[Sonora Peštukė]

  Sonora stebėjo savo pašnekovę, kuri, rodos, dabar buvo labai susidomėjusi savo piešiniais, kuriuos raižė lentoje. Ir tikrai, jos piešiamos gėlės atrodė labai tikroviškos, pradėjo skleistis, suktis, visaip vingiuoti ir pintis viena apie kitą. Sonora iš nuostabos išsižiojo.
  - Oho, kaip jūs mokate taip piešti? Ar tai kokie nors kerai? - Ji priėjo arčiau ir palietė ranka kreiduotas gėles. Ir jos nė nenusitrynė. Atrodo, kad buvo išraižytos lentoje. Viena jų pradėjo skleistis kaip tik toje pusėje, kur prieš sekundėlę buvo Sonoros ranka.
  - Kaip gražu, - ji nutilo ir atsiduso, o tada vangiai tarė: - Nemanau, kad čia pavojinga. Tokiu atveju jie nelaikytų šios patalpos atidarytos, kokią aš ir radau, - tarė mergaitė, sakydama 'jie' ji omenyje turėjo visą Hogvartso valdžią.
  Sonora pasitraukė nuo lentos ir toliau nuėjo prie durų norėdama jas geriau apžiūrėti. Pačiupinėjusi durų rankeną ji net nepamatė jokios rakto skylutės, kuria ši klasė galėjo būti rakinama.
  Kaip keista, jokio rakto, jokios spynos. Lyg kambarys prašytųsi, jog kas nors į jį užklystų.
  Sonora smalsiai pasižiūrėjo į mokytoją ir jai toptelėjo mintis, ar dėstytoja pastebėtų, jei Sonora lyg niekur nieko dingtų iš kambario.

[Darja Nyx Verlaine]

- O, matau jau nori eiti?
Darja su šypsena atsisuko į mergaitę. Ji iš pradžių labai susidomėjusi apžiūrinėjo jos piešiamas gėles, o paskui badė užrakintąsias duris.
- Žinai, ir man jau laikas,- Darja padėjo kreidą į šalį.- jei kada norėsi, ateik į mano kabinetą.
Plačiai nusišypsojusi varnanagei, Darja pasisuko ant kulno ir niūniuodama dainelę kurios mergaitė negalėjo žinoti, nes ją dainavo prieš gerą pusšimtį metų, išėjo iš klasės.

[Sonora Peštukė]

  Sonora mandagiai nustebo, nes mokytoja pasižymėjo nenupasakojama minčių skaitymo dovana. Sonora net kilo įtarimas, ar gerbiamoji profesorė nesigriebė prieš ją Legilimantijos, nes jai puikiai pavyko atspėti visus Sonoros kėslus.
  Vaje, negi aš tokia nuspėjama... Sonora nesmagiai nuleido akis, kai mokytoja pasuko prie durų.
  - Ką gi, ačiū jums už kompaniją, ir ačiū, kad negavau bart už tai, jog šlaistausi galaižin kur tokią vėlyvą valandą. - Ji kaltai nusišypsojo. - Ir, žinoma, dėkui už kvietimą pasisvečiuoti. Būtinai, kada nors užsuksiu. - Sonora šįkart jau šiltai nusišypsojo ir mestelėjo supintus plaukus atgal už nugaros.
  Mergaitė palaukė, kol mokytoja išeis. Kažkur tolumoje skambėjo graži melodijas, kurios Sonora nežinojo. Bet profesorė taip puikiai ją mokėjo, kad Sonora dar ilgai girdėjo ją skambant koridoriuje, kol pati išėjo iš klasės.
  Jau einant savo Bendrojo kambario link Sonora susizgribo, kad neturėjo nė menkiausio supratimo, kokį dalyką dėstė mokytoja, tačiau nusprendė savo liūdesį palikti rytojui. Galės pasiklausinėti vyresniųjų varniukų. Gal jie žinos...

[Ema Evans]

Evans įkišo galvą pro klasės duris ir pamatė, jog ji tuščia.
Yes, galėsiu čia treniruotis!
Uždariusi duris klastuolė išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į durų spyną:
- Colloportus!
Durų užraktas klektelėjo ir Evans gavo tą vienatvę ir ramybę, kurios ieškojo. Iš kuprinės ji išsitraukė medinę skulptūrėlę, kurią buvo padariusi žiobarišku būdu - išskutinėjusi iš medžio. Ji ją buvo padovanojusi tėvams, bet jie ją tiesiog numetė, tad mergina sumanė susigrąžinti savo nuosavybę tam, kad turėtų ant ko treniruotis.
Tai ką, pradedam.
- Inflamarae!
Iš lazdelės ištrūko ugnies kamuoliukas. Kelias akimirkas pasklendęs ore, jis apglėbė visą statulėlę ir paskandino ją liepsnose. Dar po kelių akimirkų iš medžio buvo likę tik pelenai.
Tiesiog šaunu, lengviau nebūna.
Kitu merginos taikiniu tapo metalinė paltų kabykla, stovinti kabineto kampe.
- Inflamarae!
Ugnies pliūpsnis nuskriejo šalia buvusios kėdės link ir kėdė pradėjo degti.
- Ne, ne, į kabyklą, Inflamarae kabyklą!
Ugnis persimetė į metalinę kabyklą, nespėjusi kėdei padaryti pernelyg daug žalos. Kabykla įkaito iki raudonumo, kol pradėjo lydytis. Skystas plienas tekėjo ant akmeninių grindų, ir neužilgo iš kabyklos buvo likusi tik metalinė balutė.
Muahaha, mano ugnis stipri.
- Inflamarae.
Ugnies kamuoliukas tiesiog plūduriavo ore laukdamas nurodymų.
- Waíse aí fethrblaka, brisingr!
Aplink Evans skraidė ugninis paukštis, primenantis feniksą. Klastuolė atsirėmė į sieną ir grožėjosi ugnimi, kol suskambėjo varpas į pamoką ir, atsirakinusi duris, Ema išlėkė iš klasės.

[Elena Cholmondeley]

Elena atlėkusi į klasę krestelėjo ant kėdės. Kelios mergaitės tarpusavyje kalbėjosi. Bet tai grifiukei buvo nesvarbu. Ji atsivertė MGP sąsiuvinį.
Tada bibliotekos knygą. Ji mintyse perskaitė visą puslapį ir atsivertusi sąsiuvinį perskaitė namų dabrą. Reikėjo aprašyti bet kokį gyvūną,
10 colių (eilučių) mažiausiai. Rašyti po vieną faktą. Elena užrašė:

Burbulinukai.
*Burbulinukai nemgėsta drėgmės.
*Burbulinukai yra bet kokios spalvos, kad ir mėlynos, rožinės, juodos...
*Burbulinukai gyvena tik miškuose.
*Burbulinukai yra vienišiai, jie nemėgsta net saviškių.
*Burbulinukai neturi nosies.
*Burbulinukai aktyvūs tik naktį.
*Burbulinukai gyvena paliktuose lizduose, olose ir krūmuose.
*Burbulinukai atrodo meilūs, tačiau taip apsigina nuo žmonių.
*Burbulinukams nėra grėsmės, kad kas nors jį užpuls.
*Burbulinukai ėda medžių lapus, banano žieves, desertui - moliūgų sėklas.
*Burbulinukai gali būti tuo pačiu metu ir JIS, ir JI.
*Burbulinukai gimę iš karto turi apsirūpinti maistu patys.
*Burbulinukai yra apvalūs kamuoliukai.
*Burbulinukai turi dideles gražias akis, tačiautai yra ausys, o akių jis neturi.
*Burbulinukas yra visiškai aklas.
*Tačiau jis turi labai gerą uoslę (kvėpuoja per burną), klausą.
*Maisto susieiško nuojauta. Pavyzdžiui, jis pamato braškę, jo nuojauta sako, kad ten yra braškė, tad Burbulinukas jos neima.

Kai baigė, Elena daiktus įsidėjo į tašę ir movė iš kabineto.

[Amanda Snowlock]

Mergaitė greitai pribėgo prie durų ir nukreipdama lazdelę skubiai suniurnėjo, stengdamasi nesukelti daug garso:
- Alochomora, - ir durys atsirakino, kai Ama išgirdo klaktelint raktą.Ji greitai griebė už rankenos ir patraukusi atplešė duris. Įbėgo į klasę ir stengdamsi tyliai uždaryti duris slystelėjo, ir garsiai trinktelėjo durys. Amanda pradėjo greičiau kvepuoti. Suprato, kad taip paprastai tai nesibaigs. Ji bus aprėkta. Dėl jos bus numažinti Klastūnyno taškai. Ji bus kalta. Niekas su ja nebendraus! Mergaitė vos neapsiverkė. Poto susiprato, kad ji nėra verkšlentoja, jeigu pateko į Klastūnyną. Ji Klastūnė, dievina raudoną ir juodą spalva, dabar ir jau žalią. Vaikšto su kerzais, ir nieko nebijo. Išskyrus Filčo. Pasigirdo žingsniai. Amanda pažiūrėjo pro rakto skylutę. Filčas dairėsi ir stovėjo per žingsnį nuo jos, tačiau tą žingsnį skyrė durys.
Amanda lengviau atsikvėpė kai jis nuėjo tolyn. Mergaitė greitai sušnabždėjo burtažodį ir kai durys atsivėrė ji išlėkė.

[Adam Monte]

Stefanas greitai žingsniavo prieblandoje. Rankoje berniukas nešėsi tris storas knygas. Ant pačios viršutinės knygos buvo parašyta: „1000 sudėtingiausių viralų“. Knygos svėrė nežmoniškai daug, nes grifiukas atrodė toks pavargęs ir prispaustas prie žemės vien tempdamas šias knygas.
Pagaliau jis priėjo tą vietą, kurios jam reikėjo. Visų pamiršta ir niekam nereikalinga klasė buvo pati puikiausia vieta naktį studijuoti įvairius tirpalus, burtažodžius ir kitus dalykus, kurie buvo nedomūs jo bendrakursiams. Šiaip ne taip atsirakinęs Alohomora kerais duris, Stefanas įkulniavo į klasę, kuri buvo apdulkėjusi ir visai vieniša.
Grifiukas užsidegė žvakę ir prisėdo prie dulkėto stalo. Atsivertęs vieną iš knygų, Stefanas labai atidžiai pradėjo skaitinėti kiekvieno viralo ingredientus, jų paruošimo būdus. Žinoma, viltis durnių motina, net kada nors Stefanas tikėjosi išmokti visus šiuos viralus ir nuodus paruošti. Grifiukas bevedžiodamas akimis knygos puslapius, bandė įsivaizduoti, kaip galima paruošti vieną ar kitą viralą, bet, deja, tokio lygio viralai ir vaistai buvo dar ne pirmakursio nosiai. Visko tiek daug, o ir suklysti be galo lengva. Neįgudusios rankos vargu ar ką čia padarytų.
Kad ir kaip ten bebūtų, berniukas ne viralų gaminimui ieškojo. Jis vis su didžiuliu nerimu vartė knygos puslapius, mąstydamas apie Venerą ir stengdamasis surasti tą viralą, kuris kaip ingrediento reikalauja žmogaus gyvybės. Juk visų pirma reikia išsiaiškinti kokiems galimiems tikslams galėjo būti panaudotas šis viralas ir kokiems kerams jis gali būti panaudotas.
Stefanas ganėtinai gerai nutuokė, kad jo kaip pirmakursio galimybės čia yra labai ribotos. Nors jis ir išmanė pagal savo amžių nemažai apie nuodus, vaistus ir tiesiog šiaip viralus, tačiau ieškoti šiose knygose kažko, kas bent jau buvo tiesiog beprasmiška. Venera, po velnių, negaliu leisti tau taip imti ir pražūti. Pamatysi, aš sugalvosiu ką nors.
Grifiukas net išsitepliojo visą rankovę dulkėmis, kurios buvo padengusios stalą. Visa žvakės šviesa irgi buvo kažkokia keista, pritemdyta tų pačių dulkių, kurios kurksojo toje pačioje senoje klasėje.
O Stefanas vis dirbo. Vartė ir vartė vieną knygą, vis ieškodamas kažko, kas galėtų atitikti jo tirpalo portretą.

[Venera Moon]

Venera išniro iš bibliotekos ir žengė į koridorius. Ji yra girdėjusi, kad čia yra nenaudojamas kambarys, ir nusprendė, kad apie tai niekas nežino, o jeigu žino, niekam nerūpi. Rankose ji laikė knygą: Kaip apsiginti nuo juodosios magijos. Viršelis buvo apsitrynęs, knyga nebuvo stora. Venera pamatė nuošaliau duris, ir nusprendė, kad galbūt ten ir yra tas kambarys. Ji buvo dar net nesusišukavusi, bet įsitempusi. Ji atidarė duris. Kampelyje sėdėjo Stefanas. Ranką jis laukė ant kaktos prilaikydamas plaukus. Šalia buvo kelios storos knygos. Mergina pasitvarkė šukuoseną, bet tik dar labiau susivėlė, atsikrenkštė ir priėjo arčiau. 1000 sudėtingiausių viralų? Kam jam to reikia? Be to, manau šie viralai jam per sunkūs.
-Štai ir vėl susitikom,-šyptelėjo ji.-Kaip koks ženklas. Vis susitinkam. Nuošaliausiosiose vietose. Ką čia darai?
Venera apvertė savo knygos viršelį į savo pusę ir prisiglaudė prie pilvo laikydama rankas. Jam nereikia žinoti, kad aš bijau ir ruošiuosi, kaip apsiginti. Gal man nueiti pas mokytoją pasitarti dėl kerų? Ne.. Tada reikės jam aiškintis. Tiek to. Ji prisėdo ir laukė atsakymo.

[Adam Monte]

Staiga Stefanas išgirdo žingsnius. Durų rankena sukrebždėjo ir berniuko širdis pradėjo spurdėti kaip žuvis spurda išmesta ant kranto. Galiausiai išryškėjo Veneros veidas ir jos keistai susivėlę plaukai. Bet tenka pripažinti, kad tokia šukuosena jai tiko. Būtent kiek šelmiškai susivėlę plaukai pridėjo jai kažkokio vaikiško nerūpestingumo ir žavumo.
- Susitinkam? Na, tenka pripažinti, mane tai stebina. O be to, ką tu čia veiki? – nustebusiu ir pasimetusiu balsu pasakė Stefanas.
Jis pasižiūrėjo į Venerą apsimiegojusiomis akimis. Kaip nebūtų keista, bet paakiuose savo ženklus paliko juodi ratilai, byloję apie antrą naktį prie knygų. Stefano širdis spurdėjo kaip pašėlusi, nes dabar jis buvo pagautas nusikaltimo vietoje – ieškantis informacijos apie viralus ir kitus svarbius dalykus. Grifiukas pradėjo neramiai blaškytis ir galvoti taktiką, kaip išsisukti iš padėties.
- Aš... Aš juk kažkada sakiau, jog mane domina nuodai ir vaistai. Skaitau, gaminuosi, eksperimentuoju. – ryškiai dar labiau susinervinęs pasakė berniukas. Buvo matyti, kad jis dar kažko iki galo nepasako Venerai.
Berniukas nurijo gerklėje sunkų gumulą. Maldauju, tik neklausk nieko daugiau... Stefanas stengėsi elgtis kiek įmanoma natūraliau, tačiau, žinoma, jam dar trūko daug praktikos iki to. Jo rankos pradėjo drebėti, oda išbalo dar labiau nei įprastai. Tyloje buvo galima girdėti kaip daužosi Stefano širdis iš tos baimės, kad jis gali būti pričiuptas vienu ar keliais klausimais.
- Manau... Manau... Manau, kad man jau laikas eiti... - visai drebančiu balsu atsakė berniukas.

[Venera Moon]

Venera jautėsi kaip debilė. Atsiprašant už išsireiškimą, bet rimtai. Abu jie kažką slėpė, abu tai jautė, ir abu kaip bukapročiai žiūrėjo į vienas kitą. Stefano plaukai vis dar buvo pakilę į viršų nuo ten laikytos rankos. Ką daryt.. Erm.. Venera žvelgė į Stefaną. Jis buvo susirūpinęs, susinervinęs.
-Stefanai. Ką. Čia. Darai.-ji nusijuokė.
Jautėsi kaip mama. Pati ji neabejojo, kad paklaust jis nepaklaus ko ji čia atėjo. O tada jis vargais ne galais išlemeno, kad jam reikia eiti.
-Na jau ne. Niekur tu neisi. Nejuokauk. Neimtum tokių knygų. Jos tau per sunkios. Čia nuodai ir vaistai ne nuo kosulio.
Venera pažvelgė į knygą. Jai pasidarė įdomu. Jis kažką slepia. Pala, o jeigu jis čia dėl manęs? Jis ką, proto neteko?
-Na, klausau.
Ji perbraukė ranka per plaukus. Ji ėmė jaudintis dėl to, ką jis sumanė.

[Adam Monte]

Grifiukas tik dar labiau supanikavo dėl Veneros juoko. Jis pasirodė toks skardus ir stingdantis, jog suspaudė berniuko ausis. Kurtinantis aidas klasėje sugrįžo toliau pratęsdamas Veneros balso simfoniją.
- Aš turiu imti knygas, kurios yra kur kas aukščiau negu mano sugebėjimai... – neužtikrintai atšovė berniukas. – Tik taip galiu tobulėti greičiau negu kiti.
Stefanas net pradėjo kosėti, jo rankos vis drebėjo. Pagaliau jis nuleido akis į žemę, nes daugiau į Venerą jis žiūrėti nebepajėgė. Būtų per daug kvaila imti ir pasakyti: „Taip, aš čia šiaip skaitinėju, kokie viralai. Gal rasiu tą vienintelį, kurio reikia tavo „draugui““.
Pagaliau berniukas sugalvojo vieną idėją, kurios ją išmokė tėtis. Stefanas kiek nurimo ir jo veidas pasiradė rimtas.
- O pati ką veiki? – paklausė Stefanas. – Kokia čia knyga?
Taip, ta technika buvo gerai žinoma nuo senų gerų laikų. Jeigu tavęs kažkas kažko klausia, būtinai reikia užduoti atgalinį klausimą vien tam, jog galėtum išsisukti iš klausimo ir priversti žmogų į jį atsakyti. Dažniausiai ši technika veikdavo su kitais išsižiojusiais burtininkas ar žiobarais. Bet kažkodėl jis turėjo negerą nuojautą, kad Venera gali perprasti šią nedidelę jo gudrybę, nes ji turėjo tai, ko neturi daugelis burtininkų ar šiaip mirtingųjų – protą. Po velniu... Gelbėkit mane nuo jos. Man reikia nešti iš čia kudašių... Jeigu ji sužinos, ko aš ieškau, ši klastuolė nutrauks man galvą. Ne, aš negaliu leisti, kad ji išsiaiškintų, ko aš čia esu. Meluosiu ir toliau išsišiepęs.

[Venera Moon]

Veneros neįtikino Stefano mikčiojimai. Ji pakėlė galvą ir jautėsi aukštesnė už jį. Kažką jis čia suka. Aš matau. Bet kai Stefanas drąsiai paklausė Veneros to pačio, mergina staiga pasimetė. O dieve. Erm.. Aš.. Ką aš čia darau? Juk nesakysiu jam, kad bijau Styvo. Jis išsigąs ir imsis ko nors. PALA. IMSIS KO NORS.
-Aš tik.. Skaitinėju,-ėmė ji žingsniuoti po klasę,-erm.. Apsiginimus nuo juodosios magijos. Čia.. Senos istorijos, apie tai, kaip stipriausi magai kovėsi. Aišku, jos išgalvotos, bet mane be galo žavi.
Puikus planas, blondine tu. Venera panaudojo mamos triukus ir apsimetė labai rami.
-Vis dėl to aš klastuolė. Ir žinau, kad kažką čia rezgi. Na, na, tai manai, kad viską išmoksi nežinodamas ką reiškia žodis difiozijacija (žodis iš difuzijos, turėjau kažką sugalvot. Apsimeskim, kad čia III kurso sunkus mokslinis apibrėžimas :DD). Nemanau, nebent dar žodyną laikytum šalia.
Venera priėjo arčiau. Matė, kaip Stefanas išsisukinėjo. Vis dėl to jis buvo toks nekaltas, jo žvilgsnis buvo, kaip mažų berniukų, kurie suvalgę šokoladinių varlių apsimeta, kad jų nevalgė. Bet Stefanas buvo neapsakomai gražus. Ej, Venera. Ji pašaipiai šyptelėjo.
-Na, mažasis melagėli, rėžk.

[Adam Monte]

Vienintelio dalyko Venera išgauti negalėjo – Stefano prisipažinimo. Berniukas suprato, kad klastuolė jį greičiausiai perprato, todėl slėpti kažką buvo beprasmiška. Stefanas giliai atsiduso, pasirėmė ranka savo galvą ir nuleido akis į knygą.
- Na gerai. Slepiu nuo tavęs šį bei tą. Nieko rimto ir nieko kvailo. Tiesiog ieškojau kokį viralą tavo „draugas“ nori paruošti. Nėra daug vaistų pasaulyje, kuriems reikia žmogaus. O be to, tėtis mokė, kad iš to, kokius viralus moka gaminti žmogus, dažnai galima daug ką pasakyti apie būrimo sugebėjimus. Taip pat žiūrinėjau kokius viralus būtų įmanoma pasigaminti ir panaudoti kovoje. Pavyzdžiui, sumaišius paralyžavimo viralą su dūminiu viralu, galima sukurti visai neblogą paralyžiuojančią uždangą. Be to, vakar naktį... – neatsargiai leptelėjo vaikinas – tai yra šiandien naktį radau ganėtinai naudingos informacijos apie nuodus, kurie sukelia spazmus raumenyse ir burtininkui yra kur kas sunkiau burti. Jie ganėtinai ilgo poveikio, bet velniškai sunkiai pagaminami.
Lyg akmuo nuo širdies nusirito Stefanui. Kvėpuoti pasidarė kur kas lengviau ir ramiau. Širdis plakė daug ramiau, pagaliau rankos nustojo drebėti. Berniukas dabar pakėlė akis į Venerą. Jos šviesūs plaukai atrodė taip žavingai ir svaiginamai. Nors ir susitaršę, bet visa tai jai tiko.
Visgi, Stefaną kankino negera nuojauta, kad Venera irgi kažką slepia. Ta nuojauta buvo daug stipresnė už bet ką. Tarsi koks ryšys surišo šiuos du jaunuolius. Rodės, kad jie beveik gali skaityti vienas kito mintis.
Įdomu, o jeigu padarius truputį gudriau. Aš kai ką sugalvojau... Stefanas mintyse sukikeno, nes žinojo, kad po šito triuko ji nebeturės kur dėtis. Nebent ji yra tokia sukta ir tokia klastinga, kad mąsto keliais žingsniais į priekį. Visgi, Stefanas įbedė savo žailias akis tiesiai į Venerą
- Ar galiu pavartyti knygą? Mane labai žavi juodosios magijos istorijos, kovos. – nors ir melavo, bet šį kartą be jokios dvejonės.
Po velnių. Ar tik ji gana miela atrodo meluojanti, ar aš niekada neatkreipiau dėmesio ar a į tai nekreipdavau dėmesio? mintyse sukikeno Stefanas, bet greitai jo visos mintys sugrįžo vėl į vietą. Dabar ne vieta ir ne laikas buvo kažkuo grožėtis. Dabar vienintelis tikslas buvo išsiaiškinti, ką slepia mūsų slepukė Venera.

[Venera Moon]

Venera labai sunerimo. Jis ką išprotėjo? Na, o gal reikėtų..
-Galbūt pabandytume sukūrti tą viralą? Parodyk jį.
Bet vaikinas buvo suktas. Jis nepamiršo, kad Venera nieko jam nepapasakojo. Venera nežinojo ką atsakyti. Ji pasitrynė savo išsitaršiusius plaukus ir prabilo:
-Deja, negaliu.. Tu.. Per mažas,-savim nepatikėjo Venera.-Ten yra pornografijos.
Kąą? PORNOGRAFIJOS? Galėjai bent geriau sugalvot. Žiauru ar panašiai.
Dabar Venerai pasidarė baisiai nejauku. Jai ėmė linkti kojos, o vaikino veide ji lyg matė kvailą šypsena. Negi jis suprato, kad visiškai nusišneku?

[Adam Monte]

Stefanas apsižvalgė ir pasiėmė vieną iš knygų. Joje buvo ganėtinai storas sąsiuvinis, pilnas įvairiausių žinučių ir juostelių. Ilgai nelaukęs Stefanas atvertė reikiamą puslapį ir parodė viralą. Schematiškai nupieštas viralų sumaišymas ir jungtys, kurios padės užtikrinti, ar jie veikia puikiai.
- Būtent šio dalyko dar nemoku padaryti. Sudėlioti jungiamuosius elementus taip, kad tirpalas veiktų. – giliai atsiduso berniukas.
Jaunuolis atvertė keletą puslapių atgal. Pačiame viršuje buvo užrašyta „destrukcijos viralas“. Apačioje nupaišyta schema su šiaudeliu, smailia adatėle, kurioje buvo tuščia ertmė. Berniukas pirštu pradėjo vedžioti po lapą ir atsargiai aiškinti:
- Destrukcijos nuodai visai dienai sutrikdo burtininko veiklą. Pradeda veikti kažkur po penkiolikos minučių... taip... Štai, šitas vamzdelis... Na galima būtų galbūt ploną adatėlę pripildyti šitų nuodų ir tada su šiaudeliu juos išspjauti aukai. Vargu, ar tas žmogus, kuris gaus šių nuodų, supras, kas jam nutiko. Užtenka labai mažo kiekio šio viralo, kad efektas būtų ganėtinai stiprus.
Stefanas neprisimena, kada tiek daug kalbėjo. Galbūt su tėvu, kai jam reikėdavo aiškinti įvairias užduotis, išspęsti galvosūkius. O dabar jis kalba Venerai. Visgi, kažkodėl grifiuką užplūdo kažkoks magiškas jausmas. Ne, tik negalvokit, kad tai meilė ar kažkas panašaus. Ne, tai tiesiog buvo toks keistas jausmas, kai jauti, kad esi laimingas nors kelioms minutėms. Atrodė, jog buvo įmanoma iššokti pro langą ir mirti su šypsena veide.
Stefanas patapo rimtas kai išgirdo žodį pornografija. Nuoširdžiai pasakius, jis to mažų mažiausiai tikėjosi to iš Veneros. Na dabar tai jau pakliuvai... Grifiukas ėmėsi naujosios taktikos. Jis staigiai griebė knygą iš merginos rankų ir abu jaunuoliai grūmėsi dėl vienos vienintelės knygos.
- Ten tikrai ne pornografija. Nemeluok man, Venera. Aš nesu toks idiotas. – kiek supykęs tarė Stefanas.