0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #30 Prieš 12 metus »
Po gan netikėto Dantes atsakymo, Evans žybtelėjo akimis ir truputį krestelėjo galvą, kad jos varno juodumo plaukai uždengtų ir tuos nedidelius ausų fragmentus, kurie matėsi. Nusijuokdama pati sau, ji toliau klausėsi užburiančio Arcari balso.
Kodėl? Kodėl aš tiek daug dalykų sakau šitam žmogui, su kuriuo susipažinau vos prieš kelias valandas? Suskystėjai, Evans, labai gražu.
- Nejaugi? Kiekvienas Jūsų žodis tarsi dėlionės gabaliukas vis naujomis spalvomis papildo Jūsų paveikslą, o sulipdžius bent jau kelis, noras pabaigti dėlionę vis stiprėja.. Galbūt galėsite ir man parodyti tą stebuklų šalį? Girdėjau, kad ši mokykla - nepaaiškinamų reiškinių šaltinis, o turėti gidą - tiesiog nuostabus privalumas.
Mokytojai vėl apsikeitė šypsenomis.
- O jei jus domina rimti faktai, tai ieškau kai ko, kas padarytų mane nemirtingą, - rimtu veidu pasakė Dante.
Nemirtingą..
Akimirkai laikas aplink sustojo. Evans akys vėl žybtelėjo, tačiau, nespėjus jai nieko pridurti, Arcari užbaigė savo mintį.
- Meilės.
Muzika pasibaigė. Evans akys išreiškė nuostabą, nors daugiau nei vienas bruožas jos veide nepakito. Dante šypsodamasis nusilenkė ir pakvietė išeiti į lauką užraukti vieną kitą dūmą bei ten pratęsti pokalbį.
Šedyras pasius, jei greitai negrįšiu. Bet jis gali palaukt. Taip, gali.
Tad greitai apgalvojus savo sprendimą, ji praėjo intensyviai su nepažįstamu žmogumi besišnekantį Christian, užgriebė savo paltą ir pasekė paskui Arcari pro kavinės duris. Gaivus ir maloniai vėsinantis oras plūstelėjo Emai į veidą. Ji išsitraukė iš kišenės išraižytą runomis raudonmedžio dėžutę, kurioje buvo įsidėjusi savo pypkę. Kol miklūs pirštai ruošė pypkę rūkymui, Evans neištvėrė ir paklausė:
- Jei tai buvo tiesa, dėl laiko, kurį pragyvenote.. Kaip toks nepaprastas vyras kaip Jūs dar nesugebėjote rasti nemirtingumo šaltinio? - nors Evans ir stengėsi paklausti rimtai, jos veide nevalingai vėl atsirado šypsena.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Ema Evans »
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #31 Prieš 12 metus »
Kol profesorė nuėjo pasiimti savo paltuko, Arcari akimis susirado padavėją. Šis iškart linktelėjo lyg žinotų visus kliento užmojus ir po akimirkos priėjo nešinas vyriškio paltu. Užsimetęs jį ant pečių Dante palaukė Emos ir prilaikydamas duris paskui ją išėjo į lauką. Kolegė išsitraukė pavydėtino grožio pypkę, tačiau Dante visai nesumišo, kai prisidegė paprastą cigaretę. Pirmas dūmas užpildęs plaučius užpildė ir amžiną tuštumą, o tuomet išsiveržė į beribį dangų ir ištirpo. Atsidusęs Arcari pasijuto geriau ir ramiai atsakė į klausimą.
- Kadaise, tai, ką maniau esant nemirtingumu, numirė greičiau nei naktinė peteliškė.
Arcari padarė pauzę. Ne todėl, kad būtų susimąstęs ar nenorėtų pasakoti tęsinio. Tiesiog laukė tinkamo momento. Tarsi ženklo, kad jo žodžiams atėjo laikas ir vieta.
- Tą akimirką aš netekau vilties ir tikėjimo į amžinybę. Visi nori mirti, nori, kad gyvenimas pasibaigtų su paskutine šypsena. Bet įsitikinimai man neleidžia visko mesti. Kažkas privalės užimti mano vietą ir kai taip nutiks, tik tada galėsiu ramiai išeiti. Todėl vis dar ieškau, - nusišypsojęs tamsiam peizažui Arcari nesiteikė atsisukti. Jis jautė moters žvilgsnį ir to užteko. Ramus kaip vėjas vyriškis antrą kartą įtraukė gilų dūmą ir jį užlaikęs užsimerkė. Ten jam šypsojosi jo žvaigždė..
- O jūs, panele Evans? Kokia jūsų gyvenimo prasmė? Ar jus lydi kažkas mirtingumo link? - paskendęs dūmuose ir besiveržiančiame gare paklausė paslaptingosios viešnios.

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #32 Prieš 12 metus »
- Nemirtingumas.. Manyčiau mums, ilgaamžėms būtybėms, jei taip galėčiau išsireikšti, likimas gan panašus. Žmonės išeina ir praeina, o mes liekam..
Evans prisidegė savo ilgą moterišką pypkę ir ore pasklido švelnus sakurų aromatas.
- Gyvenimo prasmė.. Kiekvieną kartą man manant, kad ją radau, ji sudūžta į šipulius, išslysta iš rankų ir aš vėl jos netenku. Šiuo metu tiesiog noriu pajusti kažką, ko neturėjau galimybės pajusti pusę savo gyvenimo.
Vyšninis dūmas maloniai paglostė Evans gerklę ir pro minimalų lūpų tarpelį išsisklaidė ore, palikdamas kvapnius pėdsakus. Dangus buvo tobulai giedras, nepatekėjęs Mėnulis dar neužstojo žėrinčių žvaigždžių. Tiek Emos, tiek Dantes akys puikiai pritiko prie žvaigždžių spindesio.
- Vienas iš dalykų, kurių pavydžiu paprastiems žmonėms - laikinumo suvokimas.. Jie žino savo limitą, vieni gyvena ilgiau, kiti - trumpiau, bet visi galų gale miršta. Ar mane kažkas lydi mirtingumo link? Negaliu pateikti tikro atsakymo, nes pati dar nežinau. Iš vienos pusės būtų ramu pagaliau viską užbaigti, tačiau kas iš to? Jei išnyksiu kaip dūmas iš mano plaučių, kokia bus viso to nugyvento laiko prasmė?
Dar vienas vyšninis dūmas iškoštas pro sukąstus dantis.
- Tiesiog jaučiu, kad dar yra kažkas, ką privalau padaryti. Galbūt pats laikas būtų pajust laimę? - nusijuokė Evans. - Niekada netikėjau likimu, bet atrodo, kad šįkart ne kas kitas, bet jis atvedė mane į tą pačią mokyklą, kur Jūs dėstote. Galbūt verta pradėti nemirtingumo paieškas iš naujo, - tarė vyšniniuose dūmuose pasislėpusi Evans. - O galbūt jis visada buvo šalia, tik pati sąmonė neleidžia jo pamatyti..
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 432
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #33 Prieš 12 metus »
Marcusas su Ema nuėjo šokti, tad Christian sau tiesiog šypsojosi į ūsą, jam visada patiko matyti laimingus žmones, ypač, kai jie kartu suranda laimę. Jis sėdėko su savo kolegomis, bet nekreipė į juos dėmesį, tik dabar jam į galvą atėjo pokalbio nuotrupa, pasakyta Arcadi - Kelios mirtys, keli dingimai. Bet tai niekaip neįrodo, kad aš prie to prisidėjęs... de Shevrez prieš akis iškilo pirmas kartas kai sutiko Marcusą pobūvyje. Tai nebuvo pats pobūvis, tiksliau, karnavalas, nes jis užsiabaigė šeimininkų mirtimi ir jų sūnaus dingimu. Tai viena iš dviejų bylų, kurių Christian nėra užbaigęs. Per mažai duomenų... nemalonūs prisiminimai apie praeitį. Jis uždigalvojo, lėtai siurbčiodamas vyną.

******

Į kavinę įėjo vyras. Nusiėmęs paltą, jis iš karto patraukė prie mokytojų staliuko, užsakyto de Shevrez. Priėjęs vienu pirštu bakstelėjo Christian. Šis lėtai atsisuko, tikriausiai tikėjosi, kad grįžo Ema ir marcusas, bet jo išraiška sakė priešingai. Tikriausiai dėl tokių situacijų ir yra dainuojama daina sustok akimirka žavinga. o ji tikrai buvo žavinga:
Besišypsantis atėjūnas ir de Shevrez išsižiojęs, o pro lūpas ant smakro teka vynas, lašėdamas ant švarko, bet jis nekreipė dėmesio - jo akys sekė tik atėjūną. Taip pastovėję kelias akimirkas, jie pajudėjo. Atėjūnas kelnių kišenėje suspaudė lazdelę, o Christian iš švarko taip pat išsitraukė savąją, kita ranka siekė servetėlės. Nusišluostęs atsistojo ir prakalbo:
- Niccolo?
- Philipe?
- Tu Anglijoje?
- Kaip matai, - šiek tiek sarkastiškai pratarė atėjūnas.
- Tu Anglijoje? - atrodė, kad Christian dar vis netiki savo akimis.
- Negi tau reikia akinių Philipe'e?
- Bet Džoonanas?
- Džono nebijau.
Christian papurtė galvą ir patraukė savo pažįstamą į šalį. Tuomet sumurmėjo kelis burtažodžius. Tai buvo senosios magijos apsauginiai burtai, kuriuos visoje Anglijoje žinojo tik keli magai.
- Saugu kalbėti? - pasiteiravo, taip pavadintas Niccolo.
- Jei tik pasitiki mano apsauga?
- Vadinasi aš saugus.
De Shevrez pasitaisė pensė ir paklausė:
- Kodėl?
- Amelija.
- Mes tiksliai neži...
- Ji negyva - pertraukė Christian atėjūnas. - ji negyva. - pakartojo tyliau. - Aš buvau šervudo girioje. Juk supranti ko? - Hogvartso mokytojas linktelėjo - Ji negyva. Ir aš esu užtikrintas, tai ne jų darbas. Aš kalbėjausi su girios šeimininku ir su ponu A.  Juk supranti ?
- Tai nujaučiau. Tik nežinojau tiksliai. - prakalbo de Shevrez - tuomet turime problemą. Deja turėsiu paprašyti vienos knygos iš tavęs, Niccolo. Noriu tavo sąrašo.
Atėjūnas nusijuokė ir iš švarko kišenės išsitraukė lapuką:
- Žinojau, ko nori. Štai nuorašas. Ar žinai kokia šio lapo vertį. - mažasis profesorius linktelėjo. - 23 pavardės už, kurias kai, kurie pasaulio magai atiduotų lazdelę.
Christian tik nusišypsojo ir įsikišo lapelį į švarką. Jie tarsi suprato vienas kitą be žodžių. Šis nežymus duetas, kaip kažkada sakė Dumbuldoras: "Yra kruopštumo įsikūnijas, galintis per kelias dienas nulemti visos europos likimą". Bet tai buvo senai. Šie žmonės charakteriu tokie panašūs, buvo visiškai nepanašūs išvaizda. Christian mažas, svečias aukštas. Niccolo plonas, Philipe ganėtinai didelių gabaritų. Profesorius su dideliais ūsais ir skaisčiai juodais plaukais, atėjūnas - žilas žmogus su plonais ūsiukais. Taip jie ir stovėjo vienas prieš kitą tarsi vertindamį kits kitą, tuo metu pro juos praėjo Ema su paltu. Ji net neatkreipė sėmesio į svečią.

I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #34 Prieš 12 metus »
Nuorūka lengvai perskrodė orą ir tyliai šleptelėjo ant grindinio. Taip tyliai ir taip liūdnai kaip praeina gyvenimas. Arcari paskendo paskutiniame dūme ir atgalia ranka pasitaisė plaukus. Rankos šalo, jautėsi dilgčiojimas, bet vyriškis nekreipė didelio dėmesio. Dabar, kai šios buvo laisvos, galėjo paslėpti jas palto kišenėse. Prieš tai pasistatęs apykaklę pasisuko į Emą ir kiek įmanoma šilčiau, moteriai ir pačiam sau, nusišypsojo.
- Nedaug yra mokyklų, kurios priimtų tokią įvairią kompaniją, tad manau čia laimingas atsitiktinumas. Juo labiau tas faktas, kad aš mėgstu bendrauti su gražiomis moterims. Bet nebūtume panašūs į žmones, jei nebandytumėme svarbiems įvykiams priskirti prasmės. Džiugu, kad jūs laikote mūsų pažintį geru nutikimu. Man ji taip pat maloni.
Neradęs ką daugiau pasakyti užvertė galvą į dangų ir išvydo kaip iš jo nepastebimai ėmė kristi snaigės. Jau seniai Dante nematė sniego, tad pirmos sekundės buvo pilnos neapsakomos nuostabos. Po to jis pažvelgė į šalimais stovinčią kolegę ir nebyliai pakvietė pakelti galvą. Vaikiška pagalvojo stebėdamas, kaip maži dangaus lopinėliai tirpsta jam ant rankų.
- Ačiū už Jūsų kompaniją, bet atėjo laikas atsisveikinti. Kol kas. Vis gi turiu nebaigtų reikalų, - taip netikėtai pareiškė Marcusas.
Nelaukdamas atsisveikinimo tęsinio mandagiai linktelėjo ir paskutinį kartą nusišypsojęs iškeliavo oru vos spėjus mirktelėti. Dante pajuto, kad būtent šiuo momentu reikėjo padėti tašką. Nuojauta jo niekada neapgauna. Ypač nukrečiantis šiurpas ne laiku ir ne vietoje. Jei reikės, pasiaiškins panelei Evans vėliau,o dabar kažkur kažkas paminėjo Arcari vardą ne pačiais doriausiais tikslais...

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #35 Prieš 12 metus »
Iš niekur nieko pradėjo snigti. Snaigės krito ant tokio pat baltumo Evans rankų ir pamažu tirpo, palikdamos tik mažyčius vandens lašelius. Ema pakėlė galvą į dangų, jos akys buvo pilnos nuostabos.
Iš kur čia sniegas tokiu metu..
- Ačiū už Jūsų kompaniją, bet atėjo laikas atsisveikinti. Kol kas. Vis gi turiu nebaigtų reikalų, - taip netikėtai pareiškė Arcari. Evans nespėjus atsisukti, jis jau buvo išnykęs oru.
- Man taip pat.. buvo malonu, - vos krutindama lūpas sau pačiai tarė Evans. Akys dar kelias minutes tyrinėjo tą vietą, kurioje prieš kelias akimirkas stovėjo mistiškasis profesorius. Nusišypsojus ir susitvarkius pypkę, Ema įžengė atgal į kavinukę, paskui atsinešdama švelnų vyšnių tabako kvapą. Triukšminga atmosfera vėl pradėjo erzinti, tad nieko nelaukus ji nužingsniavo prie staliuko. Tik dabar pastebėjusi, kad Christian kalbasi ne su šiaip kokiu nors nepažįstamuoju, o iš išvaizdos labai garbingu žmogumi, ji nusprendė, kad geriausia būtų maloniai atsisveikinti ir grįžti atgal į kabinetą.
Ir taip priverčiau Šedyrą laukti, bus negerai, jei dar ilgiau pasiliksiu, jis gali netyčia ištrūkti medžioti..
Priėjusi pagaliau staliuką, ji linktelėjo abiems ponams.
- Atleiskite, kad sutrukdysiu judviejų malonų pokalbį, tačiau pamaniau, kad būtų nemandagu man, naujai dėstytojai, išvykti neatsisveikinus su Jumis, - žiūrėdama Shevrezui į akis tarė Evans ir atsisuko į nepažįstamąjį, - Labai apgailestauju, kad negaliu pasilikti ir praplėsti savo pažįstamų rato, tikiuosi, kad atsiras tam daugiau progų. Gero Jums vakaro.
Vis dar šypsodamasi profesorė pajudėjo link durų, ir, vos peržengusi slenkstį, išnyko oru. Toje vietoje liko tik švelnus sakurų aromatas.
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Loras Lanisteris

  • *
  • 432
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Didžiausia Dievo dovana - mirtis
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #36 Prieš 12 metus »
Christian pažvelgė į jį prakalbinusią damą.
- Taip, žinoma, viso gero, tikiuosiu jums buvo malonu. Sėkmingos kelionės.
Niccolo taip pat nužvelgė moterį.
- Kolega?
Profesorius linktelėjo.
- Man reikia apsistoti kažkur.
- Tikrai? - nustebo de Shevrez. - negi negali oru keliauti iki Italijos ir atgal. - tik tuomet mažasis žmogutis suprato savo žodžių beprasmiškumą. - Tiksliai Džonas. Negi tau būtina ka antroje šalyje turėti galingų priešų? Ir dar vadiniesi įtikinėjimo meistru. Leisk pagalvoti ką galiu tau pasiūlyti? - pusę minutę Christian pavaidino, kad galvoja, o paskui tarė - ne negaliu.
- Yra Hogvartsas.
Šį kartą juokėsi de Shevrez
- Negi rimtai tiki tuo, kad tave ten temsiuosi?
- Mes sėdime vienoje valtyje, Philipe.
Ūsuočius nuėjo prie paltų kabyklos ir magiškai nukabino du švarkus. Vieną šbeitė kolegai. O kitą apsivilko pats. priėjęs prie mokytojų stalo tarė likusiems dviem kolegom;
- Iki kito karto, manau, dar pavakarieniausime smagiai.
Du pažįstami patraukė link durų.
- Tai visgi apsigalvojai, Philipe.
- Ne, tiesiog suprantu, kad už paslaugą reikia atsakyti paslauga. Ypač kai paslauga yra ne iki galo išpildyta. - Christian išsitraukė lapelių duotą kolegos. Jis buvo prirašytas runomis ir tikriausiai dar užšifruotas. - tai atkerėsi, ane?
Niccolo tik linktelėjo.
- Aš niekada nieko nedarau už dyką ir manau, kad pats laikas atlyginti Džonui.
Christian nusišypsojo ir tarė:
- Aš Christianas Albertas de Shevrez de la Roya, tu Niccolo Padianis. - atvykėlis linktelėjo ir įsikibo mažuliui į ranką. po akimirkos jų jau nebebuvo.

I THOUGHT FIRST ALWAYS OF JUSTICE

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #37 Prieš 12 metus »
Koukvorto gatvėse siautė stiprus vėjas, barškindamas gyventojų namų langus. Tokiu oru niekas nenorėjo kišti nosies į lauką, dėl to dauguma žmonių buvo sulindę į savo butus ar šiltai sėdėjo baruose ar kavinėse. Ant šlapio akmeninio grindinio pasirodė vieniša figūra ir patraukė link tolumoje besimatančios kažkokio burtininko statulos. Ilgi juodi plaukai chaotiškai plaikstėsi šaltame vėjyje, žalios akys vis žvalgėsi į šonus, tarsi tikėdamosios kokio nors netikėto įvykio.
- Tu išprotėjai! Užtenka gauti kažkokį niekingą pakvietimą ir tu jau skuodi pro duris? Negi tikrai eisi su juo susitikti?! – galvoje iškilo prieš keliolika minučių vykęs dialogas ir piktas Šedyro balsas.
- Taip, - rengdamasi paltą atsakė Evans.
- Keliauju su tavimi.
- Ne, turiu pasikalbėti su juo  viena. Gal vis dėlto...
- Jis nepasikeis, kiek dar turiu tau tai kartoti! Kiek kartų kalbėjaisi su juo, tikėdamasi, kad jis suvoks savo veiksmus, ir nusivylei? Jis jau nebe tas Ethanas, kurį tu pažinojai Arankielyje! Susiprotėk, moterie, juk jis galės tave šiandien lengvai ten nužudyti!
- Jis to nedarys. Jei būtų norėjęs, seniai būtų mane pašalinęs. Jam reikia manęs gyvos, o aš, patikėk, tikrai lengvai nesileisiu pagrobiama, - tarė Ema ir akimis nusišypsojo pitonui.
- Elgiesi kvailai, - atkirto Šedyras. – Pasiimtum bent jau tą profesorių į kompaniją..
- Atleisk. Bet juk sakiau, kad noriu keliauti viena... Viskas bus gerai, grįšiu po kelių valandų, - moteris uždarė paskui save duris.

Ir ką vis dėlto aš čia veikiu? moteris penktą kartą paklausė savęs. Batų kulniukai kaukšėjo į grindinį, kai ji staiga sustojo. Prieš ją stovėjo vyras, balti jo plaukai švelniai glostė pečius, blaškomi stipraus vėjo. Evans įsitempė kaip styga, ranka refleksiškai nuslydo į kišenę ieškodama lazdelės, kaip ir kiekvieną kartą pamačius šį veidą.
- Nereikia. Žadėjau, kad šiandien tavęs neskriausiu, o savo žodžio laikausi, - šypsodamasis prabilo Ethanas ir atkišo profesorei parankę. – Eime, nužiūrėjau labai gerą vietelę.
Moteris, kelias akimirkas padvejojus, įsikibo broliui į parankę ir du elfai nuėjo į vieną iš šurmuliuojančių kavinių, iš šono atrodydami tarsi jauna pora. Ethanas pravėrė kavinės duris ir Ema akimis permetė senokai matytą kičinį interjerą – juos pasitiko šilta ir jauki „Fazeno“ atmosfera. Pribėgęs jaunas vaikinukas prabilo:
- Atsiprašome, nebeturime laisvų staliukų, nebent..
- Rezervacija pono Lokingo vardu, - nusišypsojo vyriškis ir Evans mintyse nusivaipė iš dar vienos brolio išgalvotos pavardės.
- Prašau sekti paskui mane.
Vaikinukas juos nuvedė prie atokesnio staliuko šalia lango. Nusivilkusi paltą, moteris pakabino jį ant šalia buvusios pakabos. Šįvakar ją puošė tamsiai violetinė suknelė. Juk violetinė spalva – kilmingųjų.. Raktai buvo saugiai palikti kabinete su Šedyru, ant kaklo kabėjo sidabrinė gyvačiukė.
- Gal ko nors iškart atnešti?
- Dvi taures geriausio sauso raudono vyno, - sėsdamasis prie stalo tarė Ethanas. Pasipuošęs baltais marškiniais, prasisegė viršutinę sagą, kad neatrodytų taip formaliai. O gal ir dėl to, kad parodytų ant kaklo kabantį sidabrinį raktą su safyru.
- Smagu tave matyti gyvą ir sveiką po paskutinio mūsų susitikimo, - padavėjui nuvinguriavus į staliukų jūrą, vyras įsmeigė savo auksines akis į Evans.
- Ką visa tai reiškia, Ethanai? – pirmus žodžius susitikimo metu ištarė moters. – Metų metus gaudai mane, bandydamas nunuodyti, nudurti ar kaip kitaip nužudyti, atiminėdamas iš gyvenimo man brangius žmones, o dabar lyg niekur nieko pasikvieti mane vakarienei. Ko tau iš manęs prireikė?
- Pažiūrėk į tai kitu kampu, sesyt, - nusišypsojo Ethanas. – Man reikėjo laikyti tave pavojuje, kad neužmirštum savo sugebėjimų, juk pati žinai, kaip ramus ir taikus gyvenimas priverčia sustingti kūną ir sielą. Kad reikalui esant, visuomet galėčiau gauti stipriausią kozirį – tave. O dabar – pats metas...
- Aš nesuprantu tavo mąstymo, - apstulbusi pertraukė brolį Ema. – Kodėl, iš viso, kaip tu susikūrei iliuziją, kad aš tau padėsiu? Pamosi pirštu ir aš kaip išdresiruotas šuniukas, kurį kankinai visą amžinybę, atbėgsiu į tavo glėbį? Ko tu sieki?
Atėjęs tas pats vaikinukas atnešė dvi taures raudono kaip kraujas vyno ir pastatė prieš sėdinčiuosius, kurie tiesiog penkias minutes žiūrėjo vienas į kitą. Nusprendęs netrukdyti ir ateiti vėliau, padavėjas nubėgo aptarnauti kitų staliukų. Elfas pasukiojo taurės kojelę ir paėmė ją į ranką.
- Panašios reakcijos iš tavęs ir tikėjausi. Na, nemeluosiu. Labiausiai man reikia tavo rakto. Žinai, šis vienas.. – pavartė laisva ranka sidabrinį raktą ant kaklo, - .. daikčiukas nėra toks galingas, kaip tikėjausi. O jei dar ir pati su raktu ateitum, būtų tiesiog nepaprasta! – nusikvatojo Ethanas ir, kilstelėjęs taurę į Evans pusę, priglaudė ją prie lūpų.
Jis dar nežino, kad Hogvartse yra ne vienas, o net trys raktai, bent tiek gerai.. Bet kodėl jis toks atsipalaidavęs? Negi jis tikrai tikisi, kad prie jo prisidėsiu? Ar vis dar kažką turi paslėpęs nuo manęs?
- Tiesa, žadėjau papasakoti apie savo planus, - nesulaukęs sesers atsakymo tęsė vyras. – Visų pirma – ketinu surinkti visus raktus. Žinojai, kad tarp jų yra specialus ryšys? Kuo daugiau raktų turi, tuo lengviau rasti kitus. O vėliau.. vėliau tapsiu karaliumi! Pasaulio, Arankielio ir taip jau esu, - smagiai nusikvatojo elfas. – Karaliumi, kuris privers visus paklusti, o tuos, kurie atsisakys ar stos skersai man kelio, nužudys, pašalins iš šio pasaulio. Nors tai ir taip jau darau kurį laiką. O tu.. tu būsi mano karalienė! Juk nieko nėra tvirčiau už brolį ir seserį sėdinčius viename soste, - vaikino akys spinduliavo galia ir.. pamišimu. Kitaip negaliu to pavadinti. Šedyras buvo teisus, jis nebe tas brolis, kurį pažinojau anksčiau. Nebe tas, kurį mylėjau ir tikėjausi sugrąžinti sveiką protą. Užsigalvojusi Evans atsiduso, jos akys tiesiog spinduliavo nusivylimą, tačiau prieš ją sėdinčiam pašnekovui tai buvo visiškai vienodai.
- O kas bus.. jei aš vis tiek atsisakysiu prisijungti? – tylus moters balsas pasiekė Ethano ausis ir jo veidas persimainė. Padėjęs tuščią taurę ant stalo, jis išsiviepė ir kimiai sukikeno.
- Negi manai, kad turi kitą pasirinkimą? Žinoma, būtų daug geriau, jei ateitum savo noru, - įsismarkavęs vėjas už lango drebino kavinės langų stiklus. – O jei ne.. Žinai, Luca amžinai nuo manęs nepabėgs, o su juo turiu gana daug nesuvestų sąskaitų. Be to, girdėjau, kad užmezgei naują pažintį su kažkokiu vampyriūkščiu? Būtu įdomu pajudinti savo kaulus ir patikrinti jo jėgas, ar ne? – Ethanas sužaibavo akimis, stebėdamas, kaip bąla prieš jį sėdinti moteris ir nusuko jas į langą. – Jei ir tada negrįžtum, kas, mano manymu, būtų labai egoistiška iš tavo pusės, man nebeliktų kitos išeities, tektų susitepti rankas tavo krauju. Juk kitaip rakto negausiu, - su šalta šypsenėle veide vėl atsisuko į seserį.
Pyktis virė moters galvoje, ji norėjo sviesti ant stalo stovinčią taurę jam į veidą, sulaistyti jo erzinančiai baltus plaukus ir marškinius ir įsivaizduoti, kad ten – jo kraujas. Tai vis dėlto pasirinkai tokią sausakimšą vietą ne tam, kad sukurtum man tariamą saugumo iliuziją, bet kad apsaugotum save nuo mano netikėtų reakcijų. Evans suspaudė kumščius taip stipriai, kad delnuose, kur buvo įsmigę jos nagai, pasirodė kraujo lašeliai. Kodėl iškart nepasakei, kad eilinį kartą nori išžudyti visus aplink mane? Juk aš nuo pat pradžių neturėjau pasirinkimo, ar ne?
- Neprašysiu atsakymo dabar, - vėl prabilo Ethanas. – Juk vis dėlto ne taip lengva padaryti tokį svarbų sprendimą, šitiek gyvybių kabo ant plauko. O žinai, kai gausiu Požemio ir Dangaus karalysčių raktus.. Na, galiu pasakyti tik tiek, kad galėtum grįžti į savo gyvenimą Japonijoje. Kartu su žmogumi, su kuriuo ten gyvenai. Tai būtų mano mažytė dovanėlė mylimai sesutei.
Elfės veidas išbalo kaip drobė, taurė laikyta rankose, vos neišslydo iš pirštų. Pasigirdo tylus barbenimas į langą ir Ethanas nusuko akis. Apsiaustu apsigobusi figūra už lango parodė žiedą su juodu oniksu ir auksinį laikrodį ant riešo. Baltaplaukis nežymiai linktelėjo ir tarė:
- Deja, turiu lėkti. Duosiu tau.. tris mėnesius. Tai – pakankamai ilgas laiko tarpas atsispręsti. Asmeniškai duočiau mažiau, bet tiesiog ketinu truputį išvykti. Tad tiesiog sakykim, kad tau pasisekė, juk galėsi ilgiau pamokytojaut, - Ethanas atsistojo, užsimetė ant peties paltą ir ranka suspaudė moters petį. – Buvo nepaprastai malonu pasikalbėti, ar ne? Iki pasimatymo, sesut, - tarė, nuėjęs prie baro numokėjo už vyną ir išėjo.
Jis išėjo? Pagaliau. Bet ką jis turėjo omenyje su tais raktais? Negi įmanoma.. Moteris rankos mostu pasikvietė padavėją ir užsisakė dar vieną taurę vyno. Ryžtas, kurį turėjo prieš ateinant, vėl susvyravo dėl brolio pasakytų paskutinių žodžių, vaizdai plūdo į jos mintis. Ji puikiai suvokė, kad Ethano planai yra nepateisinami ir ji privalo jį sustabdyti, tačiau vien mintis išvysti sužadėtinį pasėjo abejonių jos apsisprendime. Nauja sklidina vyno taurė stovėjo ant stalo ir Evans pakėlė ją prie lūpų. Prieš akis prašoko tokie pažįstami žmonių veidai. Sakurų fone jai šypsojosi ir ranka nerūpestingai mojo Mizukis. Tarsi įpylus kelis lašus vyno, vaizdas susidrumstė ir virto į šelmiškai besišypsantį Lucos veidą. Dar keli lašai ir į ją švelniai žiūrėjo sidabrinės Dantės akys. Praeitis skirta prisiminimams, jos nesugrąžinsi. Gyvenk dabartimi, planuok ateitį ir kada nors sugebėsi būt laiminga, tėvo ištarti žodžiai iškilo atmintyje.
Jis teisus. Tik aš galiu sustabdyti Ethaną. Privalau ir turiu tam galią, kurią per tris mėnesius įvaldysiu. Šiurpas nukrėtė, pagalvojus apie tai, kas nutiks, jei vis dėlto jai nepavyks aplenkti brolio jėga, jį moteris užgėrė likusiu vynu taurėje. Palikusi porą galeonų ant stalo, ji užsimetė paltą ir žengė pro duris į šalto vėjo globojamą gatvę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Ema Evans »
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #38 Prieš 12 metus »
Dante lengvai patraukė į save duris ir praleido pirmą savo palydovę. Padavėjas išvydęs tokią porą suskubo prieiti: vyriškis vilkėjo juodus, dalykiškus rūbus (marškinių nesusagstytos viršutinės sagos pridėjo lengvabūdiškumo), o jo merginos liauną kūną slėpė tamsiai violetinė suknelė iki žemės.
- Jūsų pavardė? - iškart pasiteiravo nujausdamas, kad tokie žmonės laiko veltui nešvaisto.
- Lazar, - tarė Dante.
Jis nesidairė nenorėdamas išsiduoti, kad įdomu, su kuo susitinka. Atsipalaidavęs žiūrėjo tik tiesiai ir nepamiršdamas nusišypsoti savo damai, retkarčiais lengvai prisilieti, ėjo paskui padavėją. Likus keliems metrams jis parodė į stalelį netoli fortepijono, prie kurio sėdėjo vyriškis. Išvydęs svečius atsistojo jų pasitikti. Jis buvo aukštas, tvarkingai susišukavęs, vilkėjo kostiumą. Veidas atrodė ramus, o manieros mandagios.
- Labas vakaras, - linktelėjo pažiūrėdamas į Dante, tuomet į Emą. - Elijah, - ištiesė ranką.
- Marcusas, - atsakė tuo pačiu ir parodė į merginą. - Profesorė Evans.
Vyras pažvelgė tiesiai Emai į akis ir linktelėjo. Jie visi susėdo ir netrukus prisistatė padavėjas. Rodės, kad be gėrimų šiandien jokių kitų užsakymų nebus. Kai jaunas vaikinukas pasitraukė, Elijah prabilo pirmas.
- Nesitikėjau, kad Arcari atsives dar ką nors, tačiau labai malonu susipažinti, panele Evans. Tikiuosi, kad jums šis vakaras neprailgs. O tuo tarpu, pašnekėkim apie reikalus, - paskutinį sakinį skyrė Dantei.
Magas atsakė teigiamai ir pakėlė viskio taurę į pokalbio sklandumą. Taip pat užmetė akį į Emą, bet ši atrodė atsipalaidavusi. Jei jis kalba taip pat, kaip atrodo, tuomet mūsų laukia malonus vakaras įvertino vampyrą iš pirmo žvilgsnio ir pasiruošė klausytis.
- Ella, mano sesuo, papasakojo apie pasivertimą. Pasirinkai teisingai. Kaip matau, jau nešioji Lazarų žiedą. Atiteko nuo motinos, Auroros, tiesa? Pirmoji Lazarų vampyrė. Aš ir mano sesuo esame ketvirtos kartos vampyrai, tuo metu, kai tu, esi antros. Atiduodu pagarbą, - pakėlė vyno taurę, bet nė lašo neparagavo.
- Kodėl tavo protėviai, - geresnio žodžio nerado, - leido grįžti?
Elijah pažvelgė Dantei į akis ir neskubėdamas atsakė.
- Esu įsitikinęs, kad Ella sakė, kodėl.
- Vadinasi palaikote vienas kitą? - dar labiau sukonkretino klausimą.
Ema negalėjo suprasti, apie ką eina kalba, tačiau abiejų vyrų veidai buvo rimti. Dante norėjo įsitikinti, kad šiuo vampyru pasitikėti galima ir Elijah puikiai tai suprato.
- Brolių ir seserų saitai stiprūs, Arcari. Manau jūs ir pats tai žinote.
- Ir ko aš dabar turėčiau imtis, kai esu jūsų šeimos narys? - žodžiai vis dar neįgavo tiesioginės reikšmės. Dante mažiausiai norėjo, kad čia esantys ir kiti vampyrai, suprastų apie ką jie kalba. O taip, jis kuo puikiausiai juto, kad čia sėdi dar du vampyrai, ištempę ausis laukė pavojaus signalo, tačiau Dante nesiruošė sukelti nemalonumų.
- Turėtum susitikti su pirmuoju, Auroros broliu. Jis nori tave pamatyti. Daug iš tavęs tikisi. Kaip ir mes visi, - Elijah balsas buvo ramus, o veidas plieninis.
- Kada turėčiau tai padaryti?
- Reikia susitarti, tačiau jis nėra labai užsiėmęs. Priimtų tave bet kada.
Dante nutilo ir vienu gurkšniu ištuštino stiklą. Pasisukęs į Emą pasilenkė ir švelniai pabučiavo ją į skruostą. Akys sakė neklausk ir mergina neklausė. Praeinančiam padavėjui parodė į taurę ir jis supratęs nuėjo atnešti dar. Tuo metu priešais sėdintis vampyras pasisuko į viešnią ir nužvelgė ją. Atrodė subtiliai gundanti. Kaip tik pora šiam nenuspėjamam magui. Tačiau buvo akivaizdu, kad ji ne šiaip profesorė. Per daug protingos akys ir išraiškingai sudėtas kūnas.
- Nemaniau, kad kada nors sutiksiu jus, - pasakė tai turėdamas omenyje elfų tautą. Nenorėjo garsiai to skelbti. - Matyti svarbios priežastys atvedė jus į šią vietą.
Marcusas sureagavo į vyriškio pasakytus žodžius ir prikaustė savo žvilgsnį prie jo, bet Elijah taikiai pakėlė delną ir linktelėjo.
- Aš nelinkiu nieko blogo, tiesiog smalsauju. Juk ne šiaip sau atėjai su panele Evans, - parodė savo įžvalgas vyras ir Dante pasimuistė - nenorėjo, kad Ema sužinotų, kad pasikvietė ją ne šiaip sau.
- Tik norėjau pademonstruoti raktą, kuris atrakina man visas duris, - prisilietė prie merginos peties ir nusišypsojo.
- Išties kuklus ir spindintis rakčiukas. Tokį su savimi norėtų turėti bet kas, - atsakė subtilia šypsena Emai vampyras. - Gaila, kad tokių nuostabių sutvėrimų nėra daug.
- Tikiu, kad tau dar pasiseks, - nusišypsojo Dante ir pakėlė į jo sėkmę taurę. Elijah atsakė tuo pačiu ir jie draugiškai išgėrė gurkšnį paslapties.
- O ką apie tai mano pati dama? - kreipėsi į Emą ir Dantei teko tik atsilošti ir laukti. Ja jis pasitikėjo ir numanė, kad ji greitai susivokė, apie ką ėjo kalba.

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #39 Prieš 12 metus »
Moteris antrą kartą tą dieną įėjo į jau gana pažįstamą kavinę. Apsidairiusi akimis paieškojo ją aptarnavusio padavėjo ir vienu momentu pastebėjo jį nardantį tarp begalės pilnų staliukų. Prie jų pribėgęs padavėjas paklausė pavardės ir iškart parodė kelią. Profesorės galvoje sukosi tik vienas žodis. Lazarai, Lazarai.. Kur man jie girdėti, niekaip negaliu prisiminti, nors užmušk.. Nusprendusi, kad dabar ne laikas ir ne vieta svarstyti tokius dalykus, ji pažvelgė į priekį ir pamatė vyriškį, ateinantį pasitikti svečių. Mandagios manieros ir nepriekaištinga išvaizda sudarė teigiamą pirmą įspūdį, tačiau energija, kurią jis skleidė, privertė truputį įsitempti. Vampyras. Bet ko gi daugiau ir reikėjo tikėtis. Su santūria šypsena linktelėjusi vyrui atgal, ji atsisėdo prie staliuko. Visai netoli stovinčiu fortepijonu kažkas skambino jos mylimiausią Šopeno baladę, klavišų skambesys maloniai glostė jos plaukuose paslėptas ausis ir atpalaidavo kūną. Vyrai kalbėjo savais reikalais, ir, nors ir akylai gaudė kiekvieną žodį, moteris džiaugėsi, kad galėjo tiesiog sėdėti ir tylėti. Beklausant malonios muzikos, sumanė mintimis pasidomėti, kas dar sėdi kavinėje. Be daugelio žmonių (kavinė vis dėlto bet kuriuo metu čia buvo dažniausiai sausakimša) ir kažkokios neaiškios būtybės, kurios energija labiau priminė gnomo nei žmogaus, elfė pajuto vienas.. du.. kavinėje dar du vampyrai. Atrodo, kad reikalas  rimtas? Stebėdama kalbančiųjų veidus, pakėlė taurę prie lūpų. Ausis pasiekė Elijah žodžiai.
- Brolių ir seserų saitai stiprūs, Arcari...
Pirštai refleksiškai suspaudė taurę stipriau, nors veide nei vienas raumenukas nesukrutėjo. Kodėl, kodėl ir čia būtina kalbėti apie giminystės ryšius tarp brolių ir seserų? Ema bandė grąžinti dėmesį atgal į vampyrų pokalbį. Tiek daug naujos medžiagos, naujų vardų, tuoj galvoje nebeliks vietos klausimams, kuriuos norėčiau užduot Marcusui, kai liksim dviese. Pajutusi Dantės lūpas ant skruosto, ji švelniai nusišypsojo vyriškiui. Noras likti nepastebėtai neišsipildė, kai Elijah kreipėsi į ją. Nespėjus elfei nieko atsakyti, vyriškis vėl kreipėsi į Dantę. O jo akys akylos. Kai kurie žmonės nesugeba pastebėti nieko neįprasto net ir matydami mano ausis, tačiau jam jų net nereikėjo. Kita vertus, juk jis ne paprastas žmogus, neturėčiau tuo stebėtis. Pro akis nepraslydo tai, kad Dante nepatogiai pasimuistė, kai Elijah užsiminė apie jos buvimo priežastį. Ar gali būti, kad jis kažką slepia? Vėl užslėptos vingrybės, tačiau moteris jau numanė apie ką eina kalba. Negali būti, nejaugi nėra sutvėrimo šiam pasauly, kam nerūpėtų ta prakeikta legenda? Su šypsena veide pažvelgė į Marcusą, akimis sakydama, kad labai norės sužinoti tikrą jos čia buvimo priežastį, ir atsisuko atgal į pašnekovą.
- Manau, kad kiekvienas turi savo buvimo čia priežastį, - maloniai nusišypsojo ir priglaudė taurę prie lūpų, - O raktai dažnai pasimeta, todėl visuomet naudingiau yra laikyti juos prie savęs.
Pianistas pradėjo skambinti valsus, Evans dar spėjo pamatyti, kaip Elijah akys žybtelėjo iš smalsumo, jau nutuokė, kas seks toliau. Ir ji neklydo. Atsistojęs pašnekovas ištiesė savo ranką, jo oda buvo balta kaip popierius, kad ir kaip tai būtų netikėta.
- Galbūt galėčiau pakviesti jus šokiui? – vyras nusišypsojo. Ema nedrąsiai pažvelgė į Marcusą, - Nebijokite, juk nesuvalgysiu, tik vienam valsui.
- Taip, žinoma, - ištiesė savo ranką moteris ir pakilo nuo staliuko, vis dar jausdamasi nedrąsiai, palikdama Dantės pašonę. Bet juk čia tik vienas valsas, nieko blogo nenutiks.
Paėję truputį toliau, kur jau sukosi kelios poros, jie lėtai pradėjo šokį. Elfės žalios smaragdinės akys drąsiai žvelgė į vyriškio. Ką jis galvoja? Ko iš manęs nori? Jei kalbės tokiom pat užuominom kaip ir prie stalo, greičiausiai net nesugebėsiu suprasti.
- Jūs labai skaniai kvepiate.. sakuromis, - tarsi tarp kitko pridėjo Elijah. – Dabar nesistebiu, kaip sugebėjote sužavėti tokį vyrą kaip Arcari. Sužavėtumėte ir patį Apoloną.
- O jūs turtingas komplimentais, - santūria šypsena atsakė moteris. Nedaryk nieko kvaila, juk ne tavo, o Marcuso likimas priklauso nuo tavo elgesio, moterie.
- Vis dėlto keista matyti jūsų tautos atstovą tokioje paprastoje kavinėje ir tokioje nepaprastoje kompanijoje, - vyro akys vėl sužybsėjo.
- Juk kiekvienas turi kažkokią priežastį čia būti, - vėl pakartojo Ema, veidą papuošė dar viena santūri šypsena. Net jei greičiausiai jos ir nežino. Tvirtas žvilgsnis parodė, kad elfė neketina atvirauti, tad likusią nedidelę šokio dalį praleidę tyloje, tik apsikeisdami maloniomis šypsenomis, šokėjai grįžo prie staliuko. Marcusas atrodė įsitempęs, todėl Evans, atsisėdusi prie staliuko, švelniai paėmė jo ranką į savo delną ir šyptelėjo. Stengdamasi to neparodyti, moteris iš tiesų nerimavo, pašalinės mintys vėl sukosi jos galvoje, tačiau ji tiesiog šypsojosi ir toliau klausėsi vampyrų pokalbio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 12 metus sukūrė Ema Evans »
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #40 Prieš 12 metus »
Dantei nepatiko rodomas dėmesys Emai, tačiau jis neprieštaravo, kai Elijah pakvietė ją pašokti. O ką galėjo padaryti? Užsimetęs koją ant kojos gurkšnojo viskį ir žiūrėjo pro tolimiausioje sienoje esantį langą. Ausys buvo įtemptos ir jis girdėjo kiekvieną žodį.
- Jūs labai skaniai kvepiate.. sakuromis. Dabar nesistebiu, kaip sugebėjote sužavėti tokį vyrą kaip Arcari. Sužavėtumėte ir patį Apoloną.
- O jūs turtingas komplimentais.
- Vis dėlto keista matyti jūsų tautos atstovą tokioje paprastoje kavinėje ir tokioje nepaprastoje kompanijoje.
- Juk kiekvienas turi kažkokią priežastį čia būti.
Po velniais, ką tu darai, Elijah? Nusprendei pametėti kaulą savo skalikams? Ką reiškia "tavo tautos"? Jei tik pabandysi pakišti ją priešais ugnies liniją, ištrauksiu širdį ir sušersiu Bastūnui. Arcari griežė dantimis, nes žmogus, kuris norėjo, kad juo būtų pasitikima, sakė tai, kas galėjo išduoti. Žinoma ne mane. Ar tai tylus grasinimas? Marcusas laukė kol tie du grįš ir per tą laiką surūkė kelias cigaretes bei išgėrė kelis stiklus viskio. Dabar, kai buvo vampyras, alkoholis jį veikė silpniau. Reikėjo sugalvoti veikimo planą. Elijah leido suprasti, kad jis už šeimos išardymą ir padės jam įgyvendinti šiuos planus. Bet ką jis gali būdamas profesoriumi? Emos kabinete saugiai paslėptas gulėjo raktas, kuris tikrai padėtų, tačiau Dante nebuvo įsitikinęs, kad tai šimtu procentų suveiktų. Vampyrai bijo ugnies, tačiau šį raktą turi Ema. Negaliu jo tiesiog pasiimti - jai pačiai jo reikia. Ir kiek apskritai aš turiu sąjungininkų, patikimų personų? Elijah atrodo kaip žodžio žmogus - įmanoma susitarti. Bet tik ne čia. Jei tik galėčiau vėl susitikti su Ella... Tuo metu prie stalelio sugrįžo porelė. Ema švelniai paėmė jo ranką ir nusišypsojo. Vienu žmogumi tikrai galiu pasitikėti pagalvojo ir pasisuko į vampyrą.
- Iš tiesų manau, kad jau viską aptarėme. Ar yra dar kažkas, ką reikėtų žinoti? - pasiteiravo.
- Vyksta karas, tad niekada neatsuk nepažįstamam savo nugaros, - perspėjo Elijah ir atsigėrė vyno.
- Apie kokį karą tu kalbi? - šyptelėjo Dante, bet akys buvo rimtos.
- Greitai pats suprasi, o dabar atsiprašysiu, - pabaigė savo pirmą ir paskutinę taurę, atsistojo, pasitvarkė švarką ir abiem linktelėjęs nuėjo.
Nuo kitų stalelių atsistojo moteris ir vaikinas, kurie taip pat paliko kavinę. Po jų išėjimo tapo kažkaip tuščia ir Arcari pajuto, bet dar nesuprato, tuštumą. Tie "žmonės" dabar užpildo jį ir be jų jis ilgai neišsilaikys. Bet kol kas Dante tik atsisuko į Emą ir atsiduso.
- Greitai apsisukom. Beje, tu jam patikai, - šyptelėjo ir ištraukęs savo delną iš Emos patogiau įsitaisė. - Kaip manai, apie kokį karą jis kalbėjo? - susimąstė ir išsitraukė dar vieną cigaretę.

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #41 Prieš 12 metus »
Elijah atsisveikino, pakilo nuo stalo ir išėjo iš „Fazeno“, o paskui jį pasekė ir du kavinėje buvę vampyrai. Dabar vienintelis liko sėdėti prieš ją. Na, užtrukom trumpiau negu tikėjausi. Ir problemų nekilo, kaip šaunu. Šedyras neturės prie ko prikibti, juk buvau gera mergaitė, nesivėliau į pavojus, mintyse nusijuokė elfė. Smaragdinės akys nuslydo Dantės veidu.
- Greitai apsisukom. Beje, tu jam patikai, - šyptelėjo Marcusas.
- Nejaugi? – nusišaipė Evans. – Kurį laiką jaučiausi kaip kokia nors egzotiška brangenybė, - kurį laiką žiūrėjo į likusį vyną taurėje moteris, kol galų gale priglaudė ją prie lūpų ir ištuštino. Galvoje sukosi mintys, klausimai ir ji nežinojo nuo ko pradėti, tad išsiėmė pypkę, mikliai prikimšo tabako ir užsidegė.
- Kaip manai, apie kokį karą jis kalbėjo? – susimąstęs prabilo Dante.
- Kokį karą? Pasauly vyksta daug karų, tačiau žiūrėdama į jus negalėjau priskirti jūsų nei vienam. Galbūt laikas parodys, kokiame mūšyje kariaujat. Arba ne...
Kiekvienas kariaujam savo karą. Ir kodėl dažniausiai jis turi būtų tarp giminių?
Žiūrėdama, kaip dūmų debesėlis tingiai juda link praverto lango, ir klausydama pianisto atliekamų kūrinių Ema nusprendė vis dėlto paklausti to, kas ją kurį laiką kamavo.
- Visą vakarą man viena mintis nedavė ramybės. Kodėl prie jų prisijungei? Ir apskritai, ką esi sumanęs? Pats puikiai žinai, kad noriu tau padėti, tačiau mano rankos surištos, jei nežinau, kaip galėčiau tai padaryti. Mačiau, kaip nepatogiai pasimuistei, kai Elijah užsiminė apie mano atvykimą kartu..
Moteris pagalvojo, kad jos žodžiai nuskambėjo galbūt kažkiek priekaištingai, tad, priglaudusi pypkę prie lūpų ir lėtai išpūtusi dar vieną dūmų kamuoliuką, švelniai pridūrė:
- Juk žinai, kad pasitikiu tavim. Gyvybę patikėčiau. Tiesiog norėčiau, kad taip pat pasitikėtum ir manimi, papasakok man savo istoriją. Galbūt taip neatrodau, bet esu tokia pat smalsi kaip ir tu, - nusišypsojo Evans. O smalsumas veda prie mirtinų pavojų.
Ir vėl nuskambėjo Šopenas. Patys pirmieji „Briliantinio valso“ akordai nuaidėjo sausakimšoje kavinėje, susiliedami su laikrodžio dūžiais, skelbiančiais vienuoliktą valandą. Elfė visuomet jautė silpnybę muzikai, o šįkart pianistas pasitaikė tiesiog nuostabiai profesionalus. Tuomet į galvą šovė dar vienas klausimas, kamavęs nuo pat susitikimo pradžios.
- Prisistatei Lazarų pavarde, o man ji kažkur labai girdėta. Tiesiog niekaip negaliu prisiminti, su kuo man ji asocijuojasi. Nežinai, galbūt kažkada turėjot kažkokių reikalų su mumis? – tarė mergina, turėdama galvoje elfus. Lazarai, Lazarai, Lazarai.. galvoje sukosi tik šis vienas žodis, bet prisiminimai nenorėjo pasirodyti, arba jų tiesiog galvoje nebuvo. Dar vienas dūmų debesėlis.
- Žinai, man visuomet labai patiko Šopenas. Buvau pažadėjusi sau kada nors su juo pasimatyti. Jis buvo nuostabus žmogus, turėjo dovaną, kurią gauna tikrai ne kiekvienas. Buvau gal dešimtyje jo koncertų.. O dabar net neįsivaizduoju, kodėl tau tai pasakoju, - tyliai nusijuokė moteris. Idiotė.
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #42 Prieš 12 metus »
- Kokį karą? Pasauly vyksta daug karų, tačiau žiūrėdama į jus negalėjau priskirti jūsų nei vienam. Galbūt laikas parodys, kokiame mūšyje kariaujat. Arba ne...
Dantes atsakymas netenkino. Galvoje sukosi daugybė galimų ir labiausiai tikėtinų pavojų. Kita vampyrų šeima... Kita rūšis... Vampyrų medžiotojai... Viskas buvo taip realu, jog Dante net apsidairė. Neatsuk nepažįstamam nugaros. Geras patarimas. Elijah, tu geras vaikinas. Jei tik pažinočiau tave - nebijočiau. Arcari pajuto sakurų kvapą ir akies krašteliu pastebėjo, kad Ema taip pat užtraukė dūmą. Abiems dabar nelengva pagalvojo nupildamas kartų cigaretės dūmą viskiu. Jei ne Emos balsas, Dante paskęstų savo tamsiose mintyse, tačiau būtinybė atsakyti į klausimą grąžino į realybę.
- Visų pirma - jie moka priversti, o antra...Kur tada mano vieta, jei ne su vampyrais? Būdamas kažko didesnio dalimi jaučiuosi tvirtesnis. Gali tai vadinti silpnybe, bet man tai kažko daugiau siekimas visais įmanomais būdais, net jei tenka prisijungti prie tų, kuriems trūksta moralės. Ir aš nieko nesumąsčiau. Neturiu priežasties linkėti jiems blogo. Grasinimai dar nieko nereiškia,o kol aš pas juos, tol viskas ramu. Nors kai kas nori, kad imčiausi perversmo. Nežinau... Apsvarstysiu po to, kai susitiksiu su pirmaisiais.
Dante nejautė nuostabos dėl to, ką sakė. Jam tai atrodė taip natūralu, nors prieš porą dienų sutiko tik dėl savo artimų gerovės ir tik dėl to. O šiandien... Lyg nieko nebūtų buvę. Atrodė, kad jis su kiekviena minute netenka dalies savo žmogiškumo ir to net nepastebi. Dabar jis Lazaras ir štai ko, prieš sutikdamas, jis neapgalvojo. Visi planai žlugo tik žengus žingsnį pirmyn. Ar jis atras teisingą kelią buvo neaišku. Praėjo per mažai laiko, kad jis išvis apsiprastų su tuo, kas yra. O kas jis yra? Koks buvo, toks ir liko - vampyras. Jokio spaudimo, jokio nusivylimo, jokio nerimo. Nebent dėl karo, kuriame turi dalyvauti, tačiau dabar tai mūšis ne už Arcari šeimą, o už Lazarų. Vis gi kai kas dar išliko ir tai Ema.
- Maniau, kad Elijah gali žinoti ką nors apie raktus. Tai tau labai padėtų. Štai kodėl atsivedžiau. Iškart supratau, kad jis pažins tave ir supras, ko man reikia. Taip ir buvo, tik daugiau nieko jis nepasakė. Gal laiškelį atsiųs... - paskendo dūmuose ir užsimerkė klausydamasis muzikos. Ji nukėlė Dantę į seną, gerą XIX amžių.
Papasakoti apie save? Nėra ką pasakoti.
- Tu ne taip supranti, Ema. Aš nieko nežinau apie Lazarus. Kai mano motina pabėgo, ji grįžo prie tikro vardo Salvati. Jei ne sesers entuziazmas, niekada ir nebūčiau su jais susidūręs. Gyvenau ramiai, kaip tik įmanoma. Kaip paprastas žmogus, supranti?
Daugiau nebebuvo ką pasakyti. Nutilęs grįžo prie minčių apie karą. Norėjo kuo greičiau tai aptarti su Ella ir kitais. Jei tik yra grėsmė iš šalies, reikia susitvarkyti pirmiau su ja. Nuorūką sutrynė tuo metu, kai Ema kalbėjo apie Šopeną.
- Šopenas... Visi didūs muzikantai gali pasigirti nepakartojamais meno kūriniais. Būtent jiems teikiu pirmenybę, o ne žmonėms, kurie juos sukūrė. Bet nepriimk to asmeniškai, tik šiaip sakau, - šyptelėjo ir pasisuko visu korpusu į Emą. Ji šiandien atrodė beprotiškai patraukliai.
- Būčiau pasiūlęs pašokti, bet kad jau tave pašokdino, o taurės tuščios, gal tuomet šiaušiam iš čia? Šioje vietoje ima kauptis prisiminimai... Be to, dar turiu atgauti kai ką savo. Dar šiandien norėčiau pajusti jo vėsą prie savo kūno, - tai ištarė pasilenkęs arčiau ir tyliau, tarsi rakto susigrąžinimas turėtų šiek tiek kitą prasmę. Gundanti šypseną tik suteikė prieskonį žodžiams. Žinoma, Dante tik juokavo, bet jam patiko juokauti su Ema.

*

Neprisijungęs Ema Evans

  • *
  • 224
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Fricai Anglát.
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #43 Prieš 12 metus »
Jie moka priversti.. Ir kur aš tai girdėjau, sarkastiškas balsas Evans galvoje vis dažniau ir dažniau įkišdavo savo trigrašį.
- Maniau, kad Elijah gali žinoti ką nors apie raktus. Tai tau labai padėtų. Štai kodėl atsivedžiau. Iškart supratau, kad jis pažins tave ir supras, ko man reikia. Taip ir buvo, tik daugiau nieko jis nepasakė. Gal laiškelį atsiųs... – Marcuso balsas ramiai išdėstė situaciją.
- Raktai, tie nelemti raktai.. Kartais pamirštu, kad apie juos žino ne tik elfai, kaip buvo ganėtinai ilgą laiką. Būtų smagu gauti kokių nors žinių iš jo pusės, bent jau žinočiau, kad Ethanas vis dar nerado kitų. Nors kai pagalvoji.. trys pilyje, vienas pas jį – likusius tris raktus rasti nėra labai didelė tikimybė. O tai vis dėlto kažkiek guodžia, - šyptelėjo Ema ir iškratė į peleninę sudegusio tabako likučius. „...kai gausiu Požemio ir Dangaus karalysčių raktus...“ Kodėl tavo balsas skambėjo taip užtikrintai? Ką esi sumanęs? Ne, nustok apie tai galvot, eilinį kartą susigadinsi malonų vakarą. Marcusas teisus, šioje vietoje tikrai pradeda kauptis atsiminimai.
- ...Be to, dar turiu atgauti kai ką savo. Dar šiandien norėčiau pajusti jo vėsą prie savo kūno, - šmaikštus vyro balsas tyliai nuskambėjo visai šalia moters.
- Žinai, mano kabinete yra gana šilta, tad raktas gali būti ne toks vėsus kaip tikiesi, - tokiu pačiu tonu, pabrėždama žodį „raktas“, atsakė Evans, palinkusi visai prie pat jo ausies, ir mintyse nusijuokė. Dievaži, man patinka būti su juo. Net jei jis ir nežino nieko apie Lazarus, paklausinėsiu Šedyro, galų gale susisieksiu su Luca. O vien tai, kad jis šalia, priverčia mane šypsotis. Švelniai lūpomis prilietus jo skruostą, moteris atsitraukė ir pabaigė dėtis pypkę į dėžutę. Vis dėlto tai buvo brangiausia jos dovana iš namų, tad elfė ją saugojo kaip savo akį. Kol Dante nuėjo sumokėti už gėrimus, Evans apsivilko paltą. Paskutiniai valso garsai nuskambėjo ir ištirpo kavinėje, pianistas nusilenkė ir nuėjo prie baro užsisakyti ko nors troškuliui numalšinti. Matyt tikrai pats metas grįžti į pilį, su šypsena veide pasitiko Marcusą moteris ir, lengvai įsikibus į jo parankę, išėjo iš vis dar sausakimšo „Fazeno“.
암흑 내 최고의 친구입니다.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • *****
  • 629
  • Lytis: Vyras
Re: Kavinė "Fazenas"
« Atsakymas #44 Prieš 11 metus »
Ella nusprendė, kad apsilankyti Fazene reikėtų pirmiausia. Ten buvo galima rasti jų informatorių ir vienu šūviu nušauti kelis zuikius. Nei Marcusas, nei Ema neprieštaravo, juo labiau, kad nė vienas taip deserto ir neparagavo. Kol pasiekė kavinę merginos, palikusios Marcusą vieną, šnekėjosi apie viską pasaulyje ir Dantei neliko nieko kito, tik kaip panirti į savo pačio mintis. Tvankus oras prieš audrą apsunkino bet kokį darbą, net ir protinį, todėl greitai pasidavė ir tiesiog  viena ausimi klausėsi pokalbio, kol akiratyje pasirodė kavinė. Tuo metu pradėjo krapnoti. Vyriškis paskubino savo palydoves ir palaikė duris, kol jos įėjo. Prisistatė padavėjas ir tuoj pat palydėjo prie tuščio stalelio netoli lango. Ella nutraukusi pokalbį dairėsi į visas puses ieškodama pažįstamo veido, o Ema su Marcusu tuo metu užsisakė kavos ir pyrago.
- Neįsivaizduoju, kaip tu sutikai su tokiai nuobodžiai popiete. Jei tik mūsų kas nors neužpuls, - juokaudamas tarė ir išsitraukė cigaretę.
Kai grįžo padavėjas, Dante paprašė atidaryti langą ir įleisti šiek tiek oro. Lauke jau lijo, todėl į patalpą įsiveržė vėsaus ir gryno oro gūsis išsklaidęs cigaretės dūmus. Visiškai atsipalaidavęs Dante leido Emai tvarkyti reikalus, kuri jau buvo dingusi nuo stalelio.
- Žinau, kur šiandien buvai. Kaip laikosi šeima? - paklausė taip, tarsi nieko blogo sekti savo kolegę. - Ir nežiūrėk taip į mane. Tu apie maniškę žinai daugiau, nei reikia. Galėtum nors kartą ir apie saviškę papasakoti, - ir vėl nė užuominos į privatumo pažeidimą.
Iš Emos pusės atsklido sarkazmas,kurio Dantė klausėsi šypsodamasis, bet po kurio laiko jo akį patraukė šviesūs Ellos plaukai, ar bent jau jis pagalvojo, kad tai Ella. Ir tą akimirką vaizdas ėmė virpėti, visai taip pat, kaip dar vakar kapinėse.

Jiedu stovėjo plyname lauke, o jiems po kojomis tekėjo kraujo upelis. Aplink gulėjo daugybė keistų sutvėrimų. Sunkiai alsuodami jie pradėjo eiti į priekį, kai netikėtai priešais atsirado milžiniškos durys, tokios baltos ir skaisčios, lyg iš pačio rojaus. Viskas, ko jie norėjo, tai tik grįžti namo ir Ella visai nesusimąstydama ištiesė kruviną ranką link tų magiškų durų.
- Nereikia, Ella, -išstenėjo Dante ir siekė merginos rankos, bet ji jau pasistumėjo arčiau jų. - Prašau, neliesk jų, - dar kartą bandė žodžiais paveikti jos sprendimą, bet jie abu buvo tokie išsekę, jog pats Marcusas tyliai tikėjosi, jog šios durys grąžins juos atgal.
Ella atsirėmė į duris ir susmuko prie jų palikdama kruviną dryžį. Jos akimis ėmė tekėti ašaros, kūnas drebėti ir pasigirdo beviltiška rauda.
- Prašau, aš tik noriu namo... Išleiskit!!! - trenkė į duris ir jos lengvai atsivėrė.
Pro plyšį ėmė tvieksti akinanti šviesa ir tai atrodė kaip tunelio galas, kaip viso to pabaiga. Staiga iš už durų šviesos greičiu link jų šovė baltos juostos ir apsivijo Ellą. Tvirtai sugriebusios rankas, kojas, liemenį tai, kas atrodė kaip dangiška dovana, įsitempė iš baimės šaukiančią Ellą pro duris.
- NEEEEE!!! - iš paskutinių jėgų Dante bandė sugriebti jos ranką, bet durys užsivėrė palikdamos tik klyksmo aidą. - Ella...


- Ella..
Dante staiga pakėlė galvą ir giliai įkvėpė oro. Jautė, kaip veidu nuriedėjo ašara. Širdis plakė dvigubai greičiau ir kūną išpylė karštis. Prisiminimas buvo labai ryškus ir itin nemalonus. Ir dar tas keistas skausmas petyje. Arcari pasuko galvą ir atlapojo marškinių kraštą, kad užmestų akį į skausmo vietą. Ant peties puikavosi šviežios nudegimo žymės, kažkoks ornamentas. Visiškai pasimetęs kurį laiką dar spoksojo.
- Kvietei mane? - tuo metu prie stalelio grįžo besišypsanti Ella.
Marcusas greitai paslėpė žymę ir pažvelgė į ją taip, tarsi būtų šimtą metų nematęs, tačiau viską nutylėjo ir tik papurtė galvą.
- Nieko. Tai ką sužinojai?
Arcari jautė Emos žvilgsnį, tačiau dabar buvo ne laikas tai aptarinėti.
- Gera žinia, kad Audricas pakankamai toli, kad nieko nebūtų girdėjęs. Ne tokia gera, kad Kali visai arti. Jei eina tiesiu taikymu pas mus, tai bus greičiau, nei po savaitės. Tam reikia gerai pasiruošti.
- Žinoma, žinoma, - dar pilnai neatsigavęs po regėto tik linktelėjo kelis kartus ir atsigėrė kavos.
Ella taip pat padarė užsakymą ir trise jie nusprendė atsipūsti valandžiukę, bent jau kol aprims lietus ir tada greitai apeiti likusius postus - gal kažkas žino daugiau.
- Abu atrodot kažkaip nesveikai. Kas nutiko, kol manęs nebuvo? - pagaliau keista aura pasiekė ir Ellą.
Dante iškart pakėlė akis į Emą. Ar ji ką nors pasakys?