0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • V kursas
  • *
  • 171
  • Taškai: 63
  • Lytis: Moteris
Dori pradėjo pasakoti visą tiesą apie tai, kas nutiko pamokoje. Tik nutylėjo, jog užrašu profesoriaus kaktą padabino Meg. Vietoj to apkaltino kažkokią grifę, apie kurią klastuolė niekad nebuvo girdėjusi. Žinoma, tuo stebėtis nereikia, mergina vargiai ir savo kvidičo komandos narius sugeba atpažinti, sutikusi koridoriuose, ką jau kalbėti apie kito koledžo išsišokelius. Kartais Marchetti pati susivokia, jog atrodo kaip ne iš šio pasaulio - visiškai nesusiorientuojanti šių dienų hogvartso dramose. Vienintelis guodžiantis dalykas - Elliw, mat Levanda jos tikrai nepasivys. Tad gali dėl to per daug nesijaudinti.
Profesorius, vis dar gaminantis būsimą tepalą, turėsiantį pagydyti raudonplaukės rankas, atskaitė merginoms moralą. Prieš porą metų pati klastuolė su juo būtų visiškai sutikusi. Juk merginos išties elgėsi neapgalvotai. Tačiau po visų "nelaimingų atsitikimų" pamokose, peštynių su Deo ir tos neaiškios situacijos su Juzefu, jos rankos neatrodė tokia didelė problema, negalinti palaukti. Juk kraujas jai iš pakaušio upeliu neteka, o ir koks velnias jos neapsėdo. Be to, madam Pomfri merginai priminė šaltą ir beširdį vaiduoklį, girdantį penktakursę neaiškiais vaistais ir vėpsantį priekaištaujančiu žvilgsniu kiaurą parą.
- Tie lapai sugeria rašalą, - tarstelėjo vengdama tiesmukai atsakyti, - profesoriaus veidas atrodė žymiai geriau nei mano rankos. 
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai: 520
  • Lytis: Moteris
Dori stebėjosi Aurio gaminamu priešnuodžiu, mat šis ketvirtakursei priminė uogienę. Na, bent iki tol, kol į masę vyresnysis Senkleris prikrovė molio. Regis, profesoriui buvo juokinga, kad jo kolega, herbologas, sugebėjo nualpti per pamoką. Nors Mendel ir pati pradėjo šitą kalbą pakankamai sarkastiškai ir nors ir jautė, kad Matthew jos paprasčiausiai nekenčia, kažkodėl jai nebuvo malonu matyti kitų profesorių patyčias į koledžo vadovo pusę.
Tačiau kai Auris ėmė kalbėti apie Robertą, iš Dori makaulės iškeliavo visos mintys apie Matthew, Levandos rankas ir visa kita. Paauglę apėmė pyktis.
- Tikrai? - kiek raustelėjusi dėbtelėjo į Aurį, o po to kietai sučiaupė lūpas.
Sekundėlę patylėjusi vėl prabilo:
- Ir kas tą istoriją gerbiamam profesoriui papasakojo? Nes jeigu pati nuostabioji Roberta, tai ji, garantuoju, perdėjo apie mane, o nutylėjo apie save. Ar jūs žinojote, kad ji turi blusų ir iš pavydo kažkuo apliejo mano plaukus? - kilstelėjo antakius. - O Alanas su ja ar bendrauja? - netyčia paklausė.
Nors Dori ir stipriai gailėjosi savo poelgio per nuodų ir vaistų pamoką, dabar norėjosi dar kartą apkulti Robertą, o Alanui įkąsti taip, kad maža nepasirodytų.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 321
Baigęs su moliu vėl paėmė burtų lazdelę į rankas ir kuriam laikui pasinėrė į kerus. Vis murmėjo užkeikimus, o iš lazdelės liejosi rausvas spindulys į tą dubenį. Kai baigė apvyniojo dubenį paprasta maistine plėvele ir paliko pastovėti kokioms dešimt minučių. Tada pradangino visus gamybai skirtus daiktus. Stalas liko švarus, o ant jo stovėjo tas dubenėlis.
- Aha, tai dėjot jam tuos lapus ant veido. Ne, aš tiesiog nežinau ir ką pasakyti. Tai bet jei ir nusivalė tas rašalas, jo veidą juk paveikė lapai, kaip tavo rankas Levanda. - Matthew visgi herbologas. Tikrai žinos ką daryti. Gal net žinos daug paprastesnį būdą, nei čia aš naudoju. Na jam ir nesiseka...
- Gerbiamam profesoriui apie viską papasakojo turimi šaltiniai Dori. Labai užjaučiu tavo plaukus, bet kai puoli, gauni atgal. Tokie gamtos dėsniai. O apie tas išgalvotas blusas tu man jau pasakojai seniai. Dar praeitą pavasarį atsimeni? O ar ji bendrauja su Alanu nesidomėjau. - Praėjus dešimčiai minučių jis atvyniojo plėvelę. tepalas atrodė kaip ir turėjo atrodyti. Tąsus ir lipnus. Visiškai vientisa masė. Dabar reikėjo taip patvarkyti, kad Levanda galėtų prieiti prie to stalo ir nereiktų grūstis.
Vaikinas išstūmė stalą iš tos ankštybės ir išėjo pats. O staliuką pastūmė į savo vietą. Pats pasiliko prie durų.
- Levanda, padenk tepalu savo rankas. Dėk storu sluoksniu. Visur kur pažeidė tie lapai. Tada palauksim penkias minutes ir matysim kas bus. Tepalas tau turėtų susigerti į odą, o bėrimai pranykti.

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • V kursas
  • *
  • 171
  • Taškai: 63
  • Lytis: Moteris
Panašu, jog Dori ir tos kažkokios grifės santykiai buvo, lengvai tariant, komplikuoti. Profesoriui užstojus Robertą, Mendel, atrodė, tuoj paraudonuos iš pykčio. Levanda stebėjo visą jos ir profesoriaus ginčą vildamasi, jog kompanionė per daug neatitrauks Senklerio dėmesio nuo gaminamo tepalo. Visgi, kažkokios, jos neliečiančios dramos, dabar rūpėjo mažiausiai. Nors kažin, ar bendrakoledžė tai prisiminė.
Šiaip ar taip, per šį judviejų pokalbį raudonplaukė dar labiau įsitikino, jog klastuolės prieše tikrai nenorėtų tapti. Kas jau kas, bet supykusi Dori tapdavo žymiai pavojingesnė net už Deo, kuri sugebėjo praskelti merginos makaulę. Nors kompanionė vargu ar kada užsipultų jai nepatinkantį žmogų tiesiogiai, tačiau tikrai pasistengtų apsunkinti jam gyvenimą savo išdaigomis.
Profesoriaus paliepta, ji pradėjo storu sluoksniu tepti sau rankas. Net mikstūrai nepradėjus veikti, penktakursė jautė palengvėjimą. Panašu, jog pavyks išvengti ligoninės sparno, o ir merginos rankos atgaus pradinę išvaizdą. Tepalas maloniai kvepėjo ir nedirgino odos - kas buvo geras ženklas.
- Ačiū profesoriau, - tarstelėjo.
Pastoviniavusi kelias minutes ji vis dar jautė dilgčiojimą dilbiuose, o ir bėrimas nebuvo praėjęs. Ką tik Marchetti apleidęs nerimas vėl sugrįžo. Nejaugi tepalas nesuveikė?
- Amm, profesoriau, kol kas nematau, jog tepalas veiktų. Kiek dar reikės laukti? - jos balsas kiek užsikirto, o kažkur gerklėje įstrigo nevilties ašaros. Jai susinervinus rankas tik dar labiau pradėjo perštėti.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"