0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #345 Prieš 2 metus »
- Labas! - šyptelėjo Dori. - Ką nors, kam neprireiks dešinės rankos, - sukikeno. - Kai vakare baigėme skraidyti šluotomis ir tu išėjai, man, matai, dar buvo maža, - atsiduso. - Visiškai sutemo ir galiausiai tėškiausi ant žemės, - pliaukštelėjo kairiaja ranka sau galvon.
Mendel pasičiupinėjo dešinę ranką. Ją skaudėjo, tačiau kur kas mažiau: kažkoks kitas klastuolis davė jai keistai atrodančių tablečių nuo skausmo. Sakė, kad jos skirtos būtent taisyklių laužytojams, kai reikia pagyti, bet pas madam Pomfri eiti nevalia.
Į klausimą, ką galima būtų nuveikti šitoje nuobodžioje paveikslų galerijoje, atsakymo Dori nelabai turėjo. Mergaitė pasijuto kaip kokiame muziejuje, kuriame nieko įdomaus paprasčiausiai negali įvykti. Dori jau ketino siūlyti Henrietai, kad galbūt reikėtų eiti į kokią nors kitą vietą, nes šita, pasak klastuolės, tikrai nevykusi. Tačiau pirmakursės dėmesį atkreipė kažkoks įdomus garsas.
- Girdi? - paklausė Dori ir sukluso. - Kas čia? - spoksojo į draugę.
Garsas priminė kažkokį duslų vaitojimą. Juodaplaukė įtempė ausis ir ėmė sėlinti garso link. Sveikaja ranka pamojo kartu eiti ir Henrietai, tačiau nematė, ar draugė eina iš paskos. Ilgai ieškoti nereikėjo. Visai šalia pat Dori pašvietė į vienišą paveikslą, kuris buvo kaip ir nišoje. Prie vienintelio iš šių paveikslų buvo aklinai tamsu ir viršuje nedegė nei viena žvakė. Pašvietus į paveikslą matėsi kažkokios olos ir vieniša, apleista medinė trobelė. Būtent iš šios trobelės ir sklido vaitojimas. Mendel pajuto, kad ant kažko stovi. Dabar jau pašvietusi žemyn ji pamatė, kad ant žemės nukritęs audeklas. Greičiausiai šis paveikslas būdavo uždengtas juo, todėl vaitojimo ir nesigirdėdavo. Matyt, dabar jis netyčia (o gal tyčia?) nukrito arba jį kažkas numetė. Klastuolė iš karto suprato, kad šio paveikslo neturėtų matyti mokiniai.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #346 Prieš 2 metus »
  Henrieta su užuojauta pažvelgė į Dori ranką. Galėjo ilgiau pabūti su ja laukymėje ir pagelbėti... Na, bent jau klastuolė nekreipia į tai dėmesio ir atrodo žaizda jau baigia sugyti. Mintyse gūžtelėjo grifiukė.
  Buvo matyti, kad čia nelabai yra ką veikti. Staiga Henrietą pasiekė garsas. Priminė vaitojimą. Atsisukusi į Dori pastebėjo, kad ji taip pat tai girdi. Todėl sulaukusi klausimo grifiukė nedrąsiai palinkėjo galva. Pagaliau nutiko kažkas įdomaus. Kažkas žadantis nuotykį. Todėl nieko nelaukdama grifė nusekė klastuolę prie keisto paveikslo.
  Besekdama Dori, Henrieta šiek tiek atsiliko ir, kad greičiau pavytų draugę grifiukė nusprendė truputį pabėgioti. Artėjant prie klastuolės grifiukė ėmė stabdyti, tačiau prie pat paveikslo paveikta inercijos jėgos trenkėsi į jį. Trenkiantis į piešinį mergaitė nejučia užsimerkė. Atplėšusi akis pastebėjo, kad guli sniege, o prieš akis stovi baisioji trobelė. Apsidairiusi aplink pirmakursė pajuto stiprų šaltį ir stipriau susisuko į plonąjį apsiaustą.
- Dori, kur tu? - tyliai sumurmėjo ir ėmė laukti.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #347 Prieš 2 metus »
Pirmakursei bespoksant į trobelę ir Henrietai artėjant grifiukė trenkėsi į paveikslą ir... pradingo. Dori aiktelėjo. Neatitraukusi akių nuo paveikslo, ji matė, kad jos draugė nusikėlė ten. Ji įgriuvo į pusnį ir kvietė klastuolę.
Mendel pirštu palietė paveikslą. Tačiau nepajuto drobės, kaip kad turėjo būti. Jos piršto galiukas dingo į niekur, panašiai, kaip ir tada, kai su Esmeralda keliavo iš vienos spintos į kitą. Vienuolikmetę nukratė šiurpas. O jeigu tai ta pati trobelė su šaltom marmumo grindim, ir jeigu joje tyko tas keistasis vyras, nusigando. Bet ne, trobelė negali būti ta pati. Juk joje kažkas vaitoja. Ir tikrai moteris, o ne vyras. Aną kartą jokio vaitojimo nesigirdėjo. Kad ir kaip bebūtų, pirmakursė žinojo, kad turi lįsti į paveikslą. Nors ji ir klastuolė, bet savo dviejų draugių - Henrietos ir Esmeraldos - bėdoje palikusi nebūtų. Tikriausiai, kad tik jų. Dori šios draugės buvo brangios, o sąžinė vis dar graužia, kaip ji kūrė slaptą planą ketindama palikti Esmeraldą vieną tame pavojuje. Ne, daugiau aš šitaip nesvarstysiu, neklastuoliškai nutarė Mendel. Reikia veikti.
Juodaplaukė dar greit nubėgo prie pirmo kito pasitaikiusio paveikslo. Atsargiai palietus paveikslą ranka ji prisilietė prie drobės, o už jos esantis žilaplaukis pradėjo plūstis keiksmais. Vadinasi, taip lengvai į paveikslą persikelti negalima, suprato Dori, o tas anas paveikslas bus kitoks, todėl ir uždengtas, mąstė. Tik klausimas, ar ten vaitojanti ragana paprasčiausiai visus erzina, ar ji... ar ji yra pavojinga. Nors kas tau sakė, kad ten yra ragana? Ir, aišku kaip dieną, paveikslas nenusikabina, kitaip juk nebūtų čia pakabintas, paslėptas ir uždengtas, ar ne?
Giliai įkvėpusi oro vienuolikmetė tvirtai sveikąja ranka įsikibo į paveikslo rėmus, perkėlusi kojas į kitą, jai dar nematomą, pusę, atsisėdo ant rėmų ir po sekundėlės šoktelėjo žemyn.
Aukštai šokti neteko, tačiau Dori kojos buvo pusnyse. Mergaitė iškart atsigręžė atgal. Jokio paveikslo jau matyti nebuvo. Už nugaros - tuščia erdvė, baltas, prisnigtas laukas, o kažkur tolyje - miškai. Priešais: vaizdas iš paveikslo, tik daug šimtų kartų tikresnis, o jei tiksliau, veikiausiai tiesiog tikras. Trobelė ir olos. Klastuolei pasidarė baisiai šalta. Sudrebėjusi ji susisupo į mantiją, tačiau labiausiai šalo kojos. Juk vis dėlto mergaitė buvo apsirengusi ne lauko drabužiais. Ketino šiandien šlaistytis pilyje, o ne bristi į didžiausias pusnis...
Tuo metu aplink buvo tylu. Dori manė, kad reikia užsukti į trobelę ir tikriausiai joje bus paveikslas, kuriuo pirmakursės galės grįžti atgal. Ji jau norėjo mesti Henrietai klausiamą žvilgsnį, tačiau ausis pervėrė vaitojimas, kuris buvo žymiai stipresnis nei už paveikslo. Mendel akimirkai užsimerkė.
- Juk tu žinai, kad mes vis tiek turėsime eiti ten, - pasakė Henrietai ir žvilgtelėjo į trobelę, iš kurios sklido garsas.
Dori išsitraukė burtų lazdelę. Ji nedarys tokios klaidos kaip anąkart, kai besilankydama pavojingose vietose lazdelę laikė kišenėje. Reikia būti pasiruošus bet kam. Nors gal ši vieta ir nėra pavojinga, pasvarstė mergaitė, o gal bus smagu? Pilve apsilankė kažkokie nedraugiški drugeliai. Klastuolė dar kartą apsidairė aplink. Čia nebuvo jau taip nejauku, tik ta trobelė žavesio nekėlė, o ypač tas baisulingas vaitojimas. Kita vertus, nežinomi dalykai visada šiek tiek pašiurpina, bet tuo pačiu juk ir kelia smalsumą. Dori kojos jau stiro į ledą, todėl ji ir vėl prabilo:
- Tikriausiai jau laikas užeiti į trobelę, ar ne? Kadangi šalta, galėsim išsivirti arbatos, - pajuokavo. - Eime?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #348 Prieš 2 metus »
  Henrieta sustirusi laukė pasirodant Dori. O gal ji taip ir nepasirodys? Gal paliks mane vieną, nežinia kur? Pirmakursė greitai nuvijo šią mintį. Klastuolė buvo patikima draugė ir kažkas grifiukės širdyje sakė, kad ji tuoj pasirodys. Tas kažkas nemelavo.
  Po kelių minučių netoli tos vietos kur buvo nukritusi pati, vienuolikmetė pamatė Dori. Ši atsirado lyg iš niekur. Henrieta tikėjosi, kad draugė sugalvos kaip grįžti į pilį, nes jai tikrai nesinorėjo braidyti po pusnis visą likusį gyvenimą. Grifiukė pastebėjo, kad klastuolė irgi dvejoja ir suprato, kad ji taip pat nežino ką daryti.
  Susimąsčiusi Henrieta nė nepastebėjo, kaip Dori pradėjo kalbėti. Išgirdusi draugės balsą pirmakursė krūptelėjo.
- Taip, žinau. Nors atrodo, kad ta vieta nėra labai svetinga.
Ir patraukė paskui klastuolę baisiosios trobelės link. Rankoje tvirtai laikė lazdelę. Ši vieta gal ir būtų svetinga, jei ne tas baisus vaitojimas trobelės viduje. Tikiuosi Dori žino ką daro. Pamanė grifiukė ir paskui draugę įžengė į trobelės vidų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Henrieta Poter »
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #349 Prieš 2 metus »
Dori kartu su Henrieta brido per aukščiausias pusnis trobelės link. Iš pradžių trobelė atrodė visai netoli, tačiau kai vienuolikmetei reikėjo pačiai įveikti šią atkarpą, kurią apsunkino bridimas per sniegą iki kelių, taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių, nebuvo.
Beveik pasiekus trobelės duris mergaitė jau nebejautė šalčio. Atvirkščiai, ji sukaito ir suprakaitavo, todėl dabar pasiūlymas atsigerti arbatos skambėjo juokingai. Nebent vėsių moliūgų sulčių, pagalvojo ji. Kojos, beje, iki pat kelių buvo šlapios. Tikriausiai ramiai kelias minutes pasėdėjus ant sofos vėl pasijaus šaltis. Mendel, jau beveik darydama trobelės duris, galvojo apie sofą, poilsį, arbatą ir sultis, tačiau įėjus į vidų visos šios mintys labai greitai dingo.
Kai Dori su Henrieta pravėrė duris ir įžengė į patalpą, kelias sekundes jas pasitiko tiesiog paprastas kaimo sodybėlės vaizdas. Pirmakursė spėjo pamatyti ąžuolinį stalą su kėdėmis, kažkokio gyvūno ragus, kabančius ant sienos, pagalvoti, ar tik šis namelis nebus žiobarų, ir tada... ir tada kažkas atsitiko.
Iš aukštai ėmė suktis juodas nešvarus sūkurys, kurio centre matėsi tamsiai apsirengusios moters siluetas. Aplink pūtė ir švilpė stiprus vėjas. Klastuolė atpažino balsą: tai buvo ta pati moteris, kuri paslaptingai vaitojo, tačiau dabar ji spiegė ir juokėsi. Pakibusi kambario viduryje jau šiek tiek aprimusiame sūkuryje moteris pažvelgė į mergaites ir šiurpiai nusikvatojo. Tą pačią akimirką Dori pajuto kažkur smenganti, o kitą – dar ir supančiota. Tai buvo velnio raizgai, tačiau tamsiaplaukė apie juos dar nieko nežinojo ir ėmė panikuoti. Ji nematė, ar Henrietai pavyko išsisukti nuo šių stiprių, gličių, veržiančių šakų. Klastuolė klykė ir bandė ištrūkti, bet kuo daugiau muistėsi, tuo augalas ją stipriau spaudė.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #350 Prieš 2 metus »
  Vos įžengus vidun Henrietą nusmelkė bloga nuojauta. Kambarys atrodė niekuo neįpatingas, bet pirmakursė neabejojo, kad jos tuoj pakliūs į siaubingą pavojų. Jos nuojauta pasitvirtino.
  Neužilgo kambario viduryje atsirado juodas sūkurys, o jo viduje - moteris. Grifiukė panoro paleisti į jį kerų papliūpą, bet kažkokia namatoma jėga tvirtai laikė ranką su lazdele. Mergaitė jautė, kad tai dar tik pradžia. Pradžia įdomaus ir neapsakomai pavojingo nuotykio. Nuo šios minties vienuolikmetės gyslomis plūstelėjo adrenalinas ir ši nejučia nusišypsojo.
  O, kad ji greičiau liautųsi juokusis... Pamanė grifė. Pagaliau ta ragana (o gal šmėkla?) nutilo ir Henrieta pajuto kaip pagrindas po kojomis pasikeitė. Dėl tokio netikėtumo pirmakursė suklupo ir nejučia suklykė. Apsiraminusi apsidairė. Ji gulėjo ant augalo. Ne šiaip paprastos žolytės, bet keisto krūmo raizgančio visą kūną.
  Pirmakursė ėmė laužyti galvą. Koks čia augalas? Klausė savęs. Kažką apie jį esu girdėjusi... Na kaip ten tas. Staiga mergaitės akys supratingai nušvito. Velnio raizgai. Čia velnio raizgai. Toptelėjo grifei. Tuomet prisiminė, kad reikia atsipalaiduoti, kad pavyktų išsilavinti. Taip ir padarė.
  Po akimirkos Henrieta pajuto, kad augalas nustojo raizgytis aplink kūną ir suprato smenganti į jį. Po kelių sekundžių grifiukė dunkstelėjo ant kietų akmeninių grindų. Greitai atsistojo ir apsidairė. Suprato, kad Dori greičiausiai dar muistosi ir jai liko nedaug laiko. Grifiukė karštligiškai ėmė mąstyti kaip galėtų išgelbėti draugę, juk ji čia pakliuvo per ją... Ir kažką prisiminė. Nebuvo tikra, kad pavyks, tačiau pabandyti verta. Henrieta nukreipė lazdelę į velnio raizgus ir kone šaukte ištarė:
- Lumos soleum!
  Iš lazdelės galo plūstelėjo saulės šviesa. Viršuje esantis augalas ėmė džiūti, pro atsiradusį tarpą įkrito kažkoks daiktas ir žnektelėjo ant grindų. Henrieta pripuolė prie nukritusios draugės ir ėmė klausinėti:
- Ar nesusižeidei? Ar tau viskas gerai? - paskui dar pridūrė. - Atleisk, kad tave į tai įvėliau... 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #351 Prieš 2 metus »
Dori vos nenužudė kažkoks keistas augalas, tačiau Henrieta ją išgelbėjo. Čia klastuolė dar spėjo pagalvoti apie tai, kad dėl visko kalti jos tėvai, nes tai jie yra žiobarai ir per juos mergaitė žino per mažai, tiksliau, nežino nieko.
- Viskas gerai, Henrieta. Ačiū, kad mane išgelbėjai, - Dori atsistojo ir pasivalė apsiaustą.
Kojos buvo šlaput šlaputėlės. Jautėsi šaltis ir baimė. Šią akimirką trobelėje buvo ramu, buvo dingusi tiek moteris sūkuryje, tiek keistasis augalas. Dori visai nebesinorėjo būti šioje trobelėje, ji suprato, kad čia pavojinga, gal net labiau pavojinga nei ten, kur buvo nukeliavusios su Esmeralda. Pirmakursė ėmė dairytis kokio nors paveikslo, per kurį mergaitės galėtų grįžti atgal, tačiau netrukus iš kito kambario prie mergaičių kažkas priėjo.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #352 Prieš 2 metus »
  Henrieta krūptelėjo ir atsigręžė į žingsnius. Nieko nelaukdama, dar pilnai neatsisukusi ji pakėlė lazdelę ir iššaukė pirmus į galvą šovusius kerus. Jau pilnai apsigręžusi grifiukė stebėjo kaip jos kerai nesutikę pasipriešinimo atsitrenkė į sieną ir aplink pažiro spalvotos kibirkštys.
  Pirmakursė sutrikusi apsidairė aplink. Tačiau lazdelės nenuleido, jau praeitą kartą pasimokė nepaleidusi kerų į tą prakeiktą moterį - tai vos nekainavo Dori gyvybės. Tad dabar Henrieta nusprendė bet kokiu atveju imtis visų atsargumo priemonių.
  Galiausiai įsitikinusi, kad čia be jos ir Dori nieko daugiau nėra, atsigręžė į draugę. Pirmakursė jau norėjo žiotis ir sakyti draugei, kad tikriausiai tai buvo pokštas, bet už nugaros nugriaudėjo juokas ir visa išbalusi ji atsigręžė į garsą. Henrieta iškėlė lazdelę ir paklaikusi pastebėjo, kad jos ranka dreba. Prieš jos akis stovėjo didžiulis kalnų trolis.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #353 Prieš 2 metus »
Dori pradėjo spiegti. Tokio savo balso ji dar niekada nebuvo girdėjusi. Hogvartse teko pamatyti ne vieną baisią būtybę, tačiau ši... Mergaitė nežinojo, kas tai per padaras. Nors tai, iš tikrųjų, buvo visai nesvarbu. Svarbus buvo šio gyvio dydis. Jis atrodė tiesiog milžiniškas. Tai gal čia milžinas? Kad ir kas tai bebūtų, padaras nusiteikęs draugiškai nebuvo. Pilkas, stambiu kūnu, bet maža galvele beveik liečiantis lubas, atėjūnas pradėjo riaumoti. Riaumojimas buvo toks garsus, kad net baldai pradėjo drebėti, be to, iš nasrų pasklido klaiki smarvė, o šalia mergaičių kojų nutiško keli didžiuliai snargliai.
- Aaa! - ėmė rėkti Dori. - Aaa!
Tuo metu mergaitė pamiršo, kad vos prieš kelias minutes Henrieta ją išgelbėjo. Tiesą pasakius, Dori pamiršo ne tik tai. Atrodo, užmaršty liko visa, o tikslas atsirado tik vienas: kuo greičiau iš čia pasprukti. Vienuolikmetė bėgo prie durų, tačiau jos nelaimei šios buvo užrakintos. Tos pačios durys, pro kurias mergaitės įėjo! Tuomet pirmakursė ėmė blaškytis po namelį. Bėgdama sienų pakraščiais ji rado dar kelias duris, tačiau ir šios visos buvo uždaros bei užrakintos. Dori grįžo prie lauko durų. Regis, ji pamiršo ir tai, kad yra ragana, ir žiobariškai draskė bei spardė duris.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #354 Prieš 2 metus »
  Henrieta aiktelėjo. Pirmakursė neteko žado. Prieš ją stovėjo suaugęs kalnų trolis, o ji buvo tik ką įstojus į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą ir ne kažin ką išmanė. Kažkur fone buvo girdėti Dori riksmas. Nejaugi mums teks mirti? Ši mintis mergaitei kirto lyg botagas. Tačiau grifė suprato, kad dar yra viltis. Juk jau pavyko išsilaisvinti iš velnio raizgų taigi dar gali pavykti ir nugalėti suaugusį kalnų trolį.
  Vos taip pagalvojusi Henrieta pastebėjo jos link besileidžiantį trolio vėzdą ir surikusi atsitūpė. Ginklas praskriejo jai virš galvos ir pirmakursė ropom nuropojo nuo trolio. Juk ji kausis burtų pagalba, taigi nebūtina būti taip arti priešininko. Vos nutolo nuo trolio per saugų atstumą pakėlė lazdelę ir suriko pirmą galvon atėjusį burtažodį:
- Expelliarmus!
  Vėzdas išsprūdo troliui iš rankos ir triukšmingai nubildėjo žemyn. Netekęs ginklo žvėris sutrikęs dairėsi. Henrieta pasinaudojo proga ir nukreipusi lazdelę į lubas tarp jos ir trolio sušuko:
- Bombarda maxima!
Lubos su trenksmu sukrito ant grindų ir grifiukė su klastuole nuo trolio buvo atskirtos akmenų, bei rąstų siena.
  Henrieta atsiduso ir patraukė prie durų kurias su dideliu įkarščiu bandė išlaužti Dori. Priėjusi prie klastuolės grifė žvilgtelėjo į draugę ir tarė:
- Trolis nepavojingas. Beje, gal geriau pamėgink "Vingardium Leviosa" kerus, o ne laužyk duris?
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #355 Prieš 2 metus »
Dori vis tiek buvo panikoje, kad ir ką Henrieta jai besakė. Ji girdėjo, kaip draugė jai kažką sako apie kerus, kažką apie tai, kad trolis nepavojingas, tačiau mergaitei tai buvo nei motais: ji bet kokia kaina stengėsi ištrūkti iš namelio niekaip nesusivokdama, kad yra burtininkė. Kol Dori daužė ir spardė duris, kažkur tolumoje nuaidėjo šiurpus juokas. Taip, ir vėl jos. Tos kraupios moters. Netrukus vienuolikmetė tą moterį ir vėl išvydo prieš save.
- Tai ką, mergaitės, nutarėt paslampinėti slaptais Hogvartso koridoriais? - vis dar kvatojo ji. - Ar patiko pasisvečiuoti pas mane, mielosios? Ar dar užsuksite?
Vis dar besikvatojant tai raganai Dori pajuto, kaip ji ją įtraukia į kažkokį sūkurį. Po kelių akimirkų sukimosi klastuolė parkrito ant šaltų grindų paveikslų galerijoje. Staigiai atsistojusi Dori įsistebeilijo į paveikslą. Moteris nusišypsojo geltona šypsena ir patraukė atgal į namelį. Netrukus ir vėl pasigirdo vaitojimas.
- Na, žinai, - išlemeno draugei Dori. - Keistas tas mūsų Hogvartsas. Šiandienai man jau užteks, - tarė pirmakursė ir atsisveikinusi su Henrieta patraukė požemių link.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #356 Prieš 2 metus »
Mokslo metų pabaiga buvo visai čia pat. Tai reiškė, kad jau visai netrukus Deoiridh nevaikščios po šiuos koridorius, daugiau nesilankys didžiojoje salėje ir nematys jaukaus Grifų Gūžtos bendrojo kambario. Tai buvo gerokai trikdantis suvokimas. Ypač dabar, kai artimai susibendravo su Dori, o ir Zoey bei Ryan’ą laikyti draugais. Ar bendravimas neiširs? Juk būtent taip nutiko su Sabrina, kurią taip pat laikė gera drauge. Ji aiškiai parodė, kad baigus Hogartsą keleriais metais jaunesnė mokinukė nebėra reikalinga. Negalvok apie tai! vieną šeštadienio popietę eidama koridoriumi liepė sau grifiukė. Ne, ji tikrai taip nepasielgs nei su Dori, nei su Zoey - šios draugės nuoširdžiai rūpėjo.
Beslankiodama koridoriais kažkaip atsidūrė antrame aukšte. Susimąsčiusi apie draugus ir, žinomą, Sigurdą, Deoiridh nepastebėjo, kur atsidūrė. Prireikė nemažai laiko, kad suprastų: čia ji dar nebuvo lankiusis. Atsitokėjo tik užkliuvusi už kažkokio pirmakursio švilpio.
- Ei, pasitrauk, - burbtelėjo, ir berniukas persigandęs pabėgo. Grifės lūpose atsirado pikta šypsenėlė: vis dėlto ne taip jau ir blogai būti septintakurse. Nors ir nebuvo labai aukšta, mažvaikiai vis tiek jos bijojo. Dori irgi manęs bijojo, ar ne? susimąstė škotė galų gale apsižvalgydama. Atsidūrė kažkokioje… parodoje? Kad ir kas tai buvo, čia kabojo neįprastai daug paveikslų, kurie, atrodo, neturėjo ko veikti, tik spoksoti į čia atklydusią mokinę. Nedraugišku žvilgsniu pažvelgusi į artimiausią vyriškį sulaukė priekaištų, kokia esanti nemandagi.
- Atsirado mandaguoliai. Nereikia čia spoksoti, - suburbėjo ir išsitraukė lazdelę. Kol kas neketino daryti nieko blogo, bet ką čia gali žinoti. Jeigu tie kvailiai ir toliau ją erzins, gal teks prisiminti, ko išmoko per septynerius metus šitoje mokykloje.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #357 Prieš 2 metus »
Mokslo metai pamažu riedėjo į pabaigą. Jie atnešė daugybę nutikimų ir pokyčių Alano gyvenime. Šiandien jis jautėsi kažkoks susimąstęs, o kai būdavo taip nusiteikęs, paimdavo dažų ar pieštukų, popieriaus ir imdavosi piešybos. Tada paskęsdavo savame pasaulyje ir liedavo į popierių savo emocijas.
Jis paliko bendrąjį kambarį ir išėjo. Kuprinėje gulėjo eskizų sąsiuvinis ir paprasčiausi pieštukai. Berniukas pasileido į seną paveikslų galeriją, kur kabojo vieni geriausi mokykloje esantys paveikslai. Jis norėjo ką nors iš jų išsirinkti ir pabandyti persipiešti į savo sąsiuvinį. Žinojo, kad praleis ten daugybę laiko, o jam reikėtų pasiruošti egzaminams, bet negalėjo jiems susikaupti.
Šunį ir voverę, kurie visai netiko tokiems darbams paliko kambaryje. Kišenėje miegojo tik žiurkiukas, kuris pasitaikė ramus.
Galiausiai pasiekė savo tikslą. Bet pasirodė, jog galerija yra ne tuščia.
- Labas Deoiridh. - Pasakė jis. Visai nesitikėjo čia jos išvysti.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #358 Prieš 2 metus »
Kažkodėl viskas erzino. Paveikslai, apsimetantys, kad yra ypatingai mandagūs, kažkoks praėjęs mokinys, kurio Deoiridh galbūt nė nebūtų pastebėjusi, jei ne šis poreikis suirzti, ausyse spengianti tyla…
Ar tai buvo baimė? Galbūt. Mergina bijojo baigti mokyklą. Kažkuria prasme ji to laukė, tačiau nerimas, kas bus po to, vis labiau ėdė iš vidaus. Žinoma, baigusi Hogvartsą galės dažniau susitikti su Sigurdu, bet ką ji veiks? Kur gyvens? Ar reikėtų kur nors tęsti mokslus, ar iš karto pradėti dirbti? Jeigu tinkamesnis pastarasis variantas, tuomet ką jai dirbti? Nė vienas darbas neatrodė itin viliojantis. Profesoriauti? Šituo tikrai neužsiimtų! Taip ir įsivaizdavo, kaip grįžta į Hogvartsą kaip mokytoja, o Dori ateina į jos pamokas. Nesąmonė! Ne, čia ji tikrai daugiau negrįš. Gal reikėtų ta proga palikti kokią “dovanėlę”?
Vos spėjo užduoti sau šį klausimą, kai kažkas pasisveikino. Susiraukusi grifė pakėlė akis ir pamatė ne ką kitą, o Alaną - gerokai jaunesnį koledžo draugą, kuris mokė ją žaisti šachmatais.
- Eee… - tarsi pamiršusi, kaip reikia pasisveikinti, pratarė. - Labas.
Tik dabar susiprato rankoje tebelaikanti lazdelę, tad ją nuleido: nereikėjo, kad Alanas prisigalvotų nebūtų dalykų.
- Gal žinai, kodėl čia kaba šitie nemandagūs paveikslai? - pasiteiravo Deoiridh. Klausimą palydėjo nepatenkintų portretų pasipiktinimas, kas merginą gerokai suerzino. Piktai pažvelgusi į artimiausią vyriškį, vėl nejučia kilstelėjo lazdelę. Aš tave susprogdinsiu mintyse pagrasino ji. Kurį laiką spoksojusi į paveikslą galiausiai vėl atsisuko į Alaną.
- Kaip tau sekasi? Nusiteikęs egzaminams? - paklausė visiškai nekaltų klausimų. Reikėjo leisti įžūliam portretui pagalvoti, kad jam negresia joks pavojus, o tada gerai pamokyti. Gudri šypsenėlė nušvito Deoiridh veide, ir ji tikėjosi, kad Alanas tokiai idėjai pritars.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Paveikslų galerija
« Atsakymas #359 Prieš 2 metus »
Mintyse pralėkė jų susitikimas žiemą. Jis šyptelėjo prisiminęs kaip smagiai ji atrodė per kerėjimo pamoką.
- O jie nemandagūs? Kai aš pas juos ateinu, jie visai nieko. - Prabilo jis.
- Jie juk tokie seni. Jie mokyklos didelis turtas. Kartais čia ateinu kai ko persipiešti. Bandau kopijuoti. - Kalbėdamas galvojo, jog šiandien piešimą tikrai galima nubraukti į kitą dieną ar metus. Čia ateiti jis dar spės. O su Deoiridh pasikalbėti ar ką nors nuveikti tikrai nepasitaikys daug progų. Ji juk greitai  baigs mokyklą.
- Ai, šie metai tokie... Net nežinau. Kartais visai nieko, bet kartais išvis nekažką. O egzaminai... Dar net ruoštis jiems nepradėjau. O kaip tau sekasi? Ar nutarei ką nori veikti po mokyklos? - Paties Alano nuomonė jau seniai pasikeitė. Pirmame kurse norėjo dirbti mokytoju. Bet labai greitai tą norą pamiršo. Dabar norėjosi būti veterinaru arba šunų dresuotoju.