[Armand Desrosiers]

Velinas ėjo niuniuodamas savo įprasta melodija, apie griūvanti Londono tiltą pastatyta iš metalo ir geležies. Rankoje jis laikė stiklinę su mėlyną, didoka žuvimi. Tai buvo vaikino naujas augintis, perėjo nuo kačių prie žuvų. Tos žuvelės pavadinimas, jam keistai skambėjo Gaidukas, verčiau jau vadins lotynišku pavadinimu Betta Splendens, šie du žodžiai turėjo geresnį skambesį negu pastarasis.
Žuvelė plaukiojo savo nykiame aptvare, o varnas žiūrėjo, bet neilgai. Priėjęs parką atitraukė akis nuo to mažyčio padarėlio ir pažvelgė į gėles. Gėlės jo niekada per labiausiai nedomino, nežinojo jų pavadinimų, tikslių pavadinimų, galėjo įvardyti, kad tai yra rožė, bet neskyrė ar tai yra koralinė ar paprastoji. Jis buvo visiškai žalias tuo klausimu. Jam tokių žinių nereikėjo, gėlių niekam nepirkdavo, o ir nepažinojo nieko su kuo tektų diskutuoti apie gėles ir jų ligas.
Iškvėpė orą atsisėsdamas ant suoliuko. Tetos namas dar toli... Ne. Ten jau nebe tetos namas, o jo. Teta mirė. Keista, kad jis neįsidėmėjo to fakto, bet tai būtų galima pateisinti, juk jis nė negavo pakvietimo į jos laidotuves... O namas vis, paliktas jam ir tik jam.

[Dmitrij Zacharev]

Dmitrij apie nieką nemastydamas žingsniavo kažkokio žiobarų parko takeliu. Gėlės jo tikrai neviliojo, o juolab paukščiai kurių įkyrūs balsai tiesiog plėštė plėšė vaikio galvą. Iš namų išėjo vien dėl to, kad nebegalėjo ilgiau klausytis savo tėvų bambėjimo. Nors ir negalėjo, bet žvelgiant plačiau, tėvų vaikinukui reikėjo. Nekas būtų buvę be jų. Todėl ir nebėgo kiek kojos neša iš prišvinkusios trobos vidury, net burti nemokančių žmonių miestelio.
Katės, ant kurių jau tiek kartų buvo išliejęs susikaupusius jausmus, buvo kažkur prašepusios. Galbūt kaimynai, pagaliau supratę kas dedasi, ėmė savo naminius lepunėlius laikyti arčiau savęs ir neleisti jiems šmirinėti po svetimus kiemus. Taigi, nebuvo kaip išreikšti nepykantos pasauliui. Galėjo bandyt „nuskinti“ kokį klykaujantį sparnuotį, tačiau iš to būtų buvę maža naudos - viskas teliktų nesėkmingų bandymų epochoje. Paukščiai buvo žymiai greitesni ir vikresni, nei galėjai tikėtis iš tokių, ganėtinai mažų, parazitų apnikusių žemę. Kažkokia mintis šmėžtelėjo berniuko galvoje. Pasilenkęs jis pakėlė, kaip tik prie kojos, buvusį kumščio dydžio akmenį ir atsivėdėjęs sviedė.

[Armand Desrosiers]

Nejučia pradėjo akimis sekti berniuką. Iš matymo pasakytų, kad pirmakursis, o gal antrakursis iš esmės jie vieni nuo kitų niekuo nesiskyrė tik gebėjimais ir žiniomis. Pasirinko pastarąjį, nes nė kart nebuvo matęs to berniuko... O gal šisai buvo žiobaras? Išpūtė orą lyg dūmus. Būtų pasvarstęs dar gyliau, bet pamatė akmenis kuris skrido tiesei į jį. Nejučia pagavo jį su laisvąją ranka. Išrietė antakį. Vaikis jį pastebėjo? Kaip nemandagu iš jo pusės šitaip sveikintis.
Juodaplaukis pakilo nuo suoliuko ir lėtai patraukė link berniuko. Šypsojosi. Priėjęs iš už nugaros, apsivijo jį su viena ranka.
- Pametei... - ištarė atverdamas kumštį kuriame laikė akmenį. - Dar akį kam išmuši... O tada jau bus bėdos... tai būtų kvaila... įsivelti į bėdas... tokio amžiaus berniukui kaip tu, - šyptelėjo kalbėdamas dusliu balsu.
To tamsiaplaukio berniuko plaukai buvo kone tokie patys kaip ir jo. Jautėsi lyg sutikęs savo mažąjį kloną ar praeities versija... Nors ir vėl... Šio veidelio dar nespėjo pamatyti, tad geriau neįsivaizduos pernelyg mielai atrodančio bernelio. Būtų tragedija, jeigu išvystu, kad šio veidelis visai ne toks kokį įsivaizdavo.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Tą vėlų vakarą, kada jau visi geri vaikai guli lovytėse ir sapnuoja gražius bei spalvotus sapnus, demonai ir visokios kitokios neaiškios kilmės būtybės, slapčia galandančios nagus į prisirpusius mielųjų vaikučių skruostus, eilinį kartą manančius, kad visas pasaulis - vien debesėliai, vaivorykštės ir vienaragiai. Tiesa, jau pirmame kurse Klastuolei teko susidurti su juodaisiais vienaragiais - maniakiškais mėsėdžiais juodais padarais, kas sekundę vis labiau trokštančiais tave pasmeigti dvigubai aštresniu, negu paprastųjų vienaragių, ragu. Išties, penktakursė būtų mielu noru vėl susitikusi su tais padarais, jie jai patiko ir traukė savo pavojingumu ir keistu nesaugumo suteikimu. Pati juodaplaukė eilinį kartą tyrinėdama įvairias pasaulio vietas ieškojo kokios nors labai gražios vietelės, kur galėtų užveisti kažką tokio nuodingo ar mirtinai pavojingo, kad tas visas grožis paprasčiausiai nublanktų, arba taptų juodu grožiu, kurį, deja, ne kiekvienas supranta ir vertina taip, kaip ši demonė ir visi kiti jos giminaičiai, ir ne tik. O gaila - juodas grožis sugebėdavo apžavėti visus, nebijančius pavojų. Kad ir kaip gaila, bet pastaruoju metu vis labiau degraduojanti visuomenė visiškai netoleravo tokios tobulybės, kaip tamsa. Nes šviesai reikia kokio nors elemento, o štai tamsai... jai nereikia nieko, kad ji egzistuotų. Tamsa pati pasiglemždavo ką tik norėdavo, o atsirasti galėjo tiesiog iš niekur. Lygiai taip pat atsitikdavo su žmonių sielomis - jos pamažu arba degraduodavo, kaip vaivorykščių mėgėjai, arba, mažesnioji žmonių dalis, priimdavo į save tobuląjį elementą ir pamažu užgesdavo, atgimdami iš naujo. Taip ir ši mergina - tamsesnė už pačią juodžiausią tamsą, visiškai be garso žingsniavo žolyte, nenulenkdama nei stiebelio, bet pamažu ją tarsi vis degindama savo juodumu, kol žolė nusidažė pilka spalva tuose plotuose, kur juodaplaukė praėjo.

[Gerard Way(thesassyass)]

Vėlų vakarą, kai saulė leidosi paskutiniaisiais raudonais spinduliais, aplinka žydėjo raudonai, lyg praradusi visas spalvas ir galėdama pasipuošti tik kraujo raudonumu,-lygiai tokiu pat, kokie buvo ir Gerard plaukai. Eilinį vakarą Gee ištrūko iš vimdančios kasdienybės, kaip kadaise Glazge.
Paskutiniai saulės spinduliai blėso, o dangaus skliautus staigiai užliejo akinanti tamsa, lyg sakydama "Labutis, aš vėl čia!". Naktis nėra pats patogiausias metas ką nors veikti, tačiau raudonplaukis dievino tamsą.
Penkiolikmetis tiesiog rijo akimis tamsą, kol po truputį akys apsiprato, ir jis galėjo įžvelgti įvairių gamtinių būtybių ar augalų kontūrus.
Vieną akimirką varniui dingojosi, jog matė žolę, vietomis numargintą pilkais plotais, tačiau tai buvo tik dar viena naktinė iliuzija. O gal ir ne.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Pranykus paskutiniems saulės spinduliams ir visai raudonai spalvai užgesus liko tik tamsiai violetinė, tolumoje kažkur mirštanti, bet tie patys spingsėjimai paprasčiausiai dingo už kalvų ir aplink liko tik tamsa, deginanti taurius ir apsimestinai gerus veidus, skandinanti degradavusias sielas, arba jas traukianti į tikrą dugną, iš kurio pakilti buvo įmanoma tik tam, kuris priima tamsą į save. Kitu atveju žmogus paprasčiausiai galėjo išprotėti nuo tos tamsos, užgulančios pečius ir protą.
   Aklinoje tamsoje pasigirdo tylus šiurenimas ir demonė atsisuko. Balta kaip kristalas oda priėjus arčiau nežymiai švietė o juoda lyg derva plaukai lėtai keitėsi ir mainėsi aplink veidą ir pečius, lyg kokios naktinės šmėklos, ar pamėklės. Galėtum pamanyti - vaiduoklis, bet pernelyg kūniškas, kaip ir visiškai juodos akys šią naktį. Pilnatis - tai vienintelis žodis, apibūdinantis tokią demonės būseną. Geras faktas, kad nei jos plaukų, nei akių nesimatė - tik siluetas, šiurpinantis aplinkinius.

[Gerard Way(thesassyass)]

Dar akimirka keisto apspangimo ir tamsa vėl užliejo akis, kaip tiršta smala su mažais baltais trupinėliais - žvaigždėmis.
O tiesa buvo taip arti.
Žmonėms nereikia vienas kito. Tik mirties akivaizdoje žmogus gali pasijusti gyvas. Be žmonių gyvenime pasidarytų geriau. Nebūtų nuolat skaudinančių kvailų sielų, nebūtų pašalinių, tikinančių, jog jie - geriausi tavo draugai, o nelaimėje paliekančių. Be jų nebūtų skausmo ir tamsos. Tik šviesa.
Šviesa..
Šviesa sklido nuo pilnaties, kybančios aukštai dangaus skliaute, numargintame baltų taškelių. Naktinis skliautas atrodė lyg nutapytas peizažas, miražas, kas nors..
Raudonplaukis žvitriai žvalgėsi tamsoje. Pastebėjo kažkokią žmogystą, panašią į moterį. Gee atsargiai tarė:
-Sveika.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina lengviau atsikvėpė saulei galutinai pradingus iš horizonto ir nusinešus su savimi paskutinius šviesos likučius. Mergina nusibraukė kelias sruogas nuo veido ir pasimarksčiusi akimis vėl žvelgė įprastu - juodu žvilgsniu, o ne nenormaliu daugeliu atžvilgiu demonišku. Juodaplaukė sustingo išgirdusi žingsnius ir apsisuko. Taip, tamsoje tikrai kažkas artinosi. Aišku, penktakursė nejautė absoliučiai jokios baimės, nes mirti gali bet kada ir tai jai nesukelia skirtumo ar skausmo, pagrobti jos beveik neįmanoma, o ir pakenkti dažniausiai ne. Nebent tas žmogus būtų vilkatas, tada tikrai jai nenuskiltų. Na, bet vilkatai irgi nėra amžini, kaip sakoma.
 - Labas, - ramiai pasisveikino Klastuolė su balsu naktyje.

[Gerard Way(thesassyass)]

Gerard nenuleido akių nuo paslaptingosios juodaplaukės žmogystos, kol suvokė, jog jos plaukai yra smalos juodumo, tokie patys, kaip ir jo. Ge suprato, jog jie turi bent vieną panašumą, tad nebus kažkiek kraupiau su ja kalbėti. Beje, jis dar nežinojo, iš kelinto ji kurso, koks jos vardas ir ką ji čia veikia. Tyliai krenkštelėjęs juodaplaukis (jo plaukai atrodė raudoni dėl šviesos žaismo) tyliai pravepeno:
-Kiek tau metų? Koks tavo vardas? Aš Gerard,-ištiesė savo baltą ranką penkiolikmetis.-Ką čia veiki viena, tamsoje? Nemanau, kad tokiai panelei kaip jūs turėtų patikti tamsa,-tyliai nusijuokė.
Gerard įsiklausė nakties tylos, susimaišiusios su spengimu. Dar kiek patrypęs žolę, penktakursis įdėmiai nužvelgė tamsoje panirusius medžius ir gamtą.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Tamsa taip jau pamalonino dvi personas, kad labai švelniai sukūrė žmonių siluetus, vos vos apšviesdama jų išvaizdą. Jekaterina blausiai vyptelėjo ir nukreipė žvilgsnį į pašnekovą. Tiesa, kompanijos šiuo metu juodaplaukė nepageidavo, bet matyti, kad vaikinukas mandagus ir gana mielas, taigi ji paprastai šyptelėjo ir nusiteikė bent kiek pabendrauti.
 - Aš Jekaterina, man penkiolika, malonu susipažinti, - paspaudė lygiai tokios pat baltos kaip sniegas odos, kaip ir jos, ranką mergina. - Galbūt ieškau kokios nors kompanijos, kuri mėgtų tamsą.
Juodaplaukė puse lūpų šyptelėjo - dabar kiek nuoširdžiau. Tas bendravimo stilius jai visai patiko. Gaila, kad ne visi žmonės bendraudavo vieni su kitais šitaip. Merginos ausis pasiekė ir kitas teiginys. Ji vos kilstelėjo antakį ir paklausė:
 - O kokia aš?

[Gerard Way(thesassyass)]

Tyliai kostelėjęs juodaplaukis patampė savo kraujo raudonumo kaklaraištį ir nejaukiai pamindžikavo. Dar akimirka, ir jis jau būtų tysojęs ant žemės plačiai atmerktomis akimis ir nemirksėdamas.
-Naa, jūs.. Jūs.. Nežinau,-tyliai sukikeno Gerard ir krenkštelėjo.-Nemanau, kad tokiai elegantiškai damai apskritai reikėtų valkiotis kažkur naktį, kai netoli vaikščioja kažkoks kraupus penkiolikmetis, pasiruošęs išsiurbti kraują iš kiekvieno liauno kaklelio,-pavaidino zombių eiseną Gee ir tyliai nusijuokė.-Ne, juokauju. Aš nesu antgamtinė būtybė, veikiau tik senas kriošena, nusidažęs plaukus ir kuris valkiojasi netoli gražaus gamtovaizdžio, pasiruošęs apsikabinti medį.
Šį kartą penktakursis nusijuokė garsiau ir tyliai aiktelėjo.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina šyptelėjo pro suspaustas lūpas, bet visgi išsiveržė ir nuoširdesnis šypsnis. Kaip jai kažkas buvo pasakęs, Jekaterina - ,,rimta mergina, visada užsiėmusi savais darbais ir įprastai atrodanti tikrai elegantiškai, bet dažnai pamirštanti, kaip gražiai mergina atrodo su nuoširdžia šypsena veide". Juodaplaukė apsižvalgė aplink ir vėl šyptelėjo - naujas pažįstamas Gerard iš pažiūros atrodė tikrai mandagus ir mielas. Įprastai Jekaterina šios savybės nesureikšmindavo, bet dabar tai vis dėlto krito į akį.
 - Medžių čia daug, pasirinkimas platus, - tyliai sukikeno ji. Būtų pasakiusi, kad visai norėtų tokiu atveju būti medis, bet tik prikando lūpą ir nutylėjo. Visgi kažkokį keistą poveikį jai darė šis susitikimas ir tamsa.

[Gerard Way(thesassyass)]

Juodaplaukis šyptelėjo ir lyg atkaklus šunytis kamantinėjo panelę.
-Atleiskite, madam, ar nemanote, jog ši vieta nepakankamai romantiška pasimatymams? Na, iš tiesų nemanau, jog čia pasimatymas,-patyliukais sukikeno Gerard ir sunkiai pajėgė vėl prabilti.-Neturiu jokio noro apkabinėti medžių, kai prieš mane stovi graži dama,-užsidengė pusę veido penkiolikmetis.-Tai, sakote, jums penkiolika? Atrodote jaunesnė, daug jaunesnė. Priimkite tai kaip komplimentą, madam.
Tamsa užliejo paskutiniuosius šviesius žiburėlius. Užgulė tamsi, niūri, giedra naktis, tinkama naujoms pažintims. Gee skruostai užkaito ir jis pasipureno pusilgius juodus plaukus.
-Gal malonėtumėte nueiti kažkur kitur, madam Jekaterina?-tyliai sukikeno baltaodis ir šyptelėjo.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina ir vėl pasipuošė neįprasta jai šelmiška šypsenėle, aplankiusia šį tamsų vakarą. O galbūt jis jau nebuvo toks tamsus dviems nerūpestingai besišnekučiuojančioms personoms. Klastuolė tamsoje mėgino įžvelgti ir tikslius priešais stovinčio pažįstamojo (ji nemanė, kad dabar net ir mintyse būtų mandagu vadinti jį nepažįstamuoju) veido bruožus.
 - Tiesą sakant nemanau, kad medžiai būtų nenusipelnę, kad apie juos niekas nešnekėtų, bet tebūnie taip, - nusišypsojo juodaplaukė pasidžiaugdama, kad dabar nesimato jos linksmos veido išraiškos. - Dėkui.
Tolesnės įvykių sekos ji nesitikėjo, bet kažkiek ir nudžiugo - visgi prieštaringos mintys ir emocijos kamavo ją visą tą pusvalandį.
 - Galbūt ir malonėčiau, pone Gerard, - perėmė ir pati tą atilių Jekaterina. Naktis nusimatė įdomesnė, nei eilinis pasivalkiojimas po parką.

[Gerard Way(thesassyass)]

Tyliai aiktelėjęs juodaplaukis pabandė kvėpuoti ir sunkiai gurktelėjo. Užsidengęs akis rankove, jis norėjo tik prasmegti kiaurai žemės, nes dar neaijautė taip nedrąsiai. Na, gal dar ir prie Vivian ar sesers virpindavo kinkas (sesuo gali visada išrėžti kažką nemalonaus, jai visada tokios pašaipėlės maklina ant liežuvio).
-Tada eime pasivalkioti, misis Jekaterina,-maloniai tarė Gerard ir sukikeno, duodamas parankę juodaplaukei. Pabraukęs kelias plaukų sruogas nuo akių, jis jų nenuleido nuo Jekaterinos, vis dar laukdamas, ar dama paims jo parankę.-Malonėsite?
Tiesą sakant, Gee patiko toks mandagumas, kurį gali paversti puikiu žaidimu ir pasismaguriauti. Atkakliai laukdamas maloniosios panelės atsako, penkiolikmetis kilstelėjo antakius.