0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #60 Prieš 1 metus »
   Viens, du. Viens, du, trys.
   Ne europročiui suprasti, koks šokis turi tokį neįprastą ritmą.
   Lubos nevertos dėmesio, Hayato akys slydo sienomis, ant kurių kabėjo paveikslai. Pasipiktinę, paniurę bei nuobodžiaujantys veidai. Ir jų daugelis baltieji, gal tik retas koksai kitoks. Ar juodaodis, ar azijietis... Tik ten, teptuko atspindėtam pasauly, visi beviltiškai supanašėję ir kaži, ar beverti inteligento dėmesio. Ko vertas menko ir sistematiško pasaulio atspindys?
   - Miesto venom... sruvena dažai... - šiek tiek padusęs nuo lipimo laiptais japonas savo panosėj burbėjo eilėraštį.
   Baltame ilgame delne spaudė puokštę baltų gėlių. Chrizantemų, jei tiksliau. Norėjosi užsirūkyti, tačiau japonai nevaikšto rūkydami - nevaikščiojo, savaime aišku, ir Hayato Shinohara.
   Pasukęs koridorium šen bei ten, atsidūrė prieš norimas duris. Atvėrė jas, o neketindamas ilgai užsibūti bei siekdamas, kad Kelionmilčiais paprastai smirdanti patalpa kiek prasivėdintų, jau ir nebeuždarė. Gėles pagarbiai patiesė priešais vieną iš nedegančių židinių. Tuomet atsitiesęs atvėrė langą bei atsirėmė į žalią atsilupinėjusią kambario sieną ir atsikvėpė.
   Šiek tiek drebantys pirštai kuitėsi po kišenę, ieškodami degtukų geriausiam dūmo kvapui ir meniškam debesėliui, kuris galėtų pagerbti mirusius.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 379
  • Taškai: 157
  • 217 teleskopų (21-11-22)
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #61 Prieš 1 metus »
Elliw klaidžiojo koridoriais. Norėjo grįžti į savo bendrąjį kambarį, tačiau kadangi neprisiminė, kaip vadinasi jos koledžas, negalėjo pasiklausti kelio. Deja, Liucijos aplinkui niekur nesimatė, tad vargšė velsietė liko visiškai be pagalbos. Kol kas dar pernelyg neliūdėjo, tikėjosi, kad pavyks prisiminti, kur jai eiti.
Eidama niekuo neypatingu koridoriumi mergaitė pradėjo svarstyti, ar jai verta klaidžioti. Juk ji galimai atsidurs tik toliau nuo vietos, kurios ieško. O kol dar nepamiršo, kokia ta vieta yra, galbūt reikėtų sustoti ir gerai pagalvoti?
Sulig šita mintimi švilpė (!) kažkodėl paspartino žingsnį ir nepastebėjusi atsitrenkė į praviras duris. Kadangi ėjo greitai, jos su dideliu trenksmu užsidarė. Nustebusi ir atsitokėjusi Elliw apsižvalgė. Susivokė esanti prie durų, tačiau kol kas dar nesusiprato, kad jos buvo atidarytos. Ar kas nors yra viduje? paklausė savęs Elliw ir šiek tiek susirūpino - o jeigu viduje esantis žmogus išsigąs? Galiausiai kiek padvejojusi atidarė duris. Nebuvo tikra, ar verta eiti vidun. Gal palikti viską kaip buvę, ir tiek? Vis dėlto smalsumas nugalėjo. Mergaitė atsargiai įkišo galvą į kambarį, kabinetą ar kad ir kas ten buvo. Pajuto nemalonų kvapą, tačiau iš pradžių nepastebėjo ką nors ten esant. Galiausiai akis užkliuvo už žmogaus prie lango. Elliw siaubui, jis buvo bene dvigubai aukštesnis už ją. Trenksmą, kurį net ir ši mergaitė vis dar prisiminė, tikrai turėjo girdėti.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #62 Prieš 1 metus »
   Kažką sumąstęs Hayato priėjo prie vieno iš indų su kelionmilčiais. Pirštais pažarstė smilteles pirmyn ir atgal, saujelę jų tiesiog smagumo dėlei tykštelėjo į vienintelį degantį židinį. Šiek tiek jų tyčia užbarstė ant chrizantemų, gulinčių ant žemės. Juodaplaukis buvo toks susikaupęs, kad neišgirdo ir nekrūptelėjo nuo šiaip jau kraupiai garsiai trinktelėjus.
   - Išmokinsiu kurti poeziją... - patylom murmėjo jis, išplaukusiom akimis stebeilydamas į ugnį. - Ar vilkolakiai rašo eilėraščius apie bulvių salas?..
   Išlygino kelionmilčius, tuomet juose nupiešė paprastą karūną. Jos vidury įmerkęs cigaretę, japonas ją prisidegė ir šokančiu žingsniu kaip visada nusigavo prie lango. Kai kambarys pagaliau prasivėdino, buvo visai laikas pagarbiai prileisti jį šaunaus ir gerai kvepiančio debesies.
   Shinoharos akys nukrypo į duris, pro kurias kyštelėjo bukas europietės švilpės veidas. Niekinančiai purkštelėjęs jis užvertė akis aukštyn, nerūpestingai traukdamas dūmą į plaučius. Kodėl švilpės nuolat trukdo jam ramiai rūkyti ir mąstyti? Negi jos neturi anei žalio supratimo apie japonų protą ir filosofiškumą?
   - Ar taip sunku suprasti, kas yra pagarba? - grasinančiu balsu jaunuolis kreipėsi į mergaitę, jausdamas, kad ji vis dar neišnešė plunksnų savais keliais. - Ko tau, Dzeuso krantų išpera? - beveik visai paleidęs gerklę užstūgo Hayato, vis dar užvertęs galvą taip, kad matė apverstą vaizdą už lango.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 379
  • Taškai: 157
  • 217 teleskopų (21-11-22)
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #63 Prieš 1 metus »
Aišku, tas milžinas išgirdo Elliw, tad jo akys staigiai nukrypo į ją. Švilpė net išsigando. Vaikinas buvo... Keistas ir visiškai nematytas. Žinoma, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad ji tiesiog neprisiminė, tačiau mergaitė buvo tikra, kad šito žmogaus tikrai nebuvo mačiusi.
Jis pūtė kažkokius dūmus. Tai buvo taip keista, kad Elliw visai sutriko. Ką jis čia daro? Ar taip galima? pagalvojo švilpė. Neatkreipusi į kvapą dėmesio ji sugalvojo, kad nori pabandyti. Jau ketino eiti arčiau jo ir paprašyti, tačiau kaip tik tada milžinas prakalbo. Tonas, deja, nebuvo draugiškas. Elliw suirzo.
- Nesunku, - pratarė ji, nors tiksliai nesuprato, ką sakė vaikinas. O klausimas, sekęs po to, buvo iš viso nesuprantamas? - Dzeuso - ką?
Ar jis negalėtų kalbėti šiek tiek tyliau? jausdama kylantį nerimą paklausė savęs Elliw. Apsižvalgė: gal netyčia kur nors čia yra Liucija? Deja, geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje niekur nesimatė. Buvo galima paprasčiausiai apsisukti ir išeiti. Švilpė nusprendė kaip tik taip ir padaryti. Buvo be galo baisu. Atrodė, kad šitas milžinas gali pradėti ją skriausti. Nutarusi daugiau nieko nesakyti velsietė apsisuko ir norėjo mauti lauk. Deja, besisukant jai susipynė kojos, tad ji neišsilaikė stačiomis ir plojosi ant grindų. Tarsi to būtų maža, galva į kažką skaudžiai atsitrenkė.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #64 Prieš 1 metus »
   Hayato nerūpestingai išpūtė dūmą, ignoruodamas naujos kambarį smardinančios laukinės egzistenciją. Apversti debesys, plaukiantys apversto dangaus horizontu, buvo kur kas įdomesni. Ech, kad visi švilpiai turėtų japoniško kraujo, kokį turėjo Liucija... Liūdnas Hogvartso anticivilizacijos ir intelekto įžeminimo institutas sužibėtų visai kitomis spalvomis.
   Tamsios azijiečio akys sužibėjo kaip obsidianas, šiam staiga įgavus vilties, kad šioji atėjūnė gali būti ne beviltiška. Shinohara neskubriai išleido dūmą iš plaučių į laisvę ir jau ketino paklausti vieno savo mėgstamiausių ir tradiciškiausių jam pačiam to nežinant klausimų, tačiau tuomet išgirdo visas mintis išblaškantį trinktelėjimą.
   Išstypėlis smarkiai palinko į priekį, išmesdamas galvą pirmyn ir ją pakreipdamas beveik šimto laipsnių kampu. Kairiąją ranką kyštelėjo į kišenę, kur buvo pasidėjęs degtukus.
   - Dievai, koks nevykėliškumas, - su pasišlykštėjimu burbtelėjo japonas.
   Ilgos kojos visada pasitarnauja - jaunuolis nesunkiai, bet perdėtai atsargiai perlipo ant grindų besivoliojančią mergyčką it gigantišką šūdo gabalą, priėjęs prie durų pasitikrino, ar jos gerai uždarytos. Cigaretės nuorūką nuspriegė į liepsnojančio židinio vidų.
   Smalsumas ėmė viršų. Hayato įdėmiai vėpsojo į mergaitę, o tuomet išsitraukė iš kišenės degtukų dėžutę.
   - Mažos mergaitės bučiuoja grindis,/ Jų organizmus roto virusas ris, - griausmingai piktai nusikvatojo Hayato ir pritūpęs draugiškai palinko prie mergaitės veido. - Pabandyk uždegti degtuką, - ištiesė jis savo cigarečių ugnies įrankį jai.
   „Labai įdomu, ar ji gebės neužsidegti pati?
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 379
  • Taškai: 157
  • 217 teleskopų (21-11-22)
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #65 Prieš 1 metus »
Elliw gulėjo ant grindų ir dejavo. Galvą skaudėjo vis labiau ir labiau. O dar šitas čia neaišku ką šneka! Švilpė negirdėjo, ką tiksliai pasakė milžinas, tačiau pasišlykštėjimo kupintą intonaciją pajuto.
- Aš tau nieko nepadariau! - suklykė Elliw ir norėjo atsistoti, tačiau nutarė, kad šiuo momentu dar geriau pagulėti. Akies krašteliu pamačiusi, kaip azijietis artinasi, rudaplaukė gerokai išsigando. Norėjosi slėptis. Vis dėlto nespėjus ko nors padaryti paaiškėjo, kad jis prie jos nelįs. Lyg ir. Galbūt netgi iš viso ignoruos.
Deja, tokia laime ilgai džiaugtis neteko. Kilometro ūgio vaikinas įsispoksojo į smulkutę mergaitę ir vėl pradėjo kažką sapalioti. Elliw jautėsi visiškai pasimetusi ir sutrikusi. Ar jis nori, kad aš kažką bučiuočiau? visai nusiminusi pagalvojo velsietė. Ir tada išgirdo dar keistesnį prašymą.
- Kodėl? - išdrįso paklausti ji, neimdama atkišto daikto. Net ir Elliw susivokė, kad degtukai gali būti pavojingas ginklas - ypač jai. Ne, ji tikrai nerizikuos. Pabandė atsisėsti, tačiau sekėsi itin sunkiai: trukdė tiek skausmas galvoje, tiek nemažėjanti baimė šalia esančiam žmogui.
- Ar gali pasitraukti? - nepatenkinta paklausė švilpė. Dabar labiausiai norėjosi kuo greičiau sprukti iš šito prakeikto kambario ir nematyti vaikino daugiau niekada gyvenime.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #66 Prieš 1 metus »
   Kurtinantis Ešiu klyksmas privertė Hayato visą nusipurtyti lyg ištiktą kokių kraupiai skausmingų traukulių. Gerai išlavinta ir meniška japono vaizduotė nesunkiai pripaišė mergaitei plius šimtą kilogramą lašinių, smailėjančias ausis ir purviną šnipą. Taip, ant žemės negulėjo niekas kitas, kaip tik bjauri europietiška kiaulė.  Net nesupratęs, ką tokio ši visgi subliovė, septyniolikmetis pradėjo svarstyti, ar kartais kada nesimokino ausų kištukų ar vatos transfigūravimo kerų. Pasirodo, kartkartėm šitokie visai praverčia, kai gyveni tokiam baisiam ir neišsilavinusiam pasaulio krašte.
   - Kol kas - ne, - baltais dantim blizgino Hayato, per savo petį nukreipdamas lazdelę su Bežodžiais Užrakinimo kerais į duris, likusias jam už nugaros. - Prisėskim, - susidomėjęs pasiūlė jis, palikdamas degtukus ant žemės, kad, jei mergaitė visgi persigalvotų, ji netyčia prie jo neprisiliestų, paimdama degtukus.
   Japonas lotoso poza įsitaisė ant grindų, nugara atsiremdamas į duris taip, kad durų rankena netyčia nekliudytų jam galvos. Piktdžiuga iš jo veido jau buvo dingusi, beliko tik poetiškas užsisvajojimas.
   - Ar teko plėšyti žąsies plunksnas ir kimšti į pagalvę? - susidomėjęs paklausė jis švilpiukės ir išsyk užvertė galvą aukštyn, kad bent galėtų žiūrėti į lubas.
   Iš kišenės automatiškai išsitraukė dar vieną cigaretę ir įsigrūdo į dantis, ilga ranka siektelėjo degtukų ir prisidegė. Tuomet vėl numetė dėžutę ant žemės prieš Ešiu. Traukdamas debesį į plaučius sudvejojo, ar cigaretė nebuvo paniekinta, uždegus ją degtukais, gulėjusiais ant grindų, bet čia jo mintys perskrido prie kopūstinių baltukų tematikos.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 379
  • Taškai: 157
  • 217 teleskopų (21-11-22)
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #67 Prieš 1 metus »
Elliw nusprendė tiesiog nebekreipti į šitą keistuolį dėmesio. Kad ir ką jis daro ar šneka, tai ne jos reikalas. Vis dėlto į duris nukreipta lazdelė privertė mergaitę sunerimti. Nors jis ir neištarė jokio burtažodžio, tai buvo labai įtartina. Kas čia vyksta?
Galų gale pavyko atsisėsti. Į šalia gulinčius degtukus ji nė nepažvelgė. O štai į milžiną ir vėl atsisuko. Ir dar išsproginusi akis. Tokio nei į tvorą, nei į mietą klausimo dar gyvenime neteko girdėti - arba Elliw to neprisiminė. Ar vertėjo į jį atsakyti? Švilpė nežinojo, bet galiausiai nutarė, kad ne. Buvo akivaizdu, kad šitam keistuoliui negerai su galva. O tokių tikriausiai reikia vengti. Elliw tokį tikrai žinojo vieną - savo brolį. O prie jo tikrai geriau nesiartinti.
Atrodo, vaikinas įsitaisė čia ilgam. Kai jis prisidegė dar vieną cigaretę, Elliw prisiminė ir pati norėjusi pabandyti. Vis dėlto dabar suprato, kad tai klaikiai smirda, tad šios idėjos atsisakė. Tad ji tik atsistojo. Susverdėjusi apsižvalgė. Tarsi situacija ir taip nebūtų tragiška, milžinas dar ir užrėmė duris! Švilpė visai suirzo.
- Ar galėčiau iš čia išeiti? - piktai paklausė ji. Neprisiminė, kodėl iš viso lindo į šitą kvailą kabinetą. Pamatė ant grindų prie jos gulinčius degtukus ir pasilenkusi paėmė. Atidarė dėžutę, tačiau buvo tikra, kad pabandyti jų uždegti neišdrįs. Kadangi nieko protingesnio nesugalvojo, paleido dėžutę azijiečiui į galvą.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #68 Prieš 1 metus »
   Pamiršęs, kad uždavė klausimą ir dūmydamas beveik visiškoje tyloje, kartkartėm pasvarstydamas, ar nepasivaideno, kad kambaryje dar kažkas be jo šnopuoja, Hayato patylom pradėjo niūniuoti kažkokią seniai klausytą melodiją, metro ilgio pirštu nemokšiškai diriguodamas pats sau. Muzikinio išsilavinimo, deja, kol kas neturėjo, bent jau kalbant apie profesionalų.
   Krūptelėjo, išgirdęs keistą klausimą, nuleido galvą ir išdidžiu, nerūpestingu žvilgsniu nužvelgė mergaitę it pirmąsyk ją matydamas bei girdėdamas. Kažkur ji jam jau buvo regėta, kažkodėl asociavosi su pilnais gardais spiegiančių paršigalių...
   - Išeik, galimybes riboja tik vaizduotė. Ar daug knygų skaitai? - pasiteiravo Hayato be jokio susidomėjimo.
   Buvo vėl beužverčiąs galvą aukštyn, kai netikėtai gavo iš degtukų dėžutės į galvą. Veidas paraudo iš pykčio, Hayato pamanė, kad šlykštu sėdėti ant tų pačių grindų, ant kurių sėdi ir europietė, todėl nedelsdamas atsistojo. Su pasimėgavimu ir giliai įkvėpė dūmo, tyčia pasilenkė ir išpūtė visą gniutulą tiesiai mergaitei į veidą.
   - Ne europiečiams suprasti, kas tas etiketas. Įkvėpk dangaus, priartėsi prie Autoriaus, galbūt nepateksi į vilkolakių salą, ar girdėjai, kur ištremia nepagarbius vaikučius iš Hogvartso? - susitvardęs perklausę Hayato, grėsmingai palinkęs prie perpus mažesnės geltonosios skruzdėlės.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 379
  • Taškai: 157
  • 217 teleskopų (21-11-22)
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #69 Prieš 1 metus »
Elliw pamažu pradėjo bijoti. Šitas žmogus buvo be galo keistas. Mergaitė niekaip nesuprato, kas su juo negerai. Jis leido kažkokius įtartinus garsus. Ir galiausiai vėl pradėjo sapalioti kažkokias nesąmones.
- Tai išleisk! - užriko švilpė nė nebegirdėdama, ką toliau šneka milžinas. Labiausiai norėjosi pulti prie durų ir jas kažkokiu būdu atidaryti, tačiau bijojo artintis prie to vaikino. Bet likti čia ir sėdėti su juo?..
Jam staigiai atsistojus velsietė pasijuto dar nejaukiau. Ar tai reikėjo suprasti kaip grasinimą? Jam pasilenkus ir išpūtus dūmus tiesiai į veidą rudaplaukė vos neapsiverkė iš pasišlykštėjimo. Vis dėlto pavyko sutramdyti ašaras. Vis dėlto kažkokios išeities reikėjo. Elliw pabandė pašliaužti kiek toliau, bet sekėsi itin sunkiai. Galiausiai, supratusi, kad yra pakankamai toli nuo baisiojo vaikino bandė stotis. Deja, pasirodo, ji buvo vis dar arti jo, nes pakaušiu trenkėsi tiesiai jam į veidą. Tai be galo išgąsdino mergaitę, tad ji pašoko ir pagaliau sugebėjo išsitiesti.
- Kas su tavimi negerai?! - garsiai išrėkė ji. Tikėjosi šitaip nuraminti kylančią baimę. Nepaisant to, kad dabar jis durų nebesaugojo, Elliw bijojo tiesiog išeiti. Įtarė, kad anas jos neišleis. Reikėjo surasti būdą, kaip nukreipti jo dėmesį pakankamai ilgam, kad spėtų ištrūkti. Prisiartinusi prie degančio židinio Elliw pradėjo žvalgytis: gal ras kokį sunkų daiktą, kurį galėtų paleisti į tą vaikiną? Vis dėlto baimė tebekaustė mergaitę, tad jai teko nuolat žvalgytis per petį. Baigėsi tuo, kad pernelyg prisiartinusi prie židinio pajuto kažką svylant, tad tik dar labiau persigando. Pašoko, tačiau tada susipainiojo kojos, ir ji vėl plojosi ant grindų.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #70 Prieš 1 metus »
   Pirmakursės niekinamas ir koliojamas japonas supratingai linksėjo į savo minčių sūpynėse besisupančias užuojautos ir neapykantos Europai apraiškas. Nesuprasdamas, ko šita galimai be galo pavojinga europiečio jauniklė ant jo rėkia, Hayato mostelėjo į langą. Neatsiminė, o gal ir nežinojo, kuriam aukšte buvo įtaisytas šitas pravartus ir gražus kambarys, tačiau langas juk visuomet yra išėjimas.
   - Skrisk, - poetiškai ranką į tolį ištiesė filosofas. - Skrisk lyg idėja, lyg laisvė.
   Akys nukrypo į chrizantemas, paties paliktas prie židinio. Veidas aptemo, taikų svajingumą pakeisdamas niūriu abejingumu. Jau plačiai išsižiojo, ketindamas šaukti kažką japoniškai, tačiau smūgis iš apačios buvo stiprus ir taiklus. Vaikinas pajuto kraujo skonį savo burnoje, sudvejojo, ar nebus nusikandęs liežuvio galo. Atsiminė, ką Europos istorijos skyriuj buvo radęs apie kankinimus - europiečiai gi išraudavo liežuvį, o kankinamasis mirdavo. Loterija, ar dėl paspringimo krauju, ar dėl nukraujavimo, mat iš burnos švirkšdavo fontanai.
   - Banginukas, - sukrizeno Hayato. - Banginukas, - pakartojo ir pradėjo kvatotis, susiėmęs už pilvo.
   Visgi jam iš burnos fontanai nesitaškė, kas buvo geras ženklas. Blogas ženklas - tik jau turbūt ne jam, o nelaimingajai mergaitei - buvo tai, jog čia pat, po poros minučių kvatojimosi, jaunuolis užsičiaupė ir suraukė antakius.
   Juodaplaukis išvydo, kaip ugnis kopia mergaitės drabužiais aukštyn. Pradėjo nuo dešiniojo apsiausto skvernelio, pamaže sliūkino aukštyn lyg medžiojanti katė. Kurį laiką azijietiškos akys su neslepiamu susižavėjimu stebėjo ugnies ir dūmų deivę, bet tuomet Hayato susigūžė lyg apysmarkiai gavęs į snukį ir staigiai išsitraukęs lazdelę sumaurojo:
   - AGUAMENTI!
   Srovė tvojosi į mergaitę pernelyg smarkiai, tad tai pajutęs septintakursis tuoj pat ją primažino. Pripuolęs pačiupo ją už pakarpos ir patraukė toliau nuo židinio, nors to vandens greičiausiai užteko ir tenykštei ugniai užgesinti - į šią japonas dėmesio neatkreipė.
   Čia pat išsibūręs lazdele stiklinę ir prisipylęs vandens, Shinohara išsitraukė iš kišenės nedidelį buteliuką, išsipurtė iš jo ant delno kelias tabletes ir nugurkė jas, lyg jau visai pamiršęs, kad Hogvartse galėjo kilti gaisras bei žūti žmogus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Hayato Shinohara »
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 379
  • Taškai: 157
  • 217 teleskopų (21-11-22)
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #71 Prieš 1 metus »
Ne, šitam žmogui tikrai kažkas negerai. Dėl to švilpė buvo visiškai tikra. Argi normalus žmogus galėtų paimti ir pasiūlyti išskristi pro langą? Jis nori mano mirties! susiprato Elliw. Tai, žinoma, nepadėjo nusiraminti. Bet tada milžinas pradėjo kartoti "banginukas" (jeigu velsietė gerai išgirdo). Mergaitė nebežinojo, ką daryti. Tamsiaplaukis buvo gana įdomus žmogus, tad buvo šiek tiek smalsu, kuo gi viskas čia baigsis. Vis dėlto akivaizdus jo nenormalumas vertė mąstyti ir apie pabėgimą. Garsus kvatojimas buvo dar viena priežastis bijoti, tačiau netrukus švilpei atsirado daug rimtesnių problemų. Tiksliau viena - ugnis. Nespėjus daugiau nieko pagalvoti ar padaryti, kažkas į ją trenkėsi. Neilgai trukus Elliw susivokė, kad tai vanduo. Lyg ir derėjo padėkoti vaikinui, tačiau srovė buvo tokia stipri, kad vietoj padėkos norėjosi rėkti iš skausmo.
Netrukus Elliw atsidūrė toliau nuo židinio. Išgąstis ir skausmas neleido visko aiškiai suprasti, tačiau viena mergaitė suvokė: dėl to, kas čia atsitiko milžinas nėra kaltas. O tikriausiai jis dar ir patraukė ją nuo nelemtos ugnies.
- Ač... - pradėjo Elliw, tačiau tada pamatė, kaip tamsiaplaukis kažką ryja. Tai ją sudomino. Apie rūkymą mergaitė jau buvo pamiršusi, tačiau tai, ką stebėjo dabar, buvo tikrai įdomu.
- Gal galiu ir aš pabandyti? - lyg niekur nieko paklausė rudaplaukė. Prisiartinusi visai prie vaikino (teko sukaupti visą drąsą) ištiesė ranką.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #72 Prieš 1 metus »
   Hayato nekreipė dėmesio į šiokį tokį dėkingumą už išgelbėtą gyvybę bandžiusią parodyti švilpę. Jokio skirtumo - jis jau buvo tai pamiršęs, tai nebuvo reikšminga. Trumpas žingsnis į šalį nuo savo gyvenimo kelio, kad nepasibaigtų svetimas takelis, žymiai mažiau reikšmingas, sėkmingas ar panašiai.
   Tabletės. Jis turėjo jas gerti, kad tėvai juo didžiuotųsi. Kartais Hogvartse jis užuosdavo neįprastą nuo jų paduodantį mėtų kvapą, bet iš esmės nelabai kreipė į tai dėmesio. Sachiko ir Haito irgi kartais vartodavo tabletes, tik jų tabletės mėtomis kvepėdavo visada. Bent jau visada, jei Hayato prikišdavo prie jų smalsią nosį, kol tik gyveno Tokijuje.
   - Pabandyti? - Hayato vaikiškai išpūtė akis, su neslepiama nuostaba žvelgdamas į Ešiu.
   Regis, niekas niekada Hogvartse jo to neklausė ir neprašė. Japonas palinksėjo galva, sunkiai nurydamas seilę. Gestu parodė ištiesti delną, atidaręs dėžutę, kuri visa paskendo ilgame ir siaurame azijietiškam delne, įpurtė mergaitei porą tablečių. Viena buvo visiškai apvali ir kvepianti mėtom, kita - plokštėlesnė, bet irgi apvali.
   Luktelėjo, su viltim, kad mergaitė išgers tai, ką jis davė, o tuomet apsisuko ir nupėdino į tolimiausią kambario kampą, į kurį ir klestelėjo. Barškantis tablečių buteliukas dingo vidinėje apsiausto kišenėje, o albinosiškas Hayato veidas - slendermeniškuose delnuose.
   Sūri drėgmė. Kas galėtų tai mėgti?
   - Suzu... - trūkčiojančiu balsu sumurmėjo Hayato. - Junshi... Sane var, agie vlo seilatan... - japoniškai švepliojo, mat tokioj būsenoj sunku bebuvo tinkamai suvaldyt liežuvį. - Jie neleis man grįžti, o jų nebėra... - sunkiai iškvėpė, nugara atsiremdamas į sieną.
   Raudonom akim stebeilijo į lubas, kol pirštai atsilaisvino kvailą kaklaraštį. Nusirišo jį ir nuskraidino ant žemės. Nesusuktas į kukulį kaklaraištis tenuskrido netoli - nusileido ant dešinės kojos.
   - Galima sudeginti, - burbtelėjo patylomis, lyg sau, lyg švilpei.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Hayato Shinohara »
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • IV kursas
  • *
  • 379
  • Taškai: 157
  • 217 teleskopų (21-11-22)
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #73 Prieš 1 metus »
Kai milžinas ilgai nesvarstęs įteikė Elliw dvi tabletes, ji baisiausiai nustebo. Buvo įsitikinusi, kad jis pradės inkšti ką nors apie tai, kad ji per maža, kad jis neturi daugiau ar dar kokias nors nesąmones. Dėl to kai jos delne atsirado dvi tabletės, mergaitė nebežinojo, ką daryti. Įdėmiai jas apžiūrėjo. Nedrąsiai pauostė. Vienos kvapas, matyt, buvo per stiprus, nes ji smarkiai nusičiaudėjo. Taip smarkiai, kad abi tabletės kažkur nuskrido. Pasidarė be galo apmaudu. Vis dėlto tamsiaplaukis tuo metu spūdino šalin, tad velsietė sugebėjo sugalvoti, kad jai reikėtų apsimesti, kad ji dvi gautąsias prarijo. Ji skubiai nusekė vaikinui iš paskos ir norėjo paprašyti dar, kai jis pradėjo kažką vapėti. Tai išgąsdino rudaplaukę, tad ji žengtelėjo atgal. Ar tai tabletės jį taip paveikė? pasimetė mergaitė. Gal vis dėlto gerai, kad ji gautųjų neprarijo. Bet jis visą laiką buvo kažkoks nenormalus nutarė švilpė ir vis tik nutarė paprašyti dar bent vienos tabletės.
Bet tada milžinas pradėjo atsirišinėti kaklaraištį. Kažkokiais būdais Elliw atmintyje iškilo prisiminimas apie areštą, kurį jai paskyrė profesorius Koore. Net šiurpas nukrėtė. Ar šitas žmogus pažįstamas su Koore? susimąstė mergaitė. Tai, žinoma, nebuvo labai maloni mintis. Kita vertus... Šitas nesišvaistė teleskopais. Kol kas. Aišku, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad taip yra tik dėl to, kad kambaryje nebuvo nė vieno teleskopo - bent jau kiek siekė Elliw atmintis. O kadangi ji šiuos prietaisus sugebėjo atsiminti, buvo galima tikėtis, kad taip ir yra. Rudaplaukė pasijuto saugi.
Vis dėlto galimybė bet kada gauti iš teleskopo į galvą (net ir tuo atveju, kai teleskopų nėra - kas žino, kad milžinas neištrauks vieno prietaiso iš oro?!) nebuvo labai maloni. Reikėjo pagaliau nešdintis iš šito kambario. Nebereikėjo nei tablečių, nei dar ko nors, tuo labiau, kad milžinas dar ir deginti kažką ruošėsi. Elliw labai tikėjosi, kad jo taikinys - ne ji. Ne, švilpė tiesiog išeis iš kambario, ir tiek.
Deja, šiam genialiam planui sutrukdė mažytė smulkmena - durys buvo uždarytos. Elliw nepagalvojo pabandyti jų atidaryti, tad paprasčiausiai į jas atsitrenkė. Tarsi to būtų maža, sugebėjo pataikyti į rankeną, tad smūgis buvo itin skausmingas.
- Išleisk! - vėl užriko ji, tarsi milžinas būtų kaltas, kad ji nesugeba atsidaryti durų. Kad jos gali būti užrakintos, jai ir į galvą neatėjo.
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #74 Prieš 1 metus »
   Hayato nieko nematančiom, kiek paraudusiom akim spoksojo į lubas bereikšmiu veidu. Ištiesęs ranką prieš save, pamėgino paliesti kažką greit judančio ir matomo tik jam. Europiečių ir jo regima aplinka neretai skirdavosi, bet japonui šitas faktas buvo absoliučiai suprantamas. Europiečiai neturėjo tokių šviesių akių kaip jis, europiečiai buvo europiečiai. Veltui jie tyčiojosi iš jo kiek siaurėlesnių akių, patys mažai ką įdomaus regėdami savo menkaprotiškame pasaulyje.
   Jaunuolis mostelėjo lazdele, šalia jo ant grindų nukrito peilis ir teptukas. Kai niekas nematydavo, jis treniruodavosi dirbti su abiem šiais įrankiais. Pastaruoju metu peiliu naudodavosi gal net daugiau.
   Kairiąja ranka nežiūrėdamas į grindis juodaplaukis pačiupo peilį, kelissyk pamosavo priešais save, o tada ir visai jau švystelėjo peilį į priekį. Prisidengė delnu veidą, vėliau atsidengė. Dabar atrodė ramesnis. Vargais negalais susirinkęs ištįsusias galūnes slendermen'as atsistojo, paėmė teptuką nuo grindų ir įsistatė į dantis.
   - O KODĖL NETAPAI? KĄ REIŠKIA MENAS? KĄ REIŠKIA SPALVA? AR ŽINAI, EUROPROTE? - staiga pripuolęs prie mergaitės, jis sukąstais dantim išmaurojo jai į veidą, abiem rankom suimdamas ją už atlapų ir smarkiai papurtydamas.
   Veide įsikūnijo pasišlykštėjimas visomis pasauly egzistuojančiomis bjaurastimis, filosofas atšoko atgal ir skubiai nusivalė delnus į kelnes. Suspaudė lazdelę delne, paleido stiprią vandens srovę iš jos, iškart nusiplaudamas purviną europietišką egzistenciją nuo savęs.
   - Kodėl esi šitoj irštvoj? Gal suvoktum daugiau, jei pabėgtum, - paniekinančiai nusivaipė Hayato. Atsiduso, staiga pajutęs užuojautą prastiems genams, ypač nervinių ląstelių. - Et, nepasisekė. Nepasisekė. Ne... - diminuendo stilium kartojo jis, žiūrėdamas į mergaitės kaktą, mat žvilgsnio kažkodėl prisibijojo.
   Jo apsiaustas nuo vandens buvo šiek tiek sušlapęs.
   - Jei vandeny pavirintum apsiaustą... - pradėjo jis mąsliu tonu. - Jis galimai pamėlynuotų. Priklauso... Koks vanduo, - nusikvatojo Shinohara širdingai, ignoruodamas bet kokį žodį ar žvilgsnį, atsklindantį iš mergaitės burnos.
   Priėjęs prie durų, jis nulenkė rankeną. Durys neatsidarė. Juodaplaukis pakraipė galvą, sunkiai susigaudydamas, kur ir kodėl yra, o tuomet nusisuko, nužingsniuodamas link židinio su prieš jas gulinčiomis chrizantemomis. Jei jis negali išeiti, vadinasi, jis čia likimo valia.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“