0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 10
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #570 Prieš 1 savaitę »
- O, išdaigų yra pasitaikiusių įvairių. Jeigu klausi apie herbologiją, tai kažkas žiemą prakiurdė šiltnamio stogą, kai buvo žiema, ir viduje pradėjo pustyti. Kažkas padidino tokius šliužus nuo augalų, ir sviedė juos profesoriui galvon, - sukikeno.
Taip, tikrai kažkas.
- Per kerėjimo pamoką visi vieningai esame sukėlę sumaištį, na, viena vyresnėlė susprogdino sieną ir iš jos pasileido vanduo, aš padariau nedidelę juodąją skylę, ir buvo dar daug visko, žodžiu, tikras beprotnamis. O per žiobarotyrą esu sukėlusi tikrą chaosą. Kai čiuožinėjome pačiūžomis ant ledo, aš tą ledą suskaldžiau, iš ledinio vandens padariau didžiulį debesį ir...
Tačiau Dori pasakojimas nutrūko, nes kai ji žvilgtelėjo į Melodę... ji... alpo!
- Melode! - sušuko tamsiaplaukė. - Melodė, kas tau?!
Klastuolė ėmė purtyti grifę, tačiau ši nereagavo. Dėl Merlino barzdos, ji jau buvo apalpusi. Ant pašnekovės rankos Mendel pamatė kažkokią žymę. Jai kažkas įgėlė arba įkando, pamanė mergaitė. Suknista gamta.
Dori nutaikė burtų lazdelę į grifę. Jai jai buvo tekę naudoti šiuos kerus, mat draugai ne kartą buvo patekę į pavojų. Būtų naudinga pradėti Hogvartse mokyti vaikus apie pirmosios pagalbos suteikimą, prieš burdama galvojo Mendel. Ji nebuvo tikra, kad šie kerai padės, nes jie skirti tik atgaivinimui. Jeigu po Melodės kūną buvo paskleisti nuodai, jai bet kokiu atveju reikėjo į ligoninę. Tačiau Dori vis tiek turėjo kažko griebtis.
- Rennervate! - sušuko.

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • II kursas
  • *
  • 55
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #571 Prieš 1 savaitę »
  O, kad tik pavyktų... Melodė, o jei tiksliau nebematoma ir vos pusgyvė Melodė laikė sukryžiuotus pirštus. Žvilgsnis su baime buvo nukreiptas į netoliese gulintį grifės kūną. Ką tik upeliais tekėjusios ašaros kiek aprimo ir dabar iš jų liko tik šlapias pėdsakas ant vaiduokliškosios Melodės skruostų ir prie sudrėkusių jos akių (tačiau ji pati nė nejautė to drėgnumo). Galiausiai tamsiaplaukė nusprendė įsitikinti ar šioji tikrai išėjusi su visam. Sukaupusi visą savo drąsą ištiesė šmėkliškąją ranką ugnies link ir pirštais palietė liepsnas. Skausmo ar deginimo ji nejuto, tad šiek tiek nudžiugo, kad jos pirštai (jei dar vis galima juos taip vadinti, mat ji nė pati jų negalėjo pajausti ar pamatyti) nevirto pelenais. Tačiau greitai susigriebusi surimtėjo, mat tai ko gero nėra geras ženklas. Gali būti, kad ji iš tikrųjų mirė ir niekad nebepajaus lietaus gaivumo, ugnies šilumos ar nepaprasto knygų kvapo... Tačiau staiga išgirdo burtažodį ir atsisuko į kitąją save (savo besielį kūną). Nuo tada viskas vyko taip greitai, kad nė pati Melodė nebesuvokė kas įvykę, o štai jau ir vėl tamsa. Pirmiausia pajuto deginantį skausmą ties kairiosios rankos pirštais. Tokį, tarsi šie būtų deginami ugnyje. Kiek vėliau pajuto dilginimą ant dešiniosios rankos ir staiga suvokė- ji dar vis gyva! Lėtai pramerkė akis ir vėl išvydo "cukraus vatos" debesis. Tačiau dangus jau buvo ne be toks šviesus, dabar šis nusidažė ugninėmis spalvomis. Šiaip ne taip atsisėdusi pažvelgė į Dori.
- Ačiū,- tarstelėjo. - Panašu, kad ir vėl turiu tau būti dėkinga, kad mane išgalbėjai. Lieku skolinga.
 Mergaitė kiek papurtė nusvilusius pirštus, kurie dabar priminė keptas ant laužo dešreles ir kiek atsigavusi pabandė atsistoti. Keista, tačiau pavyko iš pirmo sykio. Grifiukė žvilgtelėjo į išgelbėtoją ir pasakė:
- Net neįsivaizduoji ką man teko iškęsti. Kažkoks prakeiktas vabzdys man įgėlė ir... Ai, geriau papasakosiu vėliau, dabar neturiu tam nei jėgų, nei noro. Tai... Gal jau eime? Manau šiandien nuotykių jau užteks, be to- jau tuoj sutems.
 Melodė būtų nieko prieš palaukti kol danguje sužibės žvaigždės, tačiau turėjo svarbesnių reikalų ir buvo per daug išsękusi. Manau pakeliui būtų neprošal užsukti ir į ligoninės sparną... Žingsnis po žingsnio, kartais sustodama pailsėti patraukė didingosios pilies link.
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 541
  • Taškai: 10
Ats: Laužavietė
« Atsakymas #572 Prieš 1 savaitę »
Besidaužančia širdimi Dori žiūrėjo į grifę ir, ačiū Merlinui, ši atsigavo. Ak, tiesiog akmuo nuo širdies nusirito! Juk Dori nenorėjo, kad jos akivaizdoje numirtų Grifų gūžtos mokinė, kai pati antrakursė buvo klastuolė. Kas ten žino, ar ant jos negriūtų įtarimų lavina.
- Ee... Nėra už ką, - Dori buvo pasimetusi.
Iš tiesų buvo jau pats metas keliauti pilies link. Oras visai atvėso, vėjas tapo žvarbesnis. Dabar jau mergaitė nebenorėjo skaityti, galva buvo per daug išūžta. Būtų visai neblogai nusliūkinti iki virtuvės ir paprašyti elfų pagaminti saldžios ir karštos melisų arbatos. Dori mielai susisups bendrajame kambaryje į pledą ir pasišildys prie židinio. Be to, regis, Melodė traukė nelaimes. Bent jau šiandien. Pirmiausia ta čili pipirų skonio pupelė, paskui šitas vabzdys. Dori nenorėjo, kad atsitiktų dar kas nors.
- Taip, jau galime eiti, - pritarė. - Manau, kad tau būtų ne pro šalį apsilankyti ligoninėje, nes mano kerai visa, ką galėjo padaryti, tai tik atgaivinti, todėl ir neturi jėgų. Reikia, kad būtų pašalinti nuodai iš tavo kraujo. Aš tave palydėsiu.
Dori kartu su Melode pradėjo kelionę į pilį. Grifė atrodė išties nusilpusi, todėl mergaitės vis sustodavo pailsėti. Galiausiai jos pasiekė Hogvartsą ir dingo tarp daugybės kitų mokinių siluetų.