0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Marlena Ashley Hatfield

  • IV kursas
  • *
  • 115
  • Taškai:
Ats: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #135 Prieš 7 mėnesius »
 Akis nuo ryškios šviesos vis dar graužė, o Marlena taip ir nesuprato, kurioje miško vietoje jos atsidūrė. Na, bent jau mergaitė tikėjosi, kad vorai nenuseks paskui jas, nors, žinant, kaip šios būtybės mėgsta žmogieną, tai buvo mažai tikėtina. Akromantulų skriausti Ashley nenorėjo, juk tai jos įsibrovė į jų teritoriją. O dabar, rankoje spaudžiant lazdelę, į mintis ateidavo tik burtažodžiai, skirti sužeisti ar, blogiausiu atveju, nužudyti.
-Aš vykdžiau eksperimentą. Nesitikiu, kad suprasi herbologijos ir kerėjimo panaudojimo kartu subtilybes, tad neaiškinsiu. Tiesiog... Kodėl tu lendi prie akromantulų? Ką tau jie padarė? Ar visi negali ieškot nuotykių ten, kur mažesnis šansas numirti?!-susierzinusi varnė mosavo rankomis ir kitaip reiškė nepasitenkinimą, kai tas džiaugsmingas čeksėjimas vėl pradėjo artėti. Ashley nusikeikė.
-Nebandai vorų sužeisti. Reikia juos atbaidyti,-nukreipusi lazdelę artėjančių vorų link tarė mergaitė ir mostelėjusi nusitaikė į pirmą vorą:
-Tarantallegra.
Voras, lyg kankinamas traukulių, pradėjo visaip šokinėti ir maltis, lipdamas tai ant gentainių galvų, tai griūdamas kuriam po kojomis ir taip pamažu skleisdamas chaosą jų gretose. Dabar buvo nepažįstamosios eilė parodyti, ar ką nors moka.

Ats: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #136 Prieš 7 mėnesius »
Panašu, kad Deoiridh susidūrė su ganėtinai įdomia persona. Nors ir jaunesnė, nepažįstamoji buvo geriau pasiruošusi gintis. Rudaplaukė nutarė, kad, ko gero, šita mergytė yra grynakraujė. Juk ji pati gintis tikrai moka - tik jos metodai, deja, nebuvo pritaikyti milžiniškiems magiškiems vorams. Prieš juos vikrumo gali ir neužtekti.
- Ne, žinoma kad aš nesuprasiu, juk aš tik visiška kvaiša, - suburbėjo Deoiridh atsakydama į varnės žodžius. Po to sekę klausimai nebuvo labai malonūs. Ko gero, labiausiai dėl to, kad jie buvo tikslūs, bet grifiukė nežinojo atsakymo. Galiausiai ji pasirinko lengviausią kelią - klausimus paprasčiausiai ignoruoti.
- Kodėl tau taip rūpi jų gerovė? - nesuprato Deoiridh, kai mažylė gan griežtai pasakė juos tik nubaidyti. Pati škotė būtų mielai juos čia ir dabar išpjovusi, bet šitai mažei toks variantas, matote, netinka!
Rudaplaukė žiūrėjo, kaip Varno Nago mokinė paleidžia kerus. Jai pačiai jie buvo negirdėti, bet, atrodo, pravartūs: darni baisingų vorų greta pakriko.
- Kokia tu šaunuolė, - sarkazmo kupinu tonu tarstelėjo Deoiridh. Ji suprato, kad kol kas visą darbą atlieka jaunesnioji mokinė, bet garsiai to pripažinti nė neketino. Nieko protingesnio nesugalvojusi grifiukė išsitraukė lazdelę ir riktelėjo: - Protego!
Menkas skydelis iššoko prieš mergaites. Deoiridh suprato, kad toks sprendimas yra trumpalaikis, tad tikėjosi, kad gudrioji mažylė savo arsenale ginklų turi ir daugiau.

*

Neprisijungęs Marlena Ashley Hatfield

  • IV kursas
  • *
  • 115
  • Taškai:
Ats: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #137 Prieš 7 mėnesius »
 Bandydama ignoruoti visokias sarkastiškas nepažįstamosios replikas, Marlena nusivaipė, pavartė akis ir vėl susikaupė ties misija ,,Išgyvenk". Žinoma, grifę kvaila Ashley pavadino vien todėl, kad ji visai nenorėjo aiškinti, ką ji darė miške. Visų pirma, tai tebuvo visiškai nepagrįsta teorija, o antra - ji turbūt ir taip atrodė kaip beprotė, kuri valkiojasi po Uždraustąjį mišką. Ai, ir dar gelbėja akromantulas.
-Man nerūpi jų gerovė, bet tai tu įsiveržei į jų namus. Jie turi teisę tave suvalgyti ar pasilikti žiemai kaip maisto atsargą. Taip pat, juos žudydama tik dar labiau įsiutinsi,-stebėdama nevaldomai šokantį akromatulą kalbėjo varnė. Vorai visai nenorėjo paleisti mergaičių, tad netrukus Marlena suprato, kad vienintelis būdas atsikratyti arachnidų buvo bėgimas. Kad ir kaip tokia mintis rudaplaukei nepatiko, kuo toliau, tuo labiau tai atrodė kaip vienintelė išeitis.
-Dabar pasakyk, moki greitai bėgti. Ir esi bėgiojusi pelkėje,-mergaitė tarė neatitraukdama akių nuo vorų, kurie jau vėl pamažėle artinosi mergaičių link. Apie pelkę Marlena paklausė ne šiaip sau - visai netoliese jos žiniomis ir pagal kvapą buvo drėgnas miško lopinėlis, kuriame jau paskendo vienas žaliaakės batas. Net jeigu nestabili žemė neatitrauktų vorų, atsikratyti vieno akromantulos lengviau nei dešimties. Permetusi burtų lazdelę į kitą kairį delną, Marlena paėmė nepažįstamąją už rankos ir sušnabždėjo:
-Viens, du, trys...
Ir truktelėjusi vėl pasileido bėgti.

Ats: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #138 Prieš 6 mėnesius »
Neprilygstamas mažylės "sumanumas" jau ėmė erzinti. Atrodė, kad ji laiko Deoiridh visiška kvaiša, kuriai reikia aiškinti, kad du kart du yra penki. Grifiukė niūriai nužvelgė jaunesnę mergaitę. Ji nesijautė "kažkur įsiveržusi", tačiau neketino šito aiškinti šiai pasipūtimo nestokojančiai mažvaikei. Jeigu ji tokia gudri, tegul užsiima gynyba - šiaip ar taip, ji lygiai taip pat įsiveržė į tų šlykščių padarų namus.
Ak, tai, pasirodo, drąsos ir gudrumo mums užtenka tik sprukti, ar ne? sarkastiškai kilstelėjo antakius Deoiridh vos tik išgirdusi užuominą apie tokį variantą. Žinoma, jis nebuvo pats blogiausias, bet kur staiga išnyko šitos genijės protas ir sumanumas?
- O taip, su pelkėm patirties turiu, - patenkinta nusišiepė škotė nutarusi, kad patirtis čia nepadės - juk tada purve ji ne murkdėsi pati, o padėjo tai padaryti Danielai Kravitz. Tiesą sakant, Deoiridh visai nebūtų prieštaravusi pasinaudoti ta patirtimi tam, kad išmaudytų šitą nuolat kudakuojančią vištą - gal bent tai išleistų orą iš išsipūtusio jos ego baliono?
Nespėjus sugalvoti, kaip reikėtų įgyvendinti tokį nuostabų planą, mažylė griebė Deoiridh ranką ir pasileido bėgti. Grifiukė visiškai nebuvo patenkinta tokiu įvykių posūkiu, bet nesipriešino. Kol kas. Kai pasirodė, kad nutolo pakankamai, Deoiridh staigiai sustojo ir piktai ištraukė ranką.
- Ačiū, - teatrališkai nusilenkė ji. Daugiau nieko nebesakiusi nužingsniavo šviesesnio ploto link. Nutarusi, kad ta višta jos nebemato, pasileido bėgte.

*

Neprisijungęs Marlena Ashley Hatfield

  • IV kursas
  • *
  • 115
  • Taškai:
Ats: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #139 Prieš 6 mėnesius »
 Po kojomis linko permirkę šakos, o vorų kojų caksėjimas niekaip netilo. Pamažu ir samanos, kuriose pradingdavo Marlenos pėdos, pradėjo panašėti į šlapius, kliurksinčius dumblius. Ir ak, tas nuostabusis pelkės kvapas! Parūgusiai kopūstų sriubai toli iki jo.
 Galiausiai nepažįstamoji sustojo vietoje ir Marlena vos nenusivertė iš inercijos slystelėjusi ant apgaulingai šlapios žemės. Piktai dėbtelėjusi į mergaitę, varnė nusivalė delną, kuriuo lietėsi prie jos, į kelnes.
-Prašom,-burbtelėjo, stebėdama tarp medžių dingstančią figūrą. Koks keistas žmogus. Įsiveržia į akromantulų namus, padedi jai išnešti sveiką kailį, o ji dar išsidirbinėja kaip nežinia kas!
 Girdėjosi, kaip kvėpuoja pelkė. Taip pat Ashley jautė, kaip pamažu į jos batus sunkėsi vanduo. Apie tolimesnį pasivaikščiojimą mišku nebuvo net kalbos. Dar piktai mintyse paburbėjusi, rudaplaukė ištraukė koją iš klampios žemės ir pamažu patraukė pilies link mąstydama, kad visai būtų įdomu auginti akromantulą.

*

Neprisijungęs Čilali Liepsnutė

  • I kursas
  • *
  • 6
  • Taškai: 10
Ats: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #140 Prieš 2 savaites »
    Čilali suprato ganėtinai toli nuklydus į mišką, bet suktis dar neplanavo. Pagrindinės priežastys: ji negalėjo pakęsti Klastūnyno bendrojo kambario; ji buvo išsiilgusi dienų, praleistų miškuose. Šita vieta nelabai priminė kvepiančias El Montės girias, tačiau vis vien buvo geriau nei nuobodžiai spindintys požemiai.
    Po kojomis traškant samanoms ir sausoms šakelėms, Liepsnutė bandė įkvėpti to gryno oro ir užmiršti savo kambariūkštį, bet sunkiai sekėsi. Labiausiai dėl to, kad Uždraustasis miškas vis labiau vėso ir tamsėjo. Ne, Čilali nebijojo, kur tau. Jaunoji klastuolė buvo įsitikinusi, kad baimė jos genuose ir stojiškoje širdyje stačiai negalima. Tačiau karts nuo karto pirmakursė sudrebėdavo drąsiai pasikedendavo plaukus pagalvojusi, kad va iš to medžio gali išlįsti apsiseilėjusi mantikora ar koks basiliskas.
    Po vieno tokio nutikimo su šalia dunkstelėjusia sunkia šaka Čilali staiga prisiminė kalną neatidėliotinų namų darbų ir nutarė suktis. Prieblanda pasidarė tokia gili, kad buvo neįmanoma kažką matyti, todėl klastuolė kepurinėjosi tamsoje. Vieną sekundę pagrindas po kojomis smigo žemyn ir sustugusi mergaitė nusirideno per akmenėlių bei bruzgynų liūną. Po poros akimirkų pajuto gulinti ant sausų lapų ir šaltutėlės žolės. Supratusi, kad vapa vieną čumašų maldų, susigriebė ir nutilo. Ją ėmė siutas pagalvojus, kad koks nesubrendėlis grifas galėjo išgirsti drebantį jos balsą silpnumo akimirką. Todėl nieko nelaukusi Čilali pasikėlė ir kuo tiesiau atsistojo.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • III kursas
  • *
  • 224
  • Taškai: 49
  • Lytis: Vyras
  • Domerda never dies
Ats: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #141 Prieš 2 savaites »
Vakaras, tiksliau naktis. Ką gi daugiau gali veikti šis Klastuolis tokiu metu? Savaime suprantama - slampinėti po Hogvartsą ir jo apylinkės ir susipažinti su dar nematytomis personomis. Vegard išsliūkinęs iš kambario bei pačio Hogvartso išėjo į dūmai kvepiantį orą ir giliai įkvėpęs išleido keistą garsą, bet nesvarbu, tai vistiek buvo labai smagus ir malonus dalykas. Jau temo, bet šviesos kerų dar neprireikė. Juodaplaukis užsimąstęs ,net nepastebėjo kaip nusliūkino iki Uždraustojo miško. Uždraustasis tai uždraustasis. Jis žengė į miško platybes ir dingo tarp medžių bei krūmų. Uždraustasis miškas naktį atrodė dar nuostabiau, kai kuriems jis buvo baugokas, bet šiam Klastuoliui atrodo nieko nėra baisaus bei neįprasto. Kažkoks geležinis žmogus buvo tas Vegard, o ne žmogus. Bet tai niekam nerūpėjo, galbūt koks išsimiegojęs paukštisVarniukas ir rūpinosi šiuo trylikamečiu ,bet tai taip pat buvo keista ir beveik neįtikėtina. Klastuolis ėjo ir ėjo, darėsi vis tamsiau ir tamsiau tad teko griebtis lazdelės.
-Lumos!
Užsidegusi švieselė buvo blanki lyginant su šia tankia tamsa. Vaikinas nepastebėjo kaip priėjo akromantulų lizdą. Galbūt klydau, bijau aš akromantulų, jie šlykštūs. Klastuolis jų nebijojo fiziškai, jie jam tiesiog kėlė pasibaisėjimą, nauja fobija? Akromantulafobija? Visko žinoma gali būti ,bet tai tikriausiai neįmanoma, o trylikametis su nekokiu charakteriu tikrai nepatvirtins ir nieko nepadarys dėl matai jam kilusios keistos fobijos kuri ,net kvaila jei pažiūrėsi kitu kampu. Jis išvydo merginą, prie akromantulų lizdo?! Priėjęs arčiau jis pažvelgė į apsiaustą. Klastūnynas.
-Labas, bendrakoledže nepažsįtamoji, nereikia pagalbos?,-Kiek keistai pasisveikino ir pasiūlė pagalbos.
Being uncool is being pretty much the coolest you can be. - Rufus Wainwright

*

Neprisijungęs Čilali Liepsnutė

  • I kursas
  • *
  • 6
  • Taškai: 10
Ats: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #142 Prieš 2 savaites »
    Čilali vos ne vos krūptelėjo, akimis pagavusi blausų švytėjimą ir išgridusi balsą. Nors to pripažinti nenorėjo, labai apsidžiaugė, supratusi, kad čia yra ne viena. Juolab kad ir šis vaikinas - klastuolis, ne koks suskis švilpis...
    Na, bet to, aišku, parodyti negalėjo. Kas liktų iš Liepsnutės orumo? Juolab jei tas vaikinas girdėjo jos padriką maldą. Arba dabar kalenančius dantis. Neee, aš ne bailė.
 - Neee, aš ne bailė, - garsiai atkartojo minčių aidą net nesusimąstydama, kad atrodo kaip nevisprotė. Klastuolė tik smalsiai apžiūrinėjo naujai atrastą vietovę, mat nepažįstamojo lazdelė apšvietė kur kas geriau nei tarp debesų pasislėpęs mėnulis. Čilali, visiškai neįpratusi kliautis lazdele, jos net išsiėmus nebuvo. - Kas čia per vieta? Aš nepasiklydau, - greitai pridūrė ir pabandė pasisukti į pašnekovą (tai padaryti buvo keblu, mat jos plaukai įkliuvo kažkokiame keistai dvokiančiame krūmyne). - Aš - miško vaikas, visų girių dvasia, pelėdų bičiulė ir visa kita. Tu nesuprasi, - didžiadvasiškai mostelėjo ranka mergina. - Ir kuo tu vardu? Apie mane, aišku, jau esi girdėjęs, kai taip puikiai pasirodžiau magijos isto... Aaaa! - sukliko ji ir atšoko nuo judančio plaukuoto kupsto tiesiai prieš veidą. Deja, nuo tokio judesio plaukai magiškai neatsikabino nuo krūmo, tad pirmakursė juokingai pastrigo pusiaukelėje tarp plaukuotosios keistenybės ir irgi plaukus turinčio klastuolio už nugaros.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • III kursas
  • *
  • 224
  • Taškai: 49
  • Lytis: Vyras
  • Domerda never dies
Ats: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #143 Prieš 1 savaitę »
Naktis buvo nuostabi, pro debesis kartais išlysdavo baltas mėnulis, žinoma dar ne pilnatis, bet viskas ėjo link to. Vegard stebėjo pargriuvusią bendraklasę kuri išties atrodė keistai. Priklaupęs prie merginos ištiesė jai ranką. Nors abejoju, Klastuoliai ambicingi viską daro patys. Nuleidęs ranką dar prieš merginai atsistojant jis išgirdo kelius žodžius, kurie pasirodė keisti. Pastebėjęs jog merginos plaukai įsivėlę į krūmą jis tikrai norėjo padėti, bet nežinojo kaip. Klastuolis nebuvo paslaugus ,bet šį kartą jis padėjo nelaimėje, kodėl? Paklausite jūs. Atsakymas aiškus - Ji klastuolė.
-Mano nuomone esame netoli akromantulų lizdo, o tai reiškia jog bet kurią akimirką mus gali užpulti akromantulai ir mes mirsime, laimei yra kerai. Jeigu taip nutiktų, tu būsi išgelbėta.,-Maloniai atsakė vaikinas. Kuo toliau ši pargliuvėlė atrodė vis keisčiau. Kai ji suriko, Vegard suprato - akromantulai. Griebęs merginą ir tikriausiai išlupęs sruogą plaukų jis pasileido bėgti.
-Arania Exumai!,-keletas vorų buvo nublokšti ir nuskrido. O Vegard ir bendraklasė bėgo kaip galėdami.
Being uncool is being pretty much the coolest you can be. - Rufus Wainwright

*

Neprisijungęs Čilali Liepsnutė

  • I kursas
  • *
  • 6
  • Taškai: 10
Ats: Akromantulų lizdas
« Atsakymas #144 Prieš 1 savaitę »
 - Aš nebūsiu išgelbėta, aš išsigelbėsiu pati, - suniurnėjo Čilali, mat globėjiškas klastuolio tonas ją ne juokais įsiutino. Na, bet raminantis balselis buvo tikrai geriau nei sekantis vaikino veiksmas - jis ją pagriebė ir, nepaisydamas jos su krūmais susipynusių plaukų, tempte nutempė šonan. Iš skausmo ir pykčio ji sukliko, pamiršusi jo litaniją apie akromantulas. - Idiote tu! Žinai, kiek merginų sielą parduotų tokius plaukus? O tu... tu... laukinis, silpnaprotis laukinis! - vanojo gelbėtoją klastuolė. Vis dėl to pagalbos bėgant (tempimo tolyn) ji neatsisakė, nes pati nebuvo gera bėgikė.
    Pro Liepsnutės ausis ūžė kerai, kuriuos laidė tas pats laukinis. Vietoj pagalbos Čilali liko prie užgauliojimų, nes, tiesą sakant, vis dar nepasitikėjo ta nauja, gaivališka lazdelės galia. Čia per stipriai pasakyta - Čilali net išbandžiusi jos nebuvo. O ir logiškai mąstant, jei ji maltų visus tuos burtažodžius, argi galėtų toliau tyčiotis iš to slunkiaus?
 - Beždžionė, išstypėlis, nerangus... nerangus orangutangas, - vis dar varė mergaitė, tačiau jau monotoniškai, be to įgimto spigaus žavesio. Tiesą sakant, net įžeidimai nepataisė jos nuotaikos, o akromantulų nebesimatė, tad mergaitė pasimuistė. - Paleisk, tu, klastuolių gėda!
    Išsilaisvinusi iš gniaužtų, Čilali šleptelėjo ant šaltutėlės žolės. Šiandien kažkur dingo visas mano elegantiškumas, - liūdnai pagalvojo ji ir ketino stotis, kai tiesiai priešais ją iškilo didžiulė, šlykšti akromantula - tiksliau, juodas kalnas su gausybe akyčių ir judančiomis žnyplėmis. Iš siaubo klastuolė negalėjo nė garso išspausti, tik gaudė orą kaip į krantą išmesta žuvis. Šiaip ne taip sugraibė lazdelę, tačiau nežinojo nė vieno tokiai situacijai tinkamo burtažodžio...