0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #30 Prieš 4 metus »
Kota tiesiog tyliai klūpėjo prie dar rusenančio židinio, šiek tiek siūbuodama pirmyn atgal. Ji nieko neatsakė į Kajaus žodžius, tačiau jie visi smigo giliai į širdį, kaip Sniego Karalienės veidrodžio šukė įsmigo į kito Kajaus širdelę. Tačiau Kotos širdis į ledą nešalo, nors šiuo metu ji visai norėtų, kad ji taip ir būtų padariusi.
Galvoje nesirezgė nė vienas atsikirtimas, mergaitė sugebėjo tik tyliai sušnibždėti ,,atsiprašau", kristalinėms ašaroms riedant jos baltais skruostais. Laimei, jos pirštinės, tos pačios, su širdelėmis ir kažkokiu pūkučiu ties kraštais, buvo iki alkūnų, nors šerkšnas jau po truputį kišo nosį iš po medvilninės pirštinės. Vis stipriau ir stipriau ji veržė tą kaspiną, tačiau skausmo nejuto.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #31 Prieš 4 metus »
 Knyga gulėjo kažkur prie uždelsto kritimo užuolaidų, o trečiakursė nė nenorėjo apie ją pagalvoti. Dabar mieliau būtų turėjusi dėžę spragėsių, ar porą litrų pieniško kokteilio, negu tą knygiūkštę. O tai gana didelė anomalija, nes varnos niekada nepaleidžia knygų iš rankų, ar bent jau iš akių. Margo ne išimtis, bet stovėdama palyginus nedidelės patalpos pakraštyje, kurios viduryje vyko tikrų tikriausia drama (o joje dar dalyvauja žmogus kurį stalkini), tiesiog negalėjai galvoti apie knygas, kuriose papasakotos istorijos iš vis nežinia, ar tikros.
 O čia dėjosi kažkas tikro ir tikrai įsimintino, ir pagalvojus, kad visai atsitiktinai tapo maža šio spektaklio dalimi (juk tas apsikabinimas buvo provokacija, tiesa?) mergaitė nenorėjo taip lengvai imti ir palikti telemundo presenta sukurio, tad tiesiog spoksojo bandydama susigaudyti kas čia, po perkūnais, vyksta.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #32 Prieš 4 metus »
- Visai neblogai. Sugebėjau nenueiti į nei vieną pamoką. Jaučiu vėl norės antrais metais palikti, bet kaip nors vėl išsisuksiu. Juk aš Andersonas.
Kajus abejinga veido išraiška stebėjo Kotos ašaras. O išgirdęs žodį „atsiprašau“, jis tik sugalvojo kaip bendrakursei atkeršyti. Varnanagis įkišo ranką į apsiausto kišenę ir užčiuopęs akmenuką spustelėjo jį. netrukus pradėjo snigti, visos sienos apledijo. Rudaplaukis atsisukęs į Kotą, nutaisė piktą balsą ir pradėjo priekaištauti:
- Ką tu darai? Ar nori ką nors nužudyti? Pavyzdžiui mane. Taip kaip nužudei savo motiną.
Trečiakursis žinojo, jog taip tikrai sudaužys tos mažos jautrios mergaitės širdį. Po velnių, jam pačiam buvo skaudu. Po šito ne ji atsiprašinės, o atsiprašinėti teks Ksanderiui.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #33 Prieš 4 metus »
Kota pakėlė galvą. Ji trumpam atsisuko, pažvelgė jau bedvasėmis akimis į Kajų ir vėl nusisuko. Ji žinojo, kad šaltis ne dėl jos.
Vienas.
Pirštai taip stipriai spaudė kaspiną, kad net veidas paraudonavo, po to šiek tiek pamėlsta. Ledas buvo apgaubęs jos pečius.
Du.
Kota ėmė dusti. Oras negalėjo prasiskverbti, o kaspinas skaudžiai raižė jos kaklą. Tačiau ji nesiliovė, rišo kaspiną dar tvirčiau. Juk niekas sidabraplaukės labiau neįskaudins, nei Kajaus žodžiai.
Trys.
Mažas kūnelis susmuko ant žemės. Rankos bejėgiškai nukaro, kaspinas buvo taip stipriai užveržtas, kad net kilpos išsinėrė ir susidarė neatnarpliojamas Gordijaus mazgas. Galiu prisiekti, net kraujas per nubrozdinimą pasiekė dienos šviesą ir dabar lėtai varvėjo mergaitės kaklu.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #34 Prieš 4 metus »
 Brrr... - nusipurtė vos pasirodžius pirmosioms snaigėms. Sniegas gal ir labai gražus, idiliškas, trapus ir įmantrus dalykas, bet labai jau reikalaujantis šalčio. O šaltį jau galime vadinti Margo priešu numeris vienas. Juk turėjote pastebėti, kad vos užsimenama apie šaltį ir Margo tame pačiame sakinyje, jis būtinai baigsis nepatenkintai.
 -Auč. - sumurmėjo panosėje, kai tuo tarpu per mergaitės nugarą lakstė įkyrūs šiurpuliukai.
 Bet Kotos spalvai tiesiog akyse persimainant varnė ėmė rimtai nerimauti. Bet koks fanas imtų nerimauti, kai jo stalkinimo objektas staiga... Krenta ant žemės?!
 -Neeeee! Nemirk. Nemirk, tik nemirk! - šoko prie snieguolės šaukdama. -Ir man bėdos ir šiaip. Aš gi didžiausia tavo gerbėja! - kaip tikrų tikriausia profesionali beprotė fanė išrėkė, negailestingai draskydama kaspiną. -Atsibusk! Nemirk! - atrodo vienintelė susijaudinusi dėl tokios staigios Kotos pusmirties baksnojo mergaitę pirštu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #35 Prieš 4 metus »
Kajaus širdį tarsi ledas sukaustė pamačius Kotą susmukusią ant žemės. Pradėjo trūkti oro. Atrodė, jog jis pats tuoj susmuks šalia. Jį vienu metu ir pyktis, ir juokas ėmė žiūrint ką Margo išdarinėja. Ko ta pavartojusi? Kaip morka kokia. Galiausiai Andersonas neiškentęs nuėjo link Kotos ir lazdelės mostu atlaisvino kaspiną. Jis pyko. Labai. Ir ant Kotos ir ant savęs.
- Tai gal nuėjus šok nuo stogo. Ant tokio daikto išvis turėtų būti užrašas „Saugoti nuo vaikų“.
Trečiakursis pajuto šilumą. Bet šioji nebuvo gera. Ji buvo tarsi tamsi, tarsi bloga. Tamsa užpildė kiekvieną jo ląstelę, kiekvieną kampelį. Gėriui vietos nebeliko. Kajus pravirko. Bet po akimirkos ašaros tarsi išgaravo. Akys nušvito raudonai. Ir gyvatė prarijo jo širdį.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #36 Prieš 4 metus »
Ranka sutrūkčiojo ir Kota pagaliau vėl įkvėpė to brangaus deguonies, kurio jau spėjo pasiilgti. Pagaliau, šiaip ne taip atsikėlusi, ji pažvelgė į lubas, iš kurių vis dar leidosi kažkokios snaigės. Bet ne josios.
- Pašyčiau, - prunkštelėjo ji ir snaigės ištirpo net nepasiekusios žemės. Kiek sumišusiu žvilgsniu pažvelgusi į Margo, Kota sunkiai atsistojo. - Tu mano... kas?
Bet vis tik, Kajui, ar tam, kas jo viduje, vėl prabilus, Kota trūkčiodama į jį atsisuko. Jai jau buvo per daug, jis stovėjo ant ribos.
- Gal tu gali nors kartą UŽČIAUPT SAVO SUŠIKTĄ SRĖBTUVĘ?! - ūmiai pykčiai pratrūko ji, treptelėdama koja ir prirakindama jį prie žemės. Lengvu judesiu stumtelėjusi jį prie sienos, ji pritvirtino ir jo rankas prie sienos. - Kas tau darosi? - tyliai sušnabždėjo ji, uždėjusi delną ant jo burnos. Laikinai atėmusi jo galimybę prasižioti, Kota atsiduso, pažvelgusi į jo raudonas akis ir net nedvejodama, sugriebė jį už apykaklės ir perplėśė marškinėlius pusiau.
Suraukusi antakius ji žengtelėjo atgal, drebančiomis akimis žvelgdama į jo raudonąsias.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #37 Prieš 4 metus »
 -Uh, tas vyšnių kompotas tikai nebuvo pats geriausias pasirinkimas pusryčiams... Turint omeny, kad jis buvo prie Helauvyno likučių kampo. Bet juk koks elfas galėjo jį iš manęs atimti. - garsiai mąstė, suvokusi, kur paliko savo lazdelę, savo būtiniausią ir svarbiausią daiktą, tarsi pačią sielą. Nors pagalvojus, nieko čia stebėtinai keisto. Juk protą jau ne pirmą kartą pameta.
 -Nesvarbu kas aš, svarbiausia tu nenumirei. Galiu autografą? - greitakalbe išbėrė, bet net nespėjus prisiminti, jog neturi nė lapelio, nė plunksnos, baltaplaukė vėl ėmė, ar galbūt pradėjo veikti, lyg ką tik nebūtų dususi.
 Karas tęsėsi, o įtartino skonio vyšnių kompoto prisirijusi Margo nė nežinojo ką palaiko. Turbūt, kaip pats Sneipas, stovi vidury kelio, kad niekas nežinotų kurioje ji pusėje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 505
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #38 Prieš 4 metus »
  Margareta išpūstomis akimis stebėjo kambaryje vykstančią dramą. Antrakursė nespėjo susigaudyti įvykiuose - štai Kota smarkiai veržia sau kaklą, čia ji, praradusi sąmonę, guli ant žemės, žiūrėk, jau ir kažkokia nepažįstama tamsiaplaukė varniukė atlekia jos gelbėti bei apsiskelbia didžiausia merginos fane, o ir Kajus greit prabyla pykčio persmelktu balsu. Aišku buvo tik... Et, niekas nebuvo aišku!
  Vėliausiai pasirodžiusiai nepažįstamajai paprašius autografo, Margareta pagaliau pabandė įsiterpti:
  - Eee, gal kas gali paaiškinti, kas čia vyksta? - numykė ir nudelbė akis. - Ar tai kažkokia praeities istorija? Kas... Kas turėjo nutikti, kad kitiems leistumėte stebėti tokį reginį, kurį drįsčiau net spektakliu vadinti?
  Vildamasi, jog nepasirodė pernelyg smalsi, Margareta užsičiaupė. Na ir keisti kai kurie mokiniai.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #39 Prieš 4 metus »
Kajus išsivadavo iš ledo. Labai abejotina ar tą padarą tūnantį keturiolikamečio berniuko, kuris tik norėjo būti laimingas, kūne galima vadinti Kajumi. Tai nebebuvo Kajus.
- Aš užčiaupti? Vaikeli, tu norėsi, kad kuo ilgiau kalbėčiau ir tavęs nenužudyčiau.
Vos mostelėjęs ranka, jis prie sienos prirakino sidabraplaukę ir tą priekvaišą. Kambaryje kol kas nepajudinta liko tik šviesiaplaukė 11-12 metų mergaitė. Bet nereikia bijoti, ji irgi bus pajudinta. Tamsiaplaukiui ranka mostelėjus aukštyn šioji pakilo į orą tarsi būtų smaugiama ar kariama. Jos šviesi oda, jau  buvo pamėlynavusi, kai jis sviedė ją žemėn.
- Papasakokit man ką nors iš Hogvartso gyvenimo. Kajukas kurį laiką nuo manęs buvo atsitvėręs, todėl galima sakyti buvau aklas ir kurčias.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #40 Prieš 4 metus »
Kota susiraukė, skausmui persmelkiant jos nugarą. Tačiau šitai jai nelabai ir rūpėjo. Matot, mažoji baleriną skausmą galėjo pakęsti - tačiau ji nepajėgė stebėti, kaip kenčia kiti. Šitaip prieš akis vartaliojantį jos naująją draugę buvo išties skaudu stebėti, tad vietoj įprastinės baimės, Kotos kūną sustingdė pyktis. Visas jos kūnelis pamėlo, sušąlo ir suledėjo, akys degė mėlyna liepsna, o pati mergaitė tingiai nuslydo siena žemyn.
- Ne, ačiū, geriau jau mirsiu, nei klausysiu tavo balso, - nusižiovavo mėlynoji mergaitė, apžiūrinėdama savo nagus. - Matai, priešingai nei kai kurie mūsų tarpe, sugebu žmonių pasigailėti, - kandžiai šyptelėjo ji, spragtelėdama pirštais. Ledas nušliaužė iki Margaretos ir Margo, paėmė abi varnes ir abi uždarė savotiškame iglu. Juk svarbiausia apsaugoti. - Na, žinai, šventėm, kai tavęs nebuvo, niekas tavęs nemėgsta. Supranti? Netgi tas pats Klastūnynas pradėjo draugiškai su mumis sugyventi, - atsainiai kalbėjo ji, kambaryje pamažu bepradedant snigti.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #41 Prieš 4 metus »
 Kai neišsimiegi dalykai ima rodytis ne tais, kuo esą. Kartais, kai manai, kad melas yra tiesa, jis ja ir virsta, nors taip ir nėra.
 Margo palietė savo smilkinį, amžinai užšalusiais pirštais. Besijuokianti mėnulio pilnatis. Garsi muzika. Prakąstas moliūginis pyragaitis, kuris nepasirodė toks pat skanus, kaip gražiai atrodė. Ir po jo išgertas kažkokio keisto skonio vyšnių kompotas. Kas buvo šalia? Septintakursiai... Raudonakė užvertė keistai sunkią galvą į lubų slepiamą dangų. Visi žinojo, kad dalis abiturientų tikrai nepraleis progos pasidaryti šventės sau dar linksmesnės. O kai visi jau šėlo, niekam neberūpėjo, kad galbūt kažkas kažkur paliko savo "linksmąją" stiklinę.
 Dalis praeitos nakties buvo išgaravę. Nuotrupos lyg viską būtų stebėjusi iš šalies, tačiau per miglą. Turbūt nusnūdo Didžiojoje salėje. O kur atsibudo? Mergina suraukė antakius. Atsibudo ten pat, o gal net nemiegojo, tačiau elfams renkant sutrintus plastikinius puodelius ir stambius konfeti, o vienam kampe valant vėmalus, salėje vis dar grojant muzikai, o praretėjusioms gretoms toliau šokant varnė atsistojo ir išėjo. Turbūt traukė į miegamąjį, bet nuvargusios (o gal septinto kurso gyvenimo pagrindų ragavusios) smegenys greitai nunešė ją kita linkme.
 Kaip ten bebuvo jaunoji ragana aiškiai prisidirbo, prisidarė gėdos ir kažkur įsivėlė.
 Kadangi kraujas jos sritis (galbūt šį kartą neprisiminkime visų talento smulkmenų) trečiakursė greitosiomis susitvarkė ir grįžo į savo vėžes. Bet štai ji ir vėl įkalinta, tik jau nebe taip metaforiškai.
 -Prašyčiau?! - drįso spiegtelėti, nors nujautė, kad aiškiai čia kažko pridirbo. -Norėčiau būti išleista, nes ko jau ko, bet ledo nemėgstu ir deja, kirvio neturiu. - mergaitė suskato tikrinti, gal vis dėl to lazdelė čia pat. -Ir iš vis, kiek dabar valandų? - kas čia žino, po tokios naktelės galėjai ir visą savaitę praleisti.
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Vintė Adamson

  • IV kursas
  • *
  • 505
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • even dearest blue's not there, though poets would find it
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #42 Prieš 4 metus »
  Margareta bijojo. Jai skaudėjo. Mergaitė nesuprato, kas vyksta. Skausmas. Šaltis. Išgąstis. Panika. Ledas. Baimė. Žaizdos. Ašara.
  Pirmakursė tarsi atsiribojo nuo šios vietos, šių piktų žmonių. Ji plaukiojo neaiškių pavidalų jūroje. Lengvai plasnojo vandens paviršiumi. Buvo gera. Jokių blogų dalykų. Saulė, maloniai kaitinanti odą, gaivus vėjelis, skriejantis šviesių plaukų galiukais...
  Bet išties Margareta buvo čia, šioje žiaurumo prisotintoje patalpoje, kur nebesuprato, kokių įvykių liudininke yra. Nebesuprato, kaip ir kodėl čia atsidūrė. Nebesuprato, ar tai gali būti tikrovė. Galbūt viskas melas, ir ji ne čia, kelionmilčių kambaryje, gal ji ten - jūroje. Ak, kaip to norėjo.
  Nebegalėjo. N e b e g a l ė j o.
  Putlios lūpos švelniai prasivėrė, ir Margareta pradėjo klykti.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #43 Prieš 4 metus »
Jis karčiai nusijuokė.
- Pasigailėti? Kam man kažko pasigailėti, kai galiu nužudyti. Tu nesupranti, ledine mergyte. Aš grįžau keršto. Jūs manimi atsikratėte, tai dabar aš atsikratysiu Hogvartso. Jei negrįšiu šiandien, grįšiu vėliau. Kajus tam gimė. Kad būtų indas. O jūs gimėte tik tam, kad mirtumėt. Jūsų nuostabus trejetas mirs šiandien, kiti kitą dieną. Nejau yra skirtumas. Kaip ten sakoma? Ak. Mirk šiandien, nes rytoj brangs laidotuvės. Darau jums paslaugą.
Tamsos Valdovas ištraukė burtų lazdelę, ketindamas ištarti lemtingus žodžius. Bet pažvelgęs į Kotą pajuto kažkokį keistą jausmą, kuris trukdė jam ją nužudyti. Kajus.
- Kajau, ramink savo hormonus. Ji tavęs nekenčia. Įsivaizduoji, jis, vargšelis, taip tave myli, kad net aš jaučiu kutenimą.
Kažkur toli, netoli pasigirdo klyksmas. 

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Kelionmilčių kambarys
« Atsakymas #44 Prieš 4 metus »
Tai buvo spontaniškas, jokios prasmės ir logikos neturintis planas. Po motinos žūties, jaunėlės sesutės dingimo, Ravenas von Sjuardas ne itin pasikliovė savo vampyriškomis smegenimis. Apskritai, nelabai mąstė, tiesiog atlikinėjo veiksmus ir tiek. Tokia pati situacija ir dabar vyravo- keturiolikmetis įžengė į pamirštąjį (Ambridž dėka) Kelionmilčių kambarį, nė nesusimąstęs ką čia veiks.
Durys trinktelėjo ir pakilo dulkių guotai mikliai naikindami švaraus, bet pridususio deguonies gurkšnius. Dvynys nusičiaudėjo dešine ranka perskirdamas orą, lyg tikėdamasis, kad šitai panaikins nešvarumus. Apsidairė, tačiau pati aplinka nepakėlė ūpo, greičiau it kotas kirvio geležtei pritiko. Dulkinas su apsilupinėjusiomis, nublukusiomis sienomis, tvankus ir smirdantis milteliais, kuriais ir buvo pavadinta patalpa. Palubėse, atidarytų durų sukelto gūsio lingavo tik vienas iš trijų besilaikantis šviestuvas, tačiau neįjungtas. Rodos ir jis tuoj nutrūks. Nutrūks ir mirs savo daiktiška mirtimi. Berniukas užvertęs galvą, įbedęs akis į tąjį besilaikantįjį palubėse, trokško, kad ir jo pačio gyvenimas taip pasibaigtų kaip ir buvusiųjų šviesos nešėjų. Tiesiai ir greitai. "Tiesiai ir greitai"- visai panašiai kaip Aliaska Jang pabaigė savo gyvenimą. Tik čia nebuvo nemago sugalvota realistinė istorija, o magijos kupinas pasaulis, kur vargu ar taip ramiai mirsi.
- Norėčiau kartu su jumis būti. [i[Mama. Sese. Kodėl jūs mus palikot?...[/i]- nedrąsūs, tylūs žodžiai patapo mintimis, uždarytomis būsimo ketvirtakursio makaulėje. Liūdesys ir sielvartas sukaustė kūną, tačiau didelių pastangų dėka, niekas neįsiveržė laukan. Vampyro jauniklis patempė lūpą, bet nepravirko- tiesiog apsisuko ir bato galu uždarė duris sau už nugaros. Negarsus trinktelėjimas nusirito tvankiu kambariu. Akimirka ir įsivyravo tyla, tik girdėjosi Raveno kvėpavimas.
Kodėl jūs mus palikot?- minčių klausimas nepaliko ramybėje,- Kodėl mane, Fasirą ir tėtį? Juodaplaukis begarsiais žingsniais nužingsniavo link langų ir mikliai šiuos atidarė. Vakaro vėsa pasiekė patalpą, o berniukas atsiduso. Žvilgtelėjo į visus tris nesikūrianančius židinius, bet pilnus pelenų. Negyvomis akimis. Bejausmėmis. Neturėjo jokio noro apsimetinėti, kad viskas gerai. Arba beveik. O po to Ravenas sudribo ant artimiausio krėslo, ranka pasirėmė veidą ir žvilgsnis dar labiau apsiblausė.
- Aš taip jūsų pasiilgau...
Minutės ėjo, praėjo penkiolika, pusvalandis, jaunasis von Sjuardas taip ir nepakilo. Sėdėjo ir spoksojo į vidurinįjį židinį. Kartais žvilgsnis nuklysdavo ir prie pilno indelio su kelionmilčių milteliais. Aš niekur nenukeliausiu- ir akys nukrypdavo vėl į židinį. Pajudėjo tik tada, kai pajuto, kad tirpsta sėdimoji. Pasimuistė penkias sekundes ir vėl liko drybsoti kaip anksčiau. Pakeitė tik rankų padėtį- šias susinėrė ant grifiška uniforma papuoštos krūtinės. Ir viskas pasikeitė. Berniukas iš pykčio suspaudė kumščius, sukando dantis ir veidas persikreipė. Nepajuto kaip pradėjo urgzti. Urzgti ant to, ko net nebuvo čia. Ant to, kas nužudė Ravenui brangius žmones. Rodos, akimirka ir būsimas ketvirtakursis auksaakis pasius pagautas pykčio priepuolio, bet puikiai vampyro ausiai girdimas kranktelėjimas sustabdė pašėlsiantįjį.
"Vyruti, nervus į konservus suvarei?"
Huginai...
Varnas mintyse išgirdęs savo vardą pakreipė juodaplunksnę galvytę,- "Ko?"
Tu nesupranti! Ir užknisi. Jie nužudė mano mamą. Dabar jos vietą užėmęs kažkoks lotynpalaikis idiotas! Jų dėka dingo mano sesutė Solveiga. Aš turių teisę nekęsti ir pykti!- Raveno mintys susijaukė, o varnas, mintimis susietas su Soreno sūnumi, susigūžė nuo to neapykantos perkreipto minčių tono. Paukštis lyg sutikdamas kaukštelėjo snapu ir suplansojęs sparnais nulėkė link šeimininko. Atsitūpė ant dulkino krėslo ranktūrio, norėjo jau kažką sakyti, bet vampyrėlis alkūne nubaidė draugą. Šiandien tikrai jam buvo prasta nuotaika. Huginas supratęs, kad nieko nepeš nusplasnojo ant artimiausio krėslo. "Aš tik norėjau, kad nustotum ne laiku pykti. Paraką pasilaikyk mūšiui.- tačiau Ravenas nesiklausė. Surūgęs kiurksojo spoksodamas į grindis.