[Venera Moon]

Venera tikėjo to viralo galia, bet netikėjo savo ir Stefano galiomis. Beto, kaip mes rasim Dovydą? Tai neįmanoma. Nu gal, bet jeigu rasim, mus pirmus nužudys. Venera mąstė, kai staiga Stefanas griebė knygą. Stefanas buvo Veneros ūgio, tad Venerai nieko neliko, kaip tik pasakyt tiesą. Ji paleido knygą iš rankų.
-Gerai! Prasta aš melagė. Aš..-mergina baisiai nemėgo rodyti, kad bijo,-aš bijau.
Mergina staiga atsisėdo ant kedės prieš Stefaną. Ji užsidėjo ranką ant kaktos ir nuleido galvą. Ji užsimerkė.
-Aš bijau. Netikiu, kad ką nors galiu padaryti. Kai buvau kambaryje radau raštelį..
Venera išsitraukė raštelį. Jis buvo suglamžytas, rašalas išblukęs.

Hm.. Avada Kedavra skausmingas dalykas? Nežinau. Tai - nedovanotini kerai, bet tau juos aš padovanočiau, gražuole.

Merginą tik laikė ištiesusi lapelį. Knyga gulėjo ant grindų.
-Aš bijau. Aš negalėsiu apsigint. Aš nenoriu mirti..
Mergina užsidėjo rankas ant veido, susirietė ir pravirko. Jos akys buvo juodos ne nuo knygų, kurias galbūt skaitė, ji visą naktį verkė ir negalėjo užmigti. Ji nebuvo panaši į įžūlią, nemandagią klastuolę.. Ji bijojo.

[Adam Monte]

Stefanas tik dabar suprato, koks yra sunkus tėvo darbas. Kiekvienas žmogus į grasinimus reaguoja vis kitaip. Vieni juokiasi, kiti apie tai kalba ramiai, treti verkia. Visgi, pats grifiukas labiausiai bijojo verkimo reakcijos. Būtent tai ir įvyko – Venera prapliupo verkti ir Stefanas nei velnio neišmanė, ką daryti. Tai buvo pirmas kartas, kai jis matė verkiančią merginą, o baisiausia, jam rūpėjo, kodėl ji verkia.
Grifiukas paėmė raštelį, perskaitė ir padėjo at stalo.
- Venera, ar žinai, kodėl jis tau siuntė šį raštelį? Jis nori tave įbauginti. Jis siekia, kad tu bijotum. O ar žinai, kodėl jis to siekia? Todėl, jog kai auka bijo, tada ji yra pažeidžiamiausia – šaltu balsu kalbėjo grifiukas. – Susiimk. Jis tave dar bandys gąsdinti. Jis lauks kada tu būsi pažeidžiamiausia, taip jau yra sutverta. Jeigu būtų užtikrintas, kad tave nukaus, jis nebūtų terliojęsis su rašteliais. Aš tai žinau.
Grifiukui buvo ganėtinai nesmagu žiūrėti į kūkčiojančią merginą. Tikrai nuoširdžiai jis neišmanė, kaip jai būtų galima padėti ir bent jau šiuo momentu nuraminti. Galiausiai vaikinas atsistojo ir priėjo prie Veneros. Grifiukas uždėjo savo išbalusią ranką ant Veneros peties.
- Tu negali imti ir tiesiog pasiduoti. Jis kaip tik to ir laukia. Venera, žinau, kad esi puiki burtininkė. Ne kiekvienas idiotas norėtų su tavimi kovoti akis į akį. Na, nebent jis mulkis. Bet kada tu bijai, pasižiūrėk kokia silpna tampi. O be to, aš esu šalia. Ha, nenuvertink pirmakursių. Galiu pasakyti, kad su savo idiotiškais kerais esame kenksmingi kaip niekad. Esame rakštis užpakalyje. Tokia rakštis būsiu ir aš. – kalbėjo Stefanas.
Stefanas žaliomis akimis pasižiūrėjo į sąsiuvinį, kuriame glūdėjo ne vienas ir ne du viralai, kurie gali būti labai išmaniai pritaikyti.
Grifiukas neprisimena, kada tiek kalbėjo. Mintyse jis dėkojo tėvui už visas pamokas, visus galvosūkius, su kuriais jis kvaršindavo berniuko galvą. Dabar atėjo laikas padėkoti ir už tai, kad nuo pat mažų dienų jį auklėjo kiek kitaip, negu visi kiti vaikai buvo auklėjami – mylimi, popinami, Stefanas buvo dresiruodamas, verčiamas mąstyti, suktis iš padėties.
Grįžęs iš padėkos momento, grifiukas giliai atsiduso ir atsivertė knygą.
- Nagi, negalime sėdėti vienoje vietoje. Tau reikia praktikuotis kerus. – šaltai pasakė Stefanas.

[Venera Moon]

Venera pakėlė akis. Jos buvo pilnos ašarų ir atrodė kaip jūra ir blizgėjo nuo ašarų. Venera nusišluostė ašaras. Ir kai žiūrėjo į Stefaną, šis jau nagrinėjo knygą. Jis mane tikrai padrąsino. Dieve koks jis protingas..
-Ačiū,-Venera pastebėjo, kad jam nelabai patinka tie jos pakštelėjimai, bet vis tiek ketino tai padaryti, o kai jau norėjo, sustojo. Nepatinka, tai nepatinka. Ir liko tokioj padėty, apsimesdama, kad tik žiūrėjo ką jis daro.
Venera pasiėmė knygą.
-Taip, būrtažodžius aš moku, bet mano lėta reakcija. Nespėju apsigint.
Tikiuosi jis nesusimąstys, iš kur žinau savo minusus kovoje. Jis protingas, bet.. Nemanau, kad dabar jam tai rūpi.
-Man reikia išmokti apsigint. Geriau yra dėl to viralo ..-Venerą nutraukė girgždesys už durų.-girdėjai?-išsigandusi paklausė Venera.
Ji paklausė taip pat, kaip klausė miške, tik tada jai buvo juokinga, smagu ir nebaisu. Dabar buvo baisu. Jis nužudys mus abu, jeigu ras.. Stefanas nemanau, kad moka kautis. Tik gamint vaistus. Nors kas ten žino.
Venera pažvelgė į Stefaną.
-Kas ten?-sunerimusi paklausė,-ką darom?!

[Adam Monte]

Grifiukas įnirtingai apžiūrinėjo knygą, burtažodžius, jų aprašymus. Nuoširdžiai pasakius jam tie burtažodžiai mažai ką sakė, nes nei vieno iš jų nemokėjo. Ir kolkas dar nebuvo pasiruošęs nei vieno išmokti.
Stefanas pasižiūrėjo į mėlynas Veneros akis ir vėl nukreipė akis tiesiai į knygą, kurioje tiek daug puikių burtažodžių.
- Nespėji apsiginti... – keista, bet vaikinui neužkliuvo šitie žodžiai. Jis dar labai mažai išmanė apie kovas. – Vadinasi reikia paieškoti kokio nors viralo, kuris galėtų paspartinti tavo reakciją. Esu kažką panašaus matęs vienoje iš tėvo knygų. Įdomu, ar čia bibliotekoje ją būtų galima rasti. O be to, galime kada pasipraktikuoti, nes aš esu beviltiškas kerėjime.
Pasigirdo garsas. Stefanas greit numetė padėjo ant grindų dvi sunkias knygas , nuspyrė jas truputį toliau po stalu, kad nebūtų taip gerai matomos. Ant stalo pasidėjo vieną knyga pavadinimu: „Medicina“.
- Dabar tu eisi tiesiai į tą spintą ir būsi ten iki kol aš duosiu ženklą – parodė berniukas pirštu. – Nenoriu, kad įkliūtum. O jeigu blogiausiu atveju tave kažkas sekė, tu iš pasakų galėsi koordinuoti kerų veikimą ir man pagelbėti. – vos girdimai išlemeno Stefanas.
Grifiukas kiek šiukščiai stumtelėjo Venerą į spintos pusė ir pats atsisėdo prie knygos, vaidindamas, kad toliau skaito. Po velnių... Mane kankina negera nuojauta...

[David Lockwood]

Dovydas White lėtai ėjo link nenaudojamos klasės. Tai buvo vienintelė vieta kur jis gali susikaupti ir pasinerti į knygas. Pelenė... Įdomu kas gi ta pelenė? Tikiuosi šita pasaka bus įdomi, nes girdėjau, kad tų žiobarų knygos būną visiškai neįdomios.  Dovydas jau stovėjo prie nenaudojamos klasės. Jau norėjo daryti duris bet išgirdo balsus:
-Man reikia išmokti apsigint. Geriau yra dėl to viralo...
Aš galvojau, kad tik aš žinau šią vietą. Eit ar neit? Gal man pasivaideno? Dovydas klausėsi kas dedasi už durų, bet nieko negirdėjo. Gal man pasivaideno? Surizikuosiu ir įeisiu. Dovydas tyliai pravėrė duris:
čia tas grifiukas iš bibliotekos! Ką jis čia vekia?
-Ar galima užeiti?

[Venera Moon]

Spintoje pilna dulkių, trūksta oro. Tai pajutusi Venera išėjo iš spintos.. Ji svirduliavo, buvo dulkėta, susivėlusi.
Ji matė Stefano veide mažą vidinį juoką iš jos. Ji pamanė, kad Dovydas mano, kad ji išvis durna. Ką man atsakyt?.. Na.. Hm.
-Kvailos tos.. Hmm.. Žinot.. Burtai, kerai.-ji kalbėjo lyg užburta.
Venera mirktelėjo Stefanui ir išėjo.
O dieve. O dieve. O dieve.

[Adam Monte]

 Grifiuko ramus veidas pasitiko Dovydą. Berniukas kiek neramiai prisiminė susitikimą bibliotekoje, kuris buvo ne iš maloniausių. Stefanas kiek nustebo matydamas Dovydą čia, nes naktimis mažai kas vaikšto mokykloje, o ypač mažai kas užsuka į šią klasę.
- Galima. – ramiai ištarė Stefanas.
Tikiuosi, kad šis keistuolis neprisigalvos, ko nereikia. Burtininkai yra linkę į tokius dalykus... Berniukas įsmeigė žalias akis tiesiai į švilpiuką.
Venera greitai išėjo. Visą dulkėtą siluetą berniukas nulydėjo akimis. Po velnių, aš tikras idiotas. Sugalvojau ją į spintą įkišt... Stefanas dabar mąstė, kaip jam reikės išsigabenti šitas knygas ir kaip pavyks nuslėpti faktą, kad jis čia nelegaliai vaikštinėja. Ypač naktį, po mokyklos teritoriją. Visgi, grifiukas ramiai mąstė, kad Dovydas neįduos jo niekam. Taisykles pažeidė jie abu, vadinasi, jie lyg savotiškai net nepasižadėję vienas kitam, davė priesaikas, kad vienas kito neišduos.
- Tikiuosi, kad žinai, jog naktį čia vaikštinėti negalima. – šaltai pasakė Stefanas.
Jam neramu buvo, kad švilpis gali per daug žinoti apie jį. Iš kur? Galbūt jis sekė berniuką.
Visgi,  grifiukas greitai pasilenkė ir pasiėmė dar dvi knygas.
- Man jau irgi laikas eiti. Tikiuosi, kad laikysime vienas kito paslaptį. Juk tu supranti, apie ką aš  kalbu. - šaltai atsakė Stefanas.
Vaikinas vėl svirduliuodamas išėjo iš klasės. Dar buvo galima klausytis, kaip sunkiai velkasi grifiuko kojos.

[David Lockwood]

- Galima. – ramiai ištarė Stefanas.
Dovydas tai išgirdęs tyliai uždarė duris ir nuėjo atsisėdo. Staiga iš spintos išlindo kažkokia mergiotė. Visa dulkėta, kosėjanti nuo dulkių. Ar ji visai durna? Kokiu velnio jai reikėjo lysti į spintą? Na nesigilinsiu...
-Kvailos tos.. Hmm.. Žinot.. Burtai, kerai.-ji kalbėjo lyg užburta.
Tikrai išprotėjusi... Venera išdūmė iš klasės. Stefanas irgi ilgai nelaukęs išėjo. Gal tikrai durna vidurį nakties skaityti pelenę? Dovydas tyliai nubėgo į švilpynės bendrajį kambarį.

[George Smith]

  Takšt takšt takšt kaukšėjo George auliniai batai tuščiu, vėjų košiamu koridoriumi. Pro kelis langus, besidriekiančius ištisai ilgo koridoriaus, matėsi liūdna pilnatis, tokia šalta ir melancholiška, kad George apėmė liūdnos mintys. Jis paskendo savyje ir jau nebežiūrėjo, kur ėjo - judėjo automatiškai, ir tiek.
  Paprastos, medinės ąžuolo durys. George pravėrė jas ir atsidūrė nenaudojamoje klasėje, pilnoje suolų bei kėdžių. Mėnulis ryškiai apšvietė juodą lentą. George apsidairė, peržvelgė įvairius daiktus, kurie atrodė nei šiaip, nei taip šioje klasėje.
  Vaikinas atsisėdo ant vieno iš suolų. Ir pradėjo laukti.

[Anasthasia Queen]

Giliai giliai kvėpuodama, kad nenualptų, Anasthasia ėjo per koridorių. Širdis daužėsi it paukštė narvelyje, net pati mergaitė save girdėjo. Ji bandė nusiraminti, įtikinti save, jog viskas gerai, bet veltui. Nerimas vis kuteno paširdžius, ir viskas. Ir taip nuo vakar vakaro, kai tik ji gavo raštelį dėl dvikovos. Nors buvo nusiteikusi gan ryžtingai, ji bijojo. Ir tikėjosi apsieiti be ligoninės, jau nekalbant apie laimėjimą.
Mergaitė atsargiai pravėrė atrakintas nenaudojamos klasės duris. Suolai buvo dulkėti, lenta aptraukta voratinkliu - klase ryškiai niekas nesinaudojo. Mėnesiena krito ant viso šito, ką dabar prieš akis matė Nastė, ir nuteikė ją toli gražu ne gerai. Ant vieno iš suolų sedėjo berniukas. Iš grifų gūžtos. Ir žymiai vyresnis už Anasthasią. Jis turbūt koks šeštakursis. Man galas... pesimistiškai galvojo ji, ir sunkiai atsiduso. Bet visgi prisivertė nueiti prie jo ir ištiesti ranką.
- Sveikas. Aš Anasthasia,- tikiuosi jis nepuls. Nenoriu būti sustingdyta pirmą sekundę. Nastė nervingai šyptelėjo ir laukė priešininko veiksmų.

[George Smith]

- Sveikas. Aš Anasthasia, - prabilo mergaitė, kaip George atrodo, kiek baimingu tonu.
 - Hmh... Sveika. Aš, kaip galbūt žinai, George. Na, ar nereikėtų pradėti? Tik vilkinam laiką ir tiek.
Jis atsitraukė atatupstas kelis žingsnius iškėlė savo lazdelę aukštyn, tada lėtai suskaičiavo ligi trijų, ir...
 - Stupefy! - nugriaudėjo jo balsas tuščioje klasėje. Dar didesnį trukšmą sukėlė blykstelėjusi oranžinė šviesa.
,,Hmh, ką čia sugalvojus.. A, na taip... Mano mėgstamoji transfigūracija..."
 - Avifors. Ducklifors. Piscifors. - pasakė George nebe tuo įspūdingai griausmingu tonu, o paprasčiausiai, lyg būtų paprasta diena ir jis šnekėtų apie orą.
  Su pirmuoju keru šovė baltas debesėlis su neryškiais, vos vos įžiūrimais mėlynais sparneliais. Antrasis sklido ganėtinai lėtai, ir koks neišmanėlis žiobaras būtų pamanęs, kad mato sulėtintą žaibą. Trečiajam išlėkus iš berniukio įmantriai besisukiojančios lazdelės galo, šeštakursis giliai atsiduso ir pamanė ,,Pertraukėlė... Man, o ne Anasthasiai.

[Brigita Rudė]

Mergina traukė kolidoriumi. Staiga pasigirdo balsai. Jie vis garsėjo, ir Brigita bėgdama nusprendė pažiūrėti iš už kampo, kad galėtų prireikus sprukti. Tačiau vos iškiso savo išsigandusį ,,snukutį'' iš už sienos, į jos veidą šovė kerais.
Gerai, kad išsisukau,- pagalvojo mergina. Matyt vėl klastuoliai siautėja,- galvojo ketvirtakursė. - Ko tie naktibaldos vėl prikrėtė. Turbūt Sanqu vėl eis per mokyklą tramdyti išsišokinėjančių mokinių ir kratys kiekvieno burtų lazdelę.
Staiga į plyteles po merginos kojomis tėškėsi kažkas sunkus, bet mažas, ir ji susverdėjusi atsirėmė ranka, o ir galiausiai įgriuvo į klasę. O, nenaudojama klasė,- spėjo pagalvoti mergina, kai prieš ją atsidūrė kažkokio klastuolio veidas.
-Nu ką, pakliuvai,- ir piktai nusižvengęs ši sapgailėtinos išvaizdos ir ne ką geresnio proto žmogelis jau norėjo čiupti ją, tačiau Brigita užtrenkė duris  jam prieš nosį ir magiškai užrakino jas.
-Sveika,- tarė atsisukusi į merginą, keistai dėbsinčią į ją. - Taip taip, aš tave mačiau,.- sukikenusi ketvirtakursė surimtėjo. Persibraukusi ranka rudas garbanas, mergina tarė.
-Taigi... matei juos? Kažkokie nesveiki... Kas jiems daros. Atrodo ne mokykla, o beprotnamis.
Merginai vis dar nieko nekalbant, Brigita patraukė prie artimiausio stalo ir atsisėdo.
-Taigitataigi... Ką veikei iki man taip... aršiai pasirdant čia?

[Rusnytė]

Rusnė klydinėjo mokyklos koridoriais ir vėl. Galų gale, mergaitė priėjo kažkokias duris. Durys buvo šviesiai rudos medienos ir nebepirmos jaunystės. Ant šviesaus medžio buvo matyti kelios tamsesnės dėmės bei keli žymūs įbrėžimai. Tiesa, Rusnė mokykloje nematė nė vienų durų kurios nebūtų nukentėjusios nuo silpnapročių vaikų lazdelių. Durų rankena buvo gerokai nutrinta, aukso spalvos ir gan plati. Durų numeris buvo nutrintas.
Mergaitė atsargiai uždėjo ranką ant rankenos ir ją nuleido. "Tikiuosi, kad manęs neužpuls koks būrys būrys silpnapročių...". Tuo metu mergaitė už nugaros išgirdo triukšmą ir greičiau įėjo į kabinetą. Uždarius duris pamatė tokį vaizdą: keli, po klasę išstumdyti suolai, kurie taip pat, kaip ir durys buvo nebepirmos jaunystės. Kėdės, kurios buvo pristumtos prie sienos buvo aplūžusios ir smarkiai nutrintos, Rusnė nebeatpačino spalvos: ruda ar visgi aukso spalva čia.
Sienas puošė dulkės ir voratinkliai. Knygų lentynų durys buvo atidarinėtos ir tuščios. Lenta, tamsiai žalios spalvos, buvo apibraižyta kreida ir taip pat nukentėjusi nuo kerų.
Rusnė už nugaros išgirdo durų trenksmą, staigiai atsisukusi ji pamatė mergaitę, kuri ryšėjo Grifų Gūžtos kaklaraiščiu. Mergaitė turėjo storus, tamsiai rudus, garbanotus plaukus ir dailią, plonytę figūrėlę kurią puikiai išryškino jos apsiaustėlis. "Ką ji čia veikia?"
-Sveika,- tarė atsisukusi į Rusnę, keistai dėbsinčią į ją. - Taip taip, aš tave mačiau,.- grifiukė sukikeno ir persibraukė ranka garbanas.
Rusnė išpūtė akis ir žiūrėjo į ją kaip į kokią keistą būtybę. Tarsi ji būtų ne žmogus, o iš varlės virtęs princas...
Rusnė tylėjo.
-Taigi... matei juos? Kažkokie nesveiki... Kas jiems daros. Atrodo ne mokykla, o beprotnamis, - neprašyta grifiukė kalbėjo toliau.
Rusnė tylėjo toliau ir jos akys pamažu didėjo. Kaip musių persirijusios varlės.
-Taigitataigi... Ką veikei iki man taip... aršiai pasirodant čia? - grifiukė prisėdo ant stalo ir laukdama atsakymo įsižiūrėjo į Rusnę.
Rusnė pradėjo kažką neaiškiai mygti.
- Naaa, aš... Tiesiog vaikščiojau po mokyklą... Supranti... Hogvartso koridoriai begalo klaidūs, o aš pirmakursė... - mergaitė išraudo ir nuleido savo akis į batelius. Tuomet vėl žvilgtelėjo į Grifų Gūžtos mokinę ir laukė atsakymo.

[Brigita Rudė]

- Naaa, aš... Tiesiog vaikščiojau po mokyklą... Supranti... Hogvartso koridoriai begalo klaidūs, o aš pirmakursė... - mergaitės raudonis ir nudelbtas žvilgsnis į lakuotus batelius rodė, kad ji pirmakursė.
-Nebijok taip, aš taip paklausiau,- šiltai nusišypsojusi pirmakursei tarė Brigita.
Geriau apsidairius, mergina pastebėjo šios klasės būklę - ohoho, matyt, ja seniai kas besinaudojo... na, geriems tikslams. Suolai ir kelios apverstos kėdės kaip pakliuvo išstumdytos, sienos nuėję dėmėmis, lenta prirašaliota kažkokišų nesuprantamų kerų ir irgi nukentėjusi, gerokai, nuo kerų.
-Taigi, koks tavo vardas? Ateik, prisėsk, paplepėsim,- pamačiusi, kad aplinkui nėra kur labai ir atsisėsti, ji išdulkino suolą plekšnodama į vietą šalia savęs, kol jis pasidarė tinkamas sėdėti.
-Na, kažką čia padirbau. Kaip tau sekasi?- paklasuė mergaitės Brigita, tuo metu galvodama apie dienos įvykius. Nu ir smagu buvo,- mergina prisiminė MGP pamoką, ir žmones, ją pastūmusius taip, kad ši turėjo žengti pirmoji, ir uždirbo savo koldežui netgi... 10 taškų!!!
-Kaip tau mūsų naujoji mokykla? Patinka?
Staiga mergaitės akyse blykstelėjęs žaibas privertė ją staigia nusukti žvilgsnį nuo nepažystamosios.
-Atleisk man, jei išgąsdinau... Matai, man jau taip būna.

[Rusnytė]

- Nebijok taip, aš taip paklausiau, - maloniu balsu tarė grifiukė ir jos malonus balsas kiek įdrąsino Rusnę.
Rusnė stebėjo merginą, kuri dairėsi po klasę. Iš jos akių ir veido išraiškos buvo matyti ką ji mąsto.
- Taigi, koks tavo vardas? Ateik, prisėsk, paplepėsim, - vėl tarė grifė ir su ranka braukė stalą tol, kol nebekilo didžiuliai dulkių debesys.
Tačiau Rusnė tylėjo toliau ir dėbsojo į merginą išsprogusiomis akimis. Ji net pati nejautė, kad žiūri į ją kaip į ateivę.
-Na, kažką čia padirbau. Kaip tau sekasi? Kaip tau mūsų naujoji mokykla? Patinka? - mergaitė toliau bėrė  klausimus it žirnius į sieną.
Varniukė tylėjo ir stebėjo kiekvieną nerangų grifės judesį. Ir Rusnė pažvelgė mergaitei į akis... Jos taip kažką priminė... Senelė... Rusnė staigiai įkvėpė oro ir lyg šiek tiek išsigandusi, nuleido akis.
-Atleisk man, jei išgąsdinau... Matai, man jau taip būna, - grifiukė prakalbo trečią kartą nesulaukdama atsakymo. Ji lyg susigėdusi nuleido akis.
Rusnė pašoko lyg atgijusi ir žamais žingsneliais pritipeno prie merginos.
- Ne, o ne, - skambiai nusijuokė varniukė ir dar kartą perbraukdama ranka stalą prisėdo šalia grifiukės - aš tiesiog... Bijau, - Mergaitė nuleido akis ir nutilus pažiūrėjo į savo batelius vėlgi, - o mano vardas Rusnė. O man... Man... - Rusnė pradėjo mikčioti ir staigiai pakėlusi galvą pažvelgė į grifės akis, - sekasi... Nesiseka! Klaikiai nesiseka! Aš tiesiog noriu važiuoti ar skristi namo ir užsidariusi savo kambaryje groti fortepijonu. MAN ČIA NEPATINKA! Nepatinka... Nepatinka viskas... Sienos, grindys, lubos, tie klaidūs koridoriai verčia elgtis kaip pamišusia, - Rusnė pirmą kartą gyvenime po senelės mirties kažkam pasakė tiek daug žodžių vienu metu, - man trūksta namų. Trūksta Rodžio, kakavos, netgi tėčio kuris manęs nekenčia... MAN TRŪKSTA SENELĖS! NEKENČIU VISKO, NE - KEN - ČIU! - o tada Rusnės akyse pasirodė spindinčios ašaros. Jos krito viena po kitos ant jos apsiausto lyg pupos.
Tuomet stojo tyla.
- Atleisk... Aš nenorėjau... Tiesiog... Netyčia... Atleisk... - Rusnė nušoko nuo stalo ir priėjusi prie palangės su rankove nusivalė ašarotą veiduką ir įsmeigė savo milžiniškas juodas akis į langą.

Jeigu pilve drugeliai pridvėsę ir nuodingi plazda,
Jei kraujas baltą sniegą dažo raudonai,
Ar jei netinkamu kampu pasaulis pasisuko,
Ateiki čia ir gulk į baltą patalą.