0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #75 Prieš 3 metus »
Žiūrėdama į Hayato Elliw visai džiaugėsi, kad vis dėlto nepabandė tų tablečių. Vaikinas atrodė dar labiau nenormalus, jeigu tik tai buvo įmanoma. Švilpė buvo labai išsigandusi, tačiau nežinojo, ką jai dabar daryti. Buvo be galo nejauku, tačiau pradėjo kilti įtarimas, kad jeigu ji paprasčiausiai išeitų, milžinas neišleistų.
Tarsi to būtų maža, jis dar ir peiliu pradėjo švaistytis! Elliw sudrebėjo.
- Kas jam negerai? - tyliai sumurmėjo ji žvilgčiodama pro duris. Jau beveik pradėjo ruoštis tam, kad tamsiaplaukis ją čia pat nužudys, nenoromis prisiminė areštą pas profesorių Koore. Kažin kuris baisesnis? susimąstė ji. Tai, ko gero, buvo didžiausia klaida: per tą laiką, kol kažką galvojo, azijietis spėjo pripulti prie jos ir pradėti purtyti.
- Paleisk! - užklykė Elliw, bet jos balsas nuskambėjo tyliau nei vaikino maurojimas. - Nesuprantu, apie ką tu kalbi, - pridūrė ji, kai vaikinas pagaliau teikėsi pasitraukti. Elliw atkreipė dėmesį, kaip jis su pasišlykštėjimu nusivalė rankas. Tai mergaitę kiek įžeidė: juk ji vis dėlto prausdavosi nerečiau negu bet kuris kitas žmogus. Jis tiesiog nenormalus bandė paguosti save velsietė. Žiūrėdama, kaip jis leidžia vandenį į save, jautėsi visai sutrikusi. Ir tada vaikinas užsiminė apie galimybę iš čia pabėgti. Elliw jau apsidžiaugė, bet netrukus pagalvojo, kad tai gali būti tik gudrūs spąstai. Ji prieis prie durų, o jis...
Mąstydama, ką toliau daryti, ji negirdėjo naujų sapalionių. Gal ir gerai, mat ir taip situacija buvo visiškai neaiški. Vis dėlto pastebėjo, kaip milžinas nuėjo durų link. Pagaliau! apsidžiaugė ji supratusi, kad anas teikiasi nešdintis. Vis dėlto apsidžiaugė labai per anksti: švilpė matė, kaip vaikinas nulenkia durų rankeną. Durys neatsidarė. Vadinasi, kad ir kas čia atsitiko, ji irgi negalės išeiti!
- Ką tu padarei?! - vėl užriko ji. Palaukusi, kol vaikinas pasitrauks saugiu atstumu nuo durų, ji pripuolė prie rankenos ir pradėjo ją tąsyti. Žinoma, nieko nepešė. Tada pradėjo daužyti duris. Galiausiai teko pasiduoti - gerokai apsitrankė plaštakas. Atsisėdusi prie durų ir nebekreipdama dėmesio į nenormalųjį vaikiną Elliw paprasčiausiai pravirko.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #76 Prieš 3 metus »
   - Ko čia klyki kaip skerdžiama varlė?! Europietė mat, - užbliuvo Hayato, nors jau kiek ir tyliau nei anksčiau.
   Kažkodėl pasirodė, jog velsietės esama grėsmingos asmenybės. Tas savim užtikrintas rėkimas ant jo - ir kažką daugiau suprantančios akys, į kurias japonui pažvelgti buvo baugu. Apskritai žmonių akys jam visada buvo baugios. Ilgėliau į jas pavėpsojęs pamiršdavo, ką šnekėjo (o nejaugi ir šiaip nepamiršdavo?), pasijusdavo nemaloniai ir pradėdavo dar ilgesnę nei įprastai spoksojimo aukštyn sesiją.
   Dabar jį truputį suėmė panika - į lubas vėpsoti jis nemėgo, o dangus šįsyk jo akims nebuvo pasiekiamas. Na, turiu minty, natūralus dangus, į kurį žvelgi taip užvertęs galvą, kad ši net ima suktis lyg žemės centras, o po kiek laiko imi siūbuoti, praradęs pusiausvyrą.
   Hayato dievino tą jausmą. Dievino jaustis žemės centru, apie kurį viskas ir sukosi. Niekas kitas to negalėjo suprasti.
   Bet tas sumautas panikos jausmas...
   Shinohara net nesuprato, kaip baimė atsispindėjo jo veide, tačiau lyg niekur nieko apsisuko ir nudūlino prie lango, visu veidu prie jo prisiglausdamas - kuo arčiau prie stiklo, kuo didesniu veido paviršiaus plotu, kuo vėsiau, kuo arčiau kad ir prastos, bet ryškios dangaus iliuzijos.
   Pala, o kodėl jis neišėjo pro duris? Po poros minučių paraudusiais nuo spaudimo skruostais ir įdubusiu nosies galiuku jau dūlino atgal pro duris, visiškai ignoruodamas mergaitės egzistenciją. Atitraukė ją tolyn, tylėdamas paklebino duris.
   - Hm, keista... - burbtelėjo jis. - Keista, labai keista, keisčiau už tą sumautą žemyną... Kodėl jis ant pusės susijungęs su Europa, kodėl ne atskirai... Ar taip tikėjosi, jie... Ar?.. - vis tildamas samprotavo jis.
   Apsisukdamas didingai mostelėjo apsiausto skvernu.
   - Damos ir džentelmenai! - šūktelėjo jis kuo tikriausiu cirko direktoriaus balsu. - Šiandien jūs pamatysite, kaip atidaryti pikčiausio civilizacijos priešo užrakintas duris efektyviai! Pasiruoškite! Mūsų magiškas šou jau čia pat! - iškilmingai blevyzgojo su aiškiu japonišku akcentu.
   Tarsi iš niekur jis išsitraukė burtų lazdelę, nukreipė į duris ir panaudojo Bežodį Bombarda. Durys su trenksmu iššoko į koridorių, nors medienos likučiai vis dar liūdnai karojo ant vyrių. Juodaplaukis nusilenkė plojantiems ir ošiantiems žiūrovams, lėtai apžvelgė juos visus, ieškodamas vilkolakiškų veidų, kuriuos galėtų nesunkiai nudėti.
   - O, laisvas kaklaraištis, - sumurmėjo jis, išvydęs ant grindų suvyniotą mėlynai sidabrinę medžiaginę gyvatėlę.
   Dar sekundė - ir ji jau užsidegė.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #77 Prieš 3 metus »
Nenormalusis padaras, kurio tikrai nebuvo galima vadinti žmogumi, ir vėl ją aprėkė. Elliw ir vėl nesuprato, už ką. Liūdnai šniurkščiojo, bet nieko nesakė. Seniai suprato, kad geriau jį iš viso ignoruoti. Vaikinas buvo pernelyg baisus, kad švilpė norėtų su juo turėti reikalų.
Kai tamsiaplaukis prisiartino prie lango Elliw su tam tikru smalsumu pažvelgė į jį. Nenorėjo, kad vaikinas tai pastebėtų, tačiau buvo be galo įdomu, ką gi jis darys dabar. Iššoks pro langą? su viltimi paklausė ji savęs. Deja, netrukus atėjo net dvi gąsdinančios mintys: visų pirma, tokiu atveju jis gali sugalvoti išsitempti ir ją. O jeigu ne... Kaip ji tada išsikrapštys iš šito kambario, kurio durys dėl vienam dievui težinomų priežasčių yra užrakintos?! Ne, geriau jau nereikia...
Kai ir vaikinas nesugebėjo atidaryti durų, Elliw šiek tiek sutriko. Vienintelis įmanomas variantas, kodėl jos buvo užrakintos, buvo tas, kad tai padarė šitas keistuolis. Bet jeigu tai jo darbas, ar jis neturėtų to žinoti? Nebent jo atmintis kaip mano... Eilinis riksmas, kurį netrukus pasiūlė keistuolis, dar kartą išgąsdino velsietę. Ką jis darys dabar? Ar jai čia pavojinga? Į šituos klausimus rudaplaukė atsakymo neturėjo. Deja. Vis dėlto nespėjus daugiau nieko padaryti durys staiga sprogo. Elliw net pašoko ir nulėkė į tolimiausią kampą. Tiesą sakant, gerokai nustebo, nes įtartinasis padaras pro duris, tiksliau, jų likučius, neišėjo. Elliw susiraukė. Atsargiai žvelgė į milžiną.
Tarsi būtų maža visų šitų baisybių, kurias ji patyrė šiame kambaryje, vaikinas staiga sugalvojo kažką uždegti. Elliw neįžiūrėjo, kas tai, tačiau aiškiai suprato viena: reikia pagaliau iš čia nešdintis. Atsargiai eidama palei sienas mergaitė traukė susprogdintų durų link. Labai tikėjosi neatkreipti į save dėmesio - maža ką anas vėl sugalvos! Galiausiai būdama visai prie pat išėjimo ji žvilgtelėjo į tamsiaplaukį ir galiausiai nėrė lauk. Už kažko užkliuvo, tačiau pavyko neišsitiesti ant žemės.
Tik atsidūrusi saugiame koridoriuje ji pasileido bėgte. Tiesa, neįsivaizdavo, kurlink bėga.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Charlotte Wolfman

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #78 Prieš 2 metus »
   Šarlotė ramu mokslo metų rudens savaitgalį vaikštinėjo po pilį. Lauke oras buvo šlapias ir niūrus, o jos nuotaika ir taip bloga - ji nenorėjo, kad įkyrus lietus telkšnojantis jai į veidą įkyrėtų ir paverstu ją niūria visam savaitgaliui. Gal tai ir buvo romantiška - stovėti lietuje prie pilies sienų - bet Šarlotė tam nebuvo dabar pasirengusi.
   Turėjo praeiti dar daug laiko kol ji apsipras su koridoriais, tačiau dabar jai tai pasirodė visai lengva, kairėn, dešinėn. Poto tiesiai į didžiąją salę. Nebūtu sugebėjusi to pasakyti, atrodė, kad tai įmanoma suprasti tik savo pačios sumaišytose ir išminkytose mintyse (jau buvo padariusi visus namų darbus). Šalia jos kaip visada typeno viena iš jos mylimųjų kačių. Šį kartą nepatingėjo išeiti meino meškėnė Darly. Visi kiti liko ramiai miegoti ant lovos ar po lova, ar ant lagamino, ar ant palangės, kambaryje. Savo pačios nemalonumui Šarlotė sau labai priminė ūkvedį Filčą. Susirietusi iš šalčio, su kate šalimais ir niūriu veidu - išskirtiniu Filčo bruožu, kurio lygi retais kas pasiekdavo.
   taip bežingsniuodama pirmakursė žiobariukė ėmė dairytis į šalis. Iš lauko turėjo parplūsti šlapi mokinisi pietums. Daugelis jų buvo išėję pašokinėti per balas, ir Šarlotė sunkiai suvokė kodėl? Nenorėjo pasimaišyti jiems ant kelio ir pirma nueiti į didžiąją salę, kad netektu slidinėti kaip ant ledo jų pritelkšentose balose. Artėdama prie lauko durų (labiau vartų) ji išvydo iš ten ateinantį vaikį. Paties jo ji visai neišsigando, ketino kuo ramiausiai praeiti. Bet tuomet...
   - Gyvatė! - sucypė ji. Jo rankose šnybždama ir lėtai rangydamasi buvo gyvatė. Šarlotė neištvėrė.
   Wolfman nėrė prie arčiausiai pasitaikiusių durų, nieko negalvodama. Jos neatsidaro! Pati pirma pasitiaikiusi mintis:
   - ALOHOMORA! - suriko ji ir nėrė vidun.
   Ją pačia labai nustebino jos reakcija. Niekada taip stipriai nebijojo gyvačių.
   Bet per stipriai neįsitraukus į mintis ją atplėšė patalpos į kurią pateko vaizdas. Čia stovėjo keturi židiniai. Smirdėjo nežinomu kvapu, bet sklandžiojo magijos aromatas. Šarlotė susižavėjusi leidosi kambariu. Sienos buvo beveik bespalvės - spalva nusilupusi. Viskas atrodė taip neįtikėtinai. Neižgi Hogvartse yra tokia vieta apie kurią nerašo netgi jo istorijoje. Žinoma ne! Staiga Šarlotė prisiminė 52 skyrių. "Kelionmilčių kambarys". Čia ji negalėjo būti. Turėjo išeiti. Bet taip sunku buvo palikti vietą. Vietą kurią svajojo išvysti. Ne tiksliai Kelionmilčių kambarį, bet tikrą senovinę Hogvartso slaptavietę. Atrodo smulkmenėlė pagyvino dieną. Ne visai smulkmenėlė. Negaliu gi aš dabar išeiti! Niekas nepastebės. Tik kelias minutes...
The feeling of missing someone or something

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #79 Prieš 2 metus »
Dori prisivalgė skanių pietų vieną nykią savaitgalio popietę. Namų darbus buvo jau padariusi, o esant tokiam orui veikti nelabai buvo ką. Klastūnyno bendrasis kambarys stūksojo beveik tuščias. Visi buvo sulindę savo miegamuosiuose, veikiausiai rezgė kokius nors planus arba buvo kažkur dingę.
Mendel pamatė, kad iš lauko grįžta nemaža dalis mokinių, kurie lauke pliuškenosi balose. Paieškojusi akimis Meg, Esmeraldos arba Henrietos, bet nei vienos nepamačiusi, Dori ėmė tipenti koridoriumi svarstydama, ką jai toliau veikti, kai jos akys užkliuvo už kažkokių nematytų durų. Dori nebūtų Dori, jeigu nebūtų užėjusi vidun. Dar viena nematyta vieta Hogvartse, ar jos kada nors pasibaigs?
Įžengusi į kambarį klastuolė iškart pamatė mergaitę. Tačiau pirmiausia akys turėjo aplakstyti aplinką ir tik paskui grįžti prie jos. Antrakursė iš karto suprato, kad kambaryje stovi keturi židiniai, skirti keliauti kelionmilčiais. Žinoma, juodaplaukei niekada neteko keliauti kelionmilčiais ir šią akimirką atsirado dar viena priežastis nekęsti savo tėvų žiobarų, o gal žiobarų apskritai. Vienas židinys kambaryje kūrenosi, o ant staliuko stovėjo katiliukas su kelionmilčiais.
Šiandien mergaitė neturėjo jokio noro bičiuliautis, todėl tik piktai nužvelgė mergaitę ir nusprendė, kad šiame kambaryje apsilankys kitą kartą. Dori grįžo į koridorių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 444
  • Taškai: 39
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #80 Prieš 1 metus »
Kaja kartu su bendrakursiu, bendrakoledžiu Daniel po pamokos pasiklydo pilyje. Vaikai niekaip negalėjo rasti Grifų Gūžtos. Galiausiai jie išėjo per kažkokias storas tamsaus medžio duris ir... ką? Pirmas aukštas?
- Daniel, ar mes pirmame aukšte? - nustebusi paklausė mergaitė.
Taip, jie tikrai buvo pirmame aukšte, nes netoli stūksojo pagrindinės Hogvartso durys.
- Nesuprantu šitos pilies, - toliau kalbėjo grifė. - Įeini pro duris viename aukšte, o atsiduri kitame.
Netoliese Kaja matė dar vienas duris.
- Kaip manai, kur atsidursime, jeigu įeisime pro šias duris? - paklausė pirmakursė.
Ir įėjo. Dabar tokio siurprizo, kaip prieš tai, nebuvo. Regis, Kaja iš tiesų įėjo į kažkokią patalpą, o ne atsidūrė dar kokio nors kito aukšto koridoriuje.
- Koks keistas kvapas, - stebėjosi pirmakursė. - Kodėl čia tiek daug židinių, net keturi? - dairėsi.
Vienas iš židinių kūrenosi. Buvo karšta.
- Dar tik rugsėjis. Ar jau reikia šildyti mokyklą? Pas mus namuose buvo geriau. Ten buvo šildomos grindys. Nieko nereikėjo kūrenti, - pasakojo.

*

Neprisijungęs Daniel OSullivan

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #81 Prieš 1 metus »
   Daniel klaidžiojo po pilį, buvo gan pasimetęs. Jis buvo su Kaja, kuri taip pat buvo iš Grifų Gūžtos. Vaikai dar nelabai pažinojo pilies, taigi pasiklydo. Jie vis atidarinėjo duris ir pro vienas įėjus iš antro aukšto jie atsidūrė pirmame.
 - Na taip, matyt, mes pirmame aukšte. Kas per keistenybė!- jis atsakė į Kajos nuostabą, nes ir pats buvo sutrikęs. Kaja pasiūlė įeiti pro dar vienas duris. Daniel'iui nelabai patiko ši mintis.
 - Jeigu norime grįžti į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, tai pirmiausia reiktų nueiti prie pagrindinių durų,  nuo ten lengvai rastume kelią,- jis pareiškė labai įtariai, nes rudaplaukiui atrodė, kad galbūt Kaja specelaiai jį veda šunkeliais. Bet jis pasidavė. Jie abu įėjo pro dar vienas duris ir atsidūrė patalpoje. Grifas apsidairė. Patalpoje buvo daug židinių, o vienas kūrenosi. Iš keisto kvapo jis pagalvojo, kad čia keliaujama kelionmilčiais. Išklausęs Kajos mintį jis tėškė ranką į kaktą ir pasakė:
 - Na tu ir drėbtelėjai. Šie židiniai, ne mokyklai kūrenti. Su jais yra keliaujama kelionmilčiais,- Žmogau, ji nežino kas yra kelionmilčiai. Priminė sau Daniel,- Pasiėmi į ranką kelionmilčių, įlipi į židinį, ištari vietą kur nori keliauti ir meti tuos miltus žemėn. Tada ir atsirandi vietoje, kur nori nukeliauti.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 444
  • Taškai: 39
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #82 Prieš 1 metus »
- Žinosi kelią nuo pagrindinių durų? Aš ne... Jei žinosi, galėsime pabandyti, - pasakė.
Tačiau dabar jau Kaja nebenorėjo skubėti, nes kambarys, kuriame ji atsidūrė, išties ją sudomino. Ir ypač tai, ką prieš kelias akimirkas pasakė bendrakursis.
- Kelionmilčiais? - išpūtė akis vienuolikmetė.
Ji žiūrėjo tai į Daniel, tai į besikūrenantį židinį. Berniukas ką tik pasakė tokį dalyką, apie kurį ir pagalvoti kraupu.
- Bet Daniel, - net šiek tiek išsigandusi tarė Kaja. - Juk jeigu įlipsi į ugnį, na... juk sudegsi! Nejaugi burtininkams ugnis nepavojinga? Bet taip negali būti! Vieną kartą aš buvau nusideginusi! Kaip... kaip... kaip tai įmanoma? Kaip galima keliauti židiniu? Juk židinys, na, jis nėra kažkokia transporto priemonė.
Grifė buvo tiesiog apstulbusi.

*

Neprisijungęs Daniel OSullivan

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #83 Prieš 1 metus »
   Daniel vis labiau ir labiau nusivildavo Kaja. Ji pažėrė tiek daug nesąmoningų minčių. Berniukas buvo gerokai įniršęs. Jis pagriebė Kajos ranką ir nuėjo prie židinio. Jis ją į jį įlaipdino tieisiai į žaliąją ugnį ir su pykčiu paklausė:
 - Na? Sudegei? Dabar supranti? Kaja, tu mane stebini! AŠ tikrai nesuprantu, kaip TAVE priėmė į Hogavartsą. ČIA. YRA. BURTŲ. MOKYKLA. O. NE. TAVO. BESMEGENIŲ. CENTRAS. LONDONE.- jis išrėkė ir tada suprato ką pasakė. O ne! Aš turbūt ją įskaudinau. - Kaja, atsiprašau, bet tu turi suprasti.
   Su lazdele jis pabandė pasakyti keletą burtų kurie jam puikiai pavyko, apart vieno. Jis bėgiojo po kambarį ir rodė Kajai įvairiausius dalykus, kad įtikintų, jog magija tikra. Daniel netgi jai papasakojo apie Dumbuldorą ir apie jo laikus. Jis privalėjo ją įtikinti, nes šioje mokykloje ji pražūtų ten semestrui nepraėjus.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 444
  • Taškai: 39
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #84 Prieš 11 mėnesių »
Atrodė, kad Daniel supyko. Jis pasielgė taip, kaip Kaja nesitikėjo, kad pasielgs. Nutempė mergaitę į židinį, kuriame degė žalia ugnis. Kaja suklykė, bet ta ugnis nedegino. Akimirką ji tik stovėjo negalėdama to suprasti.
Kai išlipo iš židinio, pirmakursės akys apsiašarojo. Ji nepravirko, bet pasidarė liūdna. Daniel buvo teisus. Vienuolikmetė pati nesuprato, kaip ją priėmė į Hogvartsą. Ir juk visai netroško čia būti. Norėjo įsijungti savo išmaniuosius prietaisus ir patikrinti socialinius tinklus.
- Londonas nėra besmegenių centras, - pasakė.
Po to Daniel, regis, aprimo. Ir jis atsiprašė. Bet Kajai vis tiek buvo liūdna. Ji prisėdo ant žemės. Klausėsi to, ką pasakojo bendrakoledžis ir žiūrėjo, kaip jis buria. Buvo visai įdomu. Bent jau daug įdomiau ir naudingiau pamokose, kuriose apsilankė.
- Papasakok apie savo šeimą. Ar tu augai ten, kur visi irgi naudoja magiją? - paklausė.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #85 Prieš 5 mėnesius »
Artėjo Kalėdos. Eion vis dar nežinojo, kur jas praleis. Viena vertus, norėjosi grįžti į Aurio butą Londone, kad galėtų būti namuose. Kita vertus, maždaug taip jautėsi ir Hogvartse, o Erka ir ypač Timotis neleis atsipalaiduoti.
Bet laišką profesoriui Senkleriui parašė visai ne dėl to. Pasiskolinęs mokyklos pelėdą paminėjo norintis pasišnekėti. Visai neaiškino, apie ką bus kalba, bet paprašė ateiti į kelionmilčių kambarį. Vieta gal kiek ir neįprasta - per trejus suvirš metų neteko čia lankytis. O atėjus paaiškėjo, kad čia, ko gero, iš viso nelabai kas ateina. Bet būtent dėl to pakvietė profesorių į šį kambarį. Pokalbis bus asmeniškas. Daug asmeniškesnis negi už tą, kurį jie turėjo rugsėjį. Padėkoti ir atsiprašyti galima ir prie kitų. Kalbėti apie šitai - ne. Jeigu tik Eion išdrįs kalbėti. Neseniai pastebėjo, kad balsas pasikeitė, o tai buvo siaubingai gėdinga. Kambariokai nevengė pasišaipyti, o atkirsti, kad pačių laukia tas pats, airis taip ir nesiryžo. Norėjo su kuo nors pasikalbėti apie tai. Kaip ir apie kitus pokyčius, kurie gerokai gąsdino. Taigi pakvietė žmogų, kurį mintyse jau pavadino tėčiu.
Dabar stovėjo atsirėmęs į sieną nejaukiame kambaryje ir laukė, kada profesorius pasirodys. Kad jis tai padarys, klastuolis neabejojo.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #86 Prieš 5 mėnesius »
Gauti laišką, kad Eion norėtų pasikalbėti jau nebuvo taip neįprasta. Panašiai jie susitiko ir rudenį. Tada pokalbis buvo svarbus. Turbūt ir dabar bus toks pat. Vieta buvo tokia neįprasta ir baisiai apleista. Auris ją prisiminė iš paauglystės laikų.
Jis nuėjo ten, atidarė duris ir įėjęs vėl jas uždarė.
- Niekas čia nepasikeitė nuo mano mokymosi metų. - Pasakė apsidairęs. Lazdelės moju atidarė langą. Kad plūstų žvarbus vėjelis ir pravėdintų čia jau kažin kiek laiko užsistovėjusį dulkėtą orą.
Auris pasiliko stovėti prie lango. Prisiminimais nulėkė į senus laikus, kai su Deidru čia virdavo visokius eliksyrus ar dar ką nors, ką paskui panaudodavo kitų mokinių nenaudai.
- Na, tai apie ką nori pasikalbėti? - Gal apie artėjančias atostogas. Pamanė. Būtų smagu visiems kartu sutikti šventes.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #87 Prieš 5 mėnesius »
Laukdamas profesoriaus Eion bandė sudėlioti sakinį, bet tai pasirodė esanti neįmanomai sunki užduotis. Nors Auris ir pats buvo paauglys, apie tokias problemas kalbėti buvo nepatogu. To priežastis, ko gero, buvo ta, kad jis niekada neturėjo su kuo pašnekėti apie vaikiškas problemas. Dabar kažkaip reikėjo perlipti per save.
Netrukus Auris pasirodė, tačiau pirmas jo sakinys atsakymo nereikalavo, taigi Eion pasinaudojo proga patylėti. Tik gūžtelėjo pečiais ir toliau stovėjo. Deja, netrukus profesorius pateikė tiesioginį klausimą, į kurį atsakymo jau reikėjo. Norėdamas išvengti nesąmonių su balsu klastuolis pirmiausiai atsikrenkštė. Tada ištarė:
- Auri.
Balsas keistai trakštelėjo, tad kreipinys buvo panašesnis į pelės cyptelėjimą. Mintyse nusikeikęs Eion pajuto, kaip kaista veidas. Dabar jis turbūt buvo raudonesnis už pomidorą. Būtent dėl to pirmiausia ir ištarė šį vardą, be to, vis dar prie jo pratinosi.
- Auri, - gerokai tyliau pakartojo Eion, ir šį kartą taip labai neapsijuokė. Bet jeigu nutiks, kad per Kalėdas grįš į profesoriaus butą, Erka būtinai iš jo tyčiosis.
- Man kažkas atsitiko, - pridūrė stengdamasis nepaisyti keistai besielgiančio balso. Sekėsi sunkiai - juk tai ir buvo vienas iš dalykų, kuriuos norėjo aptarti. - Aš nebegaliu...
Sakinio neužbaigė. Buvo pernelyg gėda ir nesmagu. Nuleido akis ir pradėjo save kaltinti, kad iš viso pradėjo šį pokalbį. Ką vis dėlto Auris gali padaryti, kad būtų geriau?..
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #88 Prieš 5 mėnesius »
Pajuto jaudulį. Taip visada jausdavosi per tokius pokalbius su Eion. Bandė save raminti, kad gal čia tik šiaip ir kad Viskas bus gerai.
Pabandęs prabilti Eion išraudo. Ir Auris pamanė, kad tokio jo dar nebuvo matęs. Kol kas neįsivaizdavo apie ką gi vaikinukas nori pakalbėti. Bet pasidarė kiek ramiau. Gal ką įsimylėjo, gal kokia panelė krito į akį? Pagalvojo. Nes atrodė Eion toks suglumęs, kaip niekada. Taip ir nepasakė kas gi jam nutiko.
- Atrodo sudėtinga paaiškinti ar ne? Būna kartais. Gal pasakyk su kuo tai susiję. Pabandyčiau tada atspėti. Gal taip bus lengviau? - Bandė prieiti prie Eion kamuojančios temos Senkleris. Atmetė idėjas, kad gal tai kas nors susijusio su mokslais ar mokytojais. Auris jau žinojo kaip būna, kai Eion piktinasi dėl kai kurių mokytojų. O dėl pažymių jis atrodo niekada nejautė nerimo. Kas gi dar tokio Eion galėjo atsitikti? Išties daug visko galėjo nutikti. Juk Eion paauglys. Nuspėti kažką buvo sudėtinga.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 717
  • Taškai: 42
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #89 Prieš 5 mėnesius »
Baimė, kad Auris pradės juoktis ir šaipytis, visai nekamavo. Atrodė, kad jeigu jį kas nors gali suprasti, tai yra šis žmogus. Taigi jam pradėjus kalbėti Eion pakėlė akis. Jautėsi nesmagiai ir nepatogiai, bet norėjo pasakyti, kas slegia.
- Daug dalykų, - beveik pašnibždomis ištarė Eion ir vėl atsikrenkštė. Piktai pasitrynė gerklę, nors abejojo, kad tai padės. - Aš pasikeičiau, - balsas ir vėl privertė cypti, ir berniukas susigėdęs susigūžė. Atrodė, kad pats perėjęs tokią būseną profesorius turi viską suprasti, dėl to nebenorėjo aiškinti daugiau. Buvo pernelyg drovu. Tik bakstelėjo sau į gerklę.
- Aš neperšalęs, - tvirtai ištarė. Ar dabar jau aišku? Balsas, žinoma, nebuvo vienintelė problema, bet kol kas ji buvo pati svarbiausia. Apie kitus dalykus kalbėti jis turbūt neišdrįs - jie buvo dar nepatogesni.
- Neturiu tėčio, su kuriuo galėčiau tai aptarti, - staiga išrėžė vienu įkvėpimu. Toks sakinys pareikalavo daug drąsos, bet Eion nesigailėjo jį išleidęs į dienos šviesą. Mintyse kartais taip profesorių ir pavadindavo, tik, žinoma, niekam to neprisipažino. Buvo smalsu, kaip jis reaguos. Ir ar iš viso turės ką pasakyti.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.