęsė toliau, - o tada mane nužudysit? - nepasidavė vienuolikmetis prieš kurį laiką piktai nuskambėjusiam Sigurdo balsui.
Kairysis kumštis atsigniaužė ir švelniai palietė spintos rankeną it kokią gležną būtybę, o tuo tarpu pats Mark nusisuko nuo ketvirtakursio į spintą. Tik staiga - BUM! Pirmakursis staigiai paleido rankeną, stipriai sugniaužė abu kumščius ir atsisuko į garso šaltinį.
- Pailsėjai, dabar nusprendei pajudėt? - kiek pasišaipydamas paklausė Fraceller, nesiartindamas pažvelgė į ketvirtakursį. - Per daug neužsigavai? - susirūpino vaikinukas ir nelaukęs šviesiaplaukio atsakymo nusisuko atgal į spintą.
Suėmęs rankeną užsimerkė ir giliai įkvėpė. Trys. Du. Vienas. Atidaręs spintos duris Mark šiek tiek atsimerkė. Iš pirmo žvilgsnio ten nebuvo nei klounų, nei burtininkų, tik krūva visokių popierių. Rudaakis išdrįso atsimerkti plačiau. Nužvelgė įvairiausias dėžes, didesnes nei įmanoma krūvas popierių, laiškų ir visokių mokyklos dokumentų. Tik staiga už akių užkliuvo kažkas blizgančio. Raktai? Tas kažkas blizgantis iš tiesų buvo raktai. Siaubingai didelis kunkulas raktų. Ir tas kunkulas buvo pakankamai aukštai.
- Klausyk, o yra kokia spyna tuose antrankiuose ir antkojuose? Radau čia raktų, gal pritaikytumėm kažką.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Išgirdęs dar vieną nesąmonę iš Mark lūpų Sigurdas nieko nesakė, nes matė, kad jis pagaliau priėjo prie spintos. Greičiau, greičiau! Nors iš išorės neatrodė, kad baimintųsi, iš tiesų jis nelaukė to momento, kai pro duris įžengs ūkvedys. Labai nelaukė.
Nusivertus jam teko paragauti kandžios pašaipos ir tik po to vos švelnios užuojautos. Neieškojo priežasties, kodėl klastuolis staiga susirūpino juo, bet tai islandui pasirodė gana keista. Būsimą tolesnį samprotavimą nutraukė atsinaujinęs sumuštos galvos skausmas. Jis sukando dantis ir užsimerkė.
-Ne... - po kurio laiko tyliai atsiduso, prisiminęs, jog nieko neatsakė berniukui.
Priešingu atveju jis tikriausiai dar būtų pamanęs, kad Sigurdas užsimušė. Deja, šios (ne)laimės Mark neteko patirti.
Jis puikiai išgirdo atidaromos spintos girgždesį, dar norėjo paklausti, ką ten rado, tačiau juodaplaukis buvo pirmesnis. Spyna? Nustebo grifas ir kilstelėjo galvą, atmerkė šviesias akis. Lygtais kažkas ten buvo ant tų antrankių, bet jis nelabai įžiūrėjo.
-Yra, yra. - pratarė su vos matoma šypsenėle veide. Šios situacijos absurdiškumas kėlė juoką, bet sutrenkimas, keista ir nepatogi poza slopino jį. Tačiau labiausiai norėjosi ištrūkti iš šių pančių.

[Mark Fraceller]

Išgirdęs Sigurdo pasakymą, kad visgi spynos antrankiuose yra, Mark pasistiebė ir iš atidarytos spintos paėmė daug į vieną ryšulėlį sukabintų raktų. Klastuolis vos spėjo apsidžiaugti, kad pasiekė raktus ir dabar (tikriausiai) išgelbės Sigurdą, kol tuojau pat atsitrenkė savo rudų garbanų papuoštą galvą į spintą. Iš plonų kreminio atspalvio lūpų išlėkė duslus skausmo kupinas riksmas, o po jo sekė bjaurus keiksmažodis.
Raktus vis dar laikydamas rankoje pirmakursis atsistojo netoli vyresnio mokinio apsimesdamas, kad nieko nenutiko. Gal reikėtų bandyti jį pakelti? susimąstė Fraceller. Geriau pagalvojęs susiprato, jog visgi lengvai Grifų Gūžtos mokinio nepakels, tad tos minties greitai atsisakė. Priėjęs prie pat šviesiaplaukio beveik nesvarstęs pirmiausia ėmėsi atrakinti rankų – kojos palauks. Visų pirma Mark įsižiūrėjo į spyną – mažytė skylutė, tad ir raktas raktas neturėtų būti didelis. Tamsiai rudos akys žvelgė į raktus bandydamos surasti tą vienintelį. Po kelių akimirkų akių kankinimo nemirksėjimu ir absoliutaus tylėjimo, Mark atrado kelis galimai tinkančius spynai raktus.
Pirmas raktas buvo per mažas, antrasis – per didelis. Trečiojo rakto dydis atitiko spynos skylutės dydį, bet forma – ne. Pamatęs, kad ketvirtasis raktas tinka, Klastūnyno mokinys išplėtė akis iš nuostabos. Greitai atrakinęs kairę ranką, skubėdamas atrakino ir dešinę. Vis dar tylėdamas atrakino antkojus naudodamas tą patį raktą.
– Ką veiksim dabar? – pusbalsiu paklausė garbanius žiūrėdamas į išlaisvintą Sigurdą.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Nežinia, ką Sigurdas pagalvojo, kai vietoj malonaus raktų skimbčiojimo išgirdo duslų bumbtelėjimą ir skambų keiksmą, kurio pirmakursis įprastai tikrai nežino. Greičiausiai tik susidomėjęs ir gal netgi kiek sunerimęs jis pabandė pasukti galvą - sužinoti, kas ten įvyko. Kažkas kirbtelėjo širdyje, bet kas ją neramino, islandas nespėjo įminti, nes Mark atsirado šalia. Pagaliau...
Visai prie pat ausies sužvangėjus raktams nejučia įsitempė, nors net nebuvo dėl ko nerimauti. Sekundė išsitempė į valandą, kol klastuolis iš lėto (nors taip tik atrodė) išlaisvino rankas ir kojas. Trumpas palengvėjimo atodūsis paliko lūpas, kai pagaliau pajuto laisvę. Ir mintys, tarsi išvaduotos iš narvo, ėmė skrieti kur kas toliau, ne tik lakioti dabartyje.
Šiaip ne taip atsistojęs kilstelėjo galvą ir pažvelgė į išgelbėtoją. Šis pasirodė kiek žemesnis nei įsivaizdavo grifas bei mažiau įžūlus. O juk visai kitaip buvo prieš keletą minučių! Prisimindamas tai, jis truputį sušvelnino žvilgsnį. Po poros nejaukių akimirkų prabilo:
-Ačiū. - jautėsi privaląs padėkoti.
Tokia situacija Sigurdui buvo neįprasta. Jis pradėjo nežymiai trinti riešus, lyg vis dar jausdamas šaltus antrankius, nors iš tiesų buvo gana sutrikęs. Kad kažkas kada nors jį gelbėtų - tegalėjo prisiminti tik vieną atvejį, kurį tuojau nustūmė į šoną. Viduje sudrebėjo. Susigūžė. Ta kiek pakili ir lengvesnė nuotaika pranyko kaip dūmas, tačiau to Mark neturėjo pajusti.
-Gal pirmiausiai reikėtų iš čia dingti? - pasiteiravo.
Atsargiai pakėlęs krėslą, vaikinukas dar kartą žvilgtelėjo pirmakursio pusėn.

[Mark Fraceller]

Mark kažko panašaus į džiaugsmą perpildytu žvilgsniu pažvelgė į išlaisvintą Sigurdą. Rudų akių žvilgsnis nusisuko į žvakės liepsną ir jų (akių) savininko veide atsirado nedidelė šypsenėlė. Galėjo pasirodyti, kad pirmakursis džiaugiasi grifo išlaisvinimu ir nuostabiu pasilinksminimu ūkvedžio kabinete, bet ne... Tiesa buvo visiškai kitokia. Nemirksėdamas klastuolis galvojo apie savo gyvenimą. Taip, tai atrodo visiškai nesuderinama, bet po rudomis garbanomis pasislėpusios smegenys mąstė visiškai kitaip. Į galvą lindo visokios mintys – nuo galimo sapnų išsipildymo iki svajonių žlugimo. Tiesa, visko buvo tiek daug, kad Fraceller nebesugebėjo susigaudyti tarp minčių. Galimai kilo klausimas – kodėl jis šypsosi? Net pats Mark to gerai nesuprato.
Ketvirtakursio balsui sutrukdžius kambarį pripildyti tik tyliai spragsinčių žvakių liepsnų garsais, garbanius tarsi prabudo. Į padėką atsakęs plačia šypsena, nebesugebėjo sugrįžti prie įžūliai į savo – klastuolio pirmakursio – gyvenimą besiveržiančių nereikalingų ir kvailų apmąstymų. Gal taip ir geriau.
– Tu teisus, reiktų iš čia dingti, kol niekas mūsų nepagavo, – tarė žiūrėdamas į šviesiai mėlynas Sigurdo akis. – Tikiuosi, kad dar kada susitiksime, – priartėjęs prie durų, linktelėjo atsisveikindamas.
– Norėčiau pamatyti, kaip ūkvedys visą šitai sutvarkys, – rankos mostu apmodamas visą kabinetą pridūrė Mark ir plačiai išsišiepęs išėjo iš patalpos.
Vos atsidūręs požemių koridoriuje, pasileido į bendrąjį Klastūnyno kambarį – jei jau prisidėjo prie chaoso darymo (na, sukūrė chaosą) ūkvedžio kabinete, geriau bent kurį laiką laikytis atstumo nuo tos vietos, kad niekuo nebūtų apkaltintas.

[Altair Ezio Blewett]

Po audros prabėgo trys dienos. Altairas vėl brūžino sėdyne suolus ir kojomis grindis. Per vieną iš ilgesniųjų pertraukų tarp pamokų, švilpis vėl klajojo po pilį. Dar draugu neturėjo, o ir pats nelabai norėjo prie kažko prieiti šį užkalbinti. Jaustųsi kvailio vietoje.
Už jo akių užkliuvo vieno kabineto durys, o ir skaityti mokėjo. Ūkvedžio kabinetas! Ir kitą akimirką be jokio sau pasiaiškinimo, kodėl ten lekia, atsidūrė viduje.
Kabinetas buvo tuščias. Ir rodės, retai kas čia užeidavo. Altairas nepažinojo dabartinio ūkvedžio, gal net jo nė  karto ir nematė. Bet tai nebuvo Altairui galvoje.
Nežinojo ar čia dar guli legendinio Plėšiko planas, bet per tokią daiktų gausybę, vargu ar jį rastų. Bet ne dėl jo čia atkūrė. Vidinis aš kuždėjo, kad galbūt kažką ras, suijusio su Mišele Avery Streikers ar net Ianu. Paatarojo pėdsakų Hogvartse nepatiko. Būtų skaudu sužinoti, jog vilkolakių vadeiva buvo mokinamas namuose.
Be jokio atsargumo apvertė kabinetą aukštyn kojomis. Užburtos špargalkės, dvynių Vizlių laikų visokiausi išmislai...Nieko.
Už kabineto durų pasigirdo žingsniai. Balsai. Atsivėrė durys ir Altairas spruko slėptis.
Balsų neatpažino, o veidų ir nepamatė. Buvo pasislėpęs už spintos ir tik atėjūnams nusisukus, švilpis išdūmė iš kabineto ir dar ilgai bėgo, mėtydamas pėdas.

[Danas de Breinas]

  Danas staiga atmerkė akis ir suprato, kad stovi visiškoje tamsoje.
- Sveiki! - vis dėlto šūktelėjo, kaip žiūrėjo žiobarų filmuose. Taip, tokius filmus jis mėgo. Jis suprato, kad greičiausiai lunatikavo. Taip keletą kartų jau buvo nutikę, tačiau net nebuvo išėjęs iš Klastūnyno bendrojo kambario, kai jį kas nors pamatydavo. O dabar nuėjo tokį kelią... Nors... O kur jis buvo? Čia buvo aklinai tamsu ir, rodos, durys buvo uždarytos.
  Jis nusprendė, kad greičiau reikėtų grįžti į lovą, net jei vos užsnūdęs vėl išeitų. Čia stovėti buvo baugu net šeštakursui. Kaip mažas vaikas vaikas dabar norėjo į lovą.
  Tačiau vos paėjęs du žingsnius, Danas į kažką atsitrenkė. Tai nebuvo siena, tačiau skaudėjo. Bet nusprendė eiti toliau. Ir, kaip ir buvo galima tikėtis, kažkas buvo ant žemės, tačiau jis tą suprato tik jau gulint. Nežinojo, kas ten per daiktas, bet kažkas puikiai sukūrė kaulų laužymo įtaisą.

[Kaja Adams]

Kaja tyliai pėdino Hogvartso koridoriais atsargiai pasišviesdama burtų lazdele. Niekada negalėjo pagalvoti, kad išdrįs trečią nakties sliūkinti į ūkvedžio kabinetą. Tačiau privalėjo tai padaryti, mat Aurora Hokins sakė, kad trečiadienio naktimis, būtent trečią valandą, ūkvedžio kabinete atsidaro stebuklingas portalas, leidžiantis veikti visoms išmaniosioms technologijoms.
Neužmigti nebuvo labai jau sunku. Kaja net nėjo į miegamąjį. Sėdėjo sau bendrajame kambaryje ir skaitinėjo žurnalus, kuriuos pasiėmė iš namų bei valgė šokoladuką. O pusę trijų jau pajudėjo į reikiamą vietą. Ji tyliai šmurkštelėjo į kabinetą ir uždarė duris. Tik prieš tai padarant nustojo šviesti jos burtų lazdelė. Kartais taip nutikdavo, kai Kaja labai jaudindavosi. O dabar tikrai jaudinosi.
Kai jau suprato, kad kabinetą pasiekti pavyko, kad jis - neužrakintas, trečiakursė paėjėjo šiek tiek tolėliau ir jau norėjo vėl pasišviesti burtų lazdele bei apsidairyti, tačiau staiga... o Dieve, kažkas pasisveikino!
Šviesiaplaukė susiėmė už širdies ir neišleido nei menkiausio garso. Labai išsigando. Ji išgirdo žingsnius, artėjančius jos link. Kažkas atsitrenkė į Kają. Labai labai skaudėjo, bet grifiukė laikėsi stengdamasi nejudėti ir toliau neleisti garsų. Tikėjosi, kad tas kažkas išeis. Bet vietoj to netoliese išgirdo duslų bumbtelėjimą. Suprato, jog žmogus, na, jei tai išvis žmogus, esantis kabinete, nukrito. Galiausiai Kaja neatlaikė. Čia buvo per daug baisu.
- Aaa!!! - suklykė ji ir puolė ten, kur, pasak jos, turėjo būti durys. Tačiau nepasiekusi jų Kaja užkliuvo už nukritusiojo. Pati krito tiesiai ant to žmogaus ar padaro.