[Dori Mendel]

- O, išdaigų yra pasitaikiusių įvairių. Jeigu klausi apie herbologiją, tai kažkas žiemą prakiurdė šiltnamio stogą, kai buvo žiema, ir viduje pradėjo pustyti. Kažkas padidino tokius šliužus nuo augalų, ir sviedė juos profesoriui galvon, - sukikeno.
Taip, tikrai kažkas.
- Per kerėjimo pamoką visi vieningai esame sukėlę sumaištį, na, viena vyresnėlė susprogdino sieną ir iš jos pasileido vanduo, aš padariau nedidelę juodąją skylę, ir buvo dar daug visko, žodžiu, tikras beprotnamis. O per žiobarotyrą esu sukėlusi tikrą chaosą. Kai čiuožinėjome pačiūžomis ant ledo, aš tą ledą suskaldžiau, iš ledinio vandens padariau didžiulį debesį ir...
Tačiau Dori pasakojimas nutrūko, nes kai ji žvilgtelėjo į Melodę... ji... alpo!
- Melode! - sušuko tamsiaplaukė. - Melodė, kas tau?!
Klastuolė ėmė purtyti grifę, tačiau ši nereagavo. Dėl Merlino barzdos, ji jau buvo apalpusi. Ant pašnekovės rankos Mendel pamatė kažkokią žymę. Jai kažkas įgėlė arba įkando, pamanė mergaitė. Suknista gamta.
Dori nutaikė burtų lazdelę į grifę. Jai jai buvo tekę naudoti šiuos kerus, mat draugai ne kartą buvo patekę į pavojų. Būtų naudinga pradėti Hogvartse mokyti vaikus apie pirmosios pagalbos suteikimą, prieš burdama galvojo Mendel. Ji nebuvo tikra, kad šie kerai padės, nes jie skirti tik atgaivinimui. Jeigu po Melodės kūną buvo paskleisti nuodai, jai bet kokiu atveju reikėjo į ligoninę. Tačiau Dori vis tiek turėjo kažko griebtis.
- Rennervate! - sušuko.

[Melody Moondragon]

  O, kad tik pavyktų... Melodė, o jei tiksliau nebematoma ir vos pusgyvė Melodė laikė sukryžiuotus pirštus. Žvilgsnis su baime buvo nukreiptas į netoliese gulintį grifės kūną. Ką tik upeliais tekėjusios ašaros kiek aprimo ir dabar iš jų liko tik šlapias pėdsakas ant vaiduokliškosios Melodės skruostų ir prie sudrėkusių jos akių (tačiau ji pati nė nejautė to drėgnumo). Galiausiai tamsiaplaukė nusprendė įsitikinti ar šioji tikrai išėjusi su visam. Sukaupusi visą savo drąsą ištiesė šmėkliškąją ranką ugnies link ir pirštais palietė liepsnas. Skausmo ar deginimo ji nejuto, tad šiek tiek nudžiugo, kad jos pirštai (jei dar vis galima juos taip vadinti, mat ji nė pati jų negalėjo pajausti ar pamatyti) nevirto pelenais. Tačiau greitai susigriebusi surimtėjo, mat tai ko gero nėra geras ženklas. Gali būti, kad ji iš tikrųjų mirė ir niekad nebepajaus lietaus gaivumo, ugnies šilumos ar nepaprasto knygų kvapo... Tačiau staiga išgirdo burtažodį ir atsisuko į kitąją save (savo besielį kūną). Nuo tada viskas vyko taip greitai, kad nė pati Melodė nebesuvokė kas įvykę, o štai jau ir vėl tamsa. Pirmiausia pajuto deginantį skausmą ties kairiosios rankos pirštais. Tokį, tarsi šie būtų deginami ugnyje. Kiek vėliau pajuto dilginimą ant dešiniosios rankos ir staiga suvokė- ji dar vis gyva! Lėtai pramerkė akis ir vėl išvydo "cukraus vatos" debesis. Tačiau dangus jau buvo ne be toks šviesus, dabar šis nusidažė ugninėmis spalvomis. Šiaip ne taip atsisėdusi pažvelgė į Dori.
- Ačiū,- tarstelėjo. - Panašu, kad ir vėl turiu tau būti dėkinga, kad mane išgalbėjai. Lieku skolinga.
 Mergaitė kiek papurtė nusvilusius pirštus, kurie dabar priminė keptas ant laužo dešreles ir kiek atsigavusi pabandė atsistoti. Keista, tačiau pavyko iš pirmo sykio. Grifiukė žvilgtelėjo į išgelbėtoją ir pasakė:
- Net neįsivaizduoji ką man teko iškęsti. Kažkoks prakeiktas vabzdys man įgėlė ir... Ai, geriau papasakosiu vėliau, dabar neturiu tam nei jėgų, nei noro. Tai... Gal jau eime? Manau šiandien nuotykių jau užteks, be to- jau tuoj sutems.
 Melodė būtų nieko prieš palaukti kol danguje sužibės žvaigždės, tačiau turėjo svarbesnių reikalų ir buvo per daug išsękusi. Manau pakeliui būtų neprošal užsukti ir į ligoninės sparną... Žingsnis po žingsnio, kartais sustodama pailsėti patraukė didingosios pilies link.

[Dori Mendel]

Besidaužančia širdimi Dori žiūrėjo į grifę ir, ačiū Merlinui, ši atsigavo. Ak, tiesiog akmuo nuo širdies nusirito! Juk Dori nenorėjo, kad jos akivaizdoje numirtų Grifų gūžtos mokinė, kai pati antrakursė buvo klastuolė. Kas ten žino, ar ant jos negriūtų įtarimų lavina.
- Ee... Nėra už ką, - Dori buvo pasimetusi.
Iš tiesų buvo jau pats metas keliauti pilies link. Oras visai atvėso, vėjas tapo žvarbesnis. Dabar jau mergaitė nebenorėjo skaityti, galva buvo per daug išūžta. Būtų visai neblogai nusliūkinti iki virtuvės ir paprašyti elfų pagaminti saldžios ir karštos melisų arbatos. Dori mielai susisups bendrajame kambaryje į pledą ir pasišildys prie židinio. Be to, regis, Melodė traukė nelaimes. Bent jau šiandien. Pirmiausia ta čili pipirų skonio pupelė, paskui šitas vabzdys. Dori nenorėjo, kad atsitiktų dar kas nors.
- Taip, jau galime eiti, - pritarė. - Manau, kad tau būtų ne pro šalį apsilankyti ligoninėje, nes mano kerai visa, ką galėjo padaryti, tai tik atgaivinti, todėl ir neturi jėgų. Reikia, kad būtų pašalinti nuodai iš tavo kraujo. Aš tave palydėsiu.
Dori kartu su Melode pradėjo kelionę į pilį. Grifė atrodė išties nusilpusi, todėl mergaitės vis sustodavo pailsėti. Galiausiai jos pasiekė Hogvartsą ir dingo tarp daugybės kitų mokinių siluetų.

[Roma Keit]

  Buvo rugsėjo pradžia. Skaisčiai švietė saulė. Buvo karšta. Roma atėjo prie ežero. Atėjusi iškart patraukė prie vienos iš laužaviečių, nes šiandien turėjo vykti pasisėdėjimas su varniais. Roma džiaugėsi, kad ši diena pagaliau atėjo ir džiaugėsi, kad geras oras. Ji apie šį pasisėdėjimą buvo pranešusi jau seniai, bet dėl viso pikto prikabino raštelį bendrajame Varno Nago kambaryje. Roma buvo nusprendusi, kad jis turėtų vykti prie ežero. Prie laužo, nes bent jau jai būdavo smagu vakarais sėdėti prie ugnies ir valgyti kepintus zefyrus. Vos Romai pagalvojus apie zefyrų skonį, jai taip norėjosi vėl tą padaryti, nes to nebuvo dariusi jau daugiau nei penkerius metus, todėl buvo atsinešusi ir zefyrų. Taip pat atsinešė ir vynuogių, mandarinų, apelsinų, arbūzų ir dar daugiau vaisių bei uogų. Roma nebuvo tikra ar ateis daug varnių, bet tikėjosi, kad bent keli ateis. Ji atėjo šiek tiek anksčiau, nes turėjo papuošti aplinką. Gal labiau ne turėjo, o norėjo. Tad atėjusi būtent to ir ėmėsi. Ji žinojo, kad užtruks neilgai, nes kerų pagalba viską padaryti tikrai lengva.
 Kai ji baigė puošti aplinką laiko buvo beveik nelikę. Tikiuosi visiems bus smagu ir tikiuosi, kad viena čia nesėdėsiu. Mintyse tikėjosi rudaplaukė, nes jai buvo svarbu, kad visiems būtų tikrai smagu. Baigusi savo pakankamai ilgus apmąstymus rudaplaukė pradėjo laukti mokinių, nes žinojo, kad jie jau turėtų pasirodyti.

[Sakura Levins]

Sakura beprotiškai laukė šitos dienos, nes šiandien turėjo vykti Varno Nago mokinių susitikimas. O juk šviesiaplaukei taip norėjosi susirasti draugų! Penkiolikmetė artėjant susibūrimo laikui tiesiog tekina nubėgo prie ežero. Diena buvo šilta, tad mėlynakė dėvėjo rusvą lininę suknelę, o ant galvos buvo užsimaukšlinusi baltą kepurę nuo saulės taip pat iš natūralaus audinio. Jos kojos, žinoma, buvo basos. Ant pečių Sakura užsilašino eukaliptų eterinio aliejaus, kad tik jokie vabzdžiai nekibtų.
Priėjusi laužavietę, kurioje mokinių jau laukė koledžo vadovė, varnanagė išvydo didelę medinę arką, papuoštą kažkuo panašiu į spindinčias ryškiai mėlynas varnas aštriais juodais nagais. Tačiau norint praeiti pro arką penktakursė susidūrė su problema: ją gaubė tarsi nematomas stiklas. Vos prie jo prisilietus Sakurai prieš nosį išdygo ore rašyti mėlynos spalvos žodžiai:

Naktis tamsi, tu Psichą sutinki! Ką jam šauki?

Ilgų plaukų savininkė šiek tiek pasimetė, bet netrukus suprato, jog greičiausiai įminusi mįslę ji galės patekti į stovyklavietę. Psichas... Gynėjo kerai?
- Expecto patronum, - nedrąsiai tarė ir vėl pabandė praeiti pro arką. Pavyko.
Šiandien stovyklavietės viduryje stovėjo laužas, o aplink stūksojo ratu sustatyti kelmai. Netoliese puikavosi pledukas su vaišėmis. Ant jo laukė daug vaisių ir uogų ir tai nudžiugino baltapūkę, nes maistas pasirodė valgomas. Tiesa, šalia buvo numesti kažkokie keisti balti dalykai, tačiau varniukė nežinojo, kas tai.
Kiek tolėliau stovėjo staliukas, ant kurio buvo sustatyta daug mažų buteliukų su mikstūromis ir kažkokiais užrašais. O dar atokiau nekantravo kol bus skaitomos knygos, sustatytos į porą mažyčių lentynėlių. Atsisėsti galėjai ant greta esančių kelių jaukių krėsliukų.
Aplinka buvo papuošta: kai kurie medžių lapai švytėjo mėlynai, aplink skraidė netikri taip pat mėlynos spalvos paukšteliai.
- Laba diena, profesore, - priėjusi prie koledžo vadovės pasisveikino Sakura ir nusišypsojo.
Mergina pasiėmė gabalėlį arbūzo. Šis buvo neapsakomai saldus.

[Nelanna Light]

Saulėta, šilta diena buvo daugiau nei tinkama keliauti prie ežero, kur Nelanna kaip tik ir ėjo. Pamačiusi bendrajame kambaryje raštelį, kad visi mokiniai kviečiami prie ežero praleisti laiko ir visiems kartu pabūti, trečiakursė neapsakomai apsidžiaugė. Priėjusi sutartą vietą, ji iš tolo pamatė aplink laužavietę besibūriuojančius koledžo narius. Deja, bet pas juos patekti negalėjo, nes kelią užstojo magiška arka. Pabandžius pro ją praeiti, ore pasirodė žodžiai:

Jeigu jo tu nematai, tai baisiausio nejutai... Kas?

Nelanna iškart pamanė, kad kaip ir norint patekti į Varno nago bendrąjį kambarį, taip ir čia reikia įminti mįslę. Kaip šaunu! Mūsų vadovė sugalvojo šaunų būdą įsileisti tik koledžo narius!, - nudžiugo mergaitė. Šiek tiek pagalvojusi, ji prisiminė nuotykį su Gruode, kai joms pasiklydus miške jos draugė matė keistą arklį, o ji pati - ne. Grįžusi iš miško, ji jau spėjo išsiaiškinti, kas ten buvo per padaras, ir dabar suprato, kad būtent jo pavadinimą pasakiusi galės patekti į varniukų susibūrimą.
- Atsakymas yra “Testralis”! - sušuko mergaitė. Arka prasivėrė ir ji galėjo įeiti į vidų.
Pakrantė atrodė nuostabiai - dekoracijos, įvairios varniukams skirtos veiklos, laužas, net knygų lentyna! Nelanna nė akimirkos nesigailėjo čia atėjusi. Eidama link laužo, ji sveikinosi su bendramoksliais - kai kuriuos buvo mačiusi vos keletą kartų didžiojoje salėje, su kitais turėjo bendrų pamokų. Priėjusi paklotą su vaisiais, atsisėdo ant jo krašto ir paėmė vynuogių.
- Sveiki! Kaip laikotės? Gražus oras susibūrimui, ar ne? - pasisveikino su čia buvusia koledžo vadove ir kitais mokiniais.

[Gruodė Rimeikaitė]

Apie tą pasisėdėjimą prie laužo ūžė visas Varno Nago koledžas ir Gruodė galvojo eiti ar neiti. Nutarė, kad neis. Ten bus tiek žmonių. Jai nepatiko susibūrimai. Paskui ji persigalvojo, paskui persigalvojo dar kartą. O po to ir dar kelis kartus. Taip atėjo laikas galutinai nuspręsti ką gi daryti.
Ji palaukė kol mokinių srautas nugarmės prie ežero. Tada visgi nutarė pabandyti ten nueiti. Gal sutiks Sakurą, o gal ir Nelanną. Tikriausiai jos ten bus. Galvojo mergaitė pamažu tipendama prie ežero.
Kai pagaliau priėjo negalėjo eiti tiesiai ten, kur girdėjo klegant mokinių balsus. Ji sustojo, nes negalėjo praeiti pro arką. Ėmė laukti kas gi bus. Ilgai laukti nereikėjo. Ore pasirodė gražus erelio piešinys. Paukštis pravėrė snapą ir pasigirdo melodingas balsas. Visai panašus į tą, kuris klausinėdavo prieš įeinant į bendrąjį kambarį.
- Žvelgsi į atspindį, svajonę matysi, tik per ilgai neužsibūk, nes savo laiką prašvaistysi. Kas? - Gruodė visai suglumo. Iš kur ji dabar gali žinoti kas ten yra? Tai nebuvo koks loginis klausimas. Čia reikėjo nusimanyti apie magiškus daiktus. Erelis jai mirktelėjo.
- Bet iš kur man žinoti?
- Tai tu pamąstyk. - Ji ėmė galvoti apie tai, ką buvo skaičiusi. Tai, ko išklausinėjo iš Alano ir Dori. Atspindį? Kur galiu jį matyti? Vandenyje, veidrodyje, dar kokiame paviršiuje. Gal veidrodyje? Noru šulinys... Ar magai tokį turi? Gal ne. Regis ji čia ir pasiliks. negalės užeiti. Prastovėjo ten kokias penkias minutes. Kol prisiminė knygą apie seniausiuosius magijos artefaktus. Veidrodis rodantis troškimus. Gal tai jis?
- Gal tai Kitrošmų veidrodis? - Pratarė labiau klausdama, nei teigdama. Erelis dar kartą šelmiškai jai mirktelėjo ir dingo. O ji praėjo pro arką.
Čia viskas atrodė puikiai. Maistas, buvo kur patogiai atsisėsti, buvo net knygų.
- Laba diena profesore. - Pasisveikino gruodė su koledžo vadove. Tada ėmė iš lėto eiti dairydamasi draugių.

[Arisa Crawford]

Penktakursė ne itin mėgo leisti laiką viena koledžo bendrajame kambaryje. Jai patiko šurmuliukas, tad ji atėjo link laužavietės kur turėjo būti kažkoks susibūrimas. Prieš patekdama į reikiamą vietą gavo mįslę:

"Vietelė jauki, joje pasukų punšą tu geri! Kas?"

Arisa iškart suprato apie ką eina kalba. - Trys šluotos, - pasakė ir pateko pas kitus varnius. Pamojavusi Sakurai priėjo ir atsisėdo. Nežinojo ar bendraamžė matė, bet tas mažiausiai dabar rūpėjo. Ji nežinojo kas čia vyks, nes nesiklausė. Todėl stebėjo vadovę Romą ir tikėjosi, kad šičia nebus kažkokių nesąmonių. Faktas buvo, kad čia rinkosi tik varniai, nes kitų koledžų spalvų Crawford nematė - tik mėlyną ir bronzinę. Mergina atsiduso, galvodama su kuo pradėti pokalbį.

[Vega Dellal]

Vega ilgai laukė šios dienos. Ji taip norėjo ką nors nuveikti kartu su kitais Varno Nago mokiniais, nes paprastai tam tiesiog neturėdavo laiko. Rudaakė didžiąją dalį laiko po pamokų praleisdavo bibliotekoje.
Priėjusi varniukė pamatė keistą arką. Tada išgirdo kažkokį keistą, moterišką balsą. Jis sakė: Iš pelenų gimęs savo ašaromis gydo. Kas? Ir vis kartojo tuos pačius žodžius. Iš pradžių varniukė nežinojo ar reikia atsakyti. Manė, kad tai tėra jos vaizduotės vaisius. O tuo labiau, tas balsas sklido iš visur.
- Feniksas, - vis dėlto negarsiai tarė Vega ir didžiai jos nuostabai balsas dingo. Tada varniukė praėjo pro tą arką ir iškart pamatė kitus varnius. Bet čia buvo ir dalykų, kurių rudaakė visiškai nesitikėjo čia išvysti. Čia stovėjo knygų lentynos bei staliukas su eliksyrais, bet po arkos šie dalykai Vegos nebestebino.
- Sveiki, - priėjusi koledžo vadovę pasisveikino bei pasiėmė kelias vynuoges ir jas suvalgė. Vega seniai nebuvo ragavusi tokių skanių uogų. Bevalgydama ji pamatė Sakurą, todėl priėjo prie jos.
- Labas, tikiuosi kelpių čia nebus, - tarė prisiminusi pirmąją šių metų magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką.

[Abigailė Nestrof]

 Niekam nepaslaptis, kad Abigailė kurį laiką buvo apsiribojusi kontaktavimu tik su knygomis. Ilgą laiką mergaitė vis praleisdavo vieną kitą pamoką, lindėdavo bendrajame kambaryje, tik retkarčiais nukeliaudavo iki pelėdyno aplankyti savo gražuolės pelėdos. Iš neturėjimo ką veikti ji net pradėjo lyg žiurkė graužti knygas, ko anksčiau daryti nekentė. Tokiu rėžimu varnė praleido bene visus du mokslo metus.
 Tačiau atėjus penktajam kursui Nestrof prisivertė nugalėti norą lindėti kambaryje kiaurą parą. Tai buvo labai sunku. Bet norint kovoti su kažkuo reikia atlikti veiksmus, o vienas iš puikiai tinkančių veiksmų šiuo atveju buvo koledžo vadovės Romos rengiamas pasibuvimas prie laužavietės.
 Ore tarsi tvyrojo pakylėta nuotaika, kai rudaplaukė suirzusiu veidu atpėdino iki ežero. Visą valandą galvojo ką apsirengti.. O kas, jeigu per kažkokią klaidą atsiras norinčių su ja pasišnekėti? Reikia atrodyti padoriai.

 Ji priėjo arką ir kokias keturias minutes kaip įbesta stovėjo prieš ją. Tik lygiai po tų keturių minučių tiesiai į Abigailės delnus atskrido tamsiai mėlynos spalvos plunksna, ant kurios auksiniai buvo parašyta mįslė:

Eisi pro šalį, nieks nematys, tik žiūrėk, atsargiai, netyčia kojos neiškišk! Kas?

Ar jie juokauja.. Aš jau ir taip visa išvirusiomis smegenimis, o dabar dar mįsles bandyk įminti, kad įeitum į tą vakarėlį!... Tačiau ką jau bepadarysi-įdėjusi tiek pastangų, kad prisiruoštų ateiti į šį renginį, juk nepuls dabar eiti atgal dėl to, nes nenori įminti mįslės.
 Gerai pasukusi savo išvirusias smegenis Nestrof sugalvojo atsakymą:
 -Tai nematomas apsiaustas?...
 Ir taip, atsakymas buvo teisingas. Šaunu..
 Praėjus pro tą stebuklingąją arką, mergaitė pamatė daug varnanangių, koledžo vadovę, pilną aplinką gražių dekoracijų.. Matėsi, kad pasisėdėjimui tikrai ruoštasi.
 -Sveiki,-nedrąsiai leptelėjo rudaplaukė ir nutilo, tikėdamasi, kad niekas jos nepakalbins.

[Nikolė Parker]

     Šiandien buvo tobula diena... Kvidičiui, kurio, deja, Parker šiandien nesužais. Būtų buvę puiku lėkti su patogiai prie kūno prigludusia sportine apranga į Kvidičo aikštę, sėsti ant tėčio gamintos šluotos ir paklius į orą atlikinėti meistriškus triukus. Deja, šiandien laukė kai kas kitas, kas atšaukė šiuos nuostabius Nikolės planus. Prieš kelias dienas metamorfmagė sužinojo, kad koledžo vadovė rengia varnių susibūrimą. Kas ten laukia, Nikolė nenusimanė, nes informacijos nebuvo pateikta, ji tik žinojo, jog vadovė nuoširdžiai kviečia varnas susirinkti į bendrą koledžo pasibūvimą, kuris vyks prie ežero.
     Na, kartais visai nieko būna paįvairinti savo veiklą, ne tik kiekvieną savaitgalį žaisti Kvidičą ir rūpintis mažuoju broliuku. Taip nusprendusi, rožinių plaukų savininkė, kurios plaukai, beje, šiuo metu buvo pabalę kaip sniegas, gražią dieną, puikiai tinkančią Kvidičui, kartu su Katžole ant rankų patraukė link ežero. Kiek nerimavo dėl Varno Nago merginų miegamajame palikto Lorenuko, tačiau ramino mintis, kad, tikėtina, visos varnės bus „suskridusios“ į pobūvį prie ežero ir niekas neaptiks mažojo Nikolės brolio, tikėtina, darančio betvarkę, kurią metamorfmagė vėliau turės sutvarkyti.
     Parker pasiekus nutartą susitikimo vietą, kelią pastojo arka. Šešiolikmetė galėjo galvą duoti nukirsti, kad ji čia dar niekada ankščiau nestovėjo. Nikolei pabandžius pereiti arką, ši merginai prieš nosį užtrenkė iš bala žino kur atsiradusias duris. Nikolė baisiai pasipiktino ir tą akivaizdžiai įrodė ryškiai raudonai nusidažę plaukai. Pabandžius atidaryti duris, šios neatsidarė. Nepadėjo ir atrakinimo burtažodis. Kaip jai dabar reikės patekti į pobūvį? Tačiau Nikolei nespėjus apsisukti ir grįžti į Vanrno Nago bokštą pasiimti Kvidičo aprangos, ore nuaidėjo kaži kokia mįslė.
     - Sielą su juo septynis kartus perskelti gali, bet ar liksi žmogumi?.. Kas? - nuskambėjo žemas, belytis balsas. Parker iš pradžių kiek sutriko, tačiau iškart suvedė galus. Jugi čia Varno Nagas, kaip gali patekti į pobūvį be jokios loginės užduoties?
     - Horokrusas?.. - nedrąsiai mėgino spėti Parker, mat nebuvo labai gera Magijos istorijos pamokose. Ar tikrai tas, kurio nevalia minėti padalijo sielą į septynias dalis?.. Tačiau magiškoji arka atsakymą priėmė kaip teisingą. Durys nušvito skaisčiai mėlyna šviesa, kartu nudažydamos tokia pačia spalva Nikolės plaukus, ir pranyko. Mėlynplaukė žengė kiaurai arką ir ją matomas vaizdas nudžiugino: čia buvo daug kitų varniukų, maisto, laužas... Tikras jaukus pasibūvimas su koledžu!

[Roma Keit]

  Roma pasisveikindavo su kiekvienu atėjusiu mokiniu. Ji džiaugėsi, kad varniai neapleido mokslų ir visi iš pirmo karto atspėjo mįslę. Profesorė dėl to džiaugėsi todėl, nes šiais metais tikrai besimokančių daug nebuvo. Nors ir praeitais nebuvo, bet bent jau varniai savęs nepametė. Pagalvojo Roma ir pamatė, kad jau susirinko nemažai mokinių, todėl atsistojo.
- Sveiki, džiaugiuosi, kad atėjote. Linkiu visiems smagaus bei gero laiko. Na, o dabar tegu tas laikas prasideda, - tarė ir nežinodama ką dar galėtų pasakyti atsisėdo ant pleduko šalia maisto ir suvalgė mandariną. Jis buvo saldus. Tokio saldaus dar nebuvo ragavusi gyvenime, kas nustebino rudaplaukę.
  Po to mandarino ji valgyti daugiau nebenorėjo, bet nežinojo, ką dar galėtų nuveikti. Greitai nusprendė nueiti iki knygų lentynų ir paskatyti vieną mėgstamiausių savo knygų, nes žinojo, kad ją tikrai paėmė, bet kur įdėjo neprisiminė. Nuėjusi akimis praėjo pro vieną, pro kitą lentyną, bet tos knygos nerado. Na kurgi tu? Paklausė knygos rudaplaukė mintyse ir kaip tik tuo metu ją pastebėjo. Rudaplaukė tik nusišypsojo ir atsisėdusi į vieną iš krėslų pradėjo skaityti knygą “Senieji juodosios magijos ritualai”. Kol kas buvo ramu, todėl Roma galėjo skaityti knygą.

[Sakura Levins]

Netrukus pradėjo rinktis vis daugiau mokinių ir stovyklavietė tiesiog klegėjo nuo kalbų. Visai šalia atsidūrė Nelanna, kuri įsitaisė ant pleduko.
- Labas, Nelanna! - džiaugsmingai sušuko Sakura. Norėjosi draugę apkabinti, bet vis dėlto penkiolikmetė neįšdrįso. - Puiki puiki diena!
Po kelių akimirkų pasirodė ir Gruodė, kurią baltapūkė ėmė kviesti vardu:
- Gruode! Ateik čia, pas mus! - sušuko mėlynakė.
Arisa, kuri buvo Sakuros bendraamžė, jai pamojo. Sakura apsidžiaugė, mat būtent bendraamžių draugų ji troško susirasti labiausiai.
- Arisa, ar padarei jau magijos istorijos namų darbus? - pabandė pradėti pokalbį strazdanė.
Atėjus Vegai ir prakalbus apie kelpes Sakura droviai nusišypsojo.
- Aš taip pat tikiuosi, - žvilgtelėjo į ežerą. - Su jomis susidurti visai nenorėčiau. Tikros nenaudėlės, sujaukia protą, ar ne?
Šią akimirką Sakura jautėsi tiesiog puikiai. Regis, kad dar niekada jai neteko kalbėti su tiek daug žmonių, kurie būtų bent kažkiek panašaus amžiaus, vienu metu. Pievoje vaikų ir paauglių šviesiaplaukė apskritai nesusitikdavo, o čia, Hogvartse, pabendrauti tekdavo daugiausiai su kuo nors dviese, na, kartais trise. Dabar Sakura net nesigraužė dėl pasaulio, kurį žmonės išdarkė. Ji buvo laiminga turėdama galimybę būti jaunimo šurmulyje.
Sakura išgirdo nedrąsų pasisveikinimą ir atsisuko į garso šaltinį. Ten buvo Abigailė, su kuria mergina susipažino nuodų ir vaistų pamokoje.
- Abigaile! - kiek per daug entuziastingai sušuko ilgaplaukė. - Kaip smagu, kad atėjai! - ir vis dėlto be apsikabinimų šį kartą apsieiti nepavyko. Nejučiom Sakura apkabino rudaplaukę.
Koledžo vadovė visus pasveikino susirinkusius, o paskui nuėjo skaityti knygos. Mergina norėjo apkabinti ir ją - už tai, kad surengė tokią gražią šventę.
Sakura taip norėjo, kad būtų linksma ir nenuobodu, kad kiti norėtų su ja draugauti, jog nubėgo prie to staliuko su eliksyrais ir greitai permetė akimis kelias instrukcijas. Tada griebė tris buteliukus - raudoną ir mėlyną bei tuščią - ir grįžo atgal prie vaišių pledo.
Nieko nelaukusi mergina įpylė į tuščią buteliuką raudono skysčio, o po to - mėlyno. Tikriausiai buvo per daug susijaudinusi ir kažką ne taip perskaitė arba sumaišė. Dvispalvis skystis ėmė putoti, o putos pradėjo veržtis lauk tiesiai ant vaišių. Sakura atšoko ir pradėjo galvoti, kaip reikėtų viską sustabdyti, bet tada pamatė bendrakoledžę mėlynais plaukais ir tarsi pamiršo, kokį šaršalą ką tik užvirė.
- Tavo plaukai mėlyni! Tu juos nusidažei! - sušuko ji mėlynplaukei.

[Gruodė Rimeikaitė]

Užsisvajojusi Varniukė ėjo ieškodama draugių. Norėjosi kuo greičiau atsirasti tarp jų. Ji išgirdo, kad Sakura šaukia vardu ir priėjo prie jos ir Nelannos. Mergaitė įsitaisė ant žolės ir džiugiai joms nusišypsojo.
- Sveikutės. - Pasakė. Būtų gal ir daugiau ėmusi tarškėti, bet šalia buvo dar kažkokia nepažįstama vyresnė mergina, todėl ji sėdėjo ir klausėsi jų pokalbio.
Sakura atrodė baisiai užsidegusi, laiminga, tokios gal jos Gruodė net nebuvo mačiusi. Staiga ji pašoko ir nubėgo prie eliksyrų. Mergaitei pasidarė įdomu ką ji čia ketina daryti. Ir greit smalsumas buvo nugesintas, nes ji sugrįžo ir ėmė kažką gaminti.
- Ką čia nori padaryti? - Pagaliau paklausė Gruodė. Ją labai domino eliksirininkystė. O kai pamatė iš buteliuko virstančias putas pradėjo šypsotis. Atrodė, kad tuo putojančiu skysčiu būtų smagu taškytis.
Paskui pagalvojo,  kad reiktų viską sutvarkyti, bet griebtis burtų nenorėjo. Nežinia ką tas galėjo prišaukti. Čia rinkosi vis daugiau nepažįstamų merginų ir pridaryti kvailysčių jų akivaizdoje norėjosi mažiausiai.
Bet praėjus truputėliui laiko tos putos vis dar buvo, atrodė, kad jų net padaugėjo. O be to jos niekas nestebėjo, todėl skubėdama paėmė savo lazdelę ir nukreipė į tą skystį.
- Tergeo. - Tyliai pasakė. Šį kartą bent nesupainiojo burtažodžio. Tai buvo nutikę kartą per herbologijos pamoką. Putojantis skystis pradingo, o Gruodė įsidėjo lazdelę atgal į kišenę.

[Vega Dellal]

  Sakura atsakė apie kelpes, bet Vegai nieko nespėjus atsakyti išgirdo kažką kalbant. Balsas varniukei nebuvo pažįstamas, todėl ji atsisuko į tą pusę ir suprato, kad kalba profesorė. Ji palinkėjo, kad visiems būtų smagu. Kam čia linkėt. Juk ir taip jau labai smagu. Pagalvojo varniukė.
  Vega pamatė, kad koležo vadovė nuėjo skaityti knygą, todėl ir pati užsimanė kokią paskaityti. Priėjusi prie lentynos varniukė pasiėmė pirmą pasitaikiusią knygą. Ji vadinosi - "Per burtininkų amžius". Knyga varniukei pasirodė įdomi. Rudaakė ją atsivertė ir perskaitė kelis puslapius. Jai buvo labai įdomu. Ji nusprendė ją nusinešti toliau, bet beskaitant nejučiom paėjo kelis žingsnius į priekį ir nuvertė visas knygų lentynas. O tuo pačiu nuvirto ir visi krėslai. Įskaitant ir tą, kuriame sėdėjo vadovė.
- Labai atsiprašau, - tyliai tarė varniukė ir pravirko.