0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 379
  • Taškai: 157
  • 217 teleskopų (21-11-22)
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #75 Prieš 1 metus »
Žiūrėdama į Hayato Elliw visai džiaugėsi, kad vis dėlto nepabandė tų tablečių. Vaikinas atrodė dar labiau nenormalus, jeigu tik tai buvo įmanoma. Švilpė buvo labai išsigandusi, tačiau nežinojo, ką jai dabar daryti. Buvo be galo nejauku, tačiau pradėjo kilti įtarimas, kad jeigu ji paprasčiausiai išeitų, milžinas neišleistų.
Tarsi to būtų maža, jis dar ir peiliu pradėjo švaistytis! Elliw sudrebėjo.
- Kas jam negerai? - tyliai sumurmėjo ji žvilgčiodama pro duris. Jau beveik pradėjo ruoštis tam, kad tamsiaplaukis ją čia pat nužudys, nenoromis prisiminė areštą pas profesorių Koore. Kažin kuris baisesnis? susimąstė ji. Tai, ko gero, buvo didžiausia klaida: per tą laiką, kol kažką galvojo, azijietis spėjo pripulti prie jos ir pradėti purtyti.
- Paleisk! - užklykė Elliw, bet jos balsas nuskambėjo tyliau nei vaikino maurojimas. - Nesuprantu, apie ką tu kalbi, - pridūrė ji, kai vaikinas pagaliau teikėsi pasitraukti. Elliw atkreipė dėmesį, kaip jis su pasišlykštėjimu nusivalė rankas. Tai mergaitę kiek įžeidė: juk ji vis dėlto prausdavosi nerečiau negu bet kuris kitas žmogus. Jis tiesiog nenormalus bandė paguosti save velsietė. Žiūrėdama, kaip jis leidžia vandenį į save, jautėsi visai sutrikusi. Ir tada vaikinas užsiminė apie galimybę iš čia pabėgti. Elliw jau apsidžiaugė, bet netrukus pagalvojo, kad tai gali būti tik gudrūs spąstai. Ji prieis prie durų, o jis...
Mąstydama, ką toliau daryti, ji negirdėjo naujų sapalionių. Gal ir gerai, mat ir taip situacija buvo visiškai neaiški. Vis dėlto pastebėjo, kaip milžinas nuėjo durų link. Pagaliau! apsidžiaugė ji supratusi, kad anas teikiasi nešdintis. Vis dėlto apsidžiaugė labai per anksti: švilpė matė, kaip vaikinas nulenkia durų rankeną. Durys neatsidarė. Vadinasi, kad ir kas čia atsitiko, ji irgi negalės išeiti!
- Ką tu padarei?! - vėl užriko ji. Palaukusi, kol vaikinas pasitrauks saugiu atstumu nuo durų, ji pripuolė prie rankenos ir pradėjo ją tąsyti. Žinoma, nieko nepešė. Tada pradėjo daužyti duris. Galiausiai teko pasiduoti - gerokai apsitrankė plaštakas. Atsisėdusi prie durų ir nebekreipdama dėmesio į nenormalųjį vaikiną Elliw paprasčiausiai pravirko.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #76 Prieš 1 metus »
   - Ko čia klyki kaip skerdžiama varlė?! Europietė mat, - užbliuvo Hayato, nors jau kiek ir tyliau nei anksčiau.
   Kažkodėl pasirodė, jog velsietės esama grėsmingos asmenybės. Tas savim užtikrintas rėkimas ant jo - ir kažką daugiau suprantančios akys, į kurias japonui pažvelgti buvo baugu. Apskritai žmonių akys jam visada buvo baugios. Ilgėliau į jas pavėpsojęs pamiršdavo, ką šnekėjo (o nejaugi ir šiaip nepamiršdavo?), pasijusdavo nemaloniai ir pradėdavo dar ilgesnę nei įprastai spoksojimo aukštyn sesiją.
   Dabar jį truputį suėmė panika - į lubas vėpsoti jis nemėgo, o dangus šįsyk jo akims nebuvo pasiekiamas. Na, turiu minty, natūralus dangus, į kurį žvelgi taip užvertęs galvą, kad ši net ima suktis lyg žemės centras, o po kiek laiko imi siūbuoti, praradęs pusiausvyrą.
   Hayato dievino tą jausmą. Dievino jaustis žemės centru, apie kurį viskas ir sukosi. Niekas kitas to negalėjo suprasti.
   Bet tas sumautas panikos jausmas...
   Shinohara net nesuprato, kaip baimė atsispindėjo jo veide, tačiau lyg niekur nieko apsisuko ir nudūlino prie lango, visu veidu prie jo prisiglausdamas - kuo arčiau prie stiklo, kuo didesniu veido paviršiaus plotu, kuo vėsiau, kuo arčiau kad ir prastos, bet ryškios dangaus iliuzijos.
   Pala, o kodėl jis neišėjo pro duris? Po poros minučių paraudusiais nuo spaudimo skruostais ir įdubusiu nosies galiuku jau dūlino atgal pro duris, visiškai ignoruodamas mergaitės egzistenciją. Atitraukė ją tolyn, tylėdamas paklebino duris.
   - Hm, keista... - burbtelėjo jis. - Keista, labai keista, keisčiau už tą sumautą žemyną... Kodėl jis ant pusės susijungęs su Europa, kodėl ne atskirai... Ar taip tikėjosi, jie... Ar?.. - vis tildamas samprotavo jis.
   Apsisukdamas didingai mostelėjo apsiausto skvernu.
   - Damos ir džentelmenai! - šūktelėjo jis kuo tikriausiu cirko direktoriaus balsu. - Šiandien jūs pamatysite, kaip atidaryti pikčiausio civilizacijos priešo užrakintas duris efektyviai! Pasiruoškite! Mūsų magiškas šou jau čia pat! - iškilmingai blevyzgojo su aiškiu japonišku akcentu.
   Tarsi iš niekur jis išsitraukė burtų lazdelę, nukreipė į duris ir panaudojo Bežodį Bombarda. Durys su trenksmu iššoko į koridorių, nors medienos likučiai vis dar liūdnai karojo ant vyrių. Juodaplaukis nusilenkė plojantiems ir ošiantiems žiūrovams, lėtai apžvelgė juos visus, ieškodamas vilkolakiškų veidų, kuriuos galėtų nesunkiai nudėti.
   - O, laisvas kaklaraištis, - sumurmėjo jis, išvydęs ant grindų suvyniotą mėlynai sidabrinę medžiaginę gyvatėlę.
   Dar sekundė - ir ji jau užsidegė.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 379
  • Taškai: 157
  • 217 teleskopų (21-11-22)
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #77 Prieš 1 metus »
Nenormalusis padaras, kurio tikrai nebuvo galima vadinti žmogumi, ir vėl ją aprėkė. Elliw ir vėl nesuprato, už ką. Liūdnai šniurkščiojo, bet nieko nesakė. Seniai suprato, kad geriau jį iš viso ignoruoti. Vaikinas buvo pernelyg baisus, kad švilpė norėtų su juo turėti reikalų.
Kai tamsiaplaukis prisiartino prie lango Elliw su tam tikru smalsumu pažvelgė į jį. Nenorėjo, kad vaikinas tai pastebėtų, tačiau buvo be galo įdomu, ką gi jis darys dabar. Iššoks pro langą? su viltimi paklausė ji savęs. Deja, netrukus atėjo net dvi gąsdinančios mintys: visų pirma, tokiu atveju jis gali sugalvoti išsitempti ir ją. O jeigu ne... Kaip ji tada išsikrapštys iš šito kambario, kurio durys dėl vienam dievui težinomų priežasčių yra užrakintos?! Ne, geriau jau nereikia...
Kai ir vaikinas nesugebėjo atidaryti durų, Elliw šiek tiek sutriko. Vienintelis įmanomas variantas, kodėl jos buvo užrakintos, buvo tas, kad tai padarė šitas keistuolis. Bet jeigu tai jo darbas, ar jis neturėtų to žinoti? Nebent jo atmintis kaip mano... Eilinis riksmas, kurį netrukus pasiūlė keistuolis, dar kartą išgąsdino velsietę. Ką jis darys dabar? Ar jai čia pavojinga? Į šituos klausimus rudaplaukė atsakymo neturėjo. Deja. Vis dėlto nespėjus daugiau nieko padaryti durys staiga sprogo. Elliw net pašoko ir nulėkė į tolimiausią kampą. Tiesą sakant, gerokai nustebo, nes įtartinasis padaras pro duris, tiksliau, jų likučius, neišėjo. Elliw susiraukė. Atsargiai žvelgė į milžiną.
Tarsi būtų maža visų šitų baisybių, kurias ji patyrė šiame kambaryje, vaikinas staiga sugalvojo kažką uždegti. Elliw neįžiūrėjo, kas tai, tačiau aiškiai suprato viena: reikia pagaliau iš čia nešdintis. Atsargiai eidama palei sienas mergaitė traukė susprogdintų durų link. Labai tikėjosi neatkreipti į save dėmesio - maža ką anas vėl sugalvos! Galiausiai būdama visai prie pat išėjimo ji žvilgtelėjo į tamsiaplaukį ir galiausiai nėrė lauk. Už kažko užkliuvo, tačiau pavyko neišsitiesti ant žemės.
Tik atsidūrusi saugiame koridoriuje ji pasileido bėgte. Tiesa, neįsivaizdavo, kurlink bėga.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Charlotte Wolfman

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai: 12
  • Lytis: Moteris
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #78 Prieš 2 mėnesius »
   Šarlotė ramu mokslo metų rudens savaitgalį vaikštinėjo po pilį. Lauke oras buvo šlapias ir niūrus, o jos nuotaika ir taip bloga - ji nenorėjo, kad įkyrus lietus telkšnojantis jai į veidą įkyrėtų ir paverstu ją niūria visam savaitgaliui. Gal tai ir buvo romantiška - stovėti lietuje prie pilies sienų - bet Šarlotė tam nebuvo dabar pasirengusi.
   Turėjo praeiti dar daug laiko kol ji apsipras su koridoriais, tačiau dabar jai tai pasirodė visai lengva, kairėn, dešinėn. Poto tiesiai į didžiąją salę. Nebūtu sugebėjusi to pasakyti, atrodė, kad tai įmanoma suprasti tik savo pačios sumaišytose ir išminkytose mintyse (jau buvo padariusi visus namų darbus). Šalia jos kaip visada typeno viena iš jos mylimųjų kačių. Šį kartą nepatingėjo išeiti meino meškėnė Darly. Visi kiti liko ramiai miegoti ant lovos ar po lova, ar ant lagamino, ar ant palangės, kambaryje. Savo pačios nemalonumui Šarlotė sau labai priminė ūkvedį Filčą. Susirietusi iš šalčio, su kate šalimais ir niūriu veidu - išskirtiniu Filčo bruožu, kurio lygi retais kas pasiekdavo.
   taip bežingsniuodama pirmakursė žiobariukė ėmė dairytis į šalis. Iš lauko turėjo parplūsti šlapi mokinisi pietums. Daugelis jų buvo išėję pašokinėti per balas, ir Šarlotė sunkiai suvokė kodėl? Nenorėjo pasimaišyti jiems ant kelio ir pirma nueiti į didžiąją salę, kad netektu slidinėti kaip ant ledo jų pritelkšentose balose. Artėdama prie lauko durų (labiau vartų) ji išvydo iš ten ateinantį vaikį. Paties jo ji visai neišsigando, ketino kuo ramiausiai praeiti. Bet tuomet...
   - Gyvatė! - sucypė ji. Jo rankose šnybždama ir lėtai rangydamasi buvo gyvatė. Šarlotė neištvėrė.
   Wolfman nėrė prie arčiausiai pasitaikiusių durų, nieko negalvodama. Jos neatsidaro! Pati pirma pasitiaikiusi mintis:
   - ALOHOMORA! - suriko ji ir nėrė vidun.
   Ją pačia labai nustebino jos reakcija. Niekada taip stipriai nebijojo gyvačių.
   Bet per stipriai neįsitraukus į mintis ją atplėšė patalpos į kurią pateko vaizdas. Čia stovėjo keturi židiniai. Smirdėjo nežinomu kvapu, bet sklandžiojo magijos aromatas. Šarlotė susižavėjusi leidosi kambariu. Sienos buvo beveik bespalvės - spalva nusilupusi. Viskas atrodė taip neįtikėtinai. Neižgi Hogvartse yra tokia vieta apie kurią nerašo netgi jo istorijoje. Žinoma ne! Staiga Šarlotė prisiminė 52 skyrių. "Kelionmilčių kambarys". Čia ji negalėjo būti. Turėjo išeiti. Bet taip sunku buvo palikti vietą. Vietą kurią svajojo išvysti. Ne tiksliai Kelionmilčių kambarį, bet tikrą senovinę Hogvartso slaptavietę. Atrodo smulkmenėlė pagyvino dieną. Ne visai smulkmenėlė. Negaliu gi aš dabar išeiti! Niekas nepastebės. Tik kelias minutes...
The feeling of missing someone or something

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • II kursas
  • *
  • 500
  • Taškai: 449
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #79 Prieš 2 mėnesius »
Dori prisivalgė skanių pietų vieną nykią savaitgalio popietę. Namų darbus buvo jau padariusi, o esant tokiam orui veikti nelabai buvo ką. Klastūnyno bendrasis kambarys stūksojo beveik tuščias. Visi buvo sulindę savo miegamuosiuose, veikiausiai rezgė kokius nors planus arba buvo kažkur dingę.
Mendel pamatė, kad iš lauko grįžta nemaža dalis mokinių, kurie lauke pliuškenosi balose. Paieškojusi akimis Meg, Esmeraldos arba Henrietos, bet nei vienos nepamačiusi, Dori ėmė tipenti koridoriumi svarstydama, ką jai toliau veikti, kai jos akys užkliuvo už kažkokių nematytų durų. Dori nebūtų Dori, jeigu nebūtų užėjusi vidun. Dar viena nematyta vieta Hogvartse, ar jos kada nors pasibaigs?
Įžengusi į kambarį klastuolė iškart pamatė mergaitę. Tačiau pirmiausia akys turėjo aplakstyti aplinką ir tik paskui grįžti prie jos. Antrakursė iš karto suprato, kad kambaryje stovi keturi židiniai, skirti keliauti kelionmilčiais. Žinoma, juodaplaukei niekada neteko keliauti kelionmilčiais ir šią akimirką atsirado dar viena priežastis nekęsti savo tėvų žiobarų, o gal žiobarų apskritai. Vienas židinys kambaryje kūrenosi, o ant staliuko stovėjo katiliukas su kelionmilčiais.
Šiandien mergaitė neturėjo jokio noro bičiuliautis, todėl tik piktai nužvelgė mergaitę ir nusprendė, kad šiame kambaryje apsilankys kitą kartą. Dori grįžo į koridorių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Dori Mendel »